Dešrelės su lęšiais

Tiems, kurie laukia – antroji istorijos apie Šv. Radegundą, VI a. gyvenusią Tiuringijos princęsę ir frankų karalienę, dalis. Ankstesniame įraše pasakojau, kad šiai moteriai aukšta kilmė ir titulai laimės neatnešė, užtai bėdų – į valias. Vis dėlto žmonės nėra kanonizuojami vien dėl to, kad gyvena sumautą asmeninį gyvenimą. Tam, kad būtum paskelbtas šventuoju, turi daryti gerus darbus ir – labai pageidautina – stebuklus. Yra apsčiai liudijimų, jog Šv. Radegundai netrūko nei vienų, nei kitų. Anot amžininikų, jos širdies kilnumas geriausiai atsiskleidė dviejose srityse: ligonių gydyme bei virtuvėje.

Nuotrauka Kristinos

Rūpintis ligoniais Radegunda pradėjo nuo jaunų dienų. Dar gyvendama karaliaus rūmuose, ji atidarė ligoninę, reguliariai joje lankydavosi ir padėdavo personalui slaugyti nelaimėlius. Įkūrusi vienuolyną Puatjė, Radegunda pasirūpino, kad ligoninė atsirastų ir čia. Dauguma joje taikytų gydymo metodų žemiški ir aiškūs: karalienė reikalavo, kad sergantieji būtų išprausti ir perrengti naujais drabužiais, aptvarstyti, įtrinti gydomaisiais tepalais, pagirdyti žolelių nuovirais ir pamaitinti. Ji daug dėmesio skyrė higienai (trečiadieniai ir šeštadieniai Švento Kryžiaus vienuolyne buvo paskirti maudynėms!) ir visai pagrįstai manė, kad švara gali palengvinti ne vieną sveikatos sutrikimą. Tačiau pasitaikydavo ir sudėtingesnių atvejų, kai Radegundai tekdavo griebtis gydymo rankomis bei maldomis; manding, šiais laikais panašūs metodai vadinami bioenergetika. Na, o čia jau parsideda stebuklų sfera: mūsų laikus pasiekė pasakojimai apie įvairiausius nutikimus, pradedant egzorcizmo seansais, kai Radegunda esą apsėstuosius išvaduodavo nuo demonų, baigiant vaikų prikėlimu iš mirusiųjų. Nesiimu spręsti, kiek juose tiesos, bet prieš pusantro tūkstančio metų gyvenusiems žmonėms šie liudijimai, regis, jokių abejonių nekėlė. Šiaip ar taip, Šv. Radegunda iki dabar laikoma ligonių globėja. Kartais nurodoma netgi labai konkreti sfera, kurioje Radegunda gali pagelbėti: pavyzdžiui, plaučių ligos (tuberkouliozė) ar aknė. Tiesa, kadaise paprašyti šventosios pagalbos nebuvo labai paprasta: antai, išberta moteris turėdavo sėdėti namuose, įsisupusi į juodo ėriuko odą, tuo tarpu jos vyrui tekdavo kulniuoti į Šv. Radegundos bažnyčią ir ten prašyti užtarimo savo žmonai. Nūnai, manyčiau, šio sudėtingo ritualo tikintieji gali atsisakyti ir apsiriboti nuoširdžia malda :)

Nuotrauka Kristinos

Antroji kryptis, kuria dirbo Šv. Radegunda – tai alkstančių žmonių maitinimas. Gyvenimas viduramžiais nebuvo nei lengvas, nei sotus, ypač moterims ir vaikams iš žemesnių socialinių sluoksnių. Anot archeologų, kai kurie radiniai Puatjė vietovėse byloja, jog čia pasitaikydavo net kanibalizmo atvejų, kuriuos išprovokuodavo ilgi ir žiaurūs badmečiai. Taigi, pamaitinti alkstančius reiškė išgelbėti jų gyvybę tiesiogine to žodžio prasme. Šv. Radegundos biografas Venancijus Fortūnatas rašo, kad šelpti maistu pavargėlius Radegunda pradėjo paauglystėje, kai buvo įkalinta Athies dvare. Tapusi karaliene, o vėliau diakone, labdaringiems darbams ji skyrė dar daugiau dėmesio ir lėšų. Štai kaip aprašomos maudynių dienos, kai gydomosios procedūros vienuolyno ligoninėje jau būdavo baigtos: “Visiems susirinkus aplink stalą pietauti, ji [Radegunda] išdalindavo indus su vandeniu ir servetėles o tiems, kurie nepajėgdavo, pati nuplaudavo veidus ir rankas. Tada būdavo įnešami trys padėklai su skanumynais. Kaip ir dera gerai namų šeimininkei, ji kiekvienam atriekdavo duonos ir atpjaudavo mėsos, nors pati laikėsi pasninko. Be to, ji niekada nesibodėdavo akluosius ir silpnuosius pamaitinti šaukštu.” Kokie buvo kiti skanumynai, Venancijus Fortūnatas nepatikslina, tik vienoje vietoje užsimena, jog varguoliams Radegunda negailėdavo ir gurkšnio kito neskiesto vyno, kurio pati niekada negerdavo.

Panegiriniai Venancjaus Fortūnato eilėraščiai, skirti Šv. Radegundai ir pirmajai vienuolyno abatei Šv. Agnei, suteikia kur kas daugiau žinių apie tai, kaip ir kuo maitinosi kilmingi ir pasiturintys VI a. žmonės. Eiliuoti padėkos laiškeliai liudija, kad Venancijus Fortūnatas ir vienuolyno vadovės reguliariai keisdavosi dovanomis, dažniausiai valgomomis. Moterų patikėtinis siuntė joms vaisius (kaštainius, slyvas, obuolius) ir gėles altoriui bei stalui papuošti. Jos, savo ruožtu, aprūpindavo Venancijų Fortūnatą sviestu, grietinėle, kiaušiniais, o taip pat gardžiais ir nekasdieniškais jau pagamintais patiekalais. Savo eilėse poetas giriasi gavęs iš vienuolyno virtuvės žuvų su kelių rūšių padažais, mėsos kalną su žalumynais sidabrinėje lėkštėje, marmurinį dubenį medumi pagardintų daržovių, keptą viščiuką ant stiklinio padėklo, pintinę saldžiai kvepiančių obuolių, balto pieno juoduose ąsočiuose ir t.t. Žodžiu, asketizmu čia kvepia ne per daugiausiai :)

Nuotrauka Kristinos

Iš to, kas pasakyta aukščiau, apie Šv. Radegundą galima padaryti kelias išvadas. Pirmiausiai ji, pasirinkusi asketišką gyvenimo būdą ir nuolatinį pasninkavimą, laikė tai asmeniniu reikalu ir nebandė primesti savo įsitikinimų visiems aplinkui. Radegunda suprato, jog išbadėjusių žmonių vien dedešvos lapai ant kojų nepastatys, o iš mėsiškų valgių naudos jiems bus žymiai daugiau. Vienuolės, žinoma, paisė tam tikrų taisyklių (vargu ar kam nors būtų šovę į galvą valgyti kepsnius per Gavėnią), tačiau taipogi turėjo apsisprendimo laisvę ir galimybę maitintis kur kas sočiau bei įvairiau už savanoriškai badmiriaujančią Radegundą. Dar daugiau: yra užuominų, kad Radegunda, kaip vienuolyno įkūrėja gavusi tam tikrų privilegijų (pavyzdžiui, atskirą celę), gerbė Šv. Agnės nustatytą tvarką ir seserims nekomandavo. Netgi atvirkščiai. Antai pasakojama, jog kartą karalienė nusprendė iškasti lauramedį, ir, persodinusi į vazoną, laikyti jį savo kambaryje. Kai medelis pradėjo vysti, abatė patarė Radegundai karščiau melstis, kad šis įsišaknytų – mat, jeigu augalas žus, esą teks atimti maistą ir iš tos, kuri jį numarino badu. Kaip ir galima tikėtis, Radegundai pasimeldus, lauramedis atsigavo, tad bausmės pagal principą akis už akį, dantis už dantį buvo išvengta. Vienok faktas lieka faktu – dažnai paskutinį žodį vienuolyne tardavo ne Radegunda, o Šv. Agnė.

JAV aktorė Marisa Berenson įkūnijo Šv. Radegundą Philippe Monnier režisuotame filme L'Enfant des loups (liet. Vilkų vaikas, 1991), kuris buvo sukurtas pagal Reginos Deforge romaną La Révolte des nonnes (liet. Vienuolių maištas, 1981). Nors viena iš siužeto linijų, susijusi su "vilkų vaiku", aiškiai išgalvota, sukurti viduramžių atmosferą padeda gana tikslios istorinės detalės, pirmiausia Šventojo Kryžiaus vienuolynas ir jo gyventojai – Šv. Radegunda, pirmoji vienuolyno abatė Šv. Agnė, poetas ir vienuolių patikėtinis Šv. Venancijus Fortūntas ir kt. Vienuolių maištas – taipogi tikras įvykis, datuojamas 589 m. Karalienė ir Šv. Agnė, nors ir stengėsi nenukrypti nuo regulos, vis dėlto pirmenybę teikė sveikam protui ir gailestingumui. Joms mirus, valdžia atiteko Leuboverai, antrajai vienuolyno abatei, garsėjusiai pedantiškumu, griežtumu ir net žiaurumu. Kai disciplina ir bausmės tapo nebepakeliamos, kelios dešimtys vienuolių ryžosi pabėgti, ir šis beprecedentis įvykis, virtęs tikru skandalu, nuskambėjo per visą Frankų karalystę. Mano manymu, istoriniai asmenys šiame filme idealizuojami, tačiau talentingi aktoriai savo vaidmeni sukūrė įtaigiai, ir besidomintiems ankstyvaisiais viduramžiais pažūrėti filmą (ir/ar paskaityti romaną) verta.

Gyvendama vienuolyne, Radegunda laikėsi daugmaž visų reguloje surašytų taisyklių, įskaitant darbą virtuvėje, kurį paeiliui atlikdavo visos seserys. Venancijus Fortūnatas tvirtina: “Kas galėtų apsakyti tą uolumą, kai ji įpuldavo į virtuvę, atėjus namų ruošos savaitei? Ji, o ne kuri kita vienuolė, iš galinio kiemo prinešdavo tiek malkų ryšulių, kiek tik jų reikėdavo. Ji semdavo vandenį iš šulinio ir sklidinai pripildydavo visus kibirus. Ji lupdavo daržoves, aižydavo ankštis ir įpūsdavo židinį, kad galėtų virti maistą. Kol kunkuliuodavo puodai, ji ant ugnies prisišildydavo vandens, kurį naudodavo virtuvės rykams iššveisti. Valgiui išvirus, ji išmazgodavo ir visus mažesniuosius indus, o tada taip išblizgindavo virtuvę, kad neliktų nė dėmelės. Galiausiai ji išnešdavo visas sąšlavas ir net bjauriausias šiukšles”. Be privalomų darbų vienuolyno virtuvėje, Radegunda susigalvodavo ir papildomų: pavyzdžiui, Gavėnios laikotarpiu ne tik pati liedavo žvakes, o ir rankinėmis girnomis primaldavo šviežių miltų, iš kurių kepdavo bandeles, greičiausiai skirtas komunijai ir/ar elgetoms šelpti.

Kitaip sakant, Radegunda išmaldą alkstantiems dalijo visai ne įsakymais ar karališkais mostais, kaip būtų galima tikėtis iš moters, turinčios tokį aukštą statusą. Ji pati tą valgį gamindavo, patiekdavo ir prižiūrėjo, kad nė vienas stokojantis neliktų nuskriaustas. Dar daugiau – alkstantiems paaukotas maistas buvo akivaizdžiai sotesnis ir geresnis už tą, kuriuo maitinosi pati karalienė. Žinoma, žiūrint iš šiuolaikinių pozicijų, Radegundos tolerancija turėjo ribas: pavyzdžiui, pasakojama, kad kartą, keliaudama su Chlotero I svita ji giraitėje pastebėjo stabmeldžių šventyklą ir įsakė ją sudeginti, o pati džiaugsmingai stebėjo “krikščionybės triumfą”. Vis dėlto, kalbant apie valgį, viduramžių karalienei būdingo pakantumo galėtų pasimokyti net šiuolaikinė visuomenė, kurioje vegetarai kariauja su mėsėdžiais, veganai su žaliavalgiais, produktų derintojai su tais, kurie jų nederina, greito maisto mėgėjai su lėto maisto propaguotojais ir t.t. Radegunda kulinarijos klausimais laikėsi nuostatos kiekvienam savo ir pagal išgales rūpinosi, kad ją supantys žmonės būtų sotūs ir sveiki – o tai, manyčiau, yra neginčijamas jos nuopelnas bei dorybė. Kaip jau supratote, frankų karalienė ne be priežasties buvo paskelbta šventąja ir tapo maistą gaminančių ir alkstančius valgydinančių moterų patrone.

Nuotrauka Kristinos

Kalbant apie Radegndos santykį su maistu, visai pagrįstai gali kilti ir dar vienas klausimas: kaip jai pavykdavo išvengti pagundų ir metų metais gyventi asketišką gyvenimą, kuomet aplinkiniai leisdavo sau žymiai daugiau? Vienareikšmio atsakymo čia ko gero nėra. Gali būti, kad Radegundos biografai situaciją sąmoningai pagražino, siekdami pabrėžti dvasinę šventosios stiprybę. Anot Venancijaus Fortūnato, nuolat pasninkauti Radegundai lengva nebuvo, tačiau ji demonstravo geležinę valią: “Ir ji puldavo į kojas Kristui, vieninteliam, kuris jos neapleisdavo ir numalšindavo nesibaigiantį alkį ašaromis, tarytum jos būtų buvusios geidžiamiausi skanėstai! Ji niekino maistą, skirtą pilvui, nes vienintelis jos penas buvo Kristus, ir tik vieno Kristaus ji alko”. Savo ruožtu, Baudovinija pasitelkia troškulio metaforą, kad apibūdintų Radegundos dievobaimingumą ir palinkimą į šventų raštų studijavimą: “Ištroškusi žinių, ji jas godžiai gėrė; tarytum edemos kamuojami žmonės, kurių troškulys su kiekvienu vandens gurkšniu tik didėja, ji sudegė, net gaivinama Dievo rasos.”

Antra vertus, neatmestina, jog karalienė turėjo rimtų sveikatos sutrikimų, nes vaikystėje patirtas siaubas ir ilgi fizinio, seksulinio ir psichologinio smurto metai Chlotero I rūmuose, akivaizdu, nepraėjo be pėdsakų. Potrauminis stresas, anoreksija, autoagresija - šiuolaikiniai specialistai ko gero pasitelktų tokius arba panašius terminus Radegundos būklei apibūdinti. Juk ji ne tiktai nuolat badavo, o ir kitaip marino savo kūną - po drabužiais nešiojo ašutinę ir netgi grandines, įsiėsdavusias į kūną iki gyvo kaulo, plikomis rankomis kilnojo indus su žioruojančiomis žarijomis, dėjo prie krūtinės įkaitintą metalinį kryžių, norėdama palikti įdagą, ir pasmerkdavo save kitiems, mūsų akimis žiūrint, visiškai beprasmiams kankinimams. Viduramžiais vienok toks elgesys vadinosi asketizmu, kėlė pagarbų susižavėjimą, ir niekam neatrodė, kad sistemingas kūno marinimas gali būti siejamas su liga. O gal tokių išvadų daryti ir nereikėtų? Galbūt mes, įžvelgdami kitų ribotumą, nematome savojo ir nesuvokiame asketizmo esmės?.. Žodžiu, iš Šv. Radegundos yra ne tik ko pasimokyti, o ir, prisiminus jos gyvenimą, - apie ką pamąstyti.

Na o aš siūlau jums šįkart pagaminti dešreles su lęšiais, dar vieną patiekalą, siekiantį romėnų laikus ir menkai tepakitusį iki mūsų dienų. Dar ir šiandien Italijoje dešrelės su lęšiais tradiciškai valgomas sutinkant Naujuosius metus, o ir kitomis progomis. Antikinės kultūros ekspansyvumas lėmė, kad ilgainiui šis produktų derinys plačiai paplito, ir dabar yra mėgstamas vokiškai kalbančiose šalyse, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje ir kitur. Visai gali būti, kad panašų valgį viduramžiais Šv. Radegunda siūlė savo svečiams bei globotiniams - juk būtent romėnų virtuvė buvo besiformuojančios prancūzų virtuvės pamatas.

Paruošti dešreles su lęšiais paprasta, o rezultatas būna puikus, ypač jei kokiame ūkininkų turgelyje pavyksta įsigyti gerų, tikru dūmu parūkytų dešrelių. Kiti privalomi ingredientai - prancūziški lęšiai, svogūnai ir morkos, dažniausiai - dar ir prieskoninės žolelės, pavyzdžiui, čiobreliai, petražolės, lauro lapas ar pan. Kiti ingredientai (salierai, bulvės, špinatai, keli šaukštai pomidorų tyrės, šlakas vyno, česnakai ar kiti prieskoniai ir pan.) nėra privalomi, tačiau noriai naudojami, kuriant originalius šeimos ar, pavyzdžiui, prancūziškų bistro receptus. Tikiuosi, Šv. Radegundos istorija jums patiks, o receptas pravers - ir iki trečiosios šio pasakojimo dalies :)

Nuotrauka Kristinos

Saucisses aux lentilles - dešrelės su lęšiais

Ingredientai: (maždaug 4 porcijoms)

200 g (maždaug 1 puodelis - 250 ml) prancūziškų lęšių*

2-3 v.š. sviesto arba alyvuogių aliejaus

1 didelis svogūnas

1 didelė morka

Nebūtinai: 2-3 saliero stiebai

Dešrelių, geriau parūkytų (pagal poreikį)**

Kelios čiobrelio šakelės

Druskos ir juodųjų pipirų (pagal skonį)

1. Nors tai nebūtina, bet, jeigu norite, lęšius galite prieš kelias valandas iki gaminimo užmerkti (aš užmerkiu). Svogūnus susmulkinkite, morkas supjaustykite skrituliukais, jeigu naudosite, paruoškite salierus.
2. Prikaistuvyje išlydykite sviestą arba įkaitinkite aliejų ir trumpai apkepkite daržoves. Sudėkite lęšius, išmaišykite ir užpilkite vandeniu, geriau verdančiu (pavyzdžiui, iš arbatinio). Jeigu lęšiai nemirkyti, vandens reikės maždaug 2½ puodelio, jeigu mirkyti - maždaug 1 puodelio. Troškinkite ant nedidelės ugnies, retkarčiais pamaišykite.
3. Kai lęšiai ir daržovės bus beveik minkšti, pasūdykite, pagardinkite pipirais (o jei norite, tai ir kitokiais prieskoniais - česnakais, gvazdikėliais, pankolių sėklomios ir pan.), sudėkite dešreles ir čiobrelių šakeles. Uždenkite ir baikite troškinti, kol visi ingredientai bus norimo minkštumo, o vandens beveik neliks.
4. Patiekite tuojau pat. Jeigu norite, prieš paiekdami dešreles galite supjaustyti.  

* Nekeiskite lęšių kitokiais, nes jie greičiausiai suvirs į tyrę. Išvirę prancūziški lęšiai tampa kreminiai, tačiau išlaiko savo formą.

** Dešrelės būna įvairaus dydžio, žmonių apetitai irgi skirtingi, todėl naudokie jų tiek, kiek manote esant reikalinga. Galima naudoti kelių rūšių dešreles arba dešreles derinti su kitokia mėsa (tarkime, gabaliukai supjaustyta šonine). Jeigu norite, prieš dėdami į troškinį, dešreles galite apkepinti ir/ar supjaustyti norimo dydžio gabaliukais. Atsiminkite, kad mirkyti lęšiai verda apie 15 min., o nemirkyti apie 30 min., todėl jeigu drauge su dešrelėmis ruošiatės naudoti mėsą, kuriai reikia ilgesnio troškinimo, paruoškite ją atskirai šiek tiek iš anksto, o į lęšius sudėkite tik tam, kad sušiltų.

Nuotrauka Kristinos

Apie recepto šaltinius: visų jų jau nė neatsimenu, bet žr. čia, čia ir čia.

Makaronai-rateliai su šviežių dešrelių padažu

Beskaitinėdama apie estiškas šventes, o konkrečiai - apie Šv. Kotrynos dieną, neišvengiamai susidūriau su tekstais, kuriuose Estijos tradicijos buvo lyginamos su kitų šalių tradicijomis, o Estijos patiekalai - su kitų šalių patiekalais. Kaip ir galėjau tikėtis iš šventinio meniu, liūto dalis čia teko saldumynams, tuo tarpu užuominų, jog kuri nors kita tauta, lapkričio 25-ąją mininti Šv. Kotryną, gamintų perlinių kruopų košę, nebuvo nė kvapo. Tačiau mano akį labiausia patraukė pasiūlymas šią dieną prisiminti pastą ruote / rotelle, t.y. makaronus, turinčius ratų / ratelių / ratukų pavidalą. Kaip tik apie juos šiandien ir ketinu jums papasakoti.

Nuotrauka Kristinos

Pradėti reikėtų nuo fakto, jog dygliuotas ratas krikščioniškoje ikonografijoje - neatsiejamas Šv. Kotrynos atributas. Kodėl ratas, jeigu, kaip minėjau praėjusiame įraše, ši šventoji buvo nukirsdinta? Todėl, kad prieš siaubingą mirtį nuo kardo kirčio, Kotrynai Aleksandrietei likimas ir imperatorius Meksantijus buvo numatę dar siaubingesnius išbandymus: ji buvo plakama rimbais, marinama badu, o galiausiai įsakyta jos kūną sudarkyti ant kankinimo rato. Anot kai kurių legendų, netgi ne ant rato, o 4 ratų su smaigais mechanizmo - ko jau ko, o išradingumo ir fantazijos, kuriant žudymo mašineriją, žmonijai niekada netrūko. Tačiau vos tik mergelė prie rato buvo pririšta, iš giedro dangaus trenkė perkūnas ir pribaigė ištisą minią žioplių, susirinkusių pažiūrėti makabriško reginio. Kitos legendos tvirtina, kad vos tik Šv. Kotryna priartėjo prie savo kankinimo įrankio ir jį palietė, ratas iškart subyrėjo. Kaip ten bebūtų, užmačia pribaigti Šv. Kotryną lėta mirtimi nepavyko, ir teko griebtis efektyvesnio bei greitesnio būdo jos žemiškam gyvenimui nutraukti.

Medinė tautodailininko Sauliaus Lampicko skulptūra Šv. Kotryna (2016) ne tik tęsia geriausias lietuvių liaudies dailės tradicijas, bet ir atitinka visus krikščioniškos ikonografijos kanonus. Foto iš čia.

Žvelgiant iš šiandieninės perspektyvos, krikščioniškoniškoji ikonografija gana šiurpi, nes joje šventieji dažniausia vaizduojama su atributais, kurie atnešė jiems kankinių šlovę. Dar daugiau: į savo kankinimo įrankius jie dažniausiai žvelgia pamaldžiai, atlaidžiai, kone meiliai, o kai kada ant dailių lėkštelių pagarbiai laiko netgi savo kūno dalis, prarastas sunkiame išbandymų kelyje - pavyzdžiui, išluptas akis ar išrautus dantis. Tokiame kontekste kalavijas ir aplūžęs ratas, su kuriais dailininkų dėka Šv. Kotryna buvo amžiams susieta, - dar ne blogiausia, kas gali ištikti šventas moteris ir šventus vyrus.

Nuotrauka Kristinos

Šioje vietoje reikia pasakyti, kad krikščioniškame pasaulyje Šv. Kotrynos kultas vystėsi keliomis kryptimis. Agrarinės bendruomenės, kaip antai estai, Kotryną Aleksandrietę siejo su gyvulininkyste, remdamiesi legenda, jog jis nukirsdintos mergelės kūno ištryško ne kraujas, o pienas. Kai kurių šalių gyventojai (tarkime, prancūzai ar kanadiečiai) Šv. Kotryną, nepasidavusią imperatoriaus Meksantijaus vilionėms, labiausia garbina kaip netekėjusių merginų, senbernių ir senmergių patronę. Treti pabrėžia jos mokytumą, guvų protą ir iškalbą, todėl Kotryną Aleksandrietę savo globėja pasirinko archyvarai, bibliotekininkai, sekretoriai, teisininkai, filosofai, mokslininkai, švietimo sferoje dirbantys žmonės. Na, o kadangi Šv. Kotryna buvo siejama su kankinimų ratu, jos užtarimo prašė ir malūnininkai, puodžiai, verpėjai, skrybėlininkai bei kitų profesijų atstovai, kurių darbas vienaip ar kitaip reikalavo rato panaudojimo. Ko gero virėjams ir kepėjams pastarasis Šv. Kotrynos kankinystės aspektas irgi buvo pats suprantamiausias, nes daugelyje vietovių per šimtmečius susiklostė tradicijos lapkričio 25-ąją vaišintis patiekalais, savo forma primenančiais ratą. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje nuo seno buvo kepami rato pavidalo pyragėliai arba pyragai, dekoruoti kaip vežimo ratai su stipinais.

Nuotrauka Kristinos

Akivaizdu, jog rato pavidalo makaronus galima priskirt valgių, formaliai primenančių kankinimų ratą, kategorijai. Visgi tai pakankamai naujas, šiuolaikinis produktas, neturintis jokio giluminio ryšio su Šv. Kotrynos kultu. Ruote pasta atsirado Italijoje tik XX a. pradžioje, kai imti statyti makaronų fabrikai su mašinomis, galinčiomis išspausti sudėtingų formų gaminius. Be to, industrinė revoliucija atnešė madą kurti produktus, apeliuojančius į naujausius technikos pasiekimus. Taip atsirado, pavyzdžiui, radiatoriaus ar sraigto formos makaronai, o ratelius primenanti pasta, regis, turėjo simbolizuoti Italijos šiaurėje besivystančią automobilių pramonę. Maisto istorikai nurodo, jog šiuos modernius makaronus savo laiku ypač mėgo Italijos fašistai, ir nuožmi pastarųjų ideologija turbūt ruote pastą labiau sieja su Kotrynos Aleksandrietės ir imperatoriaus Meksantijaus istorija, negu nekalta šio produkto išvaizda.

O dabar atėjo laikas išvadoms. Net jeigu jūs nemėgstate paviršutiniškų ir tiesmukų sugretinimų, net jeigu nesate dievobaimingas žmogus ir praktikuojantis katalikas, tikintis šventųjų pagalba, nepraleiskite progos susipažinti su viena kita mūsų kultūros istorijos detale, o tuo pačiu paįvairinkite savo valgiaraštį. Juk iš tikrųjų - kaip dažnai susiruošiate gaminti rato pavidalo makaronus? Tai va :) Sprendžiant iš internetinių įrašų, mes, lietuviai, šią pastą dažniau panaudojame kalėdinių dekoracijų ar kitokių rankdarbių meistravimui, negu kokiam nors gardžiam patiekalui sukurti. 

Nuotrauka Kristinos

Ruote, kaip ir bet kurią kitą pastą, galima gaminti įvairiais būdais. Dėl savo specifinio, pakankamai didelio paviršiaus jie turi savybę itin gerai sugerti padažus, todėl sakoma, kad makaronai-rateliai ypač pasiteisina, komponuojant makaronų apkepus ir įvairias salotas. Šįkart aš įkvėpimo sėmiausi itališkuose šaltiniuose, didžioji dauguma iš kurių niekaip nesusiję su Šv. Kotrynos vardu :) Mano akį patraukė ruote patiekalas su raudonu padažu, pagamintu iš daržovių ir šviežių dešrelių mėsos, tačiau italai makaronus-ratelius mėgsta patiekti ir kitaip - tarkime, su kumpiu, žaliaisiais žirneliais ir grietinėle.

Pasakysiu atvirai: rašant apie šį patiekalą, sudėtingiausia buvo teisingai ir aiškiai išversti jo pavadinimą į lietuvių kalbą. Ruote al sugo di salsiccia, pažodžiui - ratai su dešros padažu skamba visai prastai, sutinkate? Yra ir kitokių šio valgio pavadinimų, kaip antai rotelle al ragù (pažodžiui: rateliai su ragù), deja, vertimo reikalai nuo to nė kiek nepasitaiso. Kas yra ratai ar rateliai, be atskiro paaiškinimo susigaudys toli gražu ne kiekvienas, o ir salsiccia šiame recepte reiškia ne kokią nors vytintą ar rūkytą dešrą, o šviežios mėsos dešreles, į kurių faršą patyrusi mėsininko ranka subėrė reikiamą įvairiausių prieskonių kiekį. Kai kuriuose receptuose pabrėžiama, jog čia reikėtų naudoti itališkas dešreles, bet sakau iš savo patirties - kuo puikiausia tiks ir lietuviškos, svarbu, kad jos būtų gardžios ir, pageidautina, pirktos iš patikimo mėsininko. Tokiu atveju beliks iš jų apvalkalėlių išspausti kvapnią mėsos masę. Bet jeigu neturite kur įsigyti gerų dešrelių, nenusiminkite - naudokite šviežiai sumaltą mėsą, tik patys pasirūpinkite, kad ji nebūtų prėska, ir negailėdami įdėkite savo mėgstamų prieskonių (pipirų, česnakų, kalendros sėklų ir pan.). Visa kita - tikras elegantiškas, itališkas paprastumas, susidedantis iš bazinių daržovių, vyno ir sūrio. Argi toks patiekalas gali nepasisekti? Svarbiausia - nepervirkite makaronų, kad jie neprarastų savo formos ir netaptų luženomis, kaip liūdnai pagarsėjęs Šv. Kotrynos ratas.

Nuotrauka Kristinos

Ruote al sugo di salsiccia - makaronai-rateliai su šviežių dešrelių padažu

Ingredientai: (4 porcijoms)

400 g makaronų-ratelių

Padažui:

1 vidutinio dydžio svogūnas

1 vidutinio dydžio morka

1 saliero stiebas

Alyvuogių aliejaus (daržovėms apkepti)

4 šviežios mėsos dešrelės (nevirtos)*

Žiupsnelis cinamono

Žiupsnelis tarkuoto muskato riešuto

Nebūtinai: kitų prieskonių (pavyzdžiui, lauro lapelis arba gvazdikėlis)

1 stiklinė raudonojo vyno (tiks ir baltasis)

4 švieži, labai gerai sunokę pomidorai (arba 300-400 ml skardinė pomidorų, konservuotų savo sultyse)

Druskos ir pipirų (pagal skonį)

Patiekiant:

Kietojo sūrio (labiausia tiktų itališkas)

1. Užkaiskite didelį puodą su pasūdytu vandeniu makaronams virti.
2. Per tą laiką alyvuogių aliejuje pakepinkite daržoves: sutarkuotą morką, mažais gabaliukais supjaustytą svogūną bei susmulkintą saliero stiebą. Kai daržovės šiek tiek suminkštės, sudėkite iš apvalkalėlių išspaustą dešrelių mėsą. Retkarčiais pamaišydami, kaitinkite, kol mėsa papilkės; kepdami paspauskite ją šaukštu ir pasistenkite neleisti, kad faršas suliptų į didesnius gabalus. Kepamą mėsą pabarstykite žiupsneliu cinamono, smulkintu muskato riešutu ir, jeigu norite, įdėkite kitų prieskonių.
3. Kai visa mėsa papilkės ir taps biri, supilkite vyną ir sudėkite smulkintus pomidorus (jeigu naudosite šviežius, nuplikinkite ir nulupkite jų žieveles). Palikite padažą virti ant nedidelės ugnies, kol visi skoniai persimaišys, o padažas šiek tiek sutirštės. Per tą laiką, laikydamiesi instrukcijų, išvirkite makaronus - stenkitės jų nepervirti!
4. Paragaukite baigiantį troškintis padažą: jeigu reikia, jį papildomai pasūdykite, pagardinkite pipirais ar kitais prieskoniais (aš dažniausia įberiu žiupsnelį cukraus, kuris padeda subalansuoti padažo rūgštumą). Atsiminkite: į skirtingų rūšių dešreles dedami skirtingi prieskoniai, todėl padažą gardinti teks kaskart vis kitaip (pavyzdžiui, jeigu dešrelės aštrokos, papildomų pipirų greičiausia išvis neprireiks, o jeigu labai švelnios, galbūt norėsite jų įberti didelį žiupsnį). Vadovaukitės savo skoniu, ir padažą nukaiskite tuomet, kai jis jums patiks ir bus norimo tirštumo.
5. Išvirtus makaronus nukaiskite, nukoškite ir atsargiai sumaišykite su padažu. Leiskite porą minučių pastovėti, tada sudėkite į lėkštes ir tuojau pat patiekite.
6. Valgykite, pagal skonį pagardinę sūriu; pastarąjį galite sutarkuoti stambiau ar smulkiau.

* Aš rinkausi recepto variantą, kuomet šviežių dešrelių mėsa išspaudžiama iš apvalkalėlių ir naudojama kaip faršas su prieskoniais. Yra ir kitas būdas šiam patiekalui pagaminti: dešreles galima iš pat pradžių apkepti nedideliame alyvuogių aliejaus kiekyje, kol taps auksinės spalvos, tada išimti, likusiuose riebaluose pakepinti susmulkintas daržoves, tada sudėti prieskonius ir pomidorus, supilti vyną, o dešreles grąžinti į keptuvę ir toliau troškinti padaže. Paruoštos dešrelės (troškinimo laikas priklausys nuo dešrelių dydžio) iš padažo išimamos ir patiekiamos kaip atskiras antrasis patiekalas su pasirinktais garnyrais, tuo tarpu sutirštėjęs padažas, kuriame jos buvo troškintos, sumaišomas su išvirtais makaronais - taip pagaminamas pirmasis patiekalas.

Nuotrauka Kristinos

Svarbesni recepto šaltiniai čia, čia, čia.ir čia.

Makaronai su pupelėmis ir dešrelėmis

Ne per dažniausia, bet retkarčiais gaminu valgius, kurių receptai atkeliavo iš Afrikos - Ganos, Ugandos, Mozambiko, Čado. Bet kai nusprendžiu juos aprašyti, paprastai kyla aibė kliūčių. Diena pasitaiko apsiniaukusi kaip reta, todėl nepavyksta padaryti bent kiek kokybiškesnių nuotraukų. Užgriūva alkani svečiai. Pyragas, prieš tai sėkmingai iškeptas 20 kartų, staiga nepanorsta iškilti taip, kaip turėtų. Žodžiu, kažkokia mistika. Tačiau šioje sistemoje yra išimtis. Tai Angola. Vos tik susiruošiu gaminti kokį nors šios šalies patiekalą, diena išaušta pati giedriausia ir vaiskiausia, kokios tik galima tikėtis Lietuvoje. Joks iš bado mirštantis asmuo nešturmuoja virtuvės. Puoduose, keptuvėse ir kepimo formose viskas teisingai apskrunda, iškyla ir išsiplaka. Štai jums ir priežastis, kodėl mano tinklaraštyje Afrikos virtuvė atspindėta taip vienpusiškai :)

Šioje situacijoje galiu pasidžiaugti tik dėl vieno - Angolos virtuvė gana įvairi, tad joje galima rasti daug neįmantrių, bet gardžių patiekalų. Kelis tokius esu ir vėl jums paruošusi. Šiandien jūsų dėmesiui - pasta Angolos stiliumi. Sūnaus (ir kai kurių jo draugų) nuomone, tai vienas geriausių patiekalų, kuriuos aš gaminu. Mat jame susitinka du mėgstamiausi vaikų ingredientai - makaronai ir dešrelės.

Nuotrauka Kristinos

Akivaizdu, jog makaronai - ne pats seniausias patiekalas Angolos virtuvėje. Vis dėlto portugalai, šioje šalyje šeimininkavę 500 metų, prie jų nesunkiai įpratino vietos gyventojus. Nors pasta čia netapo nacionaliniu patiekalu, kaip kad nutiko buvusiose Italijos kolonijose - Libijoje ir Somalyje, tačiau dėl greito paruošimo, pigumo ir sotumo angoliečiai, ypač miestų gyventojai, irgi mėgsta makaronų valgius. Be to, sakoma, jog tai - vienas svarbiausių produktų Angolos studentų racione, kaip, ko gero, yra ir daugelyje kitų šalių.

Gamindami makaronus, Angolos gyventojai dažniausia seka portugališkomis tradicijomis, t.y. gardina juos dar vienu iš europiečių perimtu produktu - dešrelėmis. Manoma, jog geriausia patiekalas pavyksta tuomet, kai į jį dedama ne vienos, o kelių rūšių dešrelių, arba kai dešrelės derinamos su kitokia mėsa, kad ir sūdyta kiauliena, supjaustyta mažais gabaliukais. Šįkart aš naudojau trijų rūšių dešreles - pieniškas, parūkytas ir šviežias (pastarąsias prieš tai apkepinau, kad būtų lengviau susmulkinti), tačiau tai anaiptol ne vienintelė įmanoma ir "teisinga" kombinacija, tinkanti pagardinti Angolos stiliaus makaronams. Bent vienos rūšies dešrelių, žinoma, reikėtų, tačiau joms į kompaniją galite parinkti bet kokią kitą mėsą, kurią mėgstate ir kokios rasite savo šaldytuve.

Nuotrauka Kristinos

Neįsivaizduoju, ar Angoloje egzistuoja toks reiškinys kaip sąmoningas vegetarizmas, tačiau ten tikrai gyvena nemažai žmonių, kurie negali sau leisti valgyti mėsos taip dažnai, kaip norėtų. Todėl makaronai, pagardinti tik pomidorų padažu, prieskoniais ir pupelėmis - šioje šalyje gana įprastas dalykas, ir tai atsispindi patiekalo pavadinime. Vis dėlto, jei jau kalbame apie "pilną" patiekalą, pupelės į makaronus paprastai dedamos kaip pagrindinės daržovės drauge su dešrelėmis. Kokios pupelės dažniausia naudojamos? Tokios, kokių yra po ranka. Kaip esu minėjusi įraše apie vištienos troškinį muamba de galinha, vietinės Angolos pupelės gana smulkios ir gelsvos, tačiau šiais laikais jų auginama kuo įvairiausių. Pasirinktas pupeles galima užmerkti iš vakaro ir kitą dieną išvirti, bet jeigu skubate, ne ką prasčiau tiks ir mėgstamos pupelės iš skardinių. Kitaip sakant, čia jums paliekama visiška laisvė nuspręsti patiems - tiek kalbant apie pupelių spalvą, tiek apie jų paruošimo būdą. Aš, pavyzdžiui, šį kartą naudojau Heinz firmos smulkias ir salsvas keptas pupeles iš skardinės.

Angoloje yra turtingų - ir netgi labai turtingų - žmonių, daugiausia susikrovusių savo kapitalą iš naftos, kurios ištekliais apdovanota ši šalis. Jie perka prabangų nekilnojamąjį turtą, Vakarų dizainerių drabužius ir aukščiausios kokybės maisto produktus. Tačiau tuo pačiu Angola garsėja ir akis badančia turtine nelygybe, o tai reiškia, jog daugybė čia gyvenančių žmonių maistui per daug neišrankūs. Tad, kalbant apie makaronus, sunku tikėtis, jog čia visi nusimanytų apie pastą taip, kaip nusimano italai, ir į burną dėtų tik pačius geriausius pastos gaminius. Greičiau jau tendencija būtų tokia: pirkti, kas įperkama, ir tikėtis įsigyti geriausią gaminį už žemiausią kainą. Todėl Angolos stiliaus makaronų patiekalui galima, bet nebūtina išleisti daug pinigų. Vidutinės kokybės pasta, su kuria galbūt nedrįstumėte gaminti, tarkime, cacio e pepe, šiuo atveju kuo puikiausia tiks. Jų forma taipogi nėra labai svarbi - galite naudoti spagečius, sraigtelius, ragelius ir t.t.

Nuotrauka Kristinos

Šįkart savajam patiekalui aš panaudojau Dobele atsiųstus makaronus, pavadintus cornetti rigati. Prisipažinsiu, jog iki šiol su Dobele pasta reikalų neturėjau, tad buvo smalsu išmėginti naują produktą. Juo labiau, kad užrašas ant pakuotės skelbė, kad makaronai pagaminti iš kietųjų kviečių manų. Kokie mano įspūdžiai? Gera, pakankamai tvirta pasta, kur kas kokybiškesnė už daugelį lietuviškų ir lenkiškų makaronų rūšių. Tiesa, sakyti, jog tai pati įsimintiniausia  pasta, kurią kada nors gyvenime esu pirkusi ir ragavusi, irgi nedrįsčiau. Tačiau turint galvoje kokybės ir kainos santykį, Dobele produktas tikrai vertas dėmesio. Ypač jeigu gaminate ne kokį prabangų itališką patiekalą kulinarijos konkursui, o šiokiadienio vakarienę savo namiškiams.

Vienintelis dalykas, kuris man nepriimtinas, kalbant apie Dobele pastą, - tai jų pakuotės. Jos visa savo esybe (Italijos vėliavos spalvos, itališki užrašai) byloja, jog tai itališkas produktas. Taip, ko gero čia neįmanoma teisiškai prisikabinti. Taip, ko gero gamintojai taip demonstruoja, jog seka itališkomis tradicijomis ir naudoja itališkas receptūras bei technologijas. Viskas lyg ir pagrindžiama logiškai. Antra vertus, kodėl tada aš, kaip vartotoja, jaučiuosi taip, lyg gamintojai turėtų tikslą mane išdurti? Turbūt todėl, kad loginiai argumentai ne visada sutampa su emociniais argumentais. Pasakysiu atvirai - negaliu pakęsti tokių rinkodaros triukų. Kartais per skubėjimą nusiperku produktų, kurių žymėjimas dviprasmiškas. Bet kai namuose apsižiūriu, jog buvau apmauta, ilgam lieka nemalonios nuosėdos, o vėliau tų produktų paprasčiausia vengiu. Konkrečiai šiuo atveju, aš manau, jog Dobele produkcija yra užtektinai kokybiška, kad pirkėjai ją pamėgtų ir be panašių pokštų. Vartotojų klaidinimas (sąmoningas ar nesąmoningas) vargu ar prideda solidumo ir prestižo, tad mano akiai būtų žymiai smagiau ant Dobele pastos pakuočių matyti latvišką atributiką, o ne Italijos vėliavos imitaciją. Tikiuosi, ateityje taip ir nutiks, nes lojalūs pirkėjai - daug geriau negu išsiblaškę žiopliai, ar ne?

Tuo tarpu savo skaitytojams linkiu būti atidiems, bet smalsiems ir atviriems naujovėms. Ir nauji produktai, ir nauji receptai gali praskaidrinti jūsų valandėles virtuvėje - juk eksperimentuojant, išbandant ir kuriant, visai nesunku pamiršti, jog valgio gaminimas laikomas sudėtingu ir varginančiu darbu.

Nuotrauka Kristinos

Massa com feijões - makaronai su pupelėmis

Ingredientų kiekius ir proporcijas galite keisti pagal savo skonį.

Ingredientai: (maždaug 4 porcijoms)

~ 250-300 g mėgstamų makaronų 

1 vidutinio dydžio svogūnas 

Aliejaus (svogūnui apkepti) 

2-3 pomidorai (be odelės)** 

1 lauro lapelis 

4-6 dešrelės (gali būti skirtingų rūšių)*

1 puodelis virtų pupelių (gali būti konservuotos)

Druskos ir pipirų (pagal skonį)***

1. Dideliame puode užkaiskite bent 2 l vandens makaronams virti.****
2. Kitame prikaistuvyje įkaitinkite aliejų, sudėkite smulkintą svogūną ir, retkarčiais pamaišydami, jį pakepinkite, kol suminkštės. Sudėkite pomidorus ir lauro lapelį, pakepinkite dar kelias minutes, kol padažas kiek sutirštės. Sudėkite supjaustytas dešreles ir, jeigu naudosite, kitą mėsą. Ant mažos ugnies kaitinkite apie 5 minutes, tada sudėkite pupeles. Jeigu pupelės konservuotos, supilkite jas su visu skysčiu, jeigu jas virėte patys, galite įpilti nedidelį samtelį virimo skysčio. Gerai išmaišykite ir paragaukite, jeigu reikia, papildomai pasūdykite ir įdėkite pipirų.
3. Kol gaminsite padažą, turėtų užvirti vanduo - sudėkite į jį makaronus ir išvirkite pagal instrukciją; stenkitės nepervirti. 
4. Išvirusius makaronus nukoškite ir sumaišykite su pagamintu padažu. Tiekite tuojau pat.

* Ne sezono metu geriau naudoti pomidorus be odelės, konservuotus savo sultyse - užteks nedidelės skardinės. Jeigu jų neturite, tiks ir 4-5 v.š. pomidorų pastos be priedų, šiek tiek praskiestos vandeniu. Į konservuotus pomidorus ar pomidorų pastą įberkite žiupsnelį cukraus - jis padės subalansuoti padažo skonį.

** Dalį dešrelių galite keisti smulkinta mėsa - sūdyta kiauliena, parūkyta šonine ir pan.

*** Angoloje mėgstamas aštrus maistas, todėl į patiekalus dažniausia dedamos aitriosios paprikos. Jeigu jūs nevalgote aštraus maisto, arba jeigu gaminate, pavyzdžiui, vaikams, naudokite tik mažą žiupsnelį juodųjų pipirų - bus ne taip tradiciška, bet vis tiek gardu.

**** Tradiciškai šio patiekalo gamybai naudojamas vienas puodas, t.y. iš pradžių pagaminamas padažas, tada jis atskiedžiamas vandeniu, vėl užvirinamas, o gautame skystyje, drauge su dešrelėmis ir pupelėmis, verdami makaronai. Mano nuomone, tai nėra labai patikimas būdas, nes tokiu atveju makaronus greičiausia pervirsite, arba jų padažas liks labai skystas. Virdami makaronus atskirai, galėsite kontroliuoti jų minkštumą, be to, per daug neatskiesite padažo.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia ir čia:

Patricia Pascoal, Angolan African Recipes Cuisine, Ministry in Art Publishing, 2011, p. 45-46.

Baltos dešrelės su krienų padažu

Nesu tikra, ar taip yra visoje Lietuvoje, bet mūsų kraštuose ant velykinių pusryčių stalo būtinai rasite krienų. Žmonės juos valgo su kiaušiniais, šaltiena, virtu liežuviu, kumpiu ir kitais šventiniais skanumynais. Bet dažnai nutinka taip, jog Velykos ir velykinės vaišės pasibaigia, o krienų dar lieka. Išmesti juos lyg ir gaila, bet šaltų užkandžių visi jau būna atsivalgę iki soties, todėl tenka sugalvoti, ką gi čia su jais nuveikus, kol dar nespėjo išsikvėpti. Taigi, žemiau išdėstytas receptas skirtas taupiems žmonėms, kurie suka galvas, kur dėti likusius krienus, bet nori pagaminti šiltą patiekalą. Nors, tiesą sakant, dėl šio valgio visai verta pasiruošti / nusipirkti ir naują stiklainį krienų pagardo :)

Nuotrauka Kristinos 

Šiandieninis receptas atkeliavo iš kaimyninės Lenkijos, kurioje baltos dešrelės su krienų padažu yra laikomos tradiciniu velykiniu patiekalu. Žinoma, jį galima gaminti iki pat Atvelykio, arba bet kada, kai norite įdomiau paruošti dešreles. Ar jums kyla klausimas, kas yra baltos dešrelės? Taip lenkai vadina bet kokias šviežios mėsos (dažniausia kiaulienos), nerūkytas ir nevytintas dešreles natūraliuose apvalkaluose - išvirtos jos išoriškai pabąla, o mėsa tampa pilkšvos spalvos. Anksčiau šviežios mėsos dešrelės būdavo ypatingas patiekalas, nes žmonės gyvulius skersdavo retai, tik prieš didžiąsias šventes, o ir išlaikyti šviežią mėsą be šaldiklių būdavo galima tik labai trumpą laiką. Dabar tokių dešrelių kiaurus metus rasite bet kuriame prekybos centre. Žinoma, jeigu jas gaminsite patys arba pirksite iš patikimo mėsininko, bus dar geriau - juk išties gardžios būna tik šviežios, be kremzlių ir aibės cheminių priedų pagamintos dešrelės.

Išvirti dešreles galima paprastai, tiesiog sumetus į lengvai pasūdytą vandenį - tą mes dažniausia ir darome. Bet lenkai siūlo vos apsemtas šviežias dešreles virti ant kuo mažesnės ugnies, o į vandenį, kuriame jos verda, papildomai įmesti prieskonių (lauro lapų, juodųjų ir kvapiųjų pipirų, džiovinto mairūno). Vėliau dešrelių nuoviras perkošiamas ir panaudojamas kaip krienų padažo pagrindas. O jau tas krienų padažas!.. Pirmą kartą jį pagaminusi net negalėjau patikėti, jog jis gali būti tokio puikaus skonio. Krienų padažas ne tik tobulai derėjo su dešrelėmis, bet ir prašyte prašėsi būti kabinamas šaukšteliu pats vienas :) Kaip tik jis iš pirmo žvilgsnio kasdieniniam patiekalui suteikia šventiško prašmatnumo, nes kiti priedai prie dešrelių įprasti - virtos bulvės arba bulvių košė ir marinuotos daržovės, dažniausia agurkai.

Baltų dešrelių su krienų padažu receptą dar praėjusį rudenį užmačiau Hannos Szymanderskos knygoje Kuchnia polska: potrawy regionalne (2010) (ir iškart sėkmingai jį išbandžiau :). Autorė jį priskiria Kujavijos Pamario vaivadijos virtuvei, bet, regis, šiais laikais dešrelės su krienų padažu mėgstamos visoje Lenkijos teritorijoje. Jeigu prisiruošite pagaminti šį patiekalą, greitai suprasite, kodėl. Na, o mūsų namuose dešrelės su krienų padažu numatytos artimiausiai vakarienei. Siūlau prisijungti :)

Gamindami turėkite galvoje, kad vėsdamas padažas šiek tiek sutirštėja. Nuotraka Kristinos

Biała kiełbasa w sosie chrzanowym - baltos dešrelės su krienų padažu

Ingredientai: (maždaug 4-6 porcijoms)

800-900 g šviežios mėsos (nerūkytų ir nevytintų) dešrelių, geriausia kiaulienos

1 lauro lapas

5-6 žirneliai juodųjų pipirų

5-6 žirneliai kvepiančiųjų pipirų

½ a.š. džiovinto mairūno

Druskos (pagal skonį)

Padažui:

~ 3 v.š. sviesto

1 nedidelis svogūnas

1 v.š. kvietinių miltų

~ 250 ml perkošto dešrelių nuoviro

3 v.š. krienų

3-5 v.š. grietinės

~ 1 v.š. citrinos sulčių

Druskos, cukraus, grūstų juodųjų pipirų (pagal skonį)

Nebūtinai: 1 kiaušinio trynys

Virtų bulvių arba bulvių košės (patiekiant)

Marinuotų agurkų arba kitokių daržovių (patiekiant)

1. Užvirinkite vandenį - jo neturėtų būti labai daug, tik tiek, kad sudėjus dešreles, jos būtų apsemtos. Į jį sudėkite lauro lapą, juoduosius ir kvapiuosius pipirus, džiovintą mairūną, lengvai pasūdykite. Pavirkite 2-3 min., tuomet sudėkite dešreles. Palaukite, kol vanduo vėl užvirs, sumažinkite ugnį ir virkite pusiau pridengtame puode apie 10-15 min. Teigiama, kad kuo lėčiau verda dešrelės, tuo jos būna sultingesnės išvirusios, taigi, geriausia, jog vanduo vos vos virtų. Nukaitę dešreles jas uždenkite ir apie 10 min. palikite puode su vandeniu, kuriame jos virė. Maždaug 1 stiklinę dešrelių nuoviro nupilkite ir perkoškite - jo reikės padažui. 
2. Keptuvėje išlydykite sviestą, sudėkite smulkiai supjaustytą svogūną ir pamaišydami ant nedidelės ugnies kepkite 2-3 min., kol suminkštės, bet nepradės ruduoti. Sudėkite miltus, išmaišykite ir po truputį, nuolat maišydami, imkite pilti dešrelių nuovirą. Jį supylus, padažas turėtų būti nelabai tirštas ir be miltų gumuliukų. Sudėkite krienus ir grietinę, pagal skonį pagardinkite citrinos sultimis, druska, cukrumi ir pipirais. Kai padažas bus norimo skonio ir tirštumo, nukaiskite. Jeigu norite, įplakite kiaušinio trynį (aš dedu - nuo trynio padažas pasidaro gražios gelsvos spalvos). 
3. Dešreles patiekite su krienų padažu, virtomis bulvėmis arba bulvių koše ir marinuotais agurkais.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia ir čia:

Hanna Szymanderska, Kuchnia polska: potrawy regionalne, Warszawa: Świat Książki, 2010, p. 174.

Suomiškos bulvių salotos

Vieną vakarą, vartydama kulinarines knygas, užmačiau naminių pieniškų dešrelių receptą ir džiaugsmingai apie tai paskelbiau namiškiams. Bet mano žmogus į šią žinią atsiliepė be mažiausio entuziazmo. "Na jau ne, - pareiškė jis. - Tik nereikia jų gaminti. Juk turi likti šiam pasaulyje nors vienas dalykas, kurį būtų galima nusipirkti, užsimanius nesveiko maisto!" Išties, kai vyrui ir sūnui pasakydavau, jog dėl kokių nors priežasčių šeimos vakariene teks pasirūpinti jiems, retkarčiais ant mūsų stalo atsirasdavo pieniškų dešrelių. Tokiomis dienomis jie abu atrodydavo kaip kokie triumfuojantys sąmokslininkai, sėkmingai įveikę geležinę mamos kontrolę ir per namų slenkstį pergabenę "kontrabandą".

Tai nutiko maždaug prieš ketverius metus. Anuomet supratau, kad į šiuos dalykus reikia žiūrėti paprasčiau ir palikti vietos žmogiškoms silpnybėms, nes fanatizmas kenkia visose srityse. Pieniškos dešrelės mūsų manuose buvo "legalizuotos", sutarus dėl dviejų dalykų - rinktis tas, kuriose pats trumpiausias E sąrašas ir nepiktnaudžiauti jomis pernelyg dažnai. Vėliau pamačiau, kad panašios pozicijos laikosi ir kiti žmonės, kurių maisto filosofija man artima (turiu galvoje tokius tekstus kaip Dešrelių balius, kurį parašė Aušra iš Vaikų ir Vanilės). Dabar į pieniškas dešreles, kurias perkame maždaug kartą per mėnesį, žiūriu ramiai ir netgi jomis mėgaujuosi - galbūt dar ir todėl, kad iki vaiko gimimo buvau jų nevalgiusi maždaug dešimtmetį. Tiesą sakant, sūnus ir buvo ta priežastis, kodėl pieniškos dešrelės grįžo į mūsų valgiaraštį - pirmą kartą paragavęs jų darželyje, jis buvo taip sužavėtas nauju atradimu, kad ėmė įkalbinėti šio skanėsto nupirkti. Iš pradžių pasidavė tėtis, o vėliau ir mama, et... Ir žinote ką? Dabar mano šeima tomis dešrelėmis kartais džiaugiasi labiau negu kokiu prancūzišku troškiniu, apie kurį tenka tupinėti 4 valandas. Štai koks tas gyvenimas ;) 

Pažintis su kitų šalių virtuvėmis mane galutinai įtikino, kad pieniškos dešrelės - ne vien posovietinio žmogaus nostalgijos objektas. Vokiečiai, skandinavai ar, tarkime, amerikiečiai jas mėgsta visai ne todėl, kad skurdžiai gyventų. Kokybiškai pagamintos dešrelės išties gardžios, o ir patiekiamos gali būti išradingai. Žinoma, tai perdirbtas maistas, bet juk vaišinamės tortais ir mėgaujamės alkoholiniais kokteiliais irgi ne todėl, jog tikėtume begaline jų nauda sveikatai, argi ne?

Suomiai taip mėgsta dešreles, jog yra įsitikinę, kad jos turi džiuginti visus gyvus padarus :) Piešinio autorius Tuukka Uosukaisen, jį radau čia.

Šiandien pratęsiu Suomijos virtuvės temą. Apie šios tautos meilę ir ištikimybę dešrelėms rašiau vasarą, pasakodama apie namines suomiškas garstyčias. Bet tai nereiškia, kad pasibaigus grilinimo sezonui, dešrelės čia būna pamirštos. Anaiptol. Tarkime, virtos arba apkeptos pieniškos dešrelės (suom. nakkimakkara arba tiesiog nakki), patiektos su bulvių salotomis, Suomijoje yra populiarus naujametinis valgis. Toks patiekalas ruošiamas ir kitų švenčių proga. Ir visai be progos. Suomiai tikrai mėgsta pieniškas dešreles, įskaitant pieniškų dešrelių sriubą ir netgi pieniškų dešrelių "befstrogeną".

Aš nesiūlysiu jums Naujųjų metų pasitikti prie pieniškų dešrelių lėkštės :) Bet jeigu jas mėgstate ir retkarčiais verdate šiokiadienio vakarą, papasakosiu apie bulvių salotas, kurias suomiai tradiciškai patiekia prie pieniškų dešrelių. Pamėginkite ir jūs, nes salotos labai geros, ir drąsiai gali būti valgomos prie bet kokių kitų patiekalų, kaip antai netikro maltos mėsos "zuikio", keptos žuvies ir pan.

Šio salotos gaminamos nesudėtingai, tik reikia žiūrėti, kad bulvės nebūtų miltingos (su jomis salotos būtų sausos, o bulvių kubeliai neišlaikytų savo formos), agurkai - saldžiarūgščiai ir skanūs (rauginti čia netiks), o svogūnas - raudonas (geltonas bus pernelyg aštrus). Kai dėl kaparėlių ir obuolio, jie į šias salotas kartais dedami, o kartais ne, arba dedamas tik kuris nors vienas iš šių ingredientų. Aš dėjau ir kaparėlius, ir obuolį (naudojau saldžiarūgštį antaninį), bet jeigu jūs, pavyzdžiui, nemėgstate kaparėlių, galite jų ir atsisakyti. Salotos paprastai gardinamos grietinės ir majonezo mišiniu, actu ir/ar citrinos sultimis, garstyčiomis, pipirais, o norint - ir prieskoninėmis žolelėmis.

Nuotrauka Kristinos

Perunasalaatti - suomiškos bulvių salotos

Ingredientai: (maždaug 6 porcijoms)

5 nemažos, nemiltingos bulvės 

2 saldžiarūgščiai marinuoti agurkai

1 nedidelis obuolys

1 mažas raudonasis svogūnas

2-3 v.š. kaparėlių

2-4 v.š. grietinės

2-4 v.š. majonezo

1 v. š. garstyčių 

1-2 a.š. acto ir/ar citrinos sulčių 

Druskos, cukraus ir grūstų pipirų (geriau baltųjų) (pagal skonį) 

1. Bulves kruopščiai nuplaukite ir išvirkite su lupenomis. Palikite, kad visiškai atvėstų. 
2. Svogūną susmulkinkite, apšlakstykite actu ir palikite, kad šiek tiek pasimarinuotų (aš papildomai jį pabarsčiau druska ir patryniau pirštais, kad suminkštėtų).
3. Atvėsusias bulves nulupkite ir supjaustykite kubeliais. Susmulkinkite marinuotus agurkus ir nuluptą obuolį be sėklalizdžių. Suberkite pamarinuotą svogūną ir kaparėlius. 
4. Į dubenį su susmulkintais ingredientais dėkite po 2 v.š. grietinės ir majonezo, garstyčių, acto/ citrinos sulčių, pipirų, lengvai pasaldinkite ir pasūdykite. Išmaišykite. Jeigu salotos atrodo sausos, papildomai įdėkite grietinės ir/ar majonezo, jeigu reikia, įberkite daugiau prieskonių. Vėl išmaišykite, paragaukite ir t.t. - tol, kol salotos bus jūsų skonio. 
5. Dėkite į šaldytuvą mažiausia 1 valandai, kad atšaltų ir susistovėtų. 
6. Salotas patiekite prie virtų ar apkeptų pieniškų dešrelių arba prie kitokių mėsos ar žuvies patiekalų. Jas gardu valgyti ir pačias vienas, užkandant duonos riekele. 

Nuotrauka Kristinos 

Svarbiausias recepto šaltinis čia.

Saldžios suomiškos garstyčios

Pasirodo, suomiai be galo mėgsta savo garstyčias ir netgi, sakyčiau, jomis didžiuojasi. Sužinojau tai visai atsitiktinai, ir kuo labiau gilinausi į garstyčių temą, tuo akivaizdžiau darėsi, kad šioje šalyje ne visi mėsiški patiekalai valgomi su bruknių uogiene. Viename tinklaraštyje užtikau tikrą panegiriką suomiškoms garstyčioms, kurios, esą ne tokios sausos ir rūgščios kaip angliškos garstyčios, ne tokios prėskos ir praskydusios, kaip amerikietiškos garstyčios, ne visai tokios, kaip saldžios vokiškos garstyčios, ir jau tikrai nepanašios į Dižono garstyčias. Na, kai dėl amerikietiškų garstyčių, tai aš apie jas neturiu tokių prastų atsiminimų kaip citatos autorius. Ir vis dėlto, jis mane galutinai suintrigavo: tai kokios gi tos suomiškos garstyčios? Patys suomiai jas apibūdina kaip kreminės konsistencijos, aštrokas ir saldžias. Apėmė nekantrumas šį faktą patikrinti - juo labiau, kad suomiškų garstyčių receptų internete ne vienas (nors tarpusavyje visi jie gana panašūs). Patyriau, kad suomiai, nepaisant itin didelio komerciškai gaminamų garstyčių populiarumo, vis dar saugo savo senelių receptus ir šį pagardą mielai gamina namuose. Ir gerai daro, gražu puoselėti savo kulinarinį paveldą.

Nuotrauka Kristinos

Kai praėjusią savaitę paskambino Kristė ir pasiūlė praleisti paskutinį - anot Lietuvos sinoptikų - saulėtą ir šiltą savaitgalį jos šeimos sodyboje, gėrintis gulbėmis čia pat tyvuliuojančiame ežere, ant laužo kepant mėsainius ir žaidžiant strateginiu stalo žaidimus po sena kriauše, iškart supratau, jog tai mano šansas. Kol dar neišblėso entuziazmas, pasiūliau pagaminti suomiškų garstyčių, o ant laužo iškepti ne tik mėsainių, bet ir vieną kitą dešrelę. Mat šiltuoju metų laiku suomiai labai mėgsta kepti dešreles (suom. makkara, grillimakkara) ir valgyti jas su garstyčiomis (žiemą su garstyčiomis patiekiamas keptas kumpis, o naminės garstyčios tampa gana populiaria kalėdine dovana). Netgi juokaujama, kad dešrelės - tai tautinė Suomijos daržovė :) Mėgstamiausios čia kiaulienos dešrelės, nors rinkoje galima aptikti dešrelių iš paukštienos, elnienos, lašišos ir netgi vegetariškų, į kurių sudėtį nesigilinau. Svarbiausia, kad dešrelėms būtų naudojamas natūralus apvalkalas, ir kepant sklistų mėsos, o ne plastiko kvapas. Aš kiaulienos dešreles dažniausia perku iš mėsininkės, kuri penktadieniais mūsų rajone prekiauja ūkininkų turgelyje. Apsilankiusi ten ir šįkart, žinojau, kad dešrelės bus geros, tad beliko sėkmingai išvirti garstyčias. 

Tiesą sakant, garstyčioms išvirti reikia vos kelių kasdieninių produktų ir mažiau negu pusvalandžio laiko. Sudėtingiausia ir daugiausia laiko reikalaujanti recepto dalis - viską tiksliai pamatuoti. Mat suomiai kažkodėl itin mėgsta viską seikėti mililitrais. Aš tam reikalui panaudojau menzūrėlę, skirtą alkoholinių kokteilių sudedamosioms dalims matuoti. Visa kita buvo juokų darbas - per kelias minutes visi ingredientai buvo išplakti, per kelias - pakaitinti, kol sutirštės, o tuomet jau liko tik ragauti, kas iš to išėjo. Ir kas gi išėjo? Garstyčios kaip garstyčios - švelnios konsistencijos, aštroko skonio, su gana aiškiai juntamu salsvu poskoniu; aš vienų pačių šaukštu jų nekabinčiau, bet supeikti irgi nepeikčiau. Ragautojų nuomonės, ar jos idealiai subalansuotos, išsiskyrė. Kristina sako, kad jos skoniui garstyčiose kiek per daug druskos ir krakmolo, bet su aštrumu ir saldumu viskas gerai. Mano skoniui druskos ir krakmolo buvo kaip tik, bet kitąkart dėčiau vos daugiau cukraus (o gal net šaukštą medaus) ir truputį mažiau garstyčių miltelių. Mūsų vyrai jokių pretenzijų garstyčioms neturėjo (arba garsiai jų nepasakė) ir jas "užskaitė" kaip visiškai normalų pagardą. Žodžiu, suomiškas garstyčias turite pagaminti patys ir įsitikinti, ar jos tokios puikios, kaip teigia suomiai, bei apsispręsti, kokios proporcijos jums bus priimtiniausios. 

Reguliuoti garstyčių skonį pagal savo norus - vienas iš didžiausių naminių garstyčių privalumų. Antrasis - tai tikslus žinojimas, ką valgote, išvengiant visokių chemijos laboratorijose sukurtų dažiklių, emulsiklių ir konservantų. Trečiasis - galbūt aktualesnis vasarnamių savininkams - saugojimo patogumas. Jeigu spintelėje visuomet stovės dėžutė garstyčių miltelių, o po ranka turėsite naminių garstyčių receptą, per mažiau nei pusvalandį galėsite sukonstruoti šviežią pagardą prie dešrelių ar kepamos mėsos. O kur dar įspūdis, kurį padarysite valgytojams, pasakę, kad garstyčios - jūsų rankų kūrinys :) 

Skanaus! 

Karolis tiesiog tobulai iškepė dešreles... Nuotrauka Kristinos 

Sinappi - saldžios suomiškos garstyčios 

Ingredientai: (išeis maždaug 250 ml garstyčių) 

1 kiaušinis 

100 ml cukraus 

1 v.š. bulvių krakmolo 

75 ml sausų garstyčių miltelių (būna prieskonių skyriuose, aš naudojau "Saldvos") 

1 v.š. druskos 

2-3 v.š. acto, obuolių ar kitokio (aš naudojau balto vyno) 

100-250 ml pieno arba grietinėlės (aš naudojau neriebią grietinėlę) 

1. Nedideliame prikaistuvyje lengvai paplakite kiaušinį ir pusę kiekio cukraus. Sudėkite sausus ingredientus: likusį cukrų, krakmolą, garstyčių miltelius ir druską. Plakite, kol neliks gumuliukų - čia labai pravers šluotelė. Supilkite actą ir pieną arba grietinėlę. Pieno/grietinėlės kiekis priklausys nuo to, kokio tirštumo garstyčių norėsite, todėl geriau iš pradžių pilti tik 100 ml, o vėliau, jau kaitinant masę, esant reikalui bus galima supilti likusį skysčio kiekį. 
2. Kai garstyčių masė bus vientisa, nuolat maišydami kaitinkite ją ant mažos ugnies maždaug iki 90ºC, bet neleiskite užvirti. Garstyčios turėtų sutirštėti - jeigu norite, šioje stadijoje jas galite atskiesti likusiu pienu ar grietinėle, kad būtų norimos konsistencijos. Paragaukite, ar užtenka acto ir kitų prieskonių. 
3. Kai masė sutirštės, prikaistuvį nukaiskite, o paruoštas garstyčias supilkite į stiklainį ar kitokį indą. Leiskite atvėsti ir patiekite. 
4. Tradiciškai suomiškos garstyčios valgomos su kumpiu arba ant laužo keptomis dešrelėmis. 
5. Teigiama, jog šaldytuve uždengtos garstyčios gali stovėti iki 2 savaičių. Aš manau, kad tiek ilgai laukti neverta, ir, atsižvelgiant į garstyčių sudėtį, geriau jas sunaudoti per kelias dienas. 

...o Kristė kantriai ir paslaugiai su jomis pozavo, nors jau aušo jos pagaminti gardieji mėsainiai. Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis čia, kiti naudingi puslapiai čia, čia, čia ir čia.

Šparaginių pupelių, bulvių ir rūkytos šoninės sriuba

Ne taip jau daug šalių savo nacionaliniu patiekalu laiko sriubą. Bet Liuksemburgas kaip tik iš tokių. Liuksemburgiečiai verda žaliųjų šparaginių pupelių ir bulvių sriubą su šonine (Bouneschlupp) ir kalba apie ją kaip apie didžiausią gardumyną. Tiesą sakant, taip ir yra - nepaisant trumpo ir visai neegzotiško ingredientų sąrašo. Tik, žinoma, tie ingredientai turi būti kaip įmanoma kokybiškesni. Todėl aš šią sriubą verdu antroje vasaros pusėje, kai nuosavame darže uždera šparaginės pupelės. Mačiau pastabą, kad Bouneschlupp - žieminė sriuba, bet turiu šiokių tokių abejonių, ar tai tiesa, nes šparaginių pupelių žiemą galima rasti nebent šaldytų daržovių skyriuje. Todėl, mano manymu, sriubą geriau virti rudeniop, kol šparaginės pupelės ir bulvės dar šviežios ir pilnos vitaminų.

Nuotrauka Kristinos

Šios sriubos variacijų nėra daug, nors ji verdama ne tiktai Liuksemburge, bet ir Vokietijoje (Saro krašte), Belgijoje (Arlono ir Gaume apylinkėse), Prancūzijoje (Lotaringijoje). Kai kas į sriubą siūlo papildomai įdėti kitų daržovių (morkų, poro, saliero, česnako), bet sriubos skonį jos menkai pakeičia. Pavyzdžiui, morka beveik visuomet dedama tik dėl spalvos, česnakas nebūtinas, jeigu jo dėta į dešrą ir t.t. Be abejo, pagražinti patiekalą labiausia stengiasi restoranų šefai, o namuose šią tradicinę sriubą žmonės verda paprasčiau, nesukdami sau galvos dėl spalvų gamos (žr., pavyzdžiui, čia). Man šparaginių pupelių sriuba puiki ir be autorinių patobulinimų, todėl jokių papildomų daržovių aš nededu (nors restorane, be abejo, neatsisakyčiau paragauti profesionalų kūrinių). Bet kokiu atveju, sriuboje turėtų vyrauti šparaginės pupelės: jų dedama maždaug dvigubai daugiau negu bulvių ir kitų daržovių. 

Pasirinktinas dalykas yra ir dešra: kitaip negu kiaulienos šoninė, ji nėra būtina. Tačiau jeigu radote gardžios šviežios, vytintos ar parūkytos dešros / dešrelių, jos tikrai nepamaišys, be to, padės pamėgti šią sriubą vaikams, bent jau maniškiui padėjo :) Tik, šiukštu, nedėkite į Bouneschlupp kokių nors pieniškų dešrelių, nes jos čia tikrai netiks. 

Dėl sriubos pagrindo: kadangi į sriubą dedama šoninės, o dažnai ir dešros, ją gana įprasta virti vandenyje. Bet man asmeniškai labiau patinka, kai ji verdama lengvame mėsos sultinyje, todėl jeigu turite kokių nors kiaulienos ar vištienos kaulelių, nepatingėkite išsivirti sultinio (galima ir iš vakaro), juolab, kad pati sriuba pagaminama greitai ir nekomplikuotai. Priklausomai nuo to, ar mėgstate skystesnes, ar tirštesnes sriubas, vandens ar sultinio kiekis, žinoma, gali įvairuoti. Maniškė sriuba buvo gana tiršta. Tirštinti miltais man jos nesinorėjo, nors kai kurie šefai tą siūlo daryti.

Verdant šią sriubą mane bene labiausia nustebino pasiūlymas ją gardinti ne tiktai crème fraîche, bet ir grietine - tai ne taip jau įprasta Vakarų Europos virtuvėse. Tačiau grietinė čia labai tinka - o ir Bouneschlupp iškart priartėja prie lietuvių virtuvės :)

Nuotrauka Kristinos 

Bouneschlupp - šparaginių pupelių, bulvių ir rūkytos šoninės sriuba 

Ingredientai : (maždaug 4 porcijoms)

1 svogūnas 

1-2 v.š. sviesto 

~ 2 l vandens, daržovių nuoviro arba naminio mėsos sultinio 

~100 g parūkytos šoninės 

500 g žalių šparaginių pupelių 

3-4 nemažos bulvės 

Nebūtinai: kiaulienos dešros/ dešrelių (pagal skonį) 

Druskos ir pipirų (pagal skonį) 

Grietinės (patiekiant) 

1. Puode išlydykite sviestą ir sudėkite smulkintą svogūną. Troškinkite ant nedidelės ugnies, kol svogūnas šiek tiek suminkštės, bet neparus. 
2. Supilkite vandenį, daržovių nuovirą arba sultinį. Užvirinkite ir sudėkite plonomis riekelėmis pjaustytą parūkytą šoninę. Pavirkite apie 15 min.
3. Sudėkite nuvalytas ir norimo dydžio gabaliukais supjaustytas šparagines pupeles bei bulves ir, jeigu naudosite, dešrą. Sriubą vėl užvirinkite ir ant mažos ugnies pavirkite dar apie 20 min., arba kol mėsa ir daržovės bus norimo minkštumo. Baigiant virti, paragaukite, ar netrūksta druskos ir pagardinkite juodaisiais pipirais. 
4. Patiekiant į stalą, sriubą pagardinkite grietine. 

Svarbiausi recepto šaltiniai čia, čia, čia ir čia.

Dublin coddle - airiškas dešrelių, šoninės ir bulvių troškinys

Nėra geresnio laiko troškiniams gaminti už ilgą ir niūrią lietuvišką žiemą. Todėl šiandien be didesnių įžangų dar vienas jaukus, visiškai paprastas, bet geras troškinys, pasaulyje žinomas kaip Dublin coddle. Net nežinau, kaip tiksliau šį pavadinimą išversti į lietuvių kalbą. Su Dublinu viskas aišku - tai tiesioginė nuoroda, kur atsirado šis tradicinis airiškas patiekalas. Veiksmažodis caudle apytiksliai reiškia ilgai troškinti ant mažos ugnies, neleidžiant užvirti, o tokiu būdu paruoštas troškinys yra coddle. Taigi, vis dėlto tai turbūt bus Dublio troškinys.

Manoma, kad Dublino troškinys atsirado iš būtinybės sunaudoti nuo vakarienės ar, tarkime, šventadienio pietų likusį maistą: nesuvalgytą kiaulieną, dešreles ir sultinį, kuriame virė mėsa. Į troškinį dar dedama bulvių bei svogūnų, o prieskoniai apsiriboja druska ir dosniu žiupsniu grūstų juodųjų pipirų; tik retkarčiais įdedama čiobrelio ar petražolės šakelė troškiniui aromatizuoti. Šiais laikais kai kas mėgina šį troškinį sumoderninti ir suteikti jam estetiškesnę išvaizdą: pavyzdžiui, į jį deda morkų ir žirnelių. Tačiau dauguma airių tokioms "erezijoms" nepritaria ir teigia, kad tai jau visai kitas patiekalas, nebeturintis teisės vadintis Dublin coddle vardu.

Ką gi, mėsa, bulvės ir svogūnai nėra patys spalvingiausi ingredientai, ir netgi airių kulinarinio paveldo puoselėtoja Darina Allen pripažįsta, kad patiekalas atrodo nekaip. Užtai jis neabejotinai gardus, ir tai svarbiausia priežastis, kodėl Dublino troškinys iki šios dienos turi tvirtas pozicijas airių valgiaraštyje. Žinoma, reikia naudoti kuo kokybiškesnius, natūralesnius produktus. Jeigu įsigysite neaiškios kilmės ir sudėties dešreles, sunku tikėtis, kad troškinyje jų skonis pasitaisys. Geriausia, žinoma, mėsą įsigyti iš patikimo ūkininko. Aš naudojau savo mamos gamintas ir šiek tiek pavytintas dešreles, šviežią šoninę (taip, irgi iš savo šeimos ūkio) ir nuosavame darže užaugintas bulves bei svogūnus. Dublino troškinys pavyko tiesiog puikiai, ir nė vienas šeimos narys neturėjo jam jokių priekaištų. O tai jau šį tą reiškia, nes maniškiai valgytojai yra gerokai išlepinti:)

Dublino troškinys paprastai valgomas su airiška sodos duona; be to, ant jos riekių užtepama sviesto. Tačiau kitokia balta ar juoda duona čia irgi tinka. Prie troškinio šiais laikais kai kada pasiūloma padažų (airiško YR sauce arba britų HP sauce), bet tai nėra privaloma. Mes valgėme be šio priedo, nes nemačiau jokio reikalo sodraus, iš natūralių produktų pagaminto troškinio "praturtinti" padažu, į kurio sudėtį įeina modifikuotas krakmolas ir kitos "gėrybės". Na, bet kiekvienam valia rinktis:)

Nuotrauka Kristinos

Dublin Coddle - airiškas dešrelių, šoninės ir bulvių troškinys

Ingredientų kiekiai orientaciniai.

Ingredientai: (4-6 porcijoms)

6-8 didelės bulvės

2 dideli svogūnai

6 šviežios kiaulienos dešrelės*

~ 100-200 g sūdytos/parūkytos šoninės (arba gabaliukas virtos šoninės)

2-4 puodelių kiaulienos sultinio arba vandens

Nebūtinai: čiobrelio šakelė

Druskos ir grūstų juodųjų pipirų (pagal skonį)

Petražolių (papuošti)

Duonos (geriausia airiškos sodos duonos) ir sviesto (patiekiant)

Nebūtinai: YR arba HP padažo (patiekiant)

1. Jeigu naudosite iš šviežios mėsos pagamintas dešreles, jas apvirkite nedideliame kiekyje vandens (nuo virimo likusio vandens neišpilkite). Jeigu naudosite šviežią šoninę, ją irgi apvirkite, o sultinį pasilikite. Dešreles supjaustykite griežinėliais, o šoninę - siauromis juostelėmis.
2. Į troškintuvą/puodą sudėkite pusę bulvių, supjaustytų riekelėmis, ir pusę pusžiedžiais pjaustytų svogūnų. Pabarstykite pipirais, bet nesūdykite (šoninė, dešrelės ir sultinys turėtų suteikti patiekalui pakankamai sūrumo, o jeigu jo pritrūks, papildomai pasūdyti geriau pačioje gaminimo pabaigoje). Ant viršaus paskleiskite dešrelių griežinėlius ir šoninę, jeigu norite, galite įdėti čiobrelio šakelę. Ant mėsos sudėkite likusius svogūnus ir bulves. Viską užpilkite sultiniu, nuo dešrelių virimo likusiu skysčiu arba vandeniu - bulvės ir mėsa būtų beveik visiškai apsemti. Viršų pabarstykite pipirais, troškintuvą/puodą uždenkite ir užvirinkite ant viryklės.
3. Patiekalą galima virti ant viryklės ne mažiau negu 1 val. ant labai mažos ugnies (airiai sako a stew boiled is a stew spoiled, t.y. leisti troškiniui kunkuliuoti - tai jį sugadinti). Ant viryklės virtas troškinys greičiausiai labai sukris ir atrodys visai neestetiškai, be to, teks saugoti, kad jis neprisviltų. Geresnis būdas - troškintuvą dėti į orkaitę, įkaitintą maždaug iki 150-160°C ir troškinti apie 1,5-2 val., kol bulvės ir mėsa visiškai suminkštės, o padažas sutirštės. Baigiant gaminti patikrinkite, ar netrūksta druskos ir pipirų.
4. Prieš patiekdami, troškinį pabarstykite smulkintais petražolių lapeliais. Prie jo pasiūlykite duonos ir sviesto ir, jeigu norite, YR arba HP padažo.

* Dublino troškinys paprastai gaminamas su šviežiomis dešrelėmis, o sūrumo ir pikantiškumo jam suteikia sūdyta šoninė. Tačiau jeigu jūs, kaip kad aš, turite parūkytų ar pavytintų, sūrokų/aštrokų dešrelių, geriau naudokite šviežią apvirtą šoninę.

Svarbiausi recepto šaltiniai čia ir čia:

Darina Allen, Irish Traditional Cooking, Great Britain: Kyle Books, 2012, p. 122.