2021 m. balandžio 27 d., antradienis

Broyé du Poitou - Puatu pyragas



Galbūt ketvirtosios pasakojimo dalies apie Šv. Radegundą ir nerašyčiau, jeigu ne jos bičiulis ir biografas Venancijus Fortūnatas (530-609). Ak, tiesa, ko gero iki šiol nepaminėjau, kad Venancijus Fortūnatas be kita ko laikomas (nors ir su tam tikromis išlygomis) vyrų virėjų globėju? Taip taip. Venancijus Fortūnatas - ne tik paskutinis garsesnis lotyniškai rašęs Europos poetas, o ir tam tikra atsvara Šv. Radegundai - maistą gaminančių moterų globėjai. Tačiau, ieškant paaiškinimų, kokiu būdu jis užsitarnavo vyrus virėjus globojančio šventojo vardą, teks dar kartą pažvelgti į frankų karalienės gyvenimą. Mat, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, būtent asketiškosios Radegundos dėka Venancijus Fortūnatas buvo pradėtas sieti su virtuve.

Nuotrauka Kristinos

Norint paaiškinti, kodėl Radegunda ir Venancijus Fortūnatas daug metų puoselėjo tvirtus ryšius, pirmiausia reikia įsivaizduoti, ką ankstyvaisiais viduramžiais reiškė įkurti moterų vienuolyną ir jame apsigyventi. Kai po ilgų vargų Radegundai pavyko ištrūkti iš Chlotero I rūmų, tebuvo nueita tik pusė kelio, garantavusio jai bent sąlygišką laisvę. Iš karaliaus gautos lėšos bei leidimas jam priklausančiose žemėse statyti vienuolyną - irgi dar toli gražu ne pabaiga. Pirmiausia, vienuolynas be regulos - tai tik plikos pastato sienos. Taigi, Radegundai ir jos globotinei Agnei, kuri tapo pirmąja vienuolyno abate, teko skubiai spręsti šį klausimą. Kai kuriose studijose rašoma, kad abi moterys, pasiryžusios parsivežti regulą, išvyko į Arlio moterų vienuolyną, vadovaujamą Šv. Cezarijos; pastarajai regulą buvo parašęs brolis, Arlio vyskupas Šv. Cezarijus. Vis dėlto neaišku, ar šis teiginys teisingas. Mat mūsų laikus pasiekė maždaug 550 m. datuojamas Šv. Cezarijos laiškas Šv. Radegundai, kuriame rašoma: Aš padariau tai, ką buvote užsakiusi: isiunčiau jums regulos kopiją. Taigi, panašu, kad Radegunda raštu kreipėsi į Arlio vienuolyno abatę, užsakė perrašyti ir į Puatjė atsiųsti regulos kopiją, ir po kurio laiko jos sulaukė, pati nesileisdama į ilgą, sunkią ir rizikingą kelionę. Vienintelė bėda, kad kai kurie mokslininkai turi abejonių dėl laiško autentiškumo, ir tai trukdo mums užtikrintai kalbėti apie anų laikų įvykius. Vis dėlto tiksliai žinoma, kad Šv. Cezarijaus regula galų gale tapo Radegundos įkurto vienuolyno veiklos ir gyvenimo pagrindu.

Šv. Cezarijaus regula, iki smulkmenų reglamentavusi vienuolių kasdienybę, buvo laikoma itin griežta daugeliu aspektų. Pavyzdžiui, ji nenumatė nė menkiausios galimybės moterims, kurios tapo vienuolėmis, grįžti į pasaulietinį gyvenimą - nesvarbu, kokios aplinkybės besusiklostytų, joms buvo kuo griežčiausiai uždrausta net žingsnį žengti už vienuolyno teritorijos ribų. Dėl tos priežasties vienuolės be tarpininkų negalėjo palaikyti jokių ryšių su išoriniu pasauliu; ši taisyklė privedė iki to, kad seserims neteko dalyvauti netgi Radegundos laidotuvėse. O juk vienuolynui bent retkarčiais prireikdavo susisiekti su dvasininkais, pasaulietinės valdžios atstovais, o kai kada tiesiog išspręsti vienokias ar kitokias buitines problemas. Aišku, kad tokiomis aplinkybėmis patikimi tarpininkai ir pasiuntiniai turėjo aukso vertę. Venancijumi Fortūnatu Radegunda pasikliovė kaip nieku kitu ir draugystę su juo saugojo kaip savo akies vyzdį.

Venancijų Fortūnatą kaip tarpininką Radegunda itin vertino ne tiktai dėl to, kad šis buvo ištikimas draugas, o ir todėl, kad padėdavo sutvarkyti itin delikačius reikalus, kuriems išjudinti iš mirties taško vien geranoriškumo nepakako - reikėjo ir nemenko autoriteto bei diplomatinių sugebėjimų. Pavyzdžiui, siekdama sustiprinti savo pozicijas ir padidinti įkurto vienuolyno prestižą, Radegunda sumanė išsirūpinti kokią nors ypatingą relikviją. Netrukus karalienę pasiekė gandai, jog anuometinio Bizantijos imperatoriaus Justino II ir jo žmonos Sofijos žinioje yra tikra brangenybė - Švento Kryžiaus, ant kurio esą mirė Kristus, dalis. Buvo pradėtos derybos dėl relikvijos perdavimo Radegundos įkurtam vienuolynui. Pati Radegunda, susaistyta regulos, nei į Bizantiją, nei niekur kitur keliauti jau nebegalėjo, tad kliovėsi savo patikėtiniais - Venancijumi Fortūnatu ir frankų karaliumi Sigibertu, Chlotero I ir savo pusseserės Ingundos sūnumi. Beje, pastarasis Radegundą laikė pamote ir, regis, jautė jai nuoširdžią simpatiją, kas nenuostabu, turint tokį nuožmų tėvą kaip Chloteras I (Ingunda mirė, kai sūnus buvo dar visai mažas). Derybos baigėsi sėkmingai, ir 567 m. Švento Kryžiaus relikvija buvo atgabenta į Puatjė. Tačiau tuomet Radegundą ištiko nemalonumas, kurio ji negalėjo numatyti: Puatjė vyskupas Merovijus atsisakė atlikti specialias apeigas, kurios buvo reikalingos, norint Švento Kryžiaus relikviją tinkamai perkelti į vienuolyno bažnyčią. Greičiausiai vyskupas niršo, jog Puatjė įsikūrusi Radegunda tapo rimta konkurente ir jam, ir jo proteguojamam Šv. Hilarijaus kultui, nors galbūt būta ir kitokių priešiško elgesio priežasčių (tarkime, abejonės dėl relikvijos autentiškumo ir/ar nenoras svarbias relikviją laikyti moterų vienuolyne, kur negalėjo lankytis vyrai). Galiausiai Radegundai pavyko įtikinti Turo vyskupą Eufronijų, kad jis vadovautų relikvijos perkėlimo iškilmėms, nors Puatjė buvo už pastarojo jurisdikcijos ribų; Merovijus tuo tarpu pasibalnojo žirgą ir demonstratyviai išvyko iš miesto. Vėliau Radegunda tvirtino, kad įveikti visas intrigas ir rasti išeitį iš keblios padėties jai padėjo griežtas pasninkas bei Dievo pagalba, nors iš tikrųjų čia lemiamą vaidmenį suvaidino Radegundos kaip karalienės autoritetas, jos geri asmeniniai ryšiai ir Venancijaus Fortūnato bei karaliaus Sigiberto diplomatiniai sugebėjimai.

Venancijus Fortūnatas buvo talentingas žmogus - jis ne tiktai rašė poeziją, o ir kūrė muziką. Kai kurios Venancijaus Fortūnato giesmės, pavyzdžiui, Vexilla Regis Prodeunt, krikščioniškose pamaldose reguliariai giedamos iki šiol. Pastarasis kūrinys parašytas specialiai Radegundos surengtoms iškilmėms, kai Švento Kryžiaus relikvija buvo įnešta į Puatjė vienuolyną, ir jis buvo oficialiai pavadintas Švento Kryžiaus vienuolynu (iki tol Radegundos įkurtas vienuolynas buvo vadinamas Šventos Marijos vienuolynu (pranc. Abbaye de Sainte-Marie)). Venancijaus Fortūnato giesmę per pusantro tūkstančio metų interpretavo ir atliko daugybė chorų ir garsių dainininkų, tokių kaip Placido Domingo, bet, mano nuomone, geriausiai kūrinio grožį ir viduramžių atmosferą pajusti padeda grigališkasis giedojimas a cappella.

Savo dėkingumą Venancijui Fortūnatui Radegunda reiškė kaip begalėdama, nors gyvenimas vienuolyne ją stipriai ribojo. Labai dažnai tai buvo valgomos dovanos, keliaujančios iš vienuolyno virtuvės į poeto namus; kai kada jų būdavo tiek daug, kad vienas pasiuntinys vargiai tegalėdavo viską panešti. Kaip jau minėjau įraše Dešrelės su lęšiais, Venancijui Fortūnatui siunčiamos vaišės buvo tikrai karališkos - mėsa, kiaušiniai, pienas, daržovės ir kiti, su išmanymu paruošti skanumynai, kuriais viduramžiais galėjo mėgautis toli gražu ne kiekvienas. Laimei, kas jau kas, o Venancijus Fortūnatas delikatesus mokėjo deramai įvertinti! Gimęs ir išsilavinimą gavęs šiaurės Italijoje, jis visa savo esybe buvo romėnų palikuonis, mėgęs vyną, sotų ir pagal galimybes ištaigingą maistą, puotas, poeziją, muziką ir malonų bendravimą. Sakydama, jog Philippe Monnier filme L'Enfant des loups (1991) kai kurie veikėjai gerokai idealizuoti, pirmiausiai galvoje turėjau Venancijų Fortūnatą. Nors Venancijaus Fortūnato personažą kūręs Eusebio Lázaro pabrėžė jo kuklumą ir asketiškumą, tikroji poeto biografija žymiai spalvingesnė. Apie tai byloja jo paties eilėraščiai, pasiekę mūsų dienas. Literatūros istorikai suskaičiavo, kad iš 55 Venancijaus Fortūnato eilėmis parašytų laiškelių, siųstų Radegundai ir Agnei, net 15 yra apie maistą, o tiksliau - pasimėgavimą maistu. Kai kurie iš šių tekstų atskleidžia ne tik ankstyvųjų viduramžių buities detales, o ir paties Venancijaus Fortūnato būdą. Antai skaičiumi 11.20 pažymėtame elėraštyje poetas sakosi sveikstąs nuo kažkokio negalavimo, dėkoja už valgomas dovanas (pirmiausiai slyvas ir kiaušinius) ir be kita ko Agnei prisipažįsta:

Per vėlai tu liepei man suvalgyti du kiaušinus;
Aš jau spėjau išgerti keturis (negi dabar tau meluosiu).

Silpnybės gardžiam valgiui, o kai kada - netgi rajumo Venancijus Fortūnatas per daug neslepia ir kituose savo tekstuose. Štai kaip jis aprašo savo susižavėjimą persikais, kuriais gardžiavosi Suasono mieste, viešėdamas turtingų ir kilmingų žmonių namuose:

Ten aš pirmąkart paragavau saldžių vaisių, kuriuos paprasti žmonės vadina persikais; jiems [šeimininkams] niekada nepabosdavo jais mane vaišinti, o man niekada nepabosdavo juos valgyti; netrukus mano pilvas pūpsojo lyg būčiau besilaukianti moteris; net pats negalėjau atsistebėti, kad įmanoma taip išsipūsti.

Ir nors viduramžiais buvo sakoma, kad dantimis mes kasame sau kapą, Venancijus Fortūnatas sėkmingai sulaukė beveik 80 metų, o apsirjimo nuodėmė apie 599-600 m. nesutrukdė jam tapti Puatjė vyskupu. Netrukus po Venancijaus Fortūnato mirties, Prancūzijoje jis buvo pradėtas garbinti kaip šventasis, nors... Bažnyčia jo oficialiai taip niekada ir nekanonizavo. Kodėl prancūzai "savavališkai" pakylėjo jį į šventuosius? Na, Venancijus Fortūnatas neabejotinai spinduliavo charizmą ir mokėjo patikti žmonėms! Visą gyvenimą demonstravęs diplomatijos stebuklus (būti tarpininku tarp besivaidijančių karalių, kai už bet kokį ne laiku ir ne vietoje pasakytą žodį galėjai netekti gyvybės be jokio teismo - darbas ne iš lengvųjų), Venancijus Fortūnatas net po mirties sugebėjo įkūnyti kompromisų meną.

Nuotrauka Kristinos

Šioje vietoje reikėtų paminėti, kad moterims parašyta Šv. Cezarijaus regula buvo laikoma itin griežta dar ir todėl, kad kategoriškai draudė rengti bet kokias vaišes vienuolyne ar už vienuolyno sienų, o kai kuriais atvejais - ir keistis valgomomis dovanomis su pasauliečiais. Beje, vyrų vienuolynams rašytoje reguloje tokių draudimų nebuvo. Tačiau Šv. Cezarijus bvo įsitikinęs, kad moterys - kur kas silpnesnės ir pažeidžiamesnės už vyrus, o maisto gaminimas (ir, žinoma, vynas) jų dėmesį atitrauks nuo dvasinių dalykų, be to, kels nepageidaujamas žemiškas aistras. Tačiau prisiminus, kaip uoliai Radegunda šelpė ir valgydino ligonius ir stokojančius, kaip dosniai ir ji, ir abatė Agnė dalinosi valgiu su Venancijumi Fortūnatu (o greičiausiai ir su kitais bičiuliais), tampa visiškai akivaizdu, jog minėtųjų regulos normų Švento Kryžiaus vienuolyno gyventojos paisyti nė nemanė. Radegunda pro pirštus žiūrėjo ir į kitas reguloje išdėstytas su maistu susijusias taisykles, pavyzdžiui, draudimą badmiriauti. Šv. Cezarijus teigė, kad kraštutinis asketizmas, kurio sugeba laikytis toli gražu ne kiekvienas, - tai tam tikra puikybės forma, nekuklus būdas parodyti, jog esi pranašesnis už aplinkinius. Vadinasi, toks elgesys kenkia ir badaujančiojo kūnui, ir sielai, ir vieningai bendruomenės dvasiai. Radegunda, kaip žinia, su seserimis elgėsi atlaidžiai, bet save marino badu be jokio gailesčio, ir nebent sekmadieniais nurydavo papildomą kąsnį - ne todėl, kad pritrūkdavo valios, o todėl, kad sekmadienis, viduramžių gyventojų supratimu, tiesiog privalėjo būti sotus ir tokiu būdu priminti apie amžinybėje laukiančią Dievo puotą.

Turbūt ne vienam kyla klausimas: kodėl Radegunda pasirinko ne kokią nors kitą, kur kas nuosaikesnę, o pačią griežčiausią Šv. Cezarijaus regulą, kurią pati nuolat pažeisdavo? Atsakymas čia paprastas - todėl, kad Šv. Cezarijaus regula siūlė maksimaliai atsiriboti nuo išorinio pasaulio, o tuo pačiu - įgyti autonomiją ir iki minimumo sumažinti vyskupų ir kitų aukšto rango dvasininkų įtaką vienuolyno gyvenimui. Karalienė, šiaip ne taip pabėgusi iš Chlotero I rūmų, nė kiek nepageidavo visiškai priklausyti nuo kitų vyrų, nesvarbu, pasauliečių ar dvasininkų. Šv. Cezarijaus regula buvo kelias bent į šiokį tokį savarankiškumą, ir tai tapo lemiamu argumentu. Tuo tarpu vidines vienuolyno taisykles Radegunda ir Agnė traktavo lanksčiai, fanatiškai nesilaikydamos kiekvienos regulos raidės, o svarbiausia - atsižvelgdamos į savo vienuolyno interesus. Pavyzdžiui, dalijimasis maistu buvo ne tiktai geras darbas, o ir tam tikra galios išraiška, mat, besirūpindamos alkstančiais, vienuolės stiprino savo autoritertą varguomenėje, o reguliariai siųsdamos valgomas dovanas reikalingiems žmonėms, palaikė naudingus ryšius. Kitaip sakant, šioje vietoje Radegunda pasirodė esanti neprasta strategė, labai nepalankiomis aplinkybėmis sugebėjusi pakovoti už save ir netgi pakoreguoti kai kurias ankstyvosios Bažnyčios nuostatas. Pavyzdžiui, radikalioji Šv. Cezarijaus regula krikščioniškoje Europoje gana greitai tapo nepopuliari ir nunyko, nes Radegundos pavyzdys atrodė žmoniškesnis ir labiau įkvepiantis. Netgi vyskupai sutiko, kad rūpintis stokojančiais ir, esant reikalui, juos pamaitinti - kur kas prasmingiau negu atsitverti nuo pagalbos prašančio pasaulio aklina siena. Taigi, vėlesniais amžiais besikuriantys vienuolynai mieliau orietavosi į frankų karalienę, o ne į Arlio vyskupą.

Nuotrauka Kristinos

Tačiau grįžkime prie Venancijaus Fortūnato. Jo lotyniškos eilės, dedikuotos Radegundai ir Agnei, eilės, teigiančios gyvenimo džiaugsmą ir pasimėgavimą maistu, XX a. pradžioje buvo išverstos į prancūzų kalbą ir paskelbtos mėnraštyje Carnet d'Epicure. Jos padarė didžiulį įspūdį Augustui Escoffierui, ne tik garsiausiam anų laikų šefui, o ir Londone įkurtos Gurmanų lygos (pranc. Ligue des Gourmands) prezidentui. Jo vadovaujama organizacija rengdavo ištaigingus pobūvius, kurių metu surinktos lėšos buvo skiriamos labdarai. Pasidavęs poezijos magijai, Augustas Escoffieras sumanė šventinius pobūvius rengti Šv. Venancijaus Fortūnato garbei, ir tokiu būdu - vėlgi neoficialiai - suteikė jam virėjų/ šefų vyrų globėjo titulą. Taigi, Venancijaus Fortūnato patronažo sritis, žvelgiant iš Bažnyčios pozicijų, ne visai teisėta, kaip ir visas jo kaip šventojo įvaizdis. Bet... kaip tik dėl paprastų žmonių meilės ir savo "žemiškumo" Venancijus Fortūnatas ir unikalus, ar ne? :)

Augustas Escoffieras ne tik rengė Venancijui Fortūnatui skirtas šventes, o ir jo garbei kūrė naujus receptus. Bene žinomiausias iš jų - 1913 m. pristatytas cochon de lait St. Fortunat - miežinėmis kruopomis, dešrelėmis, kepenėlėmis ir valgomaisiais kaštanais įdarytas paršelis, kurį garsusis šefas siūlė tiekti su pommes aigrelettes (rūgščiais keptais obuoliais) ir sauce groseille au raifort (raudonųjų serbentų ir krienų padažu). Man netgi buvo kilusi pagunda pagaminti šį specialiai Venancijui Fortūnatui dedikuotą patiekalą, mat surasti autentišką jo receptą didelių problemų nėra. Tik kad šiais laikais, kai didesni žmonių susibūrimai ir bendros vaišės nepageidaujamos, kyla klausimas - o kas viską suvalgys?.. Tad, paklausiusi proto balso, nusprendžiau paieškoti alternatvų, kurios leistų man ir papasakoti Venancijaus Fortūnato istoriją, ir (tikiuosi) pradžiuginti jus nauju receptu.

Taigi, nusprendžiau pristatyti jums tradicinį Puatu (taip vadinosi istorinė Prancūzijos sritis, kurios centras buvo Puatjė miestas) pyragą - tiesiog todėl, kad būtent čia užsimezgė ir į Europos istoriją įėjo Šv. Radegundos ir Šv. Venancijaus Fortūnato draugystė. Belieka apgailestauti, kad neišliko ją liudijusio Švento Kryžiaus vienuolyno - jį, kaip ir daugelį kitų vienuolynų XVIII a. pabaigoje su žeme sulygino Didžioji Prancūzijos revoliucija. Tik Šv. Radegundos bažnyčia, kurioje amžinam poilsiui atgulė frankų karalienė, Puatjė mieste tebestovi iki šiol.

Na, o apie Puatu pyragą (originalus prancūziškas šio kepinio pavadinimas - Broyé du Poitou) daug informacijos neradau. Galiu tik pasakyti, jog tai labai tradicinis regioninis kepinys. Kada jis pradėtas kepti, belieka spėlioti, bet yra apsčiai liudijimų, kad, pavyzdžiui, XIX amžiuje pyragas buvo kepamas visomis bent kiek svarbesnėmis progomis - ar tai būtų vestuvės, ar atlaidai, ar šventė, skirta derliaus nuėmimui atšvęsti. Visgi nuojauta man sako, kad šis pyragas ant prancūzų stalų atsirado gerokai seniau - vien jau todėl, kad jis, panašiai kaip avižų kremas, turi neabejotinų panašumų su škotų virtuve. Tiksliau - su škotiška shortbread, tik prancūzai savo kepinį formuoja ir dekoruoja kitoniškai. Beje, žodis pyragas šiuo atveju ne per daug tinkamas, nes galutinis rezultatas primena didžiulį kietoką, bet labai trapų sausainį. Tiesą skant, kiek man pavyko išsiaiškinti, kulinarinis terminas broyé kilęs iš prancūziško veiksmažodžio, reiškiančio laužyti; taigi, šiuo atveju reikėtų kalbėti ne apie pyragą, o apie laužytinį :) Ir išties: kadangi kepinį gražiai supjaustyti problematiška, prancūzai turi tradiciją jį efektingai sulaužyti, tvodami į kepinio centrą kumščiu ar kokiu sunkesniu virtuvės įrankiu - o tada jau kiekvienas gali čiupti norimo dydžio gabaliuką. Nepaisant iš pirmo žvilgsnio labai paprastos sudėties, Puatu pyragas tikrai gardus, ne per saldus, ilgai negendantis. Be to, jis turi pasisekimą tarp vaikų, kurie nemėgsta visokių kremų, įdarų, pertepimų ir pan. Na, o tiems, kuriems grynu pavidalu šis kepinys atrodo pernelyg nuobodus, valia eksperimentuoti - antai mano vyro nuomone, ant jo labai gardu užsitepti šaukštelį kitą sūdytos karamelės :)

Nuotrauka Kristinos


Broyé du Poitou - Puatu pyragas

Ingredientai: *

250 kambario temperatūros sviesto
500 g kvietinių miltų
250 g cukraus pudros
1 kiaušinis (ir dar šiek tiek pyrago paviršiui patepti)**
Žiupsnelis druskos
  1. Jeigu reikia, iš anksto atšildykite sviestą - tai svarbus žingsnis. Pavyzdžiui, jeigu pyragą ketinate kepti vakare, sviestą iš šaldytuvo išimkite iš ryto, arba atvirkščiai - jeigu kepsite iš ryto, sviestą pradėkite šildyti iš vakaro.
  2. Į didelį dubenį sudėkite miltus, cukraus pudrą ir smulkią druską, Įmuškite kiaušinį, sudėkite sviestą ir suminkykite minkštą, bet nelipnų tešlos rutulį. Stenkitės neperminkyti.
  3. Tešlą iškočiokite į diską ir dėkite į kepimo skardelę*** (ją geriau iškloti kepimo popieriumi). Paspausdami pirštais, suformuokite banguotą pyrago kraštelį. Pyrago viršų patepkite kiaušiniu. Atbula šakute kelis kartus perbraukite per pyrago paviršių įstrižai ir suformuokite dekoratyvų rombų raštą.
  4. Pyragą dėkite į orkaitę, įkaitintą iki 180°C ir kepkite apie 30 min., arba kiek ilgiau, kol pyragas taps rusvai auksinės spalvos ir šiek tiek atšoks nuo skardelės kraštų.
  5. Iškepusį pyragą šiek tiek pravėsinkite, išimkite iš skardelės ir baikite vėsinti ant grotelių. Tiekdami pyragą sulaužykite. Jis trapus, bet kietokas, kaip didelis sausainis, todėl pjaustyti kepinį bus problematiška. Tradiciškai į pyrago centrą stuktelnama kumščiu ar kokiu sunkesniu daiktu, bet jeigu pyragas patiekiamas ne ant metalinio ar medinio padėklo, o keraminėje lėkštėje, jį vis dėlto geriau sulaužyti :)
  6. Pyragas gali stovėti ilgai (panašiai kaip, pavyzdžiui, šakotis), tačiau, mano nuomone, šviežias jis būna pats gardžiausias.
* Iš nurodyto produktų kiekio išeina tikrai didelis pyragas, tad, jeigu nelaukiate svečių, siūlyčiau jį kepti iš pusės produktų normos. Mano nuotraukose - iš pusės produktų normos keptas pyragas.
** Šiek tiek kiaušinio prireiks pyrago paviršiui patepti. Jei kiaušinis didelis (arba jeigu kepate pyragą iš pusės produktų normos), prieš pilant į tešlą, jį geriausiai paplakti nedideliame dubenėlyje ir pasilikti truputį (ar pusę) plakinio. Prieš patepdami pyragą, į kiaušinio plakinį įpilkite šaukštą vandens - jis padės kiaušiniui gražiau pasiskirstyti ant pyrago paviršiaus. Jei kiaušinis nedidelis, o jūs kepate pyragą iš visos produktų normos, pyragui patepti prireiks antro kiaušinio.
*** Aš naudojau 28 cm skersmens skardelę. Jeigu kepsite iš visos produktų normos, geriau naudoti kiek didesnę skardelę, kad pyragas nebūtų labai storas.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis čia.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą