2016 m. kovo 30 d., trečiadienis

Baltos dešrelės su krienų padažu



Nesu tikra, ar taip yra visoje Lietuvoje, bet mūsų kraštuose ant velykinių pusryčių stalo būtinai rasite krienų. Žmonės juos valgo su kiaušiniais, šaltiena, virtu liežuviu, kumpiu ir kitais šventiniais skanumynais. Bet dažnai nutinka taip, jog Velykos ir velykinės vaišės pasibaigia, o krienų dar lieka. Išmesti juos lyg ir gaila, bet šaltų užkandžių visi jau būna atsivalgę iki soties, todėl tenka sugalvoti, ką gi čia su jais nuveikus, kol dar nespėjo išsikvėpti. Taigi, žemiau išdėstytas receptas skirtas taupiems žmonėms, kurie suka galvas, kur dėti likusius krienus, bet nori pagaminti šiltą patiekalą. Nors, tiesą sakant, dėl šio valgio visai verta pasiruošti / nusipirkti ir naują stiklainį krienų pagardo :)

Nuotrauka Kristinos 

Šiandieninis receptas atkeliavo iš kaimyninės Lenkijos, kurioje baltos dešrelės su krienų padažu yra laikomos tradiciniu velykiniu patiekalu. Žinoma, jį galima gaminti iki pat Atvelykio, arba bet kada, kai norite įdomiau paruošti dešreles. Ar jums kyla klausimas, kas yra baltos dešrelės? Taip lenkai vadina bet kokias šviežios mėsos (dažniausia kiaulienos), nerūkytas ir nevytintas dešreles natūraliuose apvalkaluose - išvirtos jos išoriškai pabąla, o mėsa tampa pilkšvos spalvos. Anksčiau šviežios mėsos dešrelės būdavo ypatingas patiekalas, nes žmonės gyvulius skersdavo retai, tik prieš didžiąsias šventes, o ir išlaikyti šviežią mėsą be šaldiklių būdavo galima tik labai trumpą laiką. Dabar tokių dešrelių kiaurus metus rasite bet kuriame prekybos centre. Žinoma, jeigu jas gaminsite patys arba pirksite iš patikimo mėsininko, bus dar geriau - juk išties gardžios būna tik šviežios, be kremzlių ir aibės cheminių priedų pagamintos dešrelės.

Išvirti dešreles galima paprastai, tiesiog sumetus į lengvai pasūdytą vandenį - tą mes dažniausia ir darome. Bet lenkai siūlo vos apsemtas šviežias dešreles virti ant kuo mažesnės ugnies, o į vandenį, kuriame jos verda, papildomai įmesti prieskonių (lauro lapų, juodųjų ir kvapiųjų pipirų, džiovinto mairūno). Vėliau dešrelių nuoviras perkošiamas ir panaudojamas kaip krienų padažo pagrindas. O jau tas krienų padažas!.. Pirmą kartą jį pagaminusi net negalėjau patikėti, jog jis gali būti tokio puikaus skonio. Krienų padažas ne tik tobulai derėjo su dešrelėmis, bet ir prašyte prašėsi būti kabinamas šaukšteliu pats vienas :) Kaip tik jis iš pirmo žvilgsnio kasdieniniam patiekalui suteikia šventiško prašmatnumo, nes kiti priedai prie dešrelių įprasti - virtos bulvės arba bulvių košė ir marinuotos daržovės, dažniausia agurkai.

Baltų dešrelių su krienų padažu receptą dar praėjusį rudenį užmačiau Hannos Szymanderskos knygoje Kuchnia polska: potrawy regionalne (2010) (ir iškart sėkmingai jį išbandžiau :). Autorė jį priskiria Kujavijos Pamario vaivadijos virtuvei, bet, regis, šiais laikais dešrelės su krienų padažu mėgstamos visoje Lenkijos teritorijoje. Jeigu prisiruošite pagaminti šį patiekalą, greitai suprasite, kodėl. Na, o mūsų namuose dešrelės su krienų padažu numatytos artimiausiai vakarienei. Siūlau prisijungti :)

Gamindami turėkite galvoje, kad vėsdamas padažas šiek tiek sutirštėja. Nuotraka Kristinos



Biała kiełbasa w sosie chrzanowym - baltos dešrelės su krienų padažu

Ingredientai: (maždaug 4-6 porcijoms)

800-900 g šviežios mėsos (nerūkytų ir nevytintų) dešrelių, geriausia kiaulienos
1 lauro lapas
5-6 žirneliai juodųjų pipirų
5-6 žirneliai kvepiančiųjų pipirų
½ a.š. džiovinto mairūno
Druskos (pagal skonį)
Padažui:
~ 3 v.š. sviesto
1 nedidelis svogūnas
1 v.š. kvietinių miltų
~ 250 ml perkošto dešrelių nuoviro
3 v.š. krienų
3-5 v.š. grietinės
~ 1 v.š. citrinos sulčių
Druskos, cukraus, grūstų juodųjų pipirų (pagal skonį)
Nebūtinai: 1 kiaušinio trynys
Virtų bulvių arba bulvių košės (patiekiant)
Marinuotų agurkų arba kitokių daržovių (patiekiant)
  1. Užvirinkite vandenį - jo neturėtų būti labai daug, tik tiek, kad sudėjus dešreles, jos būtų apsemtos. Į jį sudėkite lauro lapą, juoduosius ir kvapiuosius pipirus, džiovintą mairūną, lengvai pasūdykite. Pavirkite 2-3 min., tuomet sudėkite dešreles. Palaukite, kol vanduo vėl užvirs, sumažinkite ugnį ir virkite pusiau pridengtame puode apie 10-15 min. Teigiama, kad kuo lėčiau verda dešrelės, tuo jos būna sultingesnės išvirusios, taigi, geriausia, jog vanduo vos vos virtų. Nukaitę dešreles jas uždenkite ir apie 10 min. palikite puode su vandeniu, kuriame jos virė. Maždaug 1 stiklinę dešrelių nuoviro nupilkite ir perkoškite - jo reikės padažui. 
  2. Keptuvėje išlydykite sviestą, sudėkite smulkiai supjaustytą svogūną ir pamaišydami ant nedidelės ugnies kepkite 2-3 min., kol suminkštės, bet nepradės ruduoti. Sudėkite miltus, išmaišykite ir po truputį, nuolat maišydami, imkite pilti dešrelių nuovirą. Jį supylus, padažas turėtų būti nelabai tirštas ir be miltų gumuliukų. Sudėkite krienus ir grietinę, pagal skonį pagardinkite citrinos sultimis, druska, cukrumi ir pipirais. Kai padažas bus norimo skonio ir tirštumo, nukaiskite. Jeigu norite, įplakite kiaušinio trynį (aš dedu - nuo trynio padažas pasidaro gražios gelsvos spalvos). 
  3. Dešreles patiekite su krienų padažu, virtomis bulvėmis arba bulvių koše ir marinuotais agurkais.
Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia ir čia:
Hanna Szymanderska, Kuchnia polska: potrawy regionalne, Warszawa: Świat Książki, 2010, p. 174.

2016 m. kovo 29 d., antradienis

Klasikinis tiramisu



Dienos tarp Šv. Velykų ir Atvelykio - visiškai tinkamas laikas sveikinti vieni kitus su pavasario šventėmis, ar ne?

Linkiu, jog drauge su Prisikėlimu, nuo širdžių nusiristų rūpesčių ir sunkumų našta, o jūsų gyvenimas būtų kupinas šviesos, giedro džiaugsmo, meilės ir kūrybos. Dangus mums suteikė dovaną būti čia ir dabar - tad pasinaudokime proga padaryti šį pasaulį geresnį, kiekvienas pagal savo išgales.

Nuotrauka Kristinos

Na, o aš šiandien papasakosiu jums, kaip švenčių proga savo mylimai šeimai gaminau tiramisu. Kadangi itališkas žodis-frazė tiramisu reiškia maždaug pakylėk mane, manau, jog šis saldumynas - tinkamas simbolinis pasirinkimas velykiniam stalui. Žinoma, nesudėtinga deserto gamyba ir puikus jo skonis čia irgi vaidina ne paskutinį vaidmenį.

Prisipažįstu - esu gaminusi tiramisu ne vieną kartą ir pagal skirtingus receptus. Rezultatai būdavo įvairūs - nuo vidutiniškų iki nuostabių. Todėl jeigu jūs manote, jog jau esate atradę savo idealųjį tiramisu variantą, širdingai jus sveikinu ir neketinu įrodinėti, jog manasis jį pranoks. Šio įrašo tikslas kitoks - grįžti prie šaknų ir papasakoti, ką ir kodėl italų ekspertai laiko klasikiniu tiramisu. O receptas? Geras, netgi labai geras. Ar drįsčiau pasakyti, jog pats geriausias? Nedrįsčiau, nes visų mūsų skoniai ir lūkesčiai skirtingi. Kadangi šiame gyvenimo etape mane traukte trauke paprastumas, klasikiniam tiramisu neturiu jokių pretenzijų ir nematau reikalo įvedinėti savus patobulinimus (nebent, atėjus įkvėpimui, išsikepčiau naminių savoiardi sausainių). Mano šeima, ypatingai mėgstanti saldumynus, su manimi sutinka. Taigi, šios Velykos tikrai nėra paskutinis kartas, kada gaminau klasikinį tiramisu. Na, bet pradėkime nuo pradžių.

Nuotrauka Kristinos

Nors tiramisu - labai garsus itališkas desertas, iš tikrųjų jis buvo sukurtas tik XX a. 2-ojoje pusėje, todėl Italijos virtuvės kontekste yra visai jaunas konditerijos kūrinys. Tiesa, įvairiais saldžiais kremais pertepti biskvitai Italijoje buvo žinomi labai seniai, vieni sako - nuo Renesanso laikų, kiti - nuo viduramžių. Štai kodėl ne vienas Italijos miestas apeliavo į regioninius saldumynus ir skelbėsi esantis tiramisu gimtinė. Ginčą išsprendė Italijos virtuvės akademijos (it. Accademia italiana della cucina) ekspertai - atlikę savo tyrimą jie pareiškė, jog tiramisu turi būti laikomas ne bet koks biskvitas suteptas bet kokiu kremu, o būtent toks desertas, kuris gaminamas iš savoiardi sausainių, pamirkytų kavoje ir perteptų saldžiu, nevirtu maskarponės bei kiaušinių trynių kremu. Ir ką gi? Paaiškėjo, jog ši receptūra buvo sukurta 1969-1971 m. laikotarpiu Trevizo mieste, Beccherie restorane. 1981 m. garsus italų maisto kritikas Giuseppe Maffioli, paragavęs šio deserto, patį pirmąjį kartą išspausdino jo receptūrą žurnale Vin Veneto - tik šioje publikacijoje desertas oficialiai pavadintas iki tol negirdėtu tiramisu vardu (tiklsliau - Il Tiramisu' Legittimo delle Beccherie, liet. pažodžiui apytikriai: Teisėtas Beccherie tiramisu). Štai kodėl buvo nuspręsta, jog būtent Trevizo miestą ir konkrečiai Beccherie restoraną reikia laikyti tiramisu gimimo vieta. Dėl šios priežasties klasikinis tiramisu dar vadinamas Trevizo tiramisu (it. tiramisu trevigiano). Deja, dėl ekonominės krizės 2014 m. Beccherie restoranas, ne vieną dešimtmetį priklausęs Campeol šeimai, užsidarė, todėl paties autentiškiausio tiramisu net šiame mieste paragauti nebepavyks.

Klasikinis tiramisu būna apvalios formos, primena pyragą ir yra patiekiamas supjausčius jį trikampiais gabaliukais. Nuotrauka Kristinos

Krizės krizėmis, bet klasikine yra laikoma Beccherie restorane naudota ir 1981 m. paskelbta receptūra. Būtent pagal ją tiramisu gamina tradicijas puoselėjantys Italijos virtuvės akademijos atstovai. Ši receptūra daugiau negu paprasta: kiaušinių tryniai iki baltumo išplakami su cukrumi ir sumaišomi su maskarponės sūriu, gautu kremu pertepami kavoje pamirkyti savoiardi sausainiai, o tuomet viskas apsijojama nesaldinta, tamsia kakava. Viskas. Jokio alkoholio, jokios plaktos grietinėlės, jokių kiaušinių baltymų ir jokių papildomų prieskonių. Beje, klasikinis tiramisu turėtų būti apvalus ir priminti tortą. Kai apie 1980 m. tiramisu ėmė žaibišku greičiu populiarėti visame pasaulyje, kone akimirksniu atsirado aibė jo variantų, įskaitant keturkampę formą arba patiekimą stikliniuose desertiniuose induose (dažnai todėl, jog pridėjus papildomų ingredientų kremas praskysdavo ir tortas neišlaikydavo savo formos).

Kalbant apie ingredientus ir gamybos būdą, aš visiškai paraidžiui laikiausi Beccherie receptūros. Pagal ją išeina 12-15 porcijų saldumyno (mano manymu, netgi daugiau), todėl jeigu gaminate mažesniam būreliui žmonių, visai užteks naudoti trečdalį produktų normos. Gaminant iš visos normos namų sąlygomis, susidursite su problema, su kuria susidūriau ir aš: norint pagaminti žemą (iš 2 sausainių eilių) tiramisu, prireiks neregėto dydžio lėkštės, arba produktus teks paskirstyti į 2 mažesnes lėkštes ir pagaminti 2 mažesnius pyragus. Trečiasis būdas - gaminti aukštą pyragą, ką šįkart aš ir padariau. Mano pyragas 30 cm skersmens, aš jį gaminau iš 4 sausainių eilių. Pyragas išėjo didžiulis, ko ir galima tikėtis, panaudojus jam 60 savoiardi sausainių, 1 kg maskarponės, 12 kiaušinių ir 0,5 kg cukraus :) Per naktį jis puikiai sustingo ir neištežo netgi kelias valandas pastovėjęs šiltame kambaryje. Taigi, nuoširdžiai rekomenduoju. Su puodeliu geros kavos šis desertas išties priverčia jaustis, it būtum pakylėta (-s) :)

Nuotrauka Kristinos



Tiramisu trevigiano - klasikinis tiramisu

Ingredientai: (12-15 porcijų)

60 sausainių savoiardi (angl. lady fingers, t.y. damų pirštelių)
~ ½ l stiprios juodos kavos (itin tiktų specialiu aparatu gaminta espresso)
Kremui:
12 kiaušinių trynių
500 g smulkaus cukraus
1 kg maskarponės sūrio
Tamsios nesaldintos kakavos (pyragui apsijoti)
  1. Įsitikinkite, jog turite reikiamą sausainių kiekį, juos suskaičiuokite ir atidėkite, kol prireiks. 
  2. Išvirkite stiprios juodos kavos. Supilkite ją į platų dubenį, kuriame galėtumėte laisvai panardinti sausainius. Kavą gerai atvėsinkite. 
  3. Kiaušinius kruopščiai nuplaukite. Jeigu nedrįstate naudoti termiškai neapdorotų kiaušinių, juos maždaug 1 min. panardinkite į actą, tuomet vėl nuplaukite ir nusausinkite (salmonelės žūva rūgštyje).
  4. Kiaušinių trynius iki šviesių standžių putų išplakite su cukrumi (rekomenduočiau iš pradžių pilti tik 250 g cukraus, o kai jis gerokai aptirps, suberti likusį ir plakti toliau). Sudėkite maskarponės sūrį (aš dėjau dalimis) ir plakite, kol gausite vienalytį, gana tirštą kremą, kuriame nesijaučia cukraus kruopelių.
  5. Pasiruoškite gilią lėkštę arba kitokį indą, kuriame galėsite sluoksniuoti tiramisu (aš panaudojau 30 cm skersmens kepimo formos nuimamais kraštais žiedą, kurį dėjau ant didelės lėkštės). 
  6. Savoiardi sausainius trumpai pamerkite į šaltą kavą ir inde išdėliokite biskvitų sluoksnį taip, kad sausainiai būtų kuo arčiau vienas kito. Mirkydami nepersistenkite: jeigu sausainiai per daug sumirks kavoje, jie išteš tiesiog rankose, be to, vėliau iš kremo nesugers nė kiek drėgmės, ir jis liks gana skystas netgi pastovėjęs šaldytuve. Ant sausainių eilės paskleiskite dalį maskarponės kremo, kad užsipildytų visi tarpeliai tarp sausainių, o patys sausainiai irgi būtų juo padengti. Dėkite kitą eilę kavoje pamirkytų sausainių ir t.t. - sluoksniuokite tol, kol sunaudosite visus sausainius bei kremą. 
  7. Suformuotą desertą dėkite į šaldytuvą ir šaldykite kelias valandas, geriausia per naktį. 
  8. Jeigu reikia, prieš tiekiant palyginkite deserto šonus (aš nuėmiau metalinį kepimo formos žiedą). Apsijokite tamsia kakava ir tiekite, geriausia - su espresso kavos puodeliu :)
Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia ir čia.

2016 m. kovo 24 d., ketvirtadienis

Kiaušininis likeris "Ponche crema"



Taip, aš žinau. Šį įrašą derėjo paskelbti vėlyvą rudenį, prieš Kalėdas, nes kaip tik tuomet ateina kiaušininio likerio metas. Tradiciškai per žiemos šventes Europoje geriamas olandiškas Advocaat, JAV ir Kanadoje - egnogas, Karibuose ir Pietų Amerikoje - ponche crema. Kiaušininį likerį patiekti ant Velykų stalo - kur kas naujesnė ir žymiai mažiau paplitusi tradicija. Vis dėlto negalima sakyti, jog jos iš viso nėra, bent jau Europoje. Pašniukštinėję internete, nesunkiai rasite straipsnių, kuriuose Advocaat pristatomas kaip velykinis gėrimas. Ko gero tai ir dėsninga, ir logiška: anot tekstų autorių, gurkštelėti kiaušininio likerio - vienas puikiausių būdų pasimėgauti kiaušiniais, kurie krikščioniškame pasaulyje vienareikšmiškai siejami su gražiausia pavasario švente (pagoniškas šio reiškinio šaknis tegul tyrinėja etnologai ir istorikai :).

Nyderlandų Antilai. Nyderlandų Karalystei priklausiusių (ar tebepriklausančių) salų pavadinimai užrašyti raudona spalva.

Įdomu tai, kad Advocaat ištakos - visai ne Europoje, o Pietų Amerikoje, tiksliau, Suriname, kuris XVII a. tapo olandų kolonija. Teigiama, jog būtent čia olandų kolonistai pradėjo gaminti savotišką romo kokteilį, kuriam tirštumo ir švelnumo suteikdavo visai ne kiaušiniai, o... avokadai (taip taip, avokado ir Advocaat pavadinimų panašumas neatsitiktinis). Tačiau anuomet Europoje su avokadais būdavo striuka, tad į tėvynę iš kolonijų grįžę žmonės ėmė ieškoti, kuo juos pakeisti. Paaiškėjo, jog kiaušiniai - visai gera alternatyva, tad Nyderlanduose imtas gaminti alkoholinis gėrimas būtent su jais. Paskui tas naują pavidalą įgavęs gėrimas vėl pasiekė Karibus ir Pietų Ameriką - o čia, žinoma, dar kartelį buvo perkurtas pagal vietinį skonį.

Taigi, ponche crema - Karibuose (pirmiausia Nyderlandų Antiluose) ir Pietų Amerikoje gaminamas Advocaat variantas, tiksliau, variantai, nes vienos nusistovėjusios šio likerio receptūros nėra. Tiesa, apie tam tikras tendencijas kalbėti galima. Pavyzdžiui, ponche crema pagrindą dažniausia sudaro ne grietinėlė, o kondensuotas pienas (būtent toks dažnai naudojamas salose, kuriose tvyro karštis ir nėra vietos galvijų bandoms auginti); lygiai taip vietoje brendžio ar burbono naudojamas vietinis romas. Populiariausi ponche crema prieskoniai - muskato riešutas bei vanilė, nors kartais jie keičiami ar papildomi citrinos žievele ar cinamonu. Įprasta ponche crema pagardinti ir trupučiu stiprios kavos - ji suteikia likeriui ne tik papildomą aromato natą, bet ir švelniai rusvą atspalvį.

Ačiū savo šeimos vyrams, pasirūpinusiems velykinėmis dekoracijomis :) Nuotrauka Kristinos

Kaip ir Advocaat likeris, pagal skirtingus receptus pagamintas ponche crema išeina nevienodos konsistencijos. Jis gali būti ir labai tirštas, kreminis, valgomas šaukšteliu iš mažų puodelių kaip desertas (panašiai kaip mes valgome širšių medų), o gali būti ir skystas, patiekiamas taurėse kaip aperityvas, dažnai su ledukais. Pagal mano pasirinktą receptą išeina vidutinio tirštumo likeris, kurį patiekiant šaukšteliai dar nebūtini, bet pageidautini. Tokį gėrimą galima ne tik ragauti patį vieną, bet ir panaudoti įvairiems desertams gaminti (beje, desertai su ponche crema Karibuose ir Pietų Amerikoje labai mėgstami). Jeigu norite šiek tiek skystesnio gėrimo, dalį saldaus kondensuoto pieno keiskite nesaldintu sutirštintu, o patiekdami į taurę įmeskite ledukų.

Nors yra nuomonių, jog metus laiko brandintas ponche crema būna pats geriausias, bet dauguma mano, jog jį vartoti galima kur kas greičiau. Minimalus laikas, kurio reikia, kad ponche crema susistovėtų - 2-3 dienos. Taigi, jeigu skirsite maždaug 15-20 minučių ir likerį pagaminsite dabar, galėsite jį ragauti jau per Velykas. Na, o jei pagaminsite daugiau, atidėkite butelį Kalėdoms, kad galėtumėte įvertinti skirtumą :)

Nuotrauka Kristinos 


Ponche crema kiaušininis likeris

Ingredientai: (išeis maždaug 1 l likerio)

5 kiaušinių tryniai
800 ml saldaus kondensuoto pieno (aš naudojau 2½ skardinės)*
250 ml romo, geriau šviesaus (aš naudojau Bacardi)
1 v.š. vanilės ekstrakto
¼ a.š. tarkuoto muskato riešuto
1 v.š. stiprios kavos (espresso arba karštame vandenyje ištirpintos ir atvėsintos kavos be nuosėdų)
  1. Kiaušinius kruopščiai nuplaukite (jeigu norite, maždaug minutei pamerkite į actą, tuomet vėl nuplaukite ir nušluostykite - salmonelės nepakenčia rūgšties). Trynius atskirkite nuo baltymų ir gerai išplakite, kol sutirštės ir pabals. 
  2. Išplaktus trynius sumaišykite su kondensuotu pienu, tuomet, nuolat plakdami, po truputį supilkite romą. Pagardinkite vanile, muskato riešutu ir kava, dar kartą viską gerai išmaišykite. 
  3. Supilstykite į butelis (rekomenduočiau rinktis tarą platesniais kakliukais) ir gerai užsukite. Prieš ragaudami mažiausia 2-3 dienas palaikykite vėsioje vietoje. Ponche crema galima brandinti ir žymiai ilgiau - teigiama, jog netgi ne šaldytuve jis gali išstovėti maždaug metus laiko.
  4. Jeigu prieš tiekdami pastebėjote, jog gėrimas buteliuose nežymiai išsisluoksniavo, juos apverskite, palaikykite apie pusvalandį, tuomet vėl atverskite ir po kelių minučių išpilstykite. Jeigu ponche crema patieksite kaip aperityvą, į jį galite įmesti ledukų.
* Jeigu norite skystesnio ir ne tokio saldaus likerio, dalį kondensuoto pieno pakeiskite nesaldintu kondensuotu pienu (pavyzdžiui, naudokite 1½ skardinės saldinto kondensuoto ir 1 skardinę nesaldinto kondensuoto pieno, arba 2 skardines saldinto ir ½ nesaldinto kondensuoto pieno).

Svarbesni recepto šaltiniai čia ir čia.

2016 m. kovo 22 d., antradienis

Marinuota žuvis "he"



Mes su vyru visuomet svajojome turėti kaimynus, su kuriais būtų smagu leisti laiką. Deja. Šalia gyveno geri žmonės, bet dėl didelio amžiaus skirtumo ir visiškai kitokių interesų, susiklostydavo mandagūs santykiai ir tiek. Štai kodėl labai nudžiugome, kai prieš kelerius metus susipažinome su Ligita ir Aidu, o netrukus sužinojome, jog gyvename kaimynystėje - vieni vienoje gatvės pusėje, kiti - kitoje. Praėjusį savaitgalį susitikome džiugia dingstimi - apžiūrėti naują, jaukų ir šviesų kaimynų namą, kuris išaugo čia pat, vos už kelių žingsnių nuo senojo. Na, o įkurtuvių proga nusprendžiau pagaminti marinuotos žuvies užkandį he, kurio istorija irgi susijusi su kaimynais. Ne, ne mūsiškiais, o tais, greta kurių ilgus metus gyveno mano tėvai.

Marinuota lašiša ir karpis. Nuotrauka Kristinos

Sovietmečiu, kai didžiąją daugumą butų skirstydavo valstybė, į naujus mikrorajonus dažniausia būdavo atkeliamos jaunos šeimos su vaikais. Mes į dažais ir grindų laku tebekvepiantį daugiabutį atsikraustėme iš Petrašiūnų. Atmosfera čia buvo visiškai kitokia: vietoje Pažaislio šilo, Kauno marių ir senučių, sutūpusių ant suolų ankštuose skvereliuose, akys atsiremdavo į pilkus blokus, ką tik pasodintus retus medelius ir erdvius kiemus, kuriuose knibždėte knibždėjo vaikai, vos telpantys į darželius ir mokyklas - pastarosios dirbo dviem pamainomis. Vien mūsų aukšte, kuriame gyveno keturios šeimos, buvo 15 mokyklinio amžiaus vaikų, taigi... Daugelis kaimynų prieš tai gyveno bendrabučiuose, visi buvo panašaus amžiaus, tad ir bendraudavo atitinkamai: kaimynės po kelis kartus per dieną viena pas kitą eidavo skolintis druskos ir kiaušinių, prireikus valandėlę kitą pasaugodavo viena kitos mažylius, keisdavosi drabužiais (!), o atėjus šventėms tai pas vienus, tai pas kitus susirinkdavo pavakaroti su visomis šeimomis. Anuomet tai atrodė visiškai normalu, bet dabar, žvelgdama atgalios, manau, jog mūsų vaikai tokio gyvenimo jau niekada nebepatirs.

Kalbant apie mūsų aukšto kaimynus, netgi anuomet vienas dalykas buvo neįprastas: viena šeima buvo lietuviai, kita - rusai, trečioji - lenkai. Kaune, ir dar naujame mikrorajone, tai buvo didžiai keistas ir ypatingas dalykas. Tiesa, visi mūsų kaimynai puikiausia kalbėjo lietuviškai (nors namuose bendraudavo savo gimtosiomis kalbomis), gyvenimu Lietuvoje nesiskundė, ir aš neatsimenu, jog būtų kilęs koks nors nesusipratimas tautiniu pagrindu.

Nuotrauka Kristinos

Bene šilčiausia mama bendravo su Nina - ji buvo santūri, malonaus būdo moteris, visą gyvenimą dirbusi siuvėja ir drauge su vyru Jurijumi užauginusi penkis vaikus. Šeima gyveno kukliai, bet tvarkingai, turėjo nedidelę biblioteką, ir aš, būdama mokinė, kartais nueidavau pas juos pasiskolinti knygų rusų kalba, kai prireikdavo perskaityti Levo Tolstojaus Karą ir taiką ar Nikolajaus Gogolio Mirusias sielas. O vieną pavasarį per namą nuvilnijo žinia, kad pas kaimynus atvyko piršliai. Pasirodo, vyresnioji jų dukra Tatjana, kurią visi vadino tiesiog Tania, porą metų susitikinėjo su karinę tarnybą Lietuvos teritorijoje atliekančiu vaikinu. Taigi, jis, grįžęs namo, pasiėmė savo tėvus bei senelius, pripirko dovanų ir sugrįžo į Lietuvą pasiūlyti mylimajai rankos ir širdies. Piršlybos buvo sėkmingos, po kelis mėnesius trukusių sužadėtuvių visai jaunutė Tania ištekėjo ir išvažiavo gyventi į Krasnodaro kraštą. Anuomet mums atrodė, jog ta vieta tolimesnė negu Australija. Bet kas porą metų Tania vis dėlto aplankydavo artimuosius, nors pasikeitus politinei situacijai ir į pasaulio žemėlapį sugrįžus nepriklausomai Lietuvai, tą padaryti buvo gana sudėtinga ir dėl didelių išlaidų, ir dėl vizų bei kitokio popierizmo. Grįžusi į Kauną, Tania rasdavo laiko ne tik giminaičiams bei draugams, bet ir kaimynams. Kartą, užsukusi pas mus, Tania atnešė stiklainį marinuotos žuvies, kuri, anot jos, populiari ten, kur ji nutekėjo. Žuvis pasirodė esanti nuostabi, mama išsiklausinėjo, kaip ji gaminama, ir štai jau daugiau negu porą dešimtmečių mūsų šeimoje kartas nuo karto šis receptas prisimenamas ir panaudojamas.

Kur kas vėliau sužinojau, jog rusai taip marinuotą žuvį vadina žuvimi he (rus. рыба хэ; хэ из рыбы). Pasirodo, recepto pagrindu tapo žuvies užkandžio receptas iš Korėjos, todėl kartais sakoma, jog tai korėjietiškai marinuota žuvis (rus. рыба хэ по-корейскихэ из рыбы по-корейски). Tačiau kol marinuotos žuvies receptas iš Tolimųjų Rytų atkeliavo iki Juodosios jūros, jis taip stipriai pasikeitė, jog apie jo korėjietišką kilmę byloja tiktai išlikęs pavadinimas. Mat rusai marinuoja kitokias negu korėjiečiai, vietines žuvis, o egzotiškus rytietiškus pagardus keičia kasdieniniais produktais. Tarkime, vietoje sojų padažo jie naudoja druską ir actą, vietoje raudonųjų aitriųjų paprikų - juoduosius pipirus ir t.t. Žodžiu, žuvis he Rusijoje yra rusiškas užkandis, ir vargu ar koks korėjietis pripažintų jį kaip savą.

Žuvis he aliejuje - paskutinis marinavimo etapas. Nuotrauka Kristinos

Rusiška žuvis he gaminama labai paprastai: dažniausia ji kelias valandas laikoma druskoje, po to - acte, galiausia - sumaišoma su prieskoniais ir aliejumi. Yra skirtingų žuvies he receptų, kuriuose įvairuoja marinavimo laikas ir prieskoniai, tačiau pagal Tanios receptą visi trys etapai trunka po 7 valandas, o prieskoniai į aliejų dedami patys elementariausi - svogūnai, juodieji pipirai ir lauro lapai. Maždaug po paros žuvį galima skanauti, nors taip paruošta šaldytuve ji gali stovėti nors ir mėnesį. Kuo ypatinga tokia žuvis? Na, pirmiausia ji yra žalia, t.y. termiškai neapdorota. Žuvis "verdama" užpylus ją šaltu actu, kuriame ji laikoma, kol pabąla. Tuomet ji perdedama į aliejų, kad įsigertų prieskonių aromatas, o pati žuvis neišsausėtų. Skaniausia, jeigu šitaip marinuojama riebi žuvis (lašiša, karpis, šamas, skumbrė ir pan.), tačiau puikiai tinka ir mažesnės, liesesnės žuvys. Nedidelės žuvys netgi nefiletuojamos, o esant reikalui tik supjaustomos gabaliukais su visais kaulais, kaip ruošiant kepimui. Nuo acto mažieji žuvų kaulai suminkštėja ir tarytum išnyksta, valgant lieka tik išsiimti didžiuosius. Žinoma, su kaulais marinuotą žuvį sudėtingiau gražiai patiekti (ji valgoma rankomis, kaip kepti vištų sparneliai piknikų metu), todėl jeigu norite žuvies he šventiniam stalui, geriau rinktis nukaulintas stambesnes žuvis. Koks žuvies he skonis? Sunkiai nusakomas. Švelniai sūrus ir tuo pačiu rūgštokas, šiek tiek primenantis marinuotą silkę, bet kur kas aštresnis. Žuvį he galima valgyti tiesiog su juoda duona (rusai sakytų - ir degtinėle :), bet jeigu prie jos pasiūlysite daržovių, gausite visai šventiškai atrodantį, originalaus skonio užkandį, kurį žuvies mėgėjams verta paragauti bent kartą gyvenime.

Na, o pabaigai pasakysiu, kad buvę mūsų kaimynai Nina ir Jurijus, kaip ir jų vyriausias sūnus Aleksandras, netikėtai, labai anksti iškeliavo Anapilin, Tania tebegyvena Karsnodaro krašte, o kiti trys jų vaikai su šeimomis įsikūrė Didžiojoje Britanijoje. Grįžti nė vienas neketina, sako, ten geresni atlyginimai ir oresnis gyvenimas, tad į Lietuvą parskrenda tik aplankyti artimųjų kapų. Liūdna, kad iš didelės šeimos, Lietuvą laikiusios savo tėvyne, čia nebeliko nė vieno. Bet džiaugiuosi, kad išsaugojau šviesius atsiminimus apie šiuos žmones, ir tie atsiminimai atgyja kaskart, prisiminus žuvies he receptą - o dažnai ir visai be jokios progos.

Nuotrauka Kristinos



Рыба хе - marinuota žuvis he

Ingredientai: (išeis didelė lėkštei užkandžio)

~ 1-1,5 kg šviežios žalios žuvies, geriau riebesnės (lašišos, karpio, skumbrės ar pan.)
~ 500 g rupios druskos
~ 500 ml acto (aš naudoju 6% balto vyno actą)
~ 700 saulėgrąžų ar neutralaus skonio aliejaus
1-2 svogūnai
2-3 laurų lapeliai
Žiupsnelis grūstų juodųjų pipirų
  1. Rinkitės kuo šviežesnę ir riebesnę žuvį. Jeigu vėliau norite ją gražiai patiekti, galite naudoti išfiletuotą, bet galima marinuoti ir smulkias žuveles su visais kaulais. Jeigu naudojate išfiletuotą žuvį, pirmajame etape geriau jos per daug nesusmulkinti (aš sūdžiau išvis nesmulkintą lašišos ir karpio filė). 
  2. Sudėkite žuvį į indą, kad liktų kuo mažiau tarpų ir užpilkite druska, kad žuvies gabaliukai iš visų pusių būtų nuo jos balti. Šaltai palikite 7 valandoms. Nebijokite, žuvis itin sūri netaps: ji pasiims tik tiek druskos, kiek prireiks, kad ji būtų švelniai sūri. 
  3. Po 7 valandų žuvį nuplaukite ir nusausinkite. Sudėkite į švarų indą arba stiklainį ir užpilkite actu, kad visa žuvis būtų apsemta. Laikykite šaltai 7 valandas.* Per tą laiką visa žuvis turėtų pabalti, t.y. "išvirti acte". Išgriebkite žuvį iš acto, jį pasilikite. Jeigu marinavote didelius žuvies gabalus, gali būti, jog žuvies vidus vis dar bus skaidrus, nepabalęs. Tokiu atveju žuvį supjaustykite norimo dydžio gabaliukais (kaip tiekiant) ir nepabalusius gabaliukus sudėkite atgal į actą. Per 10-20 min. jie turėtų pabalti - išimkite juos ir sudėkite į kiaurasamtį, kad nulašėtų acto perteklius. Stenkitės smulkintos žuvies acte nelaikyti per ilgai, nes ji taps pernelyg trapi ir sausa. Jeigu marinavote žuvies gabaliukus su kaulais, bet per 7 valandas ji ne visiškai pabalo, įpjaukite gabaliukus ties storiausia vieta, dėkite žuvį atgal į actą ir palaikykite papildomai 1-2 valandas. 
  4. Acte "išvirusią" žuvį dėkite į švarų indą, kartu su svogūnų pusžiedžiais, lauro lapais ir grūstais pipirais. Užpilkite aliejumi. Laikykite šaltai mažiausia 7 valandas, o tuomet galite ragauti. Prie žuvies patiekite juodos duonos ir, jeigu norite, daržovių**. 
  5. Šaldytuve aliejumi užpilta marinuota žuvis he gali stovėti kelias savaites.
* Taip rekomenduoja originalus receptas. Vis dėlto, jeigu žuvys smulkios, acte jas galima laikyti trumpiau - tikrinkite ir išimkite tuomet, kai visa žuvų mėsa pabals.
** Su nukaulinta, gabaliukais pjaustyta žuvimi he rusai gamina įvairiausias salotas. Aš prie žuvies paprastai daržoves ruošiu taip. 1-2 morkas supjaustau plonais šiaudeliais, kelias minutes pakepinu aliejuje, kad šiek tiek suminkštėtų, bet neapskrustų ir liktų traškios, pagardinu trupučiu druskos, pipirais ir geru šaukštu cukraus. Tuomet sudedu šiaudeliais pjaustytą agurką, išmaišau, pakaitinu dar apie 2 min. ir nukaičiu. Leidžiu pastovėti keptuvėje 10-15 min., kad susimaišytų skoniai, tuomet išverčiu į kiaurasamtį, kad nulašėtų išsiskyręs skystis. Ant atvėsusių daugmaž sausų daržovių dedu paruoštą marinuotą žuvį ir tiekiu į stalą kaip užkandį.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis: buvusi kaimynė Tania ir jos šeima. Gerą pagalbinį puslapį su iliustracijomis rasite čia.

2016 m. kovo 17 d., ketvirtadienis

Juodakių pupelių ir tuno salotos



Kai priešaky - daugiau negu savaitė pasninko, pamaniau, jog pats laikas pasidalinti juodakių pupelių ir tuno salotų receptu. Tiesą sakant, tas, kurias matote nuotraukose, gaminau Advento laiku, prieš didžiąsias žiemos šventes, o dabar pamąsčiau, jog ne pro šalį būtų vėl jas sumaišyti. Mat tai labai sotus ir gardus patiekalas, kurį kiekvienas gali pakoreguoti pagal poreikius ir savo skonį (pavyzdžiui, jeigu itin uoliai pasninkaujate, galite atsisakyti kiaušinių).

Juodakių pupelių salotos - Portugalijos virtuvės klasika. Manoma, jog jos atsirado Óbidos mieste, nutolusiame maždaug 80 km į šiaurę nuo Lisabonos. Patiekalas pasirodė vykęs, tad su laiku išpopuliarėjo visoje vakarinėje Portugalijos pakrantėje. Nors spėjama, jog salotų atsiradimas susijęs maurų virtuvės įtaka (pastarieji buvo užėmę šiuos kraštus VII-XV a.), dabar šiuos faktus žino tik virtuvės istorikai. Tuo tarpu paprasti žmonės šį tradicinį užkandį išmoksta gaminti šeimose, ir jų receptas nebe vieną šimtmetį keliauja iš kartos į kartą.

Nuotrauka Kristinos 

Pati paprasčiausia ir elementariausia šio patiekalo versija - tai tiesiog virtos juodakės pupelės, pasūdytos ir pagardintos svogūnu, actu, alyvuogių aliejumi ir pipirais, papuoštos kalendrų arba petražolių lapeliais. Tokios salotos dažniausia atlieka garnyro vaidmenį prie žuvų ar mėsos patiekalų, kaip antai įvairių kroketų. Jeigu salotos patiekiamos kaip savarankiškas patiekalas, šiais laikais juodakės pupelės dažniausia maišomos su konservuotu tunu, o puošiamos ir pagardinamos ne tik prieskoninėmis žolelėmis, bet ir kietai virtais kiaušiniais, mėgstamos rūšies alyvuogėmis, pomidorais, kai kada netgi virtomis bulvėmis. Paprastai per daug ingredientų neprimaišoma, pasirenkami 1-2 priedai. Aš rinkausi kiaušinus ir alyvuoges, nes pomidorai šaltuoju metų laiku nėra itin kokybiški - verčiau juos palikti vasarai. Prie salotų tiks gera balta duona ir, jeigu norite - taurė vyno. Aš tokias salotas paprastai gaminu ne šventėms, o kasdieninei šeimos vakarienei, kai į namus visi susirenka alkani. Pupeles tokiu atveju reikėtų išvirti ir su tunu sumaišyti iš vakaro, o kitą dieną salotas pagaminsite per 10-15 minučių - ilgiausia užtruks kietai išvirti kiaušinius.

Juodakės pupelės (lot. Vigna unguiculata subsp. unguiculata).

Paskutinis dalykas, kurį reikia aptarti - tai juodakės pupelės. Griežtai žiūrint, tai ne pupelės, o kiniškos pupuolės, daug kam geriau žinomos anglišku pavadinimu black-eyed peas (esu sutikusi žmonių, kurie manė, jog Black Eyed Peas - tai tik kūrybiškas muzikinės grupės pavadinimas; tai va, žinokite, kad jie pasivadino tikrų pupelių vardu :). Pavadinimą, žinoma, lėmė šių ankštinių daržovių išvaizda - tai smulkios baltos pupelės su juoda "akele". Nežinau kodėl, bet Lietuvos prekybininkai, jau seniai siūlantys pirkėjams japonines (aduki) pupuoles ir spindulines (mung) puopuoles, labai nenoriai importuoja kinines (juodakes) pupuoles. Laimei, šiais laikais jų jau galima aptikti kai kuriose parduotuvėse, ypač elektroninėse (aš esu pirkusi www.eastanbul.lt ir www.assorti.lt); mačiau, jog juodakių pupelių jau siūlo ir Skanėja ("Buon gusto" serija). Žodžiu, jeigu šio produkto paieškosite, tikrai rasite. Kuo skiriasi juodakės pupelės nuo kitų? Skiriasi, ir ne tik savo išvaizda. Išvirtos juodakės pupelės minkštesnės, ne tokios miltingos, sakyčiau, vandeningesnės už kitas pupeles, todėl jų salotos būna gaivesnės, savitos konsistencijos. Tie, kuriems svarbus ne tik produktų skonis, bet ir sudėtis bei maistinė vertė, irgi neturėtų likti nusivylę. Na, o kadangi vienas iš mano tikslų rašant šį tinklaraštį - atkreipti skaitytojų dėmesį į Lietuvoje mažiau naudojamus, bet puikius produktus, tikiuosi, kad nekeisite juodakių pupelių jokiomis kitomis, ir kad jos taps jums maloniu atradimu.


Nuotrauka Kristinos 




Salada de Feijão Frade com Atum - juodakių pupelių ir tuno salotos 

Ingredientai: (6 porcijoms)

Ingredientų kiekis orientacinis. Salotas pradėkite gaminti iš vakaro.

~ 2 puodeliai juodakių pupelių (nevirtų)
2 svogūnai
4-6 gvazdikėliai 
1 skardinė konservuoto tuno (jei skardinės labai mažos, galite naudoti dvi) 
Nebūtinai: 1-2 skiltelės česnako
Puokštelė petražolių (galima keisti kalendros lapeliais)
Alyvuogių aliejaus (pagal skonį)
2-3 v.š. balto vyno acto
Druskos ir grūstų juodųjų pipirų (pagal skonį)
2-3 kietai virti kiaušiniai
Nebūtinai: juodųjų arba žaliųjų alyvuogių
Nebūtinai: 2-3 pomidorai
  1. Juodakes pupeles nuplaukite ir apie 2 val. ar ilgiau pamirkykite šaltame vandenyje; jeigu ketinate pupeles virti vakare, jas patarčiau pamerkti iš ryto. Prieš virdami perplaukite dar kartą, suberkite į prikaistuvį ir užpilkite šviežiu vandeniu (maždaug 6 puodeliais). Įdėkite 1 nuluptą svogūną, į kurį susmeikite gvazdikėlius. Įpilkite 1 v.š. alyvuogių aliejaus. Nesūdykite, kad pupelių odelė virdama nesukietėtų. Ant mažos ugnies, pridengę dangčiu, virkite apie 1-1,5 val., arba kol pupelės bus visiškai minkštos, bet dar nesuirusios. Nukaitę išmeskite svogūną su gvazdikėliais, o pupeles supilkite į sietą, kad gerai nuvarvėtų. Palikite, kad atvėstų. 
  2. Virtas juodakes pupeles sumaišykite su antruoju susmulkintu svogūnu ir konservuotu tunu. Jeigu norite, įspauskite česnako. Sudėkite smulkintas petražoles (šiek tiek palikite salotoms papuošti). Jeigu tunas konservuotas savo sultyse, įmaišykite maždaug 4 v.š. alyvuogių aliejaus, jeigu tunas konservuotas su aliejumi, papildomai jo nereikės arba reikės mažiau. Apšlakstykite actu, pasūdykite, pagardinkite pipirais. Gerai išmaišykite, paragaukite, ar netrūksta prieskonių. Kai salotos bus norimo skonio, uždenkite ir dėkite į šaldytuvą. Laikykite apie 6 val., geriausia per naktį. 
  3. Likus maždaug pusvalandžiui iki patiekiant, salotas išimkite iš šaldytuvo, išmaišykite, sudėkite į serviravimo lėkštę. Salotas papuoškite petražolėmis, kietai virtais kiaušiniais ir, jeigu norite, alyvuogėmis ir/ar pomidorais. Valgykite su balta duona. Prie šių salotų labai tiks taurė balto arba lengvo raudono vyno.
Svarbiausi recepto šaltiniai čia, čiačia, čia ir čia:
Cherie Y. Hamilton, Cuisines of Portuguese Encounters, New York: Hippocrene Books Inc., 2008, p. 12.

2016 m. kovo 16 d., trečiadienis

Vėgėlės žuvienė



Ar jau galvojate apie šventinį velykinį stalą? Gerai, kad galvojate :) Tačiau kol pavasario laikas dar neatsuktas, Gavėnia nepasibaigusi, o sinoptikai vis dar graso paskutiniaisiais šalčiais, šiandien siūlau jums prieššventinį žuvienės receptą.

Šįkart papasakosiu, kaip išvirti sriubą iš vėgėlės. Tai dar vienas klasikinis skandinaviškas (tiksliau, suomiškas) žuvienės receptas, panašus į Alandų salų žuvienę ir lašišos žuvienę su grietinėle, ir vis dėlto - truputį kitoks. Ir ne tik todėl, kad vėgėlė - kitokio skonio žuvis. Pirmiausia, ją reikia kitaip paruošti. Antra, žuvienei iš vėgėlės gali būti naudojamos kiek kitokios daržovės negu kitų rūšių skandinaviškoms žuvienėms. Trečia, verdant šią žuvienę, prie jos paprastai ruošiamas ypatingas priedas - delikatesu laikomos vėgėlės kepenėlės, panašios į menkių kepenėles, o kartais, jeigu pasiseka rasti - dar ir vėgėlės ikrai. Na, o dabar apie visus išvardintus punktus papasakosiu plačiau.

Vėgėlė (lot. Lota lota). Foto iš čia.

Pradėkime nuo vėgėlės paruošimo. Vėgėlė - žieminė, gana stambi žuvis (maniškė svėrė arti 3 kg, ir tikrai nebuvo pati didžiausia), kuri pasižymi tuo, jog neturi žvynų, tačiau skleidžia specifinį kvapą. Kai kas sako, kad labai šviežia žuvis kvapo neturi, bet tai netiesa. Tėtis yra ne kartą sugavęs vėgėlę, tad namo žuvis atkeliaudavo praėjus vos porai valandų nuo sužvejojimo, tačiau specifinis kvapas vis tiek būdavo - ir varydavo mamą į neviltį :) Kaip tik dėl kvapo žuvies oda nulupama, ir tik tuomet ji išskrodžiama bei iškaulinama. Vėgėlei nulupus odą ir ją išvalius, kai lieka tik baltutėlė filė, žuvies kvapas tampa lengvas ir švelnus.

Norint nulupti vėgėlės odą, pirmiausia teks apipjauti jos odą aplink visą galvą - pjūvis neturi būti gilus, tik toks, kad oda būtų perrėžta iki raumenų. Tuomet viena ranka reikia prie stalo prispausti žuvies galvą (ji slidi, tad geriau bus, jeigu ant jos uždėsite popierinį vienkartinį rankšluostį ar pan.), o į kitą imti reples, sugnybti vėgėlės odos kraštą ir traukti ją link uodegos. Vėgėlės oda nusimaus lyg kojinė. Tuomet replėmis už krašto sugnybkite likusius pelekus ir juos patraukite - išsiims jų dantytos juostelės. Žinoma, kuo stipresnės rankos, tuo greičiau pabaigsite visą procedūrą, todėl jeigu tik turite galimybę, patikėkite šį darbą šeimos vyrams.

Nuotrauka Kristinos

Nuluptą vėgėlės odą išmeskite, o pačią žuvį išskroskite, išfiletuokite, o filė nuplaukite pasūdytame vandenyje, kad pasišalintų visi kraujo likučiai (man labai padėjo šis video, kuriame demonstruojama, kaip nulupti vėgėlės odą ir ją išfiletuoti). Kaulus ir galvą pasilikite sultiniui, o kepenėles ir, jeigu bus, ikrus - užkandžiams ruošti. Vėgėlės kepenys būna įspūdingo dydžio. Lėkštelėje, kurią matote mano nuotraukose - tik jų trečdalis. Iškepus visas, išėjo didžiulė lėkštė, tad valgėme jas kelias dienas. Vėgėlės kepenys paprastai išverdamos, kai kada papildomai apkepamos svieste, o tuomet pasūdomos ir pagardinamos pipirais. Patiektos su juoda duona jos gali būti ir savarankiškas užkandis, ir puikus priedas prie sriubos. Beje, sriubą valgant su kepenėlių sumuštiniais, būna labai sotu - po to antrojo patiekalo nebesinori. 

Kai dėl sriubos sudėties, tai ji gali būti visiškai minimalistinė (žuvies gabaliukai, bulvės, sultinys ir prieskoniai), tačiau dažniau į ją dedama kelių rūšių daržovių. Bene labiausia paplitę du vėgėlės žuvienės variantai - arba su svogūnais, bulvėmis ir morkomis, arba su svogūnais, bulvėmis ir porais; na, o kai kada jie sujungiamai, ir tuomet morkos bei porai dedami į tą patį puodą. Šįkart aš rinkausi antrąjį variantą su didesniu porų kiekiu - todėl, kad mėgstu porus, ir todėl, kad lėkštėje norėjosi ko nors gaiviai žalio. Iš vėgėlės išvirta žuvienė paprastai balinama pienu arba grietinėle, bet tie, kurie nemėgsta arba dėl kokių nors priežasčių negali vartoti pieno produktų, puikiausia apsieis ir be jų. Žinoma, tokiu atveju teks išsivirti truputį didesnį kiekį sultinio, mat pienu/ grietinėle jos tirštumo reguliuoti nebegalėsite. Tiesa, jeigu nuspręsite patiekti skaidrią vėgėlės žuvienę, baigdami ją virti, galite įpilti šlakelį balto vyno. Tai nėra tradicinis šios sriubos elementas, bet šiais laikais suomiai mėgsta jį naudoti kaip prieskonį, paprastam valgiui suteikiantį nekasdieniško prašmatnumo.

Vėgėlės žuvienė - žiemos klasika, mat šios žuvys gaudomos maždaug nuo sausio vidurio iki kovo pabaigos. Taigi, jeigu susiviliosite šia sriuba, virkite ją per daug neatidėliodami, antraip progos jos paragauti teks laukti iki kitų metų :)

Nuotrauka Kristinos 



Madekeitto - vėgėlės žuvienė

Ingredientai: (maždaug 6 porcijoms)

~ 600 g vėgėlės filė (kaip paruošti filė žr. pastabas aukščiau)
~ 1,5-2 l vėgėlės sultinio*
1-2 v.š. sviesto
1 svogūnas
3-4 vidutinio dydžio bulvės
1 didelis arba 2 nedideli porai
Puokštelė krapų
Druskos ir grūstų juodųjų ar baltųjų pipirų (pagal skonį)
Pieno ir/ar grietinėlės (sriubai užbalinti)
  1. Puode, kuriame virsite sriubą, išlydykite sviestą. Sudėkite smulkintus svogūnus ir pamaišydami kepkite kelias minutes, kol jie truputį suminkštės, bet dar nepradės ruduoti. Sudėkite pjaustytas bulves ir patroškinkite dar porą minučių. Supilkite sultinį (geriausia verdantį) ir virkite apie 15 min., arba kol bulvės ir svogūnai bus minkšti. 
  2. Į sriubą sudėkite gabaliukais supjaustytą žuvį ir susmulkintus porus. Virkite apie 5-7 min., kol vėgėlė išvirs, o porai suminkštės, bet dar nespės prarasti žalios spalvos. Patikrinkite, ar netrūksta druskos. Sriubą pagardinkite pipirais ir krapais. 
  3. Jeigu mėgstate virintą pieną, galite sriubą užbalinti ir užvirinti (tokiu atveju krapus reikėtų dėti jau nukaitus sriubą). Jeigu nemėgstate virinto pieno, sriubą iš pradžių nukaiskite, o tuomet užbalinkite. Jeigu manote, kad visos jos nesuvalgysite iš karto (arba jeigu kas nors iš valgytojų nevartoja pieno), patogiau ją balinti kiekvienam atskirai, norimą kiekį pieno ar grietinėlės įsipilant į savo lėkštę. Atsiminkite, jog nebalinta ir atvėsinta sriuba ilgiau negenda (suomiai teigia, jog pastovėjusi vėgėlės žuvienė netgi skanesnė, panašiai, kaip troškiniai). 
  4. Prie vėgėlės žuvienės paprastai patiekiama juodos duonos su sviestu ir/ar vėgėlės kepenėlėmis.
* Vėgėlės sultinį išsivirkite iš anksto. Į puodą sudėkite žuvies galvą ir kaulus, įmeskite svogūną, nupjautus žalius porų lapus ir/ar storus krapų stiebus (prieš tai nuo jų nuskainiokite lapelius, tinkamus sriubai), lauro lapelį, po kelis grūdelius juodųjų bei kvapiųjų pipirų. Užpilkite maždaug 2 l vandens, užvirkite, lengvai pasūdykite ir ant mažos ugnies virkite apie 15-20 min. Tuomet sultinį perkoškite ir naudokite sriubai.

Nuotrauka Kristinos


Mateen maksa - vėgėlės kepenėlės

Ingredientai:

Vėgėlės kepenėlės
Nebūtinai: ~ 1 v.š. kvietinių miltų
Nebūtinai: lydyto sviesto (kepenėlėms apkepti)
Druskos ir pipirų (pagal skonį)
  1. Jeigu reikia, vėgėlės kepenėles padalinkite į 2-3 gabaliukus, kad vėliau jas būtų patogiau pjaustyti.
  2. Prikaistuvyje užvirkite lengvai pasūdytą vandenį (labai tiktų ir žuvies sultinys), sudėkite kepenėles ir užvirkite. Ant mažos ugnies virkite apie 5-7 min., kol visos kepenėlės pabals (aš tikrinau, vieną gabalą perpjovusi ties storiausia vieta). Kepenėles išgriebkite iš vandens. 
  3. Nors šis žingsnis nebūtinas, bet jeigu norite, kepenėles apvoliokite miltuose ir labai greitai apkepkite lydytame svieste. Miltų galima nenaudot, tačiau tuomet kepenėlės greitai ims lipti prie keptuvės dugno, ir gražiai jas apkepti bus sudėtinga. Labai svarbu kepenėles apkepti greitai, maždaug per 2 min.: kadangi jos riebios, tad per ilgai kepant ims spirgėti, sausėti ir kietėti. 
  4. Išvirtas arba išvirtas ir svieste apkeptas kepenėles iš visų pusių pabarstykite druska bei pipirais.
  5. Paruoštas kepenėles suraikykite riekelėmis ir tiekite su juoda duona. Gamindami vėgėlių kepenėlių sumuštinius, papildomai galite naudoti sviestą, svogūnus (itin tiktų raudonieji), laiškinius česnakus, krapus ir pan. 
  6. Vėgėlės kepenėlės gardžios ir atvėsusios. Jeigu nesuvalgysite jų iš karto, laikykite šaltai ir būtinai pridenkite maistine plėvele, kad neapdžiūtų ir nepatamsėtų.
Svarbiausi recepto šaltiniai čia ir čia.

2016 m. kovo 14 d., pirmadienis

Kepti triufeliai su vafliais



Tetulė Valė buvo gera moteris. Deja, šeimyninė laimė ją kažkodėl aplenkė - nepaisant inteligencijos, malonaus būdo ir dailaus stoto, ji beveik visą gyvenimą nugyveno viena. Tetulė dirbo vaistinėje, turėjo kelias patikimas drauges ir reguliariai svečiuodavosi pas giminaičius. Kaip anuomet būdavo įprasta, apie vizitus niekas iš anksto nepranešdavo, bet mes nudžiugdavome, kokią pavakarę išvydę viešnią ant namų slenksčio. Ji visuomet atnešdavo gerą nuotaiką, naujienų, lauktuvių ir savo rankomis pagamintų gardumynų. Tetulė Valė mėgdavo sukiotis virtuvėje, ir mano mama savo laiku iš jos daug ko išmoko (pavyzdžiui, nepriekaištingai pagaminti bulvių ir morkų košę). Vienas iš sovietmečio skanėstų, kurio receptą jaunesnės giminės moterys gavo būtent iš tetulės Valės, buvo triufeliukai - trapūs sausainėliai, pamirkyti į šokoladinį glajų ir apvolioti vafliuose. Šis receptas į mano tinklaraštį atkeliavo iš pageltusios, įvairių dydžių, spalvų ir formų dėmėmis nusėtos užrašų knygės, kurią paveldėjau iš mamos. Tetulės Valės jau seniai nebėra su mumis, bet kartais, ypač didesnių šeimos švenčių proga, aš vis dar kepu senamadiškus, nostalgiškus triufelius. Nors dabar esame išlepinti daugybės prašmatniausių desertų, apie kuriuos prieš kelis dešimtmečius net nesapnavome, aš tebesižaviu šiais puošniais, puikaus skonio kepinėliais - ir ne aš viena. 

Nuotrauka Kristinos 

Kada ir iš kur šie triufeliai atkeliavo į Lietuvos virtuvę, neturiu aiškesnio supratimo. Įmanomas scenarijus, kad sovietmečius šeimininkės juos išmoko gaminti iš knygų, o vėliau patobulino pagal save, taip sukurdamos ne vieną jų variantą. Pavyzdžiui, receptą, pavadintą Sausainėliai triufeliai, galima rasti Evelinos Račiūnienės knygoje Sau ir svečiams (1989, p. 287). Knygos autorė siūlo išsikepti trapių sviestinių sausainėlių, į kurių sudėtį įeina virtų kiaušinių tryniai (tai skiriamasis šių triufelių tešlos bruožas), juos apvolioti pieniškame glajuje ir sutrupintuose vafliuose. Tačiau ir mano turimas, ir kiti, internete rasti sovietinių vaflinių triufelių receptai, nuo knyginio ganėtinai nutolę, be to, įvairuoja tarpusavyje. Vieni sausainius kepa su kepimo milteliais ir tešlą saldina, kiti ne. Glajus, į kurį iškepti triufeliai vilgomi, irgi verdamas įvairiai, tačiau jis dažniausia būna ne pieniškas, o pagardintas kakava, t.y. šokoladinis. Skirtingos šeimininkės naudoja skirtingus vaflius - vienos paprastus, prėskus, kitos perteptus įdaru, pavyzdžiui, citrininius. 

Iškepti, bet glajumi ir vafliais dar nepapuošti triufeliai. Nuotrauka Kristinos

Mūsų šeimoje naudojamas receptas nuo kitų skiriasi tuo, kad į tešlą dedamas didelis kiekis virtų kiaušinių trynių bei sviesto, o kepimo milteliai bei cukrus į tešlą nededami. Tai reiškia, jog triufeliai būna ne biskvitiniai, o labai trapūs, sakyčiau, "smėliniai". Triufeliams švelnaus, bet visiškai pakankamo saldumo suteikia šokoladinis glajus ir saldūs tarkuoti vafliai. Tokie triufeliai labiau primena ne saldainius, o sausainukus. Iškepti juos galima iš anksto, prieš kelias dienas - triufeliai būna puikaus skonio ir teisingo trapumo savaitę ir net ilgiau. Kartais aš juos kepu kalėdiniu laikotarpiu, ir ruošdama dovanėles sumaišau su meduoliais bei kitų rūšių sausainiais. Tačiau velykiniam laikotarpiui šie triufeliai tinka gal net labiau - juk jiems pagaminti reikia daugiau kiaušinių negu kitiems sausainiams. Iš nurodyto produktų kiekio išeina nemažas kalnas triufelių, bet aš abejoju, ar būtų verta prasidėti su puse normos - sausainiai greitai pagaminami ir greitai suragaujami, ypač jeigu jais pasidalinsite su draugais, bendradarbiais ar gerais kaimynais :) 

Nuotrauka Kristinos



Kepti triufeliai su vafliais

Ingredientai: (išeis apie 80 sausainių)

Tešlai:
8 kietai virtų kiaušinių tryniai
300 g sviesto (kambario temperatūros)
5 v.š. grietinės
3 stiklinės (1 stiklinė - 250 ml) kvietinių miltų (iš viso ~ 450 g)
Glajui:
1 stiklinė cukraus
2 v.š. kakavos (geriau kuo tamsesnės)
50 g sviesto
6 v.š. pieno 
Apvoliojimui:
~ 400 g citrininių arba kitokių vaflių su įdaru*
  1. Atvėsintus kietai virtų kiaušinių trynius pertrinkite per sietelį. Sumaišykite su sviestu ir grietine, masę gerai išsukite. Suberkite miltus ir suminkykite minkštą, bet prie rankų nelimpančią tešlą. Jeigu norite, galite ją pridengti ir apie 20 min. palaikyti šaldytuve - tuomet bus lengviau formuoti triufelius. 
  2. Orkaitę įkaitinkite iki 180ºC. Didelę kepimo skardą išklokite kepimo popieriumi. Iš tešlos formuokite nedidelius (maždaug kaukazinės slyvos dydžio) rutuliukus, tuomet juos suspauskite taip, kad gautumėte triufelių bokštelius. Darykite juos kiek aukštesnius negu norėtumėte pagamintų triufelių - kepdami sausainiai šiek tiek išsiplės į šalis ir pažemės. Dėl tos pačios priežasties triufelių nedėkite labai arti vienas kito, bet didelių tarpų palikti irgi nebūtina. Kai skarda bus pilna sausainių, kiškite į orkaitę ir kepkite apie 20 min., arba kol sausainiai sutvirtės ir švelniai parus (tikslus kepimo laikas priklausys nuo to, kokio dydžio sausainius suformuosite, bei nuo to, kokio kaitrumo jūsų orkaitė). Kol kepa pirmoji sausainių porcija, suformuokite kitus triufelius, o paskui juos iškepkite ir t.t. Sausainius atvėsinkite.
  3. Kol vėsta sausainiai, sutarkuokite vaflius, geriau smulkesne negu burokinė tarka (originalus receptas rekomenduoja naudoti bulvinę). 
  4. Prieš pat puošiant triufelius, išvirkite glajų. Į nedidelį prikaistuvį suberkite cukrų ir kakavą, gerai juos sumaišykite. Supilkite pieną, sudėkite gabaliukais supjaustytą sviestą ir pamaišydami kaitinkite ant mažos ugnies, kol sviestas bei cukrus ištirps, o glajus užvirs. Jeigu jis labai tirštas, gali prireikti papildomų 3-5 v.š. pieno arba grietinėlės. 
  5. Atvėsusį sausainį panardinkite į glajų, o išimdami priglauskite šaukštą su triufeliu prie puodo sienelės ir pakreipkite taip, kad nutekėtų glajaus perteklius. Triufelį dėkite į tarkuotus vaflius ir apvoliokite, kad iš visų pusių priliptų kuo daugiau trupinukų. Triufelį dėkite ant grotelių arba kepimo popieriaus ir palikite džiūti. Taip glajumi ir vafliais papuoškite visus triufelius. Jeigu bedirbant glajus per daug sutirštėja, jį švelniai pašildykite, kad vėl taptų skystas.
  6. Maždaug po 2 val. triufeliai sutvirtės - dabar juos galima dėti į sandariai uždaromas dėžutes ir saugoti, kol prireiks. Tačiau dar geriau juos iškart dėti į serviravimo lėkštę ir mėgautis šviežutėliais :)
* Mano recepte rašoma, jog reikia 5 pakelių vaflių Citrininiai arba Snaigė. Šiais laikais ir vafliai, ir jų pakuotės skiriasi, bet apie 400 g vaflių tikrai reikės. Nesaldinti vafliai be įdaro šiam receptui netiks, nes triufeliams trūks saldumo. Įdomu tai, jog saldus vaflių įdaras sausainiuose tarytum išnyksta - juntamas tik vaflių traškumas.

Šie triufeliai ypač trapūs. Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis: tetulė Valė ir sena mamos užrašų knygelė.

2016 m. kovo 9 d., trečiadienis

Bolo de rolo - braziliškas pyragas-vyniotinis



Tuomet, kai esu tortų ragautoja, nė kiek neprieštarauju, kad jie būtų puošnūs, daugiasluoksniai ir reikalaujantys nemažai triūso. Bet vos tik tampu saldumynų kepėja/ gamintoja, iškart suprantu, kad man vis dėlto labiausia patinka paprasti ir neįmantrūs kepiniai :) Citrininiu glaistu papuoštas keksas, sirupu sulaistytas pyragaitis arba biskvitas, perpjautas pusiau ir perteptas kokiu nors kremu - tokiems kukliems ir nepretenzingiems gardumynams visuomet teikiu pirmenybę, jeigu paaiškėja, jog vakarėlio metu už saldumynus būsiu atsakinga aš pati. Žinoma, kartais norisi išmėginti ką nors naujo ir įdomaus. Bet dažniausia paaiškėja, jog tam visai nebūtina imtis sudėtingų receptų - mano patirtis byloja, jog galima rasti daugybę paprastų kepinėlių, kurie atrodo visiškai neprastai, o be to, yra kuo puikiausio skonio. Šiandien parašysiu kaip tik apie vieną iš tokių kepinių, kuriuo garsėja Brazilija - bolo de rolo, arba mūsiškai - pyragas-vyniotinis. Patys brazilai šiuo pyragu labai didžiuojasi, tvirtina, kad jį kepti namie - didžiulis, kone antžmogiškas iššūkis, tačiau pasakysiu jums atvirai: tai labai paprastai pagaminamas pyragas, kurį iškepti be streso ir skubėjimo galima mažiau negu per valandą. Patikėkite, instrukcijų užrašymas ir perskaitymas užima kur kas daugiau laiko negu pyrago kepimas :) 

Daugiasluoksnis vyniotinis laikomas Pernambuko valstijos simboliu. Hime Navarro savo kūrinyje Bolo de rolo (2015) taip pavaizdavo jaukią sceną iš savo gimtinės. Foto iš čia

Bet apie viską iš eilės. Bolo de rolo atsiradimo vieta laikoma nedidelė Perbnambuko valstija Brazilijos šiaurės rytuose. Teigiama, kad XVI a. būtent čia atsikraustė pirmieji portugalų kolonistai, įkūrę pirmąsias cukranendrių plantacijas. Portugalai, žinoma, atsiplukdė į Naująjį pasaulį ir savo kulinarines tradicijas. Bet pakitusios buities sąlygos (tarkime, dėl karšto klimato dažniausia tekdavo įsirengti ne įprastas, o lauko virtuves), produktų trūkumas ir būtinybė juos keisti vietiniais, galų gale - kitataučių tarnų patirtis bei įpročiai vertė norom nenorom keisti senąsias receptūras. Manoma, jog daugiasluoksnis vyniotinis atsirado iš portugališko vestuvinio pyrago colchão de noiva (išvertus iš portugalų kalbos tai reiškia maždaug nuotakos čiužinys), kurį gaminant biskvitas pertepamas plikytu kremu. Žiūrint iš šiandieninės perspektyvos, atrodo, jog kepiniai tarpusavyje nė kiek nepanašūs. Na, bet maisto istorikai turbūt žino, ką sako. Šiaip ar taip, be bolo de rolo Pernambuke dabar nepraeina ne tik vestuvės, o ir išvis jokia didesnė šventė, mat šis kepinys tapo svetingumo, prielankumo ir draugiškumo simboliu. 

Nuotrauka Kristinos 

Kaip gaminamas bolo de rolo? Daug paprasčiau, negu gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Kaip ir gaminant paprastą vyniotinį, didelėje skardoje iš pradžių iškepamas biskvitas, tuomet jis aptepamas įdaru ir suvyniojamas. Skirtumas tik tas, jog biskvitas turi būti kuo plonesnis - štai kodėl suvyniotas vyniotinis atrodys labai jau "liesas". Tačiau tada kepamas kitas biskvitas, jis vėl aptepamas, jau suvyniotas kepinys dedamas ties naujojo biskvito kraštu ir vyniojamas toliau, tarytum jį pratęsiant. Taip į vieną ritinį suvyniojami keli biskvitai - kol pyragas tampa norimo storumo. Teigiama, jog labiausia patyrę, profesionalūs konditeriai sugeba iškepti popieriaus plonumo biskvitus, o jų pagamintas pyragas turi ne mažiau negu 18 sluoksnių, skaičiuojant juos nuo pyrago centro tarsi medžio rieves. Iš tokio kiekio produktų, kuris nurodytas mano recepte, įvairūs šaltiniai rekomenduoja iškepti nuo 2 iki 6 biskvito lakštų. Aš iškepiau 4, ir tai reiškia, jog mano pyragas yra daugmaž vidutiniškas - lakštai jau pakankamai ploni (apie 2-3 mm storio), bet tobulėti dar yra kur, nes idealiu atveju biskvitas turėtų būti 1-2 mm storio. Beje, pyrago skoniui esminės įtakos plonesni lakštai neturėtų, tiesiog pyragas atrodytų įspūdingiau. 

Guavų džemo įsigijau Lenkijos sveiko maisto parduotuvėse. Nuotrauka Kristinos

Kuo pertepamas bolo de rolo? Pats tradiciškiausias įdaras - savito skonio guavų uogienė arba džemas. Džemas gali būti labai tirštas, beveik kietas, tuomet jis išsukamas su keliais šaukštais balto vyno arba karšto vandens. Kur gauti guavų džemo? Čia reikalai komplikuotesni. Jeigu gyvenate Vakarų Europoje, guavų džemo rasite nesunkiai. Pavyzdžiui, aš net kelių rūšių guavų džemo praėjusią vasarą pirkau Lenkijoje - ten jo yra beveik kiekvienoje sveiko maisto parduotuvėje. Jo galima pirkti ir daugiau - šaldytuvo kamputyje džemas gali savo eilės laukti ilgus mėnesius. Tarkime, aš laukiau įkvėpimo ir geros progos kone metus, kol galiausia atėjo tėčio gimtadienis, ir bolo de rolo buvo sėkmingai pagamintas bei su ovacijomis suvalgytas :)

Lietuvoje vienintelė parduotuvė, kuri skelbiasi turinti guavų džemo - Užupio krautuvė Vilniuje. Tačiau porą kartų, kai buvau ten užsukusi, guavų džemo jie neturėjo, tad garantuoti, jog jūs rasite tai, ko ieškote, negalėčiau. Tad kuo gi tuomet pakeisti guavų džemą, ir ar iš viso galima pakeisti? Žinoma, galima! Gaminant bolo de rolo galima naudoti ne tik kitokį mėgstamą, tirštą džemą, bet ir tepamą (Nutella tipo) šokoladą, karamelę (ypač tiktų dulce de leche), citrininį kremą ir t.t. Žodžiu, tik jūsų fantazijos reikalas, kuo aptepsite plonyčius biskvitus. Žinoma, tai nebus klasikinis bolo de rolo, tačiau jūsų sukurtas kepinys vis tiek atrodys ne mažiau įspūdingai ir bus ne mažiau gardus. Tiesa, reikia turėti galvoje, kad priklausomai nuo įdaro, gali įvairuoti bolo de rolo galiojimo laikas. Pavyzdžiui, perteptas džemu pyragas gali be problemų stovėti kelias dienas ar net savaitę (nebūtinai šaldytuve), o jeigu naudosite kokį nors virtą kremą, pyragą teks suvalgyti per 1-2 dienas ir būtinai laikyti jį vėsiai. Ir dar: atsiminkite, jog pertepimui skirtas produktas turi būti labai tirštas, antraip didelė įdaro dalis tiesiog išbėgs per vyniotinio galus, pats biskvitas pernelyg sumirks, o pyrago pjūvis atrodys apgailėtinai. 

Nuotrauka Kristinos



Bolo de rolo - braziliškas pyragas-vyniotinis

Ingredientai: (išeis didelis vyniotinis, maždaug 12 porcijų)

250 g sviesto (nesūdyto, kambario temperatūros)
200 g cukraus
6 kiaušiniai
250 g kvietinių miltų (405D)
~ 400-500 g guavų uogienės/ džemo (kuo ją pakeisti žr. pastabas aukščiau)
Nebūtinai: 2-3 v.š. balto vyno arba karšto vandens (džemui atskiesti)
Cukraus pudros (pyragui apsijoti)

Didelė keturkampė kepimo skarda neaukštais kraštais (mano 30x40 cm)
4-6 dideli lakštai kepimo popieriaus per visą kepimo skardą
  1. Sviestą ir cukrų mediniu šaukštu arba elektriniu plaktuvu išsukite, kol masė taps balta ir puri. Po vieną įmuškite kiaušinius, kaskart gerai išsukdami. Sudėkite persijotus miltus ir kruopščiai, bet neplakdami išmaišykite - turėtumėte gauti šviesią purią masę be gumuliukų. 
  2. Orkaitę įkaitinkite iki 180ºC. Pirmąjį kepimo popieriaus lakštą įtieskite į kepimo skardą ir plonai aptepkite pagaminta tešla. Paprastai tešla paskirstoma taip: po vieną šaukštą tešlos dedama ant kiekvieno kapo, du papildomi - skardos centre, taigi, iš viso reikės 6 šaukštų tešlos. Tuomet tešla išlyginama mentele, ją paskirstant kuo tolygiau. Kabinant tešlą, šaukštai neturėtų būti kupini, antraip biskvito lakštai bus per stori, o iškepus tris lakštus, tešlos nebeliks kitiems trims :) Taigi, stenkitės tešlą padalinti taip, jog iš jos išeitų bent 4-5 biskvito lakštai. 
  3. Paruoštą biskvitą dėkite į karštą orkaitę ir kepkite, kol sutvirtės. Pirmasis biskvitas, kol kepimo skarda dar šalta, keps apie 5-6 min., kiti - apie 3-4 min. (kepimo laikas gali įvairuoti, priklausomai nuo jūsų orkaitės). Ar biskvitas iškepęs, nustatoma, pridėjus pirštą prie biskvito paviršiaus - jeigu jis neaplimpa tešla, vadinasi, biskvitas jau iškepė. Iškeptas biskvitas pakyla labai mažai ir turi likti baltos spalvos. 
  4. Kol kepa vienas biskvito lakštas, tešla aptepkite antrąjį kepimo popieriaus lakštą. Iškepusį biskvitą išimkite iš skardos drauge su kepimo popieriumi ir palikite vėsti. Įkelkite lakštą su nekeptu biskvitu, dėkite į orkaitę, kol kepa, ruoškite trečiąjį biskvitą ir t.t. - dirbkite tol, kol neliks tešlos, o visi biskvitai bus iškepti. 
  5. Paruoškite įdarą, išsukdami guavų džemą. Jeigu jis labai kietas, praskieskite baltu vynu arba karštu vandeniu. 
  6. Maždaug 3-4 v.š. džemo kuo tolygiau paskleiskite ant pirmojo biskvito, netepdami maždaug 0,5-1 cm pločio biskvito kraštelių. Pradėkite vynioti, nuo trumpesniosios kraštinės atkėlę biskvitą drauge su kepimo popieriumi (bolo de rolo visuomet būna trumpas ir storas, todėl niekada nevyniojamas nuo ilgesniojo biskvito krašto). Atvėsęs biskvitas turėtų lengvai atšokti nuo kepimo popieriaus (būtinai pažiūrėkite video, į kurį nuoroda pateikta recepto šaltiniuose įrašo pabaigoje).
  7. Suvynioję pirmąjį biskvitą, guavų džemu aptepkite antrąjį biskvito lakštą. Prie trumposios kraštinės dėkite jau suvyniotą pyragą, taikydami, jog antrasis biskvitas prasidėtų ten, kur pasibaigė pirmasis, t.y. tarytum juos sujungdami. Suvynioję antrąjį biskvitą imkitės trečiojo ir t.t., tol, kol visi biskvitai bus suvynioti. 
  8. Abu pyrago galus nupjaukite (jie bus ne itin dailūs), kad iš abiejų pusių matytųsi gražus pjūvis. Pyragą dėkite į serviravimo lėkštę ir apsijokite cukraus pudra. Prieš ragaudami, palaikykite bent kelias valandas (arba per naktį) šaldytuve, o likus maždaug pusvalandžiui iki valgymo, išimkite. Susistovėjęs pyragas ne tik būna geresnio skonio, bet ir yra lengviau pjaustomas. 
  9. Pyragas saldus, todėl pjaustomas plonomis riekelėmis, o prie jo geriausia tinka puodelis juodos kavos. Tiesa, patys brazilai kai kada patiekia bolo de rolo su plakta grietinėle ir netgi saldžiais desertiniais padažais, bet tai daugiau išimtys, negu taisyklė. Pyragas būna gardus kelias dienas.
Nuotrauka Kristinos

Svarbesni recepto šaltiniai čia, čia (video) ir čia.