Persiška sedulų uogienė

"Sedulėlė prie miško / Saulės auksu aptiško..." - taip prasidedantis eilėraštis kadaise buvo įdėtas į pradinių klasių elementorių. Neatsimenu, kas jo autorius ar autorė, bet mano broliui anuomet šį tekstą reikėjo išmokti atmintinai. Mokėsi jis kiekvieną vakarą, ilgai ir nuobodžiai, gal pusantros savaitės, bet eilėraštis niekaip nepasidavė. Išmoko jį ko gero visi šeimos nariai, išskyrus vargšą brolį, ir situacija iš dramatiškos po truputį ėmė darytis komiška. Nors nuo to laiko praėjo jau daugiau negu dvidešimtmetis, vis dar kartais pasijuokiame iš to epizodo ir iš to, kad broliui tai buvo sunkiausia užduotis per visus mokyklinius - o gal ir universitetinius - metus :) Kai dabar pagalvoju, galbūt vaikui šis poetinis kūrinys buvo toks sudėtingas todėl, kad nė vienas iš mūsų dorai neįsivaizdavo, nei kas ta sedula, nei kaip ji atrodo. Mat Lietuvoje auga tik vienos rūšies - raudonoji sedula (lot. Comus sanguinea) - ir tai retai kur. Bent jau aš laukinėje gamtoje sedulos nemačiau, o gal jos paprasčiausia nepažinau.

Nuotrauka Kristinos

Tačiau šiandien verčiau parašysiu apie geltonžiedę sedulą (lot. Comus mas), kuri angliškai žinoma gražiu Cornelian cherry vardu (liet. Karneolio vyšnios; kas nesusidūrė, karneolis - raudonas pusbrangis akmuo); na, o gruzinų virtuvės gerbėjai ją galbūt geriau žino kaip kizilą (rus. кизил). Lietuvoje sedulą augina sodininkai mėgėjai. Man sedulos uogų iš savo sodo atvežė anyta, tačiau net jeigu jūsų šeima niekaip nesusijusi su žemės ūkiu, turbūt rudenį šių uogų nesunkiai rastumėte turguje. Geltonžiedė sedula - į slyvą panašus medelis, gausiai vedantis skaisčiai raudonas, alyvuogės dydžio ir formos, rūgščias uogas su kauliukais. Iš jų Rytų virtuvėje nuo neatmenamų laikų gaminami padažai, uogienės, šerbetai ir t.t., jos džiovinamos, marinuojamos, o šiais laikais ir šaldomos - žodžiu, plačiai naudojamos virtuvėje. Šįkart aš gaminau saldžiarūgštę rytietišką uoginę. Ją, kaip ir batatų džemą, galima valgyti ne tiktai su desertais, bet ir su sūriais, o sūrių ir uogienės derinį aš labai mėgstu.

Apie šią uoginę labai daug nėra ką pasakyti - ji kvepia rytietiškais prieskoniais ir yra gražios vaiskios spalvos, kurią užfiksuoti ir išlaikyti padeda laimo/citrinos sultys. Saldumą galima reguliuoti pagal savo skonį, bet sedulos uogos pakankamai rūgščios, todėl uogų (be kauliukų) ir cukraus proporcija 1:1 šiuo atveju pasiteisina. Priklausomai nuo virimo būdo, uogienė gali būti skirtingos tekstūros. Ruošiant tradiciškai, iš anksto išverdamas cukraus sirupas, o uogos iškaulinamos - supylus sirupą ant uogų ir jas pavirus, uogienėje lieka sedulų gabaliukų, t.y. ji sutirštėja, bet nesuverda į vientisą tyrę (nebent uogienę pertrintumėte per sietelį ar panaudotumėte smulkintuvą). Ir atvirkščiai - uogas iš pradžių pavirus, o tuomet pertrynus per sietelį, kad atsiskirtų kauliukai, uogienė iš karto bus tyrės pavidalo, todėl cukraus sirupo virti nėra būtina, jį galima dėti tiesiai į uogienę. Recepto šaltinyje aprašyti abu šie būdai. Aš sedulas ruošiau senuoju būdu, nes labai nemėgstu trinti per sietelį uogų su kauliukais, bet išvirtą uogienę vis tiek pertryniau smulkintuvu, nes man norėjosi vientisesnės jos tekstūros. Šilta, ką tik iškepta rytietiška duonelė, sviestas, fetos sūris ir sedulų uogienė buvo puikūs savaitgalio priešpiečiai kaime - bet tokį užkandį tiktų valgyti bet kuriuo dienos metu :)

Nuotrauka Kristinos

Moraba-ye Zoghal Akhteh - persiška sedulų uogienė 

Ingredientai: (išeina apie 0,75 l uogienės) 

~ 1 l sedulos uogų su kauliukais (~ 500 ml be kauliukų) 

500 ml cukraus 

250 ml vandens 

1 laimo sultys (aš naudojau mažą citriną) 

2 v.š. rožių vandens 

¼ a.š. grūstų kardamono sėklų

1. Išvirkite cukraus sirupą: cukrų užpilkite vandeniu, užvirinkite, sumažinkite ugnį ir virkite apie 15-20 min., arba kol sirupas šiek tiek sutirštės. Tuomet nukaiskite ir palikite, kad atvėstų. 
2. Iškaulinkite sedulos uogas. Tradiciškai kauliukai išimami iš nevirtų uogų - taip, kaip mes juos išimame iš vyšnių*. [Kitas būdas - nuplautas uogas su kauliukais užpilti vandeniu, užvirinti, pavirti apie 15 min. ir pertrinti jas per sietelį, žr. recepto originalą. Aš uogas iškaulinau prieš virdama, todėl antrojo būdo pliusų ir minusų plačiau pakomentuoti negaliu.] 
3. Uogas be kauliukų sudėkite į puodą (aliuminis netiks), užpilkite cukraus sirupu. Sudėkite kardamoną, supilkite laimo/citrinos sultis. Užvirinkite, pavirkite apie apie 5 min., sumažinkite ugnį ir supilkite rožių vandenį. Virkite 20-30 min., arba kol uogienė sutirštės. Jeigu norite uogienės be uogų gabaliukų, maždaug po 20 min. uogienę galite nukaisti, iki vientisos tyrės sutrinti smulkintuvu ir vėl užvirinti; pavirkite, kol bus norimo tirštumo. 
4. Atvėsintą uogienę supilkite į stiklainius ir saugokite vėsioje vietoje. 
5. Saldžiarūgštę sedulų uogienę gardu valgyti kaip desertą su balta duona, arba kaip užkandį su dar šilta rytietiška duona (aš kepiau nan), sviestu ir/ar fetos sūriu.

* Likusius kauliukus galima užpilti vandeniu, pavirti apie 15 min., nukošti, atvėsinti, pasaldinti ir pagaminti saldžiarūgštę gaivą.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis čia.