2017 m. vasario 23 d., ketvirtadienis

Krekenų lakštiniai



Kuo labiau išsivysčiusi šalis, tuo daugiau jos piliečių gyvena miestuose - tai nepaneigiamas, žmonijos istorijos patvirtintas dėsningumas. Todėl kai kalbame apie sodybų tuštėjimo metą dabartinėje Lietuvoje, negalima visko nurašyti vien socialinėms problemoms, nors jų irgi apsčiai, ir jas būtina spręsti. Vis dėlto tenka susitaikyti su mintimi, kad tai - ir modernėjančios valstybės, besikeičiančios visuomeninės struktūros pasekmė. Vienok abejotina, kad gyvenimas kaimuose kada nors sustotų: manau, visuomet bus žmonių, kurie puoselės stambius ūkius ir kompaktiškus ekologiškus ūkelius, steigs didesnius ar mažesnius verslus, dirbs paslaugų sferoje. O kur dar iš didmiesčių pasprukę "keistuoliai" (vartoju šį žodį pačia teigiamiausia prasme), nusprendę grįžti atgal į gamtą - ieškantys lėtesnio gyvenimo tempo, harmonijos su savimi ir pasauliu, palankių sąlygų kurti.

Kad ir kokie globalūs atrodytų visuomeninės raidos procesai, jie veikia mūsų kasdienybę, įskaitant maitinimosi įpročius. Miesto gyventojai nelaiko gyvulių, nesodina daržų, neturi krosnių ir t.t., todėl jų valgiaraštis kitoks negu tų, kurie gyvena kaimuose. Nenuostabu, jog senieji patiekalai palaipsniui užleidžia vietą naujiems - tai natūralus, nepertraukiamas procesas. Dar 1936 m. Gimtasai kraštas ragino fiksuoti į užmarštį grimztančias archajiškų kaimiškų patiekalų receptūras, konstatuodamas, kad "neužilgo išnyks senoviški valgiai, nes į mūsų kaimus nešama svetimi šniceliai, karbonadai, cvibelklopsai, filè ir t.t." (Nr. 9, p. 28). Na, o šiais laikais, tarkime, karbonadus mes jau linkę laikyti lietuviškos virtuvės klasika, ar ne? :)

Antra vertus, kai kurie senieji patiekalai - nesvarbu, ar būdingesni kaimui, ar miestui - itin gyvybingi, jų receptūros perduodamos iš kartos į kartą. Vienas iš tokių receptų, kuriuos paveldėjau iš mamos giminės moterų, yra krekenų lakštiniai. Tai kaimo virtuvei būdingas patiekalas, nes krekenų - karvių priešpienio, primelžiamo maždaug 5 dienas po to, kai karvė atsiveda veršelį, - miesto parduotuvėse neaptiksi. Kadangi kaimo gyventojų, laikančių gyvulius, nuolat mažėja, tai ir krekenų lakštinių šiais laikais nedaug kas yra ragavęs. O juk kadaise jie buvo labai populiarūs: anot mamos, dar jos vaikystėje kaimo žmonės neturėjo mados pirkti makaronų parduotuvėje - gamindavo juos patys (naudodami tiek krekenas, tiek kiaušinius). Dabar recepto gyvybingumą palaiko tik ta mažoji kaimo gyventojų dalis, kurie karta iš kartos perima ūkius ir nesibodi senovinių valgių. Na, o aš šiandieninį receptą skiriu tai savo skaitytojų daliai, kurie, gyvendami kaime, tokio krekenų panaudojimo būdo jau nebežino, bei tiems, kurie bendrauja su patikimais ūkininkais, retkarčiais turi galimybių įsigyti krekenų ir ieško receptų su šiuo neįprastu produktu.

Išdžiovinti krekenų lakštiniai. Nuotrauka Kristinos

Regina Merkienė savo knygoje Gyvulių ūkis XVI a. - XX a. pirmojoje pusėje (1989) nurodo, kad krekenų lakštiniai - ne šiaip sau gardus patiekalas, o senovinis krekenų konservavimo būdas (p. 108-109). Mat karvės veršelius dažnai atsivesdavo žiemą, per gavėnios pasninką, o tuomet pieno produktus valgyti buvo draudžiama. Tokiais atvejais krekenos buvo maišomos su kvietiniais miltais, tešla atminkoma, sutarkuojama (taip gaunant krekenų kruopas ar krekenų dribsnius) arba iškočiojama į lakštus ir supjaustoma juostelėmis (gaunant krekenų lakštinius). Naminiai makaronai būdavo išdžiovinami, supilami į drobinius ar perkelinius maišelius ir laikomi, kol prireiks - bene dažniausia jie naudoti pieniškoms sriuboms, kurias vasaros metu šeimininkės virdavo vėlyvai vakarienei.

XX a. viduryje, kai ilgi ir griežti pasninkai visai nunyko, o gyvenimas pagerėjo, krekenų lakštiniai kaimuose imti gaminti vis rečiau ir rečiau. Jų konservavimas neteko prasmės, o ir makaronus žmonės įprato pirkti parduotuvėse. Tačiau, tarkime, mano šeimos moterys krekenų lakštinius gamindavo dėl kitų priežasčių: taupumo ir puikaus jų skonio. Mano prosenelė Antanina, gimusi dar XIX a., pragyveno ne vieną sunkmetį, todėl švaistyti maistą buvo ne jos būdui. Būtent ji, išmokusi iš savo mamos, gamindavo šiuos lakštinius, vėliau tradiciją perėmė močiutė, mama, o dabar ir aš. Taigi, kiek atsimena mano šeima, receptas siekia mažų mažiausia XIX a. vidurį, bet, sprendžiant iš mokslininkų tyrinėjimų, jis yra dar senesnis.

Tačiau svarbiausia, kad krekenų lakštiniai yra puikaus skonio! Palyginti su pienu, krekenos būna labai tirštos, geltonos, maistingos. Iš miltų ir krekenų minkoma prėska tešla, dažniausia papildomai nieko į ją nededant:

Nuotrauka Kristinos

Tiesa, kai kurios šeimininkės į krekenas įberdavo papildomą žiupsnį druskos ar cukraus, tačiau tai nėra būtina, nes natūralios krekenos ir taip būna švelniai sūrios ir salsvos. Jeigu krekenos apyskystės (ne pirmųjų dienų), į lakštinių tešlą papildomai galima įmušti ir vieną kitą kiaušinį. Vis dėlto šie naminiai makaronai būdavo labai vertinami dėl to, kad krekenos galėjo visiškai pakeisti kiaušinius, kuriuos šeimininkės taupydavo: jų reikėjo tiek šeimos šventėms, tiek pardavimui, nes būtent už kiaušinius turguje gauti pinigai tapdavo svarbiausiomis kaimo moterų pajamomis smulkioms išlaidoms. Tuo tarpu suminkius tešlą su krekenomis, ji ir taip būna gražios geltonos spalvos, ir vargu ar ją būtų įmanoma atskirti nuo tos, kuri minkoma su kiaušiniais:

Nuotrauka Kristinos

Išdžiovinti lakštiniai irgi niekuo nesiskiria nuo kiaušininių, o svarbiausia, kad būna labai kieti. Virdami jie minkštėja, bet netęžta, todėl krekenų lakštiniai, mano manymu, beveik nenusileidžia kokybiškai itališkai pastai. Tiesa, jų formos ne tokios įmantrios - dažniausia krekenų makaronai paprasčiausia supjaustomi siauresnėmis ar platesnėmis juostelėmis. Įprasta tešlą padalinti į kelias dalis, iškočioti plonus lakštus, juos kiek apdžiovinti, iš abiejų pusių pabarstyti miltais ir pjaustyti, susukus į volelį. Tačiau man dailiausi lakštiniai išeina tuomet, kai tešlos lakštus supjaustau maždaug vienodo pločio (apie 5 cm) juostelėmis, jas sudedu viena ant kitos ir pjaustau plonais šiaudeliais:

Nuotrauka Kristinos

Krekenų lakštinius galima naudoti tuojau pat, šviežius, valandėlę apdžiovintus ant stalo. Jeigu jų pagaminote daugiau, lakštinius gerai išdžiovinkite, supilkite į popierinį ar medžiaginį maišelį ir prireikus naudokite kaip įprastus makaronus. Mano prosenelė Antanina krekenų lakštinius džiovindavo, supylusi į didelį, platų rėtį. Šiais laikais galite plonu sluoksniu supilti lakštinius į skardą ir džiovinti nelabai karštoje orkaitėje, arba, pavyzdžiui, kepinių vėsinimui skirtas groteles užtiesti švariu virtuviniu rankšluosčiu ir lakštinius paskleisti ant jo. Galų gale, plonu sluoksniu supylę lakštinius ant virtuvinio stalo, maždaug per parą juos išdžiovinsite, retkarčiais pasklaidydami ranka. Žinoma, tokiu atveju svarbu, kad jūsų virtuvėje būtų šilta ir sausa. Na, o jeigu gyvenate kaime ir turite senovinę krosnį, geresnės vietos krekenų lakštiniams džiovinti nė nerasite :)

Nuotrauka Kristinos



Krekenų lakštiniai

Ingredientai: (išeis maždaug 1 kg tešlos, iš kurios pagaminsite didelį dubenį lakštinių)

~ 350 ml krekenų*
Nebūtinai: žiupsnelis druskos ir/ar cukraus
Kvietinių miltų (pagal poreikį, greičiausia prireiks apie 700 g; naudokite lipnius, "prastus" 550D)
  1. Jeigu norite, prieš naudodami krekenas papildomai pasūdykite ir/ar pasaldinkite ir išmaišykite, kad druska/cukrus ištirptų (mano šeimoje šis žingsnis praleidžiamas).
  2. Į didelį dubenį suberkite maždaug puodelį miltų. Supilkite krekenas, pradėkite maišyti ranka ir po truputį pilkite daugiau miltų - tiek, kad pavyktų užminkyti prie rankų nelimpančią, kietoką tešlą. Tešlą gerai išminkykite, kad taptų vientisa ir elastinga. Pridenkite ją drėgnu, švariu virtuviniu rankšluosčiu (arba suvyniokite į maistinę plėvelę) ir palikite kambario temperatūroje maždaug pusvalandžiui ar ilgiau, kad pabrinktų.
  3. Tešlą padalinkite į 4-6 dalis ir iškočiokite kuo plonesnius lakštus. Juos iš abiejų pusių pabarstykite miltais ir kiek apdžiovinkite, kad nebūtų lipnūs (bet neperdžiovinkite). 
  4. Kiekvieną lakštą susukite į ritinėlį ir įstrižai supjaustykite norimo pločio lakštiniais. Kitas būdas - tešlos lakštus supjaustyti maždaug vienodo pločio juostelėmis, jas sudėti viena ant kitos ir supjaustyti plonais šiaudeliais.
  5. Supjaustytus lakštinius papurenkite ranka, kad atsiskirtų vienas nuo kito. Paskleiskite juos plonu sluoksniu ant rėčio, tankių grotelių, kepimo skardos ar stalo ir išdžiovinkite. Jeigu norite, galite lakštinius džiovinti nelabai karštoje orkaitėje ar ant krosnies. 
  6. Krekenų lakštinius galite naudoti tuojau pat (tik apdžiūvusius), arba gerai išdžiovinti, supilstyti į popierinius ar medžiaginius maišelius ir saugoti, kol prireiks.
* Jeigu krekenos skystos, t.y. nebe 1-2, o 3-5 dienos, į jas galite įplakti 1-2 kiaušinius, o tuomet maišyti su miltais.

Pieniška krekenų lakštinių sriuba. Nuotrauka Kristinos

Krekenų lakštiniai dažniausia naudojami pieniškai sriubai virti. Kad sriuba būtų gardi, mano galva, svarbiausia laikytis dviejų taisyklių. Pirma, jeigu iš principo nemėgstate virinto pieno (nuo virinimo pienas praranda saldumą ir ant jo ima dėtis plėvė), tai jo ir nevirinkite. Mūsų šeima nemėgsta virinto pieno, todėl aš lakštinius išverdu nedideliame kiekyje pasūdyto vandens (stengiuosi nepervirti, kad jie dar turėtų tvirtumo), tuomet vandens perteklių nupilu, užpilu tiek pieno, kad sriuba būtų norimo tirštumo, pakaitinu ją maždaug iki 70-80ºC ir nukaičiu.

Antra, atsiminkite, kad tikras, ką tik pamelžtas pienas ne be reikalo vadinamas saldžiu pienu - jis iš tikrųjų būna daug saldesnis ir riebesnis už pasterizuotą ir nuriebintą parduotuvinį. Todėl norėdami, kad pieniško sriubos būtų gardžios, naudokite kuo riebesnį pieną ir jį ne tik lengvai pasūdykite, bet ir truputį pasaldinkite. Tai svarbu, nes sriuba nuo žiupsnelio cukraus netaps iš tiesų saldi, bet pienas įgis visai kitą skonį. Krislas sviesto, į paruoštą sriubą dedamas kaip prieskonis, čia irgi nepamaišo. Štai kodėl, kai mano draugės sako, kad jų vaikai "nemėgsta pieniškų sriubų", paprastai klausiu, kaip tos sriubos buvo išvirtos. Tinkamai sudėti prieskoniai čia ne ką mažiau svarbūs, negu verdant kitų rūšių sriubas - deja, šiais laikais tai dažnai pamirštama.

Svarbiausi recepto šaltinis: mano šeimos moterys. Papildomi šaltiniai čia ir čia:
Nijolė Marcinkevičienė, Metai už stalo: kalendorinių švenčių ir sezoniniai valgiai, Vilnius: Baltos lankos, 2009, p. 14; p. 306.

2017 m. vasario 21 d., antradienis

Drömmar - trapūs švediški sausainiai



Kai, pasibaigus ilgai ilgai dienai, galų gale prisikasu iki lovos - o tai visuomet būna gerokai po vidurnakčio - krintu į ją kaip akmuo. Užmiegu per minutę ar dvi ir miegu kaip užmušta, negirdėdama nieko aplinkui - nei sužvigusių stabdžių gatvėje, nei kaimynų remonto paryčiais, nei muzikos, sklindančios iš kito namo, nei šuns, ambrijančio gretimame kieme, o kai kada - netgi žadintuvo. Jeigu ne namiškiai, kurie mane gerai papurtė, anuomet būčiau pramiegojusi ir sausio 13-osios įvykius, nes negirdėjau sirenų. Ir visiškai netiesa, kad mama visuomet reaguoja į kūdikio verksmą - kai sūnus buvo mažas, naktį jį ramindavo ir mane budindavo sutuoktinis.

Nenuostabu, kad taip kietai miegodama, aš retai kada sapnuoju. Tiksliau, neatsimenu, ką sapnuoju - kartais, jau keliantis, perregimos sapno nuotrupos dar šmėsteli galvoje, bet po kelių sekundžių pamirštu ir jas. Per visą savo gyvenimą esu sapnavusi vos kelis ryškius, įsimenančius sapnus. Dar ir dabar smalsu, ką jie galėtų reikšti, deja, interpretuoti sapnų nemoku, ir vargu kada beišmoksiu. O štai lengvučius, trapius švediškus sausainius, vadinamus drömmar (liet. sapnai) aš kepu. Tai sena gera švedų klasika, verta ir mūsų dėmesio.

Nuotrauka Kristinos

Pažiūrėjus į šių sausainių sudėtį, galima pamanyti, kad tai paprasčiausi sviestiniai sausainiai - kvietiniai miltai, cukrus, sviestas, lašas vanilės ekstrakto lyg ir nežada nieko netikėto. Tačiau neapsigaukite: svarbiausias ingredientas čia - amonio karbonatas, arba, kaip sako švedai, elnių ragų druska (šved. hjorthornssalt, daugiau apie ją rašiau čia). Tai senamadiškas kėliklis, Šiaurės Europoje ir vokiškai kalbančiose šalyse daugiausia naudotas iki XX a. pradžios, kai išpopuliarėjo kepimo milteliai. Tačiau yra kepinių, kuriems amonio karbonatas naudojamas iki šiol - pavyzdžiui, kai kurių rūšių meduoliams arba klasikiniams sausainiams, tokiems, kaip šie sapnai. Amonio karbonatas sausainiams suteikia labai savotišką struktūrą: atrodo, jog sausainiai susideda iš stambių, labai trapių trupinių ir didelių oro pūslelių. Jeigu amonio karbonatą pakeisite kepimo milteliais arba gesinta soda, sausainiai irgi bus gardūs, bet visai kitokios struktūros. Todėl jeigu jūsų spintelėje lūkuriuoja amonio karbonatas, kurio esate kažkur kažkada įsigiję, šis receptas jums gali tapti tikru atradimu. Na, o jeigu amonio karonato neturite, galbūt jūs ar jūsų draugai planuoja vasaros keliones į Skandinaviją ar Vokietiją? Tuomet šio kėliklio galite parsivežti ir receptą išmėginti vėliau. Galų gale, mane panašiais atvejais dažniausia gelbsti e-bay. Bet ne šį kartą. Šį karštą amonio karbonato man iš Norvegijos parvežė Almutė, už ką jai dar kartą sakau širdingą ačiū! 

Nuotrauka Kristinos

Trapieji drömmar Švedijoje kepami jau labai seniai, tad nenuostabu, kad yra daugybė recepto variantų - ir atkeliavusių tiesiai iš močiutės virtuvės, ir išspausdintų senose bei naujose knygose. Dažniausia įvairuoja tik pagrindinių produktų proporcijos, tačiau receptūroms, ypač naujesnėms, būdinga ir tai, kad dalis kvietinių miltų pakeičiama bulvių krakmolu, o dalis sviesto - aliejumi, paprastai rapsų. Rečiau į tešlą dedami papildomi ingredientai, kaip antai kiaušinio trynys (nors šiaip jau sakoma, jog tradiciniai sapnai - be kiaušinių kepami sausainiai). Be to, šiais eksperimentavimų laikais mėginama iškept įvairių skonių drömmar, į tešlą pridedant ne tik vanilės, bet ir kakavos, trintų džiovintų mėtų, citrinos žievelės ir pan. Tačiau nepanašu, kad nors vienas eksperimentinis kepinys būtų nukonkuravęs klasikinius vanilinius sausainius. Tad aš, kaip jau įprasta, rinkausi patį paprasčiausią receptą, ir jis man visiškai pasiteisino. Beje, šaltiniuose nurodžiau ir danišką knygą - taip yra todėl, kad švedų kaimynai irgi yra pamėgę sapnus, tad mielai juos kepa, kartais nurodydami į švedišką sausainių kilmę, o kartais delikačiai apie tai nutylėdami :) 

Nuotrauka Kristinos


Drömmar - trapūs švediški sausainiai

Ingredientai: (išeis maždaug 25 sausainiai) 

200 g kambario temperatūros sviesto
200 g smulkaus cukraus
2 a.š. vanilės ekstrakto
250 g kvietinių miltų ("prastų", 550D)
1 a.š. amonio karbonato (šved. hjorthornssalt)
  1. Sviestą ištrinkite su cukrumi ir plakite šluotele ar elektriniu mikseriu, kol masė taps balta ir puri. Įplakite vanilės ekstraktą.
  2. Miltus sumaišykite su amonio karbonatu ir persijokite. Suberkite į cukraus ir sviesto plakinį ir užminkykite minkštą, bet prie rankų nelimpančią, lengvai formuojamą tešlą. Jeigu tešla kiek per lipni, galite palaikyti ją apie 10 min. šaldytuve, kad sutvirtėtų. Tešlos geriau neragaukite, nes amonio karbonatas jai suteikia bjaurų skonį, kuris dingsta per pirmąsias kelias minutes, vos tik sausainiai gauna kaitros. 
  3. Orkaitę įkaitinkite iki 150ºC (mano orkaitė nekaitri, todėl aš įkaitinau iki 160ºC). Didelę kepimo skardą išklokite kepimo popieriumi. Imkite maždaug po desertinį šaukštą tešlos ir tarp delnų suformuokite kaukazinės slyvaitės dydžio rutuliukus. Juos dėkite į skardą, palikdami didelius tarpus (man į skardą tilpo po 9 rutuliukus). Dėkite į karštą orkaitę ir kepkite apie 15 min. - per tą laiką rutuliukai turėtų ištežti, tapti plokšti, sutvirtėti. Jų paviršius turėtų suskilinėti, bet patys sausainiai net iškepę bus šviesūs, švelniai gelsvi. 
  4. Sausainius išimkite ir atvėsinkite (geriausia ant tam reikalui skirtų grotelių), kepkite antrą partiją sausainių ir t.t. Iš nurodyto produktų kiekio išeis 3 didelės skardos sausainių. 
  5. Sausainiai labai gardūs ir ką tik iškepti, ir atvėsę. Jie neblogai išsilaiko kelias dienas, atvėsinti ir sudėti į sandarią dėžutę.
Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia, čia ir čia:
Kirsten Hüttemeier, Mad fra A til Ø, Denmark: Fremad, 1970, p. 26.

2017 m. vasario 16 d., ketvirtadienis

Moliūgų spurgos su šokoladu



Turiu pažįstamų, kuriems Šv. Valentino diena - nelaukiama šventė. Mat tada jie pasijunta vieniši kaip niekada, o šurmulys aplinkui juos labiau erzina, negu džiugina. Bet aš dėkinga Dangui, jog esu kitoje barikadų pusėje - sutuoktinis ir sūnus, tėvai, broliai ir jų šeimos, giminaičiai, su kuriais puikiai sutariame, galų gale - laiko ir gyvenimo išbandyti draugai man visuomet leido jaustis mylimai ir mylinčiai. Na, o kai pradėjau rašyti šį tinklaraštį, mano širdyje įsikūrėte ir jūs, šio puslapio skaitytojai, iš kurių sulaukiu palaikymo, idėjų, diskusijų ir konstruktyvios kritikos - viso to, kas reikalinga, norint tobulėti ir augti. Taigi, sakau jums ačiū, spaudžiu ranką, apkabinu ir siunčiu geriausius linkėjimus.

Per tą laiką, kol nerašiau, mano tinklaraštis pradėjo skaičiuoti penktus metus, o ir aš pati pasenau dar vieneriais. Nežinau, gal dėl to, o gal ir ne dėl to, vis nesugebėjau rasti laiko naujam tekstui. O kai galų gale prisėdau, pamačiau, kad į vieną vietą susidėjo visas kalnas švenčių - ir Šv. Valentinas, ir Nepriklausomybės diena, ir artėjančios Užgavėnės. Koks gi receptas tiktų joms visoms?.. Nusprendžiau - tebūnie tai minkštutėlės moliūgų spurgos su šokoladu, skanėstas, kuriam nelieka abejingas nė vienas. Jos neįtiks nebent amžinai besidietinantiems asmenims. Pastarųjų aš kaip įmanydama vengiu, nes jie ne tiktai pikti ir nepatenkinti savimi, bet dar ir kitiems gadina nuotaiką nesibaigiančiomis dejonėmis ir/ar pamokslais. Laimei, mano namuose (ir, manau, šiame senamadiškus mitybos principus propaguojančiame tinklaraštyje) dėl 100 g viršsvorio pamišusios personos nesilanko - esu apsupta žmonių, kurie moks džiaugtis savimi ir gyvenimu. Taigi, šis receptas kaip tik jiems :)

Nuotrauka Kristinos

Moliūgų spurgos (isp. buñuelos de calabaza) - klasikinis Ispanijos, o tiksliau - Valensijos regiono skanėstas. Tiesa, tradiciškai spurgos kepamos kovo 15-19 dienomis, švenčiant Las Fallas (vietine Valensijos tarme - Falles; lietuviškai sakytume Fajos) šventę, rengiamą Šv. Juozapo garbei. Las Fallas - tai įspūdingas fejerverkų, petardų ir ugnies festivalis. Jo metu deginamos milžiniško dydžio, karikatūriškos politikų, visuomenės veikėjų ir filmų herojų skulptūros, pagamintos iš medžio, kartono, popieriaus ir kitų degių medžiagų; šių skulptūrų kompozicijos kaip tik ir vadinamos fallas vardu. Valensijoje Las Fallas šventė laikoma pavasario pradžia, bet jeigu jūsų namuose savo valandos laukia nesunaudotas moliūgas, šios spurgos - puikus pasirinkimas vaišėms bet kuriuo metų laiku. 

Las Fallas šventės Valensijoje - tai pavasario pradžia, o didžiulių skulptūrų deginimas jų metu primena mūsų Morės deginimą. Foto iš čia.

Moliūgų spurgų sudėtis labai paprasta: tradiciškai į jas dedama tik moliūgų tyrės, kvietinių miltų ir kėliklių, pirmiausia šviežių mielių, ištrintų su moliūgų nuoviru. Tačiau į tikras Valensijos moliūgų spurgas dar dedama ir gasificante - kėliklio, kuriuo Lietuvoje neprekiaujama. Bet nenusigąskite, iš tikrųjų šiuo vardu vadinama ne kas kita, kaip nugesinta maistinė soda. Ispanijoje gasificante pardavinėjamas kaip dviejų mažyčių pakelių rinkinys: viename - soda, antrame - rūgštūs milteliai, tokie kaip vyno akmuo arba obuolių rūgštis. Prieš naudojant, juos tereikia sumaišyti, t.y. nugesinti sodą. Aš savo virtuvėje turiu vyno akmens, todėl 1 a.š. sodos sumaišiau su 1 a.š. vyno akmens, o tuomet įpyliau 2 v.š. moliūgų nuoviro, viską išmaišiau ir supyliau į tešlą. Tačiau jeigu jūs neturite vyno akmens, sodai nugesinti puikiai tiks ne itin stiprus actas arba citrinos sultys. Galų gale, nieko blogo nenutiks, jeigu į tešlą vietoje gesintos sodos įbersite kepimo miltelių.

Nuotrauka Kristinos

Nepaisant to, kad į šių spurgų tešlą nededama nei kiaušinių, nei cukraus, dėl didelio moliūgų tyrės kiekio ji vis tiek būna švelniai salsva ir skaisčiai geltona. Išvirtos riebaluose, spurgos tampa minkštutės, drėgnos ir purios, tačiau tikru desertu jas paverčia saldūs priedai. Pirmiausia, spurgos apsijojamos cukrumi, tačiau jis beriamas daugiau dėl puošnumo, mat spurgos, ypač didesnės, nuo jo neįgyja reikiamo saldumo O štai padažius spurgas į skystą šokoladą - visai kitas reikalas! Todėl būtiniausia juo pasirūpinkite, antraip moliūgų spurgos paliks neišbaigtumo jausmą.

Iš nurodyto produktų kiekio išeina labai didelis dubuo spurgų, tad jeigu namuose valgytojų nėra itin daug, produktų kiekius geriau dalinti perpus.

Nuotrauka Kristinos


Buñuelos de calabaza - moliūgų spurgos

Ingredientai: (išeis labai didelis dubuo spurgų)

800 g moliūgo minkštimo (be žievės ir sėklų)*
500 ml moliūgo nuoviro
50 g šviežių mielių
1 a.š. gesintos sodos arba kepimo miltelių (žr. pastabas virš recepto)
Nebūtinai: 1 a.š. druskos**
~ 900 g kvietinių miltų
~ 1,5-5 l rafinuoto saulėgrąžų aliejaus (spurgų virimui ir rankoms patepti)
Smulkaus cukraus arba cukraus pudros (spurgoms apsijoti)
Skysto šokolado (patiekiant)***
  1. Nedideliais gabaliukais supjaustytą moliūgą užpilkite 500-600 ml vandens ir virkite apie 20 min., arba kol suminkštės. Moliūgą išgriebkite ir sutrinkite į tyrę. Nuovirą atvėsinkite, kad būtų vos šiltas. 
  2. Dideliame dubenyje mieles ištrinkite su moliūgų nuoviru. Sudėkite moliūgų tyrę, nugesintą sodą arba kepimo miltelius ir, jeigu naudosite, druską. Po truputį berkite miltus ir užmaišykite labai tirštos grietinės konsistencijos tešlą; jeigu moliūgas buvo labai vandeningas, miltų gali prireikti vos daugiau negu 900 g, jeigu mažai vandeningas, galbūt užteks apie 800 g. Užmaišytą tešlą pridenkite ir palikite šiltoje vietoje maždaug 40 min. ar kiek ilgiau, kad pakiltų ir išakytų. 
  3. Į gilų, platų, storadugnį prikaistuvį supilkite aliejų ir jį įkaitinkite. Įdėkite mažą gabaliuką tešlos: jeigu jis nusileidžia į dugną, bet tuojau pat pakyla ir ima gražiai skrusti, aliejaus temperatūra gera. Jeigu tešla ima tuojau pat degt, sumažinkite ugnį, nes aliejus įkaitęs per daug. Jeigu tešla beveik nekepa, aliejus įkaitęs nepakankamai, padidinkite liepsną ir jį įkaitinkite labiau. Kai aliejaus temperatūra bus tinkama kepimui, liepsną sumažinkite iki vidutinės ar kiek mažesnės negu vidutinė. 
  4. Abi rankas dosniai ištepkite aliejumi Viena ranka pakabinkite tešlos saują ir ją paspauskite taip, kad virš nykščio ir smiliaus iškiltų teniso kamuoliuko dydžio spurga. Ją nugnybkite kita ranka, ir jos centrą perspauskite nykščiu. Dėkite spurgą į puodą, formuokite kitą spurgą ir t.t. Kad būtų aiškiau, kaip formuoti šias spurgas, pažiūrėkite video šaltiniuose, kurie nurodyti apačioje. 
  5. Pavartydami iškepkite vieną spurgų partiją. Jas išgriebkite kiaurasamčiu, sudėkite ant popierinių rankšluosčių, kad susigertų riebalų perteklius. Kepkite kitą spurgų partiją ir t.t. - kol pasibaigs visa tešla.
  6. Spurgas perdėkite į serviravimo lėkštę ir apsijokite cukrumi. Patiekite su skystu šokoladu. 
  7. Spurgos skaniausios ką tik iškeptos, šiltos arba atvėsusios. Jeigu spurgų liko kitai dienai, bus geriau, jeigu prieš valgydami porą minučių pašildykite jas orkaitėje.
* Ispanai spurgoms dažniausia naudoja kvapnius, saldžius muskusinius moliūgus. Jeigu jūsų turimas moliūgas ne itin saldus, jo tyrę galite pasaldinti 2-3 v.š. cukraus (aš taip ir padariau).
** Druska nėra būtina šių spurgų ingredientas, vieni receptai rekomenduoja ją naudoti, kiti ne. Aš druską naudojau, nes man nepatinka prėskas "vandens" skonis kepiniuose. Be to, žiupsnelis druskos turi savybę išryškinti visus kitus patiekalo skonius, taip pat ir saldumą.
*** Aš dubenyje virš puodo su verdančiu vandeniu išlydžiau 200 g juodo ir 200 g pieniško šokolado (rinkausi lengvai sūdytą) ir supyliau į jį apie 200 ml neriebios grietinėlės. Viską pašildžiau ir išplakiau šluotele.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis čia, recepto video čia.

2017 m. vasario 1 d., trečiadienis

Acheno meduoliai



Su profesoriumi H. mano draugė Rūta susipažino pernai, tarptautinėje konferencijoje Vokietijoje. Tačiau jai labiausia įsiminė ne jo pranešimas, o vakarieniaujant išgirstas pasakojimas. Profesorius prisipažino, jog savaitgaliais ir atostogų metu niekada nepasilieka mieste, ir iš viso būna nepasiekiamas nei telefonu, nei internetu. Mat pasibaigus darbo savaitei, jis palieka Frankfurtą ir išvažiuoja pas žmoną. Ją profesorius apibūdina kaip nuostabiausią moterį, turinčią rimtą, bet neįprastą bėdą - alergiją civilizacijai. Tai ne metafora, o medicininė diagnozė: pasirodo, profesoriaus H. žmona iš tiesų ima dusti nuo sąlyčio su plastiku, buitine chemija, sintetiniais audiniais, kosmetika ir t.t. Visa, kas nėra sukurta pačios gamtos, šiai moteriai neša kančią ir pražūtį. Štai kodėl profesorius nupirko žemės sklypą miškų vidury, senoviniu būdu surentė ten trobelę, apstatė ją mediniais baldais ir čia įkurdino savo mylimą sutuoktinę. Jau ne vienerius metus ji ten gyvena, izoliuota nuo išorinio pasaulio, be jokių šiuolaikinio ryšio priemonių, modernių buitinių prietaisų ir daugybės kitų dalykų, regis, neatsiejamų nuo mūsų kasdienybės. Tiesa, knygas moteris skaito, bet... tik išleistas iki XVIII a. Mat vėliau spaustuvės pradėjo naudoti kažkokius chemikalus, kuriems profesoriaus žmona irgi alergiška.

Įsivaizduoju profesorių H., penktadienio vakarą paliekantį savo automobilį miško pakraštyje, persirengusį lininiais rūbais, persimetusį per petį drobinį krepšį su senovinėmis knygomis ir pėsčią einantį į pasimatymą su savo žmona. Skamba netgi romantiškai :) Ir vis dėlto nė už ką nenorėčiau atsidurti tos moters vietoje. Būti išplėštam iš savo laikmečio ir negalėti laisvai judėti erdvėje - išbandymas, kurį pakeltų ne kiekvienas. Antra vertus, kai kada aš jaučiuosi panaši į tą moterį, atitolusią nuo šiuolaikinio gyvenimo, tik ne dėl bėdų su sveikata, o dėl to, kad esu konservatyvių pažiūrų. Pavyzdžiui, man patinka seni namai - šlaitiniais stogais, su palėpėmis, verandomis ir siaurais koridoriais. O štai stiklinėms dėžutėms (kurios šiais laikais vadinamos netgi ne namais, o tūriais) esu abejinga. Savo namuose aš renkuosi sunkias, drožinėtas tamsaus medžio indaujas ir gėlėtu gobelenu aptrauktas sofas vietoje konceptualių ir lakoniškų šiuolaikinių interjerų, kurie man primena nejaukias operacines. Coco Chanel maža juoda suknelė ir perlų karoliai man atrodo šimtą kartų šiuolaikiškiau ir elegantiškiau negu visos Mados infekcijos kolekcijos kartu sudėjus. Aš nesakau, kad mums nereikia šiuolaikinės architektūros, dizaino ar mados, nesakau, kad nūdienos kūrėjų darbai be ryšio ar prasti - žinoma, kad ne, tarp jų irgi yra pasigėrėjimo vertų kūrinių. Tiesiog jie labiau džiugina kitokio sukirpimo žmones negu aš.

Nuotrauka Kristinos

Analogiškas ir mano santykis su technikos naujovėmis. Nuostabu, jog kuriami vis protingesni prietaisai ir programos, kai kuriose srityse (tarkime, medicinoje) techninis progresas išsprendžia gyvybės ir mirties klausimus. Bet kasdieniniame gyvenime juk nebūtina beatodairiškai pirkti viską, ką siūlo rinka? Aš neturiu problemos, kaip atplėšti savo vaiką nuo planšetės, nes mūsų namuose nėra planšetės. Dar daugiau - prisipažinsiu, kad aš pati niekada nelaikiau jos rankose, nes šis daiktas man nereikalingas, vadinasi, nė kiek manęs nedominantis. Savo tekstus rašau, atsisėdusi prie seno stacionaraus kompiuterio, nes tam, kad sukurčiau tekstinį dokumentą, apkarpyčiau nuotraukas ir internete susirasčiau mane dominančią informaciją, jo pajėgumų visiškai pakanka. Jeigu atvirai, negalėčiau pasakyti, kuo i-phonas skiriasi nuo i-pado, ir nuo to mano gyvenimas nė kiek ne blogesnis. Tiesa, prieš metus vyras pakeitė mūsų senovišką, bet nepriekaištingai rodžiusį televizorių į plokščiaekranį. Taip ir nesupratau, kam to reikėjo, nes kartais mes neįjungiame jo savaitėmis, ir kai atidarome spintelę, pirmiausia tenka nuvalyti dulkių sluoksnį nuo ekrano. Bet į spintelę televizorių uždarėme ne todėl, kad mažiau dulkėtų, o todėl, kad netrukdytų bendrauti su žmonėmis, t.y. netaptų svarbiausiu "šeimos nariu" ir pagrindiniu svetainės akcentu, kaip, deja, neretai pasitaiko.

Mano polinkis į senamadišką ir konservatyvų gyvenimo būdą pasireiškia ir tuo, jog niekada neturėjau savo Facebook paskyros. Juk šeimos nariai, draugai ir kolegos žino, kur gyvenu, turi elektroninio pašto adresą bei telefono numerį. Tinklaraščio skaitytojai irgi gali išsiųsti laiškelį ar rašyti komentarus. Tad kokią funkciją atliktų Facebook? Mano situacijoje jis atrodo perteklinis ir nereikalingas. Bet taip galvoju tik aš, tuo tarpu iš kitų daugybę kartų girdėjau priekaištų, kad manęs nėra socialiniuose tinkluose, ir kad ten nėra mano tinklaraščio. Kai kas sako: o tu įsivaizduoju, kiek žmonių tave palaikintų? Jeigu atvirai, neįsivaizduoju, ir nelabai suprantu, kokia iš to nauda. Kitas kausimas: ar, tinklaraščiui atsidūrus Facebook tinkle, žmonėms būtų lengviau, patogiau, maloniau sekti mano tekstus? Ką apie tai galvoja mano skaitytojai? Ar jiems tai svarbu?

Labai norėčiau apie tai išgirsti jūsų nuomonę. Nes aš vis dar negaliu sau atsakyti į klausimą, ar šiuolaikiniame pasaulyje bet kokie projektai pasmerkti žlugti, jeigu jų nėra socialiniuose tinkluose? Kelis kartus buvau susikaupusi ir nusprendusi sukurti Facebook puslapį šiam blogui. Bet kaskart, pamačiusi, jog, norint pristatyti savo tinklaraštį, pirmiausia būtina atidaryti asmeninę paskyrą, nusvyra rankos. Jaučiuosi, lyg būčiau prievartaujama, nes kaip asmuo visai netrokštu būti toje sistemoje. Todėl uždarau registracijos langą ir palieku viską taip, kaip yra. Žinau, kad žmogus, kuris naudojasi mobiliuoju telefonu ir iš namų kompiuterio naršo internete, jau nebėra privatus, bet man vis tiek atrodo, kad užsiregistruoti Facebook puslapyje - tai lyg simboliškai atiduoti paskutinį savo asmeninės laisvės bastioną. Ar tokia jausena - kažkoks nenormalumas? Modernizmo epochos priešaušryje kai kurie prancūzų poetai savo knygas leido mažais tiražais ne todėl, kad trūko pirkėjų, o todėl, kad norėjo būti reti. Kai kada pagaunu save galvojant, kad mano skaitytojai - ypatingi, tie, kurie susiranda šį tinklaraštį ir be įkyrių Facebook pranešimų, veikiančių lyg baksnojimai į nugarą. O gal taip manyti - beviltiškai naivu?..

Nuotrauka Kristinos

Na, o kad jau šį įrašą pradėjau nuo pasakojimų apie Vokietiją, tai šiandien ta pačia proga pristatysiu jums ir Acheno meduolius (vok. Aachener Printen), juo labiau, kad Justinai, išmokiusiai mane kepti "Riešutėlių" tortą, esu pažadėjusi jų receptą. Žinoma, šiuo metu skelbiamas gali atrodyti keistai: juk vienos Kalėdos ne taip seniai praėjo, o kitos dar už devynių jūrų, už devynių marių. Bet jeigu pasakyčiau, kad meduolius, kuriuos matote nuotraukose, reikėtų užminkyti dabar, kepti rugsėjo-spalio mėnesį, o valgyti per ateinančias žiemos šventes, t.y beveik po metų? Bet apie viską iš eilės.

Pirmiausia keli žodžiai apie meduolių kilmę. Jau pats pavadinimas byloja, jog jų gimtinė - karališkasis Acheno miestas. Apie Acheną ir jo kulinarinį paveldą šiek tiek pasakojau įrašuose, skirtuose trupininėms bandelėms ir nuostabiajam velykiniam pyragui, taigi, šįkart per daug nesikartosiu. Tik priminsiu, jog Acheno meduoliai - patys garsiausi kepiniai, siejami su šiuo miestu. Manoma, jog meduolių kepimo tradicija į Acheną atkeliavo iš kaimyninės Belgijos, kur kepami panašūs, tik dar senesnes tradicijas turintys Dinanto meduoliai (pranc. couques de Dinant). Bet ir Acheno meduoliai kepami netrumpai - jie žinomi nuo XV amžiaus. Seniausia - ir iki šiol tebeveikianti - komercinė meduolių kepykla Achene įsteigta 1688 m.; šiais laikais ji vadinasi Lambertz-Gruppe. Verslą valdė ne viena šeimos karta, o Henry Lambertz (1834-1898) buvo ypač geros reputacijos kepėjas, gavęs teisę tiekti meduolius ne tik vokiečiams, bet ir Belgijos, Nyderlandų, Prūsijos karališkosioms šeimoms. Šiais laikais Acheno meduoliais prekiauja daugybė parduotuvėlių, tačiau dalis vokiečių šeimininkių, ypač kilusių iš šio miesto, vis dar kepa juos namuose ir savo paslaptimis dalijasi internetinėse svetainėse. Tai mums tik į naudą, nes Acheno meduolius dabar galime išsikepti ir mes :)

Ko gero jums smalsu sužinoti, kuo Acheno meduoliai skiriasi nuo visų kitų? Patikėkite, skiriasi, ir netgi labai! Šių meduolių tešla tradiciškai minkoma be jokio sviesto, grietinės, pieno, kiaušinių. Į ją įeina tik kvietiniai miltai, daugybė prieskonių (kiekvienas kepėjas turi savo mėgstamiausius), įprastas bei stambiakristalis cukrus ir... cukrinių runkelių sirupas. Pastarasis vietoje medaus imtas naudoti XIX amžiuje, kai Napoleonas, prijungęs Acheno žemes prie savo imperijos, paskelbė prekybinį embargą Didžiajai Britanijai, Didžioji Britanija - Prancūzijai, o Jungtinės Valstijos - ir anglams, ir prancūzams :) Acheno kepėjai, iki to laiko naudoję daug importuoto medaus ir rudojo cukranendrių cukraus, greitai pritrūko įprastų ingredientų, todėl ėmė eksperimentuoti, į tešlą dėdami vietinius, iš cukrinių runkelių pagamintus produktus - baltą cukrų bei runkelių sirupą. Net vėliau, panaikinus 1806-1814 m. galiojusius prekybos suvaržymus, prie medaus ir rudojo cukraus jie nebesugrįžo, ir manoma, kad apie 1820 m. nusistovėjo naujoji, iki šiol naudojama Acheno meduolių receptūra. Kaip sakoma, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą - dabar specifinis meduolių prieskonis, kurį suteikia runkelių sirupas, yra vienas iš ingredientų, kurie padaro Acheno meduolius ypatingais regioniniais kepiniais.

Cukrinių runkelių sirupo galite įsigyti sveiko maisto parduotuvėse.

Tam, kad meduoliai, iškepti be jokių riebalų, būtų purūs, nekieti ir gardūs, svarbu laikytis trijų taisyklių. Pirmiausia, į Acheno meduolius dedamas ypatingas kėliklis - potašas, antra, tešla užminkoma iš anksto ir ilgai brandinama, trečia - iškepti meduoliai papildomai brandinami, kol suminkštėja.

Pirmiausia apie potašą. Kaip jau minėjau įraše apie Torunės meduolius, ilgai brandinamiems kepiniams turėtų būti naudojami tokie kėlikliai, kurių poveikis bėgant laikui stiprėja, o ne menksta. Vadinasi, iš kepimo miltelių, sodos ar mielių šiuo atveju maža nauda. Tam reikalui naudojamas arba amonio karbonatas, arba potašas (kalcio karbonatas) - aš turiu galvoje ne trąšas, o specialų kulinariniams tikslams pritaikytą kėliklį, kuris šiais laikais atrodo maždaug taip:


Acheno meduoliai kildinami būtent su potašu. Tokio kėliklio galima rasti kiekvienoje didesnėje Vokietijos parduotuvėje, šalia kepimo miltelių ir amonio karbonato. Kodėl nėra Lietuvoje? Niekas nežino. Bet kadangi šį kėliklį gamina net tokios mums gerai pažįstamos firmos kaip Dr.Oetker, reikia tikėtis, kad artimiausiu laiku atsiras. O kol kas pirkite potašą internetu arba vežkitės iš kitų šalių - deja, tai geriausias patarimas, kurį galiu duoti. Ar galima apsieiti be potašo? Mano eksperimentai (o aš kepu Acheno meduolius jau 6 metus) parodė, kad nelabai. Į tešlą neįbėrus potašo, meduoliai tiesiog prastai iškyla ir neturi jiems būdingo purumo. Įmanomas pakaitalas čia galėtų būti nebent amonio karbonatas, bet analogiško rezultato, kaip naudojant potašą, aš irgi negarantuoju.

Kiek laiko brandinti tešlą? Na, potašo poveikis su laiku tik stiprėja, todėl itin kokybiški meduoliai kepami iš 1-2 metus brandintos tešlos. Tačiau jeigu užminkysite ją prieš pusmetį, irgi bus neblogai - tarkime, vokietės dažnai minko šių meduolių tešlą vasaros atostogų metu, o tuomet brandina ją iki vėlyvo rudens, t.y apie pusmetį - ir rezultatai būna geri. Aš praėjusiais metais tešlą užminkiau iškart po Kalėdų, suvyniojau ją į maistinę plėvelę ir palikau šaldytuve. Štai kaip ji atrodė, kai išvyniojau ją beveik po metų ir atpjoviau gabaliuką:

Nuotrauka Kristinos

Išakijusi ir kvapni, perminkyta tešla kuo puikiausia kyla, todėl meduoliai išeina tokie, kaip ir turėtų būti - storoki, purūs. Kadaise Acheno meduoliai buvo formuojami, naudojant specialias medines formas su įvairiais išdrožinėtais piešiniais, dažniausia vaizduojančiais biblinius personažus arba kareivius (kaip tik dėl to jie buvo pavadinti Printen - nuo vok. prent ir ang. print., t.y. atspausti). Tačiau XIX a., vietoje medaus pradėjus naudoti runkelių sirupą, ir dėl to tešlai tapus sunkesnei bei lipnesnei, šis meduolių formavimo būdas tapo gana komplikuotas. Štai kodėl Acheno meduoliai imti pjaustyti stačiakampiais gabaliukais, kartais mažesniais, kartais didesniais. Beje, tokia forma leido meduolius kompaktiškiau sudėti į dėžutes ir lengviau transportuoti. Na, o mums svarbu nepasiduoti pagundai tešlos iškočioti labai plonai, nes iškepę per ploni meduoliai būna kietesni, prastesnio skonio už storesnius. Prieš kepant, Acheno meduolius populiaru puošti migdolų riešutais, kurių puselės lengvai įspaudžiamos į tešlą:

Jeigu nuspręstumėte atsisakyti migdolų, Acheno meduolius galima puošti ir kitais tradiciniais būdais - cukraus sirupu arba šokoladu. Plačiau apie tai žr. pastabose po receptu. Nuotrauka Kristinos

Jeigu norite Acheno meduolius valgyti per Kalėdas, kepkite juos maždaug rugsėjo pabaigoje ar spalio pradžioje. Mat šiam kepiniams subręsti ir suminkštėti reikia nepalyginamai daugiau laiko, negu, tarkime, švediškiems imbieriniams meduoliams. Ką tik iškepę ir atvėsę Acheno meduoliai atrodo išsipūtę, perlaužus - akyti, tačiau juos valgydami galite be vargo išsilaužti dantis - ir todėl, kad juose nėra riebalų, ir todėl, kad cukrus kepant karamelizuojasi ir sukietėja. Mėnesį pratūnoję sandarioje dėžutėje, meduoliai būna kur kas kvapnesni ir jau valgomi, tačiau dar pakankamai kieti. Po dviejų-trijų mėnesių meduoliai suminkštėja, ir, valgydami juos, dantų nebeišsilaušite net norėdami :) Tiesa, gerai subrendę Acheno meduoliai taipogi neprimena trapaus biskvitinio pyragaičio, tačiau su arbata, kava ar stikline karšto vyno juos valgysite be nuostolių sveikatai, pasigardžiuodami, ir džiaugsitės savita jų tekstūra.

Nuotrauka Kristinos

Tad jeigu manote, kad slow food judėjimas - tik XX a. atsiradusi idėja, labai klystate :) Tradiciniams Acheno meduoliams iškepti reikia mažiausia pusmečio, o prie gerų norų - ir metų, dviejų ar pustrečių. Žinoma, visais laikais žmonės, ypač prekybininkai, ieškojo būdų, kaip per trumpesnį laiką parduoti daugiau prekių. Kai kurie Acheno kepėjai maldininkams, atvykusiems į garsiąją Acheno katedrą, pardavinėdavo - ir tebepardavinėja - labai kietus (t.y. per trumpai brandintus) meduolius, todėl juokaujama, kad jie yra sudarę kontraktus su miesto odontologais :) Antra vertus, XX a. viduryje, norėdami paspartinti kepimo procesą ir įtikti išrankiems klientams, kai kurie mažiau skrupulingi ir nelabai tradicijų paisantys komerciniai gamintojai į Acheno meduolius ėmė dėti sviesto ar kitų riebalų, o juos pačius kuo išmoningiau puošti ir gardinti - marcipanu, įvairiausiais riešutais, skirtingomis šokolado rūšimis ir pan. Todėl jeigu norite paragauti tikrų Acheno meduolių, žiūrėkite, iš ko ir ką perkate - mat galite nesunkiai įsigyti tiesiog gardžių šiuolaikinių sausainių, pavadintų šio senovinio skanėsto vardu. Bet jeigu meduolius kepsite patys, galėsite visą procesą kontroliuoti nuo pirmojo iki paskutiniojo etapo, ir tik nuo jūsų norų priklausys, kiek autentikos išsaugosite recepte. Aš, kepdama Acheno meduolius, stengiausi kiek įmanydama laikytis visų senųjų taisyklių ir ritualų. Tikiuosi, šis ilgą istoriją ir turtingą skonį turintis kepinys sudomins ir jus :)

Nuotrauka Kristinos



Aachener Printen - Acheno meduoliai

Geriausia pradėti gaminti likus bent pusei metų iki valgymo :)

Ingredientai: (išeis maždaug 6 didelės skardos meduolių)

600 g kvietinių miltų (550D)
50 g smulkintų džiovintų apelsinų žievelių
Žiupsnelis grūstų kvepiančiųjų pipirų
3 a.š. grūstų anyžių sėklų
2 a.š. grūstų kalendros sėklų
2 a.š. cinamono
Žiupsnelis grūstų gvazdikėlių
Žiupsnelis nutarkuoto muskato riešuto
Žiupsnelis grūstų kardamono sėklų
½ a.š. sodos
100 g cukraus
150 g grūsto stambiakristalio cukraus*
500 g cukrinių runkelių sirupo (rasite pirkti sveiko maisto parduotuvėse)
3 v.š. vandens
5 g potašo
Migdolų (papuošimui)**
Sirupui:***
250 ml vandens
1-2 v.š. cukraus
  1. Į vieną dubenį suberkite miltus. Į juos sudėkite visus prieskonius, sodą ir abiejų rūšių cukrų, išmaišykite. 
  2. Į antrą didelį dubenį supilkite cukrinių runkelių sirupą ir vandenį, suberkite potašą. Maišydami truputį pašildykite ant mažos ugnies, kol masė taps vientisa, o potašas gerai pasiskirstys. 
  3. Į skystus ingredientus supilkite miltus su prieskoniais ir cukrumi. Suminkykite tešlą. Jeigu ji atrodo labai lipni ir skysta, įberkite papildomą žiupsnį miltų. Suminkytą tešlą susukite į maistinę plėvelę ir palikite vėsioje vietoje, kad subręstų. Nekantriausieji meduolius kepa jau po 1-2 parų, bet aš rekomenduočiau tešlą brandinti bent jau 3-4 mėnesius arba dar ilgiau; geriausi meduoliai išeina iš 1-2 metus brandintos tešlos. 
  4. Prieš kepdami meduolius, tešlą išvyniokite ir perminkykite, kad būtų vientisos konsistencijos ir spalvos (brandinant tešlos paviršius patamsėja, bet tai normalu). Orkaitę įkaitinkite iki 170-180ºC, didelę kepimo skardą išklokite kepimo popieriumi. 
  5. Dalimis kočiokite tešlą į 3-5 mm storio lakštus (jeigu reikia, pabarstydami stalą miltais), juos supjaustykite norimo pločio ir ilgio stačiakampiais gabaliukais, nebūtinai visiškai vienodais. Dėkite juos į kepimo skardą ir, jeigu norite, papuoškite - lengvai įspauskite po vieną ar kelias migdolų puseles. Nesijaudinkite, kad jos "prastai laikosi" - kepant  riešutai prilips labai tvirtai.
  6. Kepkite meduolius apie 10-15 min., kol jie gražiai iškils ir sutvirtės. Storesni, didesni meduoliai keps keliomis minutėmis ilgiau negu tie, kuriuos iškočiosite ploniau ir supjaustysite mažesniais gabaliukais - taigi, tikslų laiką nustatykite, atsižvelgdami į savo orkaitės kaitrumą ir meduolių dydį. Išimkite, kepkite kitą partiją meduolių ir t.t. - kol baigsis visa tešla. 
  7. Jeigu norite, kad meduoliai turėtų šiek tiek blizgumo, iš anksto išsivirkite labai lengvą sirupą iš vandens ir cukraus. Juo patepkite dar šiltus kepinėlius; geriausia tam reikalui naudoti silikoninį ar kitokį teptuką.
  8. Nesvarbu, tepsite meduolius sirupu ar netepsite, palikite, kad jie atvėstų, o tuomet sudėkite į dėžutes ir sandariai uždarykite. Brandinkite mažiausia mėnesį, bet geriausia - 2-3, nes tik po ilgesnio laiko meduoliai įgauna tikrąją konsistenciją ir suminkštėja. Obuolio puselė ar skiltelė, įdėta į dėžutę, meduolių minkštėjimo procesą šiek tiek paspartina, bet geriausia vis dėlto jiems padeda laikas :)
  9. Subrendusius ir suminkštėjusius meduolius patiekite su kava, arbata, karštu vynu, grogu ar kitu mėgstamu gėrimu. Sandarioje dėžutėje meduoliai gali būti saugomi ištisais mėnesiais ar net metais.
* Daugiau apie stambiakristalį cukrų rašiau ir jo pakuotės nuotrauką įkėliau čia. Į Acheno meduolius grūstas kristalinis cukrus imtas dėti apie XIX a. vidurį, norint suteikti meduoliams specifinę, traškią tekstūrą. Cukrus grūdamas tol, kol tampa panašus į smulkų žvyrą.
** Migdolus papuošimui paruoškite iš anksto: užpilkite juos verdančiu vandeniu, maždaug po 20 min. perliekite šaltu, tuomet nulupkite atšokusias rudas luobeles. Nuluptus migdolus perskelkite per pusę ir apdžiovinkite.
*** Sirupą išvirkite prieš kepdami meduolius: dėkite cukrų į vandenį, užvirinkite, pavirkite 2-3 min., tuomet nukaiskite. Nevirkite tiršto cukraus sirupo, nes juo patepti meduoliai iš pradžių įspūdingai blizgės, o vėliau, ilgesnį laiką pastovėję, taps negražaus, nevienodo, balzgano atspalvio. Skystas cukraus sirupas, atrodantis "kaip grynas vanduo" šiuo atveju pasiteisina kur kas labiau - jo užtenka, kad bręsdami meduoliai būtų švelniai blizgūs, gražios spalvos, o ne miltuoti ir matiniai. Kai kurie šaltiniai rekomenduoja iškeptus meduolius patepti cukrinių runkelių sirupu, bet aš pasinaudoti šiuo patarimu nebandžiau - nenorėjau, kad meduoliai būtų lipnūs. Natūralios spalvos, skystu sirupu glaistyti meduoliai (niekuo nepuošti arba puošti migdolais) vokiškai vadinami Kräuterprinten. Yra dar du tradiciniai jų puošimo būdai, atsiradę XIX a. viduryje: naudojant ypač tirštą cukraus sirupą, kuris apdžiūvęs padengia meduolį storoka, balta, cukrine luobele (tokie meduoliai vokiškai vadinami Prinzessprinten) ir mirkant juos į skystą šokoladą (vok. Schokoladeprinten).

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis čia.

2017 m. sausio 22 d., sekmadienis

Kiaušiniai cinamono padaže



Iš adatos priskaldytas vežimas, iš musės padarytas dramblys - taip norėtųsi apibūdinti garsiausią pastarųjų dienų istoriją. Žurnalistai moteriškę ištaršė, pradedant kailiniais, baigiant apatiniais, iškedeno jos pačios bei jos artimųjų gyvenimus ir išreiškė gana aiškų apgailestavimą, kad jiems nesuteikta teisė stovėti su žvake parlamentarės lovos kojūgalyje. Nežinau, kaip jums, bet man ši istorija šleikšti. Ir visai ne dėl pagrindinių jos herojų. Man tie du žmonės neatrodo nei geresni, nei blogesni negu buvo prieš mėnesį ar du. Jeigu aš ir turiu rezervuotą požiūrį į Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą, tai dėl visai kitų priežasčių, pirmiausia - dėl programinių dalykų. Vienok ši istorija neskani todėl, kad esu visiškai nusivylusi mūsų žurnalistų darbu, kurį galėčiau pavadinti kudakavimu apie trečiaeilius dalykus, vengiant kelti ir spręsti iš tikrųjų svarbias problemas. Ką aš turiu galvoje?

Pirmiausia, mėginimai aptarti dviejų žmonių meilės reikalus, ir dar valstybiniu lygmeniu, atrodo absurdiškai. Kodėl kam nors turėtų rūpėti, kaip jie gyvena ir su kuo miega? Čia teisę pasisakyti turi nebent Ramūno Karbauskio žmona, bet net ji ką nors viešai komentuoti nemato reikalo. Todėl aš irgi visai nenoriu žinoti, ką atrado žurnalistai, pasiknaisioję po svetimus baltinius. Dėl manęs tie žmonės gali rengti nors ir svingerių vakarėlius, jeigu jiems ir jų šeimos nariams toks gyvenimo modelis tinka ir patinka.

Automobilio istorija irgi pateikiama nei šiaip, nei taip. Pirma, ponia Greta nėra tokio svorio ir rango politikė, kurią verslas mėgintų bet kokia kaina papirkti. Antra, kai partijos nariai, draugai, bendražygiai ir sąjungininkai eina į rinkimus po viena vėliava, ir be žurnalistų įsikišimo aišku, kad jie bus vienaip ar kitaip susiję įvairiais ryšiais. Atrodo, šiuo atveju ryšiai asmeniški ir neturintys jokio tikslo sąmoningai kenkti Lietuvos politiniam gyvenimui. Jeigu iš teisinės pusės sutartys nekorektiškos, jeigu yra nesumokėtų mokesčių, tuo turėtų pasirūpinti atitinkamos institucijos ir klaidas ištaisyti. Bet 50 straipsnių apie šį faktą ir mėginimas jį prilyginti neregėto masto piktadarystei manęs nė kiek neįtikina, tik sukelia susierzinimą - kiek galima? O kuomet liberalų lyderis (ir į jį panašūs) ima postringauti apie sąžiningumą, etiką ir suktus planus, negaliu patikėti savo ausimis: pala pala, argi čia ne tas pats, kuris dievagojasi tikįs, kad skaidrus kaip ašara partietis pasiskolino pinigus iš verslo ryklių?! Tas pats, kuris aiškino, jog žmogus nekaltas, kol to neįrodė teismas?! Graudu mėginti užsidirbti populiarumo balų, spardant parklupdytą moterį, juo labiau, kad išsamiai išanalizavus Seimo senbuvių gyvenimą ir kruopščiai ištyrinėjus jų praturtėjimo kelius, ko gero aptiktume kur kas labiau intriguojančių detalių už rastąsias ponios Gretos biografijoje. Tik mūsų žurnalistai kažkodėl elitiniais Seimo milijonieriais nesidomi. O gaila. Išgirsti jų prabangaus gyvenimo paslaptis būtų išties pravartu.

Tuo tarpu ponios Gretos istorijoje man būtų kur kas įdomiau sužinoti jos kompetenciją atstovauti Lietuvą tarptautiniuose renginiuose. Tai vis dėlto moka ji anglų kalbą, ar nemoka? Nutuokia ką nors apie aplinkosaugą, ar nenutuokia? Panašu, kad mes to niekada nesužinosime, nes žiniasklaida pasistengė ją iš Seimo išgrūsti anksčiau, negu susiprotėjo išspausdinti bent vieną interviu, kuriame aptartų, pavyzdžiui, klimato kaitos reikalus ar pasaulio vandenynų būklę. Tokio interviu, prisipažinsiu, aš tikrai laukiau - pačios politikės pasisakymai būtų parodę tikrąjį jos išmanymo laipsnį. Bet kur tau. Šioje (vienintelėje iš tikrųjų svarbioje) temoje žurnalistai į esmę gilintis nė nemanė - puolė šūkauti apie vidurinį išsilavinimą ir mezgėjos specialybę. O aš visai nemanau, kad vidurinis išsilavinimas - tai kažkokia stigma. Antai 12 klasių baigusi Rita Miliūtė ilgus metus vedė solidžias TV laidas ir net buvo LRT televizijos direktorė. Ir ką, prastai vadovavo? Tiesa, dėl šventos ramybės gavo universiteto diplomą 2005 m., kai savo direktoriavimą jau buvo sėkmingai baigusi, bet kažin ar tas diplomas jai pridėjo daugiau profesionalumo. O štai Birutė Vėsaitė turi ne vieną diplomą, bet kam nuo to geriau?.. Akivaizdu, kad diplomai ir kompetencija ne visuomet susiję. Todėl pasakymas, kad kažkas turi tik vidurinį išsilavinimą iš esmės niekinis, ir žurnalistų darbas buvo atskleisti tikrąsias ponios Gretos žinias, užuot a priori darius išvadas, nepagrįstas jokiais faktais. Mezgėjos specialybė ar kritika dėl menkos patirties politikoje man irgi nedaro įspūdžio. Jeigu žmogus atkakliai siekia savo tikslo, jis jį pasiekia, ir kartais tampa geresniu tos srities žinovu negu ilgamečiai vidutinių gabumų darbuotojai. Tarkime, Žemaitė visą gyvenimą augino vaikus ir ūkininkavo, o į senatvę ėmėsi rašyti - ir tapo literatūros klasike, palikusi už nugaros šimtus grafomanų. Todėl svarbiausias žurnalistų darbas buvo ne į kailinių salonus ar garažus landžioti, o diskutuoti apie politikų kompetencijas, kelti klausimus, ką daryti, kad atitinkamas pozicijas valstybės valdymo aparate užimtų tinkamiausi žmonės, kaip pasiekti, kad tarptautiniuose renginiuose Lietuva būtų deramai atstovaujama. Tai iš tikrųjų svarbu mums visiems, ir kaip tik tai, deja, sulaukė mažiausia dėmesio spaudos puslapiuose.

Gal ponia Greta ir nebuvo geriausia kandidatė į užimamas pareigas (būtent - gal, nes dėl žurnalistų aplaidumo taip ir neteko išgirsti jos pasisakymų rimtais darbiniais klausimais), tačiau su ja susidorota, mano akimis žiūrint, kiauliškai ir žiauriai. Netikslios biografijos detalės, netinkamai sudaryta automobilio nuomos sutartis, vidurinis išsilavinimas - ne tie prasižengimai, už kuriuos žmogus nusipelnytų būti sumaišytas su purvais. Mažas burbulas buvo išpūstas iki "sensacijos" ir "skandalo", o tada, stūgaujant linčiuotojų miniai, sprogo su didžiausiais trenksmais. Kadangi man teko studijuoti retoriką, ir kadangi aš žinau, kas yra dekonstrukcijos metodas šiuolaikiniuose diskursuose, puikiai suprantu, kokiomis priemonėmis tai buvo padaryta. Ir kaip tik dėl to kyla šleikštulys. Man niekuomet neteko susitikti ponios Gretos, aš netgi nesimpatizuoju "valstiečiams", bet žmogiškai man jų gaila, kaip ir gaila daugybės klaidinamų Lietuvos piliečių, nekritiškai žiūrinčių į žiniasklaidos užvirtą košę. Šioje situacijoje mes niekuo nesiskiriame nuo fariziejų, pasiryžusių akmenimis užmėtyti prasikaltėlę, nors bausmė neadekvati, o ir ne vienas iš mūsų turbūt turi didesnių nuodėmių negu ji. Jeigu atvirai, kiekvieną galima šitaip, užtenka tik "užsakyti" - juk patarlė byloja: jeigu nori šunį primušti, visada lazdą rasi. Jeigu būtų neįmanoma prie nieko prikibti, tą žmogų reikėtų paskelbti šventuoju. Tik kažkodėl negirdėjau, kad būtų sudarytas ir į Vatikaną išsiųstas labai ilgas lietuvių, laukiančių kanonizacijos, sąrašas.

Kai mes tuokiamės su mylimuoju, nesitikime, kad jis bus idealus - tikimės, kad jo privalumai pranoks trūkumus. Lygiai taip, eidama į rinkimus, aš nepuoselėju iliuzijų, kad į Seimą pateks 141 narys, savo dorybėmis prilygstantis šv. Kazimierui. Man užtektų, kad jų žmogiškos ydos ir smulkūs prasižengimai neužgožtų esminių dalykų - padorumo, sąžinės ir darbštumo. Ar jūs manote, kad ponia Greta - blogiausias žmogus valdžioje? Tikrai? Kai "teisuoliai" pasigardžiuodami užkapoja vieną auką iš savo tarpo, motyvuodami jos netobulumu, tai daug ką pasako ir apie pačius bausmės vykdytojus. Štai kodėl ši istorija nė vienam iš mūsų garbės nedaro. Štai kodėl žurnalistams aš palinkėčiau daugiau atsakomybės (bei atsargumo, nes šiame pasaulyje pilna asmenų, suinteresuotų, kad žarijos būtų žarstomos svetimomis rankomis), o savo skaitytojams - kritiškumo, vertinant tai, kas žiniasklaidoje pateikiama kaip vienintelė tiesa. Ir visiems mums linkiu tapti tiesiog geresniais žmonėmis, mokančiais atskirti, kada reikia būti griežtais ir principingais, o kada - atlaidžiais ir gailestingais. Juk piktadarys - tai ne tas pats, kas atpirkimo ožys, ar ne? Jeigu norime gyventi geriau, mums turėtų pradėti rūpėti tikrasis, o ne formalusis teisingumas.

Nuotrauka Kristinos

Kaip visa šita tirada susijusi su šiandieniniu receptu? Niekaip nesusijusi. Tiesiog man rūpi, kaip mes gyvensime, rūpi, kokį pasaulį paliksime po savęs, kokius vaikus užauginsime, kokias vertybes jiems įdiegsime. Apmaudu, kad mumis galima taip lengvai manipuliuoti, ir norisi riktelėti: atsipeikėkite, kas jums darosi, žmonės?! Pagirios po tokių "puotų" būna bjaurios, ir aš nė kiek netrokštu dalyvauti šiame sudegusio teatro spektaklyje.

Jeigu šiandieninis receptas ir turi kokį ryšį su aukščiau esančiu tekstu, tai nebent tokį, kad jis tiesiogiai susijęs su moterimi, tiksliau - Moterimi. Mat vieną vakarą, vartydama 1935 m. žurnalą Moteris, aptikau straipsnelį, pavadintą Krienai. Jame buvo išdėstyti patarimai, kaip užsiauginti storų ir sultingų krienų šaknų, o pabaigoje pateikti keli receptai, kaip tuos krienus panaudoti. Labiausia už akių užkliuvo kiaušinių marškinėliuose receptas: jame krienų padažą buvo siūloma keisti cinamono padažu. Ne česnakų, ne garstyčių, ne pipirų, o būtent cinamono. Visai neseniai, rašydama apie silkę su cinamonu, esu išpažinusi savo meilę šiam prieskoniui, todėl receptas tiesiog prikaustė mano dėmesį. Kiaušiniai su cinamonu? Negalėjau įsivaizduoti keistesnio derinio lietuvių virtuvėje, ir kaip tik todėl tą pačią dieną patiekalą pagaminau :)

Na, ir ką aš galiu apie jį pasakyti? Labai geras patiekalas. Cinamono padažas nuostabus ir, pasirodo, puikiai dera su kiaušiniais. Tiesa, iš pradžių į grietinę įdėjau tik cukraus ir cinamono, kaip buvo nurodyta recepte, ir padažui kažko trūko. Bet kai jį vos vos pasūdžiau, viskas stojo į savo vietas. Todėl aš manau, kad druska recepte nepaminėta tik todėl, kad ji anuomet buvo suvokiama kaip savaime suprantamas ingredientas. O šiaip tokį padažą, mano galva, galima patiekti ne tik su kiaušiniais marškinėliuose, bet ir su kietai virtais kiaušiniais, daržovėmis (tarkime, troškintomis morkomis), virta vištiena ir t.t. Bet, kaip sakoma, geriau vieną kartą patiems išmėginti, negu šimtą kartų išgirsti. Taigi, nieko daug nelaukę, imkimės šito projekto :)


Iš pradžių originalus receptas:

Kiaušiniai su krienų padažu

Užvirinti pasūdyto vandens, įpilti uksuso ar įdėti rūgščios druskos, kad būtų rūgštoka. Mušti kiaušinius ir atsargiai leisti į verdantį vandenį, kad nepasileistų. Kai išvirs, išgriebti, sudėti į pusdubenį, užpilti karštu krienų ar cinamono padažu ir paduoti. Kiaušinius ilgai virinti nereikia: užtenka jei baltymas susitraukia — suverda.

Cinamonų padažas

Paimti stiklinę rūgščios grietinės, įdėti pora šaukštelių malto cinamono, truputį cukraus; užvirinus užpilti paruoštus kiaušinius.


Nuotrauka Kristinos

Na, o čia mano versija:


Kiaušiniai cinamono padaže

Ingredientai: (4 porcijoms)

4-8 labai švieži kiaušiniai, geriausia ekologiški
1½ l vandens
2 v.š. acto
½ a.š. druskos
Padažui:
4-8 v.š. riebios grietinės (aš naudojau 40% "Dvaro")*
Žiupsnelis cukraus
Žiupsnelis druskos
1-2 a.š. cinamono
Mėgstamos duonos skrebučių (patiekiant)

  1. Užkaiskite platų prikaistuvį su 1,5 l pasūdyto ir parūgštinto vandens. Vandeniui užkaitus maždaug iki 90-95ºC, jį šaukštu pasukite taip, kad susidarytų sūkurys. Kiaušinius po vieną muškite į mažą lėkštelę ir leiskite į vandens sūkurį (jeigu naudosite daugiau kaip 4 kiaušinius, juos geriau virti per 2 kartus). Dalis baltymų atsiskirs ir iškils į paviršių - juos nugriebkite kiaurasamčiu ir nurašykite į nuostolius. Suleidę kiaušinius, vandeniui užvirti neleiskite - jis ir toliau turėtų būti apie 90ºC. Kiaušinius karštame vandenyje laikykite 3-4 minutes, tol, kol nuo karščio susitrauks baltymas, bet trynys bus dar skystas. Tuomet kiaušinius išgriebkite ir trumpam sudėkite į lėkštę, kad nuvarvėtų vandens likučiai. 
  2. Kol verda kiaušiniai, paruoškite padažą. Į mažą prikaistuvį (arba metalinį dubenėlį, kaip darau aš) sudėkite grietinę; imkite maždaug 1 didelį šaukštą vienam kiaušiniui. Ją kaitinkite ant mažos ugnies, kol išsilydys. Lengvai pasūdykite, pasaldinkite ir pagardinkite cinamonu - dėdami prieskonius, pasikliaukite savo skoniu. Vos tik grietinė ims virti, padažą nukaiskite. 
  3. Į nedidelius dubenėlius ar lėkštelės (idealiu atveju - pašildytas) pilkite truputį padažo, dėkite po 1-2 kiaušinius ir ant jų užpilkite dar šiek tiek padažo. Jeigu norite, papuoškite cinamonu. Patiekite tuojau pat. 
  4. Prie šių kiaušinių labai tiks mėgstama paskrudinta duona. 
* Būtinai naudokite riebią grietinę. Ji kaitinama išsilydo ir tampa skystu, vientisu padažu. Tuo tarpu liesa grietinė kaitinama sušoka į gabalus ir primena varškę, todėl gero padažo iš jos nepagaminsite.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis: Moteris, 1935, Nr. 4, p. 60.

2017 m. sausio 19 d., ketvirtadienis

Juodųjų ridikų salotos su bulvėmis



Jeigu mano močiutės Bronės gyvenimą reikėtų apibūdinti vienu žodžiu, tai tas žodis būtų darbas. Nuo aušros iki sutemos ji lenkė nugarą kolūkyje už varganas kapeikas (tiesiogine to žodžio prasme), prieš aušrą, patamsiais ir šventadieniais triūsė savo ūkyje, be to, kasdien stengėsi būti gera mama keturiems vaikams. Nenuostabu, kad patiekalai, kurie į mūsų šeimą atkeliavo iš mamos gimtinės, itin paprasti. Mat močiutei nelikdavo nei jėgų, nei laiko lepinti namiškius įmantresniais skanumynais. Jeigu juos kas nors retkarčiais ir gamino, tai ne močiutė, o mano prosenelė Antanina arba teta Sofija - netekėjusi močiutės sesuo. Jos gyveno po vienu stogu su mano seneliais ir stengėsi su jais pagal išgales dalintis niekad nepabaigiamais darbais.

Virtuvė ir dabar nėra močiutės mėgstamiausia vieta. Tačiau juodųjų ridikų salotas - jos silpnybė. Nors jau įkopusi į devintą dešimtį, juodųjų ridikų ji vis dar užsiaugina pati. Mažas tas močiutės daržiukas, bet rudenį ji savo rankomis man jų prirovė tarusi: Pasdaryk gi, vaiki, ir valgyk, sveiku ir teip gardu! Tokiais atvejais su močiute geriau nesiginčyti ir nepasakoti, kad pati daug ko užsiauginu, o prie pat mano namų yra visai neprasta daržovių parduotuvėlė. Aš žinau, kad tokiu būdu močiutė parodo savo meilę ir rūpestį, ir labai džiaugiuosi, vis dar galėdama patirti tą artimo ryšio jausmą. Dabar, kai prosenelė ir senelis jau iškeliavo Anapus, mamos gimtinėje liko tik močiutė ir teta Sofija. Visą gyvenimą nugyvenusios žmonių pilnoje gryčioje, jos pastebimai atkunta, apsilankius vaikams ir anūkams, tad būtų bedieviška jas įskaudinti savo atsikalbinėjimais. Todėl jeigu močiutė prisako man gaminti juodųjų ridikų salotas, tai aš ir gaminu juodųjų ridikų salotas :)

Nuotrauka Kristinos

Iš tikrųjų juodųjų ridikų salotas aš pamėgau dar vaikystėje, kai žiemomis jas gamindavo mano mama. Tai dabar mes galvojame, kad žiemą, norėdami maitintis sveikai, neišsiverstume be čija sėklų, bolivinių balandų ir goji uogų, o anais laikais žmonės turėjo vietinio supermaisto išteklių: medaus, spanguolių, obuolių, raugintų kopūstų, česnakų, sėmenų ir t.t. Žinoma, aš nesiūlau atsisakyti atvežtinių produktų (ir pati jų neatsisakau), bet retkarčiais prisiminti senąją lietuvišką klasiką - irgi ne pro šalį. Valgomi kasdien, senoviniai patiekalai ko gero greitai įkyrėtų, bet patiekti kartą ar du per sezoną, tampa kone egzotika. Labai paprasti, bet gero skonio, jie tikrai praturtins šiuolaikinį valgiaraštį ir bus naudingi sveikatai. Na, o aš tuo tarpu papasakosiu, kaip juodųjų ridikų salotas gamina ištisos mano šeimos moterų kartos - gal ir jūs susigundysite.

Nuotrauka Kristinos

Lietuviškų patiekalų knygose yra pasiūlymų, kaip pagaminti juodųjų ridikų salotas, bet visi jie turi du trūkumus: nenurodo, kaip sumažinti ridikų aitrumą ir, mano galva, siūlo į salotas dėti per daug ingredientų. Taigi, iš savo šeimos patirties sakau - norint sumažinti ridikų aitrumą, reikia juos tarkuoti gana smulkiai, apibarstyti druska, o vėliau nupilti susidariusias aitrias sultis drauge su didžiąja druskos dalimi. Neįsivaizduoju, kodėl visose knygose šis momentas nutylimas ir praleidžiamas, nurodant, kad druska reikalinga tik ridikams suminkštinti. Nieko panašaus. Jeigu pasūdytų ridikų nenusunksite, salotos ne tik bus aitrios, bet ir pavandenijusios, mat tų sulčių susidaro pakankamai daug. Ir atvirkščiai - nupylus aitrių sulčių perteklių, ridikų sūrumas ir aitrumas būna švelnus, bet pakankamas (aš jų papildomai nesūdau ir niekada nededu pipirų), o tirštumas toks, kad, įdėjus grietinės, salotos tampa kreminės, o ne pavandenijusios.

Antroji rašytinių receptų manija - į salotas pridėti visko, ko reikia ir ko nereikia: svogūnų, morkų, salierų, obuolių ir pan. Tačiau, mano manymu, pačios geriausios juodųjų ridikų salotos yra tos, į kurias, be druskos ir grietinės (tikros, nenuriebintos, ir jau tikrai ne "grietinės produkto"), daugiau nieko nepridėta. Pakankamai aiškaus ir intensyvaus skonio, kreminės, gražios baltos spalvos, jos gali tapti puikiu žieminiu garnyru arba vegetarišku patiekalu. Mūsų šeimoje šios salotos visuomet valgomos tiktai su karštomis bulvėmis, kaip lengvas pavakarių ar vakarienės patiekalas. Bus labai skanu ir autentiška, jeigu nedideles bulves išvirsite su lupenomis. Panašus skonis ir garuose virtų bulvių; prieš virdami, jas galite supjaustyti skiltelėmis, o išvirę lengvai pasūdyti ir pabarstyti žalumynais - patiekalas atrodys gaiviau ir netgi šventiškiau. Kas dar? Neapsiriksite, iš anksto apsirūpinę kefyru ar pasukomis, nes, kaip jau supratote, joks vynas čia tikrai netiks :)

Nuotrauka Kristinos



Juodųjų ridikų salotos su bulvėmis

Ingredientai: (maždaug 4 porcijoms)

1 didelis juodasis ridikas
~ ½ a.š. rupios druskos
4-6 v.š. grietinės (geriau riebios, kaimiškos arba 40% "Dvaro")
Nebūtinai: krapų ir/ar laiškinių česnakų (papuošti)
Virtų bulvių (patiekiant)
  1. Juodąjį ridiką nuplaukite, nusausinkite ir padalinkite į 4 dalis. Nuo kiekvienos dalies aštriu peiliu nupjaukite juodą žievę. Ridiką sutarkuokite morkoms skirta (t.y. smulkesne negu burokine) tarka.
  2. Ridikų tarkius apibarstykite druska ir išmaišykite - stipriai trinti nereikia, jeigu ridikai sutarkuoti smulkiai, juos druska suminkštins ir be papildomo grūdimo. Palikite pastovėti apie 20 min., tuomet švelniai nuspauskite ir nupilkite susidariusias aitrias sultis. 
  3. Į ridikų tarkius dėkite grietinę ir išmaišykite. Paragaukite, jeigu reikia, papildomai pasūdykite. Salotas sudėkite į dubenį ir, jeigu norite, papuoškite krapais ir/ar laiškiais česnakais. 
  4. Šias salotas galima valgyti kaip garnyrą (tarkime, su virta ir griežinėliais supjaustyta mėsa), tačiau mūsų šeimoje jos visuomet valgomos tik su bulvėmis, kaip vegetariškas patiekalas. Gardžiausia būna, jeigu bulvės išverdamos su lupenomis arba garuose (šįkart aš viriau garuose).

Recepto šaltinis: močiutė Bronė ir mano mama.

2017 m. sausio 16 d., pirmadienis

Senamadiškas "Riešutėlių" tortas



Vienas didžiausių tinklaraščio rašymo džiaugsmų - tai tikros ir virtualios pažintys su žmonėmis: kitais tinklaraštininkais, gardžių produktų atstovais, renginių organizatoriais ir, žinoma, savo skaitytojais. Štai kodėl šiandien prie naujo įrašo sėdau nusiteikusi pakiliai - mat jis bus dedikuotas Justinai, mano skaitytojai, su kuria susipažinau prieš pat Kalėdas. Ji atsiliepė į prašymą papasakoti apie mėgstamiausius kalėdinius savo šeimos patiekalus, pasidalijo atsiminimais apie nostalgišką "Riešutėlių" tortą ir laimėjo nedidelę dovanėlę. Kitų skaitytojų patiekalai irgi skambėjo nuostabiai, tačiau mano smaližiai vyrai visgi nubalsavo už tortą - na, o aš pažadėjau jį iškepti. Juo labiau, kad Justina atsiuntė man šio skanumyno receptą ir su smulkmenomis išklojo visas jo gamybos paslaptis. Iš pradžių ketinau "Riešutėlių" tortą kepti Kalėdoms, bet paskui supratau nespėsianti to padaryti, ir projektą atidėjau Naujųjų metų sutiktuvėms. Na, o tuomet jį sėkmingai įgyvendinau, ir kol dar gyvi visi įspūdžiai, nekantrauju jums papasakoti apie šį senamadišką, bet puikų kepinį.

Nuotrauka Kristinos

Anot Justinos, "Riešutėlių" tortas - tai jos vaikystės desertas, be kurio buvo neįsivaizduojamos didžiosioms žiemos šventės. Torto receptas saugomas senoje užrašų knygelėje, kuri priklauso Justinos mamai (kaipgi kitaip, anksčiau tokias turėdavo kiekviena rūpestinga šeimininkė!). Tačiau kokiomis aplinkybėmis receptas buvo užrašytas, jo savininkė tiksliai nebeatsimena - šiaip ar taip, jam jau mažiausia 30 metų, o gal net daugiau. Nors Justinos mama, ponia Janutė, kilusi nuo Pivašiūnų, ji linkusi manyti, kad receptą užsirašė ne gimtinėje, o studijų metais Kaune, kur mokėsi dailės. Vėliau, nutekėjusi į Biržus, tuo receptu ji ne kartą naudojosi, o dabar tortą sėkmingai kepa ir pati Justina. Beje, Justina visai neseniai pradėjo rašyti savo tinklaraštį, tad jeigu norite išgirsti apie jos kepinius iš pirmų lūpų, apsilankykite puslapyje Namai ten, kur virtuvė.

Nuotrauka Kristinos

O aš tuo tarpu pasakysiu, jog prieš kepdama tortą pagal Justinos šeimos receptą, savo papratimu pašniukštinėjau knygose ir internete, mėgindama rasti daugiau žinių apie šį kepinį. Pirmiausia išsiaiškinau, kad žmonės šį saldumyną vadina ne tiktai "Riešutėlių" tortu, bet ir Koriuku, Žagarėlių tortu ir netgi Pupeliniu tortu. Pyrago gaminimo principai visur panašūs: maži tešlos gabaliukai, išvirti karštuose riebaluose kaip žagarėliai, išmaišomi su karšta, į karamelę panašia mase, į kurią paprastai įeina medus ir cukrus, o tuomet saldumynas suspaudžiamas ir/ar paslegiamas. Tiesa, produktų proporcijos skirtinguose šaltiniuose šiek tiek įvairuoja, tačiau nemanau, kad nuo to labai keistųsi galutinis deserto skonis. Antra vertus, kai kas "Riešutėlių" tortą tapatina su trupininiu pyragu, kurio atšaldyta tešla yra tarkuojama, kepama orkaitėje, o vėliau gauti trupiniai maišomi su karamelizuotu kondensuotu pienu. Man atrodo, jog tai du skirtingi kepiniai, nes šiuo atveju skiriasi viskas - ir tešlos paruošimas (tarkavimas vs pjaustymas), ir jos kepimas (orkaitė vs virimas riebaluose), ir tešlos gabaliukus jungianti bei skonį suteikianti masė (karamelizuotas kondensuotas pienas vs medus ir cukrus). Jeigu kas nors ir sieja šiuos du saldumynus, tai, manyčiau, panašus jų atsiradimo laikas: atrodo, abu jie Lietuvoje išpopuliarėjo vėlyvuoju sovietmečiu, maždaug 1980-1990 m. laikotarpiu.

Nežinau, ar derėtų sakyti, jog tuo laiku "Riešutėlių" tortas buvo sukurtas, mat kone identiškų kepinių galima aptikti ir Europoje, ir Azijoje. Lietuviškas saldėsis labai primena, tarkime, itališką struffoli - tešlos rutuliukų pyragą su medaus sirupu, pagardintą apelsinų sultimis ir žievelėmis. Tačiau aš linkusi manyti, kad į mūsų šalį "Riešutėlių" torto idėja anuomet atkeliavo nei iš Vakarų Europos, o iš plačiosios Sovietų Sąjungos - tiksliau, iš totorių ir baškirų virtuvių. Totoriai, baškirai ir kitos to regiono tautos savo nacionalinį desertą čiak-čiak (rus. чак-чак) gamina nuo neatmenamų laikų, jis yra privalomas tokių didelių švenčių kaip vestuvės atributas. Čiak-čiak gamybos procesas visai toks pats, kaip ir gaminant "Riešutėlių" tortą: tešla, suminkyta iš kvietinių miltų ir kiaušinių, iškočiojama, supjaustoma (senovėje - sugnaiboma) mažyčiais gabaliukais (arba "makaronais"), jie išverdami riebaluose kazane, o vėliau suklijuojami sirupu, išvirtu iš medaus ir cukraus. Į čiak-čiak kai kada dedama ir džiovintų vaisių ir/ar graikinių riešutų. Žinant, kad sovietmečiu tarp "broliškų tautų" buvo įsakmiai skatinami kultūriniai mainai visose srityse, įskaitant kulinariją, nereikia daug fantazijos, norint įsivaizduoti, kaip šis saldumynas galėjo atkeliauti į Lietuvą, ar ne? Tiesa, kiekviena šalis receptus adaptuoja taip, kad jie atitiktų vietinių žmonių skonį ir tenykščio gyvenimo sąlygas: tarkime, jeigu Rytuose žodis riešutai pirmiausia reiškia graikinius riešutus, tai mūsų platumose - lazdynų riešutus ir pan. Be to, žmonės nuolat sugalvojau daugiau ar mažiau vykusių recepto pakeitimų ir patobulinimų, tad visai gali būti, jog kitas sovietmečio saldumynas - kukurūzų lazdelės, sumaišytos su tirpintais irisais - irgi galėjo atsirasti kaip kasdieninis, ne toks imlus laikui čiak-čiak variantas, vėliau virtęs savarankišku desertu. Kukurūzinį skanėstą, kitaip negu "Riešutėlių" tortą, gamindavo ir mano mama, bet daugiau apie jį parašysiu kada nors vėliau :)

Nuotrauka Kristinos

Grįžtant prie Justinos recepto, turiu pasakyti, jog "Riešutėlių" tortą verta kepti tuomet, kai norisi ką nors smagaus nuveikti su visa šeima. Pirmiausia, kepant žagarėlius, ypač tokius smulkius, kokie reikalingi šiam tortui, labai pasiteisina dviejų žmonių komanda: vienas juos ruošia, kitas stovi prie puodo su riebalais ir kepa. Man šiame reikale pagelbėjo vyras, kuris, tiesa, atsisakė tešlą kočioti ir pjaustyti smulkiais kubeliais. Anot jo, riešutėliai turi būti ne kampuoti, o apvalūs, todėl jis gnaibė tešlą po gabaliuką ir neįtikėtinu greičiu suko mažučius tešlos rutuliukus. Kadangi Justina buvo perspėjusi, kad iš savo mamos jie, vaikai, stengdavosi kuo daugiau iškeptų "riešutėlių" nugvelbti (anot jos, vis tiek jų daugybė likdavo! o štai su sirupu sumaišytų "riešutėlių" liesti jau būdavo šiukštu nevalia...), aš savuosius ne tik kepiau, bet ir akylai saugojau nuo aplink besisukiojančių smaližių :) Antra vertus, Justinos mama - nepaprastai išmintinga moteris, ir kad vaikai mažiau trukdytų, bet nesijaustų nuošaly, patikėdavo jiems prigliaudyti stiklinę lazdyno riešutų. Justina sako, kad tas darbas anuomet atrodydavo nuobodus ir ilgas, nes riešutus naudodavo laukinius, rudenį parsineštus iš miško, taigi, ir žymiai smulkesnius negu dabartiniai, kuriuos perkame parduotuvėje. Užtai pakepinti riešutai suteikdavo puikų akcentą "Riešutėlių" tortui, ir, manau, nemenką pasididžiavimo jausmą mamos padėjėjams. Mane labai sužavėjo ta jauki, šilta Justinos papasakotos istorijos detalė, ir nors riešutai čia - iš principo nebūtinas priedas, nedvejodama juos panaudojau, įsivaizduodama, jog tai "paslaptingasis" ponios Janutės ingredientas, į kurį sudedama meilė savo šeimai, ir dėl kurio mamų kepiniai mums tampa tokie ypatingi.

Kad tortas gerai susispaustų, stengiausi kepti mažus "riešutėlius" - kaip matote iš pjūvio, bene stambiausi čia lazdyno riešutai :) Nuotrauka Kristinos

Galiausia reikėtų aptarti "Riešutėlių" torto papuošimą. Justinos namuose šis tortas išvis nebuvo puošiamas, kitur radau patarimų papuošti jį šviežiomis, šaldytomis ar konservuotomis uogomis, vaisiais, šokoladu. Tačiau aš manau, kad, tarkime, šviežias uogas ar vaisius čia dėti šiek tiek rizikinga - mat jie palyginti greitai genda ir rūgsta, kai tuo tarpu "Riešuėlių" tortas gali stovėti gana ilgai, panašiai kaip tinginys ar šakotis. Todėl man norėjosi "ilgaamžiškesnių" ir patvaresnių papuošimų, ir kadangi torto pagrindas - ne kas kita, kaip tam tikros rūšies žagarėliai, nusprendžiau, kad jo papuošimui irgi tiks žagarėliai, tiksliau, lenkiškos Užgavėnių "rožės" :) Papuošimus priklijavau tuo pačiu medaus ir cukraus sirupu, ir jie puikiai atlaikė tiek kelionę į svečius, tiek visas šventes. Tarp kitko, Lietuvoje žagarėliai nuo seno buvo kepami Užgavėnėms, todėl šis žagarėlių tortas, nesvarbu, vainikuotas gėlėmis ar be jų, labai tiktų tiems, kurie neužilgo varys žiemą iš kiemo. O jeigu ne, iškepkite jį bet kuria kita proga - nepasigailėsite.

Justina, dar kartą sakau širdingą ačiū, kad pasidalinai savo šeimos receptu! Linkiu sėkmės, kuriant savąjį tinklaraštį, bet, tikiuosi, nepamirši užsukti į svečius ir į mano puslapį :) 

Nuotrauka Kristinos



"Riešutėlių" tortas

Ingredientai: (išeis didelis 26-28 cm skersmens tortas)

Tešlai:
5 dideli kiaušiniai (geriau kaimiški; jeigu kiaušiniai maži, naudokite 6)
½ a.š druskos
Nebūtinai: 5-6 v.š. vandens arba pieno
1 v.š. degtinės (aš naudojau spiritą)
Kvietinių miltų (pagal poreikį, greičiausia reikės bent jau 500 g)
Aliejaus (kepimui; reikės apie 1 l)*
Nebūtinai: 1 stiklinė (250 ml) gliaudytų lazdyno riešutų**
Sirupui:
1 stiklinė (250 ml) cukraus
1 stiklinė (250 ml) medaus***
50 g sviesto 
  1. Dideliame dubenyje lengvai paplakite kiaušinius su žiupsneliu druskos. Kai kurie šaltiniai nurodo, kad į tešlą galima dėti pieno arba vandens (1 kiaušiniui - 1 v.š. skysčio) - esą tuomet "riešutėliai" būna traškesni; jeigu norite, išmėginkite šią gudrybę (aš pyliau pieną). Kad riešutėliai negertų aliejaus, įpilkite ir šlakelį stipraus alkoholio. Dabar po truputį berkite miltus - jų reikės tiek, kad suminkytumėte nelabai kietą, bet prie rankų nelimpančią tešlą. Jeigu norite ir turite laiko, galite ją suvynioti į maistinę plėvelę ir kelias valandas pabrinkinti vėsioje vietoje - tešla bus elastingesnė ir lengviau kočiosis. 
  2. Pagaminkite "riešutėlius". Tešlą plonai (iki 0,5-0,3 cm storio) iškočiokite, jeigu reikia - dalimis. Supjaustykite siaurais, maždaug 0,5 cm pločio ruoželiais. Leiskite jiems apie pusvalandį apdžiūti, tuomet juosteles apverskite ant šono, suglauskite ir supjaustykite smulkiais, 0,5 cm ilgio kubeliais (įsivaizduokite standartinio languoto sąsiuvinio langelį - tešlos kubelis turėtų būti tokio pat ilgio, pločio ir aukščio). Kitas būdas - tešlą sukti į plonus volelius, o tuomet ją supjaustyti (kaip gaminant kūčiukus). Trečias - gnaibyti tešlą mažais gabaliukais ir iš jų tarp pirštų sukti labai mažus rutuliukus (pasirodo, šis būdas greitesnis, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio :). Atsiminkite - kuo mažesniais gabaliukais supjaustysite tešlą, tuo mažesni išeis riešutėliai, o mažesnius riešutėlius bus lengviau suspausti taip, kad pyragas nebyrėtų. 
  3. Prikaistuvyje įkaitinkite aliejų, sumažinkite ugnį iki vidutinės ir porcijomis kepkite "riešutėlius". Lengviausia bus, jeigu maždaug 1-2 saujas riešutėlių nuo stalo sukasite į negilią lėkštelę, o nuo jos subersite į karštus riebalus; turėkite galvoje, kad kepdami "riešutėliai" mažiausia dvigubai išsipūs, todėl nepridėkite jų per daug. Maišyti ir išgriebti "riešutėlius" lengviausia ir patogiausia kiaurasamčiu. Išgriebtus "riešutėlius" geriausia sudėti ant popierinių rankšluosčių , o kai susigers riebalų perteklius, perpilti į dubenį. Porcijomis iškepkite visus "riešutėlius" - man jų išėjo pilna (sulig kraštais) 28 cm skersmens kepimo skarda nuimamais šonais (jeigu į tešlą nepilsite vandens ar pieno, jos bus mažiau, turėtų išeiti pilna 26 cm skersmens skarda). 
  4. Jeigu naudosite, į iškeptus "riešutėlius" įmaišykite pakepintus lazdyno riešutus. 
  5. Prieš virdami sirupą, pasiruoškite reikalingus indus, nes vėliau viskas vyks labai greitai. Pirmiausia, priklausomai kiek "riešutėlių" prikepėte, pasiruoškite 26 ar 28 cm skersmens skardą: jos nereikia tepti riebalais, tik perplaukite šaltu vandeniu, sausai iššluostykite ir, jeigu norite, išklokite kepimo popieriumi. Maždaug pusę "riešutėlių" supilkite į didelį dubenį, tokį, kuriame juos būtų patogu išmaišyti, t.y. energingai maišant, jie nebyrėtų per kraštus. Kitą pusę "riešutėlių" atidėkite - juos vėliau supilsite į tą puodą, kuriame bus verdamas sirupas. Galima riešutėlius su sirupu maišyti ir viename labai dideliame inde, bet tai bus sudėtingiau, nes sirupas greitai stingsta ir ne taip tolygiai pasiskirsto. Pasiruoškite ir stiklinę su labai šaltu vandeniu - jo prireiks tikrinant, ar sirupas reikalingo tirštumo. 
  6. Į didelį storadugnį puodą (tokį, kad jame vėliau galėtumėte lengvai išmaišyti pusę "riešutėlių") suberkite cukrų, sudėkite medų ir sviestą. Užvirinkite, o paskui pamaišydami virkite ant vidutinės ugnies, kol sirupas kiek sutirštės ir taps rusvos karamelės spalvos - tai turėtų trukti apie 10 min. Sirupas būna išviręs, kai įlašinus jo į šaltą vandenį, lašelis neišsileidžia ir būna beveik nelipnus. Labai svarbu sirupo nenukaisti, kol jis per skystas, nes tuomet, išmaišius su "riešutėliais", didžioji jo dalis subėgs į formos apačią, o viršuje pyragas liks sausas, birus. Antra vertus, stenkitės sirupo nepervirti, kad jis nesudegtų ir sustingęs netaptų labai kietas. 
  7. Kai sirupas bus tinkamo tirštumo, puodą nukaiskite. Pusę sirupo supilkite į pirmąjį dubenį su "riešutėliais", greitai išmaišykite (sirupas stings tiesiog akyse!), sudėkite į paruoštą formą ir kaip galėdami geriau suspauskite. Jeigu jūsų puodas storadugnis, kita dalis sirupo vis dar bus karšta ir skysta - į jį supilkite likusius "riešutėlius", greitai sumaišykite ir taip pat sukrėskite į paruoštą formą. Palyginkite, kad "riešutėliai" daugmaž tolygiai pasiskirstytų ir vėl suspauskite (aš ant viršaus uždėjau medinę pjaustymo lentelę ir paprašiau savo vyro pagalbos - "riešutėliai" susispaudė taip, kad jų buvo sulig 28 cm skersmens formos kraštais, t.y. lygiai tiek, kiek prieš sumaišant juos su sirupu). 
  8. Suspaustą "Riešutėlių" tortą palikite, kad atvėstų. Tuomet nuimkite formos kraštus, pyragą apverskite ir nulupkite kepimo popierių. Jeigu norite, "Riešutėlių" tortą galite papuošti. Aš iškepiau gėlių formos žagarėlių (iš pusės normos produktų, kurie nurodyti recepte), tuomet į puodą (ne visada reikia skubėti išplauti puodus :), kuriame buvo verdama karamelė, įpyliau maždaug 3 v.š. vandens ir truputį pašildžiau, kad karamelės likučiai suminkštėtų. Jais patepusi gėlytes ir priklijavau prie torto. 
  9. "Riešutėlių" tortas skaniausias kitą dieną, gerai susistovėjęs. Lengviausia jį pjaustyti ne lėkštėje, bet ant medinės lentelės, panašiai kaip kitus kietokus pyragus (tarkime, tinginį). Jeigu pavyko gerai suspausti "riešutėlius", tortą galėsite supjaustyti daugmaž taisyklingais gabaliukais, jeigu "riešutėliai" šiek tiek palaidi, pjaunamas desertas trupės, bet nuo to bus ne mažiau gardus.
  10. "Riešutėlių" tortas netgi kambario temperatūroje gali stovėti kelias dienas, taigi, jį valgykite neskubėdami ir su pasimėgavimu :)
* Justinos recepte nurodyta, kad "riešutėlius" kepti galima ir taukuose. Tokiu atveju į karštus taukus reikėtų dėti žalios bulvės gabaliuką, kad tešla gertų mažiau riebalų.
** Jeigu naudosite riešutus, iš anksto juos pakepinkite. Riešutus viena eile suberkite į skardelę (aš naudojau keraminę neaukštais kraštais), ir dėkite į orkaitę, įkaitintą iki 180ºC. Kepkite apie 10-15 min., arba kol pastebėsite, kad riešutų luobelė ima trūkinėti. Po 5-7 min. kepimo, riešutus pamaišykite, po 10 patikrinkite, ar luobelės jau atšokusios. Jeigu ne, kepkite dar kelias minutes, bet atsiminkite, jog riešutai gali labai greitai pridegti. Pakepintus riešutus geriausia supilti ant švaraus virtuvinio rankšluosčio, juos susukti, kad neišbyrėtų, ir per stipriai nespaudžiant patrinti - dauguma luobelių nusitrins. Kitas būdas - perpilti juos į šaltą dubenį ir patrinti tarp delnų, tuomet didžioji dalis luobelių irgi turėtų likti ant dubens dugno. Riešutus be luobelių sudėkite į švarų indą ir palikite, kad atvėstų.
*** Rinkitės švelnaus skonio medų, kuris sirupui nesuteiktų papildomo prieskonio. Justina sako, kad, pavyzdžiui, specifinio skonio grikių medus šiuo atveju nepasiteisina.

Nuotrauka Kristinos


Recepto šaltinis: mano skaitytojos Justinos šeima.
Svarbesni papildomi šaltiniai čia, čia, čiačia ir čia.