2018 m. vasario 15 d., ketvirtadienis

Kruska - kviečių sėlenų ir avižinių dribsnių košė



Apie ką pirmiausia pagalvojate, išgirdę sakant avižiniai dribsniai? Na žinoma, aš irgi apie košę. Pieniška avižinė košė, ne per saldi, dažniausia pagardinta žiupsniu cinamono - viena mūsų šeimos mėgstamiausių. Ir vis dėlto rašyti apie avižines košes - nedėkingas reikalas. Pasižvalgius po internetą, net akys ima raibti nuo receptų gausos. Greitai paruošiama ir pernaktinė, praturtinta riešutų sviestu, migdolų pienu, ispaninio šalavijo sėklomis, bananais ir šimtais kitokių, čia nepaminėtų ingredientų - regis, kiekvienas gali rasti avižinės košės receptą pagal savo skonį. Aš pati jau irgi esu rašiusi apie airišką skaldytų avižų košę, ir iki šiol laikausi nuomonės, jog tai viena puikiausių avižinių košių, su kuria esu susidūrusi. Tačiau šiandien nusprendžiau pristatyti jums dar vieną avižinės košės variantą, su kuriuo mes, lietuviai, susiduriame ne per dažniausia. Tai kruska - tradicinė suomių ir švedų avižinė košė su kviečių sėlenomis bei razinomis (arba džiovintomis figomis), kuri buvo sukurta ir išpopuliarėjo apie 1930 m., kai imta plačiau domėtis sveiku gyvenimo būdu. 

Nuotrauka Kristinos

Kruska košės autorius - Suomijoje gimęs Are Waerland (tikrasis vardas Paul Henrik Fager, 1876-1955), 1912 metais priėmęs Švedijos pilietybę ir jautęs sentimentus Italijai, kurioje, beje, sulaukęs senatvės ir pasimirė. Šis žmogus išgarsėjo tuo, jog buvo vienas pirmųjų sveikuolių Skandinavijos šalyse, sugebėjusių sukurti originalią mitybos sistemą ir subūrusių gana gausius savo šalininkus į neformalų judėjimą. Are Waerlandas aktyviai skelbė savo sveikatos filosofiją spaudoje ir kone kasmet leidžiamose knygose, propagavo daržovių ir pieno produktų valgius, o mėsos ir žuvų ragino atsisakyti. Itin svarbiu energijos šaltiniu jis laikė košes, pirmiausia paties sugalvotą kruska. Košės pavadinimas neįprastas suomių ir švedų kalboms, mat yra kilęs iš italų kalbos žodžio crusca, t.y. sėlenos. Skandinavijoje šis pavadinimas buvo sutiktas palankiai, prigijo, tad, kalbant apie Are Waerland košę, ji iki šiol dažniausia vadinama tiesiog kruska. Tiesa, egzistuoja ir adaptuoti vietiniai patiekalo pavadinimai - antai Suomijoje ji dar žinoma kaip kruskapuuro, Švedijoje - kaip kruskagröt ir t.t. 

Nuotrauka Kristinos

Are Waerland buvo įsitikinęs, kad kviečių sėlenos atstoja organizmo šluotą, šalinančią iš organizmo toksinus ir kitas nereikalingas medžiagas, todėl siūlė jas naudoti kaip svarbiausią košės ingredientą. Be jų į klasikinės kruska sudėtį įėjo pilno grūdo avižiniai dribsniai, džiovintos razinos, žiupsnelis druskos ir vanduo. Tokia košė būna neabejotinai sveika, bet gana prėska, todėl kruska autorius siūlė ją pagardinti obuolienė ir užgerti pienu. Bėgant laikui, jau po Are Waerland mirties, kruska buvo modifikuota įvairiausiais būdais: tarkime, žmonės, atsisakę kviečių produktų, vietoje kviečių sėlenų ėmė naudoti kitų javų sėlenas. Senamadiški avižiniai dribsniai buvo keičiami skaldytomis kruopomis, ir ne tik avižų, bet ir rugių, miežių, grikių ir t.t., įskaitant įvairius kruopų mišinius. Vietoje razinų imta dėti įvairių džiovintų vaisių ir sėklų, vietoje obuolienės - vis kitokių pagardų, vietoje įprasto karvės pieno naudoti vienokį ar kitokį augalinį pieną. Žodžiu, kruska pavadinimas išliko iki šiol, bet kas konkrečiu atveju slepiasi po šiuo košės pavadinimu, galima tik spėlioti. 

Gamindama klasikinius patiekalus, aš dažniausia teikiu pirmenybę autentiškoms, bazinėms jų receptūroms. Taip, atsirinkdama šaltinius, stengiausi elgtis ir dabar. Tačiau jūs turėkite galvoje, jog košę lengva pakeisti pagal savo poreikius ir skonį: vieniems galbūt norėsis kitokių ingredientų proporcijų (pavyzdžiui, naudoti daugiau dribsnių, o ne sėlėnų), kitiems - išvengti kviečių, gyvulinės kilmės produktų ar kitokių nepageidaujamų sudėtinių dalių. Aš, savo ruožtu, pasakysiu, kad pagaminusi konservatyvų košės variantą nė kiek nesigailėjau - tai buvo kiek neįprastas, bet lengvas ir gardus patiekalas. Ragaudama jį supratau, kodėl kruska ištvėrė laiko išbandymus, tad man pačiai nekilo noro joje ką nors iš esmės pakeisti.

Are Waerland, kruska košės sumanytojas. Paveikslėlis iš čia.

Tačiau kruska sudėtis, paremta sėlenų ir avižų duetu, - ne vienintelis šios košės išskirtinumas. Ypatingas yra ir jos gaminimo būdas - ilgas šutinimas žemoje temperatūroje. Are Waerland teigė, kad geriausias būdas paruošti kruska - ne trumpiau negu 6 val. ją kaitinti maždaug 125°C karštyje. Per tą laiką dribsniai (ar kruopos) visiškai išsileidžia, sėlenos suminkštėja, razinos atiduoda savo saldumą ir suteikia košei džiovintų vaisių kvapą bei prieskonį. Nepaisant didelio sėlenų kiekio, taip išvirta košė vis dėlto turi šilkinę tekstūrą ir nebūna sprangi, o pagardinta obuoliene ir/ar uogomis tampa verta netgi deserto vardo. Kitas klausimas: kaip ir kame šutinama kruska? XX a. pradžioje ko gero tokių klausimų nekildavo: puodą su koše iš vakaro užtekdavo įstumti į iškūrentą krosnį, o iš ryto ją skanauti. Dabar tam reikalui gali būti naudojama orkaitė; vienintelė problema, jog šis metodas labai neekonomiškas. Dėl to yra siūloma ir visokiausių alternatyvų: pavyzdžiui, košę užplikinti verdančiu vandeniu ir užsukti termose. Arba košę užvirinti puode, o tada jį įsukti į popierių ir pusdieniui kišti po pagalvėmis. Dar vienas būdas, kurį aš išmėginau - šutinti kruska elektriniame lėtpuodyje. Savo virtuvėje aš be galo mėgstu naudoti greitpuodį, kuris sutaupo man daugybę laiko, ypač troškinant kietą kaimišką mėsą. Tačiau įsigyti lėtpuodį irgi buvo ilgai brandinta mano svajonė, kuri ypač sustiprėjo perskaičius šį Aušros, Vaikų ir Vanilės šeimininkės, įrašą (širdingai ačiū, Aušra, už šią rekomendaciją!). Ką gi, per šias Kalėdas lėtpuodis mūsų namuose pagaliau atsirado, ir aš nemoku apsakyti, kaip labai juo džiaugiuosi. Naujajame puode jau gaminau keletą patiekalų, ir su dideliu pasisekimu.

Nuotrauka Kristinos

Na, o kai vieną dieną gavau laišką iš Gytautės, atstovaujančios prekės ženklą Dobele, iš karto sutikau su pasiūlymu išmėginti ir įvertinti kai kuriuos jų produktus. Pirmiausia, aš iš tikrųjų dažnai perku Dobele gaminius (kama miltus, manų kruopas ir kt.), nes, mano manymu, jie yra kokybiški ir parduodami už adekvačią kainą. Pristatyti produktus, kuriems nuo seno jauti prielankumą, visuomet būna smagu. Antra, jau seniai norėjau savo tinklaraštyje papasakoti apie kai kuriuos kruopų valgius, bet vis delsiau to imtis. Paglavojau, jog prieš akis išrikiuota Dobele produkcija padės man save disciplinuoti ir galų gale įveikti atidėliojimus, kuriems aš labai lengvai pasiduodu :) Vienas iš receptų, kurios ketinau ištraukti į dienos šviesą, buvo kruska košė. Ją, be kita ko, nekantravau paruošti lėtpuodyje. Taip ir padariau! Ir lėtpuodis, ir tvirti, dideli, senamadiški viso grūdo avižiniai dribsniai, kuriuos man atsiuntė Dobele, šiam patiekalui puikiai tiko. Tad siūlau paeksperimentuoti ir jums - kas žino, gal neišvaizdžioji, švelnioji ir sveikoji kruska taps jūsų mėgstamiausia avižine koše? :) 

Nuotrauka Kristinos


Kruska - kviečių sėlenų ir avižinių dribsnių košė

Ingredientai: (maždaug 6 porcijoms)

Ingredientų proporcijos orientacinės, galite jas keisti pagal savo skonį. Atkreipkite dėmesį, jog recepte nurodomas produktų tūris, o ne svoris!

300 ml kviečių sėlenų
200 ml viso grūdo avižinių dribsnių (aš naudojau Dobele viso grūdo avižinius dribsnius)
150 ml besėklių razinų, geriau tamsių
1½ a.š. druskos
1½ l vandens
Obuolienės (patiekiant)
Nebūtinai: mėgstamų uogų (patiekiant) 
Pieno (patiekiant)

  1. Pagal tai, kaip ruošiatės gaminti šią košę, pasirinkite indą: prikaistuvį su dangčiu, termosą ar elektrinį lėtpuodį.
  2. Į pasirinktą indą suberkite kviečių sėlenas, avižinius dribsnius, nuplautas razinas ir druską. Viską išmaišykite ir užpilkite vandeniu, geriausia - labai karštu, ką tik užvirintu. Dar kartą gerai išmaišykite.
  3. Uždenkite indą ir košę maždaug 125°C temperatūroje laikykite apie 6 val. Aš naudojau lėtpuodį (nustačiau žemiausią temperatūrą), bet košę galima ruošti ir kitaip: orkaitėje, krosnyje, termose ir netgi labai karštą puodą įsukti į popierių bei laikyti po pagalvėmis.
  4. Išbrinkusią košę dar kartą išmaišykite. Tiekite šiltą arba šaltą, pagardinę obuoliene (tai tradicinis šios košės ingredientas!) ir, jeigu norite, mėgstamomis uogomis (aš naudojau šaldytas braškes). Labai gardu, kai obuolienė būna rūgštoka, o uogos - saldžios, arba atvirkščiai.
  5. Košę įprasta valgyti ir su pienu. Jo galima įpilti į dubenėlį su koše, arba pasiūlyti atskirai, stiklinėse.
  6. Ši košė - ne tik pusryčių patiekalas, bet ir užkandis bet kuriuo dienos metu.
Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia, čia ir čia.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą