Lietuvos padangėje keičiasi premjerai, Seimo pirmininkai ir valdančiųjų partijų koalicijos, deja, kai kurie dalykai lieka tvirti it nepajudinamos konstantos. Pavyzdžiui, stabiliai augančios šildymo kainos - be realios teisės atsisakyti monopolininkų paslaugų. Arba tik dėl akių "kontroliuojami" viešieji pirkimai, kurių skaidrumu gali tikėti nebent naivuoliai, lygiai taip pat tikintys dantukų fėjomis ir Kalėdų seneliu. Arba nežaboti ir nežabojami stambiojo verslo apetitai. Ir nereikia juokinti žmonių, postringaujant apie verslo sąlygų gerinimą. Kokių gi dar geresnių sąlygų turėtų sulaukti, tarkime, milijonus gryno pelno uždirbantys didieji prekybos centrai, kad vieną dieną jų savininkai užsimanytų ženkliai pakelti kasininkių ir salės darbuotojų atlyginimus - bent jau tiek, kad visiems mums iš savo kišenės nereikėtų padengti jų vaikų nemokamų pietų ir įvairių rūšių kompensacijų? Ar jums atrodo normalu, kad žmonės, plušantys nuo ryto iki vakaro, nesuduria galo su galu, todėl yra priversti prašinėti lengvatų, o kitiems, mažai ką turtingesniems mokesčių mokėtojams, nelieka nieko kito, kaip tik jas apmokėti? Mat Lietuvoje laikoma blogu tonu net užsiminti, kad sėkmingai dirbantys verslininkai galėtų dalintis pelnu, mokėdami adekvačius atlyginimus savo darbuotojams, užuot perkėlę pusę jų išlaikymo ant valstybės kupros. Čia jau nekalbant apie tokias "nesąmones" kaip progresiniai ar prabangos mokesčiai, kurie, vienok, laikomi "sąmone" Šveicarijoje, Vokietijoje, Danijoje, Švedijoje ir kitose klestinčiose šalyse (kurios, be kita ko, nepalieka "laisvosios rinkos" savieigai, bet griežtai reguliuoja uždarbio minimumą, kuo baisiai piktinasi mūsų ekonomikos "ekspertai") . Kažkodėl nesistebiu, jog mūsų valstybė per porą dešimtmečių netapo turtingesnė. Akivaizdu, jog situacija absurdiška, nes lobsta tik saujelė išrinktųjų, bet nelieka pinigų švietimui, kultūrai, sveikatos apsaugai, nukenčia smulkusis verslas, jaunos šeimos, vadinamoji vidurinioji klasė, mėginanti išsikovoti savo vietą po saule, bet kaskart negailestingai nuskalpuojama. Kažin, kiek stambusis verslas sumokėjo nueinančiai valdžiai, kad rinkimų išvakarėse ši išdrįso savižudiškai patvirtinti naująjį darbo kodeksą? Įtariu, suma įspūdinga, jeigu jau ryžosi pjauti šaką, ant kurios sėdėjo. Na, bet, kaip sakoma, kieno vežime sėdi, to ir giesmę giedi. O liūdniausia, kad konstruktyvių žingsnių sunku tikėtis ir iš naujųjų valdančiųjų. Kai pirmu darbu skelbiamas pensijų didinimas (iš kokių rezervų?), o ne emigracijos stabdymas ir darbo sąlygų gerinimas mokesčius mokantiems ir jaunąją kartą auginantiems žmonėms, į galvą ateina vienas vienintelis žodis - populizmas, pigus, tuščias ir trumparegiškas. Žinoma, pensijų didinimas - irgi svarbus žingsnis, bet kai renki valdžią, visuomet tikiesi, kad ji kompetetingai susidėlios prioritetus, nusistatys logišką darbų eiliškumo seką ir pademonstruos, jog sugeba suvokti priežastingumo ryšius.
Nuotrauka Kristinos
Dėsninga, jog jau daugelį metų nesikeičia ir pesimistinės Lietuvos dirbančiųjų nuotaikos. Perskaičiau šio mėnesio statistiką: daugiau negu 80% darbuotojų yra nepatenkinti savo darbu. Jie skundžiasi per mažais atlyginimais, nes iš ubagiškos algos neišgali susimokėti net mokesčių, prasta atmosfera kolektyve (deja, toks posakis dažniausia reiškia ne tik bendradarbės iš gretimo kabineto intrigėles, o sistemišką, chamišką bei arogantišką darbdavių elgesį), minimaliomis galimybėmis siekti aukštesnės pozicijos ar kitokio įvertinimo ir t.t. Nenuostabu, kad pirmadienis mums, lietuviams, - sunki diena. Labai sunki diena. Kad pirmadienis būtų geriausia, laukiamiausia savaitės diena, žmogus turi savo darbą ne tik išmanyti, bet ir mėgti, mylėti, vertinti, jausti, kad realizuoja save ir už tai yra teisingai atlyginamas. Todėl visiems savo skaitytojams linkiu, kad pirmadieniai taptų įkvepiantys ir prasmingi, nesvarbu, ar esate samdomas darbuotojas, ar darbdavys.
Nuotrauka Kristinos
Na, o jeigu kol kas vis dar esate tarp tų 80% nelaimingų darbuotojų, kuriems savaitės pradžia - sunkiausias laikas, siūlau trumpalaikį, bet greitą būdą nors kiek pakelti sau nuotaiką. Tiesiog vakare raskite kelias minutes tešlai užmaišyti ir per pusvalandį išsikepkite keksiukų. Jeigu norite, juos pagardinkite plakta grietinėle bei aviečių uogiene, ir papuoškite biskvitiniais "drugeliais". Tokie keksiukai primins vasarą, atostogas ir, tikėtina, privers nusišypsoti :)
"Drugeliais" gali tapti bet kurios rūšies keksiukai: vaniliniai, aguoniniai, šokoladiniai ir t.t. Tereikia juos iškepti, atvėsinti, o tuomet nupjauti jų kepurėlę taip, kad keksiuke liktų nedidelis "krateris", o nupjautoji dalis primintų miniatiūrinę "skraidančią lėkštę":
Nuotrauka Kristinos
Dabar keksiuko ertmę telieka pripildyti plaktos grietinėlės (tradiciškai; mėgstantys eksperimentus, gali naudoti citrininį kremą ar bet kokį kitokį mėgstamą įdarą), keksiuko viršūnėlę padalinti perpus, uždėti ant grietinėlės pusnies kaip drugelio sparnus, galiausia papuošti kepinius lašeliu tirštos uogienės (dažniausia naudojama aviečių). Jeigu norite, kad keksiukai atrodytų itin iškilmingai, puošdami juos grietinėle ir uogiene naudokitės konditeriniu švirkštu, o pačioje pabaigoje apsijokite kepinėlius cukraus pudra. Bet jeigu keksiukus kepate vidury savaitės ir ketinate juos suragauti, su šeima gerdami vakarinę arbatą, dekoravimui užteks nedidelio aštraus peiliuko, arbatinio šaukštelio ir 5 min. pastangų.
Apie keksiukus-drugelius (angl. butterbly cakes arba butterfly fairy cakes) pirmą kartą perskaičiau Darinos Allen knygoje. Sužinojau, jog tai tradiciniai britų ir airių gardumynai, itin išpopuliarėję XX a. viduryje, kuomet jie buvo patiekiami kone kiekviename vaikų gimtadienyje ar vestuvių pobūvyje. Vėliau į madą atėjo įmantresni keksiukų dekoravimo būdai, tad keksiukai-drugeliai šiais laikais priskiriami kiek senamadiškiems, nostalgiškiems gardumynams. Bet jie vis dar turi nemažai gerbėjų. O kodėl ne? Dailūs, gardūs ir nesudėtingai pagaminami, šie saldumynai tikrai papuošia ir pagyvina vaišių stalą bei pamalonina mūsų gomurį.
Kepdama keksiukus-drugelius, aš naudojausi tuo pačiu Darinos Allen receptu, kaip ir pristatydama jums glaistytus ir našlaičių žiedais papuoštus airiškus keksiukus bei keksiukus su cukruotomis vyšniomis. Jie minkšti, purūs, gero skonio, be to, turi dar vieną šiuo atveju parankią savybę: neauga pernelyg aukšti. Tai reiškia, jog jų paviršius arba neįtrūksta, arba įtrūksta nežymiai, ir dėl to dekoruojant galima suformuoti dailius, neaptrupėjusius drugelių sparnus. Tačiau, kaip jau minėjau, jūs galite rinktis bet kokį kitą savo mėgstamą keksiukų receptą - na, o čia tebūnie dar viena idėja, kaip juos papuošti.
Nuotrauka Kristinos
Butterfly fairy cakes - keksiukai "Drugeliai"
Ingredientai: (priklausomai nuo formelių dydžio, išeis 8-12 keksiukų)
110 g kambario temperatūros sviesto*
110 g cukraus
2 kiaušiniai
Keli lašai vanilės ekstrakto arba žiupsnelis Burbono vanilės
Nebūtinai: ¼ a.š. druskos**
150 g miltų
1 a.š. kepimo miltelių
Nebūtinai: 1 v.š. pieno arba vandens
Dekoravimui:
Plaktos grietinėlės
Tiršto aviečių džemo***
Nebūtinai: cukraus pudros (keksiukams apsijoti)
- Sviestą ir cukrų gerai išsukite, kol pabals. Įmuškite kiaušinius, sudėkite vanilę ir, jeigu norite, druską. Vėl gerai išsukite, kad masė būtų puri.
- Persijotus miltus sumaišykite su kepimo milteliais. Įmaišykite į sviesto, cukraus ir kiaušinių masę; jeigu ji atrodo kietoka, įpilkite šaukštą pieno ar vandens.
- Tešlą sudėkite į keksiukų formeles ir kepkite iki 200ºC įkaitintoje orkaitėje apie 20 min., arba kol keksiukai gražiai pakils, parus; greičiausia jų viršus šiek tiek įtrūks. Išimtus keksiukus atvėsinkite ant grotelių.
- Atvėsusius keksiukus papuoškite. Aštriu peiliuku nupjaukite keksiukų viršūnėles; pjaudami peilį laikykite šiek tiek įstrižai, kad keksiuko viduryje susidarytų duobutė. Ją pripildykite plaktos grietinės (jeigu norite, galite naudotis konditeriniu švirkštu). Keksiuko viršų perpjaukite perpus, tuomet storesniasiais galais susmeikite į grietinėlę. Smeigdami "sparnelius" pasukite taip, kad apkepusi plutelė žiūrėtų į viršų. Mažu šaukšteliu arba konditeriniu švirkštu tarp "sparnelių" paskleiskite truputį aviečių uogienės. Jeigu norite, keksiukus apsijokite cukraus pudra.
- Keksiukus galima valgyti tuojau pat, bet, jeigu ruošiatės vakarėliui, paranku juos iškepti iš anksto, papuošti likus 2-3 valandoms iki valgymo, o tuomet laikyti vėsiai.
* Ši pastaba skirta pradedantiems kepėjams: nereikėtų manyti, jog minkštą kambario temperatūros sviestą galima be vargo pakeisti skystu tirpintu. Šildant sviesto savybės keičiasi, todėl kepiniai prasčiau iškyla (o kai kada ir visai neiškyla), praranda purumą. Tad kepdami planuokite ir neįvedinėkite savo taisyklių (o vėliau man nesiskųskite, kad skelbiu neteisingus receptus :).
** Originaliame recepte druska neminima, bet aš į kepinius visada dedu žiupsnelį druskos, kuri subalansuoja jų skonį ir padeda išryškėti kitiems prieskoniams.
*** Šiems kepiniams geriau naudoti aviečių džemą be grūdelių. Jeigu turite tirštos aviečių uogienės, 2-3 jos šaukštus tiesiog pertrinkite per sietelį, kad juos atskirtumėte. Jeigu pertrinta uogienė skystoka, arba jeigu namuose turite tik aviečių sulčių/ sirupo, juos pavirkite, kol sutirštės (jeigu reikia, įdėkite papildomo cukraus), atvėsinkite ir naudokite kaip aviečių džemą.
Nuotrauka Kristinos
Recepto šaltiniai:
Darina Allen, Forgotten Skills of Cooking, Great Britain: Kyle Books, 2009, p. 532-533.
Darina Allen, Irish Traditional Cooking, Great Britain: Kyle Books, 2012, p. 299-300.
Nuostabūs keksiukai, tokie nostalgiški :)
AtsakytiPanaikintiO į temą pridursiu, kad, matyt, priklausau mažumai. Man patinka mano darbas, o ir atlyginimu negaliu skųstis.
O dėl besiskundžiančių - deja, Lietuvoje yra daug tokių, kurie kad ir kiek uždirbtų, jiems yra per mažai... :)
Ačiū už gražius žodžius! Keksiukai iš tikrųjų verti dėmesio tiek savo išvaizda, tiek skoniu, tikiuosi, turėsite progos tuo įsitikinti :)
PanaikintiSmagu, žinoti, jog mano skaitytojams viskas gerai su darbais, nuoširdžiai džiaugiuosi. Ir sutinku, kad tarp tų 80 proc. nepatenkintųjų yra visokiausių žmonių ir visokiausių lūkesčių, greičiausia ir nepagrįstų. Tiesiog aš daugiausia bendrauju su humanitarinius mokslus baigusiais ir dirbančiais švietimo bei mokslo įstaigose, bibliotekose, muziejuose ir pan. Jų atlyginimas balansuoja ant minimumo ribos, ir net tie, kurie mėgsta savo specialybę, nuolat jaučiasi finansiškai nesaugiais. Tiesą sakant, ir aš pati 12 metų studijavau, kad apsiginčiau mokslo laipsnį, mano darbovietė turi skambų pavadinimą ir prestižinį statusą, bet vidutinis atlyginimas čia.. 400 eurų (nepriklausomai nuo darbo stažo). Jeigu atvirai, galiu tą darbą dirbti tik todėl, kad šeimą išlaiko vyras. Ar mano kolegos patenkinti darbu? Aišku, kad ne, kaip ir dauguma gydytojų, policininkų, gaisrininkų ir t.t. Ir, deja, čia negalioja taisyklė "daugiau dirbk, daugiau ir uždirbsi". Darbo krūviai ir taip nejuokingi, be to, turi tendenciją didėti, bet lėšų didesniems atlyginimams kaip nėra, taip nėra. Aišku, kad žmonės ieško įvairių išeičių - emigruoja, keičia profesijas, ima kyšius ir t.t., bet susidariusi padėtis man vis dėlto atrodo liūdna.