Žalioji arbata su mėtomis

Turbūt retas suabejos, ar žalioji arbata nusipelno pagyrų. Aišku, kad nusipelno, pirmiausiai dėl savo naudingųjų savybių. Netgi šiek tiek pavydžiu žmonėms, kurie žaliąją arbatą ruošia su išmanymu ir geria su pasimėgavimu. Deja, daugkartiniai mano bandymai "prisijaukinti" šį gėrimą nebuvo vainikuoti didelės sėkmės. Kaip sako angliškai kalbantys žmonės, not my cup of tea - ir tiesiogine, ir perkeltine prasme.

Vis dėlto žaliosios arbatos savo virtuvės spintelėje turiu visada, pirmiausia svečiams pavaišinti (tik tiems, kurie šio gėrimo pageidauja :). Būna, kad jos pasidarau ir sau, kone gydomaisiais tikslais. Ir, žinoma, kartkartėmis užsimanau su žaliąja arbata paeksperimentuoti, tikėdamasi, kad vieną dieną aptiksiu receptą, kuris padės į ją pažvelgti kitomis akimis. Kadangi mėginimai surasti priimtiniausią žaliosios arbatos rūšį pasirodė esantys bevaisiai, tai dabar dedu viltis atskleisti kokį stebuklingą jos virimo metodą :)

Nuotrauka Kristinos

Šiandieninis receptas - vienas iš būdų žaliają arbatą paruošti taip, kad ji būtų priimtina netgi žmonėms, panašiems į mane, t.y. pernelyg nesižavintiems grynu šio gėrimo skoniu. Mat arbatžolės čia maišomos su mėtomis (šviežiomis arba džiovintomis) - ir tai situaciją pakeičia iš esmės!

Ko gero žalioji arbata su mėtomis daugeliui pirmiausia asocijuojasi su tokiomis Šiaurės Afrikos šalimis kaip Marokas, Tunisas, Alžyras, Libija; ne be reikalo šis gėrimas vadinamas Magrebo (arba tuaregų, arba maurų) mėtų arbata. Bet iš tikrųjų žalioji arbata su mėtomis paplitusi kur kas plačiau ir yra ne ką mažiau populiari, pavyzdžiui, Čade. Ko gero tą paaiškinti galima faktu, jog politinis žemėlapis retai kada sutampa su fiziniu. Konkrečiai šiuo atveju Čadas dažniausiai priskiriamas Centrinei Afrikai, nors didesnioji šalies dalis geografiškai ir kultūriškai panašesnė į Šiaurės Afriką. Čado šiaurėje plyti Sacharos dykuma, kurią keičia plati Sahelio juosta, ir tik pačiuose pietuose, prie Čado ežero, gamtinės sąlygos panašios į kitų Centrinės Afrikos valstybių gamtines sąlygas. Na, o gastronomijai vyraujantis klimatas turi didesnį poveikį negu dirbtinai nubraižytos sienos. Jei žmonės gyvena dykumos oazėje, kurioje geriausiai dera datulės, akivaizdu, kad jie augina ir valgo datulės, nepaisant to, kad teoriškai Centrinės Afrikos kulinarijai šis ingredentas nebūdingas.

Verdant žaliąją arbatą su mėtomis, prireiks nedidelio metalinio arbatinuko. Nuotrauka Kristinos

Beje, datulės Šiaurės Afrikoje yra valgomos nepalyginamai seniau negu geriama žalioji arbata. Mat pastarąją į juodąjį žemyną britai atvežė tik XVIII a., o prancūzų kolonijose ji kaip reikiant įsitvirtino viso labo XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje. Užtai dabar šis gėrimas yra tiesiog nepamainomas ir kasdieniniame Magrebo šalių valgiaraštyje, ir tenykščiuose svetingumo ritualuose.

Kiekvienoje šalyje, o turbūt ir kiekvienoje šeimioje žalioji arbata su mėtomis verdama savaip. Šįkart papasakosiu, kaip šį gėrimą verda Čado gyventojai. Praeitame įraše apie datulių rutuliukus minėjau, kad jais, čadiečių nuomone, galima "gydyti" energijos trūkumą - na, o tonizuojanti žalioji arbata šį poveikį dar labiau sustiprina. Taigi, pagalvojau, jog bus gražu ir simboliška, jeigu abu receptai rikiuosis vienas greta kito :) Tačiau teisybės dėlei reikia iš karto pasakyti, jog žalioji arbata - nors ir labai populiarus, bet anaiptol ne vienintelis pasirinkimas, skanaujant čadietiško stiliaus saldumynus. Prie jų gali būti pasiūlyta ir kava, ir raudonoji arbata su prieskoniais, ir, pavyzdžiui, kinrožių gaiva ar koks nors kitas gėrimas.

Kuo čadietiška abata skiriasi nuo žaliosios arbatos, verdamos kaimyniniuose kraštuose? Man į akis labiausiai krito tai, kad nė viename recepte nesiūloma jos perplauti, t.y. vieną ar kelis kartus nuplikyti, nukošti ir tik tada naudoti arbatai virti (čia kalbama apie palaidus žaliosios arbatos lapelius, kurių tradiciškai reikalaja šis receptas). Arbatos perplovimo procedūra garantuoja, kad gėrimas neapkars, o tuo pačiu nuo arbatžolių bus pašalinti dulkių ar kitokių nešvarumų likučiai. Kaip verdama perplauta žalioji arbata su mėtomis išsamiai aprašyta, pavyzdžiui, čia - instrukijas pateikė lietuvės moterys, gyvenančios Šiaurės Afrikoje, tad šaltinis daugiau negu patikimas.

Jeigu mėgstate švelnesnio skonio arbatą, ją perplaukite. Nuotrauka Kristinos

Na, o aš bandžiau sau atsakyti, kodėl čadiečiai šią procedūrą praleidžia? Sugalvojau tris galimus atsakymus.

1) Receptai užrašyti netiksliai. Patikėkite, taip nutinka nuolatos! Pateikdami receptus, žmonės dažnai praleidžia dalykus, kuriuos laiko savaime suprantamais, visiems žinomais ar tiesiog nesvarbiais. Todėl aš tikiu, jog bent dalyje Čado regionų/ šeimų žaliąją arbatą žmonės plauna.

2) Gėlo vandens trūkumas. Mums tai gali skambėti keistai, bet įsivaizduokite, jog esate dykumos klajokliai, o vieną šulinį nuo kito skiria keli, keliolika ar net keliasdešimt kilometrų - ir dar turėkite galvoje, kad sausrų metu tie šuliniai gali visai išdžiūti. Kažin, ar norėsite dalį brangaus vandens išpilti į smėlį vien todėl, kad gėrimas būtų švelnesnio skonio :) Viliuosi, kad XXI a. čadiečiai gėlu vandeniu aprūpinami geriau, tačiau reikia atsiminti, kad žaliosios arbatos virimo tradicija formavosi prieš pusantro šimtmečio, kai, norėdami išsaugoti savo gyvybę, dykumos zonoje gyvenę žmonės vandenį taupyti tiesiog privalėjo.

3) Čade tiesiog mėgstama stipraus, kartoko skonio žalioji arbata. Kas tiesa, tas tiesa - skirtigos gamtinės sąlygos ir gastronominė kultūra formuoja skirtingus žmonių ir tautų skonius. Čadiečių virtuvėje yra patiekalų, kurie visiškai svetimi europietiškai skonio paletei. Na, pavyzdžiui, klasikinis sauce longue (pažodžiui iš pranc. kalbos - ilgasis padažas) - dumblo spalvos, iš keisčiausių ingredientų išvirta košė, kurios konsistencija primena tąsius medžių sakus. Aš įsivaizduoju, jog vakariečiai tokį patiekalą galėtų pasiūlyti nebent projektų, panašių į Baimės faktorių, dalyviams, o štai Čado gyventojai šiuo valgiu labai didžiuojasi, laiko delikatesu ir verda tik pačioms ypatingiausioms progoms. Tad ar gali afrikiečiai mėgautis stipria, kartoka žaliąja arbata, kuri, mūsų manymu, būtų ir per stipri, ir per karti? Mano nuojauta sako, kad gali, ir be jokių problemų :)

Nesvarbu, plausite žaliąją arbatą ar neplausite, galutinis gėrimo skonis priklausys ir nuo kitų dalykų - arbatžolių ir vandens santykio, virimo laiko (ši arbata ne plikoma, kaip priimta Vakaruose, o būtinai verdama metaliniame arbatinuke), mėtų rūšies, cukraus kiekio ir kitų smulkmenų (pavyzdžiui, kai kas į verdamą arbatą įmeta kardamono ankštelių ar kitokių saldžių prieskonių, nors tai nėra tradiciška ar juo labiau privaloma). Kadangi optimaliausią arbatos stiprumą ir saldumą kiekvienas supranta savaip, aš pakomentuosiu tik mėtų panaudojimą. Pirmiausia, jos nebūtiai turi būti šviežios - dykumoje ar Sahelyje gyvenantys žmonės daugumą prieskonių saugo džiovintu pavidalu, ir retas kuris turi nuosavą prieskoninių žolelių darželį. Antra, arbatai galite naudoti bet kokias mėtas ar šaltmėtes. Savo lysvėje aš turiu kelis marokinių mėtų krūmelius, bet nepasakyčiau, kad jos esmiškai skirtųsi nuo kitų mėtų rūšių - bent jau ne tiek, kiek skiriasi, pavyzdžiui, taškuotosios mėtos, kurių kvapo tiesiog neįmanoma sulyginti su jokiu kitu augalu.

Šiam kartui ko gero tiek. Kai pritrūkste energijos, išsivirkite žaliosios arbatos Šiaurės Afrikos stiliumi - ir kas žino, gal atrasite ją iš naujo. Na, o jeigu su su šiuo gėrimu esate seni pažįstami ir turite gerų patarimų - būtinai jais pasidalinkite :)

Nuotrauka Kristinos

Thé vert à la menthe - žalioji arbata su mėtomis

Ingredientai: (išeis apie 800 ml arbatos)

2-4 v.š. žaliosios arbatos lapelių

1 l vandens

Sauja šviežių ar džiovintų mėtų

Cukraus (pagal skonį)

1. Šis žingsnis nebūtinas, bet jeigu mėgstate švelnaus skonio žaliąją arbatą, ją perplaukite, t.y. arbatžoles sudėkite į metalinį arbatinį, užplikykite stikline verdačio vandens ir maždaug po pusės minutės nukoškite. Jeigu norie, plovimo procedūrą pakartokite dar kartą, kad pašalintumėte arbatžolių kartumo likučius.
2. Perplautas arba sausas arbatžoles užpilkite maždaug 1 litru užvirinto vandens, ir ant vidutinio stiprumo ugnies virkite apie 2-3 min. Sudėkite mėtas ir cukrų*, pavirkite dar apie 1 min., uždenkite, nukaiskite ir palikite 5-10 min., kad pritrauktų.
3. Arbatą perkoškite ir perpilkite į metalinį, keraminį ar kitokį serviravimui tinkamą arbatinuką. Pastarąjį galima pašildyti, t.y. prieš pilant arbatą, praskalauti labai karštu vandeniu.
4. Arbatą išpilstykite į karščiui atsparias stiklines - tradiciškai stengiamasi pilti iš aukštai, kad arbatos paviršiuje susidarytų nedidelė oro burbuliukų puta.
5. Prie žaliosios arbatos su mėtomis įprasta pasiūlyti kepinių ar kitokių saldumynų.

* Tradiciškai žalioji arbata su mėtomis saldinama virimo metu: kai kas cukrų deda drauge su arbatžolėmis, kai kas įmaišo į jau perkoštą arbatą, prieš pildami ją į serviravimui skirtą arbatinuką. Saldinama stipriai, į maždaug 800 ml išvirtos arbatos reikėtų dėti bent pusę puodelio cukraus. Mums, europiečiams, tai gali būti gerokai per daug, todėl, iškilus reikalui, ieškokite kompromisų - virdami arbatą saldinkite lengvai arba nesaldinkite jos visai, o cukrų patiekite atskirai, kad kiekvienas jo įsidėtų tiek, kiek nori.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia, čia, čia ir čia.