2016 m. rugsėjo 5 d., pirmadienis

Kinrožių gaiva



Kaip ir dauguma žmonių, turinčių kitokias pažiūras negu aš pati, vegetarai, veganai ar žaliavalgiai manęs nė kiek nepiktina. Bent jau iki tol, kol nemėgina manęs agresyviai atversti į savo "tikėjimą". Na, o šiaip, kol nepatiriu spaudimo, esu linkusi paragauti ir pati pagaminti naujoviškų patiekalų, kuriuos jie sukuria, nors visai ne dėl to, kad tikėčiau juos esant sveikesnius (ar etiškesnius), o tiesiog iš smalsumo. Štai kodėl veganų mugės organizatorių paprašyta, ramia širdimi jus informuoju, kad:

Rugsėjo 10 d. Vilniaus viešbutyje „Panorama“ vyks pirmoji Lietuvoje veganų mugė „Vegfest LT“. Joje dalyvaus beveik pusšimtis įmonių, prekiausiančių veganišku maistu, kosmetika, parfumerija, higienos priemonėmis, receptų knygomis, drabužiais, dirbtinės odos rankinėmis, aksesuarais, veganų atributika.

Taigi, jeigu domitės veganų reikalais, atkreipkite dėmesį į šį renginį - daugiau informacijos apie jį nesunkiai rasite internete.

Nuotrauka Kristinos

Ne, šis tinklaraštis nepakeitė krypties. Visuomet buvau ir tebesu konservatyvi visavalgė, ir mano užsispyrimas maitintis "senoviškai" ko gero reiškia ne tiek begalinį apetitą, kiek tam tikras kultūrines schemas, kuriomis vadovaujuosi. Pirmiausia, aš nemanau, jog valgyti gyvūnus yra neetiška - laikantis pastarosios nuostatos, galima gyvenimą baigti kaip tiems Rytų vienuoliams (regis, priklausiusiems kažkokiai džainizmo atšakai), kurie per mikroskopą pirmą kartą pamatę vandenyje knibždančius mikroorganizmus, nusprendė daugiau išvis nebegerti ir po kelių parų mirė nuo troškulio.

Džiaugiuosi negimusi džainistų bendruomenėje, tikrai. Antra vertus, yra daugybė mėginimų pagrįsti vegetarizmo idėją ištraukomis iš Šv. Rašto. Tačiau manęs neįtikina teorijos, aiškinančios, kad alkstančią minią Kristus maitino ne duona ir žuvimis, o jūros dumbliais. Žmonės, rašantys tokius straipsnius, ne tik manosi esantys gudresni už teologus, bet ir kažkodėl tikisi, jog jų oponentai išvis niekada nėra atsivertę Biblijos. Šv. Raštą jie cituoja ne per daug korektiškai, iš konteksto ištraukdami tik tas atkarpas, kurios tinka jų koncepcijai pagrįsti, ir nutylėdamos viską, kas išteisina mėsėdžius. Savo ruožtu, aš manau, jog mano santykis su gyvūnais krikščioniškas ir tuo pačiu labai praktiškas: laikausi nuostatos, kad jų negalima tyčia, be reikalo skriausti, prijaukintais dera rūpintis, maisto pramonėje laikytis griežtų elgesio su gyvūnais taisyklių, tačiau tuo pačiu jų nesužmoginti. Žvėrys ir gyvuliai mano pasaulio hierarchijoje stovi ant žemesnės dvasinės pakopos, ir, jeigu atvirai, tuos, kurie su savo šunimi ar kate valgo iš vienos lėkštės, miega vienoje lovoje ir testamentais palieka jiems dvarus, aš laikau daugiau ar mažiau kvanktelėjusiais.

Šiai gaivai naudojami jamaikinės kinrožės (lot. Hibiscus sabdariffa) taurėlapiai, kurie surenkami augalui nužydėjus. Foto iš čia.

Taip, esu iš tų, kuriems patinka steikai, carpaccio ir tartarai. Ir ne vien dėl jų skonio, o dar ir todėl, kad juose glūdi kažkoks atavistinio ir pirmapradžio, tai, ką galima pavadinti tobulai grynu maistu. Vienas puikiausių tekstų, kuriuos esu skaičiusi šiuo klausimu, yra Kristinos Sabaliauskaitės esė Odė jautienai. Vegetarams verčiau neskaityti (2012, tekstas čia). Galėčiau pasirašyti po kiekvienu šios autorės žodžiu.

Labai panašiai manęs neįtikina ir kitos maitinimosi sistemos, kurios verčia atsisakyti vienų ar kitų tradicinės mitybos elementų. Pavyzdžiui, aš manau, kad mokėjimas suvaldyti ugnį ir išsikepti duoną - itin didelis žmonijos laimėjimas (ir apskritai - vienas iš svarbesnių veiksnių, formavusių mūsų civilizaciją), todėl skeptiškai žiūriu į žaliavalgystę. Dažniausia aš nė neskaitydama praverčiu receptus, kuriuose siūloma išsikepti pyragą "be miltų ir glitimo, be cukraus, be riebalų", pasimėgauti (?) dešrelėmis be mėsos, arba pagaminti varškę, nenaudojant pieno produktų. Galbūt mano vaikas užaugęs galvos kitaip, bet manęs pačios ko gero jau niekas neperauklės. Pyragus aš maišau ir, matyt, likusį gyvenimą maišysiu su miltais, sviestu, kiaušiniais ir cukrumi, steikus kepsiu iš mėsos, o varškę gaminsiu iš pieno. Tikras maistas, atitinkantis savo gramatinį pavadinimą, man reiškia tikrą gyvenimą, o kadangi šis jausmas glūdi giliai pasąmonėje, jokie į sąmonę apeliuojantys argumentai nepajėgūs jo modifikuoti.

Antra vertus, mano prisirišimas prie mėsos ir duonos visiškai nereiškia, jog vengiu daržovių, uogų, kruopų ir kitų patiekalų, pagamintų iš augalinio maisto. Tradicinės virtuvės irgi visuomet siūlo pasninkinių ar tiesiog šiaip lengvų valgių. Na, o daugumą klasikinių gaiviųjų gėrimų galima priskirti veganiškiems patiekalams, ar ne? Pavyzdžiui, šįkart aš siūlau jums kinrožių gaivos, kurioje nėra jokių gyvulinės kilmės produktų pėdsakų.

Nuotrauka Kristinos

Tiek kinrožės, tiek jų gaiva yra kilusios iš Afrikos. Daugelyje Afrikos šalių (Egipte, Sudane, Čade, Gambijoje, Senegale, Nigerijoje, Malyje ir t.t.) šalta kinrožių gaiva bei karšta arbata ir dabar yra mėgstami, populiarūs gėrimai, kurie pardavinėjami gatvėse, geriami namie ir net patiekiami per tokias dideles šventes kaip vestuvės, ypač musulmoniškuose kraštuose, kuriuose draudžiamas alkoholis. Be to, šiais laikais kinrožės gėrimams gaminti plačiai naudojamos ir Azijoje, Centrinėje Amerikoje, kai kuriose Europos šalyse. Šalta kinrožių gaiva itin populiari Karibuose, kur atkeliavo drauge su juodaodžiais vergais. Ji čia vadinama sorrel drink (sorrel Karibuose reiškia būtent kinrožes, o ne rūgštynes). Karibuose kinrožių gaiva - tradicinis kalėdinio laikotarpio atributas, jis dažniausia patiekiama per didžiąsias šventes prie "juodojo", t.y. džiovintų vaisių pyrago. O kodėl gi ne, juk per Kalėdas Karibuose karšta. Antra vertus, šis saldžiarūgštis gėrimas gerai atgaivina bet kada, todėl, tarkime, mums jis bus aktualesnis vasarą. Šią savaitę sinoptikai žada dar kelias šiltas dienas, tad gal kinrožių gaivos susigundysite pasigaminti, nelaukdami kitos vasaros :)

O gaminama ši gaiva labai nesudėtingai. Iš pradžių švieži arba džiovinti kinrožių taurėlapiai ir prieskoniai užplikomi verdančiu vandeniu ir paliekama maždaug parai, kad gerai pritrauktų. Tuomet gautas koncentratas pagal skonį saldinamas ir skiedžiamas šaltu vandeniu ir/ar ledukais. Štai ir viskas - skaisčiai raudonos spalvos, kvapnus, saldžiarūgštis gėrimas paruoštas. Tiesa, Karibuose tokia gaiva kartais aromatizuojama šlakeliu vietinio romo - jeigu gaiva nevaišinsite vaikų ir vairuotojų, jūs irgi galite pasinaudoti šiuo patarimu. Svarbiausia, ir gardindami gėrimą romu, ir dėdami į kinrožių gaivą prieskonius, vadovaukitės savo skoniu: jeigu negalite pakęsti, tarkime, gvazdikėlių, tai jų ir atsisakykite. Aš buvau šios gaivos nusivežusi pas draugus, kurie, pasirodo, turi traumatinių patirčių, susijusių su imbieru. Taigi, imbiero poskonis gaivoje jiems buvo lyg deguto šaukštas medaus statinėje. Be abejo, tokiems žmonėms imbiero geriau atsisakyti, o vietoje jo naudoti kad ir didesnį kiekį citrusinių vaisių žievelių. O štai mano šeimai imbieras nė kiek netrukdė - kinrožių gaiva buvo įvertinta pačiu aukščiausiu balu. Taigi, visuomet gaminkite, įsiklausydami į savo nuojautą.

Kalbant apie taip plačiai pasaulyje paplitusį gėrimą, sudėtinga priskirti jį kokiai vienai virtuvei. Na, bet kadangi skaitinėdama apie Karibų salas aš kaip tik ir sugalvojau, kad reikia juo paįvairinti lietuviškų girų ir kompotų asortimentą, mano tinklaraštyje kinrožių gaivai bus priskirta Karibų etiketė. O šiaip turėkite galvoje, kad daugelyje kitų kraštų šis gėrimas gaminamas beveik identiškai - išverdant koncentruotą arbatą, naudojant daugmaž tą patį papildomų prieskonių rinkinį ir pasaldinant pagal skonį.

Nuotrauka Kristinos



Sorrel drink - kinrožių gaiva

Ingredientai: (išeis apie 4 l gaivos)

2 l vandens
~ 200 g džiovintų kinrožių
1 cinamono lazdelė
~ 3-4 cm ilgio imbiero gabaliukas
4-6 gvazdikėliai
1 apelsino žievelė
Cukraus, geriausia šviesiai rudo cukranendrių (pagal skonį; greičiausia prireiks apie 500 g)
Šalto vandens ir/ar ledukų (pagal skonį; gaivai atskiesti)
Nebūtinai: šlakelis romo
  1. Dideliame prikaistuvyje užvirinkite 2 l vandens. Sudėkite džiovintas kinrožes, nuluptą ir plonomis riekelėmis supjaustytą imbierą, gvazdikėlius ir citrusinių vaisių žievelę (be baltosios dalies). Užvirinkite dar kartą ir ant mažos ugnies pavirkite apie 5 min., tuomet nukaiskite. Uždenkite ir palikite maždaug 12-24 valandoms, kad gerai pritrauktų. 
  2. Jeigu norite, kol arbatos koncentratas dar karštokas, jį pagal skonį pasaldinkite - cukrus geriau ištirps. Galima saldinti ir atvėsusį gėrimą prieš pat jį patiekiant, tuomet labai patogu iš anksto išsivirti cukraus sirupo, t.y. cukrų užvirinti su trupučiu vandens ir atvėsinti, o gautą sirupą naudoti vietoje cukraus - jis daug geriau ir greičiau pasiskirstys gaivoje. 
  3. Perkoštą ir pasaldintą kinrožių gaivos koncentratą pagal skonį atskieskite šaltu vandeniu ir/ar ledukais (ledukų pridėkite maždaug pusę ąsočio ir užpilkite koncentratu, paskui palaukite, kol dalis ledukų ištirps). Jeigu norite, į gaivą įmaišykite šlakelį romo. 
  4. Karštą dieną papildomai pasiūlykite ledukų, kuriuos kiekvienas galėtų įsidėti į savo stiklinę. Jeigu patiekiate gėrimą taurėse, galite jį papuošti apelsino griežinėliu. 
  5. Nepraskiestą kinrožių gaivos koncentratą šaldytuve galite laikyti maždaug savaitę.
Apie recepto šaltinius: visų nebeatsimenu prie geriausių norų, keli svarbesni čia, čia ir čia.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą