Acheno meduoliai

Su profesoriumi H. mano draugė Rūta susipažino pernai, tarptautinėje konferencijoje Vokietijoje. Tačiau jai labiausia įsiminė ne jo pranešimas, o vakarieniaujant išgirstas pasakojimas. Profesorius prisipažino, jog savaitgaliais ir atostogų metu niekada nepasilieka mieste, ir iš viso būna nepasiekiamas nei telefonu, nei internetu. Mat pasibaigus darbo savaitei, jis palieka Frankfurtą ir išvažiuoja pas žmoną. Ją profesorius apibūdina kaip nuostabiausią moterį, turinčią rimtą, bet neįprastą bėdą - alergiją civilizacijai. Tai ne metafora, o medicininė diagnozė: pasirodo, profesoriaus H. žmona iš tiesų ima dusti nuo sąlyčio su plastiku, buitine chemija, sintetiniais audiniais, kosmetika ir t.t. Visa, kas nėra sukurta pačios gamtos, šiai moteriai neša kančią ir pražūtį. Štai kodėl profesorius nupirko žemės sklypą miškų vidury, senoviniu būdu surentė ten trobelę, apstatė ją mediniais baldais ir čia įkurdino savo mylimą sutuoktinę. Jau ne vienerius metus ji ten gyvena, izoliuota nuo išorinio pasaulio, be jokių šiuolaikinio ryšio priemonių, modernių buitinių prietaisų ir daugybės kitų dalykų, regis, neatsiejamų nuo mūsų kasdienybės. Tiesa, knygas moteris skaito, bet... tik išleistas iki XVIII a. Mat vėliau spaustuvės pradėjo naudoti kažkokius chemikalus, kuriems profesoriaus žmona irgi alergiška.

Įsivaizduoju profesorių H., penktadienio vakarą paliekantį savo automobilį miško pakraštyje, persirengusį lininiais rūbais, persimetusį per petį drobinį krepšį su senovinėmis knygomis ir pėsčią einantį į pasimatymą su savo žmona. Skamba netgi romantiškai :) Ir vis dėlto nė už ką nenorėčiau atsidurti tos moters vietoje. Būti išplėštam iš savo laikmečio ir negalėti laisvai judėti erdvėje - išbandymas, kurį pakeltų ne kiekvienas. Antra vertus, kai kada aš jaučiuosi panaši į tą moterį, atitolusią nuo šiuolaikinio gyvenimo, tik ne dėl bėdų su sveikata, o dėl to, kad esu konservatyvių pažiūrų. Pavyzdžiui, man patinka seni namai - šlaitiniais stogais, su palėpėmis, verandomis ir siaurais koridoriais. O štai stiklinėms dėžutėms (kurios šiais laikais vadinamos netgi ne namais, o tūriais) esu abejinga. Savo namuose aš renkuosi sunkias, drožinėtas tamsaus medžio indaujas ir gėlėtu gobelenu aptrauktas sofas vietoje konceptualių ir lakoniškų šiuolaikinių interjerų, kurie man primena nejaukias operacines. Coco Chanel maža juoda suknelė ir perlų karoliai man atrodo šimtą kartų šiuolaikiškiau ir elegantiškiau negu visos Mados infekcijos kolekcijos kartu sudėjus. Aš nesakau, kad mums nereikia šiuolaikinės architektūros, dizaino ar mados, nesakau, kad nūdienos kūrėjų darbai be ryšio ar prasti - žinoma, kad ne, tarp jų irgi yra pasigėrėjimo vertų kūrinių. Tiesiog jie labiau džiugina kitokio sukirpimo žmones negu aš.

Nuotrauka Kristinos

Analogiškas ir mano santykis su technikos naujovėmis. Nuostabu, jog kuriami vis protingesni prietaisai ir programos, kai kuriose srityse (tarkime, medicinoje) techninis progresas išsprendžia gyvybės ir mirties klausimus. Bet kasdieniniame gyvenime juk nebūtina beatodairiškai pirkti viską, ką siūlo rinka? Aš neturiu problemos, kaip atplėšti savo vaiką nuo planšetės, nes mūsų namuose nėra planšetės. Dar daugiau - prisipažinsiu, kad aš pati niekada nelaikiau jos rankose, nes šis daiktas man nereikalingas, vadinasi, nė kiek manęs nedominantis. Savo tekstus rašau, atsisėdusi prie seno stacionaraus kompiuterio, nes tam, kad sukurčiau tekstinį dokumentą, apkarpyčiau nuotraukas ir internete susirasčiau mane dominančią informaciją, jo pajėgumų visiškai pakanka. Jeigu atvirai, negalėčiau pasakyti, kuo i-phonas skiriasi nuo i-pado, ir nuo to mano gyvenimas nė kiek ne blogesnis. Tiesa, prieš metus vyras pakeitė mūsų senovišką, bet nepriekaištingai rodžiusį televizorių į plokščiaekranį. Taip ir nesupratau, kam to reikėjo, nes kartais mes neįjungiame jo savaitėmis, ir kai atidarome spintelę, pirmiausia tenka nuvalyti dulkių sluoksnį nuo ekrano. Bet į spintelę televizorių uždarėme ne todėl, kad mažiau dulkėtų, o todėl, kad netrukdytų bendrauti su žmonėmis, t.y. netaptų svarbiausiu "šeimos nariu" ir pagrindiniu svetainės akcentu, kaip, deja, neretai pasitaiko.

Mano polinkis į senamadišką ir konservatyvų gyvenimo būdą pasireiškia ir tuo, jog niekada neturėjau savo Facebook paskyros. Juk šeimos nariai, draugai ir kolegos žino, kur gyvenu, turi elektroninio pašto adresą bei telefono numerį. Tinklaraščio skaitytojai irgi gali išsiųsti laiškelį ar rašyti komentarus. Tad kokią funkciją atliktų Facebook? Mano situacijoje jis atrodo perteklinis ir nereikalingas. Bet taip galvoju tik aš, tuo tarpu iš kitų daugybę kartų girdėjau priekaištų, kad manęs nėra socialiniuose tinkluose, ir kad ten nėra mano tinklaraščio. Kai kas sako: o tu įsivaizduoju, kiek žmonių tave palaikintų? Jeigu atvirai, neįsivaizduoju, ir nelabai suprantu, kokia iš to nauda. Kitas kausimas: ar, tinklaraščiui atsidūrus Facebook tinkle, žmonėms būtų lengviau, patogiau, maloniau sekti mano tekstus? Ką apie tai galvoja mano skaitytojai? Ar jiems tai svarbu?

Labai norėčiau apie tai išgirsti jūsų nuomonę. Nes aš vis dar negaliu sau atsakyti į klausimą, ar šiuolaikiniame pasaulyje bet kokie projektai pasmerkti žlugti, jeigu jų nėra socialiniuose tinkluose? Kelis kartus buvau susikaupusi ir nusprendusi sukurti Facebook puslapį šiam blogui. Bet kaskart, pamačiusi, jog, norint pristatyti savo tinklaraštį, pirmiausia būtina atidaryti asmeninę paskyrą, nusvyra rankos. Jaučiuosi, lyg būčiau prievartaujama, nes kaip asmuo visai netrokštu būti toje sistemoje. Todėl uždarau registracijos langą ir palieku viską taip, kaip yra. Žinau, kad žmogus, kuris naudojasi mobiliuoju telefonu ir iš namų kompiuterio naršo internete, jau nebėra privatus, bet man vis tiek atrodo, kad užsiregistruoti Facebook puslapyje - tai lyg simboliškai atiduoti paskutinį savo asmeninės laisvės bastioną. Ar tokia jausena - kažkoks nenormalumas? Modernizmo epochos priešaušryje kai kurie prancūzų poetai savo knygas leido mažais tiražais ne todėl, kad trūko pirkėjų, o todėl, kad norėjo būti reti. Kai kada pagaunu save galvojant, kad mano skaitytojai - ypatingi, tie, kurie susiranda šį tinklaraštį ir be įkyrių Facebook pranešimų, veikiančių lyg baksnojimai į nugarą. O gal taip manyti - beviltiškai naivu?..

Nuotrauka Kristinos

Na, o kad jau šį įrašą pradėjau nuo pasakojimų apie Vokietiją, tai šiandien ta pačia proga pristatysiu jums ir Acheno meduolius (vok. Aachener Printen), juo labiau, kad Justinai, išmokiusiai mane kepti "Riešutėlių" tortą, esu pažadėjusi jų receptą. Žinoma, šiuo metu skelbiamas gali atrodyti keistai: juk vienos Kalėdos ne taip seniai praėjo, o kitos dar už devynių jūrų, už devynių marių. Bet jeigu pasakyčiau, kad meduolius, kuriuos matote nuotraukose, reikėtų užminkyti dabar, kepti rugsėjo-spalio mėnesį, o valgyti per ateinančias žiemos šventes, t.y beveik po metų? Bet apie viską iš eilės.

Pirmiausia keli žodžiai apie meduolių kilmę. Jau pats pavadinimas byloja, jog jų gimtinė - karališkasis Acheno miestas. Apie Acheną ir jo kulinarinį paveldą šiek tiek pasakojau įrašuose, skirtuose trupininėms bandelėms ir nuostabiajam velykiniam pyragui, taigi, šįkart per daug nesikartosiu. Tik priminsiu, jog Acheno meduoliai - patys garsiausi kepiniai, siejami su šiuo miestu. Manoma, jog meduolių kepimo tradicija į Acheną atkeliavo iš kaimyninės Belgijos, kur kepami panašūs, tik dar senesnes tradicijas turintys Dinanto meduoliai (pranc. couques de Dinant). Bet ir Acheno meduoliai kepami netrumpai - jie žinomi nuo XV amžiaus. Seniausia - ir iki šiol tebeveikianti - komercinė meduolių kepykla Achene įsteigta 1688 m.; šiais laikais ji vadinasi Lambertz-Gruppe. Verslą valdė ne viena šeimos karta, o Henry Lambertz (1834-1898) buvo ypač geros reputacijos kepėjas, gavęs teisę tiekti meduolius ne tik vokiečiams, bet ir Belgijos, Nyderlandų, Prūsijos karališkosioms šeimoms. Šiais laikais Acheno meduoliais prekiauja daugybė parduotuvėlių, tačiau dalis vokiečių šeimininkių, ypač kilusių iš šio miesto, vis dar kepa juos namuose ir savo paslaptimis dalijasi internetinėse svetainėse. Tai mums tik į naudą, nes Acheno meduolius dabar galime išsikepti ir mes :)

Ko gero jums smalsu sužinoti, kuo Acheno meduoliai skiriasi nuo visų kitų? Patikėkite, skiriasi, ir netgi labai! Šių meduolių tešla tradiciškai minkoma be jokio sviesto, grietinės, pieno, kiaušinių. Į ją įeina tik kvietiniai miltai, daugybė prieskonių (kiekvienas kepėjas turi savo mėgstamiausius), įprastas bei stambiakristalis cukrus ir... cukrinių runkelių sirupas. Pastarasis vietoje medaus imtas naudoti XIX amžiuje, kai Napoleonas, prijungęs Acheno žemes prie savo imperijos, paskelbė prekybinį embargą Didžiajai Britanijai, Didžioji Britanija - Prancūzijai, o Jungtinės Valstijos - ir anglams, ir prancūzams :) Acheno kepėjai, iki to laiko naudoję daug importuoto medaus ir rudojo cukranendrių cukraus, greitai pritrūko įprastų ingredientų, todėl ėmė eksperimentuoti, į tešlą dėdami vietinius, iš cukrinių runkelių pagamintus produktus - baltą cukrų bei runkelių sirupą. Net vėliau, panaikinus 1806-1814 m. galiojusius prekybos suvaržymus, prie medaus ir rudojo cukraus jie nebesugrįžo, ir manoma, kad apie 1820 m. nusistovėjo naujoji, iki šiol naudojama Acheno meduolių receptūra. Kaip sakoma, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą - dabar specifinis meduolių prieskonis, kurį suteikia runkelių sirupas, yra vienas iš ingredientų, kurie padaro Acheno meduolius ypatingais regioniniais kepiniais.

Cukrinių runkelių sirupo galite įsigyti sveiko maisto parduotuvėse.

Tam, kad meduoliai, iškepti be jokių riebalų, būtų purūs, nekieti ir gardūs, svarbu laikytis trijų taisyklių. Pirmiausia, į Acheno meduolius dedamas ypatingas kėliklis - potašas, antra, tešla užminkoma iš anksto ir ilgai brandinama, trečia - iškepti meduoliai papildomai brandinami, kol suminkštėja.

Pirmiausia apie potašą. Kaip jau minėjau įraše apie Torunės meduolius, ilgai brandinamiems kepiniams turėtų būti naudojami tokie kėlikliai, kurių poveikis bėgant laikui stiprėja, o ne menksta. Vadinasi, iš kepimo miltelių, sodos ar mielių šiuo atveju maža nauda. Tam reikalui naudojamas arba amonio karbonatas, arba potašas (kalcio karbonatas) - aš turiu galvoje ne trąšas, o specialų kulinariniams tikslams pritaikytą kėliklį, kuris šiais laikais atrodo maždaug taip:

Acheno meduoliai kildinami būtent su potašu. Tokio kėliklio galima rasti kiekvienoje didesnėje Vokietijos parduotuvėje, šalia kepimo miltelių ir amonio karbonato. Kodėl nėra Lietuvoje? Niekas nežino. Bet kadangi šį kėliklį gamina net tokios mums gerai pažįstamos firmos kaip Dr.Oetker, reikia tikėtis, kad artimiausiu laiku atsiras. O kol kas pirkite potašą internetu arba vežkitės iš kitų šalių - deja, tai geriausias patarimas, kurį galiu duoti. Ar galima apsieiti be potašo? Mano eksperimentai (o aš kepu Acheno meduolius jau 6 metus) parodė, kad nelabai. Į tešlą neįbėrus potašo, meduoliai tiesiog prastai iškyla ir neturi jiems būdingo purumo. Įmanomas pakaitalas čia galėtų būti nebent amonio karbonatas, bet analogiško rezultato, kaip naudojant potašą, aš irgi negarantuoju.

Kiek laiko brandinti tešlą? Na, potašo poveikis su laiku tik stiprėja, todėl itin kokybiški meduoliai kepami iš 1-2 metus brandintos tešlos. Tačiau jeigu užminkysite ją prieš pusmetį, irgi bus neblogai - tarkime, vokietės dažnai minko šių meduolių tešlą vasaros atostogų metu, o tuomet brandina ją iki vėlyvo rudens, t.y apie pusmetį - ir rezultatai būna geri. Aš praėjusiais metais tešlą užminkiau iškart po Kalėdų, suvyniojau ją į maistinę plėvelę ir palikau šaldytuve. Štai kaip ji atrodė, kai išvyniojau ją beveik po metų ir atpjoviau gabaliuką:

Nuotrauka Kristinos

Išakijusi ir kvapni, perminkyta tešla kuo puikiausia kyla, todėl meduoliai išeina tokie, kaip ir turėtų būti - storoki, purūs. Kadaise Acheno meduoliai buvo formuojami, naudojant specialias medines formas su įvairiais išdrožinėtais piešiniais, dažniausia vaizduojančiais biblinius personažus arba kareivius (kaip tik dėl to jie buvo pavadinti Printen - nuo vok. prent ir ang. print., t.y. atspausti). Tačiau XIX a., vietoje medaus pradėjus naudoti runkelių sirupą, ir dėl to tešlai tapus sunkesnei bei lipnesnei, šis meduolių formavimo būdas tapo gana komplikuotas. Štai kodėl Acheno meduoliai imti pjaustyti stačiakampiais gabaliukais, kartais mažesniais, kartais didesniais. Beje, tokia forma leido meduolius kompaktiškiau sudėti į dėžutes ir lengviau transportuoti. Na, o mums svarbu nepasiduoti pagundai tešlos iškočioti labai plonai, nes iškepę per ploni meduoliai būna kietesni, prastesnio skonio už storesnius. Prieš kepant, Acheno meduolius populiaru puošti migdolų riešutais, kurių puselės lengvai įspaudžiamos į tešlą:

Jeigu nuspręstumėte atsisakyti migdolų, Acheno meduolius galima puošti ir kitais tradiciniais būdais - cukraus sirupu arba šokoladu. Plačiau apie tai žr. pastabose po receptu. Nuotrauka Kristinos

Jeigu norite Acheno meduolius valgyti per Kalėdas, kepkite juos maždaug rugsėjo pabaigoje ar spalio pradžioje. Mat šiam kepiniams subręsti ir suminkštėti reikia nepalyginamai daugiau laiko, negu, tarkime, švediškiems imbieriniams meduoliams. Ką tik iškepę ir atvėsę Acheno meduoliai atrodo išsipūtę, perlaužus - akyti, tačiau juos valgydami galite be vargo išsilaužti dantis - ir todėl, kad juose nėra riebalų, ir todėl, kad cukrus kepant karamelizuojasi ir sukietėja. Mėnesį pratūnoję sandarioje dėžutėje, meduoliai būna kur kas kvapnesni ir jau valgomi, tačiau dar pakankamai kieti. Po dviejų-trijų mėnesių meduoliai suminkštėja, ir, valgydami juos, dantų nebeišsilaušite net norėdami :) Tiesa, gerai subrendę Acheno meduoliai taipogi neprimena trapaus biskvitinio pyragaičio, tačiau su arbata, kava ar stikline karšto vyno juos valgysite be nuostolių sveikatai, pasigardžiuodami, ir džiaugsitės savita jų tekstūra.

Nuotrauka Kristinos

Tad jeigu manote, kad slow food judėjimas - tik XX a. atsiradusi idėja, labai klystate :) Tradiciniams Acheno meduoliams iškepti reikia mažiausia pusmečio, o prie gerų norų - ir metų, dviejų ar pustrečių. Žinoma, visais laikais žmonės, ypač prekybininkai, ieškojo būdų, kaip per trumpesnį laiką parduoti daugiau prekių. Kai kurie Acheno kepėjai maldininkams, atvykusiems į garsiąją Acheno katedrą, pardavinėdavo - ir tebepardavinėja - labai kietus (t.y. per trumpai brandintus) meduolius, todėl juokaujama, kad jie yra sudarę kontraktus su miesto odontologais :) Antra vertus, XX a. viduryje, norėdami paspartinti kepimo procesą ir įtikti išrankiems klientams, kai kurie mažiau skrupulingi ir nelabai tradicijų paisantys komerciniai gamintojai į Acheno meduolius ėmė dėti sviesto ar kitų riebalų, o juos pačius kuo išmoningiau puošti ir gardinti - marcipanu, įvairiausiais riešutais, skirtingomis šokolado rūšimis ir pan. Todėl jeigu norite paragauti tikrų Acheno meduolių, žiūrėkite, iš ko ir ką perkate - mat galite nesunkiai įsigyti tiesiog gardžių šiuolaikinių sausainių, pavadintų šio senovinio skanėsto vardu. Bet jeigu meduolius kepsite patys, galėsite visą procesą kontroliuoti nuo pirmojo iki paskutiniojo etapo, ir tik nuo jūsų norų priklausys, kiek autentikos išsaugosite recepte. Aš, kepdama Acheno meduolius, stengiausi kiek įmanydama laikytis visų senųjų taisyklių ir ritualų. Tikiuosi, šis ilgą istoriją ir turtingą skonį turintis kepinys sudomins ir jus :)

Nuotrauka Kristinos

Aachener Printen - Acheno meduoliai

Geriausia pradėti gaminti likus bent pusei metų iki valgymo :)

Ingredientai: (išeis maždaug 6 didelės skardos meduolių)

600 g kvietinių miltų (550D)

50 g smulkintų džiovintų apelsinų žievelių

Žiupsnelis grūstų kvepiančiųjų pipirų

3 a.š. grūstų anyžių sėklų

2 a.š. grūstų kalendros sėklų

2 a.š. cinamono

Žiupsnelis grūstų gvazdikėlių

Žiupsnelis nutarkuoto muskato riešuto

Žiupsnelis grūstų kardamono sėklų

½ a.š. sodos

100 g cukraus

150 g grūsto stambiakristalio cukraus*

500 g cukrinių runkelių sirupo (rasite pirkti sveiko maisto parduotuvėse)

3 v.š. vandens

5 g potašo

Migdolų (papuošimui)**

Sirupui:***

250 ml vandens

1-2 v.š. cukraus

1. Į vieną dubenį suberkite miltus. Į juos sudėkite visus prieskonius, sodą ir abiejų rūšių cukrų, išmaišykite. 
2. Į antrą didelį dubenį supilkite cukrinių runkelių sirupą ir vandenį, suberkite potašą. Maišydami truputį pašildykite ant mažos ugnies, kol masė taps vientisa, o potašas gerai pasiskirstys. 
3. Į skystus ingredientus supilkite miltus su prieskoniais ir cukrumi. Suminkykite tešlą. Jeigu ji atrodo labai lipni ir skysta, įberkite papildomą žiupsnį miltų. Suminkytą tešlą susukite į maistinę plėvelę ir palikite vėsioje vietoje, kad subręstų. Nekantriausieji meduolius kepa jau po 1-2 parų, bet aš rekomenduočiau tešlą brandinti bent jau 3-4 mėnesius arba dar ilgiau; geriausi meduoliai išeina iš 1-2 metus brandintos tešlos. 
4. Prieš kepdami meduolius, tešlą išvyniokite ir perminkykite, kad būtų vientisos konsistencijos ir spalvos (brandinant tešlos paviršius patamsėja, bet tai normalu). Orkaitę įkaitinkite iki 170-180ºC, didelę kepimo skardą išklokite kepimo popieriumi. 
5. Dalimis kočiokite tešlą į 3-5 mm storio lakštus (jeigu reikia, pabarstydami stalą miltais), juos supjaustykite norimo pločio ir ilgio stačiakampiais gabaliukais, nebūtinai visiškai vienodais. Dėkite juos į kepimo skardą ir, jeigu norite, papuoškite - lengvai įspauskite po vieną ar kelias migdolų puseles. Nesijaudinkite, kad jos "prastai laikosi" - kepant  riešutai prilips labai tvirtai.
6. Kepkite meduolius apie 10-15 min., kol jie gražiai iškils ir sutvirtės. Storesni, didesni meduoliai keps keliomis minutėmis ilgiau negu tie, kuriuos iškočiosite ploniau ir supjaustysite mažesniais gabaliukais - taigi, tikslų laiką nustatykite, atsižvelgdami į savo orkaitės kaitrumą ir meduolių dydį. Išimkite, kepkite kitą partiją meduolių ir t.t. - kol baigsis visa tešla. 
7. Jeigu norite, kad meduoliai turėtų šiek tiek blizgumo, iš anksto išsivirkite labai lengvą sirupą iš vandens ir cukraus. Juo patepkite dar šiltus kepinėlius; geriausia tam reikalui naudoti silikoninį ar kitokį teptuką.
8. Nesvarbu, tepsite meduolius sirupu ar netepsite, palikite, kad jie atvėstų, o tuomet sudėkite į dėžutes ir sandariai uždarykite. Brandinkite mažiausia mėnesį, bet geriausia - 2-3, nes tik po ilgesnio laiko meduoliai įgauna tikrąją konsistenciją ir suminkštėja. Obuolio puselė ar skiltelė, įdėta į dėžutę, meduolių minkštėjimo procesą šiek tiek paspartina, bet geriausia vis dėlto jiems padeda laikas :)
9. Subrendusius ir suminkštėjusius meduolius patiekite su kava, arbata, karštu vynu, grogu ar kitu mėgstamu gėrimu. Sandarioje dėžutėje meduoliai gali būti saugomi ištisais mėnesiais ar net metais.

* Daugiau apie stambiakristalį cukrų rašiau ir jo pakuotės nuotrauką įkėliau čia. Į Acheno meduolius grūstas kristalinis cukrus imtas dėti apie XIX a. vidurį, norint suteikti meduoliams specifinę, traškią tekstūrą. Cukrus grūdamas tol, kol tampa panašus į smulkų žvyrą.

** Migdolus papuošimui paruoškite iš anksto: užpilkite juos verdančiu vandeniu, maždaug po 20 min. perliekite šaltu, tuomet nulupkite atšokusias rudas luobeles. Nuluptus migdolus perskelkite per pusę ir apdžiovinkite.

*** Sirupą išvirkite prieš kepdami meduolius: dėkite cukrų į vandenį, užvirinkite, pavirkite 2-3 min., tuomet nukaiskite. Nevirkite tiršto cukraus sirupo, nes juo patepti meduoliai iš pradžių įspūdingai blizgės, o vėliau, ilgesnį laiką pastovėję, taps negražaus, nevienodo, balzgano atspalvio. Skystas cukraus sirupas, atrodantis "kaip grynas vanduo" šiuo atveju pasiteisina kur kas labiau - jo užtenka, kad bręsdami meduoliai būtų švelniai blizgūs, gražios spalvos, o ne miltuoti ir matiniai. Kai kurie šaltiniai rekomenduoja iškeptus meduolius patepti cukrinių runkelių sirupu, bet aš pasinaudoti šiuo patarimu nebandžiau - nenorėjau, kad meduoliai būtų lipnūs. Natūralios spalvos, skystu sirupu glaistyti meduoliai (niekuo nepuošti arba puošti migdolais) vokiškai vadinami Kräuterprinten. Yra dar du tradiciniai jų puošimo būdai, atsiradę XIX a. viduryje: naudojant ypač tirštą cukraus sirupą, kuris apdžiūvęs padengia meduolį storoka, balta, cukrine luobele (tokie meduoliai vokiškai vadinami Prinzessprinten) ir mirkant juos į skystą šokoladą (vok. Schokoladeprinten).

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausias recepto šaltinis čia.