Daniški kukuliai kario padaže

Mūsų pasaulis subalansuotas "vyturiams", deja. Ilgai mėginau save įtikinti, kad anksti keltis - viso labo naudingas įprotis, kurį galima išsiugdyti. Perskaičiau šiuo klausimu nemažai literatūros, pradedant medicinine, baigiant skirta sėkmingiems verslininkams, ir savo kailiu išmėginau visokias metodikas, padedančias išsiristi iš patalo su saulės patekėjimu. Tačiau anksčiau ar vėliau viskas baigdavosi taip pat: vos tik atsirasdavo bent menkiausias pretekstas grįžti prie savo natūralaus gyvenimo ritmo, prie jo ir sugrįždavau. Kiek save atsimenu, vakarais visuomet jausdavausi taip, lyg galėčiau kalnus nuversti, o rytais energija būdavo "žemiau plintuso". Ne per seniausia teko bendrauti su gydytoju, tradicinės vakarietiškos medicinos atstovu, kuris jau daug metų papildomai domisi ir senosiomis rytietiškomis gydymo sistemomis. Iki vidudienio visuomenei iš jūsų nėra jokios naudos - be kita ko pareiškė jis, nors konsultacija buvo visai ne apie miegą. Anot jo, daugybei žmonių, ypač gimusių žiemą, būdinga vakarinė energija, todėl, nepaisant valios pastangų ir visuomenės spaudimo, iš ryto jie miega net atmerktomis akimis. "Pelėdoms" krosas 6-tą ryto kelia siaubą, o pusryčiai stringa gerklėje, nes snūduriuojantis organizmas jų tiesiog fiziškai nepriima. Dietologams, gyvenimo būdo mokytojams bei ekonomistams valia kurti bet kokias teorijas - vienok prieš vėją nepapūsi, prigimtis visuomet bus stipresnė. "Vyturiai" nepavydėtiną "pelėdų" dalią galėtų suprasti nebent tada, jei kas nors lieptų jiems voliotis lovoje iki pietų, o visų svarbiausių darbų imtis, nusileidus saulei.

Kaip tipiška "pelėda", kūrybingiausia ir produktyviausia aš būnu tada, kai gerai išsimiegu, o susikaupimo reikalaujančių užduočių imuosi vakarop. Laisvas darbo grafikas man tą leidžia, todėl naktimis, pavyzdžiui, parašiau savo disertaciją. Bet... dabar dažniausia tenka keltis "kaip visiems", bent jau todėl, kad privalau išleisti į mokyklą vaiką (irgi "pelėdžiuką", didžiai nelaimingą, kad diena išaušta per anksti). Mano rytmetiniai darbai juda iš inercijos, lėtai ir be entuziazmo. Bet blogiausia, kad per anksti atsikėlusi, vakarais nebeturiu jėgų išnaudoti savo auksinių valandų. Taigi, ankstyvas kėlimasis man suteikia vien nepatogumus: visą dieną slankioju vangi ir pikta, ištisai visur vėluoju, nieko gero nesugebu nuveikti nei ryte, nei vakare. Laimei, tapdama vyresnė ir, tikiuosi, išmintingesnė, jau nebesistengiu savęs desperatiškai perlaužti. Planuodama gerai padirbėti, išleidusi vaiką į mokyklą, einu miegoti toliau, o antrojoje dienos pusėje sėdu prie kompiuterio, kartais iki kokios 4 ryto. Paskui svarbiausia - nepamiršti išsijungti telefono, nes būtinai atsiranda žmonių, kurie puola reikalus tvarkyti vos pakirdę, kai aš būnu absoliučiai nesukalbama.

Nuotrauka Kristinos

Toks nelengvas tas "pelėdų" gyvenimas :) Vasarą, stojus ilgoms saulėtoms dienoms, reikalai šiek tiek pasitaiso, bet tokie dalykai, kaip vasaros laiko persukimas man - tikra tragedija. Regis, vos tik tampa kiek lengviau keltis, ir vėl viskas pasikeičia į blogąją pusę. Didelis puodelis stiprios kavos, geltonos buto sienos, vėsus dušas, šviesūs drabužiai - mėginu gelbėtis bent jau tokiomis priemonėmis. Tad neatsitiktinai ir kukulius kario padaže sugalvojau jums pristatyti dabar. Man labai patinka šio patiekalo skonis, bet ryški spalva - nė kiek ne mažiau. Indijoje ciberžolė (būtent ji yra kario miltelių pagrindas) siejama su saule, švara, nauja pradžia, vestuvėmis, todėl visai simboliška tokiu patiekalu pažymėti ir pirmąsias išties šiltas lietuviško pavasario dienas. Be to, atėjus pietums, šis nuotaikingas valgis man padeda galutinai atsibusti :)

Net Kopenhagos gatvės menas byloja, kad kukuliai kario padaže Danijoje ypač mėgstami. Šią foto, pavadintą Jeg boller i karry (fotografuota 2012 m.), radau graffiti fotografo Emil Høyer-Christensen puslapyje. Jis neprieštaravo, kad mes irgi pasigrožėtume jo darbu :)

Patiekalo pavadinimas šiek tiek klaidinantis: su Rytų virtuve jį sieja tik žodis karis. Iš tikrųjų tai Danijos virtuvės klasika, pamėgta dar XIX a. viduryje. Danai yra labai tiksliai dokumentavę, jog į jų šalį karis kaip prieskonis pateko 1834 m. Netrukus, apie 1840 m., buvo pradėti gaminti ir kiaulienos kukuliai kario padaže - aniems laikams itin egzotiškas ir ekstravagantiškas valgis. Dabar kukuliai kario padaže laikomi kasdieniniu, naminiu, jaukiu maistu, kurį mėgsta ir vaikai, ir suaugusieji. Nepaisant Skandinavijos virtuvei nebūdingų prieskonių, kukuliai kario padaže danų valgiaraštyje turi tokias pat tvirtas pozicijas kaip, pavyzdžiui, švedų virtuvėje - šafraninis ryžių apkepas, "Skrajojantis Jokūbas" (vištienos apkepas su bananais, kariu ir žemės riešutais) ar kokosiniai sausainiai.

Nors spartėjant gyvenimo tempui, nemažai danų kukulius kario padaže perka šaldytų pusgaminių skyriuje, tačiau pagaminti juos namuose irgi visai nesudėtinga. Tradiciškai jie gaminami iš kiaulienos (šiais laikais kiauliena gali būti maišoma su jautiena ar kitokia mėsa) visai panašiai kaip garsieji švediški kukuliai. Tačiau skirtumas tas, jog kukuliai ne kepami, o verdami nedideliame vandens kiekyje. Padažas kukuliams gaminamas iš svieste kepinto svogūno, miltų, grietinėlės ir to paties vandens, kuriame kukuliai buvo išvirti. Gražią spalvą ir specifinį prieskonį jam suteikia šaukštelis kario miltelių. Tačiau nuo jų patiekalas vis dėlto netampa aštrus, nes čia nenaudojama raudona aitrioji paprika ar kiti stiprūs prieskoniai, būdingi Indijos virtuvei. Užtai į padažą įprasta dėti obuolių, kurie jam suteikia malonų saldžiarūgštį prieskonį, be to, veikia kaip tirštiklis, todėl galima sumažinti miltų kiekį. Obuoliai nėra absoliučiai būtinas ingredientas, tačiau aš manau, kad jų atsisakyti būtų klaida: mano nuomone, būtent karis ir obuoliai yra svarbiausi padažo, o ir viso patiekalo "vinys".

Kukuliai kario padaže visuomet patiekiami su biriai virtais ryžiais, kurie XIX a., patiekalo atsiradimo metu, Danijoje irgi laikyti pakankamai egzotišku produktu. Kad ryžiai nebūtų sausi, gaminama daug padažo, kurio ant ryžių pilama negailint. Daržovių garnyras prie kukulių kario padaže nėra būtinas. Tačiau šiais laikais, kai visi stengiasi gyventi sveikiau, prie kukulių dažnai pasiūloma šviežių, garuose virtų, keptų ar kitokių daržovių. Brokoliai - vienas iš klasikinių pasirinkimų; bus skaniausia, jeigu virsite juos garuose ir nukaisite, nepraradusius žalios spalvos ir traškumo. 

Nuotrauka Kristinos

Boller i karry - kukuliai kario padaže

Ingredientai: (4 porcijoms)

Kukuliams:

~ 500 g maltos kiaulienos

1 svogūnas

1 kiaušinis

3-4 v.š. miltų, džiūvėsėlių arba riekė sužiedėjusios duonos

~ 100 ml pieno

Druskos ir grūstų juodųjų pipirų (pagal skonį)

Kario padažui:

2-3 v.š. sviesto

1 svogūnas

1 obuolys, geriau rūgštus

1-2 v.š. kvietinių miltų

1-2 a.š. kario (ypač tiktų angliškas; būna sveriamo specializuotose prieskonių parduotuvėse)

~ 400-600 ml kukulių nuoviro (sultinio)

~ 200 ml grietinėlės, geriau riebios

Druskos ir grūstų juodųjų pipirų (pagal skonį)

Biriai virtų ryžių (patiekiant)

Nebūtinai: mėgstamų šviežių, virtų ar keptų daržovių (patiekiant)

1. Į maltą kiaulieną sudėkite labai smulkiai supjaustytus svogūnus (aš sumalu smulkintuvo indelyje, kad neišrankiotų vaikai :), suberkite miltus arba džiūvėsėlius, supilkite pieną*, įmuškite kiaušinį, masę pagal skonį pasūdykite ir pagardinkite pipirais. Viską gerai išmaišykite ir atidėkite, kol prireiks.
2. Plačiame, giliame prikaistuvyje užvirinkite lengvai pasūdytą vandenį. Kad nuoviras būtų stipresnio skonio, naudokite nedaug vandens - apie 1,5-2 l, t.y. tik tiek, kad jame galėtų išvirti kukuliai. Šaltu vandeniu suvilgytomis rankomis formuokite maždaug graikinio riešuto dydžio kukulius ir dėkite juos į verdantį vandenį. Kai vanduo vėl užvirs, sumažinkite ugnį ir virkite kukulius apie 15 min. Tikslus laikas priklausys nuo kukulių dydžio, svarbu, kad jie spėtų išvirti. Kukulius išgriebkite ir laikykite šiltai, nuovirą pasilikite. 
3. Švariame puode išlydykite sviestą. Sudėkite labai smulkiai pjaustytą svogūną ir ant mažos ugnies patroškinkite, kol jis suminkštės, bet dar neims ruduoti. Sudėkite susmulkintą obuolį (be žievelės ir sėklalizdžių) ir troškinkite, kol jis irgi taps minkštas.** Suberkite miltus ir kario miltelius, išmaišykite. Nuolat maišydami, po truputį pilkite kukulių nuovirą. Nuoviro reikės tiek, kad padažas atrodytų kaip vidutinio tirštumo grietinė. Pabaigoje padažą pagardinkite grietinėle, dar kartą išmaišykite, jeigu reikia, papildomai pasūdykite ir pagardinkite pipirais. 
4. Kai padažas bus norimo tirštumo ir skonio, į jį sudėkite kukulius. Užvirinkite, saugodami, kad patiekalas neprisviltų. Jeigu norite, ant mažos ugnis pakaitinkite kelias minutes, paskui nukaiskite ir palikite dar 5-10 min., kad patiekalas susistovėtų ir išryškėtų jo skonis. 
5. Kukulius su kario padažu patiekite su ryžiais ir, jeigu norite, mėgstamomis daržovėmis.

* Jeigu naudosite sužiedėjusią duoną, ją iš anksto išmirkykite piene, sutrinkite ir dėkite į maltą mėsą duonos ir pieno tyrę.

** Jeigu norite, kad padažas būtų vientisas, prieš kepindami svogūną ir obuolį galite ne pjaustyti, o sutarkuoti arba smulkintuvo indelyje sutrinti iki tyrės.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia ir čia:

Karolines mormormad, Denmark: Snabel Press, 2013, p. 42-43.