2018 m. sausio 18 d., ketvirtadienis

Aštuonkojis su raudonėliais



Visiškai suprantu žmones, kurie nedrįsta nusipirkti, pagaminti ir paragauti aštuonkojo. Būkime atviri: spalvingose gamtos fotografų nuotraukose šie jūros padarai atrodo gana mielai, bet prekybos centre, suguldyti ant ledukų, grožio konkurso tikrai nelaimėtų. Aš pati irgi ilgai atidėliojau pažintį su aštuonkojais, bet galų gale susigundžiau, beskaitydama Odetos Cocina rendez-vous puslapį. O po to, kai pagaminau aštuonkojį su bulvėmis ir paprikomis, tapau tikra jo gerbėja. Išvirtas aštuonkojis tampa normalios tvirtos konsistencijos, bet svarbiausia, kad balta, minkšta jo mėsa yra išties puikaus skonio. Nuo to karto ne tik nepraleidžiu progos pati jį paruošti, bet ir mėginu sugundyti šiuo delikatesu aplinkinius.

Nuotrauka Kristinos

Praėjusią savaitę Rimi prekybos centre užtikau aštuonkojų išpardavimą. Aštuonkojai nebuvo dideli, vienas svėrė apie pusę kilogramo, užtai atrodė labai šviežiai. O ir kaina pasirodė esanti humaniška - vieną aštuonkojį buvo galima įsigyti už 3-4 eurus (čia informacija tiems, kurie mano, jog visos jūros gėrybės yra neįperkamos). Kadangi nelaukėme svečių, mums to vieno visiškai užteko užkandžių lėkštei. Beje, šeštadienio rytą pirkėjų parduotuvėje buvo vos vienas kitas, tad porą minučių šnektelėjau su pardavėja. Ji papasakojo, jog, išvydusi viliojančią kainą, viena šeima nupirko iškart aštuonis aštuonkojus. Vadinasi, visgi yra Lietuvoje žmonių, kurie šiuos padarus valgo pusryčiams, pietums ir vakarienei :)

Antikiniame pasaulyje aštuonkojai buvo mėgstamas skanumynas, be to, jie laikyti išminties, įžvalgumo ir lankstumo simboliu. Šiuos gyvūnus senovės graikai mielai vaizdavo ne tik ant buities daiktų (pavyzdžiui, keramikos dirbinių), bet ir ant monetų, ypač kaldintų Viduržemio jūros salose - Sicilijoje, Kretoje, Kipre ir kt. Ši moneta, papuošta riaumojančio liūto galva ir aštuonkoju, nukaldinta Kipre 500-450 m. pr. Kr. Foto iš čia.

Pirkdama aštuonkojį, jau įsivaizdavau, kaip jį barstysiu paprika ir valgysiu su bulvėmis. Bet kai sugrįžau į savo virtuvę, akis užkliuvo už alyvuogių aliejaus, kurį neseniai iš Kipro lauktuvių parvežė mama ir tėtis. Ir tą pačią akimirką planai pasikeitė: nusprendžiau, kad šįkart aštuonkojį reikia patiekti kiprietiškai. Tiksliau, kiprietiškai-graikiškai, nes šį seną, tradicinį receptą, kaip ir daugelį kitų, graikai ir Kipro gyventojai dalijasi lygiomis teisėmis. Palyginti su ispanišku patiekalu, šiandieninis su raudonėliais gaminamas labai panašiai, skiriasi tik pagrindiniai prieskoniai. Laikantis kiprietiško-graikiško recepto instrukcijų, aštuonkojį irgi reikia išvirti, supjaustyti gabaliukais, o tada išmaišyti su padažu, pagamintu iš alyvuogių aliejaus, citrinos sulčių (dažname recepte vietoje jų siūloma naudoti actą), druskos ir pipirų. Galiausia patiekalas pagardinamas trintais džiovintais raudonėliais, kurių gaivus kvapas puikiai dera su jūrišku aštuonkojo kvapu.

Aštuonkojis su raudonėliais - gana universalus valgis, kurį siūloma užkąsti duona arba derinti su virtomis bulvėmis. Patiekalą galima ragauti ką tik pagamintą, šiltą arba kambario temperatūros. Tačiau labiau įprasta išvirtą, aliejumi ir prieskoniais pagardintą aštuonkojį nors kelias valandas, o dar geriau - 1-3 dienas palaikyti šaldytuve, kad kaip reikiant persigertų prieskonių aromatais ir skoniais. Tada jis bus tinkamas, pavyzdžiui, salotoms, sukomponuotomis su šaltomis bulvėmis ir alyvuogėmis. Dar vienas variantas - išvirtą ir pamarinuotą aštuonkojį dėti ant grotelių, trumpai apkepti virš žarijų, o tuomet dar kartą apšlakstyti tokiu pačiu, tik šviežiai sumaišytu padažu (tuo atveju, jei ketinate grilinti, mažus aštuonkojus geriau marinuoti nesmulkintus, o didesnius supjaustyti stambiai). Žodžiu, kokiu pavidalu aštuonkojis su raudonėliais pasieks stalą, priklausys tik nuo jūsų skonio. Svarbiausia, kad aštuonkojis būtų išvirtas ir pamarinuotas taip, kaip jūs mėgstate: mat vieniems patinka kietesnis, kitiems labai minkštas aštuonkojis, vieni teikia pirmenybę rūgštesniam, aštresniam ar sūresniam padažui, kiti - labai švelniam ir t.t. Tikiuosi, kad aštuonkojis su raudonėliais jūsų nenuvils, kaip nenuvylė ir manęs.

Nuotrauka Kristinos


Htapodi Ladorigani - aštuonkojis su raudonėliais

Ingredientai: (maždaug 4 porcijoms)

~ 1 kg aštuonkojis
Prieskonių sultiniui aromatizuoti (lauro lapelis, keli pipirų grūdeliai, 1-2 v.š. alyvuogių aliejaus, 2-3 v.š. acto arba citrinos sulčių, arba šlakelio balto vyno)
Padažui:
~ 100 ml kokybiško alyvuogių aliejaus
~ 2 v.š. citrinos sulčių arba acto
~ ½ a.š. džiovintų sutrintų raudonėlio lapelių
Druskos ir juodųjų pipirų (pagal skonį)
Patiekiant:
Nebūtinai: citrinos skiltelių
Nebūtinai: alyvuogių ir/ar kaparėlių
Duonos arba virtų bulvių
  1. Jeigu reikia, aštuonkojį išvalykite. Prekybos centruose paprastai parduodami išvalyti aštuonkojai, bet jeigu įsigysite nevalytą, instrukcijas, kaip tai padaryti, lengvai rasite internete. Išvalytą aštuonkojį nuplaukite po tekančiu vandeniu.
  2. Užvirinkite nedidelį kiekį vandens - maždaug puodelį ar kiek daugiau.* Vandens nesūdykite (nuo druskos kietėja aštuonkojo mėsa, be to, pats aštuonkojis turi sūrumo), bet aromatizuokite jį prieskoniais - pipirais, lauro lapeliu, citrinos sultimis ir pan. Iš pradžių, laikydami už aštuonkojo kūno, į verdantį vandenį įmerkite jo čiuptuvus, kad šie gražiai susisuktų, tuomet į vandenį dėkite visą aštuonkojį. Virkite, kol jis bus minkštas. Aš mėgstu, kad aštuonkojo mėsa būtų ne "guminė", o labai minkšta, todėl verdu jį greitpuodyje maždaug 30 min. Tačiau skirtingo dydžio ir rūšies aštuonkojai suminkštėja per skirtingą laiką, todėl būtų ne pro šalį maždaug kas 10-15 min. patikrint, ar jis išviręs, t.y. ar ties storiausia vieta peiliu jį galėsite perdurti lengvai kaip virtą bulvę. Jeigu manote, kad reikia, baigiant virti, vandenį pasūdykite.
  3. Išvirusį ir išgriebtą aštuonkojį atvėsinkite tiek, kad galėtumėte jį supjaustyti norimo dydžio gabaliukais.
  4. Supjaustytą aštuonkojį užpilkite padažu, pagamintu iš alyvuogių aliejaus, citrinos sulčių/ acto, druskos, pipirų ir džiovinto raudonėlio. Išmaišykite. Tiekite tuojau pat šiltą ar kambario temperatūros, arba, jeigu norite sodresnio skonio užkandžio, palikite pasimarinuoti šaldytuve. Laikykite kelias valandas arba 1-3 dienas; tokiu atveju aštuonkojį geriau marinuoti uždaroje dėžutėje, stiklainyje ar pan.
  5. Aštuonkojį valgykite su duona ir/ar virtomis bulvėmis. Jeigu norite, papuoškite citrinos skiltelėmis, alyvuogėmis ir/ar kaparėliais.
* Kipro ir Graikijos virtuvėje laikomasi nuomonės, jog geriausia aštuonkojį uždengtame puode, ant mažos ugnies troškinti jo paties sultyse, kurios išsiskiria pradėjus šį padarą kaitinti. Vis dėlto naudoti nedidelį kiekį vandens - irgi įprastas, be to, saugesnis variantas.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia, čiačia ir čia:
Ivy Liacopoulou, Mint, Cinnamon & Blossom Water: Flavours of Cyprus, Kopiaste!, 2010, p. 26-27.

2018 m. sausio 14 d., sekmadienis

Lašišos salotos su morkomis ir pievagrybiais



Tebuvau vaikas, bet kaip dabar atsimenu aną dramatišką istorinę naktį ir jaučiu didžiulę pagarbą bei dėkingumą tiems, kurie dėl šviesesnės mūsų ateities paaukojo savo gyvybes. Tačiau sausio 13-oji dažnai vadinama ne tiktai Laisvės gynėjų diena, bet ir mūsų tautos solidarumo, susitelkimo diena. Visiems mums būtų ne pro šalį prisiminti šias vertybes dažniau, negu kartą per metus. Antra vertus, aš nelinkusi tikėti, kad lietuviams malonu matyti degantį kaimynų namą, kaip ir tuo, jog žmogus žmogui - vilkas. Turbūt todėl, kad savo gyvenime sutikau nepalyginamai daugiau geranoriškų žmonių negu piktavalių.

Tiesa, ne kasdien mes stovime Baltijos kelyje ar dalyvaujame panašiuose didinguose įvykiuose, kurie liudija tautos vienybę. Paprastomis dienomis tenka pasikliauti paprastais mūsų bendrystės įrodymais - kažkas gatvėje pagelbsti į keblią padėtį patekusiam nepažįstamajam, kažkas valandėlę pasėdėti ant suoliuko ir išklauso vienišą senuką iš kaimyninės laiptinės, kažkas pasako komplimentą pavargusiai pardavėjai. Nors žemiškas pasaulis materialus, ne viskas jame daroma iš išskaičiavimo - daug ką nulemia mūsų žmogiškosios vertybės ir ryšiai, ne visuomet įsisąmoninti, ne visuomet įvardinti, tačiau vis dėlto labai realūs. O neretai paaiškėja, kad darbas, kurį kadaise atlikome iš širdies gerumo, ilgainiui davė didesnius dividendus negu kruopščiai apskaičiuoti ėjimai. Nors mes neapsaugoti nuo nusivylimų, bet susitelkti į juos būtų pražūtinga, tiesa? Todėl į klausimą o kas tau iš to? dažniausia atsakau paprastai - man patinka dalintis. Kas iš to išeis, parodys tik laikas.

Nuotrauka Kristinos

Šiandieninis receptas - irgi ne kas kita, kaip dalijimosi rezultatas. Praėjusių metų pabaigoje, pakvietusi savo skaitytojus papasakoti apie mėgstamiausius žuvų patiekalus, sulaukiau keleto išties patrauklių pasiūlymų. Mano šeima nubalsavo už Odetos, tinklaraščio Samčio užrašai šeimininkės, aprašytas lašišos salotas, kurias aš pasižadėjau pagaminti. Ir pagaminau! Dabar atėjo laikas parodyti rezultatus ir dar kartą padėkoti Odetai už puikaus skonio užkandį, kuris ne tik numalšino alkį, bet ir suteikė bendravimo džiaugsmo.

Lašišos, morkų ir pievagrybių salotos - šiuolaikinis patiekalas, kurį prieš kelerius metus sukūrė pati Odeta. Savo ruožtu, ją įkvėpė receptas, rastas tinklaraštyje Gamink pats. Suradau tą įrašą. Tinklaraščio autorius Robertas Undro, pavadinęs receptą Vietoj silkės, sukomponavo salotas su namuose sūdyta lašiša, keptomis morkomis, svogūnais, česnakais ir prieskoninėmis žolelėmis. Odeta, derindamasi prie namiškių skonio, česnakus ir prieskonines žoleles sėkmingai pakeitė pakepintais pievagrybiais, sūdytą lašišą - šaltai rūkyta, be to, atsisakė kai kurių pagardų. Anot jos, būtent tokios "ūkiškos" salotos tapo jos namiškių favoritėmis; dabar be jų neapsieina net Kūčių vakarienė.

Nuotrauka Kristinos

Nors lašišų salotos nėra įmantrios, kiekvienas žmogus jas pagamins kiek kitaip. Tai priklausys nuo pasirinktų produktų kokybės, daržovių pjaustymo būdo bei jų pakepinimo, aliejaus rūšies ir pan. Mano nuomone, viena atsakingiausių užduočių ruošiant šį užkandį - išsirinkti tinkamą žuvį. Salotoms naudojama lašiša turėtų būti ne per sūri ir minkšta, t.y. tokia, kad neužgožtų švelnaus, salstelėjusio pievagrybių ir morkų skonio. Aš savo mėgstamame turgavietės skyrelyje, kuriame prekiaujama žuvimis iš Latvijos, neseniai atradau naują produktą, pavadintą, jeigu neklystu, Rygos dešra. Tai labai saikingai pasūdyta šalto rūkymo lašiša, suformuota kaip mažas, minkštutėlis kumpelis. Šioms salotoms Rygos dešra ypač tiko, bet jūs, žinoma, rinkitės tokią žuvį, kurios skonis jums priimtiniausias.

Nuotrauka Kristinos

Gamindama salotas, stengiausi kuo tiksliau laikytis Odetos instrukcijų, nuo jų neesmiškai nukrypdama tik du kartus. Pirmiausia, patiekalą gaminau iš dvigubos produktų normos (taip užrašiau ir žemiau pateiktame recepte), nes eilinį savaitgalį, kai ant stalo nėra dvylikos patiekalų, kuklaus dubenėlio salotų mums pasirodė mažokai :) Ir gerai padariau, nes netgi padidinus ingredientų kiekius, salotos buvo suragautos vienu prisėdimu :) Antra, salotas aš papuošiau, kad ir labai paprastai, tuo tarpu Odeta sako, jog pati jų niekaip nepuošianti. Na, bet aš laikausi pozicijos, jog mes "valgome" ir akimis, todėl pagal savo išgales bei supratimą stengiuosi suteikti maistui šiokio tokio šventiškumo.

Apie lašišos salotas galiu pasakyti tik geriausius žodžius - švelnios, lengvos, gaivios, bet tuo pačiu įsimintino skonio. Tai pirmas, bet tikrai ne paskutinis kartas, kai jas gaminu. Tiesa, galbūt šis patiekalas ant mūsų stalo nesipuikuos itin dažnai: tiek dėl žuvies kainos, kuri auga lyg ant mielių, tiek dėl to, kad šiais laikais pramoniniu būdu auginta lašiša - daugiau skani, negu sveika žuvis, kuria nederėtų nepiktnaudžiauti. Tačiau pasimėgauti ypatingomis progomis - kodėl gi ne? Manau, tai vienas gardžiausių ir greičiausia pagaminamų užkandžių, kuriuos galima pagaminti iš rūkytos lašišos, ir kuris įtiks daugumos valgytojų skoniui. Tad ačiū, Odeta, tikiuosi, dar ilgai su mumis dalinsiesi savo receptais!

Nuotrauka Kristinos


Lašišos salotos su morkomis ir pievagrybiais

Ingredientai: (maždaug 4-6 porcijoms)

~ 200 g šaltai rūkytos lašišos
2 nemaži svogūnai
2 nemažos morkos
8-10 pievagrybių
Aliejaus (daržovėms apkepti)
Druskos ir juodųjų pipirų (pagal skonį)
  1. Žuvį susmulkinkite nedideliais gabaliukais. Jeigu norite, palikite šiek tiek nesmulkintos lašišos salotų papuošimui.
  2. Svogūnus, morkas ir pievagrybius sutarkuokite arba supjaustykite norimo dydžio gabaliukais (aš visas daržoves pjausčiau vienodais šiaudeliais, naudodama pjaustyklę). Kadangi kiekviena daržovių rūšis suminkštėja per skirtingą laiką, svogūnus, morkas ir pievagrybius aliejuje kepinkite atskirai. Svogūnus ir pievagrybius ant vidutinės ugnies kepinkite kol gražiai pagels, morkas - ant nedidelės, kol suminkštės. Pakepintas daržoves būtinai atvėsinkite, nes nuo karšio žuvis gali pabalti ir "išvirti".
  3. Sumaišykite visų rūšių daržoves ir smulkintą lašišą. Pagal skonį pasūdykite ir pagardinkite pipirais, tuomet gerai išmaišykite.
  4. Salotas sudėkite į serviravimo indą ir patiekite kambario temperatūros. Jeigu norite, prieš patiekdami galite jas papuošti (aš puošiau žuvimi ir krapų šakelėmis).
Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis: Odetos, tinklaraščio Samčio užrašai autorės, receptas.

2018 m. sausio 8 d., pirmadienis

Sausainiai "Vysbadeno duona"



Eglutės jau nupuoštos, žaisliukai, blizgučiai ir lempučių girliandos vėl dėžėse ir dėžutėse saugiai laukia ateinančių metų. Kasparas, Merkelis ir Baltazaras paskelbė didžiųjų žiemos atostogų pabaigą ir beprasidedantį naujų kalendorinių metų darbymetį. Tačiau savaitgalį nesinorėjo tik šluoti spyglių ir vynioti į popierių stiklinių burbulų. Palydėdama šventes, nusprendžiau iškepti sausainių, kvepiančių cinamonu ir tinkančių Trijų karalių vaišėms - arba bet kokioms kitoms vaišėms, kai už lango žvarba, o namuose norisi jaukumo. Šie kepiniai vadinasi Wiesbader Brot arba Wisbader Brod (šiuolaikine vokiečių kalba būtų Wiesbadener Brot), o lietuviškai - Vysbadeno duona.

Nuotrauka Kristinos

Vysbadenas - miestas Vokietijoje, Heseno žemės sostinė. Kaip jau supratote, šių sausainių receptas kilęs kaip tik iš ten. Ir vis dėlto šiais laikais žmonės Vysbadene jų nebekepa, o dauguma netgi nenutuokia apie tokių kepinių egzistavimą. Mat Vysbadeno duona čia kepta tiktai senais laikais, maždaug iki XIX a. vidurio - bent jau taip byloja antikvarinės vokiškos virimo knygos, kurias dabar tyrinėja bibliofilai, kulinarijos istorikai ir nedidelis būrelis savamokslių entuziastų, besidominčių gastronomija bei nacionalinės virtuvės šaknimis. Galima sakyti, kad sausainius, pavadintus Vysbadeno duona, vokiečiai pamiršo, kai į madą atėjo ir išpopuliarėjo kiti kepiniai. Tačiau čia yra viena išlyga - religinė amanų bendruomenė, XIX a. viduryje emigravusi iš Vokietijos į JAV ir ten iki šiol puoselėjanti senąjį protėvių paveldą, įskaitant kulinariją. Būtent šioje konservatyvioje bendruomenėje Vysbadeno duonos receptas išliko gyvas ir naudojamas iki šių dienų. Tuo faktu labai stebisi ir džiaugiasi istorinės virtuvės specialistai, o amanai didžiuojasi išlaikytais archajiškais receptais ir skuba juos užfiksuoti - aš, tarkime, rėmiausi Emilie Hoppe sudarytu leidiniu Seasons of Plenty (1998), kuriame nurodoma, jog recepto pateikėja yra ponia Marie Reihmann. Apie amanų bendruomenę šiame tinklaraštyje kiek plačiau esu rašiusi, pristatydama kreminio rabarbarų pyrago ir saldžiarūgščių marinuotų ridikėlių receptus, kurie sulaukė - ir iki šiol sulaukia - didelio jūsų susidomėjimo, ypač atėjus pavasariui :) Bet žiemiški sausainiai, pavadinti Vysbadeno duona, manyčiau, irgi nusipelno dėmesio.

Nuotrauka Kristinos

Įsivaizduoju, jog prieš porą šimtmečių Vysbadeno duona turėjo ypač ištaigingų kepinių statusą, mat balti miltai, didelis kiekis cukraus, cinamonas, pagaliau sviestas atsiėjo nepigiai. Akivaizdu, jog neturtingai gyvenę žmonės tokiais gardumynais  kasdien mėgautis negalėjo, o Kalėdos buvo pats tinkamiausias metas leisti sau šiek tiek prabangos. Mes, išlepinti šių laikų pertekliaus, sakytume, jog tai trapūs, gardūs, bet ganėtinai paprasti sviestiniai-cukriniai sausainiai su ryškia cinamonine nata. Tačiau ne veltui sakoma, kad paprastume slypi genialumas. Antai aną vakarą, kai kepiau sausainius, užsuko vaikystės draugas su trimete dukryte, kuriai sausainiai ypač patiko. Įdėjau jų ir išsivežimui. Po poros dienų sulaukiau skambučio: pasirodo, mažoji beveik visus sausainius suvalgė pati viena, ko niekada nenutikdavo su kitų rūšių sausainiais. Tėvai teiravosi, ar nebūtų galima užsisakyti didesnio kiekio Vysbadeno duonos, kad po ranka visada turėtų šį skanėstą. Mat buvau minėjusi, jog Vysbadeno duona, uždaryta dėžutėje, panašiai kaip ir meduoliai gali stovėti ne vieną savaitę. Taigi, kiekvienam savo :)

Aukso spalvos cukranendrių cukraus, skirto dekoravimui, įsigijau čia. Nuotrauka Kristinos

Man bene įdomiausias yra šių sausainių papuošimas. Supjaustyti daugiau ar mažiau taisyklingais rombais, sausainiai patepami išplaktu kiaušinio tryniu, todėl iškepę atrodo lyg miniatiūrinės duonos riekelės, užteptos sviestu - bent jau taip manė jų kūrėjai, suteikę sausainiams Vysbadeno duonos pavadinimą. Atrodo, jog paprasčiau nebūna, bet pati vargu ar kada nors gyvenime sugalvočiau taip dekoruoti kepinius. Kitas dalykas - pabarstukai, arba spalvotas cukrus. Knygoje jis nurodomas kaip privalomas ingredientas, suteikiantis kepiniams dekoratyvumo (kaip ir banguoti sausainių krašteliai, kurie suformuojami specialiu ratuku tešlai pjaustyti). Realybėje (kuri atsispindi tinklaraščiuose), regis, viskas yra kiek kitaip - jeigu spalvoto cukraus ir specialaus ratuko nėra, apsieinama naudojant paprastą peilį ir kiaušinių trynius. Nepasakyčiau, kad minimalistiškai papuošti sausainiai atrodo daug skurdžiau, negu apibarstyti pabarstukais. Aš pati nesu prisiekusi maistinių dažų ir labai spalvotų kepinių gerbėja, todėl ryškiomis spalvomis savo virtuvėje paprastai grožiuos tik gamindama šviežių daržovių salotas. Tačiau šį kartą, kad jau kepiau sausainius Trijų karalių proga, neatsispyriau pagundai išmėginti aukso spalvos cukrų, skirtą dekoravimui. Apibarsčiau juo dalį sausainių, kad lėkštė su kepiniais atrodytų įdomiau. Jūs šį žingsnį galite visai praleisti arba naudoti kitokius, savo mėgstamus pabarstukus.

Nuotrauka Kristinos

Baigdama sausainių pristatymą, turiu pasakyti, kad iš nurodyti ingredientų kiekio išeina labai daug sausainių - maždaug 8 didelės skardos. Todėl jeigu ketinate tik išbandyti receptą, rekomenduočiau tešlą užminkyti iš pusės produktų normos. Kad išlaikytų šviesią spalvą, sausainiai kepami gana žemoje temperatūroje, bet jeigu norite, jog jie būtų traškesni, galite tešlą kočioti ploniau, sausainius kepti keliomis minutėmis ilgiau ir laikyti juos atviroje dėžutėje (pavyzdžiui, tik pridengę servetėle ar virtuviniu rankšluostėliu). Ir atvirkščiai, jeigu jums labiau patinka minkšti kepiniai, palikite kiek storesnį tešlos lakštą, sausainius kepkite 10-12 min. ir laikykite juos sandariai uždarytoje dėžutėje, lygiai taip, kaip meduolius, kai norite juos suminkštinti. Skanaus!

Nuotrauka Kristinos


Wiesbader Brot - saisainai Vysbadeno duona 

Ingredientai: (išeis labai didelis dubuo sausainių)

1 puodelis (230 g) minkšto sviesto (šiame recepte 1 puodelis - 250 ml)
2⅓ puodelio cukraus
4 kiaušiniai (2 kiaušinių trynius atskirkite ir atidėkite dekoravimui)
5 puodeliai kvietinių miltų (sausainiams labiau tiks 550D)
1 v.š. cinamono
2 a.š. kepimo miltelių
Nebūtinai: spalvoto cukraus/ pabarstukų (sausainių dekoravimui)
  1. Dideliame dubenyje gerai ištrinkite sviestą ir cukrų, kad masė taptų puri. Sudėkite 2 kiaušinius ir 2 kiaušinių baltymus ir dar kartą gerai išsukite. Suberkite miltus, cinamoną ir kepimo miltelius ir užminkykite minkštą tešlą. Susukite ją į maistinę plėvelę ir atšaldykite, kol sutvirtės.*
  2. Orkaitę įkaitinkite iki 160°C (mano orkaitė nekaitri, tad aš kaitinau iki 170°C). Didelę kepimo skardą neaukštais kraštais išklokite kepimo popieriumi. Tešlos gabalą padalinkite į 4-6 dalis. Vieną dalį iškočiokite į maždaug 0,5 cm storio lakštą. Jeigu tešla lipni, ją kočiojant, stalą galima pabarstyti miltais arba kočioti tešlą tarp dviejų didelių kepimo popieriaus lakštų. Iškočiotą tešlą supjaustykite rombais - nieko tokio, jeigu rombai bus nevienodo dydžio. Pjaustymui geriausia naudoti specialų ratuką sausainiams, kuris suformuoja banguotus kepinių kraštelius. Pjaustykite atidžiai, taip, kad liktų kuo mažiau tešlos likučių perminkymui - atsiminkite, kuo labiau šils tešla, tuo sudėtingiau bus su ja dirbti.
  3. Suformuotus sausainius dėkite į kepimo skardą. Naudodami silikoninį ar kitokį virtuvinį teptuką, kiekvieną patepkite išplaktais kiaušinių tryniais.** Jeigu norite, visus ar dalį sausainių pabarstykite spalvotu cukrumi ar pabarstukais.
  4. Sausainius kepkite apie 10-15 min. Jie turėtų pakilti, sutvirtėti, bet neprarasti šviesios spalvos. Išimkite iš skardos su kepimo popieriumi, o po kelių minučių sudėkite ant grotelių ir baikite vėsinti. Per tą laiką kepkite kitus sausainius ir t.t. 
  5. Iškeptus sausainius galite valgyti tuojau pat arba laikyti ilgesnį laiką sandarioje dėžutėje. Jeigu mėgstate traškesnius, kietesnius sausainius, dėžutę praverkite arba uždenkite popierine servetėle, audeklu ir pan.
  6. Amana bendruomenės nariai tvirtina, kad šiuos sausainius ypač gardu valgyti, užgeriant kakava :)
* Originaliame recepte nurodoma tešlą šaldyti per naktį. Aš minkiau tešlą su naminiu kaimišku sviestu, ji maždaug po 3 val. šaldytuve jau buvo visiškai tvirta. Pusę sausainių iškepiau iš vakaro, likusius, kaip ir nurodoma instrukcijoje, - iš ryto. Po nakties tešla buvo kieta kaip akmuo, todėl norėdama ją iškočioti, maždaug 20 min. laikiau šiltoje virtuvėje, kol šiek tiek suminkštėjo. Nepastebėjau, kad iš vakaro ir iš ryto kepti sausainiai vieni nuo kitų būtų skyręsi išvaizda, skoniu, konsistencija ar tekstūra.
** Kol šąla tešla, tryniai gali apdžiūti. Kad taip nenutiktų, juos iš karto išplakite su keliais lašais vandens, uždenkite dubenėlį ir laikykite šaldytuve, kol prireiks. Vanduo neleis kiaušinių tryniams pernelyg sutirštėti ir padės geriau išplakti, tačiau jo pilkite saikingai - jeigu trynius pernelyg atskiesite, užtepti jie paprasčiausia nubėgs nuo sausainių, užuot imitavę dekoratyvų, ryškios geltonos spalvos "sviestą".

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia (p. 201) ir čia.

2018 m. sausio 4 d., ketvirtadienis

Meduoliniai grybukai



Jauniausioji močiutės Ievos sesuo buvo vardu Marija. Močiutė į ją kreipdavosi senoviškai - Mariuka, o visi kiti giminaičiai vadino tiesiog teta Jankauskiene. Tetos būdas buvo karštas kaip ugnis. Ji galėdavo dėl menkiausios smulkmenos įsiusti ir įsiskaudinti, trenkti durimis ar pasakyti ką nors, dėl ko vėliau veikiausiai gailėdavosi. Visgi širdyje teta Jankauskienė nebuvo blogas žmogus. Jos pyktis kaip greitai įsiplieksdavo, taip greitai ir išblėsdavo. Jei artimuosius ar kaimynus ištikdavo bėda, teta atjausdavo ir skubėdavo pagelbėti. Be to, visoje giminėje nebūtum radęs svetingesnio ir vaišingesnio žmogaus - ši moteris ypač mėgo bendrauti, rengti didesnius ar mažesnius susiėjimus, balius bei pobūvius, o ir pati dažnai išsiruošdavo paviešėti tai pas vienus, tai pas kitus. Visi puikiai žinojo tetos Jankauskienės silpnybes ir buvo su jomis apsipratę, todėl per daug nesureikšmindavo choleriško jos elgesio. Nors už akių kai kada nepiktai pasišaipydavo, bet tuo pačiu vertino tetos nuoširdumą ir palaikė su ja gerus giminiškus santykius. Kur kas sudėtingiau buvo namiškiams, kurie su gaivališku ir audringu namų šeimininkės charakteriu reikalų turėjo kiekvieną dieną.

Nuotrauka Kristinos 

Tetos šeima gyveno prosenelių sodyboje. Dviejų galų troba, skendinti diemedžių, bijūnų, sinavadų ir kitokių senovinių gėlių debesyje, mums, vaikams, atrodė didžiulė, klaidi ir netgi šiek tiek baugi. Ir vis dėlto laukdavome, kada močiutė ir tėvai išsiruoš aplankyti artimųjų. Mat teta Jankauskienė plačiai garsėjo savo kepiniais, pirmiausia spalvotu glajumi išpuoštais sausainiais. Grįždami namo, mes su broliais vieni kitiems rodydavome liežuvius - žalius nuo kaštonų, raudonus nuo cukruotų braškių, rudus nuo riešutų, kankorėžių ir grybukų. Daug kas tokias grožybes anuomet matydavo tik ant vestuvių stalų, bet tetos Jankauskienės namuose šie maži ir trapūs meno kūriniai, sudėti į laibakojes sausainines, kantriai laukdavo svečių tiek šventadieniais, tiek eilinę dieną, ir niekas neįsivaizdavo, jog galėtų būti kitaip.

Net ir dabar, nepaisant neišvengiamos kartų kaitos, kai kurie dalykai liko kaip buvę. Dėdės šeima tebegyvena senojoje sodyboje, ją rūpestingai prižiūri ir puoselėja; visada gera ten apsilankyti. Na, o mano pusseserė Agnė paveldėjo iš savo močiutės sausainių keptuvių kolekciją, receptus bei sugebėjimus džiuginti aplinkinius gardžiais ir ypač dailiais kepiniais. Būtent iš jos aš išmokau kepti teisingus grybukus - lengvus, purius, kvapnius. Tiesa, pusseserė savo močiutės receptą patobulino, remdamasi pono Henriko bei jo pačios Birutės patirtimi, užtai dabar jis (bent jau mano nuomone) yra tiesiog nepriekaištingas. Ingredientų sąrašas liko nepakitęs, bet pakoregavus jų proporcijas, labai pagerėjo grybukų tekstūra. Be to, iš savo patirties galiu pasakyti, jog didžiulę reikšmę turi naudojamų produktų riebumas ir kokybė. Atrodytų, nėra skirtumo, ką naudoti - 30%, ar 40% grietinę, tikrą sviestą ar tepų riebalų mišinį, pigiausius ar kaimiškus ekologiškus kiaušinius, bet... Skirtumas yra, ir didelis. Ką tik iškepti grybukai galbūt labai akivaizdžiai ir nesiskirs, ypač vizualiai, o štai pastovėję kelias dienas skirsis iš esmės. Pakeitę gerus kaimiškus produktus, kurie tradiciškai naudojami šiems kepiniams, pigesniais, liesesniais ir sveikesniais (?), sulauksite to, jog netrukus jūsų kepiniai taps kieti, sužiedėję ir neskanūs. Tuo tarpu senamadiškai iškepti grybukai, kaip ir meduoliai ar šakotis, turėtų būti beveik nepavaldūs laikui: subrendę jie pasidaro tik dar kvapnesni ir trapesni. Tai, mano manymu, labai svarbi savybė, kadangi šie kepiniai retai kada suvalgomi iš karto, be to, šventėms juos patogu išsikepti iš anksto. 

Nuotrauka Kristinos

Grybukų glaistymas - tai atskira meno šaka, kuri geriausia įvaldoma bėgant laikui. Na žinote, teoriškai viskas atrodo lengva, bet iš tikrųjų prireikia nemažai praktikos, kad grybukai būtų ne tik skanūs, o ir atrodytų tvarkingai. Tačiau, kaip sakoma, ne šventieji puodus lipdo - pradėti praktikuotis niekada ne per vėlu :) Agnė mane išmokė taip pasiruošti šiam darbui. Pirmiausia reikėtų nemažą, lygią putplasčio plokštę nuplauti, išdžiovinti ir apklijuoti (naudojant lipnią plėvelę) kepimo popieriumi arba apsukti lipnia maistine plėvele. Nuglaisčius iškepto grybo kotą, į galvą įsmeigiamas naujas medinis dantų krapštukas, kuris, savo ruožtu, kitu galu įsmeigiamas į lentą. Kotui nudžiūvus, elgiamasi atvirkščiai: nuglaistoma grybuko galva, medinis dantų krapštukas smeigiamas į kotą, o kitu galu - į lentą. Tokia putplasčio lentos-dantų krapštukų konstrukcija gali būti greitai pagaminama, neprašant vyrų pagalbos, o kadangi yra labai lengva, ją nesunku pernešti į kitą vietą ir pan. Tiesa, jeigu nenorite prasidėti su šiuo darbu, galima apsieiti ir be jos: pavyzdžiui, nuglaistę kotus, grybukus dėti į lėkštes ar kepimo skardeles su paskleistomis sausomis kruopomis (jų sluoksnis turėtų būti gana storas, apie 2 cm), o nuglaisčius galvas - atremti į lėkščių ar kitokių indų kraštus. Tačiau toks glaistymas negarantuos, kad grybukai gražiai ir tolygiai nudžius, tad lenta ir smeigtukai, mano nuomone, čia pasiteisina kur kas labiau.

Pats glaistas, žinoma, irgi svarbus. Grybų kotai paprastai glaistomi parūgštintu išplakto kiaušinio baltymo ir cukraus pudros glajumi. Čia didžiausią reikšmę turi glajaus tirštumas: jei jis bus per skystas, užteptas prastai laikysis ir kone visas nulašės, jeigu per tirštas - tepsis itin sunkiai ir paliks aiškias tepimo žymes. Beveik neįmanoma pasakyti, koks turi būti tikslus cukraus kiekis vienam baltymui, nes tai priklauso nuo kiaušinio dydžio, baltymo tirštumo ir t.t. - čia jums labiausia padės praktika. Aš tik pasakysiu, kad, gamindama glajų, mieliau naudoju ne šviežias citrinos sultis, o citrinos rūgštį - mat ji parūgština glaistą, per daug jo neatskiesdama. Tiesa, citriną paprastai irgi turiu po ranka: jeigu, puošiant kepinius, glajus ima tirštėti, keli lašai įspaustų ir išmaišytų citrinos sulčių padeda jį vėl suskystinti iki norimos konsistencijos.

Su grybukų galvomis jau kita kalba. Jas irgi galima glaistyti kiaušinio baltymų glajumi, tik, jį gaminant, nenaudoti citrinos rūgšties, o dalį cukraus pudros pakeisti tamsia kakava. Bet, anot Agnės, grybukai gražiausia atrodo tada, kai jų galvos padengiamos tirpintu šokoladu - ir, žiūrėdama į nepriekaištingos išvaizdos pusseserės kepinius, galiu tą atsakingai patvirtinti. Tiesa, šokoladas būtinai turi būti konditerinis: jis daug greičiau stingsta, o vėliau netirpsta netgi šiltesnėje patalpoje. Be to, glaistant paprastu tirpinti šokoladu, po kelių dienų jis gali pradėti balti, kaip kartais dėl temperatūros pokyčių nutinka su šokoladiniais saldainiais - šiaip ar taip, mūsų namai nėra mokslinės laboratorijos, kuriose palaikoma pastovi temperatūra, drėgmė ir t.t. Tačiau su konditeriniu šokoladu yra kita bėda - kaip jis netirpsta šiltose patalpose, taip, deja, nenoriai tirpsta ir burnoje. Todėl aš asmeniškai esu linkusi sujungti abu būdus: į išplaktus baltymus dėti kiek mažiau cukraus pudros negu įprastai, o tada įpilti tirpinto konditerinio šokolado. Išmaišę abu komponentus, gausite glaistą, kuris dengsis lengviau ir išdžius greičiau negu baltyminis, bet išdžiuvęs bus trapesnis ir geriau tirps burnoje, negu grynas konditerinis šokoladas. Kuris glaistas bus priimtiniausias jums, irgi teks išsiaiškinti bandymų ir eksperimentų keliu - nėra vienodų žmonių su vienodais skonio receptoriais ir tokiu pačiu estetiniu pojūčiu. 

Meduoliniai grybukai puikiai dera su kitų rūšių meduoliais. Nuotrauka Kristinos

Man nepavyko išsiaiškinti, kada tiksliai Lietuvoje buvo pradėtos gaminti ir plačiai naudoti specialios grybukų keptuvės. Panašu, kad tai nutiko ankstyvuoju sovietmečiu, nusižiūrėjus į kur kas senesnes čirvinių blynų keptuves. Tačiau grybukai Lietuvoje buvo žinomi ir iki karo - šeimininkės krosnyje iškepdavo atskiras jų dalis, kurias vėliau sulipdydavo glajumi. Tradiciškai tai buvo žiemiški kepiniai, nes niekas neužsiimdavo tokiais "žaidimais" per vasaros darbymečius. Manau, kad grybukai - vieni originaliausių meduolių, su kuriais esu susidūrusi, tyrinėdama Europos virtuves, todėl man patinka juos kepti kalėdiniu laikotarpiu ir maišyti su kitų rūšių meduoliais. Tačiau grybukai puošia stalą ir vilioja akį ne tik per didžiąsias žiemos šventes - jeigu juos iškepsite, pavyzdžiui, vaikų gimtadieniui, jie turės ne ką mažesnį pasisekimą. Dėl to šių sausainių receptą nusprendžiau paskelbti dabar, kol yra įkvėpimas :) Be to, į tinklaraštį man patinka perkelti receptus iš savo sąsiuvinų ir kitokių užrašų, kuriuos, prisipažinsiu, vedu gana chaotiškai ir, praėjus kuriam laikui, ne visada atsimenu, ką ir kodėl pasižymėjau paraštėse. Taigi, šis tinklaraštis ir mane pačią priverčia daugmaž tvarkingai surūšiuoti ir užrašyti senus gerus receptus. Tuo pačiu - didelis AČIŪ Agnei už visas konsultacijas ir pamokymus!

O kadangi Trys karaliai mūsų dar neaplankė, linkiu visiems jums įsimintinų, sėkmingų, turtingų, kupinų puikiausių įspūdžių ir gražiausių jausmų Naujųjų metų! Na, o aš pasistengsiu ir toliau su jumis dalintis kulinarinėmis idėjomis, tiek siūlydama iš naujo atrasti senus receptus, tiek papasakodama apie mažiau girdėtus. Linkiu, kad virtuvėje jums niekada nebūtų nuobodu, nes tai viena dėkingiausių erdvių pasaulio pažinimui, net jeigu neturite galimybės iškelti kojos iš namų.

Nuotrauka Kristinos


Meduoliniai grybukai

Ingredientai: (išeis maždaug 80 grybukų) 

200 g kambario temperatūros sviesto (tikro, geriausia kaimiško)
6 v.š. cukraus*
4 v.š. medaus
6 kiaušinių tryniai**
200 g grietinės (geriausia kaimiškos arba 40% Dvaro)
1 a.š. sodos (ir keli lašai acto jai nugesinti)
27 v.š. (~ 380-400 g) kvietinių miltų ("prastų", 550D)
1 v.š. smulkiai sumaltų meduolių prieskonių (aš naudoju Alvo firmos)
Baltam glajui:
2-3 kiaušinių baltymai
Cukraus pudros
Citrinos rūgšties
Šviežios citrinos sulčių
Aguonų
Šokoladiniam glajui:
2 -3 kiaušinių baltymai
2-4 v.š. kakavos, geriau tamsesnės
Cukraus pudros
Arba~ 200 g konditerinio šokolado
  1. Į didelį metalinį dubenį sudėkite sviestą ir jį truputį pašildykite, kad pradėtų tirpti, bet iki galo neištirpinkite. Sudėkite cukrų, medų ir kiaušinių trynius. Gerai išplakite (galite naudoti elektrinį plaktuvą), kad masė taptų vientisa. Sudėkite grietinę ir nugesintą sodą, dar kartą gerai išmaišykite. Į gautą masę sudėkite miltus ir meduolių prieskonius. Išmaišykite, geriausia mentele ar mediniu šaukštu, kad tešla taptų vienalytė. Ji turėtų būti labai tirštos grietinės konsistencijos. Uždenkite švariu rankšluosčiu ir palikite maždaug pusei valandos, kad pabrinktų.
  2. Įkaitinkite keptuvę. Skirtingos keptuvės būna skirtingo storio, todėl kiek tiksliai laiko kaitinti saviškę, nustatysite iš praktikos. Aš savąją ant vidutinio dydžio liepsnos iš abiejų pusių kaitinu maždaug po 5 min., tuomet liepsną sumažinu iki mažiausios. Jeigu keptuvė įkais per daug, grybukai degs, o viduje liks neiškepę - tokiu atveju liepsną sumažinkite. Jei per 5-6 minutes grybukai nė kiek neparudavo, liepsną padidinkite, nes ji įkaitusi per mažai.
  3. Į įkaitintą keptuvę porcijomis dėkite tešlą: vienam grybukui paprastai prireikia maždaug 1 a.š. (su kaupu) tešlos. Tešla bus pakankamai tiršta, kad nekristų nuo šaukšto, bet per skysta, kad būtų minkoma, todėl pasinaudokite antru šaukšteliu ir juo išstumkite ją į formą. Užpildę visas grybukų įdubas, keptuvę užvožkite, bet rankenėlių nespauskite - sausainiai išeis puresni. Maždaug po 4-5 min. keptuvę apverskite ir apkepkite antrąją grybukų pusę, kol jie taps rusvos spalvos. Iškepę pirmąją porciją, grybukus apžiūrėkite - jeigu jie ne visai gražiai išformuoti, vadinasi, tešlos dėjote per mažai, jeigu kepant tešla lipo per keptuvės kraštus, vadinasi, jos buvo per daug. Atsižvelgdami į situaciją, antrąją porciją kepkite, pakoreguodami tešlos kiekį. Jeigu naudosite kaimiškus produktus, per keptuvės kraštą gali sunktis ir riebalų lašeliai - tai visiškai normalu, kepant senamadiškus grybukus - deja, viryklės šveitimas šiuo atveju neišvengiamas.
  4. Kai visi grybukai bus iškepti, jeigu reikia, nulaužykite skrebučius ties jų vidurio linija (nedarykite to, kol grybukai karšti, nes jie gali susigadinti). Sudėkite grybukus į atskirą indą ir visiškai ataušinkite, bet nelaikykite per ilgai - kad per daug nesukietėtų, grybukus geriausia glaistyti ką tik ataušusius, o ne už dienos ar dviejų.
  5. Pirmiausia pagaminkite baltą glajų. Kiaušinio baltymus ir cukraus pudrą gerai išplakite, kol masė taps kaip vidutinio tirštumo grietinė. Cukraus pudros reikės nemažai - ne kelių šaukštų, o 2-3 puodelių (1 puodelis - 250 ml). Plakant glaistą pagal skonį parūgštinkite, geriausia citrinos rūgštimi. Grybuko kotą maždaug iki vidurio įmerkite į glajų, tuomet ištraukite ir paskirstykite iki pat galvos apačios kraštelių. Glaistymui geriausia naudoti platų teptuką arba siaurą ir gana tvirtą silikono šluotelę, o jeigu jų neturite - nedidelį stalo peilį. Jeigu apteptas glaistas varva, vadinasi, glajus per skystas (arba jo užtepėte per daug), jeigu tepasi labai sunkiai - per tirštas, geriausia jį atskiesti, įspaudus šiek tiek citrinos sulčių. Kai glajus bus reikiamo tirštumo, nuglaistykite juo visus grybukų kotus. Nuglaistę kiekvieno grybuko kotą, jį padažykite į aguonas, tuomet į galvą įsmeikite medinį dantų krapštuką. Kitą krapštuko galą įsmeikite į iš anksto paruoštą putplasčio lentą (kaip ją pasigaminti žr. pastabas viršuje). Kai visi grybų koteliai bus nuglaistyti, palikite juos 3-4 valandoms (arba per naktį), kad glaistas gerai išdžiūtų.
  6. Išdžiuvus baltam glaistui, paruoškite šokoladinį: kiaušinio baltymus išplakite su cukraus pudra ir kakava, arba virš garų vonelės išlydykite konditerinį šokoladą. Man labiausia patinka sujungti abu šiuos būdus, t.y. į kiaušinio baltymus, išplaktus su cukraus pudra (be kakavos) įpilti maždaug 100 g ištirpinto konditerinio šokolado. Bet kokiu atveju, šokoladinis glajus turėtų būti vidutinio tirštumo, ne per skystas ir ne per tirštas. Kad jis per greitai nesutirštėtų, darbo metu patogiausia dubenį su glajumi laikyti virš indo su karštu vandeniu, o jei šis atvės ir glaistas ims stengti, vandenį visuomet bus galima pašildyti. Glaistant man patogiausia maždaug ⅔ grybo galvos pamerkti į glajų, o tuomet grybo kraštelius aptepti teptuku, taip paskirstant glajaus perteklių. Jeigu naudosite konditerinį šokoladą, grybų galvas nuglaistysite greičiau, nes jas visas galėsite pamerkit į šokoladą ir nenaudoti teptuko. Nuglaistę grybo galvą, medinį dantų krapštuką įsmeikite į kotą (nesvarbu, kad jis nuglaistytas - glajus nenubyrės), o tuomet - į putplasčio lentą. Kai nuglaistysite visų grybukų galvas, palikite juos išdžiūti dar 3-4 valandoms arba ilgesniam laikui.
  7. Nuglaistyti grybukai uždarytoje dėžutėje gali stovėti labai ilgai, panašiai kaip šakotis ar kitų rūšių meduoliai.
* Šiame recepte turimi galvoje ne lygmali šaukštai, o šaukštai su vidutinio dydžio kaupu - tiek matuojant cukrų, tiek medų, tiek miltus ir meduolių prieskonius. 
** Kiaušinių baltymų prireiks glajui gaminti, ir jis nebus termiškai apdorojamas. Dėl to, prieš naudodami kiaušinius, juos itin kruopščiai nuplaukite ir nusausinkite. Jeigu norite, kiaušinius galite papildomai ištrinti actu ar citrinos sultimis, o po kelių minučių dar kartą nuplauti - tvirtinama, kad ant kiaušinio lukšto gyvenančios salmonelės nepakenčia rūgšties ir žūva.

Vienas iš mano receptų sąsiuvinių, į kurį užsirašiau visas pastabas apie grybukų kepimą. Ar jūs dar tokių turite? :) Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis: mano pusseserė Agnė.

2017 m. gruodžio 22 d., penktadienis

Krevečių ir bulvių mišrainė



Likus vos porai dienų iki didžiųjų švenčių, nusprendžiau parašyti apie baltą mišrainę. Tą pačią, kuri sovietmečiu buvo ypatingas valgis - nes juk anuomet konservuoti žirneliai ir majonezas priklausė deficitinėms prekėms. Tą pačią, kurią Lietuva atkūrus Nepriklausomybę, dažnas valgė pilna burna - tol, kol atsivalgė. Tą pačią, kurią dabar linkstama įtraukti į praeities atgyvenų sąrašą. Ir ko tik pastaraisiais metais apie ją negirdėjau/ neskaičiau - pradedant dietologų grūmojimais, jog tai nesveikas maistas, baigiant madingų panelių ir poniučių pasvarstymais, jog toks valgis esą tinkamas tik kaimiečių baliams.

Mano nuomone, balta mišrainė - nei geresnis, nei prastesnis maistas už šimtus tūkstančių kitų tradicinių valgių. Kaip sakoma, kiekvienam savo: vieni ją liaupsins, kiti peiks, ir visi bus savaip teisūs. Tačiau, žiūrint į pasaulinį kontekstą, atrodo, kad mes gerokai persistengiame, kritikuodami savo kulinarinį paveldą. Kodėl? Todėl, kad balta mišrainė, bene geriausia žinoma rusiškų salotų vardu, yra populiari ir mielai gaminama daugelyje šalių - ir Europoje, ir Azijoje, ir Šiaurės bei Pietų Amerikoje. Šalyse, kurioje balta mišrainė prigijo, ji gali būti gaminama taip pat, kaip pas mus, o gali būti šiek tiek perkurta. Na, pavyzdžiui, Rumunijoje balta mišrainė vadinama jautienos mišraine (rum. salată de boeuf), nors daržovės čia paprastai maišomos ne su jautiena, o su vištienos krūtinėle :)

Nuotrauka Kristinos

Tačiau vienas originaliausių baltos mišrainės variantų, kuriuos esu aptikusi, kilęs iš Ekvadoro. Pietų Amerikoje, kaip žinia, gyvena daugybė žmonių, kurie yra emigravusių europiečių palikuoniai. Tad nenuostabu, jog pastarieji atsivežė į Naująjį pasaulį ir savo tradicijas, įskaitant baltą mišrainę. Tarkime, Argentinoje ensalada rusa laikoma neginčytinu nacionaliniu patiekalu, visuotinai pripažinta ir pasididžiavimo verta klasika. Ir nors balta mišrainė Pietų Amerikoje dažniausia gaminama taip, kaip įprasta mums, kai kurie regionai yra sukūrę savus šio patiekalo variantus. Taigi, Ekvadore, be plačiausia paplitusio baltos mišrainės pavidalo, yra ir mažiau žinomas - su krevetėmis. Sako, kad jis yra kilęs iš Guayaquil regiono - mat pajūryje įsikūrę žmonės nusprendė, kad vietiniai produktai patiekalui nepamaišys. Beje, čia kiekviena šeima salotas irgi gamina truputį kitaip: kažkas vietoje virtų morkų deda obuolį, kažkas vietoje krevečių - omaro mėsos ar kitokių jūros gėrybių ir t.t.

Šios salotos yra tikras paprastumo įsikūnijimas. Jų pagrindą sudaro bulvės, morkos ir krevetės, kurios pakeičia kiaušinius, agurkus be žirnelius. Tačiau, galite tikėti, galite netikėti, mišrainė vis tiek išeina labai gardi - žinoma, jums turi patikti lengvai salsvas krevečių skonis, kuris čia dominuoja. Na, o jeigu mišrainei norite suteikti daugiau spalvų, ją galite dėti ant žalialapių salotų patalo, puošti petražolėmis ir/ar žaliomis avokadų, raudonomis pomidorų, baltai geltonomis kietai virtų kiaušinių skiltelėmis. Žodžiu, ši mišrainė gali būti sotus užkandis paprastą dieną, o gali virsti ir spalvingu, netgi ištaigingu šventinio stalo akcentu.

Vienintelis dalykas, į kurį norėčiau atkreipti dėmesį - tai krevečių rūšis. Receptas reikalauja virtų krevečių, ir, žinoma, gardžiausia čia būtų naudoti kuo šviežesnes, pačių išvirtas ir išlukštentas krevetes. Tačiau Lietuvoje tokių įsigyti nelengva, brangu, o tokiam patiekalui kaip mišrainė galbūt ir neverta. Todėl aš pati esu išbandžiusi šias salotas ir su šviežiomis nelukštentomis, ir su šaldytomis lukštentomis, ir netgi su konservuotomis krevetėmis. Ir, žinokite, visi variantai buvo geri. Sakyčiau, pagal kainos, kokybės ir įdėto darbo santykį man labiausia pasiteisino smulkios, išlukštentos ir užšaldytos krevetės - tik svarbu jas lėtai ir kantriai atitirpinti šaldytuve. Jūs, žinoma, rinkitės pagal savo skonį ir kišenę. Na, o jeigu patiekalas jums patiks, atkreipkite dėmesį ir į šiek tiek panašias krevečių salotas su spagečiais.

Mūsų šeima mėgsta lietuvišką baltą mišrainę, bet ne ką mažiau mėgsta ir šią, pagamintą su krevetėmis. Todėl jeigu vaikystės mišrainė dėl kokių nors priežasčių jums ne prie širdies, išbandykite šiandieninį receptą - tikiu, jog nenusivilsite. Sėkmingų jums pasiruošimų - ir gražių švenčių!

Nuotrauka Kristinos


Ensalada de papas con camarones - krevečių ir bulvių mišrainė

Ingredientai: (maždaug 4 porcijoms)

4-5 vidutinio dydžio bulvės
2-3 vidutinio dydžio morkos
400-500 g virtų lukštentų krevečių
1 mažas svogūnas (labai tiktų baltas)
Majonezo (pagal skonį; mano nuomone, čia labai tinka salsvas Hellmann's)
Druskos (pagal skonį)
Nebūtinai: petražolių, salotų lapų, avokado, pomidoro (salotoms papuošti)
  1. Bulves ir morkas švariai nuplaukite ir išvirkite su lupenomis. Atvėsinę nulupkite ir supjaustykite kubeliais.
  2. Į dubenį su paruoštomis bulvėmis ir morkomis sudėkite smulkiai supjaustytą svogūną* ir krevetes. Viską išmaišykite su majonezu** ir, jeigu reikia, papildomai pasūdykite.
  3. Tiekite kambario temperatūros, sudėję ant salotų lapų, apibarstę smulkintomis petražolėmis. Jeigu norite, galite papuošti papildomai - pomidorais, avokadais, kietai virtu kiaušiniu ir pan.
* Aš nemėgsta žalio svogūno salotose, nes jis man permuša visus kitus skonius, ypač jeigu patiekalas kiek ilgiau pastovi. Taigi, prieš dėdama svogūną į salotas, aš jį lengvai pakepinu aliejuje. Jūs, žinoma, vadovaukitės savo skoniu. Antai mano šaltinyje taip pat nurodoma, jo mėgstantys aštresnį maistą, į salotas gali dėti ne tik žalio svogūno, bet ir česnako, nors tai ir nėra tradiciška.
** Kai kurių firmų majonezas būna labai tirštas, ir kad mišrainė atrodytų kreminė, jo tenka dėti gana daug. Nenorėdama, kad salotos plauktų padaže, kai kada į mišrainę įpilu 2-3 v.š. krevečių nuoviro (ar sūrymo), o jeigu jo nėra - vištienos ar daržovių sultinio ar pan. Skystis šiek tiek praskiedžia majonezą, ir jo reikia kur kas mažiau.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis čia.

2017 m. gruodžio 20 d., trečiadienis

Kavos sūris



Visai neseniai mano sūnėnas Paulius sako girdėjęs sinoptikus pasakojant, jog pastarąjį mėnesį Lietuvoje buvo lygiai 10 saulėtų valandų. 10 saulėtų valandų - ne per vieną dieną, ne per savaitę, o per visą mėnesį. Aš pati tos laidos neklausiau, todėl negaliu tvirtinti, jog ši informacija - šimtaprocentinė tiesa. Bet panašu, jog taip. Jausmas toks, lyg gyventume amžinos prieblandos zonoje, ir tai tikrai neprideda žvalumo, bent jau man.

Dabar, kai naktys pačios ilgiausios, o dienos beveik neišaušta, visai logiška kalbėti apie kavą. Nors iš tikrųjų, tai šis įrašas - visai ne naujas receptas, o pasakojimo apie suomišką leipäjuusto sūrį tęsinys. Tiksliau, dar vienas pasiūlymas, kaip minėtąjį sūrį skanauti, jeigu kartais neturėtumėte ar nemėgtumėte tekšių uogienės.

Nuotrauka Kristinos

Kaip jau minėjau, leipäjuusto sūrį anksčiau suomiai mėgdavo džiovinti, t.y. užkonservuoti. Pašildymas - vienas iš būdų jį suminkštinti. Antrasis - mirkymas, ir ne bet kokiame skystyje, o karštoje kavoje. Kavos ir leipäjuusto derinys - sena ir giliai įsišaknijusi suomių tradicija, kurią, tiesą sakant, perėmė ir kaimynai, pirmiausia švedai. Leipäjuusto sūris švediškai netgi vadinamas kaffeost, t.y. kavos sūriu.

Suprantu, kad sūrio ir kavos derinys tame pačiame puodelyje - anaiptol ne pats kasdieniškiausias vaizdas, ir priimtinas jis ko gero ne kiekvienam. Lietuvoje gerai paruoštos kavos etalonu laikoma itališka kava, kurioje ne vieta jokiems sūriams. O ginčytis ir konkuruoti su klasikine itališka tradicija - nedėkingas reikalas. Antra vertus, užhipnotizuoti Italijos žavesio, mes kartais (sąmoningai ar nesąmoningai) ignoruojame faktą, jog pasaulyje egzistuoja ir kitos kavos kultūros - tarkime, Turkijos ar Etiopijos. Jos visiškai kitokios, bet irgi labai senos, klasikinės ir nė kiek ne prastesnės už itališką. Ne kitaip yra ir pačioje Europoje. Pavyzdžiui, airiai didžiuojasi savo airiška kava su viskiu, austrai savo Einspänner su plaktos grietinėlės karūna, islandai - kmynais aromatizuota kava, rusai - karališka kava su plaktu kiaušiniu ir t.t. Ši įvairovė, sutikite, išties žavi. Nors espresso ir cappuccino - daugelio mūsų favoritės, Italijos hegemonija kavos pasaulyje neturėtų užkirsti kelio, susipažįstant su kitokiais kavos gėrimo būdais. Be to, norint pasimėgauti naujais potyriais, svarbu neturėti išankstinių neigiamų nuostatų. Net jeigu į kavą dedamas sūris :) Beje, Italijos virtuvėje irgi egzistuoja tradicinės, bet mažai paplitusios ir "keistos" kavos rūšys, pavyzdžiui, caffe romano, t.y. citrinos griežinėliu arba žievele pagardinta espresso kava.

Nuotrauka Kristinos

Na, o norint pasigaminti kavos sūrio, prireiks tik suomiško leipäjuusto sūrio (naminio arba pirktinio) ir mėgstamos kavos. Sūris gali būti padžiovintas arba nepadžiovintas - net ir šviežias jis būna gana tvirtas, todėl lengvai galėsite jį supjaustyti nedideliais kubeliais. Susmulkintas sūris dedamas į puodelį ir užpilamas karšta kava, kuri dažniausia pasaldinama. Kavą galite ruošti taip, kaip labiausia mėgstate - aš, pavyzdžiui, verdu kavos aparatu. Bet galite ją išvirti moka kavinuke, užplikyti porcelianiniame ar stikliniame kavinuke ir pan. - svarbiausia, kad kavoje neliktų nuosėdų. Kol gersite kavą, sūris irgi prisigers jos skonio, aromato ir spalvos, taps panašus į šiltą, vos salsvą, kavos ir grietinėlės skonio desertą. Išgėrus kavą, dar neatvėsęs sūris išvalgomas šaukšteliu. Netikėtai gardu! Nenuostabu, jog Suomijoje ir Švedijoje gana įprasta gerti kelis šios kavos puodelius paeiliui - ir norint paskanauti sūrio, ir todėl, kad saulėtų dienų ten maždaug tiek pat, kaip pas mus :)

Nuotrauka Kristinos

Kavos sūris

Ingredientai:

Leipäjuusto sūrio (naminio arba pirktinio, daugiau apie jį čia)
Nebūtinai: Cukraus
Mėgstamos kavos
  1. Pageidaujamą kiekį sūrio supjaustykite nedideliais kubeliais ir sudėkite į puodelį. Sūrio neturėtų būti daugiau negu trečdalis puodelio. Jeigu norite, užberkite cukraus.
  2. Sūrį užpilkite labai karšta kava, paruošta taip, kaip mėgstate (joje neturėtų būti nuosėdų). Atsargiai pamaišykite.
  3. Išgėrę kavą, likusį sūrį išvalgykite desertiniu šaukšteliu.
Nuotrauka Kristinos

Apie recepto šaltinius: internetas, konkrečių puslapių nebeprisiminsiu prie geriausių norų.

2017 m. gruodžio 16 d., šeštadienis

Leipäjuusto - suomiškas kepamas sūris



Manau (ir toli gražu ne aš viena), kad vienas įdomiausių ir savičiausių Suomijos valgių - juodomis dėmelėmis išmargintas, nebrandintas sūris, kuris originalo kalba vadinamas leipäjuusto arba juustoleipä, kas išvertus reiškia sūrio duona. Panašiai kaip ir kiprietiškas halloumi sūris, jis irgi paprastai valgomas šiltas, tik ne su daržovėmis, o su uogomis - šviežiomis tekšėmis arba tekšių uogiene. Akivaizdžiausias sprendimas, norint paragauti šio suomiško gardumyno - įsigyti jo gabalėlį prekybos centre. Tačiau šiandien aš noriu su jumis pasidalinti savo sukauptomis žiniomis ir receptais, kaip suomišką kepamą sūrį pasigaminti namuose.

Nuotrauka Kristinos

Pradėkime nuo fakto, kad leipäjuusto - archaiškas produktas, kadaise atsiradęs galvijų augintojų bendruomenėse. Turėkite galvoje, kad Suomijoje auginama ne vienos rūšies raguočiai, t.y. ne tiktai karvės, o ir šiauriniai elniai, rečiau - ožkos. Galvijams atsivedus jauniklių, atsiranda ir krekenų, nesvarbu, karvių, elnių ar ožkų. Taigi, leipäjuusto buvo sugalvotas kaip būdas tas krekenas užkonservuoti - tą vienaip ar kitaip darydavo visos senosios šiaurietiškos kultūros (lietuviai, pavyzdžiui, gamindavo ir džiovindavo krekenų lakštinius). Suomiai krekenas lengvai pakaitindavo, kol gaudavo varškę, o ją suslėgę - nestoro disko pavidalo sūrį. Kad sūris negliaumytų, jis būdavo palaikomas virš ugniakuro ir apdžiovinamas virš atviros liepsnos (iš čia ir tamsios dėmės). Tokį sūrį galima valgyti tuojau pat. Tačiau ūkyje iš krekenų dažniausia prigamindavo ne vieną sūrį, ir žmonės stengėsi pasitaupyti šio produkto ateičiai. Taigi, sūriai ilgesniam saugojimui būdavo baigiami džiovinti gerai vėdinamoje patalpoje, kol tapdavo kieti. Susiruošus skanauti tokį sūrį, pirmiausia tekdavo jį pašildyti ir/ar pamirkyti, kad suminkštėtų - iš čia ir tradicija leipäjuusto patiekti kaip šiltą patiekalą.

Nuotrauka Kristinos

Tikrasis leipäjuusto sūris, pagamintas iš krekenų, yra gelsvas, riebus ir labai maistingas - tai buvo svarbu žmonėms, kurie didžiąją metų dalį gyvendavo atšiauriomis žiemiškomis sąlygomis, o šviežių vaisių, uogų bei daržovių turėdavo šykščiai. Antra vertus, krekenų sūris pasižymi delikatesinėmis savybėmis: jis labai švelnus, koncentruotos grietinėlės skonio, be jokių užuominų į rūgštumą. Jis man netgi šiek tiek primena klasikinį Niujorko sūrio pyragą (ang. New York Cheesecake), tik leipäjuusto saldumas natūralus, daug švelnesnis ir subtilesnis. Sūrio vertę didina ir jo retumas: krekenų būna tik kelios dienos po to, kai galvijai atsiveda jauniklius. Tad jeigu neturite didžiausios galvijų bandos, o laikote, tarkime, vieną karvutę, tai ir leipäjuusto galėsite pasigaminti tik kartą per metus. Nenuostabu, kad šis sūris Suomijoje jau labai seniai įgijo ypatingo valgio reputaciją.

Nuotrauka Kristinos

Tačiau šiuolaikiniai žmonės, kaip jau minėjau įraše apie anglišką krekenų pyragą, nelinkę taikytis su mėgstamų produktų stygiumi. Kadangi natūralių krekenų kiekio padidinti nėra galimybių, buvo imta ieškoti jų atitikmens. Ir, lygiai taip pat kaip ir Anglijoje, surasta: moderniame pasaulyje, gaminant leipäjuusto sūrį, pienas sutraukiamas renetu (šliužo fermentu), gauta varškė lengvai pasūdoma ir pasaldinama (to nereikia daryti, naudojant krekenas, nes jos natūraliai turi saldumo ir sūrumo), o tuomet suslegiamas sūris. Savo skoniu jis iš tikrųjų sėkmingai imituoja iš krekenų gaminamą leipäjuusto. Tačiau ne konsistencija! Iš paprasto pieno pagamintas leipäjuusto yra daug liesesnis, baltesnis, o valgomas netgi lengvai girgžda tarp dantų. Dėl šios savybės anglakalbiai žmonės kai kada suomišką kepamą sūrį netgi vadina Finnish squeaky cheese, t.y. suomišku girgždančiu sūriu. Sūrį gaminant iš krekenų, nieko panašaus nevyksta: sūris būna maloniai purus, tirpsta burnoje ir girgždėti nė nemano.

Nuotrauka Kristinos

Dauguma šiuolaikinių žmonių, netgi gyvenančių Suomijoje, yra susidūrę tik su "naujamadiška" kepamo sūrio versija, o tikrasis krekenų leipäjuusto kaip ir buvo, taip ir liko retai aptinkamu delikatesu, kurio paskanauti dažniausia turi laimės tik patys galvijų augintojai ir jų svečiai. Kažkada internete aptikau Suomijos sūrininkų forumą, kuriame buvo svarstoma krekenų leipäjuusto pristatyti platesnei visuomenei, bet diskusijos baigėsi, paskaičiavus tokio produkto savikainą. Paaiškėjo, jog 1 kg krekenų sūrio kainuotų maždaug 100 eurų - ne itin konkurencinga kaina, kai parduotuvėse apstu daug pigesnio leipäjuusto, pagaminto iš pieno.


Tačiau aš naminį leipäjuusto sūrį gaminau būtent iš krekenų, archajiškai. Siūlau ir jums tą padaryti, jeigu turite savo ūkį arba galimybę iš ūkininkų įsigyti šio unikalaus pieno produkto. Krekenų leipäjuusto atitiko visus mano lūkesčius: buvo purus, malonios konsistencijos ir saldumo, ypatingai gardus. Tačiau, neslėpsiu, ne taip jau retai nusiperku Valio gaminamo sūrio duonos - jo galima aptikti didesniuose prekybos centruose. Toks sūris, pašildytas ir patiektas su uogomis, irgi būna gardus valgyti, nors ir kitoks, negu pagamintas iš krekenų. Sūrį iš pieno, sutraukto renetu, nesunkiai galima pasigaminti ir namų sąlygomis - kaip tą padaryti, parašiau pastabose po receptu. 

Nuotrauka Kristinos

O dabar dar kelios pastabos apie sūrio patiekimą. Kaip jau minėjau, sūrį prieš valgant rekomenduojama pašildyti - orkaitėje arba keptuvėje. Paprastai šildomas ne visas sūris, o tokia jo porcija, kuri bus tuojau pat suvalgyta - tarkime, trys gabaliukai. Man asmeniškai sūrio šildymas orkaitėje nepatinka, nes tuomet sūris pasidengia savotiška tvirta plėvele, t.y. ne tik sušyla, bet ir šiek tiek apdžiūva. Todėl rekomenduočiau sūrį trumpai pašildyti keptuvėje su trupučiu sviesto ir/ar grietinėlės (kai kas dar pabarsto ir šaukšteliu cukraus), o tada iš karto tiekti su uogomis. Tradiciškai leipäjuusto gardinamas tekšių uogiene, bet, jeigu jos neturite, tiks ir kitokios uogos, tarkime, mėlynės, raudonųjų serbentų drebučiai ar pan. O tekšių uogienės Lietuvoje įsigyti iš tikrųjų ne taip paprasta: po to, kai užsiarė Prisma, jos ko gero aptikti įmanoma tik Ikea maisto skyrelyje arba užsisakyti internetu. Mane tekšių uogiene dažniausia pradžiugina Norvegijoje gyvenanti draugė Alma, o šįkart lauktuvių parvežė pusseserės Agnės šeima. Širdingai ačiū meginoms už tai, o savo skaitytojams linkiu, kad ir juos suptų tokie rūpestingi ir šilti žmonės, kaip kad supa mane :)

Nuotrauka Kristinos


Leipäjuusto - suomiškas kepamas sūris

Ingredientai: (išeis maždaug 22 cm skersmens, apie 3-4 cm aukščio sūris)

3 l krekenų*
Patiekiant:
2-4 v.š. sviesto ir/ar grietinėlės
Tekšių uogienės (galima keisti kitokia jūsų mėgstama uogiene)
  1. Krekenas supilkite į didelį storadugnį puodą (ne aliuminį) ir pašildykite, kol ims tirštėti - greičiausia tas nutiks maždaug po 10-15 min. Šildydami kelis kartus pamaišykite, geriausia mediniu šaukštu ar silikonine mentele. Kai krekenos sutirštės, jos taps panašios į varškę, nuo jų ims po truputį atsiskirti skaidrus skystis.
  2. Gautą varškę reikia nusunkti ir suspausti. Suomijoje tam naudojamos specialios apvalios formos su skylutėmis dugne: supylus varškę ir ją paspaudus dangteliu, pro angeles apačioje išbėga nereikalingas skystis, ir taip gaunamas disko formos sūris. Jeigu jūs tokio indo neturite, teks sugalvoti kokį kitokį būdą. Aš namų sąlygomis pasigaminu tokią konstrukciją. Didelį dubenį uždengiu švariu sieteliu, kuris pardavinėjamas kaip keptuvės dangtis, apsaugantis nuo tyškančių riebalų. Ant jo dedu 20 cm skersmens kepimo formą nuimamais šonais (atlaisvintą, dugnas išimtas). Ją ištiesiu švaria marle. Į marlę supilu varškę, užlenkiu į vidų marlės kraštus, uždedu išimamos formos dugną (kadangi forma atlaisvinta, dangtis puikiai įsileidžia į jos vidų) ir paslegiu kuo nors sunkiu, dažniausia akmenine prieskonių grūstuve :) Per marlę ir sietelio dugną visos išrūgos išbėga į dubenį, kepimo formos lankas neleidžia sūriui išsklisti ir suteikia jam disko pavidalą, o iš viršaus uždėtas kepino formos dugnas išlygina sūrio viršų ir leidžia jį patogiai paslėgti. Kai visos išrūgos išbėgs (jas, beje, galima panaudoti lietinių blynų, skrylių ar kt. tešlai, naminio batono kepimui ir pan.), o sūris sutvirtės ir atvės, išimkite jį iš formos.
  3. Dabar sūrį turite iš abiejų pusių pakaitinti, kad susidarytų marga plutelė. Anksčiau Suomijoje tam būdavo naudojami specialūs mediniai diskai su smeigtukais: ant jų pamautas sūris palaikomas virš atviros liepsnos, apverčiamas ir padžiovinamas iš kitos pusės. Jeigu turite galimybes ir sugalvojate, kaip sūrį padžiovinti virš tikros ugnies, taip pasielkite ir jūs. Aš bute tokių galimybių neturiu, todėl sūrį dedu ant didelės metalinės kepimo skardos ir iš abiejų pusių pakaitinu karamelizavimo įrankiu (liepsnosvaidžiu), skirtu crème brûlée gamybai - sūris pasidengia tamsiomis dėmelėmis, jo paviršius tampa daugmaž sausas. Jeigu neturite tokio įrankio, galite trumpai apkepti sūrį orkaitėje, įjungę grilį (tik nepamirškite apversti ir apkepti abi puses).
  4. Pagamintą sūrį suvyniokite į švarią, sausą marlę ir laikykite šaldytuve. Tiekdami atpjaukite reikiamą kiekį ir trumpai pašildykite uždengtoje keptuvėje su trupučiu sviesto ir/ar grietinėlės. Neškite į stalą, kol dar neatvėso. Prie sūrio tradiciška patiekti tekšlių ar kitokios uogienės.
* Jeigu neturite krekenų, galite naudoti 3 l šviežio pieno - geriausia kaimiško, kuo riebesnio, nepasterizuoto. Kai kas į jį įpila dar ir grietinėlės. Atsiminkite - kuo liesesnis bus pienas, tuo kietesnis ir labiau tarp dantų girgždantis išeis sūris. Pienas pašildomas (maždaug iki 36ºC), tuomet į jį supilamas renetas (šliužo fermentas). Sunku pasakyti, kiek tiksliai reneto reikės, nes skirtingi gamintojai jį gamina skirtingos koncentracijos ir pavidalo (skystą, tablečių formos arba miltelius). Laikykitės instrukcijų ant pakuotės, tik atsiminkite, kad miltelių ar tablečių pavidalo renetą greičiausia vis tiek pirmiausia reikės ištirpinti nedideliame vandens kiekyje, ir tik tada įmaišyti į pieną. Reneto paprastai reikia labai nedaug - šiuo atveju turėtų užtekti maždaug ⅓ - 1 a.š. skysčio. Įmaišius renetą (o jeigu norite - ir žiupsnelį druskos bei šaukštą cukraus), pienas palaikomas kambario temperatūroje maždaug pusvalandžiui ar kiek ilgiau. Jei patikrinę pamatysite, jog pieno baltymai sutvirtėjo ir nusistojo paviršiuje, juos (neišpildami iš puodo) suraižykite peiliu į kvadratus ir palikite dar maždaug pusvalandžiui. Per tą laiką varškė dar labiau sutvirtės ir išsiskirs skaidrios išrūgos. Sukrekėjusią varškę sudėkite į pasiruoštą formą - geriausia tą padaryti kiaurasamčiu. Toliau viską darykite taip pat, kaip nurodyta 2-4 punktuose.

Nuotrauka Kristinos

Leipäjuusto sūrį taip pat galima valgyti išmirkytą kavoje - žr. įrašo tęsinį.

Apie recepto šaltinius: tikrai neatsiminsiu, skaičiau apie šį sūrį daug metų ir viską iš eilės, ką tik galėjau rasti, kol kažkuriuo momentu galų gale supratau, kaip tas sūris turėtų būti pagamintas :)