Medlievos uogų ir aviečių pudingas

Retkarčiais pajuokauju, kad neįdomiausi ir nenaudingiausi augalai, kuriuos žmonės augina savo soduose, yra visokių rūšių tujos (už kurias, beje, jie dar ir brangiai moka). Vis dėlto Jurgita, kuri apie landšafto dizainą išmano kokį 1000 kartų daugiau negu aš, paaiškino, kad tujos soduose reikalingos, nes yra visžaliai augalai, užtikrinantys, kad net žiemą sodas neatrodytų beviltiškai. Paaiškinimas, be abejo, geras ir logiškas, todėl reikia tik džiaugtis, kad Lietuvoje vis daugiau rūpinamasi gražia aplinka. Bet aš pati, matyt, nesu jokia estetė, nes tuja būtų paskutinis medis, kurį sugalvočiau pasodinti. Didžiuliame mūsų šeimos sode, paveldėtame dar iš prosenelių, be tradicinių obelų, kriaušių, slyvų ir vyšnių, auga liepos, rojaus obelaitės, lazdynai, graikiniai riešutmedžiai, abrikosai, vynuogės, šilkmedžiai, šilauogės, avietės ir t.t. ir pan. - žodžiu, augalai, kurie, mano ir kitų namiškių akimis žiūrint, yra kur kas naudingesni negu tujos. Taigi, esame tokia perdėm praktiška šeima - ir netgi manome, kad mūsų sodas yra gražus, kad ir be visžalių augalų, gipsinių nykštukų ir iš kreivų medžio šakų suręstų pavėsinių.

Nepaisant abejingumo tujoms, visi namiškiai aistringai domisi augalais, kurie žydi kvapiais žiedais, veda gardžius vaisius ir nokina valgomas uogas. Todėl kai pirmą kartą apsilankiau svetinguose Kristinos ir Algimanto namuose, iš karto akį patraukė medžiai, aplipę į mėlynes panašiomis uogomis. Iki tos dienos su šiais augalais nebuvau susidūrusi, bet draugė apšvietė, jog tai karintas, kuris, pasirodo, Žemaitijoje gerai žinomas ir populiarus. Netrukau išsiaiškinti, jog karintais (arba korintomis) žemaičiai vadina medlievas, gardžias uogas vedančius ir itin derlingus medžius, kilusius iš Šiaurės Amerikos. Žinoma, tiesiog privalėjau su jais susipažinti artimiau :)

Medlievos (lot. Amelanchier) visais laikais buvo itin svarbios Šiaurės Amerikos gyventojams - tiek indėnams, tiek miško gyventojams - paukščiams, lokiams, voverėms. Absarokai (angl. apsáalooke, absarok; dar vadinami krou - angl. crow), dabar gyvenantys JAV šiaurės vakaruose, Montanos valstijoje, laiko jas savo genties uogomis ir vadina baachuuawuuleete; apytikriai šis pavadinimas reiškia uogos be kauliukų. Nuotrauka Kristinos

Nuo to laiko praėjo keleri metai, ir mano pasodintos medlievos džiugina vis gausesniu derliumi. Jų uogos sultingos, saldžios, be jokių rūgštumo ar kartumo užuominų, tinka visiems tradiciniams uogų patiekalams - pradedant uogienėmis ir kompotais, baigiant pyragais. Vis dėlto šiandien noriu jums papasakoti apie medlievos uogų pudingą, labai seną desertą, kilusį iš šio augalo gimtinės - tokį pudingą iki šiol gamina Šiaurės Amerikos indėnai. Pudingo receptą aptikau dar tais laikais, kai medlievų neauginau, bet ėmiau jomis domėtis. Vienas pirmųjų šaltinių, pakliuvusių man į rankas, buvo Almos Snell knyga A Taste of Heritage: Crow Indians Recipes & Herbal Medicines (2006), kurioje medlievos pristatomos kaip absarokų genties uogos. Autorė tvirtina, kad medlievos uogų pudingas iki šiol indėnų virtuvėje užima ypatingą vietą, ir jokia šventė neapsieina be jo. Kaip išsiaiškinau vėliau, tos šventės nebūtinai turi būti kalendorinės. Tai gali būti, tarkime, Pirmojo žingsnio šventė - diena, kai jauniausias šeimos narys ima savarankiškai žengti pirmuosius žingsnius. Tą dieną visi namiškiai švenčia, valgydami uogų pudingą. Argi ne gražu? Jeigu tuomet būna ne medlievos uogų sezonas, tradiciškai pudingui naudojamos džiovintos (o šiais laikais - ir šaldytos) uogos. Tiesa, naudojant šaldytas uogas, rekomenduojama jas virti neatšildytas - sako, atšildžius, jos sukietėja ir nebesuminkštėja net verdamos. Aš pati šaldyti medlievų nemėginau, tai šios situacijos plačiau pakomentuoti negalėčiau.

Nuotrauka Kristinos

Medlievos uogų pudingą absarokų genties indėnai vadina balapia. Jis gaminamas itin paprastai - uogos trumpai paverdamos su vandeniu, jeigu reikia, papildomai pasaldinamos, o tuomet desertas sutirštinamas krakmolu. Saldinant desertą geriau nepersistengti - kaip jau minėjau, medlievos uogos labai saldžios. Kai dėl pudingo tirštinimo, tai tradiciškiausias tirštiklis, senamadiškų žmonių vartojamas iki šiol, buvo prerijos ropių, lietuviškai dar vadinamų valgomosiomis duonšaknėmis (lot. psoralea esculenta) krakmolas. Šiais laikais indėnai, kaip ir daugumas JAV gyventojų, pudingui tirštinti mielai naudoja kukurūzų krakmolą. Medlievos uogų pudingas tradiciškai gardinamas avietėmis, kurios paįvairina jo tekstūrą, suteikia šiokios tokios rūgštelės ir sustiprina malonų kvapą. Tiesa, vieni šaltiniai rekomenduoja avietes dar iki virimo sumaišyti su medlievų uogomis, kiti - įberti saują į jau išvirusį, bet karštą pudingą. Dalis šiuolaikinių receptų vietoje šviežių aviečių siūlo pudingą gardinti citrusinių vaisių žievele arba vanile, tad jeigu po ranka neturite aviečių, pravartu atsiminti šias alternatyvas.

Medlievos uogų pudingas gardus, primenantis labai tirštą saldžią sriubą ar švelnaus skonio kisielių. Tiesa, indėnai rekomenduoja jį valgyti šiltą, patį vieną arba su priedais. Seniau, anot mano šaltinių, absarokai pudingą mėgdavo valgyti su duona, jeigu tik jos turėjo. Kadangi dabar ir jie, ir mes esame geresnėje situacijoje, galime patiekti šį desertą su bandelėmis arba balto pyrago rieke. Nors senajai tradicinei indėnų virtuvei nebūdingi pieno produktai (dauguma indėnų netoleravo laktozės), šiuolaikinėje JAV virtuvėje medlievos uogų pudingas derinamas ir su jais - pavyzdžiui, naudojamas kaip priedas prie ledų, įvairių pieniškų kremų ir pan. Taigi, svarbiausia - prisiruoškite pagaminti uogų pudingą, o tuomet jau liks tik pasitelkti vaizduotę, kaip jį patiekti :)

Nuotrauka Kristinos

Balapia - medlievos uogų ir aviečių pudingas

Ingredientai: (4-6 porcijoms)

~ 1 l medlievos uogų

Vandens

Cukraus (pagal skonį)*

Nebūtinai: keli lašai vanilės ekstrakto arba žiupsnelis Burbono vanilės

3 v.š. kukurūzų krakmolo

~250 ml aviečių (geriausia tiktų smulkios ir kvapnios miško avietės)

Nebūtinai: baltos duonos, pyrago, bandelių ar pan. (patiekiant)

1. Uogas perrinkite, nuplaukite ir suberkite į prikaistuvį. Ant jų po truputį pilkite šaltą vandenį - jo reikėtų tiek, kad uogos imtų kilti į viršų; suspaudus uogas, vandens turėtų būti apie 4-5 cm virš jų. 
2. Užvirkite ir virkite apie 5 min. ar kiek ilgiau, kol vanduo nusidažys tamsia spalva, uogos apvirs ir ims trūkinėti. Pagal skonį pasaldinkite ir, jeigu norite, pagardinkite vanile (aš dedu ir žiupsnelį druskos).
3. Krakmolą iškleiskite mažame kiekyje šalto vandens atskirame indelyje. Nuolat maišydami, kad nesusidarytų gumuliukų, supilkite į pudingą. Kaitinkite, kol pudingas užvirs ir sutirštės, tuomet nukaiskite. 
4. Tiekite šiltą, pagardintą saujele šviežių aviečių. Prie šio pudingo gardu patiekti baltos duonos, pyrago, bandelių ir pan.

* Šiuolaikinis receptas rekomenduoja naudoti paprastą cukrų, bet jeigu dėsite medų arba pilsite klevų sirupą, bus netgi geriau (ir autentiškiau). Į šį pudingą, kaip ir į visus saldžius patiekalus, aš dedu truputėlį druskos - ji geriau išryškina saldumą, todėl galima dėti mažiau cukraus, o patiekalo skonis būna ryškesnis.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis:

Alma Snell, A Taste of Heritage: Crow Indians Recipes & Herbal Medicines, USA: Bison Books, 2006, p. 30. Internete žr. čia arba čia.