Levandų ir medaus sviestas

Kiek mažiau negu 1% Airijos gyventojų sudaro vadinamieji Irish travellers (liet. pažodžiui: airių keliautojai, airių klajokliai; dažnai verčiama Airijos čigonai), savo šalyje dar vadinami pavee, tinkers ir kitais vardais. Dėl nomadiško gyvenimo būdo jie dažnai painiojami su romais, nors genetiškai neturi su jais nieko bendro. Šie ant ratų gyvenantys žmonės yra baltieji čiabuviai, tačiau jie niekuomet negyveno sėsliai - kai kurie mokslininkai spėja, kad jie kilo iš klajojančių artistų trupių. Keliautojų bendruomenės gana uždaros, kalba savitais dialektais, laikosi savo tradicijų. Dauguma Airijos klajoklių menkai išsilavinę, neraštingi, o tokios problemos kaip sutartos nepilnamečių santuokos, kraujomaiša, smurtas šeimoje, gyvenimas iš socialinių pašalpų, vagystės, sukčiavimas ir t.t. yra neatsiejama jų kasdienybės dalis. Dėl prastos reputacijos kiti airiai nuo seno į juos žiūri nepatikliai. Dabar, kai Airijoje gyvena didelė lietuvių bendruomenė, apie šios šalies klajoklius ir su jais susijusius sunkumus retkarčiais rašoma ir mūsų spaudoje, žr., tarkime, šį straipsnį.

Dengti vežimai nuo seno buvo Airijos klajoklių namais, o laužas - virtuve. Šiais laikais juos keičia nameliai ant ratų. Paveikslas iš čia.

Vis dėlto šiuolaikinė visuomenė jautriau reaguoja į diskriminacijos problemas, todėl dedama daugiau pastangų integruoti keliautojus į Airijos visuomenę; kiek tos pastangos sėkmingos - jau kitas klausimas. Šiaip ar taip, drauge su užmojais sumažinti socialinę atskirtį, stengiamasi geriau pažinti keliautojų kultūrą. Šviesesni žmonės iš jų bendruomenės, ypač jaunesni, irgi mėgina skleisti geras žinias apie savo gentainius, griauti stereotipus, parodyti, kad ne viskas Airijos čigonų kultūroje turi tik minuso ženklą. Ne tik man, bet, regis, ir patiems airiams atradimu tapo puslapis Barefoot pavee blog (dabar persikėlęs į Keeping a campfire), kurio autorius iškėlė sau tikslą supažindinti visuomenę su tuo, kas klajoklių kultūroje geriausia, romantiškiausia dvasingiausia. Reikia pripažinti, kad šie įrašai išties įdomūs ir informatyvūs; jeigu gerai atsimenu, tinklaraštis netgi yra įvertintas kažkokiais apdovanojimais. Beje, skaitant šį puslapį, galima nemažai sužinoti ne tik apie Airijos čigonų papročius, šventes ar tradicinius amatus,  bet ir apie jų virtuvę. 

Peržiūrėjus tiek informacijos, kiek pavyko rasti, padariau išvadą, kad Airijos čigonų virtuvė iš esmės sutampa su visa airių virtuve. Vis dėlto klajokliškas gyvenimo būdas įneša ir savo korekcijų: antai lauko sąlygomis nelengva gaminti sudėtingus patiekalus, užtai vartojama daugiau gamtos gėrybių, pavyzdžiui, įvairiausių laukinėje gamtoje randamų žolelių. Be to, klajokliai turi savų, tik jiems būdingų ritualų, kuriuos dažnai lydi ypatingi valgiai.

Nuotrauka Kristinos

Vienas žavingiausių patiekalų, kuriuos aptikau aukščiau minėtame tinklaraštyje, - levandų ir medaus sviestas (orig. Lathrun Ghra). Šis sviestas airių klajoklių bendruomenėje yra vadinamas meilės sviestu, nes tradiciškai yra patiekiamas vestuvių metu arba tuomet, kai norima kam nors parodyti ypatingą prielankumą. Sviestas išsukamas su medumi ir pagardintas gėlių žiedais, bene dažniausiai - šviežiomis levandomis, kurios laikomos meilės ir ištikimybės simboliu (alternatyva - gudobelių žiedai ar kitokie kvapnūs ir nenuodingi augalai).

Atėjus geresniems laikams, šis gardumynas gaminamas nebe vien sutuoktuvių proga - užteptas ant šilto skrebučio, jis gali būti puikus savaitgalio pusryčių akcentas. Originalus receptas siūlo maišyti sviestą ir medų lygiomis dalimis, t.y. pusei stiklinės sviesto imti pusę stiklinės medaus, o mišinį pagardinti 1-2 v.š. šviežių levandų žiedų. Aš šį sviestą gaminau kelis kartus ir manau, kad į sviestą medų dėti geriau po truputį ir nuolat ragauti - tol, kol jis bus norimo saldumo. Be to, reikia turėti galvoje, kad užtepą gaminant su ką tik išsuktu medumi, jis labiau išskysta, negu gaminant su kiek pastovėjusiu ir sutirštėjusiu, todėl maišydami produktus visuomet vadovaukitės savo skoniu ir sveika nuovoka. Ir dar viena pastaba iš tos pačios serijos: nors originalus receptas pabrėžia, jog sviestas turi būti nesūdytas, bet mano skoniui žiupsnelis jūros druskos čia netgi labai tinkamas.

Na, o jeigu jūs, kaip kad aš, negalite atsispirti levandų ir medaus deriniui, priminsiu, kad mano tinklaraštyje yra kuskuso su levandomis ir medumi ir džino kokteilio su levandomis ir medumi receptai.  

Nuotrauka Kristinos

Levandų ir medaus sviestas

Ingredientai:

Tikro sviesto (ne riebalų mišinio)

Skysto medaus

Šviežių levandos žiedų

Nebūtnai: žiiupsnelio jūros druskos

Patiekiant: baltos duonos arba šiltų skrebučių

1. Sviestą palaikykite kambario temperatūroje, kol šiek tiek suminkštės. Išsukite, jeigu norite, truputį pasūdykite.
2. Sukdami sviestą, po truputį pilkite medų ir maišykite, kad masė būtų vienalytė. Primenu, kad originalus receptas siūlo proporciją 1:1, t.y. pusei stiklinės sviesto dėti pusę stiklinės medaus, bet aš manau, jog geriau vadovautis savo skoniu ir pilant medų, sviestą nuolat ragauti - gali būti, kad medaus jums norėsis kur kas mažiau.
3. Nuplautus ir nusausintus levandų žiedus truputį patrinkite, kol pakvips (tam labai tiks grūstuvė) ir sudėkite į sviestą. Išmaišykite, kad daugmaž tolygiai pasiskirstytų.
4. Sviestą sudėkite į stiklainį ar serviravimo indą. Jeigu norite, galite dėti į šaldytuvą ir palūkėti, kol mišinys apstings. Tiekite su šiltais skrebučiais arba šviežia balta duona.

Tradiciškai prie levandų ir medaus sviesto reikėtų patiekti žolelių arbatos.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiusias recepto šaltinis čia.