2015 m. birželio 25 d., ketvirtadienis

Žemuogių sriuba su grietinėle



Gaila, kad per šias Jonines vėl pliaupė lietus. Tokiu oru tenka pamiršti laužus, vainikėlių plukdymus, paparčių žiedus ir dainas ant piliakalnio - netgi tada, kai turi brolį Joną. Visa laimė, kad rytas išaušo gražesnis už vakarą. Nusprendėme jį praleisti, puoselėdami kitą lietuvišką viduvasario tradiciją - išsiruošėme į mišką rinkti žemuogių.

Man miško žemuogės yra ko gero nuostabiausios uogos - jų kvapas, vaiski raudona spalva, saldumas nurungia daugelį įmantrių desertų. Šiais metais jaučiausi jų ypatingai pasiilgusi, nes pernai (bent jau mūsų kraštuose) žemuoges pakando šalnos ir jų paprasčiausia nebuvo, o darže augančios uogos, deja, nei savo kvapu, nei skoniu neprilygsta laukinėmis. Taigi, po poros metų vėl išsiruošti žemuogiauti buvo tikra šventė. Be valgymo malonumo, šis užsiėmimas mane visuomet sugrąžina į nerūpestingas vaikystės dienas, kai su broliais išbraidžiodavome visas pieveles ir pamiškes arčiau namų. Dabar žemuogiauti mokau savo vaiką, ir gera matyti, su kokiu džiaugsmu jis kaskart ruošiasi išvykoms į gamtą.

Nuotrauka Kristinos 

Na, o kai žemuogės jau surinktos, belieka jas gardžiai suvalgyti, ar ne? Šiandien papasakosiu, kaip žemuoges ruošdavo ir, laimei, teberuošia mano mama, kai nori mus palepinti. Tai kiek prašmatnesnis žemuogių su pienu variantas - man asmeniškai pats pačiausias. Mama dalį uogų visuomet sutrina, o dalį palieka sveikas - tuomet sriubos tekstūra būna labai maloni, o skonis intensyvus. Tačiau į tokią sriubą negalima pilti pieno, ypač jeigu jis liesas (o visas pirktinis toks ir yra), nes nuo sutrintų žemuogių rūgšties jį paprasčiausia sutraukia. Geriausias pasirinkimas čia - ne itin riebi grietinėlė, kurią trintos uogos šiek tiek sutirština, bet nepaverčia varške.

Dabar aš jau žinau, kad šalta žemuogių sriuba su pienu ar grietinėle valgoma ne tik Lietuvoje, bet ir aplinkiniuose kraštuose. Ir vis dėlto, kai jos paragauju, atrodo, kad burnoje juntu visas savo gyvenimo vasaras. Lietuviškas vasaras, praleistas senelių sodyboje, laukinėmis gėlėmis žydinčiose pievose ir miškuose prie Nemuno. Todėl šįkart nepasakosiu, kur ir kaip kitose šalyse gamina žemuogių sriubą. Kitą kartą. O dabar - sveikinimai visiems mano tinklaraščio skaitytojams sulaukus vasarvidžio. Ir, žinoma, patys širdingiausi linkėjimai Janinoms ir Jonams :) 

Nuotrauka Kristinos 



Žemuogių sriuba su grietinėle 

Ingredientai

Miško žemuogės 
Cukrus 
Grietinėlė (10% ar riebesnė)* 
Nebūtinai: sausainiai arba pyragas (patiekiant) 
  1. Uogas perrinkite, nuplaukite ir palikite kiaurasamtyje, kad nuvarvėtų vanduo. 
  2. Maždaug trečdalį visų uogų suberkite į dubenį (arba kelis dubenėlius). Dėkite 1-2 šaukštus cukraus ir sumaigykite šaukštu. Į tyrę suberkite likusias uogas ir atsargiai išmaišykite. Po truputį, vis pamaišydami, pilkite grietinėlę, kol sriuba bus norimo tirštumo. Labai daug grietinėlės pilti nereikėtų - užteks tiek, kad uogos būtų vos apsemtos. Atsiminkite, jog nuo trintų žemuogių netgi liesa grietinėlė šiek tiek sutirštės (bet nesukrekės kaip pienas) - taip ir turi būti. Paragaukite, ar užtenka saldumo, jeigu reikia, įberkite dar žiupsnį cukraus. 
  3. Valgykite šią sriubą tuojau pat - pačią vieną arba, jeigu norite, užkąsdami sausainiu a balto pyrago rieke. 
  4. Mama paprastai šią sriubą paruošia pavakariams, taip darau ir aš. Nors, tiesą sakant, žemuogių sriubai netinkamo laiko ko gero nėra :)
* Grietinėlės nekeiskite pienu: nuo trintų uogų rūgšties jį sutrauks, ir turėsite sukrekėjusį uogų užpilą. 

Nuotrauka Kristinos 

Svarbiausias recepto šaltinis: mano mama.

4 komentarai:

  1. Atsakymai
    1. Aušra, ačiū! Tokia jau ta lietuviška vasara - trumpa ir šiaurietiškai vėsi, bet graži ir kupina mažų malonumų. Laukinės žemuogės ir pievų gėlės - mano silpnybės, ir ko gero ne tik mano :)

      Panaikinti
  2. Kristina,tavo sriuba - tikra nostalgijos bomba :D

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. O taip! Man pačiai buvo be galo smagu kurti šitą įrašą - o tuo pačiu įsitikinti, kad nauja - tai pamiršta sena :)

      Panaikinti