Prancūziškas avižų kremas

Sveiki :) Su praėjusiomis šventėmis jus, mano brangūs ir pasiilgti skaitytojai! Tikiuosi, pavasaris į jūsų gyvenimą atnešė daugybę gerų dalykų, tad naujų rašinių šiame tinklaraštyje pernelyg nepasigedote. O su manimi taip jau yra - vieną dieną atsisėdi rašyti, ir supranti, kad neparašysi nieko, arba parašysi kažką, kas bus dar blogiau negu nieko :) Kadaise ši būsena mane varydavo į neviltį, o dabar žinau - tereikia kuriam laikui pakeisti veiklos pobūdį, ir įkvėpimas anksčiau ar vėliau sugrįš. Dabar vėl turiu viziją, ką ir kokiu būdu noriu jums papasakoti. Bet iš pradžių pabaikime nepabaigtus darbus, ar ne? Taigi, tikiuosi, kad trečioji istorijos apie Šv. Radegundą dalis jums neprailgs :)

***

Būtų tikras nesusipratimas, jeigu, pasakodama apie Šv. Radegundą, nutylėčiau istoriją apie avižas. Antra vertus, norint ją suprantamai pristatyti, vėlgi reikia atsigręžti į priešistorę. Tiksliau, susitelkti į tą laikotarpį, kai karalienė, nebegalėdama pakęsti Chlotero I smurto, apie 550 m. ryžosi pabėgti iš jo rūmų. Kaip jau minėjau pirmajame įraše, užsitikrinusi aukštų dvasininkų paramą, ji tapo diakone, įkūrė moterų vienuolyną Puatjė ir jame užsidarė iki savo gyvenimo pabaigos.

Ar pastebite, kas ne taip šioje glaustoje įvykių sekoje? Teisingai, čia praleistos visos detalės, bylojančios, kokie dramatiški tai buvo įvykiai, ir kaip sunkiai sekėsi Radegundai ištrūkti į laisvę, kad ir ribotą, bet vis dėlto laisvę. O pradėti reikėtų nuo to, kad, išdrįsusi pasipriešinti karaliui, Radegunda kuo puikiausiai suvokė, jog ant kortos stato savo gyvybę. Chloteras I buvo nuožmus valdovas, nerodęs gailestingumo nei priešams, nei savo šeimos nariams. Antai, išgirdęs, jog jo jauniausias sūnus Chramas mėgina demonstruoti nepaklusnumą, tėvas jį, drauge su marčia bei anūkais, užrėmė mediniame name ir įsakė sudeginti gyvus. Sako, tokie dalykai karalių “liūdindavo”, tačiau jo atgaila trukdavo neilgai, ir Chloteras I netrukus vėl griebdavosi sau įprastų šalies (ir šeimos) valdymo metodų. Radegunda, aišku, pažinojo sutuoktinį kaip nuluptą, ir turėjo susitaikyti su mintimi, kad, nesėkmingai susiklosčius aplinkybėms, jos pabėgimo pasekmės gali būti fatališkos. Vis dėlto moteris nusprendė rizikuoti. Ne veltui vardas Radegunda reiškia pasiryžusi kovoti (iš sen. germ. rēdaz (pasiryžimas, sprendimas) + guntho/ gunþiz (kova)).

Nuotrauka Kristinos

Bėda, kad ne ką prasčiau už Radegundą Chlotero I būdą pažinojo ir aukštas pareigas užimantys dvasininkai. Jie kuo puikiausiai nutuokė, kad, parėmę pabėgusią karalienę, užsitrauks sunkiai prognozuojamo karaliaus nemalonę. Radegunda pirmiausiai kreipėsi į Nojono vyskupą Medardą, savo buvusį mokytoją ir bičiulį. Bet šis, jos nuostabai ir nusivylimui, ištiesti pagalbos rankos nesiskubino. Radegundai teko eiti va banque: pirmiausia ji pareiškė, kad geriau mirs, negu sugrįš namo, o tada prie daugybės liudininkų paprašė atsakyti, ko Medardas bijantis labiau: Dievo ar karaliaus? Retorika pasirodė besanti galingas ginklas. Prie sienos priremtam Medardui neliko nieko kito, kaip tik tuojau pat įšventinti Radegundą į diakones ir priglausti ją po savo sparnu. Vienok improvizuota ceremonija nebuvo nei graži, nei iškilminga, mat Radegundos svita galų gale atsitokėjo ir suvokė, kas čia vyksta. Perspektyva grįžti į rūmus tuščiomis rankomis nė kiek neguodė už karalienę atsakingų pavydovų, tad apeigų metu jie mėgino nutempti Medardą nuo altoriaus tiesiogine šio žodžio prasme. Radegundos laimei, vyskupas sugebėjo pabaigti ceremoniją net kilus sumaiščiai.

Nuotrauka Kristinos

Antra vertus, jokie simboliniai veiksmai Radegundai saugumo negarantavo. Mat, kaip ir buvo galima spėti, Chloteras I, patyręs apie karalienės pabėgimą, kaipmat pareiškė ketinantis ją susigrąžinti. Čia reikia paminėti, jog Radegunda buvo viena iš šešių oficialių Chlotero I žmonų. Chloteras I už Radegundą buvo vyresnis daugiau negu trimis dešimtmečiais, bet tai nereiškė, jog frankų karalienės reguliariai mirdavo – tiesiog karalius manė daugpatystę esant puikiu dalyku ir buvo įpratęs vienu metu turėti kelias sutuoktines. Beje, tarp jų buvo ir dvi Radegundos pusseserės, Baderiko dukterys – Aregunda bei Ingunda, kadaise irgi tapusios frankų karo grobiu. Nors įtempti Chlotero I santykiai su Radegunda niekam nebuvo paslaptis, karalius lyg koks Rytų padišachas, tvirtino, jog negali štai taip imti ir prarasati “pačios mylimiausios žmonos”. Tačiau bažnyčios atstovai, ilgą laiką taikstęsi su barbariškais Chlotero I įpročiais, šįkart elgėsi principingai ir, gindami savo autoritetą, leido suprasti, kad šventinimus priėmusiai Radegundai kelio atgal nebėra. Tašką jos išsivadavimo dramoje padėjo Paryžiaus vyskupas Germanas, pagrasinęs Chloterą I atskirti nuo Bažnyčios, jei šis diakonės nepaliks ramybėje. Frankų karalius, aišku, nebuvo pavyzdingas krikščionis, bet turėjo aibę politinių priežasčių nestoti į atvirą kovą su popiežiumi ir vyskupais. Taigi, Chloterui I teko susitaikyti su pralaimėjimu. Jis netgi paskyrė Radegundai žemių Puatjė apylinkėse bei davė užtektinai lėšų Švento Kryžiaus vienuolyno statybai.

Tačiau nei sulaukusi Bažnyčios paramos, nei pasislėpusi už vienuolyno sienų Radegunda nebuvo užtikrinta, jog karalius vieną dieną nepersigalvos. Ir jos nerimas turėjo pagrindą, nes Chloteras I, nepaisydamas visko, buvusios žmonos nepamiršo ir dėjo pastangas ją susigrąžinti, kartais įkalbinėdamas Radegundą gražiuoju, kartais piktuoju. Išgirdusi, kad karalius ir vėl ruošiasi apsilankyti Puatjė, Radegunda galėjo kliautis tik Dievo pagalba bei tikėtis, jog prievarta atgal į rūmus jos niekas neišveš. Pati bėglė turėjo labai ribotas galimybes sustiprinti savo pozicijas, bet stengėsi pasinaudoti ir jomis: pavyzdžiui, ji trumpai nusikirpo plaukus, demonstruodama, jog atsisako ne tik savo moteriškumo, o ir karališko statuso. Merovingų laikais ilgi, palaidi ir, labai pageidautina, šviesūs bei banguojantys plaukai rodė priklausymą valdančiųjų luomui, todėl paprasti žmonės tokios šukuosenos nešioti neturėjo teisės. Kultūros tyrinėtojai šį paprotį, kaip ir karaliaus keliavimą jaučių traukiamu vežimu ar laidojimą ant žirgo (arba rato, arba skydo), kildina iš labai seno saulės kulto. Tačiau kas vieniems atrodo likimo dovana, kitiems tampa nepakeliama našta, net jeigu tai karališkas vainikas. Ir tik 561 m. rudenį, Chloterui I mirus, Radegunda galėjo atsikvėpti visa krūtine; atrodo, jog diena, kai tapo našle, buvo viena iš geriausių šios moters gyvenime.

Nuotrauka Kristinos

O dabar grįžkime prie avižų. XIII amžiuje užrašyta legenda įamžino Radegundos pastangas pasislėpti nuo karaliaus persekiojimų. Anot jos, kartą karalienė Radegunda su dviem tarnaitėmis skubėjo tolyn, žinodamos, jog karalius jas vejasi. Pakeliui moterys pamatė artoją, sėjantį avižas, ir paprašė jo niekam neprasitarti apie susitikimą. Kai tik bėglės pasuko į avižomis užsėtą lauką, javai ėmė neįtikėtinai sparčiai augti, kol visiškai paslėpė ir Radegundą, ir jos tarnaites. Netrukus pasirodė ir karalius su savo raita palyda. Jie ėmė kamantinėti ūkininką, ar šis kartais nematęs karalienės ir jos padėjėjų? Valstietis prisiekė, jog paskutinį kartą šiose apylinkėse buvo sutikęs prašalaičių tada, kai sėjo avižas – o dabar jas jau pjauti laikas! Karalius esą tik tada pastebėjęs, kad šio valstiečio lauke javai nunoko žiemos pabaigoje, kai kiti dar tik ruošėsi sėjai. Supratęs, jog tai Dievo ženklas, karalius daugiau Radegundos nebeieškojęs.

Istorija, vadinama “avižų stebuklu”, Prancūzijoje buvo labai populiari, ir ilgus šimtmečius moterys, prašančios Šv. Radegundos pagalbos bei užtarimo, aukojo jai būtent šiuos javus. Aš, savo ruožtu, nusprendžiau jums pristatyti tradicinį prancūzišką avižų kremą – ir todėl, kad jis gardus, ir todėl, kad ne per daug žinomas už Šiaurės Prancūzijos ribų, ir todėl, kad (tikėtina) gali turėti šiokių tokių sąsajų su Šv. Radegunda.

Nuotrauka Kristinos

Avižos buvo žinomos jau Antikos laikais, bet, panašu, nei senovės graikai, nei romėnai jomis per daug nesižavėjo. Laukines avižas jie laikė piktžolėmis, o sukultūrintas – prastais javais, labiau tinkančiais gyvulių ėdesiui, o ne žmonių stalui. Romėnai teigė, jog avižas galima valgyti (payzdžiui, virti iš jų košę arba avižų nuovirą naudoti kaip sriubų pagrindą) tik iš didelės bėdos – badmečiu ir pan. Štai kodėl jie stebėjosi, kad germanų gentys avižas noriai sėja ir valgo net tada, kai kitokio maisto jiems netrūksta – na, bet ko norėti iš barbarų! :) Tačiau šiauriečiai turėjo savo virtuvę ir kulinarines patirtis, o avižas mokėjo panaudoti ne ką prasčiau negu kitus javus. Nėra abejonių, jog viduramžiais avižos augintos ir dabartinėje Prancūzijos teritorijoje. Tą liudija gana gausūs archeologiniai radiniai ir ne tokie gausūs, bet visgi mūsų laikus pasiekę rašytiniai šaltiniai – kad ir vadinamasis Asnapijo inventorius (pranc. Inventaire d‘Asnapio). Anot tyrinėtojų, iš avižinių miltų (galbūt maišytų su kitų rūšių miltais) frankų laikais buvo kepama duona ir blynai, nemaltos avižos naudotos košėms (ypač mėsiškoms), sriuboms, o retkarčiais – gėrimui, panašiam į alų (prac. cervoise) gaminti. Tiesa, po to, kai 630 m. Merovingų karalius Dagobertas grūdų malimą paskelbė žemvaldžių privilegija ir įvedė malūnų mokestį, miltinius valgius žmonės ėmė gaminti rečiau. Tačiau buvo prisiminti ir/ar sukurti metodai, leidžiantys gaminti įvairius nemaltų grūdų valgius, įkaitant švelnaus skonio avižinį kremą/ pudingą.

Prisimenant legendą, Šv. Radegunda dažnai vaizduojama avižų fone - piešiniuose, vitražuose ir t.t. Be to, keletas Prancūzijos vietovių netoli Puatjė pretenduoja į stebuklo "veiksmo vietą", o Vjeno departamene, Saix kaime netgi stovi frankų karalienei skirta Avižų koplyčia (pranc. Chapelle des Avoines), dekoruota avižų motyvais. Paveikslėlis iš čia.

Dabar neįmanoma pasakyti, ar Radegunda gamino kokius nors avižų valgius, ar jos ryšys su šiais javais prasideda ir pasibaigia minėtąja “avižų stebuklo” legenda. Visgi man atkreipti dėmesį į prancūzišką avižų kremą padėjo Venancijaus Fortūnato eilės, skirtos Šv. Agnei. Eiliuotas laiškelis be pavadinimo, šiais laikais žymimas kaip tekstas nr. 11.14, prasideda apytikriai taip:

Pastebėjau tavo pirštų antspaudus ant pieniškos dovanos,

Ir mačiau, kur tavo ranka pakabino truputį kremo.

Pasakyk, kaip galėjo švelnūs nagai šį dalyką sutverti,

Gal skulptūros meno tave pats Dedalas išmokė?

Šios Venancijaus Fortūnato eilės atskleidžia kelis dalykus. Pirmiausia, viduramžių žmonės į higienos normas žiūrėjo ne taip skrupulingai, kaip mes dabar – atrodo, nusiųsti dovanų jau paragautą patiekalą, “papuoštą” pirštų antspaudais, buvo gana įprastas dalykas, netrikdęs nei siuntėjo, nei gavėjo :)

Antra, ar jums neatrodo, jog šios eilės labiau primena erotinę poeziją, o ne liudijimą apie “sielų bendrystę”? Apie Šv. Agnę žinoma nedaug, tik tiek, jog dar Athies dvare ji tapo Radegundos įdukra; bėgdama iš rūmų, karalienė pasiėmė ir savo globotinę, kurią vėliau paskyrė pirmąja Švento Kryžiaus vienuolyno abate. Agnė buvo gerokai jaunesnė už Radegundą ir, kai kurių tyrinėtojų nuomone, Venancijus Fortūnatas jai jautė anaiptol ne broliškus jausmus. Kaip ten bebūtų, vienuolyno sienos patikimai ribojo jų kontaktus, ir poetui neliko nieko kito, kaip tik gėrėtis kūniškais mylimos moters ženklais ant valgomų dovanų.

Na, ir galų gale: apie kokią pienišką dovaną (lot. lactea munera) kalbama eilėraštyje? Venancijus Fortūnatas recepto, žinioma, nepateikia, tačiau iš konteksto aišku, jog tai pieniškas kremas, kurio paviršiuje įmanoma palikti pirštų antspaudus. O kaip viduramžiais buvo tirštinami kremai? Aišku, kad kruopomis arba jų nuovirais, nes želatina desertams stingdyti pradėta naudoti tik XIX amžiuje. Kadaise šiame tinklaraštyje jau esu rašiusi apie angliškus flummery – senamadiškus avižų (rečiau – miežių) kruopomis sutirštintus kremus. Tai štai, panašūs patiekalai žinomi ir Prancūzijoje, ypač šiaurinėse jos dalyje, pavyzdžiui, Bretanėje. Lingvistai, kurie specializuojasi kalbos istorijos srityje, tvirtina, kad teritorijos, kurias šais laikais vadiname Didžiosios Britanijos vakarais ir Prancūzijos Bretane, VI a. buvo bendra kalbinė ir, atitinkamai, kultūrinė erdvė (apie tai byloja net giminiški jų pavadinimai). Kulinarijos istorikai jiems antrina, ir avižinių patiekalų populiarumą Bretanėje aiškina senomis šio regiono sąsajomis su Škotija.

Neskrudintos (viršuje) ir paskrudintos (apačioje) avižų kruopos. Nuotrauka Kristinos

Kokius regioninus avižų patiekalus Bretanės gyventojai išsaugojo iši šiol? Pirmiausia tai tiršta (kai atvėsta – netgi pjaustoma) nesaldinta skrudintų avižinių miltų košė – bouillie d’avone, paprastai patiekiama kaip pagrindins patiekalas su rūgpieniu ar pasukomis. Antra, tai švelnus avižinis kremas flan à avoine, gaminamas iš paskrudintų avižų, pieno, kiaušinių ir kitų priedų (priklausomai nuo norų - druskos, cukraus, medaus, grietinėlės, sviesto ir pan.). Regis, avižų skrudinimas – tai bretonietiškas būdas pašalinti avižų aitrumą. Lietuviai į avižinį kisielių tuo tikslu senovėje dėdavo medžio angliuką, tačiau skrudinimas, mano nuomone, pasiteisina labiau, nes iš tokių avižų pagaminti patiekalai įgauna riešutinio skonio ir kvapo bei gražią gelsvą spalvą. Kadaise bretonai ir košes, ir avižinį kremą virdavo iš pieno, gauto nukošus išmirkytas skrudintas avižas. Šiais laikais Bretanėje gaminamas specifinis regioninis produktas – crème d’avoine, t.y. skrudinti, tamsokos spalvos avižų miltai, iš kurių, taupant laiką, košė ir verdama. Na, bet gamindami desertus, prancūzai vis dėlto linkę laikytis senosios technologjos ir beveik visada avižas skrudina bei mirko patys. Toks kremas, be kita ko, verdamas ne katile, o sutraukiamas ne per daug karštoje orkaitėje, panašiai kaip crème brûlée, tad būna ypač lengvas ir švelnus – ir tikrai vertas panegirinių Venancijaus Fortūnato eilių :)

Kas žino, gal Radegundos Šventojo Kryžiaus vienuolyne buvo verdamas toks (ar panašus) pieniškas avižų skanėstas - juk bretonai šį patiekalą vadina “senoviniu”. Jeigu taip, tuomet, sprendžiant iš avižų kremo sudėties, tai yra vietinis, o ne iš romėnų perimtas patiekalas. Mat pastarieji manė, kad civilizuoti žmonės turi gerti vyną, o pieno, ypač rauginto, vartojimą laikė barbarams būdingu įpročiu, ir tik apie sūrį buvo geros nuomonės. Tad pienas ir avižos, du "necivlizuotai" virtuvei būdingi ingredientai, nė kiek nederėjo su romėnų įsivaizdavimu, kas yra teisinga ir gera virtuvė. Šiais laikais avižų kremas nėra plačiai žinomas, bet turi savo vietą regioninėje Prancūzijos virtuvėje, o jo receptas yra reguliariai perspausdinams (su tam tikromis variacijomis) Bretanės kulinarijai skirtose knygose. Na, o jeigu ir jums pasirodys įdomu pagaminti šį senamadišką patiekalą, būtinai leiskite žinoti, kaip pasisekė!

Nuotrauka Kristinos

Flan à avoine – prancūziškas avižų kremas

Ingredientai: (maždaug 4 porcijoms)

100 g avižų (arba skaldytų avižų kruopų)

700 ml pieno (riebiausio, kokį galite įsigyti)

250 ml riebios grietinėlės

3 kiaušinių tryniai

90 g cukraus

Obuolienės ir/ar sūdytos karamelės (patiekiant)

1. Avižas paskleiskite ant skardelės ir dėkite į orkaitę, įkaitintą iki 200°C. Kepkite apie 15-20 min, arba kol avižos taps gražios rudos spalvos ir primins kavos pupeles. Sudeginti, žinoma, nereikia :)
2. Paskrudintas avižas sudėkite į storadugnį prikaistuvį ir užpilkite pienu. Užvirinkite, sumažinkite ugnį ir virkite apie 10 min. Nukaiskite, uždenkite ir palikite maždaug 3 val., kad avižos išbrinkų, o pienas atvėstų. Išbrinkusias avižas nukoškite ir gerai nuspauskite. Patiekalui prireiks tik truputį sutirštėjusio, gelsvą spalvą ir riešutinį kvapą įgavusio pieno. Tirščius išmeskite.
3. Nemažame dubenyje kiaušinių trynius ištrinkite su cukrumi, supilkite grietinėlę ir maišykite, kol cukrus ištirps (jeigu reikia, galite vos vos pašildyti). Įmaišykite avižų pieną (aš įdedu ir žiupsnelį druskos). Gautą masę supilkite į keraminę ar metalinę karščiui atsparią formą – geriau tokio dydžio, kad plakinio sluosnis nebūtų labai storas ir siektų apie 2-3 cm.*
4. Indą su mase dėkite į didesnį indą (pavyzdžiui, kepimo skardą aukštais kraštais) su karštu vandeniu, t.y. sukonstruokite bain-marie. Vandens reikėtų tiek, kad bent pusė indo su kremu būtų apsemta. Kad kremas stovėtų stabiliai ir negautų per daug karščio iš apačios, į indą su vandeniu įtieskite medžiagos – kad ir marlės gabalą ar švarų virtuvinį rankšluostėlį. Vandenį naudokite karštą, bet ne verdantį (aš užvirinu arbatinį, palaukiu, kol vanduo pravės maždaug iki 70-80°C ir tik tada supilu į skardą).**
5. Kremą dėkite į orkaitę, įkaitintą iki 150°C ir kepkite apie 1 val., kol paviršiuje užsidės šviesi plutelė, o pats kremas sutirštės. Išėmę iš pradžių avėsinkite iki kambario temperatūros, o tuomet dėkite į šaldytuvą ir laikykite, kol gerai atšals (keletą valandų arba per naktį).
6. Patiekite su obuoliene, skysta sūdyta karamele arba kitokiais priedais (pavyzdžiui, tirpintu sviestu ir medumi).

* Ir skrudindami avižas, ir kepdami pudingą, venkite naudoti stiklinius indus - jie prastai įkaista, todėl yra didelė tikimybė, kad patiekalas nepavyks Aš avižas kepinu metalinėje skardelėje, o kremą pilu į keraminį indą, Žinau, kad daug kam stikliniai kepimo indai atrodo “gražūs”, ir žmonės nenori jų atsisakyti, bet… Kadaise man teko išmesti keletą skirtingų rūšių pudingų/ apkepų/ kremų, kuriuos mėginau iškepti stikliniuose induose, ir kurie pavirto į pliurzą. Pasimokiusi iš klaidų, dabar (pagal tuos pačius receptus) kuo sėkmingiausiai gaminu ne tokiose gražiose, užtai patikimose skardose/ formose.

** Gaminant šį kremą, vandens vonelė svarbi ir privaloma, nes vanduo neleidžia kremui perkaisti, o tuo pačiu – išsisluoksniuoti. Jei kremo tirščiai sukyla į viršų, o apačioje susikaupia skystis, vadinasi, kremą perkaitinote – arba patingėjote pagaminti vandens vonelę, arba per smarkiai įkaitinote orkaitę.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia ir čia.

"Nėriniuoti" avižiniai sausainiai

Vaikystėje pirktiniai avižiniai sausainiai anaiptol nebuvo mano mėgstamiausi. Paskui, kai į Lietuvą atkeliavo muesli tipo sausi pusryčiai ir visokiausios granolos, teko jais nusivilti - šilta, senamadiška avižinė košė man atrodė daug skanesnė. Nenuostabu, jog ką nors gamindama iš avižų, pirmenybę teikdavau tokiems patiekalams, kuriuose nesijausdavo tvirtų, sausų, kramtomų grūdų. Na, pavyzdžiui, dėdavau avižinių dribsnių į sriubas arba gamindavau kreminės konsistencijos desertus, panašius į airišką skaldytų avižų pudingą.

Tačiau iš asmeninės patirties galiu pasakyti, jog mūsų nuomonė apie vienus ar kitus "neskanius" produktus pasikeičia tada, kai atrandame priimtiniausius būdus jiems paruošti arba paragaujame patiekalo, kuris palieka gerą įspūdį. Todėl stengiausi neužsiciklinti ir nepraleisdavau progos suvalgyti - o retkarčiais ir pati pagaminti - kokį naują avižų valgį, net jeigu iš pirmo žvilgsnio atrodydavo, jog jis bus visiškai ne mano skonio. Ir, tenka pripažinti, kai kurie kepiniai su avižomis, nesuvirtomis į vientisą tyrę, išties maloniai nustebino (Julija, mes vis dar geru žodžiu minime Tavuosius sausainius! :) Taip, po truputį, po truputį mano repertuare atsirado receptų, kuriuose pirmuoju smuiku griežia traškūs avižiniai dribsniai. Šie karameliniai "nėriniuoti" gražuoliai - tik vienas iš atradimų, apie kurį norisi papasakoti.

Nuotrauka Kristinos

Su plonyčiais, tikrąja to žodžio prasme permatomais avižiniais sausainiais, nė kiek nepanašiais į pažįstamus nuo vaikystės, pirmą kartą susidūriau, beskaitydama apie tradicinius švediškus kepinius. Sausainių aprašymas skambėjo taip, lyg Švedijoje jie būtų kepami nuo senų senovės. Bet čia aš įtariau klastą :) Mat sausainiai, į kurių sudėtį įeina avižiniai dribsniai - iš esmės modernūs, XX amžiuje atsiradę kepiniai. Dėl datavimo didesnių abejonių nekyla, nes iki pat XIX a. pabaigos avižinių dribsnių mūsų pasaulyje tiesiog nebuvo. Žinoma, šiaurinių platumų gyventojai augino avižas ir iki tol, tačiau jomis dažniausia būdavo šeriami arkliai. Kai kuriuose Europos regionuose (pavyzdžiui, Škotijoje) avižos plačiai naudotos ir žmonių stalui, tačiau tai buvo avižų grūdai arba rupios avižų kruopos. Norint paruošti šiuos produktus maistui, reikėdavo sugaišti daug laiko, mat kieti grūdai virdavo ilgai ir nuobodžiai. Į JAV emigravę europiečiai, susidūrę su daug spartesniu gyvenimo tempu ir intensyviu darbo grafiku, nebegalėjo leisti sau prabangos valandų valandas stovėti prie puodų. Išeitys buvo dvi: atsisakyti mėgstamų produktų arba sugalvoti, kaip juos paruošti greičiau. Ir ką gi - 1877 m. perversmas įvyko vokiečių kilmės verslininko Ferdinand'o Schumacher'io kompanijoje Quaker Mill, Ohajo valstijoje. Kaip tik tada kompanijos darbuotojas Asmus J. Ehrrichsen'as sugalvojo, jog avižų grūdus galima iššutinti, o tuomet, jau suminkštėjusius, suploti specialiu presu ir vėl išdžiovinti. Taip atsirado avižiniai dribsniai - termiškai apdorotos grūdų plokštelės, iš kurių paruošti košę užtrukdavo nebe valandas, o minutes.

Nuotrauka Kristinos

1901 m. Quaker Mill savininkas rado tris partnerius, su kuriais įkūrė naują kompaniją - Quaker Oats Company. Nesunku nuspėti, kad pagrindinis jos produktas buvo avižiniai dribsniai. Sakoma, jog šis momentas - tai tikra pusryčių revoliucija Vakarų pasaulyje. Be to, gamintojai, reklamuodami savo produkciją, ant avižinių dribsnių pakuočių pradėjo spausdinti įvairius receptus. Būtent čia, maždaug 1910-1917 m. laikotarpiu, pirmąkart pasirodė ir saldžių sausainių su avižiniais dribsniais receptai, sulaukę nemenko JAV šeimininkių susidomėjimo. Receptai buvo išbandomi, perkuriami ir visaip tobulinami, kol galų gale išryškėjo kelios mėgstamiausios avižinių sausainių rūšys. Viena tokių buvo "nėriniuoti" sausainiai (angl. oat lace cookies, oatmeal lace cookies). Į Europą iš Amerikos jie parkeliavo drauge su naujos kartos produktu - avižiniais dribsniais. Ne tik Švedijoje, bet ir Airijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje bei kituose kraštuose, kuriose tradiciškai buvo gaminami avižų valgiai, dribsniai netruko išpopuliarėti, o su jais prasidėjo avižinių sausainių era. Tad nereikėtų stebėtis, jog labai panašius sausainius savo virtuvėms priskiria amerikiečiai, airiai, britai, skandinavai ir kiti. Dėl "nėriniuotų" sausainių priklausomybės kuriai nors nacijai irgi nėra prasmės ginčytis - aš juos priskyriau Švedijai tik todėl, jog pasinaudojau konkrečiu švedišku receptu.

Nuotrauka Kristinos

Iškepti šiuos sausainius - juokų darbas. Kol kaista orkaitė, tereikia ištirpinti sviestą ir į jį suberti likusius produktus - užtruksite maždaug 5 minutes. Jeigu jūs, kaip kad aš, tešlos maišymui naudosite metalinį dubenį, nebijantį karščio, tai ir bus vienintelis indas, kurio prireiks šių sausainių gamybai - vadinasi, virtuvės tvarkymui irgi neteks gaišti laiko :) Sausainių sudėtis visiškai neįmantri. Svarbiausi jų ingredientai - avižiniai dribsniai, kvietiniai miltai, cukrus, sviestas ir šlakas grietinėlės arba pieno. Kai kada į sausainių tešlą dedama ir papildomų produktų: vanilės, druskos, cukraus sirupo, kepimo miltelių. Tokie produktai kaip vanilė, žinoma, naudojama kepiniams aromatizuoti, tačiau kepimo milteliai ir cukraus sirupas turi kur kas didesnės įtakos sausainių tekstūrai ir skoniui. Pavyzdžiui, jeigu naudosite kepimo miltelius (kurie šiaip jau nėra privalomi), sausainių tešla labiau išakys, ir tada "nėriniai" atrodys įspūdingiau. Antra vertus, tokie sausainiai bus ypač trapūs, o kad jie nesubyrėtų tiesiog rankose, siūloma į tešlą pilti ir šiek tiek cukraus sirupo, kuris suteikia jai papildomo lipnumo ir padeda išlaikyti sausainių formą. Tokius sausainius kepti reikia atidžiai: jeigu juos išimsite labai šviesios spalvos, pilnai neiškepusius, karamelė iki galo nesukietės net atvėsusi; jeigu perlaikysite orkaitėje, karamelė gali sudegti. Neįmanoma pasakyti, kiek tiksliai laiko reikia kepti sausainius, nes orkaičių kaitrumas nėra vienodas - šitą dalyką teks nustatyti "iš akies" pirmojo kepimo metu. Vis dėlto aš manau, kad naudoti kepimo miltelius ir sirupą verta, nes "nėriniuoti" avižiniai sausainiai be jų išeina storesni, sunkesni, labiau apdegusiais ir aptrupėjusiais krašteliais - aš esu išmėginusi šį receptą, ir jis manęs per daug nesužavėjo. Tuo tarpu žemiau esantis receptas su kepimo milteliais ir cukraus sirupu atkeliavo iš Švedijos klasikinės kepinių knygos Sju sorters kakor. Pagal jį kepami sausainiai būna panašaus skonio į garsiuosius migdolinius florentinus, tiktai kepinių savikaina žymiai mažesnė. Vadinasi, jie puikiausia tinka kasdieniniam stalui, kai norisi ko nors gardaus ir nebrangaus čia ir dabar :)

Nuotrauka Kristinos

Kepinių skonis ir tekstūra šiek tiek priklausys ir nuo to, kokius bazinius produktus dėsite į tešlą. Pavyzdžiui, galite naudoti baltą arba šviesiai rudą cukrų, kuris suteiks kepiniams kiek tamsesnę spalvą ir kitokį poskonį. Įvairuoja nuomonės ir dėl to, kokius avižinius dribsnius geriausia rinktis. Vieni tvirtina, jog geriausia naudoti pilno grūdo, kuo stambesnius avižinius dribsnius, kad, valgant sausainius, būtų ką pakramtyti. Kiti, atvirkščiai, teigia, jog smulkūs, greito paruošimo avižiniai dribsniai šiuo atveju tinka labiau, nes sausainiai su jais būna subtilesni. Kadangi aš, kaip jau sakiau, nelabai mėgstu triaukšti kietus ir sausus avižinius dribsnius, šiems sausainiams esu linkusi naudoti smulkesnes kruopas. Šįkart mano sausainių pagrindu tapo Dobele greito paruošimo avižiniai dribsniai. Beje, turiu pastebėti, kad jie vis dėlto yra kur kas rupesni ir tvirtesni už suomiškus, kurių dažniausia galime rasti prekybos centrų lentynose. Sakyčiau, tai lyg koks tarpinis produktas tarp pilno grūdo avižinių dribsnių ir ypač smulkių greito paruošimo dribsnių. Gerai tai ar ne, kiekvienas tegul sprendžia pagal save, o aš galiu tik pasidžiaugti, jog "nėriniuotiems" sausainiams šis Dobele produktas tiko kuo puikiausia.

Nuotrauka Kristinos

"Nėriniuoti" avižiniai sausainiai - pakankamai puošnūs kepiniai, tad jų dekoruoti nebūtina. Tačiau jeigu turite laiko ir noro - kodėl gi ne? :) Skandinavai siūlo du tradicinius būdus tą padaryti. Pirmas - kiek pravėsusius, bet dar šiltus ir minkštus sausainius dėti ant lenkto paviršiaus (pavyzdžiui, ne itin storo, aliuminio folija apvynioto kočėlo), o tada palaukti, kol jie atvės ir sukietės. Tokie sausainiai atrodys kaip lenktos skiedrelės. Antrasis būdas - naudoti tirpintą šokoladą, į kurį galima padažyti sausainių kraštus, pamerkti pusę sausainio, arba aplaistyti visą sausainio paviršių plonyčiais šokolado zigzagais. Tačiau, kaip ir skandinaviškų kokosinių sausainių atveju, šokoladas čia visiškai nebūtinas. Antra vertus, ne veltui sakoma, jog ką išmoksi, ant pečių nenešiosi. Jeigu vieną dieną užsimanysite kitokių avižinių "nėriniuotų" sausainių, prisiminkite šiuos patarimus - ir savuosius kepinius galėsite patobulinti per kelias minutes. O pabaigai - dar viena idėja. Jeigu šiuos sausainius kepsite visai nedidelius (tarkime, skardoje išdėliodami po pusę arbatinio šaukštelio tešlos), juos galėsite panaudoti kitiems desertams (ledams, įvairiems pudingams ir pan.) papuošti.

Nuotrauka Kristinos

Havreflarn - "nėriniuoti" avižiniai sausainiai

Ingredientai: (išeis maždaug 20 sausainių)

75 g sviesto

100 ml (80 g) balto cukraus (galima keisti šviesiai rudu)

2 v.š. grietinėlės (arba riebaus pieno)

2 v.š. cukraus sirupo (aš naudoju auksaspalvį Dansukker)

100 ml (40 g) avižinių dribsnių

100 ml (50 g) kvietinių miltų

½ a.š. kepimo miltelių

Nebūtinai: šokolado (sausainiams papuošti)

1. Orkaitę įkaitinkite iki 200°C. Didelę kepimo skardą neaukštais kraštais išklokite kepimo popieriumi.
2. Kol kaista orkaitė, užmaišykite tešlą. Ištirpinkite sviestą - geriausia tam naudoti metalinį dubenį, kuriame vėliau bus galima maišyti tešlą. Į karštą ištirpintą sviestą supilkite cukrų, grietinėlę ir cukraus sirupą. Gerai išmaišykite, kad cukrus kiek aptirptų. Sudėkite avižinius dribsnius, miltus ir kepimo miltelius, išmaišykite dar kartą.
3. Tešlą kabinkite nedideliu šaukšteliu ir dėkite į kepimo skardą, palikdami didelius tarpus (man į skardą iš viso telpa 8 sausainiai).*
4. Skardą dėkite į orkaitę ir kepkite 4-6 min., kol sausainiai bus norimos spalvos ir tekstūros. Kad nustatytumėte tikslų kepimo laiką (jis įvairuos, priklausomai nuo konkrečios orkaitės), iš pradžių juos atidžiai stebėkite. Bus įdomu :) Mat kepdami sausainiai labai stipriai išsiplės į šalis, pakils ir atrodys kaip didelės bandelės, o netrukus subliūkš, ims burbuliuoti ir išakys. Kai sausainiai nustos burbuliuoti, greičiausia juos reikės dar truputį pakepti, kad atrodytų daugmaž vientisos iriso spalvos. Netraukite sausainių per anksti - jeigu jų centras atrodys gerokai šviesesnis negu kraštai, tokie sausainiai net atvėsę liks minkšti ir bus lipnūs. Antra vertus, neleiskite sausainiams pajuosti ir sudegti, t.y. orientuokitės pagal situaciją.
5. Sausainius iš skardos išimkite su visu kepimo popieriumi, nes ką tik iškepę jie būna minkšti ir labai karšti. Palikite ant stalo 1-2 minutėms, kad pravėstų ir kiek sutvirtėtų. Tuo tarpu į kepimo skardą tieskite kitą kepimo popieriaus lakštą, išdėliokite tešlą ir t.t.
6. Kai iškepę sausainiai pravės, sudėkite juos ant kepimo grotelių** ir iki galo atšaldykite - visiškai atvėsę, jie turėtų būti tvirti, traškūs ir nelipnūs.
7. Jeigu norite, galite sausainius baigti vėsinti ant lenktų paviršių (žr. pastabas aukščiau), suteikdami jiems skiedrelės formą, arba atvėsusius sausainius papuošti tirpintu šokoladu.

* Šilta tešla bus labai skysta, todėl sudėta į skardą, atrodys kaip miniatiūrinės balutės - nieko blogo tame nėra. Pastovėjusi tešla atvės ir sutvirtės, todėl kepdami antrą ir trečią skardą, ją jau galėsite išdėstyti kauburėliais. Tiesą sakant, skystesnė tešla man netgi labiau patinka - tada sausainiai išeina itin ploni ir traškūs. Tad, užuot vėsinusi, aš linkusi tešlą laikyti šiltai ir neleisti jai per daug sustingti.

** Jeigu kepdami sausainiai susilietė vienas su kitu, juos lengvai atskirsite peiliu, kol dar visiškai neatvėso.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia ir čia:

Annica Triberg, Per Ranung, Tore Hagman, Very Swedish, Bokförlaget Max Ström, 2007, p. 122-123.

Kruska - kviečių sėlenų ir avižinių dribsnių košė

Apie ką pirmiausia pagalvojate, išgirdę sakant avižiniai dribsniai? Na žinoma, aš irgi apie košę. Pieniška avižinė košė, ne per saldi, dažniausia pagardinta žiupsniu cinamono - viena mūsų šeimos mėgstamiausių. Ir vis dėlto rašyti apie avižines košes - nedėkingas reikalas. Pasižvalgius po internetą, net akys ima raibti nuo receptų gausos. Greitai paruošiama ir pernaktinė, praturtinta riešutų sviestu, migdolų pienu, ispaninio šalavijo sėklomis, bananais ir šimtais kitokių, čia nepaminėtų ingredientų - regis, kiekvienas gali rasti avižinės košės receptą pagal savo skonį. Aš pati jau irgi esu rašiusi apie airišką skaldytų avižų košę, ir iki šiol laikausi nuomonės, jog tai viena puikiausių avižinių košių, su kuria esu susidūrusi. Tačiau šiandien nusprendžiau pristatyti jums dar vieną avižinės košės variantą, su kuriuo mes, lietuviai, susiduriame ne per dažniausia. Tai kruska - tradicinė suomių ir švedų avižinė košė su kviečių sėlenomis bei razinomis (arba džiovintomis figomis), kuri buvo sukurta ir išpopuliarėjo apie 1930 m., kai imta plačiau domėtis sveiku gyvenimo būdu. 

Nuotrauka Kristinos

Kruska košės autorius - Suomijoje gimęs Are Waerland (tikrasis vardas Paul Henrik Fager, 1876-1955), 1912 metais priėmęs Švedijos pilietybę ir jautęs sentimentus Italijai, kurioje, beje, sulaukęs senatvės ir pasimirė. Šis žmogus išgarsėjo tuo, jog buvo vienas pirmųjų sveikuolių Skandinavijos šalyse, sugebėjusių sukurti originalią mitybos sistemą ir subūrusių gana gausius savo šalininkus į neformalų judėjimą. Are Waerlandas aktyviai skelbė savo sveikatos filosofiją spaudoje ir kone kasmet leidžiamose knygose, propagavo daržovių ir pieno produktų valgius, o mėsos ir žuvų ragino atsisakyti. Itin svarbiu energijos šaltiniu jis laikė košes, pirmiausia paties sugalvotą kruska. Košės pavadinimas neįprastas suomių ir švedų kalboms, mat yra kilęs iš italų kalbos žodžio crusca, t.y. sėlenos. Skandinavijoje šis pavadinimas buvo sutiktas palankiai, prigijo, tad, kalbant apie Are Waerland košę, ji iki šiol dažniausia vadinama tiesiog kruska. Tiesa, egzistuoja ir adaptuoti vietiniai patiekalo pavadinimai - antai Suomijoje ji dar žinoma kaip kruskapuuro, Švedijoje - kaip kruskagröt ir t.t. 

Nuotrauka Kristinos

Are Waerland buvo įsitikinęs, kad kviečių sėlenos atstoja organizmo šluotą, šalinančią iš organizmo toksinus ir kitas nereikalingas medžiagas, todėl siūlė jas naudoti kaip svarbiausią košės ingredientą. Be jų į klasikinės kruska sudėtį įėjo pilno grūdo avižiniai dribsniai, džiovintos razinos, žiupsnelis druskos ir vanduo. Tokia košė būna neabejotinai sveika, bet gana prėska, todėl kruska autorius siūlė ją pagardinti obuolienė ir užgerti pienu. Bėgant laikui, jau po Are Waerland mirties, kruska buvo modifikuota įvairiausiais būdais: tarkime, žmonės, atsisakę kviečių produktų, vietoje kviečių sėlenų ėmė naudoti kitų javų sėlenas. Senamadiški avižiniai dribsniai buvo keičiami skaldytomis kruopomis, ir ne tik avižų, bet ir rugių, miežių, grikių ir t.t., įskaitant įvairius kruopų mišinius. Vietoje razinų imta dėti įvairių džiovintų vaisių ir sėklų, vietoje obuolienės - vis kitokių pagardų, vietoje įprasto karvės pieno naudoti vienokį ar kitokį augalinį pieną. Žodžiu, kruska pavadinimas išliko iki šiol, bet kas konkrečiu atveju slepiasi po šiuo košės pavadinimu, galima tik spėlioti. 

Gamindama klasikinius patiekalus, aš dažniausia teikiu pirmenybę autentiškoms, bazinėms jų receptūroms. Taip, atsirinkdama šaltinius, stengiausi elgtis ir dabar. Tačiau jūs turėkite galvoje, jog košę lengva pakeisti pagal savo poreikius ir skonį: vieniems galbūt norėsis kitokių ingredientų proporcijų (pavyzdžiui, naudoti daugiau dribsnių, o ne sėlėnų), kitiems - išvengti kviečių, gyvulinės kilmės produktų ar kitokių nepageidaujamų sudėtinių dalių. Aš, savo ruožtu, pasakysiu, kad pagaminusi konservatyvų košės variantą nė kiek nesigailėjau - tai buvo kiek neįprastas, bet lengvas ir gardus patiekalas. Ragaudama jį supratau, kodėl kruska ištvėrė laiko išbandymus, tad man pačiai nekilo noro joje ką nors iš esmės pakeisti.

Are Waerland, kruska košės sumanytojas. Paveikslėlis iš čia.

Tačiau kruska sudėtis, paremta sėlenų ir avižų duetu, - ne vienintelis šios košės išskirtinumas. Ypatingas yra ir jos gaminimo būdas - ilgas šutinimas žemoje temperatūroje. Are Waerland teigė, kad geriausias būdas paruošti kruska - ne trumpiau negu 6 val. ją kaitinti maždaug 125°C karštyje. Per tą laiką dribsniai (ar kruopos) visiškai išsileidžia, sėlenos suminkštėja, razinos atiduoda savo saldumą ir suteikia košei džiovintų vaisių kvapą bei prieskonį. Nepaisant didelio sėlenų kiekio, taip išvirta košė vis dėlto turi šilkinę tekstūrą ir nebūna sprangi, o pagardinta obuoliene ir/ar uogomis tampa verta netgi deserto vardo. Kitas klausimas: kaip ir kame šutinama kruska? XX a. pradžioje ko gero tokių klausimų nekildavo: puodą su koše iš vakaro užtekdavo įstumti į iškūrentą krosnį, o iš ryto ją skanauti. Dabar tam reikalui gali būti naudojama orkaitė; vienintelė problema, jog šis metodas labai neekonomiškas. Dėl to yra siūloma ir visokiausių alternatyvų: pavyzdžiui, košę užplikinti verdančiu vandeniu ir užsukti termose. Arba košę užvirinti puode, o tada jį įsukti į popierių ir pusdieniui kišti po pagalvėmis. Dar vienas būdas, kurį aš išmėginau - šutinti kruska elektriniame lėtpuodyje. Savo virtuvėje aš be galo mėgstu naudoti greitpuodį, kuris sutaupo man daugybę laiko, ypač troškinant kietą kaimišką mėsą. Tačiau įsigyti lėtpuodį irgi buvo ilgai brandinta mano svajonė, kuri ypač sustiprėjo perskaičius šį Aušros, Vaikų ir Vanilės šeimininkės, įrašą (širdingai ačiū, Aušra, už šią rekomendaciją!). Ką gi, per šias Kalėdas lėtpuodis mūsų namuose pagaliau atsirado, ir aš nemoku apsakyti, kaip labai juo džiaugiuosi. Naujajame puode jau gaminau keletą patiekalų, ir su dideliu pasisekimu.

Nuotrauka Kristinos

Na, o kai vieną dieną gavau laišką iš Gytautės, atstovaujančios prekės ženklą Dobele, iš karto sutikau su pasiūlymu išmėginti ir įvertinti kai kuriuos jų produktus. Pirmiausia, aš iš tikrųjų dažnai perku Dobele gaminius (kama miltus, manų kruopas ir kt.), nes, mano manymu, jie yra kokybiški ir parduodami už adekvačią kainą. Pristatyti produktus, kuriems nuo seno jauti prielankumą, visuomet būna smagu. Antra, jau seniai norėjau savo tinklaraštyje papasakoti apie kai kuriuos kruopų valgius, bet vis delsiau to imtis. Paglavojau, jog prieš akis išrikiuota Dobele produkcija padės man save disciplinuoti ir galų gale įveikti atidėliojimus, kuriems aš labai lengvai pasiduodu :) Vienas iš receptų, kurios ketinau ištraukti į dienos šviesą, buvo kruska košė. Ją, be kita ko, nekantravau paruošti lėtpuodyje. Taip ir padariau! Ir lėtpuodis, ir tvirti, dideli, senamadiški viso grūdo avižiniai dribsniai, kuriuos man atsiuntė Dobele, šiam patiekalui puikiai tiko. Tad siūlau paeksperimentuoti ir jums - kas žino, gal neišvaizdžioji, švelnioji ir sveikoji kruska taps jūsų mėgstamiausia avižine koše? :) 

Nuotrauka Kristinos

Kruska - kviečių sėlenų ir avižinių dribsnių košė

Ingredientai: (maždaug 6 porcijoms)

Ingredientų proporcijos orientacinės, galite jas keisti pagal savo skonį. Atkreipkite dėmesį, jog recepte nurodomas produktų tūris, o ne svoris!

300 ml kviečių sėlenų

200 ml viso grūdo avižinių dribsnių (aš naudojau Dobele viso grūdo avižinius dribsnius)

150 ml besėklių razinų, geriau tamsių

1½ a.š. druskos

1½ l vandens

Obuolienės (patiekiant)

Nebūtinai: mėgstamų uogų (patiekiant) 

Pieno (patiekiant)

1. Pagal tai, kaip ruošiatės gaminti šią košę, pasirinkite indą: prikaistuvį su dangčiu, termosą ar elektrinį lėtpuodį.
2. Į pasirinktą indą suberkite kviečių sėlenas, avižinius dribsnius, nuplautas razinas ir druską. Viską išmaišykite ir užpilkite vandeniu, geriausia - labai karštu, ką tik užvirintu. Dar kartą gerai išmaišykite.
3. Uždenkite indą ir košę maždaug 125°C temperatūroje laikykite apie 6 val. Aš naudojau lėtpuodį (nustačiau žemiausią temperatūrą), bet košę galima ruošti ir kitaip: orkaitėje, krosnyje, termose ir netgi labai karštą puodą įsukti į popierių bei laikyti po pagalvėmis.
4. Išbrinkusią košę dar kartą išmaišykite. Tiekite šiltą arba šaltą, pagardinę obuoliene (tai tradicinis šios košės ingredientas!) ir, jeigu norite, mėgstamomis uogomis (aš naudojau šaldytas braškes). Labai gardu, kai obuolienė būna rūgštoka, o uogos - saldžios, arba atvirkščiai.
5. Košę įprasta valgyti ir su pienu. Jo galima įpilti į dubenėlį su koše, arba pasiūlyti atskirai, stiklinėse.
6. Ši košė - ne tik pusryčių patiekalas, bet ir užkandis bet kuriuo dienos metu.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia, čia ir čia.

Airiškas skaldytų avižų pudingas

Ar jaučiate, kaip artėja pavasaris, ne kalendorinis, o tas tikrasis, žydintis, kvepiantis ir spalvotas? Turbūt neįmanoma nejausti, ypač jeigu gyvenate užmiestyje, arba ištrūkstate ten bent jau savaitgalį. 

Baltosios snieguolės (lot. galanthus nivalis). Nuotrauka Kristinos

Bet ir mieste pastarosios dienos buvo pilnos pavasarinio bruzdesio: mūsų Nepriklausomybės atkūrimo šventė, rinkimai (aš labai rimtai žiūriu į savo pilietines pareigas, tikrai), Kaziuko mugė ir... žaliai nusidažiusi Vilnelė. Galiu tik paantrinti populiarios dainos autoriui - aš tikrai myliu Lietuvą, bet kadangi šis tinklaraštis pirmiausia skirtas kitų šalių virtuvėms, tai Šv. Patriko dienos išvakarėse nusprendžiau parašyti apie airius, kuriems simpatizuoju be jokios aiškesnės priežasties. O gal ta priežastis - tokia artima lietuviškai jų virtuvė? :)

Didžiojoje Britanijoje ir Airijoje yra nemažai parkų (visas jų sąrašas čia), kurie pavasarį tiesiog paskęsta snieguolių jūroje. Tuo laiku šių šalių žmonės išsiruošia į vadinamuosius snowdrop walks, t.y. romantiškus pasivaikščiojimus po snieguolių laukus. Kaip jums patiktų tokia sezoninė pramoga? Naomi Slade nuotraukoje - snieguolių žydėjimas Anglijoje, Welford Park teritorijoje. Foto iš čia.

Na, o kai dėl vaišių, tai šįkart aš vėl grįžtu prie savo pamėgto flummery, t.y. tradicinio airiško pudingo, gaminamo kruopų pagrindu. Aš labai mėgstu ir reguliariai gaminu obuolių ir perlinių kruopų pudingą, esu skelbusi ir avižinių dribsnių bei rojaus obuoliukų pudingo receptą. Ten pat gana plačiai aprašiau ir flummery istoriją bei šio deserto gaminimo principus, tuo pačiu nusiskųsdama, kad Lietuvoje nerandu pirkti skaldytų avižų. Na, bet šiais metais skaldytos avižos pagaliau pasiekė ir Lietuvą (kur jas perku ir kaip atrodo pakuotė žr. šiame įraše apie skaldytų avižų košę), todėl atsirado galimybė pagaminti dar vieną airiško flummery variantą - su skaldytomis avižomis. 

Mano šaltinyje šis receptas vadinasi Donegal Oatmeal Cream, t.y. Donegolo grafystės skaldytų avižų kremas. Recepte griežtai nurodoma, kad skaldytų avižų negalima keisti dribsniais ir jokiais kitais avižų produktais. Ir išties, palyginusi su avižinių dribsnių pudingu, galiu patvirtinti, kad skaldytos avižos pudingui suteikia visai kitokią tekstūrą - švelnią, minkštą, kreminę, bet drauge ir rupią bei purią. Aš pudingą gaminau iš vakaro, o valgėme jį šeštadienio pusryčiams - buvo labai gardu. Jeigu jūs mėgstate avižas, manau, kad šis pudingas tiktų kaip užkandis ar desertas bet kuriuo dienos metu. Ir, patikėkite, juo tikrai galima vaišinti svečius, ypač jeigu pastarieji - sveikos mitybos šalininkai. 

Nuotrauka Kristinos 

Airiškas skaldytų avižų pudingas 

Ingredientai: (4 didelėms arba 6 vidutinio dydžio porcijoms) 

Pudingą gaminti pradėkite maždaug prieš parą.

450-500 ml pieno 

Žiupsnelis druskos

½ puodelio (1 puodelis - 250 ml) skaldytų avižų

2 v.š. cukraus

1 apelsino nutarkuota žievelė ir sultys (labai tiktų Sevilijos apelsinas)

15 g (maždaug 1 didelis šaukštas) želatinos

2 v.š. vandens

1 didelis kiaušinis

~ 250 ml plaktos grietinėlės (ir dar pudingui papuošti; iš viso man prireikė apie 350 g neplaktos grietinėlės)

Patiekiant: trintų uogų arba uogienės, geriau rūgštesnės (aš naudojau trintas, nevirtas šaldytas braškes) 

1. Pieną lengvai pasūdykite ir pakaitinkite maždaug iki 80-90ºC, bet neleiskite užvirti. Tuomet, nuolat maišydami (kaip verdant manų košę) supilkite avižas ir nukaiskite. Uždenkite ir vėsioje vietoje palikite 6-8 val. arba ilgesniam laikui, kad išbrinktų (aš laikiau per naktį). 
2. Išbrinkusias avižas išmaišykite, vėl statykite ant ugnies, šįkart leiskite užvirti ir pavirkite 3-4 min. Nukaiskite ir palikite, kad pravėstų. 
3. Į avižas sudėkite cukrų ir nutarkuotą apelsino žievelę, išmaišykite. 
4. Želatiną suberkite į metalinį dubenėlį, užpilkite apelsino sultimis ir 2 v.š. vandens. Nuolat maišydami šildykite ant labai mažos ugnies, kol ištirps; neleiskite užvirti. Ištirpusią želatiną per labai tankų sietelį perkoškite į avižinę košę ir gerai išmaišykite. 
5. Kiaušinį kruopščiai nuplaukite ir nusausinkite. Kad būtų saugiau, visą jo paviršių suvilgykite actu, palaikykite apie minutę, vėl kruopščiai nuplaukite ir nusausinkite. Įmuškite į atskirą dubenėlį, lengvai paplakite, tuomet supilkite į avižas ir išmaišykite. 
6. Į atvėsusį pudingą įmaišykite plaktą grietinėlę. 
7. Pudingą supilkite į vieną didelį serviravimo indą arba desertines taures. Dėkite į šaldytuvą, kad gerai sustingtų. 
8. Prieš tiekiant papuoškite trintomis uogomis arba uogiene ir šaukšteliu plaktos grietinėlės. 

Nuotrauka Kristinos 

Recepto šaltinis čia.

Svieste keptos silkės su avižų plutele

Ir kaip paskui netikėti Kalėdų stebuklais?.. Praėjusios savaitės pabaigoje užsukau į turgų ir kiek apatiškai, daugiau iš įpročio, negu tikėdamasi kažko naujo ir gero, ėmiau apžiūrinėti žuvų skyrių. Viena pardavėja paklausė, gal ieškau ko nors konkrečiai? Silkių, sakau, šviežių, nesūdytų silkių, gali būti šaldytos. O ji man taip džiaugsmingai - turiu! Vienintelė iš viso turgaus užsisakiau, pagalvojusi, kad gal žmonės prieš šventes pirks. Va čia tai bent, pasijutau taip, kaip ko gero jaučiasi žmonės, loterijoje laimėję milijoną. Duokite man tų silkių, ir daugiau, nes ieškojau jų porą metų!.. Negana to, jau vėlai vakare su vyru užsukome į prekybos centrą, o ten šviežių žuvų skyriuje vėl pamačiau silkes. Atlantines silkes, nesūdytas ir niekaip kitaip neapdorotas, tiesa, kiek mažesnes negu jų šaldytos seserys. Bet, nesigilindami į tokias smulkmenas kaip dydis, imame ir šitų, juolab kad pardavėja patikino, kad jos gautos šią popietę ir yra visai šviežios. Aš juk sakau, kad Kalėdų stebuklai.

Šaldytas silkes atleidau šaldytuve ir užsūdžiau tiksliai pagal Odetos receptą. Laikiau sūryme pusantros paros, tada išdorojau - ir ragavome. Odeta, širdingai ačiū - silkės buvo švelniai sūrios, aromatingos ir visokeriopai nuostabios. Mano vyras po pirmojo kąsnio pareiškė, kad šventėms norėtų būtent šitokių silkių, ir kad reikėtų suskubti jomis apsirūpinti, kol dar neišpirktos. Aš maniau lygiai tą patį, tad šitą planą jau įgyvendinome. Galbūt šventinės silkės sulauks atskiro įrašo, šiandien parašysiu, ką darėme su tomis mažesnėmis, aptiktomis prekybos centre. O mes jas iškepėme, ir galiu pasigirti, kad iškepėme gerai.

John McGhie (1867-1952), Gutting Herring (liet. Silkių skrodimas [sukūrimo metai nenurodomi]). Foto iš čia, paveikslas saugomas Škotijos žvejybos muziejuje (angl. Scottish Fisheries Museum). Prie silkių dirbdavo komandos po tris moteris - dvi išvalydavo žuvų vidurius, trečioji tvarkingai sudėdavo jas į statines. Žuvų mergaitės (angl. herring girls), kaip jas buvo įprasta vadinti, dirbdavo bet kokiu oru po keliolika valandų per parą, šešias dienas per savaitę. Teigiama, kad viena įgudusi darbininkė per minutę sugebėdavo išskrosti po 40-60 žuvų! Nuo to, kokiu spartumu dirbdavo komanda, priklausė moterų atlyginimas.

Šį keptų silkių receptą žinojau jau seniai, tik neturėjau silkių :) Apvolioti avižose ir iškepti silkes sugalvojo škotai - ir kur nesugalvos, jeigu silkių žvejyba ir prekyba jomis Škotijoje visuomet buvo svarbus verslas, o nuo XIX a. antrosios pusės iki Pirmojo pasaulinio karo - gal netgi pats svarbiausias. Anuomet Škotija buvo silkių gaudymo lyderė Europoje; iš silkių verslo gyveno ne tiktai žvejai, bet ir verslininkai, tuojau pat nupirkdavę į krantą pargabentą žvejų laimikį ir samdę daugybę žmonių, kurie jas transportuodavo, rūšiuodavo, išdorodavo, sūdydavo ir t.t. Po Pirmojo pasaulinio karo silkių verslas patyrė krizę, nes dvi svarbiausios škotų klientės - Rusija ir Vokietija turėjo didesnių rūpesčių negu rūpintis silkių importu. Nepaisant sumažėjusių žvejybos mastų, škotai silkes gaudo ir valgo iki šiol. Restoranų šefai iš jų kuria tikrus meno kūrinius, na o paprasti žmonės jas ruošia laiko patikrintu būdu: išskrordžia, nukaulina, apvolioja avižose, iškepa svieste ir patiekia su virtomis ir rupiai sugrūstomis bulvėmis ir/ar kitomis daržovėmis. Šis silkių paruošimo metodas toks geras, kad jį perėmė ir škotų kaimynai, kaip antai airiai. 

Nors paprastesnį receptą sunku būtų rasti, vis dėlto norėčiau atkreipti dėmesį į kelis dalykus. Pirmiausia apie avižas: silkės tradiciškai turėtų būti apvoliojamos skaldytose avižose, tokiose, apie kurias rašiau štai čia. Iš pradžių dvejojau, ar tai gera mintis, nes atrodė, kad avižų plutelė bus per kieta. Nieko panašaus - kepdamos avižos suminkštėja ir įgauna riešutinį skonį, o plutelė išlieka traški. Kai kas skaldytas avižas keičia avižiniais dribsniais, bet man atrodo, kad skaldytos avižos čia tinka žymiai geriau. Jeigu ruošiatės naudoti dribsnius, rinkitės kuo smulkesnius, greito paruošimo. 

Antrasis dalykas - sviestas, pageidautina, tikras ir šviežias, nes šiame patiekale jis - ne tiktai riebalas, bet ir prieskonis. Ar sviestas keičiamas kažkuo kitu? Anksčiau kepant silkes pirmenybė teikta kiaulienos arba jautienos taukams, bet dabar jie naudojami retai. Aliejus - įmanomas ir ne toks senamadiškas pasirinkimas, bet naudojant jį, patiekalas neteks didelės dalies savo išskirtinumo. Tad, manyčiau, geriau jau likti prie sviesto.

Trečiasis dalykas - priedai. Šiais laikais keptos silkės dažnai patiekiamos su citrinos skiltele ir puošiamos petražolėmis, tačiau kur kas senesni priedai prie šių žuvų - vietiniai rūgštūs vaisiai ir daržovės, kaip antai obuoliai, rabarbarai ar nenunokę agrastai. Jie gali būti naudojami kaip garnyrai ar padažai, tik prieš tai juos reikėtų apkepinti ir/ar patroškinti. Be to, prie keptų silkių patiekiama virtų bulvių; laikantis tradicijų, tai turėtų būti pusiau sugrūstos bulvės (angl. crushed potatoes), pagardinamos sviestu, kad nebūtų sprangios. 

Taigi, jeigu turite į valias šviežių silkių, siūlau jų ne tiktai pasisūdyti, bet ir išsikepti :)

Nuotrauka Kristinos

Svieste keptos silkės su avižų plutele 

Ingredientai: (tradiciškai 1 porciją sudaro 2 keptos silkės arba 4 silkių puselės)

Šviežios (nesūdytos) silkės 

Grūsti juodieji pipirai ir/arba grūstos garstyčių sėklos 

Druska (pagal skonį) 

Skaldytos avižos arba smulkūs avižiniai dribsniai (žuvims apvolioti) 

Sviestas (žuvims kepti) 

Nebūtinai: citrinos skiltelės (patiekiant) 

Nebūtinai: petražolės ar kitokie žalumynai (papuošti) 

Virtos, rupiai sugrūstos bulvės, pagardintos sviestu (patiekiant) 

1. Šviežias silkes išskroskite, nupjaukite galvą ir uodegą ir išimkite pagrindinį kaulą. Jeigu silkės didelės, galite jas padalinti į puseles. Žuvis lengvai pasūdykite (nepersistenkite, nes druska labai jausis), pagardinkite grūstais pipirais ir/ar grūstomis garstyčių sėklomis. 
2. Į lėkštę įpilkite skaldytų avižų - tiek, kad galėtumėte ant jų padėti silkes ir stipriai paspausti - avižos turėtų prilipti, sudarydamos plutelę. Avižose silkes apvoliokite iš abiejų pusių. 
3. Keptuvėje įkaitinkite sviestą. Kepkite silkes maždaug 5-6 min., po 2-3 min. iš kiekvienos pusės; pirmiausia reikėtų apkepti tą pusę, kurioje nėra odos. Jeigu kepsite daugiau žuvų, keptuvę gali tekti išvalyti, o tuomet joje išlydyti naują sviesto porciją - svarbu, kad riebalai nebūtų sudegę. 
4. Iškeptas silkes patiekite su virtomis ir rupiai sugrūstomis, sviestu pagardintomis bulvėmis. Prie žuvų galite pasiūlyti citrinos skiltelių, apkeptų obuolių skiltelių, žalių salotų ir pan. Jeigu norite, papuoškite smulkintomis petražolėmis ar kitokiais žalumynais.

Nuotrauka Kristinos

Svarbesni recepto šaltiniai: čia, čia, čia (video), čia, čia... kitų jau ir neatsimenu.

Airiška skaldytų avižų košė

Rašyti apie kasdieninį valgį ne mažiau svarbu negu apie šventinius patiekalus, nes juk paprastų dienų būna kur kas daugiau negu šventadienių, sutinkate? Todėl šiandien nusprendžiau parašyti apie avižas, o jeigu dar tiksliau - avižinę košę. Galbūt jūs jau viską apie ją žinote, o gal ir ne :) 

Taigi, avižos. Sovietmečiu būdavo tokios didelės avižinių dribsnių pakuotės - žalios, su išpieštomis ryškiai geltonomis avižomis, ir vadinosi, kiek atsimenu, Hercules. Bet mūsų namuose jų atsirasdavo retai, tik tuomet, kai atvažiuodavo paviešėti prosenelė, labai mėgusi šias kruopas. Mama vaikystėje avižinės košės nevirdavo, nes buvo (ir tebėra) įsitikinusi, kad nesvarbu, kokio pavidalo ir šviežumo būtų avižos, jos būtinai turės kartų prieskonį. Tai, žinoma, jos asmeninis prietaras, nes karstelėti gali nebent pasenusios avižos. Šiaip ar taip, prasidėjus studijų metams ir atsiradus galimybei pačiai planuoti savo valgiaraštį, avižas į jį įtraukiau labai sėkmingai. Tiesa, kaip tik tuo laiku Lietuvą pasiekė muesli tipo kruopos, bet išbandžiusi visokius sausus pusryčius ir granolas supratau, kad šiltą avižinių dribsnių košę rytais man valgyti kur kas skaniau.

Tik vėliau sužinojau, kad avižinė košė nebūtinai verdama iš dribsnių. Pavyzdžiui, tradicinė airių košė (angl. oatmeal porridge arba stirabout) visuomet verdama iš skaldytų avižų (angl. steel-cut oats arba pinhead oats). Savo išvaizda tokios avižos primena miežines ar kvietines kruopas. Iš jų išvirta košė būna ne tiktai kitokios tekstūros negu avižiniai dribsniai, bet ir, lyginant su greito paruošimo košėmis, turi daugiau naudingų medžiagų. Gaminant dribsnius jie iš pradžių termiškai aprodojami, paskui suplojami, o gaminant greito paruošimo dribsnius - dar ir susmulkinami. Skaldytos avižos termiškai neapdorojamos, tik rupiau ar smulkiau sukapojamos, todėl jas reikia virti žymiai ilgiau (apie pusvalandį) - bet ir naudos organizmui iš jų galima tikėtis daugiau. Be to, košė būna gardi! 

Aš naudoju Rude Health firmos skaldytas (smulkintas, kapotas) avižas. Jas pirkau assorti.lt internetinėje parduotuvėje. Nežinau kaip Vilniuje ir kituose miestuose, bet Kaune, tiesą sakant, skaldytų avižų pirkti nemačiau. Mūsuose taip jau yra: jau kokį produktą galima nusipirkti, tai rasite jį visur, o jeigu ko nors nerandate vienoje vietoje - mažai šansų, kad rasite ir kitur, mat dauguma sveiko maisto parduotuvių turi kone identišką - ir, deja, gana skurdų - asortimentą. Internetinės parduotuvės man patinka labiau, nes kartais jose galima įsigyti to, ko nerasi parduotuvių lentynose, be to, jos sutaupo daugybę laiko ieškant reikiamo produkto, jeigu tik tuo produktu Lietuvoje iš viso prekiaujama.

Neseniai išsamų įrašą, kaip verdama ir su kuo valgoma skaldytų avižų košė yra paskelbusi Segebutė - tikrai verta perskaityti jos įrašą. Aš, savo ruožtu, matau prasmę skelbti savo įrašą dėl dviejų priežasčių: 1) airiai turi metodą, kaip skaldytų avižų košę pradėti virti iš vakaro, o iš ryto per kelias minutes paruošti pusryčiams: tai svarbu, nes toli gražu ne visi rytais gali ir/ar turi noro paskirti 40 min. ar dar daugiau laiko košei virti; 2) airiai skaldytų avižų košę gardina kiek kitaip negu amerikiečiai.

Skaldytų avižų košė su sviestu ir muscovado cukrumi. Nuotrauka Kristinos 

Airiška skaldytų avižų košė 

Ši pusryčių košė verdama iš vakaro.

Ingredientai: (4 porcijoms) 

1 puodelis (250 ml) skaldytų avižų kruopų 

4 puodeliai (11) vandens 

1 a.š. druskos (be kaupo) 

Pieno ir/ar neriebios grietinėlės (patiekiant) 

Sviesto (patiekiant) 

Muscovado cukraus (patiekiant)

1. Iš vakaro į storadugnį puodą suberkite kruopas. Maišydami kruopas, kad nebūtų guziukų, po truputį supilkite vandenį. Užkaiskite, užvirinkite ir pasūdykite. 
2. Vis pamaišydami, virkite 15-20 min.; airiai teigia, kad maišyti košę visuomet reikia laikrodžio rodyklės kryptimi, nes maišant prieš laikrodžio rodyklę, galite prisišaukti piktąją dvasią :) 
3. Nukaiskite. Košė vis dar turėtų būti šiek tiek pavandenijusi - uždenkite ją ir palikite per naktį. Per tą laiką kruopos sugers visą vandenį ir suminkštės.
4. Iš ryto košę vėl užkaiskite, pagal skonį įpilkite pieno ir/ar grietinėlės, išmaišykite ir leiskite užvirti. Pavirkite 1-2 min. ir nukaiskite - košė turėtų būti minkšta ir gardi. 
5. Jeigu mėgstate nesaldžią košę, valgykite ją, pagardintą tik sviestu. 
6. Jeigu norite saldžios košės, tradicinis būdas ją pagardinti - užbarstyti tamsaus muscovado cukraus: jam tirpstant, košę valgysite su tamsiu, charakteringo skonio sirupu - gal jis nuotraukoje ir neatrodo itin gražiai, bet valgant bus gardu. Saldintą košę taip pat galima pagardinti sviestu, sezoninėmis uogomis, vaisiais, riešutais ir pan., be to, cukrų galite pakeisti medumi.

Ir dar vienas Darinos Allen patarimas, išskaitytas XX a. pradžios airiškuose šaltiniuose: norint, kad košę valgytų vaikai, kiekvieną porciją galima patiekti su saldžiu kondensuotu pienu, apibarstytą spalvotais meduolių pabarstukais. Išmėginau su savo vaiku - tikai veikia! Negalėjau patikėti, kad košė akimirksniu tapo tokiu geidžiamu patiekalu. Pabarstukai gal ir nėra pats naudingiausias sveikatai priedas, bet, manau, tamsiais rudens ar žiemos rytais tokia košė pakelia nuotaiką, tad įvairovės dėlei išmėginti verta :)

Skaldytų avižų košė su kondensuotu pienu ir pabarstukais. Nuotrauka Kristinos 

Recepto šaltiniai čia ir čia:

Darina Allen, Irish Traditional Cooking, Great Britain: Kyle Books, 2012, p. 268.

Avižinis pudingas su rojaus obuoliukais

Žingsnelis po žingsnelio - štai ir pasiekiau trečiąjį kalėdinių patiekalų konkurso etapą. Šios savaitės tema - avižos ir obuoliai. Nors ir nebuvo nurodyta, kad būtina gaminti desertą, bet konkurso logika lyg ir apeliavo į saldųjį patiekalą. Tiksliau, taisyklės leido arba gaminti du atskirus patiekalas, arba sugalvoti tokį, kuriame būtų reikalingi abu ingredientai.

Vos perskaičiusi užduotį, iškart pagalvojau apie airių virtuvę ir flummery. Flummery - labai senas, dar keltų laikais atsiradęs desertas, imtas gaminti Didžiojoje Britanijoje ir greitai išpopuliarėjęs Airijoje. Kadangi desertas turi ilgą istoriją ir yra gana plačiai paplitęs, jis turi daugybę variantų ir užtektinai erdvės kūrybai.

Tradicinis flummery pagrindas - kruopos, dažniausia avižos. Jų paruošimas įvairuoja priklausomai nuo vietovės, epochos ir asmeninio virėjo skonio. Manoma, kad flummery atsirado taupumo sumetimais: niekam kitam nebetinkamos avižų sėlenos būdavo užpilamos vandeniu, išbrinkinamos ir/ar parauginamos, nukoštas skystis verdamas tol, kol sutirštės, tuomet supilstomas į daugiau ar mažiau puošnias formeles, sustingdomas, išimamas į lėkštes ir patiekiamas taip, kai šiais laikais patiekiama želė (atkreipkite dėmesį, kad analogiškai verdamas ir senovinis lietuviškas avižinis kisielius; įspūdingai jį yra pagaminusi Rennie iš Sezoninės virtuvės, pasigrožėkite čia). Jeigu būdavo naudojamos kokybiškos skaldytų avižų kruopos, skystį nukošdavo ne visuomet: kartais išvirtas kruopas pertrindavo per sietą, kartais palikdavo išvis netrintas - tuomet patiekalas įgaudavo tam tikrą rupią tekstūrą. Kuo flummery skiriasi nuo paprasto avižinio kisieliaus ar avižinės košės? Tuo, kad į paruoštą ir atvėsintą kruopų pagrindą paprastai įmaišoma visokių gardžių priedų: grietinėlės, migdolų pieno, kiaušinių, apelsinų ir citrinų sulčių, vyno ar stipresnio alkoholio, prieskonių, vaisių, uogų ir t.t. Tiesą sakant maždaug nuo XIX a., kai atsirado pramoniniu būdu gaminama želatina, baigėsi kruopų kaip tirštiklio dominavimas. Į pirmas pozicijas ėmė veržtis produktai, anksčiau į flummery dėti nedideliais kiekiais (pavyzdžiui, grietinėlė), kruopoms palikdami tik simbolinį vaidmenį, o kartais ir visiškai jas išstumdami iš ingredientų sąrašo. Tačiau reikia turėti galvoje, kad desertus be kruopų vadinti flummery nėra tikslu (nors kartais taip daroma) - netgi šiais laikais taip dažniausiai vadinamas būtent kruopų pagrindu pagamintas kremas/pudingas, neretai pridedant epitetus "senamadiškas", "dekadentinis" ir pan.

  

Nuotrauka Kristinos

Kadangi mūsų prekybos centruose įsigyti avižų sėlenų - užduotis ne iš lengvųjų (tiesa, jų turi malūnininkas Pranciškus, bet šįkart  pas jį nevažiavau), o skaldytų avižų kruopų Lietuvoje irgi niekada gyvenime nesu mačiusi, nusprendžiau naudoti avižinius dribsnius ir juos pertrinti. Antrąjį pagal svarbumą ingredientą padiktavo konkurso užduotis: tai turėjo būti obuoliai. Gaminant flummery, sujungti avižas ir obuolius yra du pagrindiniai būdai. Gaminant pirmuoju būdu, obuoliai verdami ir pertrinami drauge su kruopomis; šiuo principu pagrįstą desertą, pavadintą obuolių ir perlinių kruopų pudingu, jau esu ne kartą gaminusi - tai ne kas kita, kaip vienas iš flummery variantų. Gaminant antruoju būdu, obuoliai paruošiami atskirai ir patiekiami su avižų kremu. Mat šis desertas tradiciškai valgomas su pagardais: trintomis uogomis (ypač mėgstamos braškės, avietės, juodieji serbentai, gervuogės), uogienėmis, medumi, melasa, plakta grietinėle, sausainiais ir t.t.  Taigi, obuoliai čia kuo puikiausiai tinka.

Flummery gamybai gali būti naudojami bet kokie obuoliai, tačiau, kadangi konkurso sąlygos neriboja jų rūšies, desertui nusprendžiau rinktis nuosavame sode užaugintus rojaus obuoliukus - dėl puikios rausvos spalvos, gaivaus rūgštaus skonio, ryškaus obuolių kvapo ir neginčijamo dekoratyvumo; be to, tai populiarus tradicinės airių virtuvės ingredientas. Nuskyniau paskutinius ir padalinau juos į dvi dalis: vienus nusprendžiau išvirti sirupe ir naudoti kaip papuošimus, o kitiems reikėjo suteikti kokios nors uogienės pavidalą. Pavarčiusi literatūrą apie airių virtuvę pamačiau, kad šioje šalyje bene populiariausias būdas sunaudoti rojaus obuoliukų atsargas - pagaminti iš jų skaidrius drebučius. Taigi, ties jais ir apsistojau.

Apsiginklavusi teorinėmis bei istorinėmis žiniomis, virtuvėje sukaupta praktika, Lietuvoje prieinamais produktais ir konkurso sąlygomis, sukūriau tokią savo deserto koncepciją: pertrintų avižinių dribsnių kremas, išpurintas plakta grietinėle, pagardintas ir papuoštas saldžiarūgščiais rojaus obuoliukų drebučiais ir papuoštas sirupe išvirtais sveikais rojaus obuoliukais. Toks desertas atitinka visas flummery gaminimo taisykles, tačiau tuo pačiu yra pakankamai originalus, nes konkrečiai tokio derinio niekur nebuvau aptikusi. Užbėgdama už akių pasakysiu, kad planas visokeriopai pasiteisino: desertas gerai atrodė, buvo išties gardus ir pakankamai sveikas. Ar pateikčiau tokį savo svečiams šventinį vakarą? Taip, nė nemirktelėjusi!

Dar keletas žodžių apie termino fummery vertimą. Manoma, kad deserto pavadinimas atsirado Velse ir kilo iš žodžio llymru bei jo variantų thlummery bei flamery. Pagrindinė žodžio flummery reikšmė -  tuščios kalbos, tauškalai. Galbūt lietuviškai toks patiekalo pavadinimas verčiamas kaip niekutis?. Tačiau man tas niekutis nieko nesako, todėl kol nerasiu geresnio atitikmens, šį desertą vadinsiu žodžiu pudingas, kurį britai ir airiai paprastai vartoja bendresne deserto reikšme.

Nuotrauka Kristinos

Avižinis pudingas su rojaus obuoliukais

Rojaus obuoliukų pagardus pasiruoškite iš anksto, pradėkite juos gaminti mažiausiai prieš 1 parą iki tol, kol jų prireiks.

Ingredientai: (6 porcijoms)

60 g avižinių dribsnių

Druskos, cukraus, citrinos/apelsinų sulčių (pagal skonį)

120-200 ml plakamos grietinėlės

Rojaus obuoliukų drebučių (pagal skonį; receptas čia)*

Sirupe virtų rojaus obuoliukų desertui papuošti (receptas čia)**

1. Avižinius dribsnius užpilkite šaltu vandeniu, kad kruopos būtų vos apsemtos, ir palikite mažiausiai porai valandų, kad išbrinktų (dar geriau per naktį).
2. Išbrinkusius dribsnius sudėkite į storadugnį puodą, užpilkite maždaug 1 puodeliu vandens, lengvai pasūdykite ir, nepamiršdami pamaišyti, virkite, kol dribsniai bus visiškai minkšti, o košė sutirštės ir bus nei per daug skysta, nei per daug kieta (maždaug grietinės tirštumo). Tuomet ją nukaiskite, smulkintuvu (blenderiu:) sutrinkite iki daugmaž vienalytės tyrės ir palikite, kad šiek tiek pravėstų.
3. Pravėsusią avižinę tyrę pagal skonį pasaldinkite ir parūgštinkite citrinos arba apelsino sultimis; labai svarbu, kad į košę būtų dėtas žiupsnelis druskos, nes ji būtina skoniui subalansuoti. Gardindami tyrę, vadovaukitės sveika nuovoka: pavyzdžiui, jeigu planuojate desertą gaminti su saldžiomis uogomis, tyrę labiau parūgštinkite; jeigu priedai bus pakankamai rūgštūs, tyrę daugiau pasaldinkite. Svarbiausia, kad pagaminta tyrė nebūtų prėska ir atitiktų jūsų skonį. Prieskoniais pagardintą avižų tyrę palikite visiškai atvėsti.
4. Kai avižų tyrė atvės, išplakite grietinėlę (jos saldinti nereikia). Maždaug pusę plaktos grietinėlės įmaišykite į avižų tyrę: masė turėtų pašviesėti ir tapti gana puri.
5. Viename dideliame inde arba atskiruose indeliuose susluoksniuokite desertą: ant avižų tyrės dėkite plaktos grietinėlės ir rojaus obuoliukų drebučių (jeigu norite, juos galima išsukti su šaukšteliu rojaus obuoliukų sirupo, tačiau tuomet drebučiai praras savo skaidrumą ir gražią spalvą), tuomet vėl paskleiskite sluoksnį avižų tyrės ir t.t.  Uogienės nepadauginkite: jie neturėtų užgožti švenaus avižų skonio, o tik jį papildyti. Desertą papuoškite plakta grietinėle, drebučiais ir sirupe virtais rojaus obuoliukais.
6. Desertą galima pagaminti prieš kelias valandas, tačiau tokiu atveju jį reikėtų laikyti šaldytuve. Prie deserto galima pasiūlyti ir kitų priedų, pavyzdžiui, trapių sausainukų.

* Tinka bet kokios mėgstamos uogienės, trintos uogos ar vaisiai - tik pageidautina, kad pagardas būtų rūgštokas.

** Tinka bet kokie kiti gardūs priedai, daugiau apie juos žr. pastabas aukščiau.

Svarbiausieji recepto šaltiniai čia, čia ir čia.