2013 m. rugpjūčio 5 d., pirmadienis

Pieniška daržovių sriuba


Mama pienišką daržovių sriubą virdavo kiekvieną vasarą - kai tik pasirodydavo šviežios bulvės, morkos, kopūstai ir žirneliai. Žirneliai būdavo svarbiausias ingredientas, nes sovietiniais laikais apie šaldytus niekas nebuvo girdėjęs, tuo tarpu konservuoti čia netiko, o ir tie patys priklausė deficitų kategorijai. Tad sriuba buvo griežtai sezoninė ir per metus verdama vos du ar tris kartus. Tiesą sakant, netgi šiais laikais, kai kiaurus metus viename ar kitame pavidale galima įsigyti daugumos rūšių produktų, šią sriubą aš vis tiek verdu tik vidurvasarį, kai naujo derliaus daržovės būna geriausio skonio.

Ilgai maniau, kad pieniška daržovių sriuba priklauso tradicinei lietuvių virtuvei, tačiau vėliau ėmiau tuo abejoti, nes ne tiek jau daug teko sutikti žmonių, kurie ją būtų virę. Galiausiai aptikau šią sriubą knygose, skirtose mūsų regiono žydų (litvakų) virtuvei. Ar tai iš tiesų žydiška sriuba, ar ji priklauso patiekalų grupei, kuri gali būti įvardinta kelių mūsų krašte gyvenančių tautų kulinariniu paveldu? Juk tose pačiose knygose litvakų virtuvės dalimi įvardijami ir barščiai, ir šaltibarščiai, ir rūgštynių sriuba. Vienareikšmio atsakymo aš neturiu, o gal jo ir nėra, tačiau svarbiausia, kad sriuba išties labai gardi, lengva ir vasariška.

Dar keletas žodžių apie ingredientus: sriubą galima virti su šviežiais kopūstais arba be jų, tačiau tokiu atveju įprasta dėti didesnį kiekį žirnelių. Be to, knygose rekomenduojama į sriubą dėti moliūgų, tačiau tai padaryti gali būti keblu, nes vasaros pirmojoje pusėje seno derliaus moliūgai būna jau suvalgyti, o naujojo - dar neužderėję. Tad iš savo patirties galiu pasakyti: jeigu moliūgų turite, juos, be abejo, naudokite, o jeigu neturite - sriuba kuo puikiausiai pavyksta ir be jų. Beje, mama kai kada į šią sriubą vietoje moliūgų deda 1-2 v.š. ryžių, nedidelį svogūną ir beria saują susmulkintų krapų ir/ar petražolių.

Ir galiausiai apie gaminimo eigą: receptas rekomenduoja visas daržoves virti pasūdytame vandenyje, o joms pusiau suminkštėjus supilti pieną ir baigti virti sriubą; pabaigoje sriuba pagardinama sviestu. Esu taip virusi šią sriubą, bet kadangi mūsų šeima nemėgsta virinto pieno, vis dėlto grįžau prie seno patikrinto būdo: daržoves, išverdu mažame vandens kiekyje, ir tik tuomet supilu pieną bei jį truputį pakaitinu. Be to, sviestą dedu pradėjus virti sriubą ir jame pašutinu morkas - tuomet sriuba būna gražesnės spalvos.

Nuotrauka Kristinos

Pieniška daržovių sriuba

Ingredientai: (maždaug 6 porcijoms)

Produktų kiekiai orientaciniai, tokie, kokie nurodyti knygose, aš pati produktų nesveriu ir viską dedu iš akies.

200 g naujo derliaus bulvių (jeigu nededate kopūsto 300 g)
100 g naujo derliaus morkų
200 g moliūgo
200-300 g šviežių žirnelių (jeigu nedėsite kopūsto - 300-450 g)
Nebūtinai: 200 g naujo derliaus kopūsto
0,5 l pieno
Sviesto (pagal skonį)
Druskos, cukraus, pipirų pagal skonį

Jeigu mėgstate virintą pieną
  1. Visas daržoves nuvalyti, nuplauti, susmulkinti ir virti pasūdytame vandenyje (jo turi būti tik tiek, kad vos apsemtų daržoves). Kai daržovės bus apyminkštės, supilti pieną ir pabaigti virti.
  2. Patikrint, ar netrūksta prieskonių, pagardinti sviestu ir tuojau pat patiekti.
Jeigu nemėgstate virinto pieno
  1. Į puodą, kuriame bus verdama sriuba, dėti maždaug 2 v.š. sviesto, kai jis įkais, sudėti morkas ir ant nedidelės ugnies pašutinti, kol morkos truputį suminkštės.
  2. Sudėti bulves ir, jeigu naudosite, kopūstus. Užpilti maž kiekiu (kad vos apsemtų) verdančio vandens, pasūdyti ir virti apie 10 min. Tuomet sudėti moliūgus ir žirnelius ir virti, kol visos daržovės bus norimo minkštumo.
  3. Supilti pieną ir pakaitinti iki 80-90°C, tačiau nebeužvirinti.
  4. Patikrinti, ar netrūksta druskos, jeigu norite, galite pagardinti žiupsneliu cukraus ir/ar pipirų. Sriubą patiekti iš karto.
Recepto šaltiniai:
Цецилия Лебович, Ефим Майзель, Еврейская кухня, Рига: Латвийское общество еврейской культуры, 1991, с. 48.
Žydų valgiai, sudarė A. Pagirskaja, Vilnius: YAD, 1992, p. 38.

6 komentarai:

  1. Kaip įdomu, nežinojau, kad tai žydiškas receptas :) tai viena mano mėgstamiausių vasaros sriubų. Noriu tik pridurti, kad labai įdomus jūsų blogas ir džiaugiuosi visai neseniai jį atradusi.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Rennie, pirmiausia ačiū Jums už komplimentus! Nelabai drąsu buvo pradėti rašyti, kai jau egzistuoja tiek puikių tinklaraščių; mėginu ieškoti kažko naujo, ir kaskart labai džiaugiuosi sulaukusi palaikymo.

      O dėl šios sriubytės kilmės - nesu tikra, ar ji tikrai žydiška. Nors iš žydų lietuviai daug ko išmoko, betgi vyko tam tikri mainai, t.y. žydų šeimininkės bėgant laikui imdavo gaminti vietinius valgius, jeigu tik jie atitiko košerinio maisto reikalavimus. Tiesiog man irgi buvo įdomu, jog litvakai šią sriubą priskiria savo kulinarinei tradicijai. Viena mano knygų leista Latvijoje, vadinasi, ši sriuba verdama ir ten; nenustebčiau, kad, pavyzdžiui, Lenkijoje ji irgi būtų žinoma. O tarptautinis paplitimas lyg ir patvirtintų žydų virtuvės specifiką. Na, bet čia jau spėliojimų sfera:)

      Panaikinti
  2. Oooo šita sriuba pati geriausia! Nuostabūs vaikystės skonio prisiminimai. Ir kaip bebūtų keista, yra daug žmonių, kurie jos tiesiog negali pakęsti :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Asta, man irgi sunku įsivaizduoti, kad kam nors ši sriuba galėtų nepatikti:) Jeigu, žinoma, žmogus toleruoja laktozę ir mėgsta pieną.

    O neapykanta pieniškoms sriuboms, man atrodo, dažniausiai kyla todėl, kad susimauna virėjas. Sugadinti pienišką sriubą, mano galva, galima 3 būdais:
    1) užvirinti pieną ir mėginti įkišti tokią sriubą virinto pieno nemėgstantiems. Užvirinus pieną, dingsta jo natūralus saldumas, ima dėtis plėvelė ir t.t. - man asmeniškai neskanu. Ir atvirkščiai - kai kuriems žmonėms pienas skanus tiktai užvirintas. Mūsų namuose toks žmogus yra mama; jeigu verdame pienišką sriubą, ji savo porciją pila į nedidelį puodą ir užvirina, visi kiti šeimos nariai valgo su nevirintu pienu. Tad "pieno klausimas" čia, manau, esminis.
    2) Kažkodėl kai kurie žmonės įsivaizduoja, jog pieniškoms sriuboms nereikia prieskonių. Esu ragavusi beviltiškai prėskų ir neskanių pieniškų sriubų, nes žmonės nesusiprotėjo ten įberti nė kruopelės druskos ir cukraus. Beje, turiu retą šiais laikais privilegiją naudoti labai šviežią, tikrąja ta žodžio prasme saldų, nenugriebtą ir nepasterizuotą pieną - nereikia nė sakyti, kad jo skonis labai skiriasi nuo pirktinio. O juk pieniškos sriubos atsirado tais laikais, kai tiktai toks pienas ir buvo naudojamas. Todėl, mano galva, naudojant pirktinį pieną jo nė kiek nepasūdyti ir nepasaldinti - didelė klaida, nes sriuba būna tiesiog beskonė.
    3) Nekokybiškos ir/ar pervirtos daržovės (ir makaronai:) pieniškoms sriuboms žavesio tikrai neprideda.

    Susumuokime: užvirintas (ar neužvirintas) pienas, prieskonių trūkumas, neskanios daržovės - man užtektų ir vienos iš šių priežasčių nemėgti šios sriubos. Tokiais atvejais aš sakau: greičiausiai vieno ar kito patiekalo nemėgsta tie, kurie niekada neragavo jo teisingai paruošto. Bene dažniausia tą tenka sakyti "nemėgstantiems" šaltienos. Deja, tenka pripažinti, kad prastai pagamintos šaltienos ragauti tenka kur kas dažniau negu gerai pagamintos.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Labai ačiū už šį receptą. Po 30 metų pertraukos pirmą kartą valgiau pienišką daržovių sriubą - niekada jos nemėgau. O ši - nuostabi. Ir nesvarbu, kad žiema, daržovės nelabai šviežios, vis tiek ji labia gardi.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Sveiki,
    ačiū už gražius žodžius! Labai džiaugiuosi kad receptas Jums patiko ir sriuba pavyko. Man asmeniškai tai viena iš skaniausių sriubų, nors ir visai paprasta, todėl retkarčiais irgi išverdu ją žiemą. Tikiuosi, kad atėjus vasarai prisiminsite šį receptą ir išbandysite jį su naujo derliaus daržovėmis - geriau nebūna:)

    AtsakytiPanaikinti