Kazlėkai grietinės padaže

Esu tokio amžiaus, jog dar puikiai prisimenu laikus, kuomet prekybos centruose šviežių grybų nepardavinėdavo; tiesą sakant, nebuvo nė prekybos centrų, tik mažutės, žemėmis atsiduodančios daržovių parduotuvėlės. Kiekvieną rudenį dauguma šeimų važiuodavo grybauti į miškus, o čia jau nuo patirties ir sėkmės priklausydavo, kiek ir kokių grybų kiekvienas parsiveš. Mūsų šeima grybauti mėgsta, tad grybų niekuomet nepritrūkdavo. Dabar atrodo šiek tiek keista - kiek atsimenu, visų rūšių grybai, išskyrus nebent džiovinimui skirtus baravykus, būdavo dedami į bendrą puodą. Tik žymiai vėliau, skaitydama Viljamo Pochliobkino pastabas apie baltarusių virtuvę, atkreipiau dėmesį, jog kitur surinktus grybus įprasta rūšiuoti, mat skirtingi grybai skirtingai ruošiami. Ką gi, kai kuriuos dalykus geriau sužinoti vėliau, negu niekada:) Šįkart nusprendžiau parašyti apie kazlėkus, mat mūsų krašte dabar pats jų augimo pikas. Tiesą sakant, tikrųjų kazlėkų (lot. Suillus luteus) nelabai mėgstu, o štai šiliniai kazlėkai (lot. Suillus granulatus) - visai kas kita, mat jie būna kur kas tvirtesni ir žymiai sveikesni negu papieviuose augantys jų giminaičiai.

Nors kazlėkas - gana plačiai paplitęs grybas, bet Vakaruose didelio pasisekimo jis neturi. Vakariečiai teigia, kad neryškus jų kvapas ir švelnus skonis neverti darbo, kurį tenka įdėti renkant, valant ir ruošiant šiuos grybus. O štai slavų kraštuose - Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Lenkijoje kazlėkai labai mėgstami ir vertinami tiek dėl skoninių savybių, tiek dėl gražios šviesios spalvos.

Rusijoje pats populiariausias būdas paruošti kazlėkus - juos marinuoti. Kai kurie rusai prisipažįsta, jog šviežių kazlėkų iš viso nėra ragavę, o štai be marinuotų neįsivaizduoja šventinio stalo. Kai kas tvirtina, kad su marinuotais kazlėkais, patiektais prie degtinės, gali konkuruoti tiktai rauginti agurkai. Vis dėlto kazlėkai Rusijos virtuvėje ne tiktai marinuojami. Iš kazlėkų verdama puiki šilkinė sriuba, gaminami padažai bei įdarai blynams ir, be abejo, jie kepami. Kazlėkus rusai beveik visuomet kepa/troškina su grietine (rus. маслята в сметане; маслята, тушенные в сметане; маслята, жаренные со сметаной ir pan.) ir dažnai deda ne tiktai svogūną, bet ir morką, kurios salsvumas labai gerai dera su šiais grybais. Beje, pastebėjau, jog tie, kurie nededa morkos, patiekalą paprastai gardina ne tiktai svogūnais, bet ir česnakais. Klasikinis priedas prie kazlėkų - virtos arba keptos bulvės, rečiau - bulvių košė. Patikėkite, labai gardu!

Nuotrauka Kristinos

Kazlėkai grietinės padaže

Ingredientai: (2 didelėms porcijoms)

400-500 g nuvalytų ir apvirtų kazlėkų

1 svogūnas

1 vidutinio dydžio morka

4 v.š. kokybiškos grietinės*

2-4 v.š. sviesto arba saulėgrąžų aliejaus (kepimui)

Druskos ir grūstų pipirų (pagal skonį)

Patiekianti: virtų arba keptų bulvių

1. Keptuvėje išlydyti sviestą arba įkaitinti saulėgrąžų aliejų (aš naudoju sviestą, nes jis, mano manymu, labiau dera su grietine). Sudėti smulkintus svogūnus ir per burokinę tarką sutarkuotą morką ir ant nedidelės ugnies troškinti, kol daržovės šiek tiek suminkštės, bet dar nepradės skrusti.
2. Į daržoves sudėti kazlėkus, pasūdyti ir pagardinti pipirais pagal skonį. Apvirti kazlėkai neturėtų pavandenyti, todėl juos užtenka apie 10 min. troškinti ant nedidelės ugnies (galima uždengtoje keptuvėje, bet nepamiršti pamaišyti).
3. Kai daržovės ir grybai bus visiškai minkšti, įdėti grietinės, išmaišyti ir dar porą minučių pakaitinti; nuo morkų padažas turėtų tapti gražios auksinės spalvos. Paragauti, ar netrūksta prieskonių ir leisti kelias minutes pastovėti prieš tiekiant į stalą.
4. Tiekti su virtomis arba keptomis bulvėmis kaip pagrindinį patiekalą.

*Geriausia, be abejo, naudoti šviežią kaimišką grietinę. Jeigu tokios negalite įsigyti, geriau pirkti riebią, kuri pakaitinta tirpsta, o ne sukreka į varškę, kaip kai ne kurių rūšių liesa grietinė. "Grietinės produktai" šiam patiekalui visiškai netinkami.

 

Recepto šaltiniai čia, čia ir čia.