2014 m. rugpjūčio 23 d., šeštadienis

Apversti meduoliniai keksiukai su razinomis



Kad ir kaip gaila būtų, jau  ima po truputį rudenėti, o ruošiantis rudeniui siūlau išsikepti keksiukų, kuriuos jauku valgyti tuomet, kai už lango lietingas ir/ar žvarbokas oras. Tiesą sakant, jie visai tiktų ir kalėdiniam laikotarpiui, bet jeigu esate visokiausių meduolių gerbėja ar gerbėjas, švenčių galite ir nelaukti. Tarkime, amerikiečiai, šiuos keksiukus kepantys ištisus metus, yra įsitikinę, kad rudenį juos valgyti ypač gerai :) 

Šiandieniniai keksiukai yra ypatingi dėl keleto priežasčių. Pirmiausia, žinoma, dėl turtingo skonio. Antra, tradiciškai jie patiekiami apversti ir nuglaistyti skystu, beveik permatomu glajumi. Teigiama, jog keksiukai apverčiami, kad į juos geriau įsigertų citrininis glaistas, bet labai gali būti, kad taip imta daryti tiesiog ieškant originalios saldumyno formos. Trečia, jie turi ypatingą vardą - tai Sailor Jack muffins (Jūreivio Džeko keksiukai) arba tiesiog Sailor Jacks (Jūreiviai Džekai). Šie kepinėliai netgi Amerikoje nėra tokie populiarūs ir visuotinai mėgiami kaip, pavyzdžiui, keksiukai su aguonomis. Jų gimimo vieta laikoma Oregono pakrantė, o bene labiausia jie siejami su istorine šeimynine kepykla Cannon Beach Bakery, kurią Conrad Christensen, imigrantas iš Danijos, įkūrė dar XX a. pradžioje. Panašu, jog dėl čia kepamų Sailor Jack keksiukų ir vietiniai žmonės, ir turistai lengvai kraustėsi iš proto, o kepykla, kaip ir galima tikėtis, niekam neišdavė ir iki šiol neišduoda receptūros paslapties. Konkuruojančios Šiaurės vakarų pakrantės kepyklos dėjo pastangas receptą atkurti, ir ėmė kepti savo Sailor Jack variantus. Dabar šių meduolinių keksiukų galima aptikti ne tiktai Oregono, bet ir Vašingtono ar Kalifornijos pakrančių kepyklėlėse; kai kas juos kepa ir kvadratėlių formos. Vis dėlto, vertinant Amerikos mastais, šis kepinys nėra labai paplitęs ir turi regioninio skanėsto statusą. 

Nuotrauka Kristinos

Dėl visų šių priežasčių aptikti patikimą Sailor Jack receptą nėra itin paprasta. Didžioji dauguma juos kepa pagal receptą, publikuotą knygoje King Arthur Flour Whole Grain Baking (2006), tik, žinoma, su įvairiausiais savais patobulinimais. Kadangi King Arthur Flour Company yra miltais prekiaujanti kompanija, ji vietoje 2 puodelių paprastų miltų siūlo naudoti 1 puodelį rupaus malimo kvietinių miltų ir po pusę puodelio avižinių miltų bei avižinių dribsnių. Tačiau taip greičiausia elgiamasi tik tam, kad būtų pareklamuoti atitinkami produktai. Aš - ir, kaip paaiškėjo, ne tiktai aš - patyriau, kad į keksiukus supylus porą puodelių paprastų kvietinių miltų, jie išeina kuo puikiausi. Vis dėlto, jeigu pasigendate įvairovės ir/ar stengiatės gyventi sveikuoliškai, galite dalį miltų keisti avižomis. Kiek rečiau internete galima rasti ir kitokių Sailor Jack receptūrų - pavyzdžiui, šią, siūlančią naudoti ne aliejų, o sviestą, grietinę ir kur kas didesnį prieskonių bei melasos kiekį. Vis dėlto aš rinkausi pirmąjį ir populiariausią variantą, nes pagal šį receptą gaminę žmonės tvirtino, kad keksiukai ne tikta gardūs, bet ir tokie patys, kaip ragauti Oregono pakrantėje. Ir iš tiesų, receptas labai vykęs.

Kadangi apie kitus ingredientus nėra ką daug kalbėti, tepridursiu, kad šiuos kepinėlius reikėtų brandinti, nes praėjus 1-2 paroms itin išryškėja visa prieskonių puokštė. Sakoma, kad keksiukai vadinami Sailor Jack, nes kadaise jūreivių žmonos juos kepdavusios ir dėdavusios vyrams į tolimas keliones jūra, ir kuo ilgiau keksiukai keliaudavo, tuo labiau gerėdavo jų skonis. Istorija graži, bet, man regis, mažai panaši į tiesą. Tačiau net jeigu ji sugalvota tik reklaminis tikslais, šie keksiukai vis tiek turi kažkokį romantišką prieskonį. Gardžių ir kvapnių akimirkų visiems, kurie susigundys jų išsikepti :)

Nuotrauka Kristinos


Sailor Jacks - apversti meduoliniai keksiukai su razinomis 

Gaminti keksiukus reikia pradėti iš vakaro. 

Ingredientai : (išeina apie 18 vidutinio dydžio keksiukų) 

½ puodelio* paprasto balto cukraus 
½ puodelio rudojo cukraus (aš naudojau Muscovado
1 a.š. druskos 
4 a.š. cinamono 
1 a.š. imbiero (aš smulkiai tarkavau šviežią imbiero šaknį)
1 a.š. smulkinto muskato riešuto 
½ a.š. grūstų gvazdikėlių 
1 puodelis vandens 
½ puodelio razinų 
2 v.š. melasos (ieškokite sveiko maisto parduotuvėse) 
2-2½ puodelio kvietinių miltų** 
1 a.š. sodos 
¾ a.š. kepimo miltelių 
½ puodelio neutralaus skonio ir kvapo aliejaus 
1 didelis kiaušinis 
Glaistui
1 puodelis cukraus pudros 
Citrinos sulčių 
Pieno 
  1. Į prikaistuvį suberkite baltą ir rudą cukrų, druską, cinamoną, imbierą, muskato riešutą ir gvazdikėlius. Viską gerai sumaišykite ir po truputį, vis pamaišydami, supilkite vandenį. Sudėkite nuplautas razinas ir melasą. Gautą mišinį užvirinkite, ant mažos ugnies pavirkite 5 minutes, nukaiskite ir uždengtą palikite pastovėti per naktį. Gautas mišinys turėtų būti tamsus, stipraus kvapo ir skonio, tirštokas. 
  2. Į dubenį suberkite persijotus miltus (iš pradžių tik 2 puodelius), į juos įmaišykite kepimo miltelius ir sodą. Supilkite lengvai paplaktą kiaušinį, aliejų ir iš vakaro paruoštą cukraus ir prieskonių mišinį. Viską gerai išmaišykite (kitaip negu kepant daugumą keksiukų, čia nereikia bijoti permaišymo). Tešla turėtų būti kaip vidutinio tirštumo grietinė - jeigu ji atrodo labai skysta, papildomai įmaišykite dar pusę puodelio miltų, antraip keksiukai prastai iškils. 
  3. Tešlą sukrėskite į paruoštas keksiukų formeles (aš naudojau metalinę 12-kos keksiukų formą, kurią ištepiau aliejumi, pabarsčiau miltais, o kiekvieno keksiuko dugną išklojau iškirptu kepimo popieriaus skridinėliu). Keksiukus kepkite 180ºC temperatūroje apie 20 min., arba kol jie gražiai pakils; stenkitės jų neperkepti, nes tuomet keksiukai gali būti sausi. 
  4. Keksiukus palikite formelėse apie 15 min., tuomet išimkite. Keksiukus apverskite ir sudėkite ant švaraus kepimo popieriaus lakšto. Kol keksiukai dar šiek tiek šilti, jų viršų ir šonus aptepkite skystoku glaistu, pagamintu iš cukraus pudros, citrinos sulčių ir pieno (aš sunaudojau maždaug pusės citrinos sultis ir pieno nepyliau, bet norintys saldesnio glaisto, gali naudoti apie 2 v.š. citrinos sulčių ir apie 3 v.š. pieno). Dalis glaisto turėtų susigerti, o likęs padengti keksiukus plonu, beveik permatomu cukraus sluoksneliu. Keksiukus sudėkite ant grotelių, kad galėtų nuvarvėti glaisto perteklius, o keksiukai iš visų pusių apdžiūtų. 
  5. Šių keksiukų skonis geriausia atsiskleidžia maždaug po 2 dienų, todėl prieš ragaujant reikėtų juos bent parą pabrandinti. Gardūs būna savaitę ir net ilgiau - jei tik sugeba tiek išlaukti :) Šiuos saldžius, turtingo skonio keksiukus siūlyčiau skanauti su kava. Greičiausia antro iš eilės nebesinorės, bet vieną suvalgysite su malonumu :)
* Šiame recepte 1 puodelis atitinka 250 ml. 
** Paprastus miltus galima keisti 1 puodeliu rupaus malimo kvietinių miltų + ½ puodelio avižinių miltų + ½ puodelio avižinių dribsnių (tikrų, ne greito paruošimo). Aš naudojai pusę kiekio 405D ir pusę kiekio 550D miltų.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia, čiačia ir čia.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą