Varškės desertas su uogomis

Niekuomet neabejojau, kad rugsėjo 1-oji - didelė šventė. Man patiko mokytis. Puikiai rašiau rašinius, be didesnio vargo spręsdavau geometrijos bei fizikos uždavinius ir atlikdavau daugumą kitų užduočių. Vienok turėjau ir savo košmarų: tai buvo muzikos ir kūno kultūros pamokos. Nei muzikinės klausos, nei koordinacijos, nei fizinės ištvermės nebuvo įmanoma tiesiog atsisėsti ir išmoksti prie rašomojo stalo, o gamta šiais dalykais manęs, deja, neapdovanojo.

Prašydavau muzikos mokytojos (beje, vienos klasiokės mamos), kad leistų man parašyti kokį rašinį apie vieną ar kitą kompozitorių, bet kur tau. Ji mane pastatydavo prieš klasę ir su sadistišku pasitenkinimu liepdavo solfedžiuoti, nors aš net nesuprasdavau, ko iš manęs norima. Visos jos skambinamos natos man aidėdavo visiškai vienodai kaip įkyraus lietaus lašai, ir nei anuomet, nei dabar negalėčiau atskirti kažkokių mistinių tonacijų, net jei man už tai grėstų sušaudymas. Taip taip, didelių renginių metu, kai visa salė ploja, tarkime, aktoriams už puikų spektaklį, aš iki šiol nepataikau į plojimo ritmą, visai kaip vaikystėje nepataikydavau į koją, todėl mūsų klasė amžinai prakišdavo Žygio ir dainos konkursą.

Su kūno kultūros pamokomis sekėsi ne ką geriau. Nors buvau lengva ir smulkutė, neturėjau nei greitų kojų, nei stiprių rankų, nei žaibiškos reakcijos, ir joks "kvadrato" komandos kapitonas manęs nekviesdavo į savo komandą nei pirmu, nei antru šaukimu. Ko gero vienintelės sporto šakos, kuriose jaučiau pranašumą - tai šaškės ir šachmatai :) Meilės sportui nepridėjo ir isteriško būdo mokytoja, kuri už neįvykdytus normatyvus per daug nesivaržydama mus išdėdavo į šuns dienas. Kone po kiekvienos pamokos merginos bambėdavo, kad baigusios mokyklą niekada gyvenime nesportuos. O kartais sportą reikėdavo sujungti su muzika - žodis aerobika mano galvoje vis dar asocijuojasi su didžiausiu stresu. Kad ir kiek stengiausi, taip ir nesugebėjau priversti savo rankų daryti viena, o kojų - visai ką kita (dėl tos pačios priežasties neturiu vilties kada nors išsilaikyti vairavimo teises). 

Nuotrauka Kristinos

Bėgant laikui, aš išmokau gėrėtis muzika, tiek klasikine, tiek populiaria, nors įtariu, kad girdžiu tik pusę tiek garsų, kiek girdi kiti žmonės. Mano pačios muzikinis repertuaras, deja, apsiriboja ilgiausias metais, su gimimo diena, Lietuvos himnu bei lopšinėmis vaikui. Lygiai taip įsitikinau, jog judėjimas - be galo naudingas reikalas, suteikiantis jėgų, energijos ir žvalumo. Tapti sporto žvaigžde, akivaizdu, man nebuvo lemta, bet pagal išgales ir supratimą stengiuosi gyventi aktyviau ir maitintis sveikiau. Todėl susidomėjau ir nudžiugau pamačiusi, kad Valio firmos dovanotame krepšyje yra ne tik natūralaus graikiško jogurto, bet ir kreminės varškės su padidintu baltymų kiekiu. Anksčiau nebuvau jos pastebėjusi. O pasirodo, šios serijos kreminės varškės būna net 3 skonių: bananų, ananasų ir kakavos. Produktas sukurtas taip, kad šimte jo gramų yra mažiau negu 0,5 g riebalų, apie 4 g angliavandenių ir daugiau negu 10 g baltymų. Kaip privalumai nurodomi ir gaminio sudėtyje esantys saldikliai, nors aš nesu tikra, ar acesulfamas K tikrai naudingesnis sveikatai negu mums įprastas cukrus, o pakeistų savybių krakmolas - nepriekaištingas pakaitalas natūraliems pieno riebalams, kurie iš varškės pašalinti kaip pikčiausias sportininkų priešas. Na, bet mano vyras, kur kas sportiškesnis žmogus negu aš, sako, jog aš per daug kabinėjuosi prie smulkmenų. Vyro manymu, produktas tiesiog puikus, todėl dabar jis kartas nuo karto parsineša šios kreminės varškės ir pasigardžiuodamas valgo ją po treniruotės.

Nuotrauka Kristinos

O aš - ką aš? Pati viena man ši varškė šiaip sau - erzina saldiklių skonis, nors kitiems jis neužkliūva. Užtai žiūrėdama į tas spalvingas kreminės varškės pakuotes iškart sugalvojau, jog gaminį galima patobulinti ir pagaminti gardžius, pakankamai sveikus desertus tingiam vakarui su šeima. Dar žiemą, kai su sūnumi kepėme kokosinius sausainius ir cinamoninius sausainius iš Sami Malila knygos Muminukų mamos receptai, jis įkalbinėjo mane pasigaminti ir "Hemulio desertinės varškės". Bet anuomet aš įtikinau jį keliems mėnesiams atidėti šį reikalą - mat receptas reikalavo šviežių ir skanių uogų ir/ar vaisių. Užtai vasara tokiems desertams - pats tinkamiausias metas, taigi, šįkart ilgai nesvarstydami atsivertėme knygą ir ėmėmės darbo :)

Tradicinė lietuviška varškė dažniausia turi didesnių ar mažesnių grūdelių ir yra rūgštoka, ją suomiai vadina "rusiška". Tuo tarpu Suomijioje tradiciškiausia laikoma švelni, kreminės konsistencijos varškė (suom. rahka, maitorahka). Ji naudojama įvairiausiems patiekalams, įskaitant varškės desertus. Desertai dažniausia gaminami taip: į kreminę varškę dedamas skonį suteikiantis ingredientas (trintos uogos, smulkinti vaisiai, riešutai, mėgstamas džemas, kava, kakava, šokoladas, karamelė ir t.t.), masė pagal skonį pasaldinama ir išpurinama, įmaišius nedidelį kiekį plaktos grietinėlės. Tuomet desertai atšaldomi, papuošiami ir tuojau pat tiekiami. Priklausomai nuo to, kokius priedus pasirinksite, desertai vis skirtingai atrodys ir bus kitokio skonio, o ir juos gaminant gali būti šiokių tokių variacijų. Pavyzdžiui, jeigu į varškę įmaišysite nemažai trintų bananų, dėsite džemo ar karamelės, papildomai jos saldinti ko gero nereikės, tačiau jeigu naudosite tokias rūgščias uogas kaip bruknės, cukraus/ medaus gali prireikti daugiau negu naudojant kitus priedus. Dažniausia į varškės desertus suomiai deda vieną pasirinktą priedą, tarkime, mėlynes: didžiąją jų dalį pertrina ir sudeda į varškę, o likusiomis sveikomis uogomis papuošia desertą. Tačiau suomių virtuvėje gana įprasta į varškės desertus dėti ir du skirtingus priedus: pavyzdžiui, kreminę varškę pagardinti cinamonu, o tuomet į ją įmaišyti džiovintų slyvų, arba derinti šokolado drožles bei cukruotas apelsino žieveles ir pan. Mūsų desertą aš irgi nusprendžiau sukomponuoti kontrasto principu: kakavinę varškę maišiau su saldžiarūgštėmis avietėmis.

Priklausomai nuo to, kokie priedai dedami į varškės desertus, suomiai juos vadina vis kitaip, tačiau antroji pavadinimo dalis visuomet yra rahka, t.y. varškė. Antai varškės desertai su uogomis vadinami marjarahka, su vaisiais - hedelmärahka, su kakava - kaakaorahka, o praturtinta papildomais baltymais - proteiinirkha (beje, Skandinavijos rinkai Valio gamina daugiau ir įvairesnių skonių baltyminių varškių). Mano pagamintą desertą prie gerų norų būtų galima priskirti net kelioms kategorijoms, bet aš manau, jog jį labiausia tiktų vadinti varškės desertu su uogomis - tiesiog todėl, jog jį sukomponuoti mane įkvėpė ne tik Valio dovanos, bet ir sode raudonuojančios avietės.

Vasarą varškės desertui suomiai paprastai naudoja vietines uogas (braškes, mėlynes, avietes ir pan.), žiemą - atvežtinius vaisius (ananasus, apelsinus, bananus), šokoladą, uogienes ir pan. Taigi, iš esmės nėra blogo laiko juo pasimėgauti. Ir dar vienas dalykas: įvairias priedais pagardinta, plakta grietinėle išpurinta kreminė varškė gali būti panaudojama pyragams, pyragaičiams, vyniotiniams ir kitiems konditerijos gaminiams pertepti. Taigi, neribokite savo vaizduotės :)

Nuotrauka Kristinos

Marjarahka - varškės desertas su uogomis

Ingredientai: (6 porcijoms)

600 g kreminės varškės, saldžios arba nesaldintos (aš naudojau Valio kakavinę baltyminę varškę)

~ 600 g trintų uogų/ vaisių arba kitokių skonį suteikiančių priedų (pagal skonį; aš naudojau 4 v.š. labai tamsios kakavos, daugiau apie priedus žr. pastabą aukščiau)

Nebūtinai: keli lašai vanilės ekstrakto, žiupsnelis cinamono, kardamono ar kitokių saldžių prieskonių

Cukraus arba medaus (pagal skonį)

~ 200 ml plakamosios grietinėlės

Šviežių uogų, vaisių, šokolado drožlių ar pan. desertui papuošti (aš naudojau šviežias avietes ir šokoladinius pusryčių dribsnius)

1. Į kreminę varškę įmaišykite trintas uogas ar kitokius pasirinktus priedus ir, jeigu naudosite, prieskonius. Pagal skonį pasaldinkite - priklausomai nuo priedų rūgštumo ar saldumo, cukraus/ medaus gali reikėti daugiau arba mažiau. Į kakavinį kremą aš dėjau ir žiupsnelį druskos; manau, ji tiktų ir gaminant karamelinį varškės desertą, bet gaminant desertus su uogomis ar vaisiais jos nereikės. 
2. Kai kremas bus norimo skonio ir saldumo, į jį įmaišykite šiek tiek plaktos grietinėlės, kad desertas būtų purus. 
3. Desertinę varškę supilkite į didelį serviravimo dubenį arba atskirus indelius, papuoškite šviežiomis uogomis, smulkintais vaisias, riešutais, šokoladu ar pan. 
4. Desertą tiekite atvėsintą.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia ir čia:

Sami Malila, Muminuko mamos receptai. Tave Jansson iliustracijos. Iš suomių kalbos vertė Viltarė Urbaitė, Vilnius: Nieko rimto, 2012, p. 56.