2021 m. birželio 4 d., penktadienis

Vokiškas sūrio užkandis



Prasidėjęs savaitgalis mano vaikui lyg ir nežadėjo bėdos. Kaip visuomet, kartu su savo katinu atsibudęs anksčiau už mus, jis užsiplikė mėtų arbatos ir iškart įniko į kompiuterinių žaidimų pasaulį - sūnaus draugas ir virtualių kovų bendražygis, tikras vyturys, paprastai ten apsireiškia, vos prašvitus dienai. Tik štai, azartas ir ausinės šįsyk bravūros nestokojančiam kariūnui pakišo koją. Virdami kavą, abu su vyru išgirdome, jog Šančių kiemai jau spėjo suteikti mūsų atžalai rusų kalbos pagrindus, deja, visai ne tokius, kokių norėtume.

Nuotrauka Kristinos

Kadangi laikomės nuomonės, jog mokslas ir menas - patikimiausi vaistai juo proto tamsos, netrukus išsiruošėme iš namų. Netekęs kompiuterio, sūnus, aišku, neatrodė kupinas entuziazmo ir sėdėjo prikandęs lūpą, kai pasiekėme Raudondvario dvarą. Antra vertus, per daug bambėti irgi nedrįso :) Praėjo gera valanda, kol apžiūrėjome Eugène Delacroix litografijas Fausto tema. Šį bei tą išsiaiškinome apie Faustą, alchemikus ir Mefistofelį. Kai kitoje salėje mūsų dvylikametis negailestingai sukritikavo Salvadoro Dali kūrybą, pamėginau paaiškinti, jog dailininkas neprivalo piešti ar tapyti "gražiai"; kur kas svarbiau, kad jo kuriamas pasaulis būtų savitas, įdomus, nesumaišomas su jokiu kitu - net jeigu tai tik heraldinės lelijos eskizas. Kai Tomas, jau spėjęs pamiršti nebaigtą žaidimo partiją, pareiškė, jog ši popietė buvo daug smagesnė, negu jis tikėjosi, jaučiausi kone pakiliai - vis šiokia tokia atsvara gatvės mokyklai.

Drausminė nuobauda :) Nuotrauka Kristinos

O tada, jau beišeinant iš parodos, sūnus pamėgino apibendrinti: žinot, tas Faustas ir Aristotelis... Kaip kaip?! Tomas dar mėgina mus įtikinti, kad skirtumas tarp Mefistofelio ir Aristotelio, ko gero, ne toks ir didelis. Vyras tik skėstelėjo rankomis ir reziumavo: panašu, kad mums teks eiti dar ne į vieną parodą. O aš prisiminiau Jurgos neseniai pacituotą legendinę namų tvarkytoją Freken Bok: ak, kokia kančia auklėti [vaikus]! :)

Nuotrauka Kristinos

Žinau, kad mano skaitytojai Mefistotelio su Aristoteliu nepainioja :) Vis dėlto jeigu turite vieną kitą laisvą valandėlę, parodoje apsilankyti rekomenduoju - ir todėl, kad Eugène Delacroix bei Salvadoras Dali - neeiliniai savo amato atstovai, ir todėl, kad Kauno rajono muziejus įsikūręs gerą aurą skleidžiančioje grafų Tiškevičių rezidencijoje, ir todėl, kad naujam gyvenimui prikeltas dvaro parkas viliote vilioja praleisti popietę lauke - gal suvalgyti Tiškevičiaus koldūnų čia pat įsikūrusioje kavinukėje, o gal ant suolelio paskaityti knygą. Kad ir (dar kartą?) perversti tą patį Johann Wolfgang von Goethe Faustą. Na žinoite, klasika yra klasika!

Nuotrauka Kristinos

Nusprendusi papsakoti jums istoriją apie parodą, pagalvojau, kad prie jos geriausiai būtų pridėti rašytojo taip mėgto žaliojo padažo (vok. Grüne Soße) receptą. Dažnas šaltinis teigia, kad šį klasikinį vokišką pagardą sugalvojo jo mama - Katharina Elizabeth Goethe, nors tai, atrodo, - viso labo mitas, turintis mažai ką bendro su istorine tiesa. Šiaip ar taip, Lietuvoje su žaliuoju padažu visada kyla problemų, pirmiausia todėl, kad mūsų šalyje ypač sudėtinga surasti rėžiukų - pikantiško skonio lapinių daržovių, kurias taip vertina Vakarų Europos gyventojai, bet kurių mes vis dar neatradome. O ir užsiauginti jų ne tai paprasta - tai vandeningas vietas (idealiu atveju - tekantį vandenį) mėgstantys augalai, todėl rėžiukus būtų perspektyviau auginti specializuotuose ūkiuose, o ne daržininkų mėgėjų sklypeliuose. Trumpai sakant, dėl techninių trukdžių mintį apie žaliąjį padažą teko išmesti iš galvos.

O kadangi man vis tiek norėjosi kokio vokiško akcento, nusprendžiau aprašyti sūrio užkandį - labai kaloringą, labai gardų ir labai tinkamą valgyti su ridikėliais, kurie vasaros pradžioje tebėra pačiame gerume. Konkrečiai šį receptą, pavadintą Mainz Cheese Dip, paėmiau iš knygos Grandma's German Cookbook (2012). Viena iš knygos autorių, Birgit Hamm, teigia, jog tai tipiška Reino Heseno stalo puošmena, šventinis skanumynas, kurį ji esą pamėgo dar vaikystėje. Tiesa, peržvelgus internetinus šaltinius, kyla abejonių, jog tai vienintelis būdas pagaminti Mainco sūrio užkandį. Tradiciškiausi receptai siūlo nebrandintą, kreminį gietinėlės sūrį sumaišyti su varške proporcija 2:3, o tada pagardinti sviestu, grietine bei įvairiais kitais priedais (kiaušinio tryniu, svogūnu, česnaku, kmynais, paprika, kaparėliais, garstyčiomis ir t.t.). Tačiau Vokietija nuo seno garsėja pieno produktų įvairove, be to, šiais laikais įprasti tapo ir įvežtiniai ingredientai. Taigi, nūnai kiekvienas ieško savo būdų, kaip patobulinti senus gerus receptus. Mano knygoje pasiūlytas variantas, manyčiau, pakankamai šiuolaikiškas, bet tikrai vertas dėmesio, ypač jeigu mėgstate sūrius su baltu pelėsiu. Be to, toks užkandis pagaminamas kone akimirksniu, tad jį be vargo spėsite paruošti net tada, jeigu didžiąją dienos dalį būsite užsiėmę kitais reikalais. O tai, sutikite, tikrai nemenkas privalumas :)

Nuotrauka Kristinos


Mainzer Spundekäs - vokiškas sūrio užkandis

Ingredientai: (maždaug 4 porcijoms)

3 v. š. sviesto
200 g tepamo sūrio
200 g švelnaus skonio Camambert sūrio
1 mažas svogūnas*
2-3 pavasariniai svogūnai
Juodųjų pipirų ir druskos (pagal skonį)
  1. Sviestą ištirpinkite. Sudėkite tepamą sūrį ir išsukite.
  2. Camambert sūrį supjaustykite mažais gabaliukais; pjaustyti bus lengviau, jeigu prieš tai sūrį gerai atšaldysite. Sumaišykite su tepamu sūriu ir laikykite kambario temperatūroje maždaug 30 min., kad masė šiek tiek sušiltų ir suminkštėtų. Jeigu skubate, masę galite labai trumpai pašidyti ant žemos ugnies ir gerai išmaišyti.
  3. Jeigu norite, į sūrio masę įmaišykite susmulkintus svogūnus ar svogūnų laiškus, pagardinkite pipirais ir, jeigu reikia, pasūdykite. Jeigu norite, galite naudoti ir papildomus prieskonius (daugiau apie juos žr. pastabose virš recepto). Dar kartą išmaišykite. Sudėję į serviravimo indą, papuoškite smulkintais svogūnų laiškais.
  4. Sūrio užkandis tradiciškai patiekiamas su mažais sūriais riestainiukais, mėgstama duona, šviežiais ridikėliais, kai kada - virtomis bulvėmis. Prie šio užkandžio įprasta pasiūlyti balto vyno arba šalto alaus.
*Originaliame recepte nurodoma, kad smulkintą svogūną reikėtų įmaišyti prieš pat patiekiant užkandį į stalą, antraip patiekalas apkars. Mūsų šeima vengia žalių (termiškai neapdorotų) svogūnų panašiuose patiekaluose, todėl aš svogūno nenaudoju ir čia - ir nė kiek jo nepasigendu. Galite rinktis ir kompromisinį variantą - naudoti daugiau svogūnų laiškų, ir dalį jų įmaišyti į sūrio masę. Dar vienas (vokiečių virtuvėje gana populiarus) variantas - vietoje svogūnų - arba drauge su jais - naudoti česnaką arba raudonąją saldžiąją papriką. Paprika gali būti šviežia ir supjaustyta smulkiais kubeliais arba džiovinta, miltelių pavidalo.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis:
Birgit Hamm, Linn Schmidt, Grandma's German Cookbook, München: DK Pub., 2012, s. 60-61.

2 komentarai:

  1. O tepamas sūris, tai lydytas, ar Philadephia tipo?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Sveiki, ačiū, kad užsukate į mano receptų kampelį! Aš nadojau klasikinį Philadephia. Kadangi šis vokiškas užkandis seniau buvo gaminama su varške, tai, manau, kad čia tiktų bet kokia nesaldi kreminė varškė ar varškės tipo kreminis sūrelis. Dėl lydyto sūrio abejoju - turbūt jį sumaišius su Camambertu, neliktų malonaus tekstūrų kontrasto, o ir šiaip užkandžio skonis gali būti per stiprus.

      Panaikinti