Varškės keksas

Šiandieninis įrašas bus apie varškės keksą. Bet kadangi man patinka receptai su istorijomis, iš pradžių papasakosiu apie Vaivą ir jos senelę Alfredą. Juk jeigu ne jos, šis įrašas ko gero niekuomet nebūtų čia atsiradęs.

Nuotrauka Kristinos 

Nors Vaivą sutikau prieš 20 metų, kaip dabar atsimenu dieną, kai mes susipažinome. Prieš kažkokią srautinę paskaitą - sakyčiau, gal šviesaus atminimo Gintaro Beresnevičiaus - pamačiau ją, sėdinčią atokiau nuo kitų ir skaitančią Herbjørg Wassmo Likimo sūnus. Salotinės spalvos šilkinė suknutė dar labiau pabrėžė ryškius merginos veido bruožus ir juodus trumpus plaukus; ji pati man atrodė kaip ta Dina iš norvegų autorės romanų. Kiek padvejojusi nusprendžiau prieiti ir ją užkalbinti. Tai buvo akimirkos impulso padiktuotas sprendimas, bet kaip tik jis tapo mūsų draugystės pradžia. 

Apsigynusi mokslinį laipsnį Krokuvoje, išmokusi tiek užsienio kalbų, kiek jų užtektų keliems žmonėms, Vaiva atsidavė didžiajai savo aistrai - šokių mokymui. Jeigu gyvenate Rumšiškėse ar Kaišiadorių apylinkėse, galite užsukti (ir atvesti savo vaikus) į Vaivos baleto studiją. Nuotrauka Mildos.

Nors mums su Vaiva suvedė literatūra, bet atradome ir kitų bendrų interesų, įskaitant pomėgį sukiotis virtuvėje. Tiesą sakant, gardžiai gamina visa Vaivos šeima, su kuria man teko laimė susipažinti. Iškepti šiandieninį keksą įkvėpė jos senelė. Ponia Alfreda gimė ir beveik visą savo gyvenimą nugyveno Zarasuose, kur dirbo mokytoja, ir tik po vyro mirties atsikraustė gyventi į Kauną. Prieš kelerius metus ji, deja, iškeliavo Anapilin, tačiau Vaivos šeima tebesaugo senelės sąsiuvinius su jos surinktais receptais. Štai ką papasakojo (ir užrašė) Vaiva, kai paklausiau jos apie sentimentus keliančius vaikystės patiekalus:

Jeigu reikėtų įvardinti savo mėgiamiausią virtuvę, tai būtų ne prancūzų ir net ne italų, bet mano senelės Alfredos virtuvė. Joje man buvo viskas skanu – neabejotinai dar ir dėl to, kad senelė labai taikėsi prie mano skonio ir niekada nebrukdavo to, ko nemėgau. Jau nuo ankstaus ryto senelės virtuvė kvepėjo ant krosnies kepamais arba verdamais varškėtukais, skryliais ar blyneliais – seneliui buvo gaminami vienokie – „vyriški“, su svogūnėlių ir spirgučių padažu, o man saldūs. Pietums paprastai buvo ruošiamos daržovės su žuvimi ar mėsa, kasdien verdama šviežia sriuba iš ką tik savo darže nuskintų gėrybių. Seneliai nelabai vertino paprastas „kaimietiškas“ daržoves tokias kaip ridikai, ropės ar griežčiai, užtat augino puikius baltagūžius, žiedinius ir briuselio kopūstus, pomidorus, agurkus, morkas, geltekles. O kur dar senelio skiepytos obelys, vedančios po kelias rūšis saldinių obuolių... Kaip prisimenu, senelių sodyba Zarasų pakraštyje panašėjo į pavyzdinį pagal prieškario madą vedamą ūkį, skrupulingai tvarkomą tarpukariu agronomijos mokslus ėjusio senelio, kuris kiekvieną kampą buvo apsodinęs kokiais nors naudingais augalais, kurie, metui atėjus, duodavo gausių vaisių. Vakarienei senelė patiekdavo ką nors lengvesnio – pienišką sriubą, varškę su grietine ar tiesiog pieną su uogiene aptepta bandele. Šventėms ir svečių proga buvo išruošiamas prašmatnesnis stalas su šaltiena, kepta višta, mišrainėmis ir silkėmis, bet aš geriausiai atsimenu pyragus, bandeles ir sausainukus, kuriems iki šiol jaučiu ypatingą meilę – tikiu, kad vaikystėje įsirėžę skoniai nenutrinami laiko, ypač jei buvo gaminama su meile. 

Nuotrauka Kristinos

Anuomet, visuotinio deficito laikais, šeimininkė, ruošdavusi šeimai valgyti tris kartus per dieną, turėjo parodyti nemenką išradingumą. Nenuostabu, kad idėjų Vaivos senelė semdavosi ir iš knygų. Kaip žinia, pastarųjų įsigyti sovietmečiu irgi nebuvo paprasta, todėl moterys kulinarinius leidinius skolindavosi viena iš kitos arba vartydavo bibliotekose. Labiausia jas sudomindavę receptai suguldavo į sąsiuvinius - tai ypač pasakytina apie kepinius, kurių receptūrų reikia laikytis itin griežtai, ir kuriuos su tokia nostalgija prisimena mano draugė. Prie varškės kekso recepto savo užrašuose Vaivos senelė Alfreda yra padėjusi riebų pliusą - tai reiškia, kad kepinys buvo išmėgintas, užskaitytas ir, pasitaikius progai, kartojamas. Vėliau tą patį receptą radau Julijos Pauliukonienės sudarytoje knygoje Lietuvių valgiai (1983), tik su kiek platesnėmis instrukcijomis. Mat patyrusios šeimininkės savo užrašuose visko smulkmeniškai nežymėdavo - gaminimo eigą žinojo iš savo patirties. 

Nuotrauka Kristinos

Knygos knygomis, bet to varškės kekso gal ir nebūčiau prisiruošusi iškepti, jei ne Vaivos senelės Alfredos užrašai. Didelis pliusas prie šio recepto buvo tarsi garantijos ženklas, jog kepinys pasiseks. Ir pasisekė! Saikingai saldus, purus ir drėgnas - bet neriebus ir ne per daug šlapias, šis keksas puikiai tiko prie kavos puodelio savaitgalio pusryčiams. Ir prie arbatos puodelio - pavakariams :) Keksas išeina nemažas, aš jam kepti naudojau didelę aliuminę kekso formą, paveldėtą iš mamos. Ir vis galvojau - kaip nuostabu, kad mano virtuvėje tokiu būdu "susitinka" moterys, kurios viena kitos nepažinojo, bet apie kurias galvodama visuomet patiriu džiaugsmą ir dėkingumą - ir toli gražu ne tik už gardžius receptus. 

Nuotrauka Kristinos 

Varškės keksas

Ingredientai: (išeis nemažas keksas, apie16 gabaliukų)

Visi produktai turi būti kambario temperatūros, antraip keksas gali neiškilti/sukristi. 

150 g sviesto (ir dar šiek tiek kepimo formai ištepti)

300 g cukraus

4 kiaušiniai

300 g varškės

Vanilinio cukraus (aš naudojau žiupsnelį Burbono vanilės)

1 a.š. (be kaupo) sodos

1 a.š. acto arba citrinos sulčių (sodai nugesinti)

300 g kvietinių miltų (naudojau 405D)

Cukraus pudros (keksui apsijoti) 

1. Orkaitę įkaitinkite iki 180ºC. Kekso formą kruopščiai ištepkite sviestu ir, jeigu norite, šiek tiek pabarstykite miltais. 
2. Dideliame dubenyje sviestą ištrinkite su cukrumi, tuomet po vieną įmuškite kiaušinius, kaskart gerai išsukdami - sukti galima mediniu šaukštu arba elektriniu plaktuvu. 
3. Varškę (jeigu ji sausa, ne kreminės konsistencijos) pertrinkite per sietelį - tai būtinas žingsnis, nes jeigu varškėje liks guziukų, jie kepdami sukietės ir sugadins kekso tekstūrą. Pertrintą varškę įmaišykite į sviesto, cukraus ir kiaušinių masę. Suberkite vanilę ir dar kartą gerai išmaišykite. 
4. Sodą dėkite į nedidelį indelį, užpilkite 1 a.š. acto arba citrinos sulčių ir 1 a.š. vandens, išmaišykite. Gautą mišinį įmaišykite į kekso tešlą. 
5. Tuojau pat suberkite išsijotus miltus ir atsargiai išmaišykite, geriausia - silikonine mentele. Tešla turi atrodyti tirštoka ir daugmaž vientisa, bet jos neplakite ir stenkitės nepermaišyti. Tešlą supilkite į kekso formą. Vandenyje suvilgytu arba sviestu išteptu peiliu tešloje apibraukite ratą - taip pažymėsite kekso trūkio liniją, ir būsite tikri, kad vienas kepinio šonas neiškils aukščiau už kitą. 
6. Keksą dėkite į įkaitintą orkaitę ir kepkite, kol jis gražiai iškils, jo paviršius įtrūks, o pats keksas įgaus gražią rusvą spalvą. Knygoje nurodoma, kad keksas iškepa per 30 min., bet po pusvalandžio maniškis buvo tik įpusėjęs kepti - vos pakilęs, dar neįtrūkęs ir beveik baltas. Keksas mano orkaitėje iškepė po 55 min., jūs orientuokitės pagal saviškę ir neišimkite kekso per anksti. Kad būtumėte visiškai tikri, į trūkio vietą įsmeikite ilgą medinį pagaliuką - jeigu ištrauksite jį sausą, neaplipusį tešla, vadinasi, keksas iškepęs. 
7. Išėmę keksą iš orkaitės, vėsinkite jį formoje apie 20 min., tuomet atsargiai apverskite ant grotelių arba lėkštės - keksas turėtų gražiai iškristi. Nemėginkite išimti kekso per anksti, nes jeigu imsite dar labai karštą, jis nebus spėjęs atlipti nuo kepimo formos sienelių ir greičiausia iškris gabalais. Iš formos išimtą keksą visiškai atvėsinkite. 
8. Prieš tiekdami, keksą apsijokite cukraus pudra.

Nuotrauka Kristinos

P.S. Komentaruose žadėtas varškės kekso su šokolado lašeliais receptas čia. 

Svariausi recepto šaltiniai: Vaivos senelės Alfredos sąsiuvinis ir ši knyga:

Lietuvių valgiai, sudarytoja Julija Pauliukonienė, Vilnius: Mokslas, 1983, p. 259.