2021 m. spalio 5 d., antradienis

Pyragas "Bitės geluonis" ("Bitutė")



Taip jau nutiko, kad prieš porą savaičių abu su sūnumi netikėtai turėjome laisvą penktadienio popietę. Nors dangus tądien buvo pilkas, o žemai pakibę debesys purškė smulkų lietų, nusprendėme, jog nėra ko sėdėti namuose. Sudarėme nesudėtingą planą: Centriniame knygyne nusipirkti knygų (abu jau iš anksto buvome nusižiūrėję po vieną kitą), išgerti kakavos ir suvalgyti spurgų senojoje spurginėje (nes tai tvirta kauniečių tradicija :) bei apžiūrėti parodą Realybė išsiplečia Kauno arkivyskupijos muziejuje (visada ne pro šalį sužinoti ir patirti kažką naujo). Tiesa, dėl paskutiniojo punkto Tomas turėjo šiokių tokių abejonių, nes - būkime atviri - žodžių junginys "religinis menas" retam dvylikamečiui skamba viliojančiai. Todėl sutarėme: jei paroda pasirodys nuobodi, galėsime iš jos išeiti, neįvykdę misijos iki galo.

Išeiti anksčiau laiko neprireikė. Pirmiausia, paroda nėra didelė ir telpa į tris gana kompaktiškas sales. Antra, eksponatai, kuriuos galima apžiūrinėti ir senamadiškai, pasikliaujant tik savo akimis, ir per planšetės ekraną, pasirodė esantys išties įdomūs. Kam reikalinga planšetė? Tam, kad, pasinaudojus specialia programėle, pamatytumėte tai, ko kitais būdais pamatyti neįmanoma. Pavyzdžiui, kaip vienas ar kitas meno kūrinys atrodė iki restauravimo, arba kas slepiasi po jų aptaisais. Kai kurie paveikslai ar skulptūros atgyja tikrąja šia žodžio prasme - juose pasirodo ar išnyksta įvairios detalės, veikėjai, žaidžiama su šviesa ir t.t. - ne veltui parodos anotacijoje užsimenama apie magiškame Hario Poterio pasaulyje egzistuojančius gyvus paveikslus. Tiesa, portretai Kauno arkivyskupijos muziejuje su lankytojais kol kas dar nekalba :)

Nuotrauka Kristinos

Tomas buvo sužavėtas ir visiškai įtrauktas į parodos organizatorių sumanytą žaidimą. Aš, savo ruožtu, įsitikinau, jog net rimto meno pristatymas, panaudojus šiuolaikines technologijas ir animacijos elementus, gali daryti stebuklus, ypač kalbant apie jaunąją kartą. Pavyzdžiui, per planšetės ekraną pamatęs, kad vieno paveikslo herojai "slapčia" siuva batus, sūnus taip nustebo, jog iškart puolė skaityti Šv. Krispino ir Krispiniano istoriją; kažkodėl abejoju, jog kitu atveju jis būtų susidomėjęs detaliu paveikslo aprašymu.

Kalbant apie "išplėstą realybę", man pačiai buvo smalsu, ką įmanoma padaryti su Bažnyčios tėvų portretais, pakankamai statiškais ir iš pirmo žvilgsnio kone vienodais - tai tau ne masinės scenos, kuriose apstu detalių ir judesio. Bet įsitikinau, kad animatorius Gasparas Aleksa yra savo srities meistras. Štai virtualioje realybėje ant Šv. Ambraziejaus portreto nutupia ir ima ropinėti bitė, o paveikslo herojus ją sekioja akimis. Šv. Ambraziejus, bičių globėjas, ką tik atrodęs toks orus ir rūstus, staiga tampa gyvu, paprastiems mirtingiesiems artimu, net šiek tiek šelmišku ir komišku (gerąja prasme) žmogumi. Man labai patiko pastarasis programėlės kūrėjo sprendimas, kurį išvydusi ne tiktai nusišypsojau, o ir nusijuokiau. Ir nusprendžiau, kad jei jau papapsakosiu apie šią parodą savo tinklaraščio skaitytojams, tai papasakosiu, pasitelkdama Šv. Ambraziejaus istoriją. Juo labiau, kad šis šventasis turi reikalų su virtuve - netgi daugiau, negu būtų galima tikėtis.

Nuotrauka Kristinos

Šv. Ambraziejus buvo IV a. (~339-397) gyvenęs romėnas. Tiesa, gimė jis ne Italijoje, o vienoje iš Romos imperijos provincijų - Belgijos Galijoje, Augusta Treverorum gyvenvietėje, kurios vietoje dabar įsikūręs Tryras, laikomas seniausiu Vokietijos miestu. Ambraziejaus tėvas užėmė Galijos prefekto, taigi, labai aukšto rango valdininko, pareigas. Šeima buvo kilminga, gerbiama ir gyveno pasiturimai, todėl didesnių vargų vaikystėje būsimas šventasis nepatyrė. Deja, tėvas mirė, kai Ambraziejus buvo dar paauglys. Našle likusi motina priėmė sprendimą su vaikais grįžti į Italiją. Čia Ambraziejus gavo gerą išsilavinimą ir, sekdamas tėvo pėdomis, tapo valdininku. Jis sėkmingai kilo karjeros laiptais ir, vos perkopęs trisdešimtmetį, buvo paskirtas Emilijos bei Ligūrijos regionų valdytoju.

Regis, gyvenimas vyrui nežadėjo jokių didesnių staigmenų, bent jau iki 374-ųjų. Tais metais mirė Milano vyskupas Auksentijus, ir krikščionims reikėjo išrinkti jo įpėdinį. Rinkimų procesas toli gražu nebuvo sklandus: Nikėjos išpažinimo atstovai (ortodoksai) mūru stojo už savo kandidatą, o arijonai, ne per seniausiai pripažinti eretikais, bet vis dar turėję didelę įtaką, nė neketino nusileisti ir reikalavo, jog vyskupas būtų išrinktas iš jų gretų. Ambraziejus, įtardamas, kad krikščionių ginčai gali pasibaigti susirėmimais, nusprendė pats stebėti rinkimus ir kontroliuoti situaciją. Ir štai kažkam iš minios kilo mintis, kad Ambraziejus, garsėjęs išmintimi, tolerancija (kiek tai buvo įmanoma Senovės Romoje) ir gebėjimu rasti kompromisą, galėtų būti puikus vyskupas, tinkantis abiems pusėms. Faktas, kad žmogus buvo pasaulietinės valdžios atstovas, neturėjęs jokio teologinio išsilavinimo ir netgi nekrikštytas, regis, nieko netrikdė - išskyrus jį patį. Tik po to, kai prie prašančiųjų prisijungė ir imperatorius Gracianas, Ambraziejus galų gale pasidavė, minios primestą dvasininko kelią priėmęs kaip savo lemtį. Milaniečiai jį operatyviai pakrikštijo, įšventino į vyskupus ir ėmė laukti, kas iš to išeis.

Tai štai, aklai pasikliaudami Ambraziejumi, Milano krikščionys nesuklydo - bent jau tie, kurie laikė save Nikėjos susirinkimo šalininkais. Kai dėl arijonų, tai jie turbūt galėjosi pritarę Ambraziejaus kandidatūrai, mat pastarasis su eretikais kovojo aršiau, negu buvo galima tikėtis. Nors iš pradžių menkai tenutuokė apie Bažnyčios reikalus, Ambraziejus netruko susiorientuoti, kas vyksta jam patikėtoje institucijoje. Savo naujųjų pareigų Ambraziejus ėmėsi uoliai, mokėsi ir dirbo metodiškai, per gana trumpą laiką įsigilino į anuomet jam prieinamus teologinius raštus, o netrukus pats tapo Bažnyčios mokytoju. Be to, valdininko patirtis, pasaulietiniai ryšiai, išmanymas, kaip elgtis aukštuomenėje, padėjo Ambraziejui tapti įtakinga politine figūra, kas anais laikais buvo gyvybiškai svarbu. Tiesa, su imperatoriumi Teodosijumi I Ambraziejus buvo kaip reikiant susikirtęs, bet vyskupas šią dvikovą laimėjo, įgydamas dar didesnį svorį ir autoritetą.

Itin dramatiškų įvykių Ambraziejaus gyvenime, regis, nebuvo: jis iki mirties gyveno daugmaž įprastą dvasininko gyvenimą, sumaniai laviruodamas tarp įvairių grupių politinių interesų, kovodamas su erezijomis, rašydamas pamokslus ir rūpindamasis bendruomenės, už kurią prisiėmė atsakomybę, reikalais. Dabar šventojo relikvijas galima pamatyti Šv. Ambraziejaus bazilikoje Milane. Be to, mūsų dienas pasiekė nemažai Ambraziejaus raštų bei viena kita giesmė, tad tie, kurie domisi krikščionybės istorija, turi galimybę betarpiškasi susipažinti su jo idėjomis bei rašymo stiliumi.

Tomas apžiūrinėja Šv. Ambraziejaus portretą - tiesiogiai ir išplėsdamas realybę. Nuotrauka Kristinos

Ambraziejaus amžininkai, o ir šiuolaikiniai jo biografai parėžia, jog šventasis pasižymėjo oratoriaus verta iškalba ir ne kiekvienam duotu gebėjimu virtuoziškai valdyti plunksną. Ambraziejaus pamokslai esą būdavo įspūdingi, keičiantys žmonių gyvenimus, ir geriausias to pavyzdys - Šv. Augustinas, kurio atsivertimui Ambraziejaus retorika turėjo lemiamos reikšmės. Tiesa, vyskupo gražbylystę kai kurie milaniečiai, ypač jaunų merginų tėvai, vertino su tam tikru atsargumu. Sako, jie nenorėdavo dukterų leisti į bažnyčią, kurioje Ambraziejus sakydavo pamokslus, nes, prisiklausiusios vaizdingų vyskupo kalbų, pastarosios, užuot tekėjusios, užsispirdavo tapti vienuolėmis.

Meną įtikinėti bei laiku rasti įtaigių argumentų ankstyvieji krikščionys laikė ne tik Ambraziejaus talentu, o ir aiškiu požymiu, jog šiam žmogui skirtas ganytojo kelias. Tokią nuostatą patvirtino ir vadinamasis "bičių stebuklas". Anot legendos, kai Ambraziejus buvo dar kūdikis, ant jo veido nutūpė bičių spiečius, tačiau nė vienas vabzdys vaikui neįgėlė. Dargi atvirkščiai: bitės pakilo ir išnyko ore, palikusios ant miegančio Ambraziejaus lūpų lašą medaus. Kas gi kitas tai galėjo būti, jeigu ne ženklas, jog berniukui numatyta ypatinga misija skleisti ir ginti Dievo žodį?..

Nuotrauka Kristinos

Legenda paaiškina, kodėl Ambraziejus krikščioniškame pasaulyje laikomas mokinių bei studentų, iš kurių reikalaujama "bičių darbštumo", patronu, o taipogi bičių bei bitininkų globėju. Bitininkystė šiuo atveju suprantama gana plačiai, nes Ambraziejaus žinioje yra ir, pavyzdžiui, vaško žvakių liejikai arba - dėmesio! dėmesio! dėmesio! - meduolių kepėjai. Kitaip sakant, jeigu susiruošėte kepti meduolius Advento ir Kalėdų stalui, galite kreiptis į Šv. Ambraziejų, paprašyti jo paramos ir tikėtis, jog jūsų kepiniai bus ypatingai nusisekę. Manyčiau, tai labai naudinga informacija, rudeniui ritantis į antrąją pusę :)

Dailėje Šv. Ambraziejus kai kada vaizduojamas su knyga, kurioje lotyniškai įrašyta: In carne vivere preter carnem angelicam et non humanam (liet. apytikriai: Kūną maitinti verčiau angelų, o ne mirtingųjų maistu). Be to, istorikai dažnai užsimena, jog pats Ambraziejus, tapęs vyskupu, išdalino turėtą turtą varguoliams, gyveno asketiškai, o ir savo raštuose pirmiausiai gilinosi į teorinius teologinius klausimus, palikdamas mažai liudijimų apie epochą, kurioje gyveno. Bet... ar tikrai vyskupo taip jau visai nedomino materialus kasdieninis pasaulis? Išlikęs Ambraziejaus laiškas Feliksui, Komo vyskupui, kuriame jis dėkoja bičiuliui už dovanas - įspūdingo dydžio trumus, kurie visais laikais buvo retas ir didžiai vertinamas delikatesas. Luigi Biraghi veikale apie Ambraziejaus seserį Marceliną (taipogi šventąją, kaip, beje, ir trečias judviejų brolis Satiras), teigė, kad ši dievobaiminga šeima mėgo svečius, mokėjo juos priimti, vaišino rinktiniais patiekalais ir tokiomis dienomis prisimindavo, jog yra patricijai, prefekto palikuoniai. Taigi. Galbūt Ambraziejus ir buvo kuklesnis už kitus vyskupus, bet kažin ar jį reikėtų laikyti asketu; šiaip ar taip, trumai - tai jums ne juoda duona ir dedešvos lapai, kuriais gyvybę vos ne vos palaikydavo Šv. Radegunda.

Aš idėją ruošti Ambraziejui skirtą trumų patiekalą atmečiau ir dėl brangumo, ir dėl to, jog Lietuvoje trumų, ypač šviežių, taip paprastai neįsigysi. Na, o konservuoti vasariniai trumai - tai jau visai ne tas pats kas švieži rudeniniai. Na, bet jeigu jums panašių kliūčių nekyla, galiu rekomenduoti Andrea Ciucci ir Paolo Sartor knygą Mangiare da Dio (2015), kurioje rasite Šv. Ambraziejui skirtą receptą Tartufi degli amici vescovi (liet. Bičiulių vyskupų trumai). Aš pati pasukau antruoju, kur kas lengvesniu keliu, kurį dažnai renkasi Ambraziejų norintys pagerbti žmonės: iškepti pyragą, į kurio sudėtį įeina medus. Galima nė neabejoti, kad Ambraziejaus laikais egzistavo kepiniai su medumi, juk romėnai savo virtuvėje pastarąjį ingredientą naudojo labai plačiai. Šiuolakinėje Milano virtuvėje tokių saldumynų, žinoma, irgi atsirastų. Bet man kažkodėl į galvą atėjo mintis iškepti klasikinį vokišką Bienenstich, pyragą, kurio pavadinimas verčiamas kaip bitės geluonis arba bitės įgėlimas. Šiaip ar taip, Ambraziejus gimė Tryre, ir kaip tik čia įvyko garsusis "bičių stebuklas".

Nuotrauka Kristinos

Bienenstich - mielinis pyragas, perteptas kremu (dažniausiai plikytu) ir pagardintas karamelizuotais migdolų riešutais. Nieko neprimena? Taip taip, aš apie pyragą Bitutė, kurį su nostalgija atsimena ne vienas vyresnės kartos žmogus, laikantis šį kepinį sovietmečio klasika. Pavarčiusi Irenos Čereškienės knygą Miltiniai konditerijos gaminiai (1978), niekaip negalėjau atsikratyti minties, jog tai - beveik žodis žodin nurašytas vokiško pyrago receptas (žr. p. 172-173). Tarp kitko, įskaitant pavadinimą. Vienintelis skirtumas, jog profesinėms prekybos-kulinarijos mokykloms parašytame leidinyje pateikiama išeiga 10 kg svorio pyragui iškepti, ir užtrunka, kol visus ingredientų kiekius paverti daugmaž žmoniškais skaičiais ir/ar produktų vienetais. Taigi, patingėjusi skaičiuoti, tiesiog išsirinau vokišką receptą, kuris man pasirodė patikimas. Ir neapsirikau - pyragas išėjo ne per saldus, ne per riebus, bet purus, drėgnas ir labai, labai skanus. Toks tikrai tinka Šv. Ambraziejui paminėti ir pagerbti!

Ak, tiesa, galbūt jums kils klausimas, kodėl kepinys vadinamas Bienenstich? Ne, tai niekaip nesusiję su Ambraziejaus istorija. Anot XV a. legendos, kartą Linco prie Reino gyventojai sugalvojo užpulti kaimyninį Andernacho miestą. Savo nelaimei, Andernacho prieigose užpuolikai susitiko Linco prie Reino bitininkus, apžiūrinėjančius avilius. Pastarieji, apimti panikos, sviedė avilius į priešus - ir bitės pasirodė esančios patikimos kariūnės :) Užpuolikams liko tik sprukti. Tuo tarpu Linco prie Reino gyventojai esą pergalės proga iškepė pyragą, kurį pavadino Bienenstich. Tačiau, net jeigu toks įvykis išties buvo, pyragas prieš kelis šimtmečius greičiausiai atrodė visai kitaip negu dabar: antai vokiečių kulinarijos istorikai teigia, jog tradicija pertepti mielinį kepinį kremu atsirado tik XX amžiuje. Ir tai labai gera tradicija, nes šiuolaikinis Bienenstich pyragas tiesiog nepriekaištingas.

Taigi, kepkite Bienenstich pyragą, lepinkite save bei savo artimuosius ir prisiminkite, jog neužilgo bus pats laikas minkyti tešlą kalėdiniams meduolaims. Iki to laiko dar galite suspėti apžiūrėti parodą Kauno arkivyskupijos muziejuje (ji veiks iki spalio 31 d.), susibičiuliauti su Šv. Ambraziejumi (beje, jo šventė švenčiama gruodžio 7-ąją) ir užsitikrinti, jog, ruošdamiesi didžiosioms žiemos šventėms, turėsite dangišką sąjungininką prieskoniais ir medumi kvepiančioje virtuvėje :)

Nuotrauka Kristinos


Bienenstich - pyragas "Bitės geluonis" ("Bitutė")

Ingredientai:

Tešlai*:
25 g šviežių mielių (arba 1½ a. š. sausų)
1 v.š. medaus
¼ puodelio (60 ml) pieno**
2 dideli kiaušiniai
2 v.š. cukraus
½ a.š. druskos
½ puodelio (120 g) sviesto
¾ puodelio (100 g) kvietinių miltų 550D
1 puodelis (140 g) viso grūdo kvietinių miltų (ir dar šiek tiek, jeigu reikės)
Kremui:
3 didelių kiaušinių tryniai
¼ puodelio (50 g) cukraus
1 pakelis (16 g) vanilinio cukraus (arba keli lašai vanilės ekstrakto)
2 v.š. kvietinių miltų
2 v.š. bulvių ar kukurūzų krakmolo
1¼ (300 ml) puodelio pieno
½ v.š. kvapnaus alkoholio (pavyzdžiui, amareto)
Plutelei:
¼ puodelio (60 g) sviesto
¼ puodelio (50 g) cukraus
¼ puodelio (85 g) medaus
Žiupsnelis druskos
100 g migdolų plokštelių
  1. Paruoškite tešlą. Mieles ištrinkite su medumi ir šiltu pienu. Palikite pastovėti apie 10 min., kol jos aktyvuosis, t.y. ims kilti puta. Tuomet mieles suplakite su kiaušiniais, cukrumi ir druska. Originaliame recepte tešlą rekomenduoajama minkyti kombainu: šioje stadijoje sudėti abiejų rūšių miltus, o paskutinį įmaišyti gabaliukais supjaustytą kambario temperatūros sviestą. Aš kombaino neturiu, todėl tešlą gaminau taip: į mielių plakinį sudėjau kambario temperatūros sviestą, viską gerai išsukau ir paskutinius įmaišiau miltus. Tešla turėtų būti labai minkšta, lipni, bet nepraskydusi. Jeigu ji atrodo labai skysta, papildomai įmaiškite dar 2-3 v.š. miltų. Užminkytą tešlą pridenkite ir šiltai laikykite apie 1½-2 val., kol jos apimtis padidės dvigubai. Iškilusią tešlą lengvai paminkykite, vėl uždenkite ir dėkite į šaldytuvą mažiausiai 4 val., o geriau - ilgesniam laikui; tešlą šaldytuve laikyti rekomenduojama iki 12 val. Išimtą tešlą darkart lengvai paminkykite (ji bus tvirta, nes šaldytuve sustings joje esantis sviestas). Tolygiu sluoksnius sudėkite tešlą į kepimo popieriumi išklotą kepimo formą - 23 cm skersmens apvalią arba apytikriai tokio pat dydžio keturkampą (maniškė buvo 23x24 cm). Kambario temperatūroje palaikykite maždaug 1 val., kol tešla sušils ir pakils trečią kartą.
  2. Kol kyla tešla, paruoškite plutelės masę: nedideliame prikaistuvyje išlydykite sviestą, sudėkite cukrų ir medų ir pakaitinkite, kol masė ims putoti. Nukaitę į ją įmaišykite migdolų plokšteles. Gautą mišinį truputį pravėsinkite ir tolygiu sluoksniu paskleiskite ant kepimo formoje iškilusios tešlos.
  3. Iškilusią tešlą su migdolų "kepure" dėkite į orkaitę (ant vidurinės lentynos), įkaitintą iki 180°C ir kepkite apie 25 min., kol pyragas galutinai iškils ir sutvirtės, o karamelinė plutelė taps rusva. Aš, pastebėjusi, kad migdolai sparčiai tamsėja, maždaug po 10 min. nuo kepimo pradžios pyrago paviršių pridengiau švariu kepimo popieriaus lakštu, kad plutelė nesudegtų. Iškeptą pyragą išimkite ir, prieš pertepdami, visiška atvėsinkite, geriausiai ant grotelių.
  4. Paruoškite plikytą kremą; tą padaryti galima bet kada, kol kildinate ar kepate pyragą (aš kremą viriau iš vakaro, iškart po to, kai suminkiau tešlą). Nedideliame storadugniame prikaistuvyje kiaušinių trynius išsukite su cukrumi, vanilinu cukrumi (jeigu naudosite vanilės ekstraktą jį įmaišykite vėliau, kartu su alkoholiu), druska, miltais ir krakmolu. Kitame prikaistuvyje užkaitinkite pieną maždaug iki 80-90°C. Nuolat maišydami, pieną po truputį supilkite į kiaušinių plakinį. Prikaistuvį statykite ant nedidelės ugnies ir, nuolat maišydami, kaitinkite dar 1-2 min., kol masė kaip reikiant sutirštės. Nukėlę įmaišykite šlakelį kvapnaus alkoholio ir, jeigu naudosite, kelis lašus vanilės ekstrakto. Išvirtą kremą išverskite į dubenį, uždenkite maistine plėvele taip, kad ji liestųsi prie kremo paviršiaus, ir, atvėsinę iki kambario temperatūros, dėkite į šaldytuvą. Laikykite, kol prireiks.
  5. Atvėsusį pyragą perpjaukite horizontaliai per pusę; tam geriausiai naudoti peilį duonai arba specialią įtemptą vielą konditeriniams gaminiams pjaustyti. Kremą tolygiai paskleiskite ant apatinio lakšto, tada ant viršaus uždėkite antrąją pyrago dalį su karamelizuotais migdolais. Pyragą bent keletą valandų (o geriausiai - per naktį) palaikyti vėsioje vietoje, kad susistovėtų ir taptų reikiamo drėgnumo.
  6. Prieš partiekdami, pyragą valandėlę palaikykite kambario temperatūroje.
  7. Pyragas būna gardus maždaug 3 paras - jeigu tiek išlaukia :)
* Pagal šį receptą gaminama tešla kildinama iki 15 val., mažiausiai - 7 val. Be to, jau iškeptas ir kremu perteptas pyragas turėtų bent kelias valandas susistovėti, kad būtų geriausio skonio ir tinkamo drėgnumo. Dėl šių priežasčių pyragą geriausiai kepti maždaug prieš parą iki valgymo. Rekomenduočiau tešlą užminkyti, pavyzdžiui, šeštadienio rytą, pyragą iškepti ir pertepti šeštadienio vakare, o ragauti sekmadienį. Jeigu šis receptas jums neparankus, knygose ar internete paieškokite kitų Bienenstich variantų - neabejoju, jog rasite tokių, kur kepimo procesas gerokai sutrumpintas. Tiesa, dėl rezultato garantuoti negaliu :)
** Šiame recepte 1 puodelis atitinka 250 ml.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis čia.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą