2018 m. spalio 4 d., ketvirtadienis

Dygiųjų slyvų pudingas



Išdrikę voratinkliai, gražūs pažiūrėti, bet taip ir besitaikantys prilipti prie drabužių, sausi nurudę lapai, kai kada neskubriai tupiantys į balas, o kai kada tarytum tyčia skriejantys į veidą, vėjas, atginantis paniurusius lietaus debesis ir neširdingai palydintis išskrendančius paukščius - štai jis, ruduo. Didžioji derliaus dalis jau nurinkta, o tuštėjantis, kone išblukusių spalvų gamtovaizdis neleidžia abejoti - artinasi šaltasis metų laikas. Ir vis dėlto tai dar nereiškia, jog miškuose ir soduose nebėra ką veikti. Jei pasitaikys kokia laisvesnė saulėta popietė, galite eiti, pavyzdžiui, uogauti. Juk kai kurios uogos, kaip antai šermukšniai ar putinai, tradiciškai renkamos po pirmųjų šalnų. Bet šis įrašas bus ne apie jas. Šiandien papasakosiu jums apie dygiąsias slyvas, kurioms nė motais net didžiausios rudens darganos. Ir dar parašysiu, kaip paruošti garuose virtą dygiųjų slyvų pudingą. Šįkart įrašas bus netrumpas, bet, tikiuosi, jį skaityti neprailgs :)

Nuotrauka Kristinos

Net neįsivaizduoju, kiek žmonių, lankančių šį tinklaraštį, yra turėję reikalų su dygiosiomis slyvomis (lot. prunus spinosa), Lietuvoje dar žinomomis kaip laukinės kryklės. Nors šis augalas natūraliai paplitęs kone visoje Europos teritorijoje, tačiau Lietuvoje jis pakankamai retas, nuo 1962 m. įrašytas į Raudonąją knygą. Regis, kadaise laukinių slyvų mūsų šalyje buvo kur kas daugiau, kai kas jas augindavo netgi soduose. Bėda, kad jos labai vislios, linkusios sparčiai plėstis ir sudaryti sąžalynus, o perspektyva atiduoti brūzgynams ariamą dirvą, savaime suprantama, nė kiek nežavėjo žemdirbių. Ilgametė jų kova su dygiosiomis slyvomis davė rezultatų, tad dabar šių augalų galima aptikti nebent Nemuno ir Dubysos pakrantėse, pirmiausia vietovėse tarp Seredžiaus ir Skirsnemunės.

Laukinė dygioji slyva natūralioje augimvietėje. Nuotrauka Kristinos

Dygiosios slyvos ne šiaip sau gavo tokį vardą. Jos iš tikrųjų apsiginklavusios aštriais ir tvirtais dygliais - sako, jie gali pradurti netgi traktorių padangas! Kadangi dygiosios slyvos dažniausia auga grupėmis ir labiau panašėja į krūmus, negu į medžius, jų augimvietės nė iš tolo neprimena parkų, kuriuose malonu pasivaikščioti. Tačiau gamtininkai pastebi, jog šių augalų raizgalynė puikiai sutvirtina smėlingus šlaitus ir suteikia patikimą prieglobstį smukiems gyvūnams, vabzdžiams, drugeliams, lakštingalų, medšarkių ir kitų paukščių lizdams. Šią dygiųjų slyvų ypatybę sumaniai išnaudoja britų ūkininkai, jomis apsodindami ganyklų pakraščius ir taip suformuodami nebrangias, natūralias, galvijams neįveikiamas gyvatvores. Nenuostabu, jog Didžiojoje Britanijoje, kitaip negu Lietuvoje, dygiosios slyvos (angl. blackthorn) nėra retenybė.

Tačiau natūralios gyvatvorės - anaiptol ne vienintelė nauda, kurią žmonės gauna iš šių augalų. Tiesą sakant, per šimtmečius europiečiai įvairiausiems tikslams išmoko panaudoti visas dygiųjų slyvų dalis. Pirmiausia dygiosios slyvos vertinamos kaip geras, daug kaitros ir mažai dūmų skleidžiantis kuras. Be to, iš kietos ir gražios jų medienos nuo seno buvo drožiamos lazdos, gaminami kirvakočiai, įvairios baldų rankenėlės ir kiti smulkūs gaminiai, kuriamos medžio inkrustacijos bei mozaikos (šis menas žinomas kaip marketri - angl. marquetry). Literatūroje užsimenama ir apie gana neįprastus laukinių kryklių pritaikymo buityje būdus: pavyzdžiui XIX a. Anglijoje jų šakos (drauge su europinių dygiakrūmių bei guobų šakomis) buvo guldomos į tranšėjas ir užkasamos, taip siekiant pagerinti drėgnų laukų drenažą. Tuo tarpu Y formos dygiųjų slyvų šakelės specialistų rankose neretai tapdavo virgulėmis, padedančiomis aptikti vandens gyslas. Dygiųjų slyvų žievė ir šaknys tinka audinių dažų bei rašalo gamybai, o taip pat odoms rauginti. Iš jų dyglių dar ne taip seniai buvo gaminamos ylos, siuvėjoms skirti smeigtukai, grėblių dantys, kabliukai žuvims gaudyti ir net gramofonų adatėlės. Na, o lapai, žiedai ir vaisiai iki šiol naudojami veterinarijoje, medicinoje, kosmetikoje ir, žinoma, kulinarijoje. Kaip tik į pastarąją sritį mes dabar ir susitelksime.

Dygiųjų slyvų vaisiai labai maži - juos matote kairiajame viršutiniame kampe. Palyginimui nufotografavau kaukazines slyvaites (dešiniajame viršutiniame kampe), senuose soduose aptinkamas kultūrines stambiavaises krykles (kairiajame apatiniame kampe) bei įprastas vengrines slyvas (dešiniajame apatiniame kampe). Nuotrauka Kristinos

Virtuvėje didžiausią reikšmę turi dygiųjų slyvų vaisiai - miniatiūrinės, šilauogių dydžio slyvaitės, kurių kauliukai ne didesni už perlinę kruopą. Rudenį jomis lyg karoliais apkimba netgi visai mažų medelių šakos. Slyvaitės nunoksta maždaug rugpjūčio pabaigoje - rugsėjo pradžioje, atrodo labai dekoratyviai ir viliojančiai. Deja, šviežios slyvaitės valgomos tik teoriškai, mat dygiųjų slyvų vaisiai itin rūgštūs ir aitrūs, t.y. turintys tiek daug taninų, kad burną traukte traukia. Antra vertus, po pirmųjų šalnų spalio-lapkričio mėnesiais slyvaitėse sumažėja rauginių medžiagų bei rūgščių ir padaugėja fruktozės. Tikslumą mėgstantys vokiečiai nustatė, jog, gavę šalčio, vaisiai praranda kiek daugiau negu pusę tanino kiekio: nuo 10 g/l jo sumažėja maždaug iki 5 g/l. Tą patį efektą galima pasiekti 1-2 paras nuskintas slyvaites palaikius šaldiklyje, kas šiais laikais dažnai ir daroma. Pašaldyti, sušvelnėjusio skonio dygiųjų slyvų vaisiai kulinarijoje naudojami pakankamai plačiai: iš jų gaminamos įvairiausios užpiltinės ir likeriai, verdami sirupai ir džemai, gaminami desertai ir pikantiški padažai - visko nė neišvardinsi. Taigi, dygiųjų slyvų pudingas - tiki vienas iš daugelio būdų laukinių kryklių vaisiams panaudoti. Tačiau prieš paskelbdama receptą, pirmiausia papasakosiu jums apie tai, kur aš suradau dygiųjų slyvų, ir kur jų galite aptikti jūs - jeigu, žinoma, jomis susidomėsite.

Ponas Erikas Laiconas savo namų bibliotekoje. Nuotrauka Kristinos

O viskas prasidėjo nuo to, jog, šį bei tą beskaitinėdama apie dygiąsias slyvas, atsiverčiau puslapį apie Margupio botaninį draustinį, 2012 m. įkurtą Jurbarko rajone, netoli Seredžiaus. Paaiškėjo, jog ši daugiau negu 25 ha teritorija saugoma dėl reliktinių stepinių pievų, kadagyno, o taip pat dėl to, jog čia aptiktos natūralios dygiųjų slyvų bei sparčiai nykstančio melsvojo gencijono buveinės. Margupio draustinis valstybinis ir atviras visiems lankytojams, todėl kiekvienas, besidomintis minėtais augalais ir jų bendrijomis, gali ten patekti ir vaikštinėti į valias. Tačiau šis draustinis turi vieną išskirtinumą: jis yra įkurtas privačia iniciatyva privačioje žemėje. Ponas Erikas Laiconas yra tas žmogus, kuris suprato pažintinę nuosavoje žemėje atrastų gamtos turtų vertę ir nesavanaudiškai pasirūpino juos atverti kuo platesniam gamtos mylėtojų ratui. Daugiau apie Margupio botaninio draustinio įkūrimą bei kitus Laiconų šeimos įgyvendinamus projektus galite paskaityti jų internetiniame puslapyje. Be kita ko ten rasite ir vietovės žemėlapį bei Išlestakių kaime įsikūrusio Laiconų ūkio kontaktus. Nors apžiūrėti augalus galima ir savarankiškai, tačiau jeigu susitarsite su šeimininkais dėl vizito, jie apie draustinį suteiks tokių žinių, kokių nerasite jokiose knygose ar kitokiuose informacijos šaltiniuose.

Apie Laiconų šeimos svetingumą byloja ir originali skulptūra prie kiemo vartų. Nuotrauka Kristinos

Pasakysiu atvirai: asmeniškai aš negaliu atsidžiaugti, kad, prieš aplankydama Margupio draustinį, susisiekiau su Laiconų sodybos šeimininkais. Kai atvažiavome sutartu laiku, jie mus pasitiko, lydimi triukšmingų, bet labai draugiškų šunelių. Jeigu šiuos žmones reikėtų apibūdinti dviem žodžiais, ko gero sakyčiau - neišsemiama energija. Pono Eriko interesų ratas toks platus, jog nejučiomis atklysta mintys apie Renesanso ir Švietimo epochos humanistus. Manote, kad iniciatyva įkurti valstybinį draustinį privačioje žemėje - vienintelė drąsi šio žmogaus idėja? O ką pasakysite sužinoję, jog Laiconų ūkio teritorijoje yra ir privatus muziejus? Ne bet koks, o speleologijos! Mat ponas Erikas - patyręs speleologas, dalyvavęs daugybėje sudėtingų ekspedicijų ir tyrinėjęs požeminius urvus ne tik Europoje, Azijoje bei Amerikoje, o ir tokiose egzotiškose šalyse kaip, pavyzdžiui, Papua Naujoji Gvinėja. Savo patirtį jis aprašė knygoje Vidurdienio tamsa (2018), o antroji jo knyga speleologijos tema jau irgi pakeliui į pasaulį. Patikėkite, nedaug kas sugebėtų su tokia aistra ir užsidegimu papasakoti apie paslaptingą požemių dvasią ir žemės gelmėse slypinčius lobius. Netgi tuos, kurie šiose srityje ničnieko neišmano, pono Eriko pasakojimai tiesiog užburia. Sakau tai iš savo patirties.

Speleologijos muziejaus ekspozicijoje galite pamatyti ne vien specifinę įrangą ar įspūdingiausių urvų fotografijas, o ir asketiškus speleologų indus bei maisto gaminimo prietaisus, be kurių neišsiverčia urvų tyrinėtojai. 24 paros - tiek ilgiausia ponas Erikas yra išbuvęs požeminiuose labirintuose, nematydamas saulės. Nuotrauka Kristinos

Ką jau ką, o prikaustyti klausytojų dėmesį ponas Erikas tikrai moka. Juk jis be kita ko - dar ir profesionalus gidas, nebe pirmus metus vedantis ekskursijas Balkanų regiono šalyse. Domitės Kroatija, Albanija, Makedonija, Juodkalnija, Serbija, Bulgarija?.. Apie visus šiuos kraštus - ir daugybę kitų - ponas Erikas gali pasakoti ne ką mažiau, negu apie Seredžiaus seniūniją, kur įsikūrusi jo šeima. Savotiška sąsaja, jungianti Lietuvą ir Balkanų kultūrą, ko gero galima laikyti ir asilus, laimingai laigančius Laiconų ūkyje, kur jiems paskirtas nemenkas kalnuotos ir miškingos žemės plotas. Juos šeimininkai apibūdina kaip mielus, draugiškus ir smalsius gyvūnus. Kitaip negu mėsiniai galvijai, sudarantys ūkio pagrindą, asilai sodyboje auginami pirmiausia dėl džiaugsmo ir malonumo. Ar asilai nesikėsina į dygiąsias slyvas? - smalsauju, mat jų ganykla ribojasi su botaninio draustinio pakraščiu. Ponas Erikas patikina, jog ne - juk ganykloje pilna daug skanesnių, sultingesnių ir ne tokių sprangių augalų, tad laukinės kryklės gali sau ramiai augti niekieno neliečiamos.

Nuotrauka Kristinos

Ponia Edita, geroji Laiconų šeimos dvasia, kantriai rūpinasi gausia šeimyna ir savąja gėlių kolekcija, tačiau su laukinių kryklių vaisiais virtuvėje irgi kol kas neeksperimentuoja. Ko gero kodiniai žodžiai čia būtų kol kas, nes šiuose namuose, kvepiančiuose uogienėmis ir knygomis, nuolat gimsta naujos idėjos, kurios anksčiau ar vėliau būna įgyvendinamos. Antai neseniai ponas Erikas sugalvojo įrengti - ir įrengė - paukščių stebyklą; kol kas ja dar niekas nepasinaudojo, bet ūkio šeimininkai nė neabejoja, jog paukščių mylėtojai šią vietą būtiniausia atras. O dabar jų planuose jau įgauna kontūrus pažintinis Išlestakių takas ir daugybę kitų dalykų, kurių išpildymas dar laukia savo eilės. Tad nė kiek nesistebėčiau, jog vieną dieną į tuos planus būtų įtraukti degustacijoms skirti gardumynai, pagaminti iš dygiųjų slyvų. Tuo tarpu tariu nuoširdų AČIŪ Laiconų sodybos šeimininkams už įdomius pasakojimus, žmogišką šilumą ir svetingumą; na, o savo skaitytojams linkiu apsilankyti šioje ypatingoje vietoje ir patiems įsitikinti, kad ji turi magiškos traukos.

Nuotrauka Kristinos

Tačiau nepamirškime, jog šis tinklaraštis skirtas kulinarijos menui :) Taigi, iš Laiconų sodybos aš parsivežiau maždaug 3 rieškučias dygiųjų slyvų, kurių prisirinkau, gavusi šeimininkų leidimą. Galbūt kažkam kils klausimas: ar botaniniame draustinyje galima rinkti vaisius? Regis, su saiku galima, ypač turint galvoje, jog dygiųjų slyvų plotai nuolat peržengia draustinio ribas, o spartus jų plitimas norom nenorom turi būti kontroliuojamas - žinoma, laikantis gamtosaugos specialistų rekomendacijų. Ir dar viena dalykas: turėkite galvoje, jog laukinių kryklių vaisiai, netgi gavę šalčio, yra itin intensyvaus skonio, todėl kulinarijoje slyvaitės naudojamos atsargiai, daugiau kaip prieskonis negu kaip pagrindinis patiekalų ingredientas. Taigi, net nedidelis dubenėlis šių gamtos gėrybių - pakankamas žaliavos kiekis eksperimentams neprofesionalioje namų virtuvėje.

Įvairios užpiltinės, trauktinės ir likeriai - visoje Europoje bene populiariausias būdas pasimėgauti dygiųjų slyvų skoniu. Prisipažinsiu, jog dalį slyvaičių alkoholiu užpyliau ir aš. Tačiau tokius gėrimus ragauti rekomenduojama ne anksčiau negu po trijų mėnesių, dar geriau - po pusmečio ar net metų, o man knietėjo apie dygiąsias slyvas ir Laiconų ūkį parašyti dabar, kol dar neišblėso įspūdžiai ir entuziazmas. Štai kodėl iš geros saujos slyvaičių nutariau išvirti uogienę ir panaudoti ją pudingo gamybai.

Nuotrauka Kristinos

Dygiųjų slyvų uogienė/ džemas - taip pat tradicinis būdas sunaudoti šiuos vaisius, ypač Airijoje bei Didžiojoje Britanijoje. Jos skonis stiprus ir intensyvus, todėl uogienė paprastai patiekiama mažais kiekiais prie aštrių sūrių, paštetų, žvėrienos ir pan., o taip pat naudojama konditerijoje, kai norima desertams suteikti įsimintiną charakterį. Kartais slyvaitės maišomos su obuoliais, gervuogėmis ir kitokiomis rudeninėmis gėrybėmis, tačiau klasikine laikoma pati paprasčiausia, gryna dygiųjų slyvų uogienė.

Turbūt jau supratote, virdama dygiųjų slyvų uogienę aš pirmiausia rėmiausi airių ir britų patirtimi. Originaliame pudingo recepte iš pradžių siūloma išvirti pakankamai didelį uogienės kiekį iš 400 g dygiųjų slyvų vaisių, tačiau vėliau patiekalui sunaudojama tik menka jos dalis. Dėl šios priežasties nusprendžiau į puodą berti tik 250 ml talpos puodelį slyvaičių, iš kurių vis dėlto išėjo dvigubai daugiau uogienės negu reikėjo šiam konkrečiam desertui. Žinoma, geri dalykai neprapuola, juos galima panaudoti kitiems patiekalams, tačiau prisivirti didžiausio puodo dygiųjų slyvų uogienės aš vis dėlto nesiūlyčiau, mat jos panaudojimas pakankamai specifinis.


Sloe jam - dygiųjų slyvų uogienė

Ingredientai (išeis maždaug 500 ml uogienės)

250 ml puodelis dygiųjų slyvų vaisių
250 ml vandens
Cukraus (tiek pat, kiek bus slyvų tyrės)
  1. Dygiąsias slyvas perrinkite, pašalinkite kotelius ir nuplaukite. Jeigu vaisiai rinkti prieš pirmąsias šalnas, 1-2 paroms dėkite juos į šaldiklį.
  2. Pašalusius vaisius sudėkite į nedidelį storadugnį prikaistuvį, užpilkite vandeniu ir virkite, kol slyvaitės suminkštės ir išteš, o dalis vandens nugaruos.
  3. Nukaitę puodą šiek tiek atvėsinkite, tuomet pertrinkite slyvaites per nelabai tankų sietelį, geriausia plastmasinį (su metalu gali reaguoti vaisių rūgštys), atskirdami vaisių kauliukus ir žieveles.
  4. Įvertinkite, kiek vaisių tyrės turite - tiek pat reikės ir cukraus (tarkime, jeigu tyrės yra 350 ml, tai cukraus taip pat berkite 350 ml). Cukrų supilkite į gautą tyrę, išmaišykite ir vėl užvirinkite puodą. Virkite, kol visas cukrus ištirps, o uogienė sutirštės iki norimos konsistencijos - gali būti, jog užteks vos 5 min. Turėkite galvoje, kad vėsdama ji tirštėja, todėl puodą nukaiskite tuomet, kai uogienė dar bus kiek skystesnė negu norėtumėte.
  5. Išvirtą uogienę supilkite į švarų stiklainį ar kitokį indą ir naudokite, kai prireiks. 
Nuotrauka Kristinos

Kai uogienė jau išvirta, galima imtis pudingo gamybos. Šio desertas priklauso Rachel Allen receptų kolekcijai. Rachel Allen yra ne tik profesionali šefė, bet ir mano mylimos kulinarinių knygų autorės Darinos Allen marti, todėl į jos rekomenduojamus patiekalus aš žiūriu su pasitikėjimu :) Kaip ir galima tikėtis iš jaunesnės kartos šefės, jos valgiai turi daugiau modernumo žymių, tačiau nėra pernelyg nutolę nuo geriausių airiškų ir britiškų tradicijų. Šis dygiųjų slyvų pudingas taip pat neabejotinai giminingas senoviškam uogienės pudingui (angl. jam pudding) bei vadinamajam juodakepuriui pudingui (angl. black cap pudding). Antraip sakant, jeigu vietoje dygiųjų slyvų uogienės naudosite kokią kitokią (pavyzdžiui, juodųjų serbentų) uogienę, šį desertą pagaminsite lygiai taip pat sėkmingai. Tiesa, jo skonis bus kiek kitoks, bet nebūtinai į blogąją pusę :) Savo ruožtu pudingas, pagamintas su dygiųjų slyvų uogiene tikrai vertas dėmesio, nes saldus biskvitas, rūgšti uogienė ir neutralaus skonio plakta grietinėlė vienas kitą puikiai papildo ir sudaro harmoningą visumą.

Pagaliau reikėtų pasakyti kelis žodžius apie pudingo gaminimo metodą. Airių bei britų pudingai nuo paprastų pyragų skiriasi pirmiausia tuo, jog yra verdami garuose. Deja, Lietuvoje pudingams skirtų indų ant kiekvieno kampo nenusipirksi, jų aptikti galima tikėtis nebent virtuvės profesionalams skirtose specializuotose parduotuvėse. Kita galimybė - internetinės parduotuvės už Lietuvos ribų. Galų gale pasidairykite sendaikčių turguje - aš savąjį pudingo indą už porą eurų nusipirkau kaip tik ten. Na, o ką daryti, jeigu nenorite užversti savo namų retai naudojamais indais? Pritaikykite tuos, kuriuos jau turite! Juk iš esmės pudingui tinka bet koks karščiui bei drėgmei atsparus puodas ar dubuo, geriausia keraminis ar metalinis. Specialūs pudingo indeliai kartais turi dangtelius, tačiau kur kas dažniau prieš garinimą jie tiesiog aprišami popieriumi kaip kokie senoviniai uogienių stiklainiai. Taigi, ar jūs kepimo popieriumi uždengsite ir aprišite specialų pudingo indą, ar savo spintelėje rastą bliūdą, labai jau didelio skirtumo nebus. Gali kilti klausimas - o kodėl pudingo negalima paprasčiausia iškepti orkaitėje kaip kokio kekso? Todėl, kad virimas garuose desertui suteikia visai kitą tekstūrą - jis būna drėgnesnis, "tirštesnis", trupantis stambiais trupiniais. Kai išmėginsite, patys viską suprasite :)

Nuotrauka Kristinos


Sloe jam steamed pudding - garuose virtas dygiųjų slyvų pudingas

Ingredientai (maždaug 8 porcijoms)

200 g minkšto, kambario temperatūros sviesto (ir dar šiek tiek pudingo indui ištepti)
200 g cukraus
3 kiaušiniai
½ a.š. vanilės ekstrakto (arba žiupsnelis Burbono vanilės)
250 g kvietinių miltų (aš naudojau 550D)
1 a.š. kepimo miltelių
1 a.š. maistinės sodos
3 v.š. pasukų*
125 ml dygiųjų slyvų uogienės (žr. receptą aukščiau)
Plaktos grietinėlės (patiekiant)
  1. Pirmiausia pasiruoškite indus ir nuspręskite, kaip virsite pudingą. Pudingo tešlai reikės mažiausia 1 l talpos keraminio arba metalinio indo, nebijančio karščio ir drėgmės, didelio kepimo popieriaus lakšto jam uždengti ir kokios nors virvelės tam popieriui aprišti; kad laikinas "dangtis" geriau laikytųsi, jis dažnai sutvirtinamas dar ir maistine folija. Bus reikalingas ir antrasis, už pirmąjį platesnis ir aukštesnis indas su dangčiu, taip pat atsparus karščiui ir drėgmei. Į jį turėtų laisvai tilpti pirmasis indas su pudingo tešla ir dar likti vietos karštam vandeniui. Vandens reikės tiek, kad pudingo indas būtų apsemtas mažiausia iki pusės ar ⅔. Kad neišeitų garai, didįjį puodą irgi teks uždengti, geriausia sunkiu dangčiu. Tokia dviejų puodų "konstrukcija" gali būti dedama į orkaitę arba kitaip šildoma. Aš, pavyzdžiui, šiam tikslui panaudojau savo elektrinį lėtpuodį, į kurį įstačiau aprištą pudingo indą, įpyliau verdančio vandens, uždengiau ir palikau kone trejetui valandų. Pudingui virti galima panaudoti ir paprastus didelius puodus ar kitokius turimus indus (tarkime, gilų wok'ą su dangčiu). Tokiu atveju pudingą galėsite išvirti ant paprasčiausios viryklės, tik reikės jį saugoti ir, esant reikalui, įpilti papildomai vandens. Be to, verdant pudingą ant viryklės, reikėtų turėti kokias nors groteles ar pan., kad mažesnis indas su tešla neturėtų tiesioginio sąlyčio su didžiojo puodo dugnu - antraip pudingas šils netolygiai, o jo apačia netgi gali pradėti svilti.
  2. Kai pasiruošite visus garinimui reikalingus rakandus, pudingo indą dosniai ištepkite sviestu, kad vėliau galėtumėte gražiai jį išversti lyg iš kepimo formos.
  3. Užmaišykite tešlą. Minkštą sviestą gerai išsukite su cukrumi, kol masė pabals ir taps puri, tuomet po vieną įplakite kiaušinius ir vanilę. Miltus sumaišykite su kepimo milteliais, suberkite į dubenį, sudėkite pasukomis nugesintą sodą. Viską kruopščiai išmaišykite, bet stenkitės per daug intensyviai neplakti ir nepermaišyti.
  4. Į paruoštą pudingo indą sudėkite dygiųjų slyvų uogienę. Ant jos atsargiai, kad neišsitaškytų, šaukštu sudėkite paruoštą pudingo tešlą. Kai sudėsite visą, šaukštu ar silikonine mentele palyginkite paviršių, tuomet uždenkite indą dangteliu arba apriškite. Paprastai pudingo indas aprišamas taip: ant kepimo popieriaus lakšto dedamas tokio pat dydžio folijos lakštas, tuomet abu sluoksniai (kepimo popierius apačioje, folija viršuje) prispaudžiami prie indo kraštų ir aprišami virvele. Kadangi kepamas pudingas kyla, popieriaus ir folijos nereikėtų stipriai įtempti. Atvirkščiai, iš jų ties pudingo indo centru geriau padaryti klostę, kuri, esant reikalui, leis "dangčiui" išsipūsti.
  5. Paruoštą pudingą dėkite į didesnįjį indą, įpilkite verdančio vandens, uždenkite dangčiu ir garinkite, kol pudingas sutvirtės. Originaliame recepte nurodoma, jog garinti reikia apie 1 val. tačiau mano pudingas po valandos dar liūliavo kaip pelkė :) Aš mažoje temperatūroje, lėtpuodyje, jį garinau maždaug 2,5 val. ir iškėliau tik tuomet, kai į vidurį įsmeigtas ilgas medinis pagaliukas buvo neaplipęs tešla.
  6. Iškepusį pudingą išverskite į pašildytą serviravimo lėkštę lyg kokį keksą. Gali būti, jog pudingo kraštai bevirdami iškils netolygiai; tokiu atveju, prieš išversdami pudingą į lėkštę, juos nupjaustykite ir nulyginkite. Išvertę pudingą į lėkštę pamatysite, kaip ant dugno buvusi uogienė nutekės per deserto kraštus - taip ir turi būti.
  7. Pudingą patiekite šiltą su nesaldinta plakta grietinėle (ji labai stipriai pagerina pudingo skonį, tad šio žingsnio nepraleiskite!). Arbata arba kava čia, žinoma, irgi nepamaišys :)
* Šiame recepte pasukos naudojamos sodai nugesinti. Vietoje jų galite panaudoti bet kokį kitokį rūgštų produktą - kefyrą, jogurtą, grietinę ir pan. Jeigu po ranka nieko neturite, iš bėdos tiks netgi šlakelis citrinos sulčių arba šaukštelis acto.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltiniai čia ir čia.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą