2016 m. gruodžio 27 d., antradienis

Insbruko keksas



Kaip ir kasmet, vėl atėjo laikas pasveikinti su šventėmis visus, kurie čia užsuka. Tad - puikių, įdomių, sveikų, visokeriopai sėkmingų ir turtingų jums ateinančių metų! Ir, žinoma, aš labai džiaugsiuosi, jeigu kitąmet irgi būsite mano tinklaraščio skaitytojai :)

Vietoje atvirutės jums įdedu savo vyrų iškeptą meduolinį namą. Kaip ir gaminant šaltanosius, aš prie meduolinio namo projekto turiu teisę prisidėti tik minimaliai, t.y. jeigu noriu, galiu atlikti tokius pagalbinius darbus kaip baltymų glajaus išplakimas. Na, o paties namo projektavimas, kepimas, statyba ir dekoravimas mūsų namuose laikomas vyrišku darbu. Ir gerai - man lieka daugiau laiko kitiems užsiėmimams, kurių prieš šventes, kaip žinia, netrūksta. Juo labiau, kad šiais metais viskas susidėliojo kiek kitaip negu iš pradžių planavau. Negalėjau atsidžiaugti, jog meduoliais, kūčiukais bei kai kuriais kitais kepiniais pasirūpinau iš anksto, ir jeigu ne vyro bei sūnaus atkaklumas, meduolinis namas mūsų namuose tikrai nebūtų atsiradęs. 

Nuotrauka Kristinos

O kad įrašas nebūtų visiškai striukas, štai jums dar vienas šventinis receptas. Taip taip, vieno iš tų kepinių, kuriuos galima kepti, likus kelioms dienoms ar net porai savaičių iki vaišių. Manau, tokie receptai labai praktiški. Bent jau aš, pamačiusi pastabą, jog iškeptas pyragas gali stovėti "amžinybę", iš karto juo susidomiu - juk tai reiškia, jog desertą galiu paruošti bet kuriuo man patogiu laiku, o patiekti tuomet, kai to prireiks. Kaip tik tokiais privalumais ir pasižymi Insbruko keksas (vok. Innsbrucker Kuchen).

Insbruko kekso receptą radau poroje mažų knygelių, kurias įsigijau ne kur kitur, o pačiame Insbruke. Insbrukas, kaip ir visi Austrijos miestai, mano atmintyje beveik "žaislinis" - dailus, švarus, santūriai spalvingas, įsikūręs jaukiame žalių kalnų slėnyje. Ar žinojote, kad XX a. pirmojoje pusėje šiame mieste studijavo daug Lietuvos šviesuolių? Kadangi domėjausi vieno kūrėjo gyvenimu, pirmiausia aplankiau su juo susijusias vietas - Insbruko universiteto Teologijos fakultetą, prie jo prisiglaudusią Jėzuitų bažnyčią ir t.t. Tačiau austriški desertai irgi buvo ne paskutinėje vietoje :) Todėl dabar, kai vartau Insbruke pirktas receptų knygeles, prieš akis iškyla ne tiktai žavinga miesto panorama, bet ir svetingos austriškos kavinukės. Tiesa, vasarą dažnesnis pasirinkimas buvo ledai (nepriekaištingi), o štai keksas, kvepiantis vanile, rome mirkytomis razinomis ir cukatomis - visa savo esybe žiemiškas kepinys. 

Nuotrauka Kristinos

Mano turimi receptai vienas nuo kito skiriasi ne per daugiausia. Maria Drewes, itin autoritetinga autorė, vadinama Tirolio virtuvės ambasadore, rekomenduoja kepti kiek paprastesnį, tik razinomis, šviežia citrinos žievele, romu ir vanile gardintą Insbruko keksą. Maria Gruber išlaiko beveik identiškas pagrindinių produktų proporcijas, bet pateikia jas ne gramais, o puodeliais ir šaukštais, kas bylotų apie angliško knygelės vertimo pritaikymą turistų iš JAV poreikiams. Be to, Insbruko keksą ji siūlo papildomai pagardinti cukatomis, t.y. cukruotomis apelsinų ir citrinų žievelėmis. Cukatomis čia vadinami ne sausi, mažyčiai žievelių trupinukai, kurių lengviausia rasti mūsų parduotuvėse, bet nedideli, kiek lipnūs citrusinių vaisių kubeliai. Jų galima įsigyti didesniuose prekybos centruose (Dr.Oetker ir kitų firmų), tačiau jeigu nerasite cukatų, kepdami Insbruko keksą, puikiai apsieisite ir be jų.

Aš namuose turėjau kelias dėžutes cukatų, tai jas ir panaudojau. O paties kekso struktūrą nupasakoti gana painu. Jis purus, trapus, bet nepasakyčiau, kad riebus ar labai drėgnas. Atvirkščiai, keksas gal net šiek tiek primena šakotį - turbūt dėl didelio kiaušinių, dedamų į tešlą, kiekio. Spėju, jog kai tik todėl šį keksą, suvyniotą į popierių ar aliuminio foliją, galima išlaikyti ilgesnį laiką.

Yra tokių kepinių, kuriuos man norisi ragauti būtent per Kalėdas - tarkime, šis keksas arba pernykštis austriškas aguoninis keksas. Tačiau iš tikrųjų, tai nėra jokia taisyklė - jeigu pasigendate jaukaus, žiemiško kepinio, gardaus kąsnelio prie arbatos žvarbiais vakarais, šie keksai tiks nebūtina šventiniam laikotarpiui - kur kas svarbiau, kad šventės būtų jūsų širdyse. 

Nuotrauka Kristinos



Innsbrucker Kuchen - Insbruko keksas

Razinas romu geriausia užpilti iš vakaro.

Ingredientai*:

80 g razinų
4-5 v.š. romo (galite keisti kitokiu kvapniu alkoholiu)
200 g kambario temperatūros sviesto arba margarino (ir dar šiek tiek kepimo formai ištepti)
200 g smulkaus cukraus
6 kiaušiniai
Žiupsnelis druskos
1-2 a.š. vanilės ekstrakto (arba žiupsnelis Burbono vanilės, arba šaukštelis vanilinio cukraus)
1 citrinos nutarkuota žievelė 
Nebūtinai: 100-120 g apelsinų ir/ar citrinų cukatų 
300 g kvietinių miltų (405D; ir dar šiek tiek kepimo formai pabarstyti)
2 a.š. kepimo miltelių 
  1. Razinas nuplaukite karštu vandeniu, nusausinkite, užpilkite romu, išmaišykite, uždenkite ir palikite bent valandai (o geriausia kelioms, pavyzdžiui, per naktį), kad išbrinktų ir taptų kvapnios. 
  2. Sviestą išsukite su cukrumi, kol pabals, o masė taps puri. Po vieną įmuškite kiaušinius, kaskart gerai išsukdami. Įmaišykite druską, vanilę, nutarkuotą citrinos žievelę, rome išmirkytas razinas (su visu likusiu romu) ir, jeigu naudosite, cukatas. Persijotus miltus sumaišykite su kepimo milteliais, suberkite į tešlą ir atsargiai išmaišykite, kol neliks sausų miltų. Stenkitės tešlos nepermaišyti ir neplakti, kad ji neprarastų purumo.
  3. Supilkite tešlą į pailgą kekso formą, išteptą sviestu (arba maltais džiūvėsėliais), išklotą kepimo popieriumi ir pabarstytą miltais. Kepkite 170ºC apie 1 val., arba kol keksas gražiai pakils, įtrūks, o į vidurį įsmeigtas ir ištrauktas medinis pagaliukas bus visiškai švarus. Tikslaus laiko čia pasakyti neįmanoma, tai priklauso nuo orkaitės, kepimo formos ir t.t. Mano orkaitė nelabai kaitri, aš keksą kepiau 180ºC apie 1 val. 20 min.
  4. Išimtą keksą šiek tiek pravėsinkite kepimo formoje, tuomet išimkite ir baikite vėsinti ant grotelių. Jeigu norite, prieš nešdami į stalą galite apsijoti cukraus pudra. 
  5. Šį keksą galima kepti iš anksto, gerai atvėsinti, suvynioti į popierių ir aliuminio foliją ir laikyti kelias dienas ar net savaites.
*Maria Gruber siūlo šiam keksui naudoti 6 kiaušinius, ¾ puodelio sviesto, ¾ puodelio cukraus, 2½ puodelio miltų ir visus aukščiau išvardintus prieskonius. Puodelio tūris knygelėje nenurodytas, bet panašu, jog čia kalbama apie 237 ml amerikietiškus puodelius. Keksą kepti siūloma 50-60 min. 360ºF temperatūroje.

Recepto šaltinis:
Maria Drewes, Tyrolean Cookbook, Innsbruck: Verlagsanstalt Tyrolia, 2010, p. 90. 
Maria Gruber, Tyrolean Specialities, Innsbruck: Kompass, 2012, p. 64-65.

1 komentaras:

  1. Živilė paliko komentarą jūsų pranešime "Insbruko keksas":

    Ir jus su šventėmis! Linkiu įkvėpimo bei dar daugiau skanių ir įdomių receptų ateinančiais metais :)

    Živile, atsiprašau, netyčia ištryniau Tavo komentarą :( Tik pašte liko, tai perkeliu.
    Labai ačiū už gražius sveikinimus ir palinkėjimus! Stengsiuosi, smagu žinoti, jog yra žmonių, kurie laukia naujų įrašų šiame tinklaraštyje :)

    AtsakytiPanaikinti