2020 m. rugpjūčio 28 d., penktadienis

Trešnių (arba vyšnių) apkepas



Trešnes mūsų namuose mėgsta visi. Vyšnias - beveik visi, mat sūnus vienintelis yra įsitikinęs, jog šios uogos pernelyg rūgščios jo skoniui :) Šiaip ar taip, mano šeima tikrai dažnai mėgaujasi tiek trešnėmis, tiek vyšniomis, o aš su malonumu gaminu įvairius patiekalus su jomis. Vis dėlto pastebėjau, jog pastaruosius aprašyti man kažkodėl užtrunka: kai kada receptus pasiseka paskelbti pačioje trešnių/ vyšnių sezono pabaigoje, bet dažniau jie taip ir lieka juodraščių stadijoje. Nežinau, kas čia per anomalija, bet šie metai, deja, ne išimtis. Laimei, klasikiniai valgiai nesensta ir gali kuo puikiausia sulaukti išbandymo ateinančiais metais. Arba, kaip jau esu ne kartą minėjusi savo tinklaraštyje, - nesikratykite pirktinių šaldytų vyšnių, kurios yra visai neprasta alternatyva šviežioms, kuomet kalbame apie uogų panaudojimą karštuose patiekaluose, o ne valgymą grynu pavidalu.

Nuotrauka Kristinos

Šiandieninį patiekalą nusižiūrėjau seniai, tais laikais, kai internete aptikau nedidelę Aargau regiono receptų kolekciją ir pirmą kartą kepiau šveicarišką morkų tortą. Kadangi morkų tortas ne tik pateisino, bet ir pranoko mano lūkesčius, nė neabejojau, kad vyšnių apkepas irgi bus nepriekaištingas. Juo labiau, kad visi ingredientai skambėjo daug žadančiai. Vyšnios, malti lazdyno riešutai, citrinos žievelė - argi tai ne puikūs priedai manų kruopų apkepui?

Vis dėlto pasirodė, kad ne viskas taip paprasta. Kai apkepą nusprendžiau iškepti pirmą kartą, kuo tiksliausiai laikiausi instrukcijų, bet kilogramas šviežių vyšnių išleido tiek sulčių, kad jis išėjo panašesnis į rožinį apyskystį pudingą (tiesa, gero skonio). Pirma mintis, atėjusi į galvą - galbūt vyšnių tiesiog per daug? Kitą vasarą uogų kiekį sumažinau maždaug trečdaliu, bet reikalai dėl to, deja, nepasitaisė. Daugelis turbūt būtų numoję ranka ir ieškoję kito recepto, bet aš nusprendžiau, kad vis dėlto reikia išsiaiškinti, kodėl patiekalo nepavyksta pagaminti taip, kaip priklauso.

Nuotrauka Kristinos

Didžiausia nesėkmių priežastis pasirodė esanti visai banali - netikslus recepto vertimas į lietuvių kalbą. Originaliame recepte figūruojančias Kirschen visi mano turėti žodynai siūlo versti žodžiu vyšnios, bet, pasirodo, vyšnios vyšnioms nelygu :) Esu dėkinga savo draugei Rūtai, puikiai germanistei, kuri padėjo išsiaiškinti, jog Kirschen kasdienėje vokiečių kalboje - gana platus terminas, kuris, priklausomai nuo konteksto, gali reikši tiek trešnes, tiek vyšnias. O štai kulinariniuose receptuose vyšnios dažniausiai įvardijamos kaip Sauerkirschen, t.y., verčiant pažodžiui, - rūgščios vyšnios. Antra vertus, apie trešnes kur kas rečiau sakoma Süßkirschen - saldžios vyšnios, dažniau apsiribojama trumpesniąja žodžio forma Kirschen. Tad panašu, jog šiame recepte Kirschen irgi reiškia būtent trešnes. Trešnės - mėsingesnės, tvirtesnės ir ne tokios sultingos uogos kaip vyšnios, todėl apkepas nuo jų nepažliugs taip, kaip pažliunga nuo kilogramo vyšnių. Be to, iškeptas su trešnėmis, jis bus kur kas saldesnio, švelnesnio, subtilesnio skonio.

Ir vis dėlto... Per kelerius metus, kol eksperimentavau, neįtardama apie vertimo klaidą, įsigudrinau šį apkepą tinkamai iškepti ir su vyšniomis :) Reikalai kaipmat pasitaisė, kai pritaikiau vyšnių paruošimo būdą, minėtą įraše virtinukai su vyšniomis. Priminsiu: po to, kai kauliukai išimami, uogas reikia užpilti cukrumi, kuris per keletą valandų (arba per naktį) ištraukia didelę dalį sulčių. Tuomet vyšnios suverčiamos į sietą, leidžiama nulašėti sultims, o uogos dar paspaudžiamos šaukštu. Taip paruoštos vyšnios apkepui suteikia užtektinai skonio, bet nepaverčia jo koše.

Ir dar: labai patogu vyšnias išimtais kauliukais susluoksniuoti su cukrumi stiklainyje. Cukrus greitai ištirpsta ir, susimaišęs su uogų sultimis, virsta sirupu, kuriame vyšnios negesdamos kuo puikiausiai stovi apie porą-trejetą mėnesių - su sąlyga, kad rasite joms vietos šaldytuve. Būtent tokiu būdu greitam naudojimui "užkonservuotas" šviežias vyšnias šiuo metų laiku aš dedu ir į šveicarišką manų kruopų apkepą, ir į kitus šeimos mėgstamus kepinius (likusį vyšnių sirupą sunaudojame gaivai).

Nuotrauka Kristinos

Kad jau su vokišku trešnių/ vyšnių apkepu turėjau tiek vargo, tai per kelerius metus spėjau apie jį išsiaiškinti visokiausių dalykų :) Pavyzdžiui, atkreipiau dėmesį, jog vokiškai kalbančiose šalyse apkepai su šiomis uogomis pakankamai populiarūs, bet dažniausiai jie kepami, naudojant baltą, kiek pažiedėjusią duoną, bandeles ar džiūvėsėlius. Aargau regiono šveicariškas apkepas pakankamai savitas, nes jam siūloma naudoti manų kruopas. Tiesa, esu mačiusi variantų, kuomet šveicarai vietoje manų kruopų taipogi naudoja išmirkytą ir per sietelį pertrintą duonos minkštimą. Bet mane variantas su manų kruopomis sudomino kur kas labiau. Mat dabartinėje virtuvėje nėra itin daug receptų su šiuo ingredientu, o aš manų kruopas mėgstu ir nemanau, kad patiekalai su jomis kuo nors prastesni ar kenksmingesnis, negu, pavyzdžiui, keksai ar blynai, iškepti iš paprastų baltų kvietinių miltų. Vis dėlto įvairovės ir pilnatvės dėlei turiu planą ateityje paskelbti ir vokiško apkepo su balta duona bei trešnėmis receptą :)

Nuotrauka Kristinos

Trešnių/ vyšnių apkepą galima traktuoti kaip desertą, bet man jis panašesnis į saldų pagrindinį patiekalą, kurį galima valgyti, pavyzdžiui, ne per daug vėlyvą šeštadienio vakarą. Tiesa, kad apkepas būtų patiektas kaip priklauso, prireiks ne tiktai jį sukomponuoti, o ir paruošti vanilinio padažo - klasikinio desertinių patiekalų palydovo vokiškai kalbančiuose kraštuose. Vanilinis padažas puikiai papildo ir subalansuoja apkepo skonį, be to, patiekalą papuošia. Žinoma, niekas nedraudžia apkepą puošti papildomai (aš naudojau vyšnias ir lazdynų riešutus) - tada kepinys atrodys nekasdieniškai ir netgi prašmatniai.

Aargau receptų rinkinuke vanilinio padažo recepto nebuvo, todėl aš jį gaminau, remdamasi lietuviškais šaltiniais - konkrečiai šiame tinklaraštyje jau ne kartą minėta knygele Pienas ir pieniškas maistas (1966). Jeigu jūs turite savo mėgstamą vanilinio padažo receptą, jis kuo puikiausiai tiks, o jeigu ne, žemiau pateiksiu receptą, kuriuo naudojausi aš.


Vanilinis užpilas 

Ingredientai: (išeis maždaug 500 ml padažo)

1 kiaušinis (atskirkite trynį nuo baltymo)
30 g cukraus
½ l pieno
1 pakelis vanilinio cukraus
25 g bulvių krakmolo
  1. Kiaušinio trynį gerai išsukite su cukrumi. Atidėkite, kol prireiks.
  2. Apie 400 ml pieno sumaišykite su vaniliniu cukrumi ir užvirkite. Sumažinkite ugnį. 
  3. Likusiame piene išleiskite krakmolą ir, nuolat maišydami, supilkite jį į verdantį pieną. Kaitinkite (nepamiršdami maišyti) 1-2 min., kol padažas sutirštės. Nukaiskite ir tuojau pat įplakite kiaušinio trynio bei cukraus mišinį. Dažnai pamaišydami, kad neužsidėtų plėvelė, padažą ataušinkite.
  4.  Kiaušinio baltymą išplakite iki standžių putų (aš plakdama įberiu žiupsnelį druskos) ir įmaišykite į atvėsusį padažą.
  5. Anot originalaus recepto, toks padažas tinkamas užpilti vaisius, kisielių ir drebučius. Įsitikinau, kad saldžius apkepus - taip pat :)
Nuotrauka Kristinos


Chriesitötsch - trešnių (arba vyšnių) apkepas

Ingredientai: (maždaug 8 porcijoms)*

1 kg trešnių (arba vyšnių**)
1 l pieno
150 g manų kruopų
Žiupsnelis druskos
150 g sviesto
150 g cukraus
1 citrinos nutarkuota žievelė
5 kiaušiniai (atskirkite trynius nuo baltymų)
3-4 v.š. grietinėlės
150 g lazdyno riešutų 
  1. Iš uogų išimkite kauliukus ir atidėkite, kol prireiks. Jeigu uogos sultingos (ypač vyšnios), jas geriau užpilti keliais šaukštais cukraus, išmaišyti ir palikti, kad didelė dalis sulčių ištekėtų. Šaltoje vietoje palikti galima ir per naktį ar ilgesniam laikui. Prieš gaminimą uogas suverskite į sietą, leiskite nutekėti sultims ir paspauskite šaukštu, kad uogos būtų kuo sausesnės.
  2. Dideliame prikaistuvyje užvirkite pieną, lengvai jį pasūdykite ir, nuolat maišydami, suberkite manų kruopas. Virkite ant nedidelės ugnies dažnai pamaišydami, kol sutirštės, t.y. išvirkite gana tirštą manų košę. Nukaiskite ir palikite, kad šiek tiek pravėstų.
  3. Į dar šiltą, bet jau nekarštą manų košę įmaišykite sviestą, cukrų, citrinos žievelę, kiaušinių trynius, grietinėlę ir sumaltus lazdyno riešutus. Kiaušinių baltymus išplakite (rekomenduočiau į juos įberti žiupsnelį druskos) ir įmaišykite į paruoštą masę. Paskutines įmaišykite paruoštas uogas.***
  4. Skardą (geriau metalinę arba keraminę, nes stikliniai indai prastai įkaista) aukštais kraštais ištepkite sviestu, pabarstykite džiūvėsėliais arba manų kruopomis. Sudėkite į ją apkepo masę, palykinkite paviršių ir dėkite į orkaitę, įkaitintą iki 180°C. Kepkite apie 30-45 min. arba kol apkepas gražiai pakils, o jo paviršius taps rusvai auksinės spalvos. Tikslus kepimo laikas priklausys nuo kepimo indo, jūsų orkaitės kaitrumo ir t.t., todėl kepdami orientuokitės pagal situaciją. 
  5. Iškepę apkepą, leiskite jam šiek tiek pravėsti ir patiekite šiltą su vaniliniu padažu. Jeigu norite, prieš patiekdami pagal skonį puoškite (pavyzdžiui, uogomis ir/ar riešutais).
* Iš visos produktų normos išeina didelis apkepas, kurį reikėtų kepti talpioje formoje aukštais kraštais. Nuotraukose matomą apkepą aš gaminau iš pusės produktų normos ir kepiau jį ne per dideliame keraminiame inde.
** Jeigu naudosite vyšnias, turėkite galvoje, kad jas paruošti reikės iš anksto, geriausiai likus 1-2 dienoms iki apkepo kepimo.
*** Jeigu naudosite ne trešnes, o vyšnias, kurios linkusios tešlą nudažyti rožine spalva, apkepą galima komponuoti ir kitaip, iš anksto nemaišant uogų į tešlą. Norėdami išsaugoti gražią apkepo spalvą, į kepimo skardą dėkite sluoksnelį tešlos, pabarstykite paruoštomis vyšniomis, ant viršaus vėl paskleiskite tešlos, vėl pabarstykite vyšniomis ir t.t. Paskutines vyšnias užberkite ant apkepo viršaus.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis čia, vanilinio užpilo receptas iš čia:
Juozas Bernatonis, Konstancija Brundzienė, Pienas ir pieniškas maistas, Vilnius: Mintis, 1966, p. 105.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą