O štai mes vasarnamyje baltiname lubas, baldus ir
grindis apdangstę senais laikraščiais. Vaikščiojome basi, ir laikraščiai nuolat
lipdavo prie pėdų. Išsitepliojome. Krapštome vienas kitam iš plaukų baltalą. O
mūsų liežuviai ir dantys pajuodę nuo ievos uogų.
Paskui
kabinome tiulio užuolaidas ir atsidūrėme skirtingose jų pusėse, ir tada taip
įsinorėjau, kad mane pabučiuotum per tą tiulį!
O
štai tu geri arbatą nusiplikydamas liežuvį, pūti, kad atauštų, geri mažais
gurkšneliais ir taip garsiai siurbčioji visiškai nepaisydamas, kad tai
nemandagu, kaip man vaikystėje būdavo aiškinama. Ir aš taip pat pradedu
siurbčioti. Nes dabar jau nebe vaikystė. Ir viskas galima.
Michail Šiškin, Laiškų
knyga, iš rusų kalbos vertė Sigitas Parulskis, Vilnius: Vaga, 2011, p. 14.
Tai ištrauka iš puikios Michailo Šiškino knygos,
prasidedančios romantiškų prisiminimų nuotrupomis. Bet kuo toliau, tuo
romantikos mažiau. Užtai daugiau skausmo. Iš meilės - meilės, o nebe
įsimylėjimo. Dviejų pagrindinių herojų, Sašenkos ir Volodenkos, lūpomis
autorius kalba apie gyvenimą, karą, meilę ir mirtį. Abu veikėjai prasilenkia
laike ir erdvėje, laiškus jie rašo ne vienas kitam, o savo neįvardintiems
mylimiesiems, bet tai tik dar kartą įrodo, kad yra dalykų, kurie nesikeičia:
laimės troškimas, ilgesys, likimas, žmogiškojo pasaulio trapumas ir laikinumas.
Ir vis dėlto, nepaisant to, kad rašytojas tvirtai atsiremia į archetipus ir
niekur nedetalizuoja nei veiksmo vietos, nei epochos, tai labai rusiška knyga.
Rekomenduočiau perskaityti kiekvienam, kuris jaučiasi nelaimingas ir nevertina
to, ką turi. Ir kiekvienam, kuris geba skonėtis geru literatūros kūriniu.
O šiandien - tikra Rusijos, gal tiksliau -
Sibiro klasika, ievos uogų kompotas (rus. компот из черемухи, черемуховый
компот). Ievos medis klastingas: jo žievėje, lapuose ir šakelėse yra
nuodingų junginių, o štai uogose - ne.
Jos nuo seno vartojamos maistui. Tiesa, Lietuvoje, kaip ir daugumoje
Europos šalių, ievos uogos vartojamos retai, nes mūsų soduose subręsta
sultingesni vaisiai ir uogos. O štai Sibiro gyventojai, dėl itin šaltų ilgų
žiemų ir trumpos vasaros negalintys auginti daugumos vaismedžių, ievas labai
vertina ir netgi augina savo soduose. Iš ievos uogų jie verda kisielius,
kompotus, uogienę, daro girą, mala miltus, kuriuos naudoja duonai ir saldiems
kepiniams.
Ievos uogos sunoksta antroje vasaros pusėje ir
yra renkamos liepos pabaigoje ar rugpjūčio pirmojoje pusėje (galima ir vėliau,
jei tik nesules paukščiai, kurie jas labai mėgsta). Ievos uogos gana saldžios,
tačiau truputį traukia burną, be to, turi didelį kaulą (jis nevalgomas) ir yra
nesultingos. Tačiau didžiausias jų privalumas - nepaprastai malonus, tiesiog
svaigus kvapas. Ievos uogų gėrimas šiek tiek primena vyšnių kompotą; jį verdant
namai prisipildo su niekuo nepalyginamo aromato. Jeigu renkamos gerai
nunokusios uogos, kompotas būna labai gaivus, netraukiantis burnos. SVARBU renkant ievos uogas nesupainioti
jų su panašiomis nuodingomis šaltekšnio uogomis: ievos žiedai kekiniai, todėl
ir uogos auga kekėmis, panašiai kaip serbentai. Šaltekšnio uogos pavienės,
trumpučiai jų koteliai auga iš lapų pažastų.
Nuotrauka Kristinos
Ievos
uogų kompotas
Ingredientai: (išeina 3 l kompoto)
2-3 stiklinės (0,5-0,75 l) prinokusių ievos uogų
(gali būti ir džiovintos)
3 l vandens
2-3 stiklinės cukraus (arba pagal skonį)
1 a.š. acto
- Ievos uogas nuskabyti nuo šakelių (būtinai, antraip galima apsinuodyti!), perrinkti ir nuplauti.
- Užvirinti vandenį, sudėti uogas, pagal skonį pasaldinti ir 3-5 min. pavirti ant mažos ugnies. Baigiant virti įpilti 1 a.š. acto (spalvai užfiksuoti), sandariai uždengti ir palikti keletui valandų, kol pritrauks.
- Kompotą patiekti atvėsintą. Jį virti rekomenduojama greitam suvartojimui. Rusijoje šeimininkės daro ievos uogų kompotus žiemai, tačiau juos būtina išgerti tą patį sezoną: jeigu kompotas su ievos uogomis stovi ilgiau negu metus, iš jų kauliukų pradeda išsiskirti nuodingos medžiagos, todėl pasenusiu kompotu galima apsinuodyti.
Apie šaltinius: šį kompoto variantą kažkada
radau Altajaus krašto virtuvei skirtame internetiniame puslapyje, kuris dabar
nebeveikia. Vienok labai panašių receptų internete galima rasti daugybę; kai
kuriuose ievos uogos derinamos su kitais vaisiais ir siūloma išsivirti,
pavyzdžiui, ievos uogų-erškėtuogių arba ievos uogų-obuolių kompotą.
O kaip atrodo ievos uogos, neteko matyti, koks jų skonis?
AtsakytiPanaikintiSveiki,
AtsakytiPanaikintina, jeigu perskaitytumėte ne tiktai receptą, o ir porą paragrafų prieš jį, tai rastumėte atsakymus į savo klausimus:)
Gerai nunokusios ievos uogos saldžiarūgštės, truputį traukia burną ir yra be galo kvapios. Yra juodos, blizgančios, turi didelį nevalgomą kauliuką. Jų gėrimas šiek tiek panašus į vyšnių kompotą, termiškai apdorojus sutraukiantis skonis beveik visiškai išnyksta.
Pati ieva laikoma arba nedideliu medžiu, arba dideliu krūmu. Kadangi jos žiedai kekiniai, tai ir uogos auga kekėmis, panašiai kaip serbentai. Labai svarbu nesumaišyti su šaltekšniu, kurio uogos nuodingos.
Keista, bet būtent pas Tave pirmąkart užmačiau šitą knygą (regis, ten, kur gal mažiausiai tikėjausi, o štai knygynuose niekad nepastebėjau) - suintrigavo! Vakar įsigijau, pradėjau skaityti, nerealiai užkabino, bet tenka pristabdyti tam, kad galėčiau būtent ją skaityti kitą savaitę traukiniu riedėdama į Peterburgą :)
AtsakytiPanaikintiRima, džiaugiuosi! Tikiuosi, kad pabaigusi skaityti būsi ne mažiau pakylėta negu pradėdama:) Tikrai puiki knyga, o ir vertimas geras, kas šiais laikais ne taip jau dažna.
Panaikinti