Kūčių spurgos su grybais

Sūnui visada sakau, jog žmonės paprastai turi dvi šeimas: mažąją, kurioje gyvena, ir didžiąją, kurią sudaro proseneliai ir seneliai, tetos ir dėdės, pusseserės ir pusbroliai, ne tik pirmos eilės, o ir tolimesni. Esu įsitikinusi, jog gražus bendravimas su giminėmis - didelis turtas, kurį pati paveldėjau iš tėvų, ir kurį norėčiau perduoti savo vaikui. Be to, esu linkusi pritarti tiems, kurie teigia, jog kraujo ryšiai tuo pačiu yra ir energetiniai ryšiai, tad jeigu giminė kaip sistema funkcionuoja darniai, jos nariams žymiai lengviau irtis per gyvenimą.

Be abejo, pastaroji teorija ezoterinė, o ne mokslinė, tačiau gyvenimiški pavyzdžiai rodo, jog joje yra nemažai racijos. Turbūt ne veltui senoji aristokratija taip skrupulingai rūpinasi savo genealoginiais medžiais bei puoselėja tarpusavio santykius. Per šimtmečius net karališkose šeimose pasitaikė įvairiausių žmonių, tačiau "nepatogiųjų" čia paprastai neišsižadama. Kitaip sakant, šios giminės rodo vieningumą ne todėl, kad ten visi be išimčių būtų garsūs, sėkmingi ir turtingi. Greičiau jau atvirkščiai, net nemaloniose situacijose remdami ir palaikydami vienas kitą, jie atveria kelią į klestėjimą ir sau, ir savo artimiesiems, kuriuos prigimtis galbūt šykščiau apdovanojo protu, išmintimi ar žavesiu. Beje, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, tai pakankamai egoistiškas elgesys, kai, padedant kitam, padedama pirmiausia pačiam sau. Juk pavydas, intrigos, tarpusavio rietenos bei abejingumas, kaip rodo istorija, gali suskaldyti ir sužlugdyti net galingiausias dinastijas.

Be abejo, aplink mus yra ir kitokių pavyzdžių, kuomet šeimos netekę ar savo šaknis sąmoningai nukirtę žmonės pasiekia įspūdingų aukštumų. Vis dėlto kelias link užsibrėžtų tikslų jiems paprastai būna žymiai sudėtingesnis negu tiems, kurie turi patikimą užnugarį (ne tik ir nebūtinai finansinį). Be to, vienišiai paramos dažniausia ieško sutuoktinio asmenyje ir jos/jo namiškių rate. Juk seniai žinoma tiesa, jog vienas lauke - ne karys, o draugai, netgi patys geriausi, susiklosčius kritinėms aplinkybėms, pirmiausia rūpinasi saviškiais. Todėl švenčių išvakarėse linkiu jums tvirtos, draugiškos ir ištikimos šeimos, tiek mažosios, tiek ir didžiosios. Nepainiokite priežasčių su pasekmėmis! Jeigu susikūrėte gerovę, nežiūrėkite iš aukšto ir nepalikite likimo valiai tų, kuriems pasisekė mažiau, o jei vis dar neradote savojo kelio, užuot kritikavę daugiau pasiekusius, pasidžiaukite, jog yra galimybė iš jų mokytis. Tiesa, jog giminės nepasirinksi, tačiau tiesa ir tai, jog tik nuo mūsų priklauso, kaip su ta gimine bendrausime ir kokios rūšies kapitalą, neišvengiamai atiteksiantį mūsų vaikams, iš to susikrausime.

Nuotrauka Kristinos

O kad jau šis tinklaraštis kulinarinis, dalinuosi su jumis receptu, išsaugotu mano didžiojoje šeimoje. Jį gavau iš Onutės, tos pačios pusseserės, kuri išmokė mane gaminti virtinius su bulvėmis ir aguonomis. Prisipažinsiu, jog apie Kūčių spurgas su grybais iki tol nebuvau nė girdėjusi. Mat receptas iki manęs atkeliavo ne per mūsų bendrus senelius, o per jos mamos, t.y. dėdės žmonos liniją. Kadangi Kūčių vakarienė - uždara šeimos šventė, o dauguma apeiginių patiekalų gaminami tik tą vienintelį kartą per metus, prašalaičiui sužinoti apie juos, specialiai nesidomint ir neklausinėjant, nėra daug šansų. Todėl aš labai džiaugiuosi, kad prieš kelerius metus su Onute išsišnekėjome apie šventes: netikėtai paaiškėjo, jog jos ir mano tėvų namuose Kūčios švenčiamos skirtingiau, negu iš pradžių abi įsivaizdavome. Kaip tik tada spurgos su grybais ir atsidūrė mano akiratyje.

Nuotrauka Kristinos

Ko gero Kūčių spurgas kaip vieną iš variantų reikėtų priskirti tai pačiai patiekalų grupei, į kurią įeina ausytės bei įvairūs pyragėliai su grybais. Nors pusseserės šeima gyvena Pakruojo krašte, bet ko gero šis valgis Lietuvoje žinomas kur kas plačiau. Antai etnologas Juozas Kudirka nurodo, jog Kūčių spurgos su grybais verdamos Alytaus, Kėdainių, Ukmergės rajonuose. O galbūt tai - ir jūsų šeimos tradicija? Tokiu atveju būtų labai įdomu sužinoti, kaip ir iš kur jūsų šeimoje atsirado šis receptas.

Na, o jeigu savo Kūčių tradicijas dar tiktai kuriate, jei vis dar dairotės, kuo papildyti šventinį valgiaraštį, įtraukite į jį šį gardumyną! Mėgstantiems grybus, tai bus tikra palaima. Tik gaila, jog šiais metais, dėl vasarą užsitęsusios sausros, daug kam trūksta džiovintų grybų atsargų. Tikiuosi, jūs esate iš tų, kurie pasinaudojo pernykščiu miškų dosnumu, ir šiek tiek baravykų dar turi atidėję juodai dienai :) Džiovinti miško grybai spurgoms suteikia nepakartojamą, išraiškingą skonį, kurio neįmanoma atkartoti, naudojant pirktinius pievagrybius. Be abejo, jeigu nematote kitos išeities, galite rinktis ir pastaruosius - patiekalas su pievagrybiais bus gerokai nutolęs nuo originalo, bet tai dar nereiškia, jog neskanus.

Nuotrauka Kristinos

Paklaususi pusseserės apie mielinę tešlą, konkretaus atsakymo nesulaukiau. Pasirodo, jų namuose nėra kažkokio vieno griežto recepto, kaip ją gaminti. Kadangi prieš didžiąsias šventes mielinė tešla minkoma ir kitiems kepiniams - kūčiukams, Kalėdų ryto pyragui (bulkai) ir t.t., tuo pačiu jos atseikėjama ir spurgoms. Kaskart ta tešla išeina kiek kitokia, tad geriausia išeitis - kiekvienam rinktis pagal savo skonį. Žinoma, pagerinta mielinė tešla su pienu ir kiaušiniais bus pati minkščiausia, bet jeigu toks gamybos metodas prieštarauja jūsų principams, gaminkite pasninkinę. Aš, minkydama tešlą Kūčių spurgoms, elgiausi taip: mėgstamiausiame mielinės tešlos recepte pieną pakeičiau vandeniu, o kiaušinį - papildomu aliejaus šaukštu. Atkreipkite dėmesį, jog greta mielių palikau ir kepimo miltelius, kurie leidžia tešlą kildinti trumpiau, suteikia jai gerą struktūrą ir neleidžia kepiniams greitai sužiedėti.

Nuotrauka Kristinos

Ir pagaliau paskutinis dalykas: kaip šias spurgas patiekti? Mano giminaičiai Aukštaitijoje jas verda pačias paskutines, kai visi kiti Kūčių patiekalai jau paruošti. Kai šiltų spurgų dubuo atkeliauja ant stalo, tai būna tarsi signalas, jog vakarienė prasideda. Išties, ką tik iškeptos spurgos vertos gražiausių žodžių ir giliausių atodūsių, nors ir atvėsusios jos vilioja ne ką mažiau. Anot pusseserės, jokio specifinio gėrimo prie šių spurgų nesiūloma. Visgi, jeigu jūs turite, pavyzdžiui, gardaus grybų ir/ar daržovių sultinio, jis čia pamaišyti neturėtų.

Tai tiek šiam kartui. Ramaus ir giedro jums švenčių laukimo - ir sutikimo!

Nuotrauka Kristinos

Kūčių spurgos su grybais

Ingredientai: (išeis maždaug 20 spurgų)

Tešlai:

30 g šviežių mielių

2 v. š. cukraus

½ a.š. druskos

4 v.š. aliejaus

200 ml šilto vandens

400 g kvietinių miltų*

½ a.š. kepimo miltelių

Įdarui:

2 didelės saujos džiovintų grybų, geriausia - baravykų

2 vidutinio dydžio svogūnai

Aliejaus (grybams ir svogūnams apkepti)

Druskos ir grūstų juodųjų pipirų (pagal skonį)

Spurgų virimui:

~ 700-1 l ml neutralaus skonio aliejaus

1. Pirmiausia paruoškite įdarą - galite tą padaryti ir iš vakaro. Džiovintus grybus sudėkite į prikaistuvį, užpilkite švariu vandeniu, valandėlę pamirkykite, o tuomet virkite, kol suminkštės. Išvirusius grybus išgriebkite (jų nuovirą pasilikite), atvėsinkite ir smulkiai sukapokite. Nulupkite ir smulkiai supjaustykite svogūnus. Šlakelyje aliejaus apkepkite svogūnus, kol suminkštės, bet dar neims skrusti. Sudėkite grybus, pagal skonį pasūdykite, pagardinkite pipirais, o tuomet gautą mišinį dar šiek tiek patroškinkite, kol svogūnai taps visiškai minkšti, o visi įdaro skoniai persimaišys. Jeigu mišinys atrodo labai sausas, galite įpilti truputį grybų nuoviro. Troškinti geriausia ant nedidelės ugnies, uždengus keptuvę. Baigdami troškinti, paragaukite ir įsitikinkite, kad netrūksta prieskonių. Kai įdaras bus paruoštas, palikite, kad jis visiškai atvėstų.
2. Jeigu mielinę tešlą gaminsite pagal mano receptą, ją užminkyti reikėtų likus maždaug 1,5 val. iki spurgų virimo. Mieles ištrinkite su cukrumi, įberkite druskos, įpilkite aliejaus bei vandens ir viską lengvai paplakite. Suberkite miltus bei kepimo miltelius. Iš pradžių išmaišykite šaukštu, tada rankas ištepkite aliejumi ir suminkykite minkštą tešlos rutulį. Dėkite jį į aliejumi išteptą dubenį, (geriau stiklinį ar keraminį), uždenkite maistine plėvele, palikdami tik nedidelį plyšį, kad tešla galėtų kvėpuoti. Kildinkite šaldytuve apie 1-1,5 val.
3. Tešlai pakilus, ją perminkykite ir iškart formuokite spurgas (man patogiau tą daryti, jei rankas patepu keliais lašeliais aliejaus): atgnybkite maždaug graikinio riešuto dydžio gabaliuką tešlos, ją išplokite, dėkite maždaug 1 a.š. su kaupu įdaro, tuomet kruopščiai užspauskite kraštus, stengdamiesi, kad ant siūlės nepatektų įdaro ir/ar aliejaus. Aš iš pradžių suformuoju visas spurgas ir dedu jas ant kepimo popieriaus siūle žemyn, o vėliau verdu po kelias, pradėdama nuo tų, kurios buvo suformuotos pirmiausia. Jeigu jūs dirbate dviese, vienas žmogus gali formuoti spurgas, o kitas iškart jas virti. Virti spurgas patogu ne per dideliame storadugniame puode. Labai svarbu, kad aliejus būtų tinkamos temperatūros: ne per karštas (nes spurgos degs) ir ne per šaltas (nes jos virs nenoriai ir gers riebalus). Aš iš pradžių aliejų pakaitinu ant didesnės ugnies, o tada ją sumažinu iki kiek mažesnės negu vidutinė. Spurgas virkite po kelias, nepamiršdami jų pavartyti. Išėmę išvirtas, viena eile sudėkite į lėkštes, išklotas popieriniu rankšluosčiu ar servetėlėmis. Kai susigers aliejaus perteklius, spurgas perdėkite į serviravimo dubenį.
4. Spurgos gardžiausios, kol dar būna šiltos, tačiau ir atvėsusios neturėtų jūsų nuvilti, ypač jei valgysite tą pačią dieną :)

* Rinkitės "prastesnius" 550D miltus, kurie yra lipnesni už pyragams skirtus 405D. Tokiu atveju spurgas bus kur kas lengviau formuoti, be to, kepdamos jos geriau išlaikys savo formą, nesproginės, neištekės įdaras.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis: mano pusseserės Onutės šeima. Papildomi šaltiniai čia ir čia:

Nijolė Marcinkevičienė, Metai už stalo. Kalendorinių švenčių ir sezoniniai valgiai, Vilnius: Baltos lankos, p. 262.

Juozas Kudirka, Kūčių stalas, Vilnius: Lyra, Vyturys, 1989, p. 39.