Mėsa kazachiškai, arba bešbarmakas

Ta proga, kad ne per seniausiai pasirodė Borat Subsequent Moviefilm (2020), nusprendžiau galų gale pažiūrėti abu filmus apie Boratą. Pasakysiu iš karto - įspūdis slogus, toks jausmas, kad vėjais paleidau pusketvirtos savo gyvenimo valandos. Taip, aš kuo puikiausiai žinau, kad meninė fikcija autonomiška, ir jos nedera maišyti su gyvenimo realybe. Nepritariu nei cenzūrai, nei meno kūrinių kupiūravimui, nei juo labiau kokiems nors draudimams. Žinau, kad įvairūs žanrai, įskaitant menamąją dokumentiką, turi savo vidinę logiką, dėsnius ir specifines raiškos priemones. Bet vos tik manyje nutyla universitete išugdytas meno kritikas ir prabyla žiūrovas, į galvą ateina vienintelė frazė - beskonybės triumfas. Tiesa, filmuose demaskuojami kai kurie mitai ir kultūriniai stereotipai, tačiau... ko gero su dar didesniu įkarščiu konstruojami nauji, ne ką geresni. Be to, tam reikalui pasirenkamas apgailėtinas instrumentarijus. Kai komizmo pagrindu tampa fiziologinės žmogaus kūno funkcijos, apie tikrąjį šmaikštumą nėra nė ko svajoti. Ne paslaptis, kad daugybė kino žinovų Borato personažą įvertino teigiamai, bet manęs jie nė kiek neįtikino. Mėginimai rasti tiesmukoje, pakankamai primityvioje klounadoje kažkokią gilią mintį ir pateisinti nei šiokius, nei tokius režisūrinius sprendimus dvelkia veidmainyste ir primena viduramžių sofistiką arba pasaką Nauji karaliaus drabužiai. Toks jau mano darbas - išmanyti, kaip rašomos panašios recenzijos. Jeigu būčiau priversta, ir pati galėčiau sukurpti pakankamai įtaigią panegiriką Boratui, vesdama istorines paraleles su nevalingu juoku antikiniame teatre, Fransua Rablė Gargantiua ir Pantagriueliu ir Šarlio Bodlero bjaurumo estetika, papuošdama satyros, grotesko ir parodijos teoretikų citatomis ir apeliuodama į kitus juodojo humoro pavyzdžius šiuolaikiniame kine. Tačiau šįkart norisi remtis tik savo menine nuovoka, patirtimi bei sveiku protu ir pasakyti tiesiai šviesiai: filmai apie Boratą nesugeba išprovokuoti nei intelektinio žaidimo, nei estetinio malonumo, nei juoko, galų gale - netgi nuoširdaus pasipiktinimo ar kokios kitokios ryškesnės emocijos. Mano nuomone, jie paprasčiausiai vulgarūs. Vienintelė nauda iš to, kad šiaip taip prisiverčiau juos pažiūrėti iki galo - solidarumo jausmas ir išaugusios simpatijos Kazachstanui, kuris į Borato istoriją pateko ne savo noru ir, tenka pripažinti, oriai atlaikė išbandymą šiais "kinematografo stebuklais".

Griežtai žiūrint, meno kūriniai neturi galios įžeisti - juk tai viso labo dirbtinai sukurti paraleliniai pasauliai, kurie gali būti įdomūs arba neįdomūs, patrauklūs arba atstumiantys, kažkam priimtini arba nepriimtini. Pavyzdžiui, man Borato pasaulis atrodo nuobodus ir lėkštas, todėl galiu į jį žiūrėti abejingai ir ignoruoti taip, kaip ignoruoju ryškiaspalvius kiniškus niekučius parduotuvių lentynose - nei jie manęs piktina, nei erzina, nei sukelia kokių nors minčių (išskyrus nebent nusistebėjimą, kas po galais juos išperka?). Tačiau, įtariu, gerbti kūrinio autonomiškumą ir nevertinti jo kaip realybės veidrodžio tampa žymiai sudėtingiau, kuomet menininkas, tverdamas alternatyvią realybę, pasinaudoja tavo atvaizdu, vardu, biografiniais faktais ar kita asmenine informacija. O jei dar ta alternatyvi realybė tau atgrasi, tai bjauri savijauta garantuota. Tokia jau mūsų žmogiška prigimtis - kad ir kaip gerai žinotume teoriją, praktikoje viskas pasirodo besą kitaip. Todėl aš visai suprantu kazachus, kurie griežia dantį ant Borto kūrėjų. Ir su saldaus revanšo jausmu priduria - užtai Kazachstanas turi Dimašą! Ir jis privers jus į mūsų šalį pažvelgti visai kitu žvilgsniu!

Nuotrauka Kristinos

Mano santykis su dainavimu, kaip jau esu jums prisipažinusi, didžiai komplikuotas, mat į natą galiu pataikyti tik vienu atveju - netyčia. Tai, žinoma, niekam nepridėtų pasitikėjimo, diskutuojant muzikos klausimais :) Na, bet aš laikausi nuomonės, kad net dainuoti nemokantis žmogus gali džiaugtis melodingu garsų pasauliu; juk į tapybos parodas vaikšto ne vien dailininkai, į teatrą ir kiną - ne vie aktoriai, o į literatūros vakarus - ne vien rašytojai, ar ne? Aišku, aš irgi klausausi muzikos, ir netgi manu, kad esu išranki klausytoja, tiesiog stengiuosi to neafišuoti ir aplinkiniams neprimesti savo įsivaizdavimo, kas yra dėmesio verti kūriniai. Juo labiau, kad mano muzikiniai prioritetai beveik neturi jokių sąlyčio taškų su tuo, ką klauso šeimos nariai ar draugai. Laimei, žmonija yra sugalvojusi ausines, kurios leidžia gyventi "slaptą muzikinį gyvenimą", įskaitant Dimašo dainų klausymą :)

Dimašas Kudaibergenas (kazach. Дінмұхаммед Қанатұлы Құдайберген, žinomesni lotynizuotu sceniniu vardu - Dimash Kudaibergen arba Dimash Qudaibergen) - talentingas, jaunas Kazachstano dainininkas, apdovanotas išskirtinio grožio ir diapazono balsu, kurį, anot jo pedagogų, nuo mažų dienų lavino - ir tebelavina - tiesiog su fanatišku darbštumu. Panašu, kad Dimašo šeimoje laikomasi nuostatos, jog mokslo svarbos pervertinti neįmanoma (šiuo metu dainininikas rašo disertaciją), ir tai neabejotinai padeda formuoti profesionalų požiūrį į meną. Gerą skonį liudija ir jo atliekamų kūrinių pasirinkimas, ir sceninė laikysena, ir elegantiškas įvaizdis. Antra vertus, dainininkas nė nemano slėpti, jog už savo sėkmę ir tvirtą vertybių sistemą pirmiausia yra dėkingas artimiausiems žmonėms - tėvams bei seneliams. Sunku su tuo nesutikti, stebint, pavyzdžiui, vyresniųjų kartų išugdytą Dimašo patriotizmo jausmą. Vienas iš jo tikslų - pristatyti pasauliui Kazachstano kultūrą. Tą dainininkas daro įtaigiai bei subtiliai, pasitelkdamas kazachų kalbą bei liaudies dainas, senuosius kazachų muzikos instrumentus, stilizuotus tautinius kostiumus, panaudodamas tradicinius kazachų ornamentus scenos apšvietimui ir t.t. Tiesa, man yra tekę girdėti rusų žurnalistus teigiant, kad Dimašas - savas vaikinas (rus. свой парень) ir netgi rusų kultūros atstovas (rus. носитель русской культуры). Tai, žinoma, visiški pliurpalai, neturintys nieko bendro su tikrove. Pats dainininkas, gimęs jau nepriklausomame Kazachstane ir nesusietas jokiais sentimentais su Sovietų Sąjunga, nesitapatina nei su Rusija, nei su su jos šou bizniu. Dimašo pagarba rusiškai kalbančiai publikai ir sėkmingas bendradarbiavimas su maestro Igoriu Krutojumi lėmė tik tai, jog jo repertuare atsirado kelios puikios dainos rusų kalba. Tačiau jame esti dainų ir dar mažiausiai dešimčia kitų kalbų! Ir tai niekaip nepaneigia fakto, kad Dimašas - Kazachstano patriotas, visur ir visada atstovaujantis savo šaliai ir, kai tik įmanoma, teikiantis pirmenybę gimtajai kazachų kalbai.

Jeigu iki šiol nesate susidūrę su Dimašo kūryba, pradėkite nuo jo vizitinės kortelės - kūrinio S.O.S. Yra ne viena jo atliekama šios dainos versija, bet man labiausiai patinka ta, kurią išgirdau pirmą kartą, kai daininkas 2017 m. pradžioje pirmąkart pasirodė Kinijos konkurse I Am a Singer. Ir dar: gal kas nors gali patarti, kaip teisingai pateikti nuorodą į video? Nė kiek nenoriu savintis kitų žmonių sukurto turinio, bet kol kas radau tik tokį būdą cituoti videomedžiagą. Ją paėmiau iš čia.

Bene dažniausias epitetas, kuriuo Dimašą apdovanoja žmonės, pirmąkart išgirdę jo atliekamas dainas - nežemiškas; iškalbingesni vadina jį, tarkime, muzikos pasaulio Mona Liza. Ne ką mažiau klausytojai žavisi ir tuo, kad dainininkas - malonus, taktiškas, kuklus ir net drovus vaikinas, tyliai, bet reguliariai aukojantis labdarai, palaikantis socialines iniciatyvas, mokantis su visais rasti bendrą kalbą ir svajojantis vieną dieną tapti mokytoju; apie tokias asmenybes sakoma - dvasios aristokratas. Čia jau nekalbant apie modelio standartus atitinkančią išvaizdą, kuri daliai auditorijos (o taip pat reklamų kūrėjams bei dizaineriams) daro tiesiog magišką poveikį :) Aišku, kad Dimašo gerbėjų armija kasmet didėja jeigu ir ne šviesos, tai bent jau geometrinės progresijos greičiu; sutikite, toli gražu ne kiekvienas dainininkas gali pasigirti milijonus narių turinčiais fanų klubais visame pasaulyje. Pasibaigus pandemijai, Lietuvos koncertų organizatoriai turėtų sukrusti, nes, įtariu, ne už kalnų laikai, kai šį atlikėją prisivilioti į mažesnes arenas bus sudėtinga užduotis. Aš pati neturiu planų dėvėti plastmasinės karūnos su šviečiančiu Dimašo vardu, kaip daro kai kurie didžiausi jo kūrybos mylėtojai, tačiau širdyje neabejotinai esu Dear (Dears - taip dainininkas kreipiasi į savo fanus, ir jie su džiaugsu nešioja šį titulą). Ir, žinoma, manau, kad paklausyti bent kelių Dimašo dainų - nepalyginamai geresnis būdas praleisti laiką, negu žiūrėti abejotinos vertės filmus apie Boratą. Beje, muzikos terapeutai itin palankiai atsiliepia apie Kazachstano dainininko kūrybą, mat daugybė spalvų jo balse klausytojams suteikia ištisą pozityvių emocijų spektrą, o kai kuriuos, sako, netgi išvaduoja iš depresijos.

Aišku, kad scenos žvaigždžių gerbėjai dažnai linkę idealizuoti savo kumyrus. Bet čia ne apie tokius kaip aš :) Pavyzdžiui, jei Dimašas būtų mano studentas, turėčiau jam patarimų, kaip efektyviau dirbti su dainų tekstais, nes ten dar tikrai yra ką tobulinti. Na, bet tikiu, kad su dainininko branda ir patirtimi reikalai pastarojoje srityje tik gerės.

Nuotrauka Kristinos

Ir dar noriu tikėti, kad, bėgant laikui, jis pakeis savo požiūrį į kulinariją. Neseniai į akis pakliuvo kažkokio interviu fragmentas, kuomet vienas gerbėjas paklausė Dimašo, aš šis karantino metu susidraugavo su virtuve. Atsakymas buvo maždaug toks: Of course!.. - no! (liet. Tai aišku!.. - ne!). Ir dar pridūrė, jog tai lyg ir ne visai vyriškas užsiėmimas. Akivaizdu, toks dainininko paaiškinimas niekam tikęs. Pirmiausia, daugybė vyrų visame pasaulyje ne tik mėgsta ir moka gaminti savo šeimoms, o ir dirba viešojo maitinimo sferoje (argi Kazachstane nėra vyrų - restoranų šefų?..). Antra, gastronomija gali tapti ne vien buities našta, o ir menu, ir diskursu, pasakojančiu kad ir apie tą pačią nacionalinę kultūrą, tad nėra reikalo į ją žiūrėti iš aukšto. Nors, tiesą sakant, aš nemanau, kad Dimašas turėjo tikslą kažką užgauti ar sukritikuoti. Greičiau tokia pozicija byloja apie kazachų papročius ir tradicinės gyvensenos ypatumus. Didelei šeimai, kurioje po vienu stogu telpa kelios kartos, gaminti reikia daug, o kazachiški patiekalai ruošiami pakankamai ilgai; natūralu, kad valgiu rūpinasi kažkuris vienas šeimos narys, ir didžiausia tikimybė, kad tas žmogus yra senelė arba mama.

Apie tai, kad labiausiai mėgsta tradicinius kazachų virtuvės valgius, o pirmiausiai - bešbarmaką, dainininkas yra užsiminęs ne kartą. Na ir puiku, - pamaniau, nes jau seniai ruošiausi aprašyti pastarąjį patiekalą, bet tik peržiūrėdavau prieš porą metų darytas nuotraukas ir, nieko gero nesugalvojusi, atidėdavau šį darbą ateičiai. Dabar, kai radau pretekstą aptarti kazachų kultūrą ir kulinariją, pasistengsiu įvykdyti bešbarmako pristatymo misiją kuo sąžiningiau :)

Nuotrauka Kristinos

Taigi, bešbarmakas (kartais sakoma - besbarmakas). Patiekalo pavadinimas mūsų ausiai neįprastas, atkeliavęs iš kirgizų kalbos ir, išvertus pažodžiui, reiškiantis penki pirštai. Kas tiksliai užššifruota šioje mįslingoje frazėje, galima tik spėlioti. Anot vienų teorijų, žodžio etimologija esą liudija, jog bešbarmakas kadaise buvo valgomas rankomis, anot kitų - jog penkiais pirštais buvo minkoma tešla skryliams. Kazachstae šis patiekalas turi ir kitą pavadinimą - et assu (kazach. ет асу, t.y. virta/ verdama mėsa) arba kazahša et (kazach. қазақша ет, t.y. mėsa kazachiškai). Dalis kazachų, įskaitant kai kuriuos filologus, mano, kad pastarsis pavadinimas yra ne tiktai tikslesnis, o ir vienintelis literatūrinis, taigi, vartotinas viešoje kalboje. Tuo tarpu terminas bešbarmakas, jų nuomone, vertintinas kaip svetimybė, ir dar turinti neigiamą konotaciją, nes valgymas rankomis esą siejamas su nekultūringu ir kazachams nebūdingu elgesiu. Visgi realiame gyvenime, regis, šį patiekalą žmonės dažniausia vadina bešbarmaku - tiesiog todėl, kad šnekamojoje kalboje susiklostė tokia tradicija. Nemanau, kad Kazachstano patriotams dėl to verta nuliūsti: pasaulinėje kulinarijos istorijoje yra ir kur kas ekstravagantiškesnių patiekalų pavadinimų, į kuriuos šiais laikais žiūrima su geranoriška šypsena. Beje, kituose kraštuose, kur gaminamas bešbarmakas (Kirgizijoje, Uzbekijoje, Turkmėnijoje, Baškirijoje, Tatarstane ir kt.) dėl jo pavadinimo niekas per daug nesuka galvos. Didesnis dėmesys čia skiriamas patiekalo paruošimo būdui. Nors mums, prašalaičiams, daugmaž visi bešbarmako variantai atrodo panašūs, vietiniai gyventojai iškart pastebi net nedidelius regioninius skirtumus ir nevengia pasiginčyti, koks ir kur gaminamas bešbarmakas laikytinas "tikresniu". Aš šįkart neturėjau tikslo gilintis į rytietiškas batalijas bešbarmako klausimais ir pirmiausiai stengiausi išsiaiškinti, kaip jį gamina kazachai.

Nuotrauka Kristinos

Iš pirmo žvilgsnio, nieko nėra paprasčiau negu paruošti bešbarmaką: tereikia išvirti mėsą, bulves bei skrylius ir viską patiekti, pagardinus tradiciniu padažu tuzdyk (kazach. тұздық), pagamintu iš sultinio, svogūnų, pipirų bei (nebūtinai) žalumynų. Vienok bet kuri Kazachstano šeimininkė pasakys, kad geras bešbarmakas turi savo paslapčių. Pirmiausia, žinoma, reikia tinkamai parinkti ir išvirti mėsą. Kažin, ar pasaulyje yra dar nors viena tauta, kuri į mėsos paruošimą žiūrėtų taip atsakingai kaip kazachai, ir kuri taip mylėtų (būtent - netgi ne mėgtų, o mylėtų!) šį produktą. Sakoma, jog net dabar Kazachstane būti vegetaru/ veganu - ne pati lengviausia užduotis, o seniau tokių šansų iš viso nebuvo. Įsivaizduokite šeimą, kuri gyvena stepėje, kilnojamoje jurtoje, ir verčiasi gyvulių auginimu; aišku, kad mėsa ir pieno produktai jų racione užims gyvybiškai svarbią vietą. Nūnai, modernioje visuomenėje, žmonės turi žymiai daugiau pasirinkimų, bet nuvertinti genetinės atminties ir tradicijų vis dėlto nereikėtų. Pati prestižiškiausia mėsa, naudojama bešbarmakui - arkliena. Vienintelė problema, kad jos po ranka būna ne visada, tad dažnai, ypač vasarą, šis patiekalas gaminamas su aviena. Retesni, bet įmanomi pasirinkimai - jautiena, veršiena, žąsiena ir netgi kupranugario mėsa. Netinka čia tik kiauliena, nes Kazachstane dauguma žmonių yra musulmonai ir kiaulienos savo virtuvėje nenaudoja.

Didelę reikšmę kazachai teikia tam, kokios konkrečiai skerdienos dalys panaudojamos vienam ar kitam gaminamam valgiui. Pirmiausia, tai lemia galutinį patiekalo skonį: pavyzdžiui, kad sultinys būtų sodrus, reikia ne visai liesos mėsos gabalo su cukriniu kaulu. Be to, specifinį prieskonį bešbarmakui suteikia kazachų taip mėgstamos ir tame pačiame puode verdamos dešros kazy (kazach. қазы). Antra, kazachų kultūroje kiekviena skerdienos dalis turi tam tikrą simbolinę reikšmę, tad patiekus tinkamą mėsos gabalą, svečią (o kai kuriais atvejais ir namiškį) galima pagerbti, o netinkamą - įžeisti. Nors tradicinei Kazachstano virtuvei skirtose knygose pateikiama nemažai informacijos, kaip pasirinkti mėsą įvairiems patiekalams, o vėliau ją išdalinti, vakariečiui visų nurodymų laikytis sudėtinga, nes tai ir mokslas, ir menas, kurio kazachai mokosi nuo mažų dienų. Be to, dauguma yra įsitikinę, kad už Kazachstano ribų tinkamai pagaminti bešbarmako išvis neįmanoma dėl to, kad skiriasi mėsos skonis bei kokybė - gal todėl, kad auginami kitokių veislių galvijai, o gal todėl, kad jie ėda kitokią žolę.

Mėsa, kurią matote mano nuotraukose - arkliena. Tiesiog neįtikėtina, kokį kelią šiais laikais gali nukeliauti ingredientai (ar bent jau galėdavo prieš pandemiją)! Man arklienos parūpino Rūta, kuriai, savo ruožtu, šio kazachiško delikateso dovanų atvežė svečiai iš Nur Sultano. Kadangi kazachai - svetinga tauta, manau, jie būtų pritarę dalijimosi džiaugsmui :) Tai buvo pirmoji mano pažintis su arkliena - ir labai sėkminga. Pasirodė, kad tai švelnaus, delikataus skonio mėsa, turinti vos juntamą salsvą prieskonį. Jeigu būtų prekyboje, retkarčiais mielai jos nusipirkčiau; gaila, kurį laiką Vilniuje veikusi Arklienos krautuvėlė karantino neištvėrė. Tačiau jeigu jums pasitaikys galimybė įsigyti šios mėsos, labai rekomenduoju taip ir padaryti, peržengus kultūriškai suformuotus, bet jokio racionalaus paaiškinimo neturinčius įsitikinimus. Na o aš, gamindama mėsą kazachiškai, susidūriau su vienintele kliūtimi - į Lietuvą atkeliavusi arkliena buvo (iš vakaro, prieš pat skrydį!) išvirta ir nukaulinta. Bet išsiaiškinusi, kad ne taip jau retai, gaminant bešbarmaką, Kazachstane maišoma kelių rūšių mėsa, aš sultinį išvirau iš ėrienos ir jame arklieną`tik kelias minutes pašildžiau. Ir nepasigailėjau: paaiškėjo, jog net tada, kai kompromisai neišvengiami, bešbarmakas vis tiek išeina labai gardus. Galiu tik įsivaizduoti, koks puikus šio valgio skonis Kazachstane, kur jis gaminamas, laikantis visų taisyklių.

Didelę reikšmę, gaminant bešbarmaką, turi ir tinkamas skrylių paruošimas. Viena vertus, jie neturi būti ištežę. Antra vertus, skryliai burnoje tirps tik tada, kai tešla bus iškočiota labai plonai. Taigi, reikia praktikos, norint užminkyti ne per kietą ir ne per minkštą tešlą, o taipogi gerai ją iškočioti. Sako, seniau pagal tai, kaip merginos gamindavo skrylius, Kazachstane buvo sprendžiama, gera ji bus žmona ar nelabai. Na, bet mūsų šis bešbarmako gamybos etapas per daug neraminti neturėtų: jeigu jūs reguliariai gaminate tradicinius lietuviškus skrylius, be problemų susidorosite ir su kazachiškais :)

Na, regis, apie svarbiausius dalykus, susijusius su bešbarmako gaminimu, papasakojau viską, ką pati žinojau. Tad belieka tik pasakyti: рахмет Kazachstanui, рахмет Rūtai!

Nuotrauka Kristinos

Қазақша ет (бешбармақ) - mėsa kazachiškai (bešbarmakas)

Ingredientai: (maždaug 6 porcijoms)*

Sultiniui:

1½ - 2 kg šviežios arklienos ar avienos su kaulu (tiks ir jautiena, veršiena, žąsiena)**

1 lauro lapas

1 svogūnas

Druskos (pagal skonį)

2-4 bulvės***

Tešlai:

500 g miltų

1 kiaušinis

Žiupsnelis druskos

~200 ml šalto arba drungno vandens****

Padažui:

1-2 svogūnai

Juodųjų pipirų (pagal skonį)

Nebūtinai: puokštelė svogūno laiškų ir krapų

1. Nuplautą mėsą užpilkite šaltu vandeniu. Kazachai mano, kad užpylus mėsą karštu/ verdančiu vandeniu, ji įgauna "nesveikai raudoną" spalvą, todėl mėsą pataria užpilti būtent šaltu vandeniu. Jo turėtų būti ne visai mažai, nes vėliau prireiks sultinio ir skyliams virti, ir padažui gaminti, ir supilstyti į dubenėlius. Įdėkite lauro lapą, labai lengvai pasūdykite ir užvirkite. Nugraibykite putas. Virkite ant lėtos ugnies apie 3 val., arba ko mėsa bus norimo minkštumo. Likus maždaug pusvalandžiui iki virimo pabaigos, papildomai pasūdykite (jeigu reikia), įdėkite perpus perpjautą svogūną ir bulves (jas irgi galite perpjauti per pusę ar į kelias dalis). Virkite, kol bulvės išvirs. Virtą svogūną išmeskite.
2. Pagaminkite skrylius. Iš miltų, kiaušinio ir pasūdyto vandens suminkykite ne per daug kietą, elastingą tešlą ir, įvynioję į maistinę plėvelę, palikite pusvalandžiui, kad išbrinktų. Kai mėsa ir bulvės bus norimo minkštumo, į kitą puodą nupilkite maždaug pusę sultinio ir jį užvirinkite. Tešlą kuo ploniau iškočiokite ir supjaustykite didokais kvadratėliais, kaip gamindami skrylius. Skrylius išvirkite sultinyje - tai turėtų trukti vos kelias minutes, kol skrylliai iškils į viršų.
3. Išgriebtus skrylius sudėkite į didelę lėkštę ir pašlakstykite sultiniu, kad nesuliptų; tam geriausiai tiks sultinio paviršiuje susikaupę riebalai. Ant skrylių sudėkite riekelėmis supjaustytą mėsą, aplinkui išdėliokite virtas bulves.
4. Padažui svogūnus supjaustykite plonais žiedais, sudėkite į nedidelį indą, pabarstykite juodaisiais pipirais ir užplikykite verdančiu sultiniu. Maždaug po minutės svogūnus išgriebkite ir paskleiskite ant mėsos. Svogūnai turėtų būti praradę savo aitrumą, tačiau dar neištežę, tvirti. Patiekalą pabarstykite susmulkintomis žolelėmis, palaistykite nuo svogūnų likusius sultiniu. Kai kas žoleles užplikina drauge su svogūnais, bet tai nebūtina, nes jos suminkštėja ir nuo karščio, kurį skleidžia mėsa bei skryliai.
5. Kazachiškai paruoštą mėsą patiekite tuojau pat, kol nespėjo atvėsti. Prie jos pasiūlykite perkošto ir į mažus dubenėlius supilstyto sultinio, kuriame virė mėsa.

* Kazachai dažniausiai gamina didelei šeimai ir svečiams, todėl kai kuriuose receptuose nurodomi įspūdingi ingredientų kiekiai. Iš tikrųjų, ruošiant šį patiekalą, nėra tikslių ir "teisingų" proporcijų, kurias būtų galima išreikšti gramais ar kilogramais. Tiesiog žiūrėkite, kiek valgio jums reikia ir kokius konkrečiai produktus turite. Pavyzdžiui, jeigu mėsos gabalas su didžiuliu kaulu, į sultinį geriau įdėti dar vieną, papildomą, tik be kaulo. Nors bendras mėsos svoris atrodys gana didelis, tačiau ją išvirę ir supjausę, pamatysite, kad visko yra kaip tik :)

** Kazachijoje įprasta dalį mėsos keisti šviežios mėsos dešra (dažniausiai aklienos) - jei turite galimybę, pagaminkite bešbarmaką su šiuo produktu.

*** Drauge su bulvėmis kartais išverdama ir morka, kuri vėliau supjaustoma griežinėliais ir panaudojama patiekalui papuošti.

**** Kai kada vietoje vandens naudojamas atšaldytas mėsos sultinys, tačiau tai visai nebūtina - išvirti sultinyje skyliai įgauna išraiškingą skonį, net suminkius tešlą su vandeniu.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis (be internetinių puslapių, kurių jau nebeatsimenu):

Сегизбайулы Кадирбек, Казахская национальная кухня. Традиции казахского дастархана, Алматы: Атамұра, 2011, с. 77-87.