Gravlax - sūdyta lašiša su krapais

Kuo puikiausiai atsimenu vaikystės dienas, kai mūsų namus užgriūdavo svečiai. Jie beveik visuomet būdavo netikėti, lyg perkūnas iš giedro dangaus - tėvų namuose ilgai neįvedė telefono, be to, pranešti apie savo vizitus iš anksto atrodė lyg ir nemadinga. Anuomet, visuotinio deficito laikais, mama parodydavo nemenką išradingumą, nuklodama stalą vaišėmis. Mat Lietuvoje svetingumas nuo seno laikytas didele dorybe, o pasiūlyti užsukusiems giminaičiams ar draugams tik puodelį arbatos, regis, būtų prilygę skandalingam netaktui. Aš ilgą laiką net neįtariau, kad egzistuoja toks reiškinys kaip suneštiniai pasisėdėjimai, bet, laimei, mano karta į juos žiūri kaip į patį natūraliausią dalyką pasaulyje. Ruošdamasi aplankyti draugus, jaučiu malonumą nors kiek prisidėti prie vaišių, ir, žinoma, labai teigiamai žiūriu, jeigu, tarkime, valandėlei užsukusi pusseserė atsineša paragauti savo kepto pyrago gabalą.

Praėjęs pirmadienis mūsų šeimai buvo gera diena, kupina pakilios nuotaikos, nes žinojome, jog vakare, po darbų, susitiksime su seniai matytais ir į Lietuvą nedažnai sugrįžtančiais draugais - Linute, Arūnu ir jų mažaisiais. Ta proga nusprendžiau iškepti keksiukų su mėlynėmis, o kad Linutei pačiai vienai netektų rūpintis būrio žmonių vakariene - atsivežti gravlax. Juo labiau, kad prieš porą dienų mane pasiekė krepšelis iš Šiaurės jūros (širdingas ačiū, Kristina ir Karoli!), lašiša jau buvo pasūdyta ir šaldytuvo kampelyje kantriai laukė degustuotojų. Taigi, teliko išsivirti šviežių bulvyčių, greitai sumaišyti garstyčių padažą, viską operatyviai supakuoti ir per ilgai nesikrapštant dumti į pušynu kvepiantį užmiestį. 

Nuotrauka Kristinos

Vakaras su draugais buvo ilgas ir visomis prasmėmis nuostabus, ir maisto fotografavimas, kaip suprantate, čia nebuvo pats svarbiausias dalykas. Vis dėlto, jau leidžiantis sutemoms, padariau keletą nuotraukų, nes norėjau gravlax receptą paskelbti dabar, kai stojus karščiams žmonės ieško gardžių, greitai ir nesunkiai pagaminamų patiekalų, kuriuos ruošiant, pageidautina, nereikėtų jungti viryklės. Kiek esu patyrusi, sūdyta lašiša Lietuvoje dažniausia atsiduria ant sumuštinių, na, o mano tikslas - priminti, kad ji gali ir visai kitokiu užkandžiu, arba netgi lengvu savarankišku patiekalu.

Gravlax daug pristatinėti nereikia. Tik priminsiu, jog patys skandinavai skiria sūdytą lašišą ir gravlax. Sūdyta lašiša, kaip jau esu rašiusi, marinuojama, naudojant daugiau druskos, mažiau cukraus ir jokių papildomų prieskonių; ji gali būti naudojama kitiems patiekalams, kaip antai lašišos ir bulvių apkepui. Tuo tarpu gravlax marinatui cukraus ir druskos imama arba lygiomis dalimis, arba cukraus dedama daugiau, be to, žuvis visuomet gardinama baltaisiais pipirais, šviežiais krapais, o kai kada ir kitais prieskoniais. Tačiau, kaip pabrėžia skandinaviški šaltiniai, neužtenka žinoti vien marinato gaminimo principų: ne mažiau svarbu atsispirti pagundai nedaryti per stipraus marinato (jeigu parašyta - 1 v.š. druskos, tai nereikia dėti trijų!) ir tame marinate žuvies perlaikyti. Jeigu marinatas per stiprus, arba jeigu žuvis jame laikoma per ilgai, ji ne tik kad būna prastesnio skonio, bet ir ima kietėti - o tai jau didelis gravlax gamybos brokas. Teisingai pagaminus, gravlax skonis turėtų būti labai švelnus, visa žuvis (įskaitant pakraščius, ne tiktai gabalo vidurį) - minkštutėlė. Jeigu nenorite jos valgyti tuojau pat, išvyniokite, nusausinkite marinatą ir suvyniokite į sausą švarią plėvelę - taip žuvį šaldytuve bus galima laikyti kelias dienas, nebijant, kad ji per daug įsisūrės ir ims kietėti. 

Nuotrauka Kristinos

O šiaip pravartu atsiminti, kad gaminant šį patiekalą XXI amžiuje, druska atlieka pirmiausia prieskonio, o ne konservanto vaidmenį. Tais laikais, kai gravlax atsirado - o manoma, kad taip nutiko apie 1600 m. - sugautos lašišos būdavo sūdomos (nežinia, kiek gausiai, nes druska kainavo brangiai), susukamos į beržo tošį ir užkasamos kiek toliau nuo vandenyno pakrantės, taip, kad jų nepasiektų žvėrys ir potvynių vanduo. Ne veltui gravad lax (gravlax - tai šių žodžių trumpinys) apytikriai reiškia palaidota/užkasta lašiša. Stojus šaltiems orams, kai keliai tapdavo geriau pravažiuojami, lašišos būdavo iškasamos ir gabenamos į šalies gilumą. Aišku, per tą laiką jos ne tiktai pasisūdydavo, bet ir imdavo gesti - nūnai šis procesas vadinamas eufemizmu fermentuodavosi. Šiais laikais Skandinavijoje panašiai tebegaminama surströmming - fermentuota strimėlė, apie kurią svetimšalių atsiliepimai, švelniai tariant, nėra patys geriausi. Kalbant apie gravlax, manau, mes į anuos laikus grįžti nenorėtume, todėl nepersistenkite ir mėgaukitės žuvies šviežumu, "neužmušdami" jos per dideliu kiekiu prieskonių ir pernelyg ilgu marinavimu.

Na ir galų gale keli žodžiai apie tradicinį gravlax patiekimą. Sumuštinius su lašiša skandinavai, be abejo, irgi mėgsta, bet vis dėlto patiekiant gravlax, pirmuoju smuiku griežia šviežios bulvytės ir garstyčių padažas. Jeigu pavartytumėte kulinarines knygas arba internetinius puslapius, skirtus tradicinei Šiaurės šalių virtuvei, pamatytumėte, jog gravlax paveiksliukas kone visada atrodo taip pat: žuvis, virtos bulvės, padažas, krapo šakelė, kai kada - citrinos skiltelė. Turiu pasakyti, kad ne veltui. Jeigu dar nesate šitaip patiekę gravlax, būtinai išmėginkite - visai gali būti, jog tai jums bus geriausias sezono atradimas :)

Nuotrauka Kristinos

Gravlax - sūdyta lašiša su krapais 

Gaminti pradėkite likus ne mažiau negu parai iki to laiko, kai planuojate patiekti į stalą.

Ingredientai: (6-8 porcijoms pagrindinio patiekalo arba 12-15 porcijų užkandžio) 

1 kg šviežios lašišos su oda, geriausia 2 ne itin ploni daugmaž vienodo dydžio gabalai* 

60 g (4 v.š.) rupios druskos 

80 g (6 v.š.) cukraus 

1 v.š. grūstų baltųjų pipirų 

3 saujos šviežių smulkintų krapų 

Virtų bulvių, geriausia šviežių ir su lupena (patiekiant) 

Garstyčių padažui:

1 v.š. švelnių garstyčių** 

1 a.š. Dižono garstyčių (aš naudojau grūdėtas) 

1 v.š. cukraus 

2 v.š. acto 

100 ml (7 v.š) aliejaus 

Saujelė smulkintų krapų

1. Lašišą nuplaukite ir nusausinkite, jeigu reikia, pincetu išrinkite kaulus. Druską, cukrų ir pipirus sumaišykite. Gautu mišiniu iš visų pusių gerai įtrinkite žuvį. Ant žuvies mėsos daugmaž tolygiai paskleiskite krapus. Jeigu turite 2 daugmaž vienodus lašišos gabalus, juos suvožkite, kad abiejų oda būtų išorėje. Kuo sandariau ir standžiau susukite į maistinę plėvelę, dėkite į lėkštę ar kitokį indą. 
2. Palikite žuvį kambario temperatūroje 2 valandoms, tada dėkite į šaldytuvą ir leiskite sūdytis maždaug 24 val. (jei gabaliukai maži ir ploni, galima ir kiek trumpiau). Besisūdant žuviai, ją 2-3 kartus perverskite, kad sūrymas tolygiau pasiskirstytų. Neperlaikykite žuvies sūryme - per ilgai pastovėjusi, ji ims kietėti ir per daug įsisūrės. Po 24 val. žuvį išvyniokite, nubraukite krapus. Nusausinkite popieriniu rankšluosčiu ir suraikykite plonomis riekelėmis. 
3. Pagaminkite garstyčių padažą; prieš gamindami įsitikinkite, kad visi padažo ingredientai vienodos (kambario) temperatūros. Sumaišykite abiejų rūšių garstyčias, cukrų ir actą. Po truputį, nuolat lengvai plakdami, supilkite aliejų - padažas šiek tiek sutirštės. Įmaišykite smulkintus krapus. Laikykite vėsiai, kol prireiks. 
4. Patiekite gravlax su karštomis virtomis bulvėmis ir garstyčių padažu. Jeigu norite, papuoškite krapo šakele ir/ar citrinos skiltele. 

* Jeigu norite, prieš sūdydami lašišą galite užšaldyti, palaikyti maždaug parą, tuomet lėtai atleisti: taip paruoštą žuvį bus saugiau valgyti termiškai neapdorotą (daugiau apie žuvies dezinfekavimą šaldant rašiau čia). 

** Aš naudojau iš Vokietijos parsivežtas saldžias grūdėtas garstyčias. Jeigu nerandate pirkti švelnių, salsvo skonio garstyčių, imkite paprastas nelabai aštrias ir ištrinkite jas su 1 a.š. medaus. 

Recepto šaltinis:

Annica Triberg, Per Ranung, Tore Hagman, Very Swedish, Bokförlaget Max Ström, 2007, p. 22-23.

Svarbesni internetiniai puslapiai čia, čia ir čia.

Kmynais aromatizuota kava

Islandai mėgsta kavą ir geria ją dažniau už daugumą europiečių. Turbūt nereikėtų stebėtis: juk Islandiją vargu ar galėtume pavadinti šilčiausia ir saulėčiausia šalimi pasaulyje, o kava padeda sušilti ir suteikia žvalumo. Šiuolaikinės Islandijos kavinukės dažnai giriamos dėl kokybiškai paruoštos kavos - juodos, balintos, pagardintos įvairiausiais priedais. Ir vis dėlto islandai turi vieną ypatingą vietinės kavos rūšį, kurios kažin ar rasite kur nors kitur: tai vadinamoji kúmenkaffi - kmynais aromatizuota kava.

Sólarkaffi - islandų pavasario šventė, kurios pavadinimas reiškia saulės kava. Foto iš čia.

Nepanašu, jog kmynais aromatizuota kava Islandijoje būtų pati populiariausia, tačiau ji geriama dažniau negu, pavyzdžiui, gilių kava Lietuvoje. Mat kmynais aromatizuota kava turi ritualinę reikšmę: kasmet, švenčiant pavasario šventę Sólarkaffi, visi tradicijas puoselėjantys islandai kepa lietinius blynus ir verda kmynais kvepiančią kavą. Sólarkaffi - tai diena, kai po ilgų poliarinės nakties savaičių saulė pirmą kartą pakyla virš kalnų ir saulės spinduliai apšviečia apylinkes. Jeigu diena apniukusi ir saulės nematyti, šventė atidedama - nesvarbu, ką sakytų meteorologai. Taigi, šventės data nėra pastovi. Be to, priklausomai nuo rajono, saulė virš kalnų gali pakilti vis kitokiu laiku, todėl skirtingose Islandijos vietovės Sólarkaffi švenčiama skirtingomis dienomis. Tik Reikjavike, kur žmonės nebeturi tiesioginio sąlyčio su fiordais ir kalnais, šios šventės data nustatoma ne žiūrint į dangų, o susitarimo keliu. 

Nuotrauka Kristinos

Manoma, jog Sólarkaffi šventė labai sena, siekianti pagonybės laikus. Tuo tarpu dabartinis jos pavadinimas ir tradicija susirinkus kartu gerti kmynais aromatizuotą kavą - sąlygiškai nauji dalykai, nes danai kavą į Islandiją atvežė tik XVIII amžiuje (tiesa, šis gėrimas čia labai sparčiai išpopuliarėjo). Kitas reikalas - kmynai. Ko gero su šia švente jų ryšys daug senesnis. Kmynai - vienas iš nedaugelio prieskoninių augalų, natūraliai augantis Islandijoje, todėl jie plačiai naudojami vietinėje virtuvėje. Kmynais islandai gardina duoną, sūrį, tradicinį alkoholį Brennivin ir, žinoma, kavą. Beje, ji gali būti geriama bet kada, nebūtinai Sólarkaffi proga.

Kokio skonio ir kvapo tokia kava? Neįprasto. Bet jeigu mėgstate kmynus, išmėginti verta. Su islandiškais lietiniais blynais ji, sakyčiau, dera visai harmoningai. Manau, kad toks valgis būtų ypač gardus žiemą, grįžus namo iš apsnigto miško ar su vaikais iki soties prisivažinėjus rogutėmis. Antra vertus, dabar ją išmėginti irgi geras laikas: jeigu patiks, atėjus vasarai gal prisiruošite prisirinkti laukinių kmynų. Žinau, kad dabar jų galima nusipirkti bet kurioje parduotuvėje, bet surinkti pievoje yra fantastiškai kvapnūs. Atsimenu, kaip vaikystėje mama su močiute juos rišdavo į didelius ryšulius, pakabinusios džiovindavo prie senojo medinio namo sienos, o paskui, sulaukusios saulėtos dienos, kuldavo - purtydavo į didžiulę lininę paklodę. Kvepėdavo visas mūsų vienkiemis, ir tai buvo vasaros kvapas. Todėl visai suprantu islandus, kurie važiuoja rinkti kmynų į pievas ir pasitinka sugrįžusią saulę, gerdami kmynais kvepiančią kavą.

Nuotrauka Kristinos 

Kúmenkaffi - kmynais aromatizuota kava 

Ingredientai: 

Kavos (labai tiktų Gevalia) 

Kmynų

Patiekiant:

Cukraus 

Grietinėlės/pieno 

Islandiškos degtinės Brennivin 

1. Į kavos pupeles įmaišykite norimą kiekį kmynų sėklų ir sumalkite. Jeigu naudojate maltą kavą, kmynus sugrūskite grūstuvėje ir įmaišykite į ją. Atsiminkite, jog kmynai - stiprus prieskonis, todėl geriau juos naudoti saikingai. 
2. Išvirkite kavą taip, kaip mėgstate (aš viriau kavą espresso kavos aparatu). 
3. Kmynais aromatizuota kava dažniausia saldinama ir gardinama grietinėle ar pienu. Kitas populiarus būdas ją paįvairinti - įpilti šlakelį Brennivin. 
4. Ši kava tradiciškai patiekiama prie islandiškų lietinių blynų ir kitokių saldumynų, bet gali būti geriama ir viena, ypač pietų pabaigoje.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia, čia ir čia.

Islandiški lietiniai blynai

Turbūt kiekvienas, bent truputį besidomintis populiariąja psichologija, žino Dale Carnegie studijas. Aš neturiu tikslo jų apžvelgti, bet noriu priminti vieną epizodą iš šio autoriaus raštų. Kalbėdamas apie tai, jog žmonės per mažai vertina tai, ką turi, jis cituoja Borghild Dhal knygą I Wanted to See (1944). Ši moteris visą gyvenimą buvo beveik akla. Tačiau jai perkopus penkiasdešimtmetį, įvyko stebuklas - operacija sugrąžino regą. Po to jai džiugią nuostabą kėlė kiekviena smulkmena, tarkime, indų plovimas. "Aš žaidžiu su balta muilo puta dubenėlyje indams plauti, - rašo ji. - Aš įkišu į šias putas rankas ir ištraukiu rieškučias mažyčių muilo burbuliukų. Apžiūrinėju juos skaidrioje šviesoje ir kiekviename įžiūriu susiliejančias mažytes vaivorykštės spalvas." Dale Carnagie priduria: "Jums ir man turi būti labai gėda. Visos mūsų gyvenimo dienos ir metai bėga pasakiškoje grožio karalystėje. Bet mes pernelyg akli, kad ją pamatytume, ir pernelyg pasisotinę, kad ja gėrėtumės". [Deilas Karnegis. Kaip įveikti stresą ir pradėti gyventi. Iš rusų kalbos vertė Skirmanta Radžiunykienė. Vilnius: Credo, 1991, p. 88.] 

Neketinu mokytu jūsų gyventi arba įtikinėti, jog indų plovimas - geriausia veikla pasaulyje :) Tik noriu pritaikyti šią įžvalgą kai kuriems mūsų gastronominiamas potyriams. Esu susidūrusi su žmonėmis, kurie tikrą džiaugsmą patiria (ar bent jau sakosi patiriantys) tik tuomet, kai ragauja kažką itin ekstravagantiško, o kasdieninį mūsų valgį laiko nuobodžia neišvengiamybe. Žinoma, tai jų teisė. Bet aš pati esu iš tų, kurie mažus ragavimo džiaugsmus patiria kone kasdien. Nematyta bandelės forma, naujas prieskonis, kiek kitokia sriubos tekstūra - bet kas gali tapti nedideliu asmeniniu atradimu. Štai kuo mane žavi tradicinės virtuvės: dažnai užtenka mažmožio, ir tas pats valgis suskamba kitaip. Ir man visai netrukdo, jog jis nepretenduoja į vietą greta virtuoziškų virtuvės šefų kūrinių. 

Nuotrauka Kristinos 

Štai tokiame kontekste pakalbėkime apie islandiškus lietinius blynus :) Atrodytų - blynai kaip blynai, kuo jie gali skirtis, pavyzdžiui, nuo lietuviškų? O vis dėlto skiriasi. Pirmiausia, į islandiškų lietinių tešlą paprastai pilama tirpinto sviesto, dedama kepimo miltelių ir sodos. Tai lemia, kad blynai kiek labiau apskrunda, yra traškesni (bent jau ką tik iškepti) už mūsiškius. Dėl šios priežasties jie gali būti valgomi ne tik šilti, bet ir šalti. Tradiciškai islandiški lietiniai blynai kepami specialiose keptuvėse, bet, kaip patyriau, paprastoje storadugnėje keptuvėje juos iškepti irgi pavyks. 

Tradicinės islandiškų blynų keptuvės. Foto iš čia. 

Antra, islandiški lietiniai blynai valgomi kiek kitaip negu Lietuvoje. Pats paprasčiausias būdas - ką tik iškeptą blyną pabarstyti cukrumi ir susukti į vamzdelį, o tuomet skanauti, pavyzdžiui, užgeriant kakava. Šventiškesnis, bet irgi labai tradicinis būdas - iškeptus lietinius blynus pagardinti rabarbarų uogiene ir plakta grietinėle (kad ji neišskystų, blynai prieš tai pravėsinami arba atšaldomi). Tokiu atveju blynai porą kartų perlenkiami, kad primintų įdarytus trikampėlius. Šitaip paruošti islandiški lietiniai atlieka ne tik saldaus užkandžio, bet ir deserto vaidmenį - juos galima patiekti šalia sausainių, pyragų ir pan. Tiesa, šiais laikais islandų šventinius stalus vis labiau užkariauja naujoviški saldumynai, o tradiciniai lietiniai blynai įgauna senamadiško deserto statusą - o juk teigiama, kad dar iki XX a. vidurio be jų būdavo sunkiai įsivaizdujamas, pavyzdžiui, gimtadienio vakarėlis. Vis dėlto kasdieniniame gyvenime savo lietinius blynus islandai kepa kaip kepdavę - tarkime, sekmadienio pietums. O kodėl turėtų nekepti? Plonytis blynas, puri grietinėlė, saldžiarūgštė rabarbarų uogienė - tai ne tik klasikinis, bet ir labai gardus derinys.

Atskirai reikėtų pakalbėti apie rabarbarų uogienę. Atrodo, kad ją islandai valgo su viskuo - pradedant kepta aviena, baigiant tortais - panašiai švedai prie visko derina bruknes. Akivaizdu, jog Islandija nėra labai palanki šalis šilumamėgiams vaisiams ir uogoms, todėl šalčiams atsparūs rabarbarai čia tiesiog karaliauja. Sakoma, kad jų galima rasti kiekviename darže - panašiai kaip ir bulvių. Štai kodėl rabarbarų uogienė islandų virtuvėje tiesiog nepakeičiama. Priklausomai nuo to, kokią rabarbarų rūšį naudosite ir kiek ilgai juos virsite, uogienė bus vis kitokios spalvos: skaisčiai rožinė, žalsvai gelsva, tamsiai ruda ir t.t. Bet svarbiausia, kad visais pavidalais ji labai tinka prie šių lietinių blynų - ir, galiu jus patikinti, kad ne tik prie šių. O kadangi  rabarbarų sezono eina į pabaigą, paskubėkite tuo įsitikinti patys :)

Nuotrauka Kristinos

Pönnukökur - islandiški lietiniai blynai 

Ingredientai: (išeis 10-14 lietinių blynų) 

2 puodeliai (iš viso 500 ml) kvietinių miltų 

Žiupsnelis druskos 

1 a.š. kepimo miltelių 

1 a.š. sodos 

2 kiaušiniai 

700 ml pieno 

1 a.š. vanilės ekstrakto (arba žiupsnelis Burbono vanilės) 

50 g sviesto

Patiekiant:

Cukraus

Rabarbarų uogienės

Plaktos grietinėlės (pagal skonį - saldintos arba ne) 

1. Sumaišykite miltus, druską, kepimo miltelius ir sodą. Įmuškite kiaušinius. Po truputį pildami plieną, plakite šluotele, kol supilsite visą pieną, o masė bus vientisa. Tešlą pagardinkite vanile. Supilkite tirpintą sviestą ir dar kartą gerai išplakite.* 
2. Gerai įkaitinkite storadugnę keptuvę, jeigu turite - žemais krašteliais, skirtą lietiniams kepti. Prieš kepdami pirmąjį blyną, galite ją plonai patepti sviestu arba aliejumi (paskui to daryti nebereikės). Į įkaitintą keptuvę pilkite samtelį tešlos ir pavartykite keptuvę, kad blynas būtų taisyklingos formos. Nepilkite per daug tešlos - šie lietiniai turi būti plonyčiai, idealiu atveju - 1 mm storio. Kai viena blyno pusė švelniai parus, o blyno krašteliai truputį atšoks nuo keptuvės kraštų, jį perverskite ir kepkite dar kelias sekundes, kol blynas iki galo iškeps. Taip iškepkite visus blynus. 
3. Jeigu norite, blynus dar karštus pabarstykite cukrumi, susukite į volelį ir tuojau pat tiekite į stalą. 
4. Kitas tradicinis būdas - leisti blynams šiek tiek atvėsti, tuomet ant vienos blyno pusės dėti rabarbarų džemo ir plaktos grietinėlės, blyną perlenkti perpus, gautą pusmėnulį - darkart perpus. Tokie blynai gali būti valgomi ir šilti, ir atvėsę. Jie patiekiami kaip saldus užkandis arba desertas. Dauguma islandų tvirina, kad šių lietinių jie nevalgo pusryčiams - greičiau jau vakarienei, pavakariams ar pietums. 
5. Prie islandiškų lietinių blynų labai tiks kakava, arbata ar kava. Jeigu norite kažko išskirtinai islandiško, prie jų galite išsivirti ir kmynais aromatizuotos kavos.

*Aš mėgstu tešlą lietiniams suplakti iš anksto ir palikti ją 1-2 val., kad išbrinktų - tuomet blynai būna elastingesni, juos lengviau apversti. Jeigu nusprendžiu brinkinti islandiškų blynų tešlą, ją maišau be kepimo miltelių ir sodos. Šiuos ingredientus įplaku į jau išbrinkusią tešlą, prieš pat kepimą. 

Rabarbarų uogienė ir plakta grietinėlė - tradiciniai islandiškų lietinių blynų pagardai. Nuotrauka Kristinos 

Rabarbarasulta - rabarbarų uogienė 

Ingredientai:

Rabarbarų stiebai (gražiausia uogienės spalva bus, jei rasite rabarbarų rožiniais stiebais) 

Cukrus (maždaug tiek, kiek sveria paruošti uogienei rabarbarai) 

1. Rabarbarų stiebus nuplaukite, jeigu reikia, nulupkite (rožiniai rabarbarai paprastai nelupami) ir supjaustykite gabaliukais. Pasverkite ir užpilkite maždaug tokiu pačiu kiekiu cukraus. Išmaišykite ir palikite per naktį (maždaug 8 val.). Rinkitės stiklinį, molinį ar nerūdijančio plieno indą, atsiminkite, jog aliuminiai indai čia netiks. 
2. Rabarbarus su susidariusiu cukraus sirupu užkaiskite ir virkite, kol jie suvirs. Jeigu norite lengvesnės uogienės, greičiausia užteks 5-10 min., jeigu norite tirštesnės ir tamsesnės - apie 20 min. Atsiminkite, kad kuo ilgiau uogienė virs, tuo tamsesnė ir tirštesnė ji darysis. 
3. Nukaistą uogienę galite supilti į dubenį greitam vartojimui arba supilstyti į švarius stiklainius ir paruošti žiemai kaip bet kurią kitą uogienę. 
4. Aš išvirtą rabarbarų uogienę papildomai pertryniau per sietelį, kad būtų vientisa, bet šis žingsnis nebūtinas.

Svarbiausi recepto šaltiniai: čia ir čia.

Islandiška ruginė duona

Kadangi esu atidėliojimų čempionė, tai islandišką ruginę duoną (isl. Dökkt Rúgbrauð) ruošiausi kepti nuo pat Kalėdų, t.y. tos dienos, kai Alina, rašanti blogą Apie Viską, sudalyvavo mano sumanytame konkurse ir paskelbė jos receptą. Bet viskam ateina savas laikas, atėjo ir islandiškai duonai. Iš karto pasakysiu, kad duona mums labai patiko, o ją kepti buvo tikra atrakcija.

Apie islandišką duoną reikia pasakyti du dalykus. Pirma, jos išvaizda kiek apgaulinga: nors išoriškai panaši į mūsiškę, bet savo skoniu ir konsistencija ji stipriai skiriasi nuo lietuviškos juodos duonos. Mūsų duonoje, tradiciškai kepamoje su raugu, juntama lengva rūgštelė, tuo tarpu islandiška yra visai be rūgšties, užtai gana saldi, be to, drėgnesnė, minkštesnė ir kiek sunkesnė už mūsiškę. Netinka jai ir lietuvių liaudies patarlė Visur duona su pluta - dėl savito kepimo būdo ši duona plutos neturi. Nepaisant to, ji ilgai išlieka šviežia ir minkšta.

Nuotrauka Kristinos 

Tradicinė islandiška duona būdavo kepama vien iš ruginių miltų, bet šiais laikais, kad nebūtų tokia sunki, į tešlą dažnai dedama truputį kvietinių miltų - šiandieninis receptas kaip tik siūlo pastarąjį variantą. Vis dėlto daugumą aukščiau išvardintų islandiškos ir lietuviškos duonos skirtumų lemia ne tiek tešlos sudėtis, kiek savitas kepimo būdas. Savo duonai kepti islandai tradiciškai naudoja gamtinę "krosnį" - geizerius. Užmaišyta duonos tešla pilama į specialų medinį kubiliuką, sandariai uždengiama, įkasama į karštą žemę šalia geizerio ir laikoma ten 8-12 val. Per tą laiką duona subręsta ir lėtai kepa žemoje, maždaug 100ºC temperatūroje - štai kodėl jos konsistencija visai kitokia negu kepamos karštoje krosnyje. Taigi, antroji islandiškos ruginės duonos ypatybė - ją kepant namuose, jūsų orkaitei teks bent iš dalies imituoti geizerį :)

Kiek išsiaiškinau, įprasta šios duonos kepimo eiga šiuolaikinėje virtuvėje yra tokia: duona užmaišoma iš vakaro (jos kildinti nereikia), kepimo skardelė su tešla susukama į kepimo popierių ir/ar foliją, o tuomet duona iškart pašaunama į orkaitę, įkaitintą iki 100ºC (tarkime, tai nutinka 22 val.). Ji kepama per naktį, t.y. 8-10 val., paskui orkaitė išjungiama (tarkime, 7 val. ryto), ir duona paliekama atvėsti. Vakare arba kitą dieną duoną galima ragauti. Dėl tokio ilgo kepimo proceso ši duona Islandijoje kai kada vadinama pernaktine duona. Antra vertus, darbo prie jos yra mažai: duonai užmaišyti prireiks apie 15 min., o paskui teliks tik įjungti ir išjungti orkaitę. Apie kantrybės išteklius ir elektros sąnaudas čia nekalbėsiu - kas vieniems atrodo daug, kitiems - visai normalu :) 

Euribija prekiauja tokiomis Islandijos menkių kepenėlėmis.

Ruginę duoną islandai valgo visai panašiai kaip mes - su sviestu, mėsa, paštetais, silke, lašiša, kiaušiniais, užkanda ja sriubas ar troškinius. Alina nufotografavo savo iškeptą duoną su sviestu, lašiša ir krapais - tai labai tipiškas islandiškas sumuštinis. Įvairovės dėlei aš šį kartą nusprendžiau priminti jums apie kitą Islandijos gardumyną - menkių kepenėles.

Menkių kepenėlės - šiais laikais prieštaringai vertinamas delikatesas. Jas mėgsta daugybė žmonių, bet medikai ir maisto saugos specialistai skambina pavojaus varpais: anot jų, Baltijos jūroje gyvenančių menkių kepenėlės stipriai užterštos sunkiaisiais metalais ir apkrėstos parazitais. Dėl šių priežasčių menkių kepenėlių raginama nevalgyti patiems ir šiukštu neduoti jų vaikams. Tokios diskusijos kaip ši, iškilusi Rennie Sezoninės virtuvės puslapiuose, byloja, kad žmonės išties baiminasi dėl savo sveikatos ir yra linkę menkių kepenėlių atsisakyti. Antra vertus, reikia turėti galvoje, jog Islandijos vandenyse gaudomos menkės turi gerą reputaciją: anot šiuos dalykus kontroliuojančių institucijų, jose aptinkamas teršalų kiekis nežymus, o maistui ruošiamų produktų kokybė itin kruopščiai prižiūrima. Jeigu vaistinėje perkate žuvų taukus, didelė tikimybė, kad jie bus pagaminti iš Islandijos menkių kepenėlių. Kaip tik žuvų aliejui gaminti islandai ir sunaudoja didžiausius menkių kepenėlių kiekius. Tačiau aliejuje konservuotos kepenėlės čia irgi mėgstamos - laimei, jų galima rasti ir Lietuvoje. Aš retkarčiais - maždaug kartą į pusmetį - Islandijos menkių kepenėlių įsigyju šios šalies produktais prekiaujančiojo Euribijoje. Menkių kepenėlės, kurias čia perku, būna šviesios, tvirtos, be tamsių dėmių ir - labai noriu tuo tikėti - ne tiktai gardžios, bet ir nepavojingos sveikatai.

Jeigu kam nors smalsu, dar pridursiu, kad savuosius menkių kepenėlių sumuštinius aš puošiau smulkintais laiškiniais česnakais ir grūstais rožiniais pipirais. Pastarieji yra labai švelnaus skonio, daugiau saldūs negu aštrūs, o skandinavai mėgsta jais puošti savo patiekalus. Tiesa, vartodami rožinius pipirus, žmonės, alergiški riešutams, turi būti atsargūs, nes rožinių pipirų medis (lot. Schinus molle) priklauso tai pačiai šeimai kaip ir anakardžių riešutai, todėl pipirai gali sukelti nepageidaujamas reakcijas.

Na, ir paskutinis dalykas. Su islandiška duona neatsispyrėme pagundai paragauti ir karamelinio norvegiško sūrio, už kurį sakome ačiū Almutei. Tai išskirtinio skonio gaminys - nieko pašaus anksčiau mums neteko valgyti. Plačiau apie šį sūrį ketinu papasakoti atskirame įraše, o kol kas pasakysiu, jog sūris puikus, be to, mėgstamas Islandijoje. Mat norvegų kaimynai - islandai, danai, švedai, suomiai perėmė sūrio gaminimo tradicijas ir priskyrė jį savo virtuvėms. Islandijoje karamelinis sūris ypač mėgstamas ir vertinamas, bet senesniais laikais jis būdavo gaminamas nedažnai. Priežastis labai proziška: karamelinis sūris verdamas ilgai, tam reikia sunaudoti daug kuro, o jo pertekliaus Islandijoje niekada nebuvo. Šiais laikais - visai kas kita, ir karamelinis sūris ant islandų stalo nebėra retenybė. Taigi, manau, kad išlaikiau mūsų vakarienės vientisumą :)

Nuotrauka Kristinos 

Dökkt Rúgbrauð - islandiška ruginė duona 

Ingredientai: 

Sviesto (kepimo formai patepti) 

3 puodeliai* ruginių miltų

1½ puodeliai rupių kvietinių miltų

4 a.š. kepimo miltelių

2 a.š. druskos

1 a.š. sodos 

2 puodeliai pasukų arba kefyro

½ puodelio melasos**

½ puodelio šviesaus (auksaspalvio) cukraus sirupo

Kepimo popieriaus ir folijos 

1. Orkaitę įkaitinkite iki 100ºC, ventiliatoriaus nejunkite. Kepimo formą (arba dvi mažesnes) ištepkite sviestu ir išklokite kepimo popieriumi.*** 
2. Dideliame dubenyje sumaišykite ruginius bei kvietinius miltus, druską, kepimo miltelius ir sodą. Kitame dubenyje sumaišykite ir šluotele paplakite pasukas/ kefyrą, melasą ir cukraus sirupą. Sumaišytus skystus ingredientus supilkite į miltus ir išmaišykite mentele, kad neliktų sausų miltų. Man išėjo geros grietinės tirštumo tešla. 
3. Dėkite tešlą į paruoštą kepimo skardą: žiūrėkite, kad tešla užimtų maždaug ⅔ ar vos daugiau skardos tūrio, nes turi likti vietos duonai išakyti ir pakilti. Skardą su duona uždenkite kepimo popieriumi (prie jo kylanti duona neprilips, priešingai negu prie folijos), o tuomet įvyniokite į kepimo foliją, kad tešla būtų daugmaž sandariai įpakuota. 
4. Paruoštą tešlą dėkite į orkaitę ir kepkite 8-12 val. Išpakuota duona atrodys lyg neiškilusi, neiškepusi, be plutos. Neišsigąskite, patikrinkite ją mediniu pagaliuku - jeigu jis sausas, duona iškepusi; o "auga" ji palyginti mažai, nes yra drėgna ir sunki. 
5. Duoną palikite atvėsti bent 10 min. ar kiek ilgiau., tuomet išimkite iš skardelės ir atvėsinkite iki galo.
6. Tiekite su norimais priedais. Popieriniame maišelyje vėsiai laikoma islandiška duona nesužiedėja savaitę ir ilgiau.

* Šiame recepte 1 puodelis atitinka 250 ml.
** Kepdama šią duoną, aš naudojau tirštą anglišką melasą, tačiau skandinavai žodžiu "melasa" dažnai vadina paprasčiausią tamsų cukraus sirupą. Taigi, jeigu specifinis angliškos melasos skonis jums nepriimtinas, gal net autentiškiau bus, jei rinksitės "Dansukker" ar panašų kuo tamsesnės spalvos cukraus sirupą (skirtasis meduoliams ir kepiniams būna beveik juodas) ir maišysite jį su šviesiu cukraus sirupu.

*** Aš naudojau vieną didelę (34 cm ilgio, 12 cm pločio (viršuje) ir 8 cm aukščio) kepimo skardelę. 

Nuotrauka Kristinos 

Svarbiausias recepto šaltinis: šis įrašas Alinos tinklaraštyje Apie Viską ir jos nurodytas šaltinis čia.