Švediški imbieriniai meduoliai

Ko gero dauguma mano skaitytojų jau seniai susiplanavo šventinį valgiaraštį. Ir vis dėlto aš nusprendžiau, jog dar be per vėlu paskelbti švediškų kalėdinių meduolių (o gal reikėtų sakyti - imbierinių sausainių?) receptą. Mat šių kepinių nebūtina brandinti, juos galima valgyti ką tik iškeptus. Iš pradžių meduoliai būna trapūs ir traškūs, o pastovėję porą dienų suminkštėja, atsiskleidžia visi į tešlą sudėtų prieskonių kvapai. Tad jeigu ruošiatės į svečius ir planuojate nusivežti namuose iškeptų skanėstų (tik dar nežinote, kokių), arba jeigu tarpušvenčiu ketinate ką nors smagaus nuveikti su atostogaujančiais vaikais, arba jeigu turite porą laisvesnių valandėlių ir norite pradžiuginti namiškius - šis receptas jums tikrai pravers. 

Nuotrauka Kristinos

Švedai meduolius valgo visą gruodžio mėnesį: tai ne tik didžiųjų žiemos švenčių, bet ir Advento stalo puošmena. Advento susiėjimai ir vaišės (šved. adentskaffe) neįsivaizduojami be meduolių, kavos ir karšto vyno su prieskoniais (šved. glögg). Štai kodėl švediškų meduolių receptūros sukurtos taip, kad meduolius pavyktų iškepti greitai, o jie patys būtų tinkami iškart dėti ant stalo. Į daugumą kitų šalių tradicinių kalėdinių meduolių nededami jokie riebalai, todėl jų tešla minkoma prieš kelis mėnesius, meduoliai kepami gerokai prieš šventes ir brandinami, kol suminkštės. Tuo tarpu į švediškų meduolių tešlą įeina nemažai sviesto ir (dažniausia, bet ne visuomet) pilama riebios grietinėlės ar dedama keli šaukštai grietinės. Kaip tik dėl to meduoliai iš karto primena sausainius, kurie ir be brandinimo tirpsta burnoje. 

Nuotrauka Kristinos

Kas gi skiria švediškus meduolius nuo kitų sausainių rūšių? Pirmiausia - prieskoniai. Į meduolių tešlą dedama nemažai imbiero, cinamono, muskato riešuto, gvazdikėlių, kardamono, kvapiųjų pipirų ir pan. - prieskonių mišiniai įvairuoja, priklausomai nuo konkretaus recepto. Dėl didelio kiekio brangių, egzotiškų prieskonių švedai senovėje meduolius laikė ne tik skanumynu, bet ir ypatingu vaistu, gydančiu įvairiausius negalavimus, pradedant susopusiu pilvu, baigiant depresija. Be to, tikėta, jog tai afrodiziakai bei patikima kosmetinė priemonė grožiui puoselėti - svarbu buvo jų valgyti kuo daugiau. Taip, buvo laikai, kai žmonės turėjo didesnių problemų negu pergyventi dėl glitimo ir angliavandenių :)

Antra, švediškų meduolių tešla dažniausia saldinama ne paprastu baltu cukrumi, kaip kepant kitus sausainius, o tamsiu cukraus sirupu. Pastarasis kepiniams suteikia gražią tamsią spalvą ir karamelės prieskonį. Receptuose anglų kalba gana dažnai toks sirupas vadinamas melasa, o tai įneša šiokios tokios painiavos. Mat skandinavai melasa vadina sąlygiškai skystą ir lengvą cukraus sirupą, o ne labai tirštą, tamsų, šiek tiek karstelėjusį cukraus produktą, kurį britai įvardija kaip treacle arba molasses. Tiesa, šiais laikais švedai ir kitos šiaurės šalys yra sukūrusios ne vieną receptą, kuriame vietinį produktą galima (ar net rekomenduojama) keisti britų melasa, tačiau klasikiniai meduoliai vis dėto yra kepami su skandinavišku cukraus sirupu. Lietuvoje tamsaus cukraus sirupo (Dansukker firmos) aš randu pirkti Prismos parduotuvėje; kažkodėl kitur būna tik labai šviesaus bei auksaspalvio. 

Šiais laikais kepami įvairiausių formų švediški meduoliai, tačiau tradiciškai tarp jų turėtų būti vyro, moters, kiaulės, ožkos, žirgo, širdies, žvaigždės pavidalo meduolių. Už klasikinių formų meduolių slepiasi senosios simbolinės jų reikšmės (pavyzdžiui, kiaulės pavidalo meduoliai mena ikikrikščioniškas apeigas, kai viduržiemį dievams buvo aukojamas šernas, prašant švelnių žiemos orų ir ankstyvo, šilto pavasario). Aš jau ne vienerius metus kolekcionuoju meduolių formeles, ir, žinoma, jas naudoju. Ne visas formeles lengva nusipirkti pirmoje pasitaikiusioje parduotuvėje. Antai neseniai mano draugė Rūta iš Stokholmo parvežė ožio pavidalo formelę, tuo labai mane pradžiugindama (dar kartą ačiū, Rūta!). Taigi, šiais metais prikepiau daug meduolinių ožkelių, o Rūta prisipažino, kad net Švedijoje rasti tradicinių formelių nėra labai paprasta, ypač tiems, kurie į miestą atvažiuoja vos porai dienų ir jo gerai nepažįsta. Tačiau kokios formos meduolius bekeptumėte, jų skonis dėl to nenukentės. Jeigu neturite jokių, tiesiog išspauskite apversta taure apskritimus, o iškepę juos papuoškite glaistu - meduoliai bus ir šventiški, ir puošnūs. 

Švedijoje ožka - svarbus kalėdinis simbolis ir atributas. Ikikrikščioniškais laikais ožkos buvo siejamos su Toru - esą būtent jos traukė griaustinio dievo vežimą. Krikščioniškoje Švedijoje ožka tapo geradare, dalijančia Kalėdų dovanas. Štai kodėl šioje šalyje Kalėdų ožka (šved. Julbock) taip mėgstama - šiaudinėmis ožkų figūrėlėmis puošiama eglutė, kepami ožkų pavidalo meduoliai ir t.t. Gävle miestas Švedijoje nuo 1966 m. garsėja tuo, kad kasmet pasipuošia gigantiška šiaudinės ožkos skulptūra, o miestelėnai stengiasi ją kaip įmanydami ilgiau išsaugoti. Tačiau kone kasmet atsiranda tvarkos sergėtojus apmulkinančių piktadarių, kurie skulptūrą sunaikina, dažniausia - sudegina. Kaip ten bebūtų, Gävle miestas pateko į Gineso rekordų knygą kaip didžiausių ožkų savininkas, o miesto gyventojai nenuleidžia rankų ir kasmet sukuria vis naują šiaudinę ožką, tikėdamiesi, kad ji išstovės ilgiau už savo pirmtakes. Foto iš čia.

Keli žodžiai apie papuošimus. Jeigu meduoliai kepami ir patiekiami prie kavos eilinę dieną, jie dažniausia išvis nedekoruojami. Tačiau jeigu norite jais papuošti šventinį stalą, nepatingėkite pasigaminti trupučio glaisto - net jeigu papuošite tik dalį (tarkime, trečdalį) meduolių ir sumaišysite juos su nepuoštais, kepiniai vis tiek atrodys prašmatniai. Tačiau jeigu turite valandėlę laiko ir konditerinį maišelį (arba konditerinį švirkštą), galite puošti visus meduolius - o paskui klausytis valgytojų komplimentų :) Tiesą sakant, meduolius galite papuošti net tada, jeigu neturite specialių įrankių - pavyzdžiui, aptepdami visą meduolio paviršių plonu glaisto sluoksniu, o tuomet pavarstydami jį pabarstukais, smulkintais riešutais, cukruotomis apelsinų žievelėmis, šokolado drožlėmis, aguonomis ar pan. Žodžiu, tai tik jūsų fantazijos reikalas. Aš nemoku gražiai puošti kepinių, bet, tiesą sakant, per daug ir nesistengiu šito meno išmokti - ypač dailiai išpuošti tortai, pyragaičiai ar sausainiai man asocijuojasi su profesionalia virtuve, o jos atkurti savo namuose neturiu tikslo. Tačiau net visai paprastai dekoruoti naminiai kepiniai suteikia daug džiaugsmo, pirmiausia vaikams. Taigi, jeigu sugebu aš, sugebėsite ir jūs, ir ko gero atliksite šį darbą kur kas dailiau.

Nesvarbu, ar meduoliai bus papuošti, ar nepuošti, vaikams ir suaugėliams džiaugsmo gali suteikti ir ypatingas švediškų meduolių valgymas. Sakoma, jog paėmus meduolį, reikia jį pirmiausia dėti į delną, sugalvoti norą, o tuomet spustelėti į kepinėlio centrą kitos rankos smiliumi - jeigu meduolis sulūš į tris dalis, noras išsipildys :) 

Nuotrauka Kristinos

Iš žemiau pateikto recepto suminkysite nemažą rutulį tešlos ir iškepsite didelį dubenį meduolių. Tikslaus jų skaičiaus pasakyti neįmanoma, nes tai priklausys nuo to, kokio plonumo tešlos lakštą iškočiosite, kokios formos meduolius darysite ir pan. 

Pepparkakor - švediški imbieriniai meduoliai 

Tešlą meduoliams geriausia užminkyti iš vakaro. 

Ingredientai: (išeis didelis dubuo meduolių) 

100 g sviesto

200 g rudo cukraus (aš naudoju smulkų šviesiai rudą)

100 ml tamsaus cukraus sirupo

100 ml riebios grietinėlės*

2 a.š. imbiero**

2 a.š. malto cinamono

2 a.š. grūstų gvazdikėlių

~ 4 puodeliai (1 puodelis - 250 ml) kvietinių miltų (aš naudoju 550 D, tada meduoliai geriau išlaiko savo formą)

2 a.š. sodos

Glaistui:

1-2 kiaušinių baltymai

~½ a.š. citrinos rūgšties

Cukraus pudros

Nebūtinai: kakavos ir/ar maistinių dažų 

1. Sviestą sudėkite į didelį metalinį dubenį, ištirpinkite ant mažos ugnies, tuomet į jį suberkite cukrų, supilkite tamsų cukraus sirupą ir grietinėlę (arba grietinę), sudėkite prieskonius. Gerai išmaišykite, galite trumpai pašildyti, kad cukrus ištirptų arba beveik ištirptų.
2. Maždaug 1 puodelį miltų sumaišykite su soda ir suberkite į skystus ingredientus. Maišydami (iš pradžių šaukštu, paskui ranka) po truputį berkite daugiau miltų - jų reikės tiek, kad tešla būtų minkoma. Tikslaus miltų kiekio pasakyti neįmanoma, nes gali skirtis miltų drėgnumas, grietinėlės riebumas, sviesto sudėtis ir t.t. Svarbiausia, kad tešla būtų nei per kieta, nei praskydusi. Ji turėtų būti lipnoka: po kelių valandų brandinimo šaldytuve, miltai išbrinks, riebalai atšals, o tešla sutvirtės ir taps kočiojama.
3. Kad užminkyta tešla neapdžiūtų, kruopščiai suvyniokite ją į maistinę plėvelę. Šaldytuve tešlą galima laikyti per naktį arba ilgiau. Jeigu neturite laiko brandinti tešlos, palaikykite ją šaldytuve bent 4-5 val. 
4. Subrendusią tešlą padalinkite į 4-6 dalis. Kiekvieną dalį dėkite ant miltuoto paviršiaus ir plonai iškočiokite - iškočiotas tešlos lakštas turėtų būti apie 3-4 mm storio. Jeigu reikia, tešlos paviršių kočiodami pabarstykite miltais, žiūrėkite, kad ji neliptų nei prie stalo, nei prie kočėlo. Iš tešlos išspauskite norimos formos sausainius, dėkite juos į didelę negilią skardą, išklotą kepimo popieriumi, ir kepkite 200ºC temperatūroje apie 5 min. (priklausomai nuo jūsų orkaitės kaitrumo, kepimo laikas gali skirtis). Kol kepa vieni meduoliai, paruoškite kitus. Iškepusius meduolius išimkite su visu kepimo popieriumi ir leiskite jiems pravėsti - vėsdami jie sutvirtės ir atšoks nuo kepimo popieriaus. Į skardą tuo tarpu tieskite antrą kepimo popieriaus lakštą, išdėliokite meduolius, juos kepkite ir t.t. - tol, kol iškepsite meduolius iš visos tešlos.
5. Jeigu norite, atvėsusius meduolius galite nuglaistyti. Kiaušinio baltymą ar baltymus išplakite iki standžių putų. Po truputį berkite cukraus pudrą (iš pradžių reikės maždaug 1 puodelio), sudėkite citrinos rūgštį. Plakite, pagal poreikį papildomai įdėdami cukraus pudros ir citrinos rūgšties, kol gausite baltą, purų, tirštos grietinės konsistencijos glaistą. Jeigu glaistas bus per skystas, jis ilgai ir prastai džius, jeigu pernelyg tirštas, su juo bus sunku dirbti. Per skystą glaistą tirštinkite cukraus pudra, per tirštą atskieskite šaukšteliu citrinos sulčių arba keliais lašais virinto vandens. Nerekomenduočiau citrinos sulčių naudoti glaistui parūgštinti - jos labai atskiedžia masę, tada reikia papildomai cukraus pudros, o glaistas ir vėl tampa per saldus. Tuo tarpu citrinos rūgšties milteliai išsprendžia šią problemą, nes glaistą galima daugiau ar mažiau parūgštinti, bet jo neatskiesti. Paruoštą glaistą galima sudėti į konditerinį maišelį arba konditerinį švirkštą ir išspausti ant meduolių norimus raštus. Kitas būdas - glaistą tepti ant meduolių, o tuomet juos apibarstyti pabarstukais, šokoladu, cukruotomis apelsinų žievelėmis ir t.t. Jeigu norite, paruoštą glaistą galite padalinti į kelias dalis ir maistiniais dažais nudažyti jį norimomis spalvomis. Iš natūralių produktų, patarčiau naudoti nebent kakavą, mat į glaistą įpylus skysčio (pavyzdžiui, spanguolių sulčių), glaistas nusidažo, bet per daug praskysta, vėliau blogai džiūva, meduoliai tampa lipnūs, nors ir spalvoti, bet neišvaizdūs.

* Vietoje grietinėlės galite naudokite rūgščią grietinę, kuri padės nugesinti sodą (esu taip dariusi, pasiteisino).

** Nerekomenduočiau pirkti malto imbiero, nes jis būna visai išsikvėpęs. Sveikų džiovintų imbiero šaknų būna specializuotose prieskonių parduotuvėse, jas sugrūdus ar sumalus, imbiero skonis ir kvapas atsiskleis žymiai labiau. Kitas mano mėgstamas būdas - naudoti šviežią imbiero šaknį, ją labai smulkiai sutarkuojant maža tarka (nesutarkuojamų kietų plaušų į tešlą nedėkite).

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis:

Annica Triberg, Per Ranung, Tore Hagman, Very Swedish, Bokförlaget Max Ström, 2007, p. 128-129.