Senamadiškas Portlando keksas

Atleiskite, aš jus apgavau. Šis kepinys vadinasi visai ne Senamadiškas Portlando keksas - pati jam sugalvojau tokį pavadinimą. Iš tikrųjų tai Lewis and Clark Fair Cake, kas apytikriai reikštų Parodos, surengtos Lewis'o ir Clark'o ekspedicijos garbei, pyragas. Dabar suprantate, kodėl negalėjau šio kepinio be jokių paaiškinimų pavadinti jo tikruoju vardu? Taip jau yra - kartais, prieš pereinant prie receptų, reikia apžvelgti nemažą gabalą istorijos, ir nebūtinai tiesiogiai susijusios su virtuve. Bet, jeigu atvirai, šis pyragas vertas, kad rastumėte pusvalandį ir perskaitytumėte jo "biografiją".

Nuotrauka Kristinos

Pirmiausia reikia pasakyti, kad šis keksas priklauso istorinių kepinių grupei - jo receptas 1905 m. buvo išspausdintas kulinarinėje knygoje Choice Recipes, kurią išleido veiklios Portlando moterys. Taigi, keksui mažų mažiausia 112 metų, o gal ir daugiau, nes iki patekdamas į knygą, jis ko gero buvo ne kartą patikrintas praktikoje. Internete man nepavyko aptikti šio kepinio nuotraukų - nežinia, ar JAV moterys senuoju receptu išvis nebesinaudoja, ar jis tiesiog nepateko į tinklaraštininkių akiratį. Kur kas dažniau receptas naujesniuose, virtuvės istorijai skirtuose leidiniuose perspausdinamas kaip "istorinė įdomybė", teorinis pavyzdys, kaip anksčiau būdavo kepami pyragai. Aš užtikau jį atsitiktinai, skaitinėdama apie šiuolaikinę Oregono virtuvę. Taigi, receptą apžiūrėjau, išstudijavau, ir nusprendžiau, kad šis pyragas (angl. cake) savo sudėtimi labai jau panašus į keksą. Produktai neįmantrūs ir būdingi klasikiniam keksui (sviestas, kiaušiniai, cukrus, miltai), jų proporcijos logiškos, tad, pamaniau, kodėl neišbandžius? Tiesa, pyrago kepimo instrukcijų pasigedau - turbūt knygos sudarytojos manė, kad kiekviena save gerbianti Portlando šeimininkė, turėdama ingredientų sąrašą, ir taip mokės užmaišyti ir iškepti pyragą :) Tad ir aš nusprendžiau nepasiduoti, pasinaudoti sukaupta keksų kepimo patirtimi ir ingredientus sumaišyti savo nuožiūra. Rezultatas? Rezultatas!.. Mano lūkesčiai pasiteisino 100% ir dar su kaupu. Nesudėtingai pagaminamas, drėgnas, purus, bet neriebus, šis keksas yra tikro, gero senamadiško kekso pavyzdys. Vakarop, kai jį iškepiau ir nuglaisčiau, keksas atrodė taip:

Nuotrauka Kristinos

Kadangi šeštadienio rytą labai jau nesinorėjo lipti iš lovos, paskutinioji atėjusi į virtuvę radau savo vyrus pusryčiaujančius. Keksas atrodė taip:

Nuotrauka Kristinos

Na, jūs mane supratote - pyragas tikrai ne iš prastųjų :) Bet dar liko išsiaiškinti, kodėl toks komplikuotas jo tikrasis pavadinimas. O pradėti reikėtų nuo... 3-iojo JAV prezidento Tomo Džefersono (Thomas Jefferson, 1743-1826). Be daugybės kitų nuopelnų JAV istorijai, būtent jis 1803 m. iš Prancūzijos nupirko Luizianą ir išplėtė savo šalies teritoriją maždaug dvigubai. Luizianos vardu anais laikais buvo vadinama milžiniška teritorija, dabar apytikriai atitinkanti centrinę JAV dalį (palyginti su prancūzų valdoma Luiziana, dabartinė Luizianos valstija atrodytų tikra nykštukė). Pirkinys buvo neeilinis, bet Džefersonas turėjo rimtų priežasčių ryžtis tokiam žingsniui. Vienas svarbiausių argumentų - atsivėrę upių keliai, turėję didelį poveikį ekonomikos ir prekybos augimui. Be to, su prancūzais nebereikėjo kovoti dėl įtakos zonų, tad JAV valdžia galėjo užsiimti kitais reikalais. Bet kai kurie istorikai pastebi, jog čia ne paskutinį vaidmenį galėjo suvaidinti ir prezidento mokslinis smalsumas. Mat Džefersonas buvo ne tiktai neeilinių gabumų politikas - regis, jis domėjosi viskuo, kuo tik įmanoma domėtis, pradedant mechanika ir paleontologija, baigiant sodininkyste ir kulinarija. Didžiuliai neištyrinėti Amerikos plotai jį traukte traukė, todėl, prancūzų valdytas žemes prijungęs prie JAV teritorijos, jis nusprendė tuojau pat ten nusiųsti ekspediciją. Pastaroji turėjo ištyrinėti nežinomas žemes, o grįžusi viską atraportuoti pačiam šalies vadovui. Pirmiausia prezidentas įtikino Kongresą jo sumanytą ekspediciją finansuoti, o tuomet jos vadovu paskyrė savo sekretorių ir patikėtinį Meriwether Lewis'ą (1774-1809). Pastarasis į pagalbą pasikvietė William'ą Clark'ą (1770-1838), surinko dar 30 žmonių komandą ir išsiruošė į kone pustrečių metų (nuo 1804 m. gegužės iki 1806 m. spalio) trukusią ekspediciją, kurios metu upėmis pasiekė Ramųjį vandenyną. Kelionės metu buvo braižomi žemėlapiai, aprašomi vandens keliai, registruojami augalai bei gyvūnai, užmezgami kontaktai su indėnais ir t.t. Atrodo, prezidentas Džefersonas ekspedicijos rezultatais liko patenkintas, bet anuomet didesnio atgarsio Lewis'o ir Clark'o kelionė nesulaukė. Panašu, jog prezidento administracija vengė šį įvykį per daug viešinti pirmiausia dėl to, kad piliečiams nekristų į akis ekspedicijos kaštai. Ir nors, bėgant laikui, Lewis'o ir Clark'o nuopelnai buvo deramai įvertinti, visi jų kelionės užrašai buvo sutvarkyti ir išleisti tik 2004 m. Žodžiu, po mirties šie žmonės sulaukė didesnės visuotinės šlovės negu būdami gyvi.

Vienas iš daugybės atvirukų, išleistų 1905 m., kai Portlande buvo surengta pasaulinė paroda, skirta Lewis'o ir Clark'o ekspedicijos šimtmečiui paminėti. Foto iš čia.

O kaip gi susijusi ši ekspedicija su kažkokia paroda Portlande? Geras klausimas. Griežtai žiūrint, tiesiogiai nesusijusi :) XIX a. pabaigoje JAV nukentėjo nuo ekonominės krizės, žinomos kaip Ilgoji depresija, todėl verslininkai visoje šalyje suko galvas, kaip bent šiek tiek atgaivinti ir pagyvinti vietinę ekonomiką. Ir štai 1895 m. Oregono valstijos pirkliui Dan'ui McAllen'ui kilo mintis, jog ne pro šalį būtų surengus įspūdingą parodą-mugę, geriausia tarptautinę, į kurią plūstų žmonės ir noriai paliktų čia savo uždirbtus pinigus. Idėja buvo gera, bet tam, kad pritrauktum dalyvius ir lankytojus, neužteko pasakyti: mes norėtume pasipinigauti. Parodai žūtbūt reikėjo surasti patrauklią temą. Ir čia į pagalbą Oregono politikams bei verslininkams atėjo vietinė Istorijos mylėtojų draugija (Oregon Historical Society). Jos atstovai priminė, jog 1805 m. Lewis'o ir Clark'o ekspedicija pasiekė Ramųjį vandenyną, išsilaipino Oregono valstijos teritorijoje, o pats Oregonas pirmą kartą atsirado JAV žemėlapyje. Va čia tai bent tema! Nuspręsta parodą dedikuoti šiems keliautojams ir atradėjams, tiksliau, paminėti jų ekspedicijos šimtmetį (oficialiai paroda buvo pavadinta Lewis and Clark Centennial Exposition, t.y. Lewis'o ir Clark'o ekspedicijos šimtmečiui skirta ekspozicija). Portlande, didžiausiame Oregono valstijos mieste, kur 1905 m. turėjo įvykti paroda, prasidėjo parengiamieji darbai. Jie truko ištisą dešimtmetį: buvo statomi parodų rūmai ir viešbučiai, grindžiamos miesto gatvės, sodinami tūkstančiai rožių krūmų, deramasi su parodos dalyviais, leidžiamos knygos, atvirukai ir t.t. Tad nenuostabu, jog 1905 m. birželio-spalio mėnesiais trukusi paroda praėjo su didžiuliu pasisekimu. Parodoje savo ekspozicijas demonstravo ne tik atskiros JAV valstijos, bet ir Italija, Vokietija, Prancūzija, Ispanija, Japonija, Filipinai, parodų centre nuolat vyko vaidinimai ir koncertai, veikė kavinės, norintieji galėjo pamatyti "judančius paveikslėlius" (kinas tuo laiku dar buvo didelė naujiena, besiskinanti kelią į gyvenimą) ir t.t. Nenuostabu, jog ši paroda dar ir šiandien aprašoma kaip vienas žymiausių įvykių Portlando ir viso Oregono istorijoje.

Štai kodėl veiklios Portlando šeimininkės prie šio didingo įvykio prisidėjo bent jau kulinarine knyga. Ir, žinoma, buvo visai logiška, kad vienas iš gardžiausių pyragų joje buvo pavadintas Parodos, surengtos Lewis ir Clark'o ekspedicijos garbei, pyragu. Kitaip ir būti negalėjo :) Nors iki to garsiojo įvykio šis keksas ko gero vadinosi žymiai paprasčiau - tarkime, šokoladu glaistytu keksu. Bet man labai patinka jo ypatinga istorija, kuria norėjau su jumis pasidalinti. Mums iš jos vertėtų pasimokyti atkaklumo, ryžto, ir optimizmo, o gal net šiek tiek sveiko avantiūrizmo (panašu, kad kaip tik jo turėjo ir prezidentas Džefersonas, ir krizės nukamuoti Oregono gyventojai). Bet nepamirškite kekso - ugdant gerą skonį, irgi svarbu mokytis iš praeities :)

Nuotrauka Kristinos

Lewis and Clark Fair Cake - senamadiškas Portlando keksas

Ingredientai:

½ puodelio (120 g) kambario temperatūros sviesto (ir dar šiek tiek kepimo formai ištepti; 1 puodelis - 250 ml)

1 puodelis cukraus

3 kiaušiniai (baltymus atskirkite nuo trynių)

½ puodelio pieno (geriau riebesnio)

1½ puodelio kvietinių miltų* (ir dar šiek tiek kepimo formai pabarstyti)

2 a.š. kepimo miltelių**
Glaistui:

½ puodelio cukraus (geriau kuo smulkesnio, labai tiktų cukraus pudra)

4 v.š. pieno

6 v.š. tarkuoto šokolado***

Žiupsnelis vanilės

1. Orkaitę įkaitinkite iki 180ºC. Kekso formą ištepkite sviestu ir pabarstykite miltais. 
2. Sviestą sukite su cukrumi, kol masė taps puri ir pabals. Sudėkite kiaušinių trynius, supilkite pieną (atsiminkite, jog anuomet pienas būdavo "tikras", riebus, todėl recepte labiau tiktų naudoti neriebią grietinėlę negu 1% riebumo pieną). Dar kartą išsukite, kad masė taptų vientisa. 
3. Miltus sumaišykite su kepimo milteliais ir išsijokite. Kiaušinių baltymus išplakite iki standžių putų (aš plakdama įdedu žiupsnelį druskos).
4. Į skystus ingredientus suberkite pusę miltų ir sudėkite pusę plaktų baltymų. Atsargiai išmaišykite mentele, tuomet sudėkite likusius miltus bei plaktus baltymus ir vėl išmaišykite. Masė turėtų būti gana tiršta, bet puri. 
5. Tešlą supilkite į kepimo formą, aliejumi arba šaltu vandeniu suvilgytu peiliu pažymėkite trūkio vietą. Dėkite į įkaitintą orkaitę ir kepkite apie 1 val., arba kol keksas pakils, įtrūks ir gražiai parus. Prieš išimdami, mediniu pagaliuku patikrinkite, ar jis tikrai iškepęs. 
6. Išimtą keksą atvėsinkite formoje, tuomet išimkite. Glaistyti bus patogiau, jeigu dėsite jį ant grotelių.
7. Paruoškite glaistą. Metalinį dubenį statykite virš puodo su lėtai verdančiu vandeniu Suberkite cukrų, supilkite pieną ir kaitinkite, kol cukrus ištirps. Tuomet sudėkite šokoladą ir vanilę ir, nuolat maišydami, palaukite, kol šokoladas ištirps. Nukelkite dubenį, o glaistą tuojau pat pilkite ant pyrago (nedelskite, nes šis glaistas greitai vėsta ir kietėja). Jeigu norite, keksą galite papuošti papildomai - pavyzdžiui, pabarstyti šokoladiniais pabarstukais arba paskrudintomis migdolų riekelėmis; aš keksą papildomai apsijojau tamsia kakava). 
8. Kai glaistas sustings, keksą galite ragauti. Kepinys būna gardus kelias dienas, tik jį reikėtų pridengti, kad neapdžiūtų pjūvio vietos.

* Keksams geriau naudoti 405D miltus, tuomet jie būna puresni. Kartais, kai jų neturiu, 550D miltus sumaišau su trupučiu krakmolo. Taip nutiko ir šįkart, todėl naudojau 1¼ puodelio 550D miltų + ¼ puodelio bulvių krakmolo).

** Originaliame recepte siūloma dėti 3 a.š. kepimo miltelių, bet, mano nuomone, tiek būtų gerokai per daug. Spėju, jog kepimo milteliai prieš šimtmetį buvo silpnesni, todėl jų reikėdavo daugiau. Aš į keksą dėjau 2 a.š. kepimo miltelių, ir jų visiškai užteko.

*** Aš šokolado netarkavau - 6 plytelės segmentus tiesiog ištirpinau su kitais ingredientais.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis čia.