Prieš didžiąsias žiemos šventes mes visi (ar beveik visi) planuojame, kaip pradžiuginsime savo artimuosius - papuoštais namais, bendra ir visiems malonia veikla, dovanėlėmis, įvairiausiais siurprizais. Ir, be abejo, vaišėmis! Pastarosios kiekvienuose namuose būna vis kitokios, tačiau, man regis, čia galima būtų įžvelgti dvi ryškiausias tendencijas: vieni stengiasi pagaminti kuo prašmatnesnius, modernesnius patiekalus, kiti - pačius tradiciškiausius, visiems iki skausmo pažįstamus, tačiau per prabėgusius metus jau spėtus pasiilgti. Manau, jog abi kryptys vienodai geros, nes turi tą patį kilnų tikslą - sukurti jaukumą, suburti šeimą, pasotinti ne tik kūną, bet ir sielą. Aš pati labiau prijaučiu konservatyviajam sparnui, mat prisieksperimentuoti su egzotikomis spėju per visus metus, o progų pagaminti senuosius lietuviškus šventinius patiekalus pasitaiko pakankamai retai. Turbūt kaip tik dėl to retumo lietuvišką klasiką gaminti būna ir įdomu, ir smagu.
Nuotrauka Kristinos
Neskanu! - tai vienas iš dažnesnių argumentų, kuriuo remiasi modernios virtuvės šalininkai, atsisakantys įprastų apeiginių valgių. Išties, žmonės jau senų senovėje suprato, kad ginčytis skonio klausimais - nedėkingas, o daugeliu atvejų ir bergždžias reikalas. Antra vertus, neįmanoma paneigti, jog tuos pačius patiekalus skirtingos šeimininkės (ar šeimininkai) pagamina nevienodai: kažkas iškeps burnoje tirpstantį pyragą, kažkas - vidutinišką, o kažkas - ir visai siaubingą, bet visi tvirtins, jog naudojosi vienu tuo pačiu receptu. Pažįstama situacija? Man pažįstama :) Kuo daugiau patirties įgyju virtuvėje, tuo tvirčiau galiu pasakyti: mūsų nuomonė apie patiekalo skanumą/ neskanumą dažniausia kardinaliai pasikeičia, kai paragaujame iš tikrųjų vykusią, su meile paruoštą jo versiją. Išvirti barščius - tai viena, išvirti gerus barščius - tai jau visai kas kita. Na, jūs mane supratote :) Deja, su tradiciniais Kūčių ar Kalėdų valgiais situacija yra panaši. Pavyzdžiui, prieš porą metų rašiau apie kūčiukus ir aguonpienį. Komentarai patvirtino mano įtarimus: pastarojo dažniausia nemėgsta tie, kurie įsivaizduoja, jog aguonpienis - pasaldintas vanduo su keliomis plaukiojančiomis aguonomis. Kitaip sakant, tie, kurie tikro, balto aguonpienio pasigaminti nemoka ir, panašu, niekada nėra jo ragavę. Ką aš noriu tuo pasakyti? Ogi tai, jog verta bent jau pamėginti išmokti tinkamai paruošti vienus ar kitus tradicinius mūsų valgius ir juos "prisijaukinti". Patikėkite, šiame kelyje jūsų gali laukti daugiau širdį glostančių atradimų, negu galite įsivaizduoti.
Nuotrauka Kristinos
Pastarojo teiginio teisingumą dar kartą patikrinau savo kailiu, pernai nusprendusi paruošti senovinę kūčią. Reikalus komplikavo tai, jog mūsų šeimoje gyvos tradicijos, kaip paruošti kūčią, neišliko. Tiesa, Aukštaitijoje gyvenanti mano močiutė verda kviečių grūdus ir įmaišo jų į aguonpienį su kūčiukais - bet tik tiek. Na, o rašytiniai šaltiniai pakankamai įvairūs ir prieštaringi. Regis, pats paprasčiausias valgis, turintis teisę vadintis kūčia, - tai tiesiog virti kviečiai, pasaldinti medumi, netgi aguonos į juos dedamos ne visuomet. Po to seka visa puokštė sudėtingesnių kūčios variacijų: kviečiai maišomi su kitų rūšių grūdais (miežiais/ perlinėmis kruopomis, rugiais, avižomis), žirniais, pupomis, aguonomis, kanapėmis. Na, o moderni XXI a. kūčia tapo tiesiog karališka: ją siūloma pagardinti riešutais, razinomis, džiovintomis spanguolėmis ir kitokiomis uogomis, saulėgrąžų bei moliūgų sėklomis, cinamonu ir t.t. Žodžiu, norint išsirinkti sau priimtiną receptą, reikia turėti aiškią nuomonę, kokio laikotarpio ir kokio stiliaus kūčią ketinate pagaminti.
Nuosekliai laikydamasi savosios "maisto filosofijos" (ir tuo pačiu mėgindama per daug nenukrypti nuo svarbiausios šio tinklaraščio ašies), aš nusprendžiau rinktis patį seniausią mums žinomą lietuviškos kūčios receptą. Šioje vietoje didžiausia mano pagalbininkė buvo Rimvydo Laužiko knyga Istorinė Lietuvos virtuvė (2014), kurioje pateikiama 1573 m. Volfenbiutelio postilėje užfiksuota kūčios sudėtis bei gaminimo būdas. Anot jo, mūsų protėviai maišė virtus kviečius, žirnius, trintas aguonas bei medų. Knygos autorius pateikia šiuolaikiškai užrašytą receptą ir savo patarimus, kaip gaminti, tačiau jeigu juo nepasitikite, galite senovinį tekstą interpretuoti savo nuožiūra. Aš pati šiuo mokslininku visiškai pasikliaunu ir nuoširdžiai džiaugiuosi, kad ir Lietuvoje pagaliau atsirado kompetetingas žmogus, kuris maistą bei valgymą traktuoja ne kaip primityvų buitinį veiksmą, o kaip iškalbingą mūsų kultūros sritį.
Prie kūčios pasiūlykite aguonpienio. Nuotrauka Kristinos
Ar senovinės kūčios receptas skambėjo skaniai? Na... Kviečiai, aguonos ir medus atrodė tinkami partneriai, o štai žirniai kėlė abejonių. Žirniai? Su medumi? Tikrai? - nors ir supratau, jog tai simboliška, bet, prisipažinsiu, buvau nusiteikusi gana skeptiškai, mėgindama įsivaizduoti galutinį patiekalo skonį. Kol vieną dieną, gaminant latviškus pilkuosius žirnius su lašinukais, staiga atėjo nušvitimas: štai apie kokius žirnius kalbama senajame kūčios aprašyme! XVI a., kai buvo rašoma Volfenbiutelio postilė, žalieji/ geltonieji žirniai Europoje dar nebuvo auginami, tad šiuo atveju aiškiai turimi galvoje pilkieji žirniai! Na, o tai jau daug ką keičia ir sudėlioja į savo vietas. Atsimenate, praėjusiame įraše sakiau, jog pilkieji žirniai savo skoniu panašesni į riešutus, o ne į tuos žirnius, kuriuos mes žinome ir valgome dažniausia? Didžiojoje Europos dalyje pilkieji žirniai nunyko anaiptol ne dėl prasto skonio, o dėl to, jog juos auginti pakankamai sudėtinga: dėl augalų aukštumo, pasėlius lengvai išguldo lietus, ankštyse subręsta mažiau sėklų, pilkųjų žirnių augimo ir brendimo periodas ilgesnis už geltonųjų, neatidžiai džiovinami pilkieji žirniai lengvai skyla perpus ir t.t. Kitaip sakant, geltonieji žirniai nukonkuravo pilkuosius pirmiausia dėl savo derlingumo ir paprastesnio auginimo/ saugojimo. Antra vertus, pilkieji žirniai nūnai ne veltui laikomi delikatesiniais. Kalbant apie jų skonines savybes, tenka pripažinti, jog kai kuriems patiekalams jie suteikia tokio subtilumo, kurio negali suteikti geltonieji žirniai. Štai ir mano pagaminta kūčia su kviečiais, pilkaisiais žirniais ir medumi išėjo tikrai puiki, riešutinio skonio, o aguonų pienas ją pavertė ir visai ištaigingu desertu. Be to, mano supratimu, pakankamai autentišku :)
Jeigu jūs susigundysite pagaminti būtent tokią senovinę kūčią, noriu atkreipti dėmesį į dar vieną smulkmeną. Patarimuose, kaip gaminti, Rimvydas Laužikas rašo, aguonoms malti nelabai tinka virtuvės kombainas ar kavos malūnėlis. Esą dėl to jos praranda dalį skonio, kitaip negu naudojant grūstuvėlį ar mėsmalę. Mano galva, šis teiginys reikalauja nedidelio patikslinimo. Kadangi esu išbandžiusi įvairiausius aguonų traiškymo būdus, pradedant akmenine piesta, baigiant elektriniu smulkintuvu, jaučiuosi galinti šioje vietoje įkišti trigrašį :) Taigi, jeigu virtuviniu kombainu arba kavamale sumalsite sausas aguonas, o tik po to jas mirkysite, iš tikrųjų nieko gero nebus - aguonpienis išeis skystas ir beskonis (dėl šios priežasties aš niekada nesirenku parduotuvinio maltų aguonų pusgaminio aguonpieniui). Tačiau jeigu aguonas iš pradžių gerai išmirkysite, o tik tuomet traiškysite, nebus labai didelio skirtumo, kaip tą padarysite. Man pats tirščiausias, balčiausias ir gardžiausias aguonpienis išeina tuomet, kai aguonas su nedideliu skysčio kiekiu sutrinu elektriniu blenderiu, o paskui tą tyrę pagal skonį praskiedžiu - apie šį būdą, be kita ko, dar ir labai greitą, smulkiai pasakojau įraše apie kūčiukus su aguonpieniu. Jūs, žinoma, kliaukitės savo išmėgintais ir pamėgtais aguonų traiškymo būdais. Svarbiausia, tegul visuose darbuose jus lydi geras ūpas ir šventiškas iškilmingumas - juk į senuosius apeiginius valgius mes sudedame ne tik vienokius ar kitokius produktus, o ir dalelę savo esaties.
Nuotrauka Kristinos
Kūčia senovinė
Ingredientai: (išeis vidutinio dydžio dubuo kūčios)*
250 g neskaldytų kviečių grūdų
250 g žirnių su luobele (rekomenduočiau pilkuosius senovinius, žr. pastabas aukščiau)
100 g aguonų
150 g medaus
Aguonų pieno (patiekiant)
- Kviečius bei žirnius (kiekvienus atskirai) perplaukite, užpilkite švariu vandeniu ir vėsioje vietoje mirkykite apie 8-12 val. Aguonas perplaukite, užplikykite verdančiu vandeniu (jo turėtų būti tiek, kad virš aguonų susidarytų apie 2 cm storio vandens sluoksnis) ir taip pat palikite, kad išbrinktų (aš paprastai mirkau per naktį, kaip ir kviečius bei žirnius).
- Išbrinkusius kviečius perplaukite, sudėkite į švarų verdantį vandenį ir virkite, kol suminkštės. Baigiant virti, lengvai pasūdykite, dar šiek tiek pavirkite ir, suvertę į sietą, nukoškite. Jeigu norite, galite perlieti švariu vandeniu, geriausia virintu (pavyzdžiui, iš arbatinio). Palikite, kad atauštų.
- Kol verda kviečiai, kitame puode išvirkite perplautus ir švariu vandeniu vėl užpiltus žirnius. Žirnių virdami nesūdykite, nes sukietės jų luobelė. Pilkieji žirniai išverda greičiau negu geltonieji, tad nepalikite jų be priežiūros, antraip gali ištežti greičiau, negu jūs tikitės. Kai žirniai bus išvirę (bet dar neišsileidę), nupikite likusį vandenį (jis bus beveik juodas - neišsigąskite, taip ir turi būti), juos suverskite į sietą ir, jeigu norite, perliekite švariu virintu vandeniu. Palikite, kad atauštų.
- Kol verda kviečiai ir žirniai, pasirinktu būdu sutraiškykite aguonas (aš traiškau kotiniu blenderiu su nedideliu kiekiu vandens). Jeigu norite, galite jas šiek tiek nusunkti, o susidariusio skysčio perteklių supilti į atskirai paruoštą aguonpienį.
- Kai kviečiai ir žirniai bus išvirę ir atvėsinti, sumaišykite juos su trintomis aguonomis.
- Medumi gardinkite prieš pat nešdami į stalą, nes, ilgesnį laiką veikiami medaus, ima kietėti tiek kviečiai, tiek žirnių luobelės. Žiemą medus paprastai būna sutirštėjęs, todėl, prieš maišydami į kūčią, galite sudėti jį į nedidelį indą ir vos vos pašildyti, kad suskystėtų. Kitas būdas - medų ištrinti ir išmaišyti su keliais aguonų pieno šaukštais, tačiau tokiu atveju kūčioje bus daugiau skysčio, tad ji atrodys labiau "pažliugusi".
- Medumi pasaldintą kūčią gerai išmaišykite, dėkite į serviravimo indą ir neškite į stalą. Jeigu norite, pagal skonį papuoškite (aš puošiau medumi ir netraiškytomis aguonomis). Prie kūčios atskirai patiekite aguonų pieno.
* Ingredientų kiekius galite keisti pagal poreikį, galimybes ir savo skonį. Prisipažinsiu, jog aš pati jų taip pat tiksliai nematavau: pamerkiau porą gerų saujų kviečių, porą saujų žirnių, pagal skonį pasaldinau ir t.t.
Na o dabar tradicinė mano DOVANĖLĖ skaitytojams, be kurių šis tinklaraštis neturėtų savo prasmės :) Šįkart išrinkau jums nemažą (20 cm skersmens) italų bendrovės Easy Life porcelianinį salotų dubenį iš Casa Grey kolekcijos. Tiesa, kolekcija visgi pagaminta Kinijoje - turbūt šiais laikais tai beveik neišvengiama, tačiau jeigu turite kokių nors neigiamų nuostatų dėl pastarojo punkto, nenorėčiau sugadinti jums nuotaikos, nutylėdama informaciją :)
Na, o jeigu dubuo jums vis dėlto patinka, ir jeigu norite turėti jį savo namuose, komentaruose po šiandieniniu įrašu pasidalinkite mintimis, kokį šventinį valgį jame būtų galima patiekti? Salotas? Marinuotą žuvį? Pyragėlius? Kūčiukus? Ypač įdomu būtų išgirsti senus, iš mamų ir senelių paveldėtus receptus, tačiau jeigu kuriate modernias savo šeimos tradicijas - irgi puiku! Užrašykite savo mėgstamus receptus iki ateinančio trečiadienio (gruodžio 19 d.) vakaro, o ketvirtadienį (gruodžio 20 d.) iš ryto po jūsų komentarais aš parašysiu savo sprendimą. Kaip ir pernai bei užpernai, labiausia patikusį receptą pažadu pagaminti ir aprašyti šiame tinklaraštyje, o dovanėlę išsiųsti iškart, kai tik susisieksiu su recepto autore (ar autoriumi). Taigi, sėkmės visiems, o aš lauksiu jūsų žinučių!
Recepto šaltinis:
Rimvydas Laužikas, Istorinė Lietuvos virtuvė: maistas ir gėrimai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Vilnius: Briedis, 2014, p. 135.
labas vakaras,mielai sudeciau i si dubeneli raudona misraine,ji niekuo neipatinga,bet musu seimoje megiama.reiktu virtu burokeliu,morku,bulviu,pupeliu,rauginto agurkelio,svoguno,trupucio raugintu kopustu,aliejaus.viska smulkiai supjaustyti,uzpilti aliejaus,gerai ismaisyti ir palikti per nakti vesiai,kad skoniai susijungtu.
AtsakytiPanaikintiAčiū Jums, Kristina, už domėjimąsį istoriniais patiekalais ir tradicijų palaikymą.
AtsakytiPanaikintiSveiki, pirmiausia širdingas ačiū Jums už tyrinėjimus - tai sudėtingas darbas, bet tuo pačiu ir didelė dovana visiems, kurie domisi gastronomine Lietuvos kultūra, nesvarbu, teoriškai ar praktiškai. Labai malonu, kad užsukote į mano puslapį; man tai ir įvertinimas, ir paskata neužmesti savo hobio bei toliau pasakoti šio tinklaraščio skaitytojams apie Lietuvos virtuvę, kol kas pažintą kur kas menkiau, negu ji to verta.
PanaikintiKažką panašaus per Kūčias valgyti pradėjau tik atėjusi į vyro šeimą. Kaip suprantu, mūsų interpretacija - Aukštaitijos kilmės. Virtus kviečius maišome su medumi, pilame aguonų pieno ir dar prisiberiame kūčiukų. Laukiu šito visus metus :) O į dubenį, jei Kūčioms, prisimindama jas pas mamą ir močiutę, dėčiau virtinius su grybais (receptas? Mano mama pasakytų, kad viskas "kaip visada": paprasta virtinių tešla, įdarui - su svogūnais pakepinti išmirkyti ir apvirti džiovinti/sūdyti grybai. Vėliau - jau ir šaldyti būdavo naudojami). Kažkodėl man nuo mažų dienų yra užsifiksavę, kad Kūčioms jie turi būti. Gal todėl, kad labai patikdavo? :) O jei ne visai Kūčių temai, jame įkurdinčiau užtepą, kurį vaikystėje gamindavo mama: virta morka, sūdyta silkė, kambario temp. sviestas, fermentinis sūris, virtas kiaušinis. Viską sumalti mėsmale (bandžiau elektriniu smulkintuvu - išeina, bet tada geriau smulkinti atskirus produktus ir juos gerai išsukti su kambario temp. sviestu), tepti ant batono ir gardžiuotis. Proporcijos - kaip visuose mamų receptuose "iš akies" :)
AtsakytiPanaikintiMan atrodo, kad idealiai šiame dubenyje derėtų tirštas kisielius. Spalviškai tinkamiausias - avižų, bet ir šaltalankių ar spanguolių puikiai.
AtsakytiPanaikintiO aš manau, kad šiame dubenėlyje puikiai tiktu "burokėlių rasalas", kurį labai skanu valgyti su pyragėliais su grybais. Pirmiausia išverdu burokėlius (kuriuos vėliau panaudoju įvairioms mišrainėms ar humusui). Burokėlių nuoviro neišpilu. Atskirame puode išverdu baravykus. Virtus baravykus susmulkinu ir pakepu su svogunais, sumaišau su virtais grybais ir šiuo įdarų įdarau sloksniuotos tešlos pyragėlius, kuriuos iškepu orkaitėje. O dalį burokų ir grybų nuoviro sumaišau, pripilu dar vanden,įdedu druskos, juodųjų ir kvapniųjų pipirų, lauro lapų, pora šaukštų acto ir peverdu. Tai ir yra "burokų rasasalas", kurį karštą valgome kučių vakarienės metu su piragėliais.
AtsakytiPanaikintiAš įsivaizduoju du valgius - vieną labiau Kalėdų rytui, o kitą - pusiau kūčišką (nes reikėtų vyno, ką gal ne visi renkasi Kūčių vakarui).
AtsakytiPanaikintiPirmasis būtų švedišos prinskorvar, mažytės dešrelės, su keptais obuoliais ir pankolių šaknimis. Rozmarino šakeles išdėliočiau krašteliu, kad dešrelės smagiai merktų akį iš žalumos. Bet va naminių dešrelių recepto nežinau, visada perkam, tai jau reiktų pasukti galvą, norint gaminti nuo nulio :) Šį valgį galima padaryti kūčišku - išmesti dešreles ir palikti keptus obuolius ir pankolius kaip karštą pagardą prie bulvių ar silkės (kepdama anuos dar įmaišau svogūno, saliero stiebų, šalavijo, čiobrelio, pankolio sėklų, dar galima nepasismulkint ir kokį keptą kaštainį įtrupint).
O antrasis, kūčiškas su nuodėme patiekalas būtų vyne virtos kriaušės, apibarstytos lazdyno riešutais ir apdėtos spanguolių šakelėm. Pernai valgėm be ledų, o šiemet galvoju užmaišyt kokių iš kokosų pieno su daug daug aguonų (dabar fantazija šuoliuoja toliau iki aguonpienio ledų.... bet reikia ją stabdyti). Tie bandymai Kūčių dieną yra labai slidūs :)
Pirmiausia labai ačiū už nušvitimą apie kūčią – skaitydavau skaitydavau tą receptą su žirniais... na, ir niekaip rankos nekildavo jų dėt :) dabar tik klausimas, kur tų pilkųjų atrast... :)
AtsakytiPanaikintiNa, o Kūčių rytas nuo vaikystės man kvepia kepamais kūčiukais ir verdamais džiovintais grybais. Iš jų su mama gamindavau tradiciniu tapusį mūsų šeimos patiekalą – džiovintų grybų rutuliukus, mamos dzūkiškai vadinamus „galkutėmis.“ Tikro šio patiekalo pavadinimo nežinau – galkutės gijo ir prigijo ir be jų Kūčios būtų ne Kūčios. Kitu metu ir negaminamos, ir, atrodo, visai net ir nedera.
Tenka pripažinti, kad tos galkutės ne toks jau ir labai tradicinis Kūčių patiekalas – jose ir sviesto, ir kiaušinių esama... Bet kaip ten bebuvę, prikraučiau jų visą dubenį :)
Taigi, tradicinėms mano šeimos „galkutėms“ reikia džiovintų grybų (kokių poros gerų saujų), virto smulkiai kapoto kiaušinio, kambario temperatūros sviesto kokio pusės šaukšto ar truputį daugiau, kelių šaukštų tarkuoto džiovinto sūrio, žiupsnio druskos, pipirų ir kmynų.
Dėl sūrio – tai čia idealiu atveju tinka džiovintas kaimiškas, ne tokiu idealiu – džiovintas iš parduotuvės; mano giliu įsitikinimu fermentiniai, brandinti ar kitokie sūriai čia netinka. Gal todėl, kad atmintyje išlikusi džiovintų sūrių eilė, sukabinta prie pečiaus, o mano, mažosios gaspadinės, užduotis būdavo to sūrio patarkuoti, stengiantis nenusitarkuoti pirštų :)
Džiovintus grybus reikia išmirkyti, išvirti ir sumalti mėsmale (galima labai smulkiai supjaustyti), labai gerai sumaišyti/sutrinti šaukštu su kitais ingredientais, kad masė būtų kaip kokiai užtepėlei, pasiliekant dalį sūrio. Tada šaukšteliu arba rankomis (aš asmeniškai už pastarąjį variantą, nes gi tada po gaminimo galima pirštus aplaižyti ;)) formuoti nedidelius, maždaug graikinio riešuto dydžio, rutuliukus ir juos apvolioti likusiame tarkuotame sūryje. Ir viskas – padvelkia vaikytės Kūčiomis :) Valgome su juoda duona :)
Į dubenį dėčiau tradicinį Kūčių stalo patiekalą, pagal dar iš močiutės paveldėtą receptūrą - virtinukus su grybais ir saliero gumbo pagardu. Virtinukai daromi tradicinės pusmėnulio formos. Tešlą mūsų namuose jiems visada daro paprasčiausią - iš miltų, vandens ir žiupsnio druskos. Įdarui - pernakt išmirkyti džiovinti baravykai, apverdami ir supjaustomi kubeliais. Prie jų pridedamas apkeptas smulkiai pjaustytas svogūnas. Įdaro masės proporcija: 2 dalys grybų ir 1 dalis svogūnų. Viską sumaišome, pridedame maltų pipirų ir druskos, paspaudžiame visą masę šakute (kad taptų vientisesnė) ir įdarome stikline išspaustus plonos tešlos skridinėlius, užlipiname. Užvirus vandeniui jį pasūdome, suberiame virtinius ir verdame 4 min. Keptuvėje pasidarome pagardą: saliero gumbą supjaustome pusės kvadratinio cm kubeliais ir apskrudiname su šlakeliu aliejaus. Į dubenį sudedami nukošti virtiniai, ant jų dedami traškūs keptų salierų kubeliai. Šiais laikais, kai didesniuose prekybos centruose yra pirkti avižų grietinėlės, kūčių vakarui dar papildomai kartais patiekiame padažinę su pašildyta ir šaukšteliu miltų sutirštinta bei šakele smulkintų krapų pagardinta avižų grietinėle.
AtsakytiPanaikintiSveiki! Štai ir atėjo laikas padėkoti visoms, kurios pasidalino savo virtuvės paslaptimis. Širdingai ačiū! Kadangi visi jūsų pasiūlyti patiekalai skamba gundančiai, tad perskaičiusi kiekvieną naują komentarą, imdavau dūsauti: ak, kaip aš mėgstu raudoną mišrainę!.. Šaltalankių kisielius skamba tiesiog prašmatniai!.. O silkių sviestas, juk aš dar niekada negaminau silkių sviesto! Ir pyragėliai, ir virtiniai, ir net mano taip mylima švedų virtuvė!..
PanaikintiTaigi, kaip ir kasmet, apsispręsti lengva nebuvo. Dažniausia tokiais atvejais surengiu šeimos pasitarimą, tačiau šįkart jo atsisakiau, prisiminusi vasarą nugirstą savo devynmečio sūnaus pokalbį su tokio pat amžiaus draugu. Jis skambėjo maždaug taip: "O jau tos Kūčios... Ant stalo visko tiek daug prikrauta... Ir viskas taip neskanu - tiesiog nėra ką valgyti..." Buvau lengvai šokiruota :) Bet tuo pačiu supratau, jog jam dar ne laikas vertinti tokias gėrybes kaip, pavyzdžiui, burokėlių rasalas ar vyne virtos kriaušės.
Na, o kai sprendimai priimami vienašališkai, jie remiasi labai jau subjektyviais kriterijais. Miela Terese, kai perskaičiau Jūsų receptą apie džiovintų grybų "galkutes", tiesiog ištirpau!.. Mano mama iki šiol gamina ir prie krosnies džiovina sūrius. Tas sukabintų sūrelių vaizdas man be galo mielas, o drauge trapus ir efemeriškas, toks, kuriuo reikia mėgautis dabar, nes, deja, šioje žemėje nieko nėra amžino. Tad norėčiau dovanėlę išsiųsti būtent Jums. Be to, pasižadu pagaminti dzūkiškų grybų rutuliukų savo šeimai, o tada aprašyti savo patirtį :) Labai lauksiu Jūsų laiškelio adresu susaukstuaplinkpasauli@gmail.com
Visoms kitoms siunčiu geriausias savo mintis, jausmus ir linkėjimus, tikėdamasi, jog ateinančiais metais taip pat užsuksite į mano puslapį ir atrasite laiko pasidalinti savo patirtimi :)