Moliūgų spurgos su šokoladu

Turiu pažįstamų, kuriems Šv. Valentino diena - nelaukiama šventė. Mat tada jie pasijunta vieniši kaip niekada, o šurmulys aplinkui juos labiau erzina, negu džiugina. Bet aš dėkinga Dangui, jog esu kitoje barikadų pusėje - sutuoktinis ir sūnus, tėvai, broliai ir jų šeimos, giminaičiai, su kuriais puikiai sutariame, galų gale - laiko ir gyvenimo išbandyti draugai man visuomet leido jaustis mylimai ir mylinčiai. Na, o kai pradėjau rašyti šį tinklaraštį, mano širdyje įsikūrėte ir jūs, šio puslapio skaitytojai, iš kurių sulaukiu palaikymo, idėjų, diskusijų ir konstruktyvios kritikos - viso to, kas reikalinga, norint tobulėti ir augti. Taigi, sakau jums ačiū, spaudžiu ranką, apkabinu ir siunčiu geriausius linkėjimus.

Per tą laiką, kol nerašiau, mano tinklaraštis pradėjo skaičiuoti penktus metus, o ir aš pati pasenau dar vieneriais. Nežinau, gal dėl to, o gal ir ne dėl to, vis nesugebėjau rasti laiko naujam tekstui. O kai galų gale prisėdau, pamačiau, kad į vieną vietą susidėjo visas kalnas švenčių - ir Šv. Valentinas, ir Nepriklausomybės diena, ir artėjančios Užgavėnės. Koks gi receptas tiktų joms visoms?.. Nusprendžiau - tebūnie tai minkštutėlės moliūgų spurgos su šokoladu, skanėstas, kuriam nelieka abejingas nė vienas. Jos neįtiks nebent amžinai besidietinantiems asmenims. Pastarųjų aš kaip įmanydama vengiu, nes jie ne tiktai pikti ir nepatenkinti savimi, bet dar ir kitiems gadina nuotaiką nesibaigiančiomis dejonėmis ir/ar pamokslais. Laimei, mano namuose (ir, manau, šiame senamadiškus mitybos principus propaguojančiame tinklaraštyje) dėl 100 g viršsvorio pamišusios personos nesilanko - esu apsupta žmonių, kurie moks džiaugtis savimi ir gyvenimu. Taigi, šis receptas kaip tik jiems :)

Nuotrauka Kristinos

Moliūgų spurgos (isp. buñuelos de calabaza) - klasikinis Ispanijos, o tiksliau - Valensijos regiono skanėstas. Tiesa, tradiciškai spurgos kepamos kovo 15-19 dienomis, švenčiant Las Fallas (vietine Valensijos tarme - Falles; lietuviškai sakytume Fajos) šventę, rengiamą Šv. Juozapo garbei. Las Fallas - tai įspūdingas fejerverkų, petardų ir ugnies festivalis. Jo metu deginamos milžiniško dydžio, karikatūriškos politikų, visuomenės veikėjų ir filmų herojų skulptūros, pagamintos iš medžio, kartono, popieriaus ir kitų degių medžiagų; šių skulptūrų kompozicijos kaip tik ir vadinamos fallas vardu. Valensijoje Las Fallas šventė laikoma pavasario pradžia, bet jeigu jūsų namuose savo valandos laukia nesunaudotas moliūgas, šios spurgos - puikus pasirinkimas vaišėms bet kuriuo metų laiku. 

Las Fallas šventės Valensijoje - tai pavasario pradžia, o didžiulių skulptūrų deginimas jų metu primena mūsų Morės deginimą. Foto iš čia.

Moliūgų spurgų sudėtis labai paprasta: tradiciškai į jas dedama tik moliūgų tyrės, kvietinių miltų ir kėliklių, pirmiausia šviežių mielių, ištrintų su moliūgų nuoviru. Tačiau į tikras Valensijos moliūgų spurgas dar dedama ir gasificante - kėliklio, kuriuo Lietuvoje neprekiaujama. Bet nenusigąskite, iš tikrųjų šiuo vardu vadinama ne kas kita, kaip nugesinta maistinė soda. Ispanijoje gasificante pardavinėjamas kaip dviejų mažyčių pakelių rinkinys: viename - soda, antrame - rūgštūs milteliai, tokie kaip vyno akmuo arba obuolių rūgštis. Prieš naudojant, juos tereikia sumaišyti, t.y. nugesinti sodą. Aš savo virtuvėje turiu vyno akmens, todėl 1 a.š. sodos sumaišiau su 1 a.š. vyno akmens, o tuomet įpyliau 2 v.š. moliūgų nuoviro, viską išmaišiau ir supyliau į tešlą. Tačiau jeigu jūs neturite vyno akmens, sodai nugesinti puikiai tiks ne itin stiprus actas arba citrinos sultys. Galų gale, nieko blogo nenutiks, jeigu į tešlą vietoje gesintos sodos įbersite kepimo miltelių.

Nuotrauka Kristinos

Nepaisant to, kad į šių spurgų tešlą nededama nei kiaušinių, nei cukraus, dėl didelio moliūgų tyrės kiekio ji vis tiek būna švelniai salsva ir skaisčiai geltona. Išvirtos riebaluose, spurgos tampa minkštutės, drėgnos ir purios, tačiau tikru desertu jas paverčia saldūs priedai. Pirmiausia, spurgos apsijojamos cukrumi, tačiau jis beriamas daugiau dėl puošnumo, mat spurgos, ypač didesnės, nuo jo neįgyja reikiamo saldumo O štai padažius spurgas į skystą šokoladą - visai kitas reikalas! Todėl būtiniausia juo pasirūpinkite, antraip moliūgų spurgos paliks neišbaigtumo jausmą.

Iš nurodyto produktų kiekio išeina labai didelis dubuo spurgų, tad jeigu namuose valgytojų nėra itin daug, produktų kiekius geriau dalinti perpus.

Nuotrauka Kristinos

Buñuelos de calabaza - moliūgų spurgos

Ingredientai: (išeis labai didelis dubuo spurgų)

800 g moliūgo minkštimo (be žievės ir sėklų)*

500 ml moliūgo nuoviro

50 g šviežių mielių

1 a.š. gesintos sodos arba kepimo miltelių (žr. pastabas virš recepto)

Nebūtinai: 1 a.š. druskos**

~ 900 g kvietinių miltų

~ 1,5-5 l rafinuoto saulėgrąžų aliejaus (spurgų virimui ir rankoms patepti)

Smulkaus cukraus arba cukraus pudros (spurgoms apsijoti)

Skysto šokolado (patiekiant)***

1. Nedideliais gabaliukais supjaustytą moliūgą užpilkite 500-600 ml vandens ir virkite apie 20 min., arba kol suminkštės. Moliūgą išgriebkite ir sutrinkite į tyrę. Nuovirą atvėsinkite, kad būtų vos šiltas. 
2. Dideliame dubenyje mieles ištrinkite su moliūgų nuoviru. Sudėkite moliūgų tyrę, nugesintą sodą arba kepimo miltelius ir, jeigu naudosite, druską. Po truputį berkite miltus ir užmaišykite labai tirštos grietinės konsistencijos tešlą; jeigu moliūgas buvo labai vandeningas, miltų gali prireikti vos daugiau negu 900 g, jeigu mažai vandeningas, galbūt užteks apie 800 g. Užmaišytą tešlą pridenkite ir palikite šiltoje vietoje maždaug 40 min. ar kiek ilgiau, kad pakiltų ir išakytų. 
3. Į gilų, platų, storadugnį prikaistuvį supilkite aliejų ir jį įkaitinkite. Įdėkite mažą gabaliuką tešlos: jeigu jis nusileidžia į dugną, bet tuojau pat pakyla ir ima gražiai skrusti, aliejaus temperatūra gera. Jeigu tešla ima tuojau pat degt, sumažinkite ugnį, nes aliejus įkaitęs per daug. Jeigu tešla beveik nekepa, aliejus įkaitęs nepakankamai, padidinkite liepsną ir jį įkaitinkite labiau. Kai aliejaus temperatūra bus tinkama kepimui, liepsną sumažinkite iki vidutinės ar kiek mažesnės negu vidutinė. 
4. Abi rankas dosniai ištepkite aliejumi Viena ranka pakabinkite tešlos saują ir ją paspauskite taip, kad virš nykščio ir smiliaus iškiltų teniso kamuoliuko dydžio spurga. Ją nugnybkite kita ranka, ir jos centrą perspauskite nykščiu. Dėkite spurgą į puodą, formuokite kitą spurgą ir t.t. Kad būtų aiškiau, kaip formuoti šias spurgas, pažiūrėkite video šaltiniuose, kurie nurodyti apačioje. 
5. Pavartydami iškepkite vieną spurgų partiją. Jas išgriebkite kiaurasamčiu, sudėkite ant popierinių rankšluosčių, kad susigertų riebalų perteklius. Kepkite kitą spurgų partiją ir t.t. - kol pasibaigs visa tešla.
6. Spurgas perdėkite į serviravimo lėkštę ir apsijokite cukrumi. Patiekite su skystu šokoladu. 
7. Spurgos skaniausios ką tik iškeptos, šiltos arba atvėsusios. Jeigu spurgų liko kitai dienai, bus geriau, jeigu prieš valgydami porą minučių pašildykite jas orkaitėje.

* Ispanai spurgoms dažniausia naudoja kvapnius, saldžius muskusinius moliūgus. Jeigu jūsų turimas moliūgas ne itin saldus, jo tyrę galite pasaldinti 2-3 v.š. cukraus (aš taip ir padariau).

** Druska nėra būtina šių spurgų ingredientas, vieni receptai rekomenduoja ją naudoti, kiti ne. Aš druską naudojau, nes man nepatinka prėskas "vandens" skonis kepiniuose. Be to, žiupsnelis druskos turi savybę išryškinti visus kitus patiekalo skonius, taip pat ir saldumą.

*** Aš dubenyje virš puodo su verdančiu vandeniu išlydžiau 200 g juodo ir 200 g pieniško šokolado (rinkausi lengvai sūdytą) ir supyliau į jį apie 200 ml neriebios grietinėlės. Viską pašildžiau ir išplakiau šluotele.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis čia, recepto video čia.

Welsh cakes - Velso pyragėliai su razinomis

Prieš trejus metus šiame tinklaraštyje paskelbiau pirmąjį įrašą - truputį šleivą, truputį kreivą, nepaisant to, kad pats receptas geras. Anuomet nenumaniau, kaip viskas klostysis toliau - kaip, tiesą sakant, aiškiai nenumanau ir dabar. Atsigręžusi atgal tegaliu pasakyti, kad tinklaraščio rašymas atnešė nemažai džiaugsmo ir šviesių valandų - ir dalinantis, ir mokantis pateikti receptus, ir bendraujant su skaitytojais bei kitais tinklaraštininkais. Ypač - bendraujant, tiek virtualiame, tiek realiame pasaulyje. Šiam mano užsiėmimui prasmę suteikia skaitantys žmonės, kurių, anot statistikos, kasmet gana ženkliai padaugėja. Tai šiek tiek mane stebina, bet maloniai. Mat aš mėgstu rašyti ilgus tekstus, todėl savo auditoriją visuomet įsivaizdavau kaip kuklų būrelį žmonių su polinkiu į literatūrinius skaitinius :) O pasirodo, jų yra daugiau negu tikėjausi! Žinoma, tai glosto širdį. Tiesa, vienas dalykas man nelabai sekasi - nors kiek dažniau tuos savo skaitytojus prakalbinti. O gaila, nes gyvas bendravimas visuomet suteikia naujų minčių, idėjų ir supratimo, ką galima padaryti geriau. Juk jeigu nepaliekate jokio atsiliepimo, man sudėtinga suprasti, kas jums pasisekė, o kas - nelabai, ar parašau pakankamai detalias instrukcijas - o gal atvirkščiai, jų smulkmeniškumas erzina, gal labai pasigendate kažkokių receptų, o gal esamuose yra kažkokių trūkumų, kurie trukdo jais naudotis? Kasmet savęs paklausiu, ar dar turiu ką jums pasakyti, ar dar yra noro ir prasmės tęsti šį tinklarščio rašymo projektą? Šiandien mano atsakymas yra taip, ir tame atsakyme glūdi viltis, jog ateinančiais metais ne aš jums rašysiu, bet mes bendradarbiausime. Kaip manote, ar pavyks? :)

Mums narcizai - pavasario pranašai, o Velso gyventojams - jų nacionalinis simbolis. Nuotrauka Kristinos

Na, o artėjant antradieninei žiemos išvarymo šventei, įkeliu receptą, kuriuo pasidalinti ketinau jau kažin kada, bet iki šiol taip ir neprisiruošiau. Įrašo herojai - vadinamieji Welsh cakes, t.y. Velso pyragėliai, kurie iš tikrųjų yra labai neįprastas kepinys - tarsi ir blynai (mat būtinai kepami keptuvėje), bet ir ne blynai, tarsi sausainiai, bet ne sausainiai, tarsi skonai, bet ne skonai... Aš jau kokius 10 metų kepu juos per kiekvienas Užgavėnes, nes šie blynai-pyragėliai turi vieną nuostabią savybę: atvėsę yra tokie pat gardūs kaip ir karšti. Na, o kaip žinia, Užgavėnių dieną visokiausius blynus žmonės valgo ne tik savo namuose prie stalo. Dažnai jų nešamasi į darbovietę, įdedama vaikams į darželius bei mokyklas, galų gale vežamasi į bendruomenių susibūrimus. Ir štai čia susiduriama su liūdnu faktu - kad ir kokie gardūs būtų ką tik iškepti blynai, dažniausia jie netenka pusės savo gerumo, vos tik spėja atvėsti. Tik jau ne Velso pyragėliai! Panašiai kaip sausainiai, vienodai puikūs jie būna ir karšti, ir ataušę. Štai kodėl manau, jog kaip tik Užgavėnių išvakarėse verta pasidalinti šių kepinėlių receptu.

Nuotrauka Kristinos

Velso pyragėliai nuo pat pradžių buvo sumanyti kaip kepiniai, kuriuos tinka valgyti atvėsusius. Teigiama, kad Velso moterys pradėjo juos kepti XIX a. pabaigoje. Anuomet nemažas procentas Velso vyrų dirbo anglies, alavo ir švino kasyklose; darbas buvo pragariškai sunkus, o darbo valandos ilgos. Kalnakasiams buvo įprasta užkąsti darbo vietoje, tad žmonos į kišenes įdėdavo jiems pyragėlių - juose esantis cukrus ir riebalai padėdavo vyrams atgauti jėgas ir suteikdavo energijos. Tiesa, Velso pyragėlius daugiausia kepdavo angliakasių žmonos - mat alavo kasyklose dirbantiems žmonėms imti maistą neplautomis rankomis buvo pavojinga dėl alavo rūdoje esančių mirtinai nuodingų arseno junginių. Deja, švino kasyklose sąlygos buvo ne ką geresnės... Šiaip ar taip, Velso pyragėliai labai išpopuliarėjo - tie, kurie jų nevalgė kasyklose, valgė grįžę namo. Atrodo, bėgant laikui, šių kepinių populiarumas nė kiek nesumažėjo, o tik padidėjo, mat jų receptu dabar mielai naudojamasi toli už Velso ribų. Turiu galvoje ne tik jų paplitimą visoje Didžiojoje Britanijoje. Velso pyragėlių receptus praeito amžiaus pradžioje emigrantai atvežė net į Australiją, kur jie sėkmingai kepami iki šiol.

Velso pyragėliai niekuomet nekepami orkaitėje - tam naudojama speciali kepimo plokštė (angl. griddle) arba sunki ketaus keptuvė. Riebalais tepti keptuvės nereikia, tačiau šiek tiek jų išskiria patys pyragėliai. Nuotrauka Kristinos

Kadangi Velso pyragėliai atsirado kaip sunkiai dirbančių žmonių maistas, jų sudėtis atspindi poreikį maitintis sočiai, o patiekalus gaminti iš to, kas yra po ranka. Šių kepinių pagrindą sudaro kvietiniai miltai, sumaišyti su dideliu kiekiu riebalų. Modernizuotuose receptuose dažniausia nurodomas tik sviestas, tačiau senelių ir prosenelių receptus tebesaugantys ir pagal juos tebegaminantys Velso gyventojai tvirtina, kad reikiamo trapumo ir purumo pyragėliai išeina tik tuomet, kai dalis sviesto pakeičiama taukais. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad jie teisūs: per 10 metų išmėginau ne vieną Velso pyragėlių receptą, bet tie, į kurių sudėtį įėjo taukai, buvo patys geriausi. Cukraus čia irgi dedama nemažai, o papildomo saldumo suteikia džiovintos razinos. Tinka bet kokios besėklės razinos, tačiau geriausia, kad jos būtų smulkios, idealiu atveju - džiovintų mėlynių dydžio Korinto razinos (plačiau apie jas rašiau čia). Iš to, kas pasakyta, akivaizdu, jog sveikuoliškais užkandžiais Velso pyragėlių nepavadinsi. Kadangi daugumai mūsų tenkantis fizinis krūvis nė iš tolo neprilygsta kalnakasių darbui, mano patarimas būtų toks: kepkite juos retai (aš paprastai kepu 1-2 kartus per metus, dažniausia tik Užgavėnėms), bet taip, kaip priklauso - su dideliu kiekiu sviesto, taukų ir cukraus. Pasimėgaukite, ir užmirškite iki kitų metų. Tiesa, šiuos pyragėlius labai mėgsta vaikai - jeigu savo palikuoniams nieko negalite įsiūlyti, šie Velso pyragėliai gali būti nebloga išeitis tomis dienomis, kai nebeišmanote, kaip juos bent kartą per dieną pamaitinti.

Velso pyragėliams tešla ne užmaišoma, o suminkoma panašiai kaip trapi tešla pyragams. Tuomet ji gana storai iškočiojama ir formele (arba apversta stikline) išspaudžiami nedideli pyragėliai. Daugiausia praktikos reikalaujantis dalykas - juos teisingai iškepti. Velso pyragėliai kepami be riebalų ant specialios plokštės arba ketaus keptuvėje ant pačios mažiausios ugnies. Kepama gana ilgai, apie 15 min., apverčiant pyragėlius kaip blynus. Proceso jokiu būdu negalima skubinti - vos tik padidinsite ugnį iki vidutinės, pyragėlių plutelė kaipmat pajuoduos, o vidus liks neiškepęs. Ir nerizikuokite Velso pyragėlių kepti orkaitėje - to padaryti dar niekam nepavyko. Tik kepant keptuvėje pyragėliai įgauna jiems būdingą iš abiejų pusių "suspaustą" formą, spalvą ir tekstūrą, ir jau nieko čia nepadarysi. Na, bet iš principo tai nesudėtingi kepinėliai - greitai įgusite juos pagaminti ir iškepti greičiau negu per valandą. Patikėkite, jeigu tai pavykdavo kalnakasių žmonoms, pavyks ir jums :)

Kaip jau minėjau, esu kepusi Velso pyragėlius pagal įvairius receptus. Žemiau pateiksiu tą, kuris man patiko labiausia. Tiesa, rekomenduoju naudoti ne visą, o tik trečdalį originaliame recepte nurodytų ingredientų kiekio. Nes jeigu kepsite pyragėlius iš 12 puodelių miltų ir 1 kg riebalų, valgysite juos dvi savaites :) Ir dar - aš Velso pyragėlių tešlą minkau pagal kitokias, lengvesnes ir kur kas populiaresnes instrukcijas. Mat recepto pateikėjas, paveldėjęs iš senelės ingredientų sąrašą, tik spėioja, kaip reikėtų užminkyti tešlą, ir, mano manymu, jo pasirinktas metodas ne visai tinkamas.

Atvėsę pyragėliai šiek tiek sukrenta, tačiau nepraranda trapumo ir purumo. Nuotrauka Kristinos

Welsh cakes - Velso pyragėliai su razinomis

Ingredientai: (išeis maždaug 25 pyragėliai)

4 puodeliai kvietinių miltų (1 puodelis - 250 ml; iš viso bus 500 g)

1 ⅓ puodelio cukraus (iš viso 270 g)

Žiupsnelis druskos

Žiupsnelis muskato riešuto

Citrinos arba apelsino nutarkuota žievelė

1 a.š. Burbono vanilės (arba keli lašai vanilės ekstrakto)

½ a.š. sodos

1 a.š. vyno akmens (aš perku čia)*

1 ½ a.š. kepimo miltelių

150 g sviesto

150 g taukų**

2 kiaušiniai

½ puodelio smulkių besėklių razinų (aš naudoju Korinto razinas, perku čia)

Smulkaus cukraus (pyragėliams apsijoti)***

1. Dideliame dubenyje sumaišykite sausus ingredientus: persijotus kvietinius miltus, cukrų, druską, muskato riešutą, citrinos arba apelsino žievelę, vanilę (jei naudosite ekstraktą, įlašinkite vėliau, tuomet, kai dėsite kiaušinius), sodą, vyno akmenį ir kepimo miltelius. 
2. Sudėkite nedideliais gabaliukais supjaustytą sviestą bei taukus ir trinkite tarp pirštų, kol sausi ingredientai ims panašėti į drėgnus trupinius. 
3. Įmuškite kiaušinius ir sudėkite nuplautas bei nusausintas razinas. Suminkykite vientisą tešlą; stenkitės jos neperminkyti. Jeigu tešla atrodys per sausa, prastai lips, įpilkite 1-2 v.š. pieno. Vis dėlto greičiau jau ji atrodys šiek tiek per daug lipni ir nekočiojama - dėkite ją į šaldytuvą ir palikite apie 15 min., kad pabrinktų miltai, o riebalai apstengtų. Išimta tešla turėtų būti labai minkša, bet kočiojama. Jeigu išimta tešla vis dar atrodo ypač lipni, įminkykite į ją dar 2-4 v.š. miltų ir vėl atšaldykite. 
4. Kol vėsta tešla, ant vidutinės ugnies įkaitinkite ketaus keptuvę, tuomet sumažinkite ugnį iki mažiausios; tepti riebalais keptuvės nereikia (jeigu naudosite specialią kepimo plokštę, įkaitinkite ją pagal instrukcijas). 
5. Ant stalo patieskite didelį kepimo popieriaus lakštą. Imkite maždaug ¼ tešlos (kitą palikite šaldytuve) ir ant kepimo popieriaus iškočiokite nelabai didelį, bet gana storą (apie 1-1,2 cm storio) lakštą. Formele arba stikline išspauskite maždaug 6 cm skersmens pyragėlius. Likusią tešlą vėl iškočiokite ir spauskite pyragėlius - tol, kol bus pilna keptuvė. 
6. Kepkite pyragėlius sausoje keptuvėje ant labai mažos ugnies. Kai pyragėlių viena pusė parus, o patys pyragėliai šiek tiek pakils ir sutvirtės, juos atsargiai apverskite ir kepkite kitą pusę. Jeigu būtina, pyragėlius apverskite kelis kartus, bet geriau to nedaryti, nes dažna vartomi pyragėliai gali imti trupėti. Iškepę vieną porciją, kepkite kitą ir t.t. - tol, kol iškepsite visus pyragėlius.
7. Iškeptus pyragėlius apsijokite smulkiu cukrumi. Valgykite šiltus arba atvėsusius kaip užkandį, pagrindinį saldų patiekalą arba desertą. Kartais prie pyragėlių pasiūloma sviesto ir/ar kokio nors džemo, bet dažniausia jie valgomi patys vieni. Tiesa, puodelis arbatos, kakavos ar kito mėgstamo gėrimo tikrai nepakenktų :)

* Jeigu neturite ir nenorite pirkti vyno akmens, atsisakykite ir jo, ir sodos. Tokiu atveju padidinkite kepimo miltelių kiekį ir vietoje 1½ a.š. dėkite 2½ a.š.

** Taukai pyragėlius padaro ypač trapius ir purius, bet jeigu kategoriškai nenorite jų naudoti, keiskite sviestu - tuomet recepte iš viso reikės naudoti 300 g sviesto.

*** Smulkus cukrus (angl. caster sugar) yra kiek rupesnis negu cukraus pudra, bet smulkesnis už mums įprastą cukrų. Lengviausia šio cukraus pasigaminti patiems - aš paprastą baltą cukrų sumalu kavamale, bet tą patį rezultatą gausite, sugrūdę jį grūstuvėje.

Velso pyragėlių tekstūra šiek tiek primena sviestinius sausainius, tačiau turi daugiau drėgmės. Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis čia. Jeigu ieškote kiek paprastesnių receptų, kurie nereikalauja taukų ir vyno akmens, rekomenduočiau Mary Berry siūlomą variantą arba receptą, paskelbtą šiame puslapyje.

Varškės keksas

Šiandieninis įrašas bus apie varškės keksą. Bet kadangi man patinka receptai su istorijomis, iš pradžių papasakosiu apie Vaivą ir jos senelę Alfredą. Juk jeigu ne jos, šis įrašas ko gero niekuomet nebūtų čia atsiradęs.

Nuotrauka Kristinos 

Nors Vaivą sutikau prieš 20 metų, kaip dabar atsimenu dieną, kai mes susipažinome. Prieš kažkokią srautinę paskaitą - sakyčiau, gal šviesaus atminimo Gintaro Beresnevičiaus - pamačiau ją, sėdinčią atokiau nuo kitų ir skaitančią Herbjørg Wassmo Likimo sūnus. Salotinės spalvos šilkinė suknutė dar labiau pabrėžė ryškius merginos veido bruožus ir juodus trumpus plaukus; ji pati man atrodė kaip ta Dina iš norvegų autorės romanų. Kiek padvejojusi nusprendžiau prieiti ir ją užkalbinti. Tai buvo akimirkos impulso padiktuotas sprendimas, bet kaip tik jis tapo mūsų draugystės pradžia. 

Apsigynusi mokslinį laipsnį Krokuvoje, išmokusi tiek užsienio kalbų, kiek jų užtektų keliems žmonėms, Vaiva atsidavė didžiajai savo aistrai - šokių mokymui. Jeigu gyvenate Rumšiškėse ar Kaišiadorių apylinkėse, galite užsukti (ir atvesti savo vaikus) į Vaivos baleto studiją. Nuotrauka Mildos.

Nors mums su Vaiva suvedė literatūra, bet atradome ir kitų bendrų interesų, įskaitant pomėgį sukiotis virtuvėje. Tiesą sakant, gardžiai gamina visa Vaivos šeima, su kuria man teko laimė susipažinti. Iškepti šiandieninį keksą įkvėpė jos senelė. Ponia Alfreda gimė ir beveik visą savo gyvenimą nugyveno Zarasuose, kur dirbo mokytoja, ir tik po vyro mirties atsikraustė gyventi į Kauną. Prieš kelerius metus ji, deja, iškeliavo Anapilin, tačiau Vaivos šeima tebesaugo senelės sąsiuvinius su jos surinktais receptais. Štai ką papasakojo (ir užrašė) Vaiva, kai paklausiau jos apie sentimentus keliančius vaikystės patiekalus:

Jeigu reikėtų įvardinti savo mėgiamiausią virtuvę, tai būtų ne prancūzų ir net ne italų, bet mano senelės Alfredos virtuvė. Joje man buvo viskas skanu – neabejotinai dar ir dėl to, kad senelė labai taikėsi prie mano skonio ir niekada nebrukdavo to, ko nemėgau. Jau nuo ankstaus ryto senelės virtuvė kvepėjo ant krosnies kepamais arba verdamais varškėtukais, skryliais ar blyneliais – seneliui buvo gaminami vienokie – „vyriški“, su svogūnėlių ir spirgučių padažu, o man saldūs. Pietums paprastai buvo ruošiamos daržovės su žuvimi ar mėsa, kasdien verdama šviežia sriuba iš ką tik savo darže nuskintų gėrybių. Seneliai nelabai vertino paprastas „kaimietiškas“ daržoves tokias kaip ridikai, ropės ar griežčiai, užtat augino puikius baltagūžius, žiedinius ir briuselio kopūstus, pomidorus, agurkus, morkas, geltekles. O kur dar senelio skiepytos obelys, vedančios po kelias rūšis saldinių obuolių... Kaip prisimenu, senelių sodyba Zarasų pakraštyje panašėjo į pavyzdinį pagal prieškario madą vedamą ūkį, skrupulingai tvarkomą tarpukariu agronomijos mokslus ėjusio senelio, kuris kiekvieną kampą buvo apsodinęs kokiais nors naudingais augalais, kurie, metui atėjus, duodavo gausių vaisių. Vakarienei senelė patiekdavo ką nors lengvesnio – pienišką sriubą, varškę su grietine ar tiesiog pieną su uogiene aptepta bandele. Šventėms ir svečių proga buvo išruošiamas prašmatnesnis stalas su šaltiena, kepta višta, mišrainėmis ir silkėmis, bet aš geriausiai atsimenu pyragus, bandeles ir sausainukus, kuriems iki šiol jaučiu ypatingą meilę – tikiu, kad vaikystėje įsirėžę skoniai nenutrinami laiko, ypač jei buvo gaminama su meile. 

Nuotrauka Kristinos

Anuomet, visuotinio deficito laikais, šeimininkė, ruošdavusi šeimai valgyti tris kartus per dieną, turėjo parodyti nemenką išradingumą. Nenuostabu, kad idėjų Vaivos senelė semdavosi ir iš knygų. Kaip žinia, pastarųjų įsigyti sovietmečiu irgi nebuvo paprasta, todėl moterys kulinarinius leidinius skolindavosi viena iš kitos arba vartydavo bibliotekose. Labiausia jas sudomindavę receptai suguldavo į sąsiuvinius - tai ypač pasakytina apie kepinius, kurių receptūrų reikia laikytis itin griežtai, ir kuriuos su tokia nostalgija prisimena mano draugė. Prie varškės kekso recepto savo užrašuose Vaivos senelė Alfreda yra padėjusi riebų pliusą - tai reiškia, kad kepinys buvo išmėgintas, užskaitytas ir, pasitaikius progai, kartojamas. Vėliau tą patį receptą radau Julijos Pauliukonienės sudarytoje knygoje Lietuvių valgiai (1983), tik su kiek platesnėmis instrukcijomis. Mat patyrusios šeimininkės savo užrašuose visko smulkmeniškai nežymėdavo - gaminimo eigą žinojo iš savo patirties. 

Nuotrauka Kristinos

Knygos knygomis, bet to varškės kekso gal ir nebūčiau prisiruošusi iškepti, jei ne Vaivos senelės Alfredos užrašai. Didelis pliusas prie šio recepto buvo tarsi garantijos ženklas, jog kepinys pasiseks. Ir pasisekė! Saikingai saldus, purus ir drėgnas - bet neriebus ir ne per daug šlapias, šis keksas puikiai tiko prie kavos puodelio savaitgalio pusryčiams. Ir prie arbatos puodelio - pavakariams :) Keksas išeina nemažas, aš jam kepti naudojau didelę aliuminę kekso formą, paveldėtą iš mamos. Ir vis galvojau - kaip nuostabu, kad mano virtuvėje tokiu būdu "susitinka" moterys, kurios viena kitos nepažinojo, bet apie kurias galvodama visuomet patiriu džiaugsmą ir dėkingumą - ir toli gražu ne tik už gardžius receptus. 

Nuotrauka Kristinos 

Varškės keksas

Ingredientai: (išeis nemažas keksas, apie16 gabaliukų)

Visi produktai turi būti kambario temperatūros, antraip keksas gali neiškilti/sukristi. 

150 g sviesto (ir dar šiek tiek kepimo formai ištepti)

300 g cukraus

4 kiaušiniai

300 g varškės

Vanilinio cukraus (aš naudojau žiupsnelį Burbono vanilės)

1 a.š. (be kaupo) sodos

1 a.š. acto arba citrinos sulčių (sodai nugesinti)

300 g kvietinių miltų (naudojau 405D)

Cukraus pudros (keksui apsijoti) 

1. Orkaitę įkaitinkite iki 180ºC. Kekso formą kruopščiai ištepkite sviestu ir, jeigu norite, šiek tiek pabarstykite miltais. 
2. Dideliame dubenyje sviestą ištrinkite su cukrumi, tuomet po vieną įmuškite kiaušinius, kaskart gerai išsukdami - sukti galima mediniu šaukštu arba elektriniu plaktuvu. 
3. Varškę (jeigu ji sausa, ne kreminės konsistencijos) pertrinkite per sietelį - tai būtinas žingsnis, nes jeigu varškėje liks guziukų, jie kepdami sukietės ir sugadins kekso tekstūrą. Pertrintą varškę įmaišykite į sviesto, cukraus ir kiaušinių masę. Suberkite vanilę ir dar kartą gerai išmaišykite. 
4. Sodą dėkite į nedidelį indelį, užpilkite 1 a.š. acto arba citrinos sulčių ir 1 a.š. vandens, išmaišykite. Gautą mišinį įmaišykite į kekso tešlą. 
5. Tuojau pat suberkite išsijotus miltus ir atsargiai išmaišykite, geriausia - silikonine mentele. Tešla turi atrodyti tirštoka ir daugmaž vientisa, bet jos neplakite ir stenkitės nepermaišyti. Tešlą supilkite į kekso formą. Vandenyje suvilgytu arba sviestu išteptu peiliu tešloje apibraukite ratą - taip pažymėsite kekso trūkio liniją, ir būsite tikri, kad vienas kepinio šonas neiškils aukščiau už kitą. 
6. Keksą dėkite į įkaitintą orkaitę ir kepkite, kol jis gražiai iškils, jo paviršius įtrūks, o pats keksas įgaus gražią rusvą spalvą. Knygoje nurodoma, kad keksas iškepa per 30 min., bet po pusvalandžio maniškis buvo tik įpusėjęs kepti - vos pakilęs, dar neįtrūkęs ir beveik baltas. Keksas mano orkaitėje iškepė po 55 min., jūs orientuokitės pagal saviškę ir neišimkite kekso per anksti. Kad būtumėte visiškai tikri, į trūkio vietą įsmeikite ilgą medinį pagaliuką - jeigu ištrauksite jį sausą, neaplipusį tešla, vadinasi, keksas iškepęs. 
7. Išėmę keksą iš orkaitės, vėsinkite jį formoje apie 20 min., tuomet atsargiai apverskite ant grotelių arba lėkštės - keksas turėtų gražiai iškristi. Nemėginkite išimti kekso per anksti, nes jeigu imsite dar labai karštą, jis nebus spėjęs atlipti nuo kepimo formos sienelių ir greičiausia iškris gabalais. Iš formos išimtą keksą visiškai atvėsinkite. 
8. Prieš tiekdami, keksą apsijokite cukraus pudra.

Nuotrauka Kristinos

P.S. Komentaruose žadėtas varškės kekso su šokolado lašeliais receptas čia. 

Svariausi recepto šaltiniai: Vaivos senelės Alfredos sąsiuvinis ir ši knyga:

Lietuvių valgiai, sudarytoja Julija Pauliukonienė, Vilnius: Mokslas, 1983, p. 259.

Airiški keksiukai

Visus visus - ir tuos, kurie mano puslapyje apsilanko dažnai, ir tuos, kurie čia užsuka retkarčiais, ir tuos, kurie šiandien galbūt pirmąkart užklydo čia atsitiktinai - visus sveikinu su Šv. Velykomis, linkėdama, kad pavasaris pirmiausia įsikurtų jūsų širdyse. Gražių, giedrų, linksmų ir jaukių švenčių!

 Nuotrauka Kristinos

O kad jau tinklaraštis apie maistą, norėjau parodyti, kaip atrodo kepiniai, dekoruoti namuose cukruotų kvapiųjų našlaičių žiedais. Ta proga - airiški keksiukai.

Keksiukai purūs, tikrai ne per sausi, bet ir ne per daug drėgni. Produktų sudėties ir gaminimo požiūriu jie yra patys paprasčiausi - tokius būtų nesudėtinga iškepti net pradedančiajam kepėjui. Airijos virtuvei juos priskyriau tik todėl, kad receptą su konkrečiomis proporcijomis radau Darinos Allen knygoje. Beje, ji tvirtina, kad tokius keksiukus buvo įprasta kepti 12-tąją dieną po Kalėdų, t.y. sausio 6-ąją,mums žinomą kaip Trys Karaliai. Esą tuomet airės moterys, palikusios namų ūkį vyrams, rinkdavusios į "mergaičių vakarėlius" ir švęsdavusios vadinamąsias Moterų Kalėdas (air. Nollaig na mBan) - beje, Korko ir Kerio grafystėse ši tradicija vis dar gyva. Moterų vaišėms kepti keksiukai buvo vadinami karalienės pyragėliais (angl. Queen cakes); jų kilmė siekia XIX a. pradžios Angliją, kai keksiukai damų arbatėlėms buvo kepami porcelianiniuose puodeliuose, užpilami desertiniu padažu ir valgomi šaukšteliu (iš čia ir angliškas pavadinimas cupcakes, t.y. pyragėliai puodelyje).

Nors šie keksiukai tradiciškai kepami Šv. Kalėdų laikotarpiu, šįkart papuošiau juos gėlėms ir pritaikiau pavasariniam stalui. Aš - ne pagal taisykles - kepiau 6 didelius keksiukus (ne cupcakes, o muffins formose) ir gaminau po pusę normos abiejų rūšių glaisto. Man asmeniškai labiau patinka nuglaistyti citrininiu glaistu, nes citrina kiek atsveria keksiukų saldumą. Bet šokolado gerbėjai, kurių esama ir mūsų namuose, be abejo, su tuo nesutiktų:)

Nuotrauka Kristinos 

Airiški keksiukai 

Ingredientai: (išeina 12 mažų keksiukų) 

110 g kambario temperatūros sviesto 

110 g cukraus 

2 kiaušiniai 

Keli lašai vanilės ekstrakto arba žiupsnelis Burbono vanilės (arba nutarkuotos apelsino/citrinos žievelės) 

140 g miltų 

3/4 a.š. kepimo miltelių 

1 v.š. pieno arba vandens 

Nebūtinai: ¼ a.š. druskos 

Šokoladiniam glajui: (užtenka nuglaistyti 12 mažų keksiukų) 

140 g cukraus pudros 

50 g kambario temperatūros sviesto 

2 a.š. geros tamsios kakavos 

2-3 v.š. karšto vandens 

Citrininiam glajui: (užtenka nuglaistyti 12 mažų keksiukų) 

110 g cukraus pudros 

1 citrinos nutarkuota žievelė 

~ 2 v.š. šviežiai išspaustų ir per tankų sietelį perkoštų citrinos sulčių 

1. Sviestą ir cukrų gerai išsukite, kol pabals. Įmuškite kiaušinius, sudėkite vanilę arba apelsino/citrinos žievelę ir, jeigu norite, druską*. Vėl gerai išsukite, kad masė būtų puri. Įmaišykite miltus ir kepimo miltelius; jeigu masė atrodo kietoka, įpilkite šaukštą pieno ar vandens. 
2. Tešlą sudėkite į keksiukų formeles ir kepkite iki 200ºC įkaitintoje orkaitėje apie 20 min., arba kol keksiukai gražiai pakils, parus, o jų viršus įtrūks. Išimtus keksiukus atvėsinkite ant grotelių. 
3. Jeigu keksiukus puošite šokoladiniu glaistu, sviestą išsukite su cukraus pudra ir kakava, po truputį pildami karštą vandenį. Glaistas turėtų būti tokio tirštumo, kad jį būtų galima šaukštu užpilti ant keksiukų viršaus, tačiau ne per skystas, kad vos užpiltas nuo jų nenutekėtų. 
4. Jeigu keksiukus puošite citrininiu glaistu, cukraus pudrą sumaišykite su nutarkuota citrinos žievele, tuomet po truputį pilkite citrinos sultis ir sukite masę, kol ji bus tinkama keksiukams glaistyti - ne per tiršta, bet ir ne per skysta, maždaug geros grietinės konsistencijos. 
5. Nuglaistytus keksiukus, kol glaistas dar nenudžiūvęs, galima puošti papildomai. Aš puošiau cukruotomis kvapiosiomis našlaitėmis, bet galima, pavyzdžiui, apibarstyti pabarstukais ar pan. Nuglaistytus ir papuoštus keksiukus palikite valandėlei vėsioje vietoje, kad glaistas sutvirtėtų, o tuomet vaišinkitės patys ir vaišinkite kitus:)

*Recepte druska neminima, bet aš į kepinius visada dedu žiupsnelį druskos, kuri subalansuoja jų skonį ir padeda išryškėti kitiems prieskoniams.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis:
Darina Allen, Irish Traditional Cooking, Great Britain: Kyle Books, 2012, p. 299.

Rotiboy - bandelės su traškia kavos plutele ir sviesto įdaru

Šią savaitę nusprendžiau įkelti čia dar porą receptų, pasimetusių interneto platybėse. Su kavos bandelių receptu mudvi su Laura dalyvavome Debesų ir Kavos banko paskelbtame konkurse. Bandelės išties puikios, todėl kepu jas dažnai ir be jokios progos.

Mums, europiečiams, kava bene dažniausiai asocijuojasi su Italija, tačiau ji labai mėgstama ir daug tolimesnėse šalyse, apie kurių kulinarines tradicijas žinome mažiau. Rotiboy - bandelės, gimusios Malaizijoje, tačiau per trumpą laiką stulbinančiai išpopuliarėjusios, ir dabar kepamos ne tik gimtinėje, bet ir Singapūre, Tailande, Indonezijoje, Pietų Korėjoje, Japonijoje. Bandelės ypač vertinamos dėl to, kad jose dera trys skirtingi skoniai: minkšta, saldi bandelė, traški, vos karstelnanti kavos plutelė ir švelniai sūrus sviesto įdaras. Be abejo, priklausomai nuo regiono įvairuoja ir bandelių pavadinimai. Dažnai jos vadinamos tiesiog kavos badelėmis (coffee buns) arba meksikietiškomis bandelėmis (Mexican buns). Pastarasis pavadinimas šiek tiek klaidinantis, nes iš tikrųjų su Meksika malaizietiškas bandeles sieja tik panašus kepimo principas (kepinys glaistomas dar prieš pašaunant jį į orkaitę), kurį meksikiečiai naudoja, kepdami savo klasikines bandeles conchas. Rotiboy - pirmoji kepykla Malaizijoje, Penango valstijoje, 1998 m. sugalvojusi šių bandelių receptūrą ir ėmusi jas kepti, tačiau dabar tai bendrinis žodis, reiškiantis bet kur iškeptas šios rūšies bandeles. XX a. pabaigoje Malaizijoje atsidarė daugybė kepyklėlių, kepančių vien tik rotiboy. Vėliau jų populiarumas kiek sumažėjo, tačiau geriausios kepyklėlės tebeveikia - sakoma, kad pastarosioms net nebūtinos iškabos - vietiniai jas nesunkiai randa  pagal kavos kvapą, kuris nuo tokių kepyklėlių sklinda per visą kvartalą.

 

Nuotrauka Lauros

Rotiboy - bandelės su traškia kavos plutele ir sviesto įdaru

Ingredientai (9 bandelėms):

Mielinei tešlai:

300 g miltų

30 g cukraus

1 a.š. druskos

15 g šviežių  mielių arba 5 g džiovintų mielių

30 g sviesto

100 ml pieno

1 kiaušinis

Įdarui:

90 g tikro sviesto (ne tepaus riebalų mišinio ir ne margarino)

Nebūtinai: 1/3 a.š. druskos arba 1 v.š rudojo cukraus ir trupučio vanilės

Kavos plutelei:

90 g sviesto

70 g cukraus pudros

1 kiaušinis

100 g miltų

1 v.š. tirpios kavos

2 v.š. vandens arba juodos atvėsintos kavos

1. Patikrinti, ar veiksmingos mielės: jas ištrinti su 1 a.š. cukraus ir 2 v.š. šilto pieno ir apie 15 min. palaikyti šiltai, kol ims kilti puta. Tuomet užminkyti mielinę tešlą: pieną pašildyti su sviestu, kol pastarasis išsilydys. Tuomet dėti cukrų, druską, kiaušinį, mieles ir gerai išmaišyti. Supilti miltus ir užminkyti tešlą: ji turi būti minkšta, truputį lipni, bet ne per skysta; jeigu reikia, papildomai įdėti 2-3 v.š. miltų. Tešlą surinkti į didelį rutulį, jį pamiltuoti ir dėti į dubenį. Uždengus maistine plėvele palikti 1 val. šiltoje vietoje, kad pakiltų.
2. Kol kyla tešla, pagal savo skonį paruošti įdarą. Paprasčiausia sviestą padalinti į 9 daugmaž lygias dalis ir įdarui jį naudoti be jokių pagardų. Malaizijoje įprasta sviestą truputį pasūdyti, tačiau paplitęs ir kitas įdaro variantas - sviestą išsukti su ruduoju cukrumi ir dėti truputį vanilės.
3. Pakilusią tešlą išminkyti ir padalinti į  lygias dalis. Iš kiekvienos dalies suformuoti maždaug delno dydžio paplotėlį, į kiekvieną įdėti po gabalėlį sviesto ir labai kruopščiai užspausti kraštelius. Suformuotas bandeles dėti į iš anksto pasiruoštą, kepimo popieriumi išklotą kepimo skardą. Bandeles palikti kambario temperatūroje maždaug 45 min., kad bandelės vėl pakiltų.
4. Kol kyla bandelės, pagaminti glazūrą. Tirpią kavą ištirpinti šiltame vandenyje arba, jeigu norite intensyvesnio plutelės skonio bei spalvos, juodoje kavoje (nedėti tirpios kavos tiesiai į kitus ingredientus, nes liks neištirpusių grūdelių). Kitame inde sumaišyti ištirpintą sviestą, cukraus pudrą, kiaušinį, ištirpintą kavą ir miltus. Viską gerai išsukti - glazūra turėtų būti geros grietinės tirštumo.
5. Iškilusių bandelių viršų aptepti glazūra. Tradiciškai glazūra pilama į konditerinį švirkštą ir ant bandelių viršaus susukama spiralė, tačiau tą patį efektą galima pasiekti uždėjus maždaug 1 kupiną arbatinį šaukštelį glazūros ant bandelės viršaus ir ją sukamaisiais judesiais paskleidus iki pat bandelės šonų. Reikia šiek tiek praktikos, norint uždėti reikiamą kiekį glazūros: jeigu jos bus per mažai, kepant dalis bandelės liks nepadengta, jeigu per daug, kepant jos pribėgs aplink bandelę.
6. Iškilusias ir glazūra apteptas bandeles dėti į orkaitę, įkaitintą iki 200°C ir kepti 15-20 min., arba kol bandelės gražiai išsipūs ir pasidengs aksomine kavos plutele, o virtuvėje pasklis kavos aromatas.
7. Bandeles skaniausia valgyti šiltas, nes po kelių valandų jų plutelė atidrėksta ir praranda savo traškumą. Vis dėlto atvėsusios bandelės irgi labai gardžios.  

Deja, svarbiausio šaltinio pirmąkart kepdama nepasižymėjau, be to, pasinaudojau keliuose receptuose išdėstytomis rekomendacijomis. Dabar jų, kaip ir reikėjo tikėtis, nebegaliu surasti... 

Kadaifas - rytietiškas saldėsis

Vasario 16-oji man kelia patriotiškus jausmus, bet auginant mažą vaiką, šiai progai skirtuose minėjimuose dalyvauti nelabai yra galimybių. Na, o kai kuriuose renginiuose nesinorėtų dalyvauti net esant galimybei (turiu galvoje "tautiškai nusiteikusiųjų" eitynes). Todėl, kad ir kaip juokingai man skambėtų parduotuvių pretenzijos vadintis ne vien pramogų, bet ir kultūros centrais, Nepriklausomybės dieną išsiruošėme būtent ten. Mat menininkė Eglė Veršininienė, paminėdama visiems mums svarbią datą, drauge su savo pagalbininkėmis Megoje organizavo ebru tapybos pamokas vaikams, o už jas suaukotas lėšas žadėjo skirti vėžiu sergantiems mažyliams. Taigi, visomis prasmėmis šviesi ir šilta iniciatyva. Kuo daugiau vietos žmonių širdyse užima grožis, tuo mažiau vietos lieka blogiems jausmams. Tikiuosi, pavyks savo vaiką išauklėti taip, kad žmogaus egzistencinė vertė jam būtų svarbesnė negu aplinkui esančiųjų rasinė, tautinė ar luominė priklausomybė. Meilė Tėvynei - kilnus ir gražus jausmas, bet apima liūdesys matant, kai patriotizmu vadinamos paviršutiniškos deklaracijos, agresyvi retorika ir panieka savo artimui.

Tomo (3 m.) piešinio fragmentas

Ebru, arba tapyba ant vandens, maždaug turi ilgą istoriją ir yra susijusi su tam tikrais popieriaus ir audinių marginimo būdais, atsiradusiais senovės Kinijoje, Persijoje ir kitose Rytų šalyse. Ši meno rūšis ypač išpopuliarėjo Turkijoje. Būtent čia per keletą amžių buvo išvystyta savita tapymo technika ir XIX a. viduryje pavadinta ebru vardu. Stambulas iki šiol yra svarbiausias ebru tapybos centras. Regis, kaip tik iš Turkijos XXI a. pradžioje ebru atkeliavo ir į Lietuvą. Anot Eglės, tapybai skirtus dažus, popierių ir kitas reikalingas priemones ji ir dabar vežasi iš šios šalies. Niekuomet nemėginusiems tapyti ant vandens, išbandyti šią meno rūšį nuostabus potyris. Sunku įvardinti, kodėl ji tokia patraukli. Gal todėl, kad sujungia savyje meditaciją ir žaidimą?.. Ne veltui ebru taip dažnai pasitelkiama meno terapijos tikslais.

Nežinia, paveikta ebru kerų ar tiesiog atsitiktinumo dėka savo šaldiklyje aptikau jau kuris laikas tūnančią ir savo valandos laukiančią kadayifo tešlos pakuotę (nesusidūrusiems: tai plonytė tešla, supjaustyta į dar plonesnius ilgus vermišelius ir susukta lyg siūlų gijos). Dažnai teigiama, kad to paties pavadinimo saldumynas yra arabiškos kilmės. Tačiau panašu, jog būtent turkų dėka kadaiyfas pasklido taip plačiai: jo paplitimo ribos apytikriai atitinka Osmanų imperijos ribas. Vis dėlto kadayifas toks populiarus, kad tiksliai nustatyti jo kilmės vietą ir išpopuliarėjimo aplinkybes vargu ar įmanoma, o daugybė šalių (Makedonija, Serbija, Bulgarija, Albanija, Graikija, Kipras, Palestina, Šiaurės Afrikos šalys ir kt.) turi savus kadayifo variantus, tik vadina juos skirtingais vardais. Tai savitas desertas, patiksiantis rytietiškų saldėsių gerbėjams.

Nelengva išsirinkti iš daugybės kadayifo receptų vieną vienintelį: priklausomai nuo kiekvienos šalies ir individualaus kepėjo skonio, skiriasi jų įdarai (graikiški riešutai, pistacijos, migdolai, sūris...), forma (pyragas, atskiri "lizdeliai", vienas šalia kito sugulę "kokonai"...), sirupui gardinti naudojami prieskoniai (cinamonas, vanilė, rožių vanduo, citrina...). Šįkart nusprendžiau remtis europietiška tradicija, tad pagrindinis mano recepto šaltinis čia. Tiesa, atsižvelgdama į tešlos pakuotę, mažinau produktų kiekį. Be to, žinodama savo šeimos skonį, sirupą gardinau citrinos sultimis, kaip buvo pasiūlyta šioje knygoje:

Dimitri Haitalis, The Best Traditional Recipes of Greek Cooking, Athens, 2000.

Kadaifas (turk. kadayif, alb. kadaif, graik. kataifi)

450 g kadaifo tešlos (Lietuvoje ieškoti "Prismoje" arba "Ibrahim" prekybos centre)

200 g sviesto

~ 1 puodelis smulkintų graikiškų riešutų

Cinamono (pagal skonį)

Sirupui:

600 g cukraus

600 ml vandens

1 citrinos sultys

1. Išardykite atšildytos kadaifo tešlos sruogeles, kad būtų purios, jas paskleiskite ir šiek tiek apdžiovinkite kambario temperatūroje. Kepimo skardą gerai ištepkite sviestu, tuomet, lengvai paspaudžiant, sudėkite maždaug 2/3 tešlos. Ją apšlakstykite puse tirpinto sviesto, tuomet paskleiskite graikiškus riešutus, juos pabarstykite cinamonu. Ant viršaus tolygiai paskleiskite likusią tešlą, apšlakstykite sviestu ir kepkite iki 180°C įkaitintoje orkaitėje tol, kol kepinio viršus gražiai parus. Tai gali trukti nuo 1 iki 2 val. Tuomet kepinį išimkite ir atvėsinkite.

2.  Kol kadaifas kepa, cukrų sumaišykite su vandeniu, užvirinkite ir virkite apie 20 min. Baigiant virti, supilkite citrinos sultis. Palikite atvėsti. Sulaistant pyragą sirupu, svarbiausia taisyklė yra tokia: arba pyragas turi būti šaltas, o sirupas šiltas, arba sirupas šaltas, o pyragas - šiltas. Be to, pyragas arba sirupas turėtų būti šilti, o ne karšti, priešingu atveju kadaifas labai suzmegs, nebeliks vermišelių tekstūros.

3.  Sulaistytą pyragą pridenkite ir palikti vėsioje vietoje keletui valandų. Jeigu norite, galite papuošti riešutais. Patiekiant prie šio deserto tiktų pasiūlyti arbatos ar turkiškos kavos.

Nuotrauka Lauros

Pan pepato - šokoladinė pipirinė duona

Vasario 14-ąją krikščioniškas, o ir ne tiktai krikščioniškasis pasaulis švenčia Valentino dieną. Tačiau kas gi buvo tas Valentinas, pasakyti ne taip jau lengva. Pirmiausia, istorijoje minimi mažiausiai du Šv. Valentinai - abu mirę kankinių mirtimi III amžiuje, abu apgaubti paslapties, nes nė apie vieno iš jų gyvenimą nėra patikimesnių istorinių žinių. Tačiau ten, kur maža faktų, lieka daug vietos fantazijai, todėl Šv. Valentino vardas apaugęs daugybe legendų.

Įsimylėjėlių globėju laikomas Interamnos (dabartino Terni miesto) vyskupas Valentinas. Sakoma, kad jis slapta tuokdavo ir globodavo įsimylėjėlius, kurių ryšius pasmerkdavo jų šeimos, anuometinės visuomenės normos ir netgi įstatymai. Legendos byloja ir apie tai, kad Šv. Valentinas padarė stebuklą, grąžinęs regėjimą nuo gimimo aklai kalėjimo prižiūrėtojo dukrai, ją pamilęs, o pieš mirtį nusiuntęs jai laiškelį, pasirašytą Tavo Valentinas. Esą todėl vasario 14-ąją įsimylėjėliai dovanoja vieni kitiem atvirutes su meilės prisipažinimais. Tiesa, kitos legendos pasakoja kitas šios tradicijos atsiradimo versijas...

Šv. Valentino bazilikos vitraže vaizduojamas vyskupas Valentinas, tuokiantis krikščionę merginą Serapiją ir romėnų centurioną Sabino (Terni miestas, Italija).

Nenuostabu, kad žiaurios romantikos apgaubtas šventasis buvo paskelbtas Terni miesto globėju. Vasario 14-ąją, šventojo nukirsdinimo dieną, mieste rengiama šventė, Šv. Valentino bazilikoje laikomos iškilmingos pamaldos, laiminamos šeimos ir pan. Pastarąjį dešimtmetį organizuojama ir specialus gastronominis renginys - Cioccolentino. Jos metu dėmesio centre atsiduria šokoladas, nes raudonos rožės ir šokoladas laikomi bene svarbiausiais Šv. Valentino dienos atributais.

Vis dėlto šventės metu galima paragauti ir kitų tradicinių saldumynų. Vienas iš tokių - pan pepato (pampepato, panpepato). Tai kalėdinis saldumynas, kepamas su kelių rūšių riešutais, džiovintais vaisiais, šokoladu, medumi ir prieskoniais. Pan pepato, t.y. pipirinė duona, gali būti brandinama keletą mėnesių, todėl Terni ji valgoma iki pat Šv. Valentino, miesto globėjo dienos, o paskutinis kepalėlis paliekamas Šv. Velykoms. Nenuostabu, kad šio gardėsio užtenka taip ilgai - kai kurių receptų ingredientų sarašas prasideda žodžiais "5 kg riešutų...".

Pan pepato nėra išskirtinai Terni miesto ar Umbrijos regiono saldumynas - ji kepama visoje vidurio Italijoje. Kiekvienas regionas ir kiekviena šeima pan pepato kepa savaip, todėl receptai įvairuoja: į kepinį gali būti dedama pinijų riešutų ar cinamono, pilama vienos ar kelių rūšių likerio ir t.t. Teigiama, jog Terni miesto pipirinė duona ypatinga dėl to, kad tradiciškai ji saldinama vynuogių misa. Deja, dabar tai netgi Italijoje vis sunkiau randamas produktas, todėl šiuolaikiniuose receptuose vynuogių misa vis dažniau keičiama medumi.

Nuotrauka Lauros

Pan pepato - šokoladinė pipirinė duona

50 g lazdyno riešutų

50 g graikiškų riešutų

50 g migdolų

50 g tamsių besėklių razinų

50 g džiovintų cukruotų vaisių (pvz. vyšnių)

50 g šokolado

100 g skysto medaus (arba 50 g medaus ir 50 g vynuogių misos) ir dar 1 v.š. šaukšto viršui aptepti

~50 g miltų

Muškato riešuto, juodųjų pipirų ir druskos pagal skonį

Aliejaus rankoms patepti

Nebūtinai: cukraus pudros arba kakavos kepiniams apsijoti
 

1. Lazdyno riešutus paskrudinti ir patrinti tarp delnų, kad atšoktų odelė. Migdolus ir graikiškus riešutus užpilti verdančiu vandeniu, leisti pamirkti ir nulupti odelę. Razinas užpilti karštu vandeniu, pamirkyti, o tuomet nusausinti. Visus riešutus ir cukruotus vaisius susmulkinti.

2. Dubenyje pašildyti medų ir, jeigu naudosite, vynuogių misą. Sudėti smulkintą šokoladą, muškato riešutą, juoduosius pipirus ir žiupsnelį druskos. Viską gerai išmaišyti. Tuomet suberti smulkintus riešutus, cukruotus vaisius ir razinas. Dar kartą viską gerai išmaišyti. Į gautą mišinį įberti apie 50 g miltų - tiek, kad išeitų minkoma tešla. Leisti jai 10-15 min. pastovėti.

3. Kepimo skardą iškloti kepimo popieriumi, orkaitę įkaitinti iki 200 C°. Rankas patepti aliejumi, kad prie jų neliptų tešla. Tešlą padalinti į 8-9 dalis ir suformuoti apvalias duoneles. Jas sudėti į skardą, o jų viršų patepti skystu medumi. Kepti apie 20 min. Stengtis neperkepti, nes duonelių apačia greitai svyla. Duoneles atvėsinti skardoje. Kartais prieš tiekiant jos apsijojamos cukraus pudra arba kakava. Duoneles galima valgyti šviežias, tačiau skaniausios būna tuomet, kai 2-3 savaites paliekamos subręsti.

Nuotrauka Lauros

Aš kepdama naudojau vynuogių misą - Lietuvoje ja prekiauja kai kurios sveiko maisto parduotuvės (pavadinę "šviežių raudonųjų vynuogių nealkoholiniu vynu"). Naudojau 80 % juodąjį šokoladą, todėl kepiniai išėjo ne per saldūs. Mums buvo kaip tik, tačiau mėgstantiems saldesnius desertus, geriau rinktis šokoladą su mažesniu kakavos procentu.

Svarbiausias mano recepto šaltinis - trofėjus iš pernykštės kelionės po Italiją:

Anna Gosetti della Salda, Le ricette regionali italiane, Milano: Casa editrice "Solares", 2011.