Švilpikai

Keldama į tinklaraštį trečią iš eilės lietuvišką receptą, pati sau nusišypsojau, prisiminusi sceną iš pirmojo filmo apie katiną Garfildą. Nusprendęs savo jėgomis surasti šunelį Odį, Garfildas išsiruošia į tolimą kelionę, tačiau, nutolęs vos kelis žingsnius nuo namo durų, pareiškia esąs taip išvargęs, jog turįs būtiniausia sugrįžti ir pasistiprinti. Labai panašiai ir mano kulinarinės kelionės aplink pasaulį pasibaigia ties Aukštaitijos riba :) Na, bet pažadu jums, jog visai netrukus trauksime kur nors toliau, o kol kas parašysiu apie senus gerus bulvinius švilpikus. Mat esu pažadėjusi tai padaryti bent keliems savo skaitytojams.

Nuotrauka Kristinos

Pirmiausia, žinoma, reikėtų susitarti, kas šiame recepte bus vadinama švilpikais. Mūsų namuose - tai nedideli, orkaitėje iškepti bulvinės tešlos rombeliai, kurie prieš valgymą sudedami į puodą, sulaistomi padažu ir papildomai pakaitinami, kad suminkštėtų. Tokį patiekalą nuo seno gamindavo mano mama, kilusi iš Ukmergės apylinkių - tad galbūt reikėtų sakyti, jog tai aukštaitiškas švilpikų variantas. Kaip jau supratote, būtent jį šiandien ir ruošiuosi aprašyti.

Nuotrauka Kristinos

Tačiau aš esu susidūrusi ir su visai kitokiais patiekalais, kuriuos žmonės, priklausomai nuo geografinės vietovės ir šeimos tradicijų, vadina švilpikais. Pavyzdžiui, Nida komentaruose parašė, jog švilpikais jų šeimoje buvo vadinamos bulvinės bandelės, kurios mūsų namuose žinomos kaip dzūkiškos šiuškės. Mano draugė Kristina, kurios šaknys yra Suvalkijoje, švilpikais vadina nedidelius, verpstės formos bulvinės tešlos ragelius, kuriuos (kiekvieną atskirai!) formuoja rankomis. O štai Vincentas Sakas, tituluojantis save nepriklausomu mitybos ir kulinarijos ekspertu, tvirtina, jog tikrieji švilpikai - tai uogomis įdaryti virtinai, kurie kandant net "švilpia". Tuo tarpu bulvinius gaminius, anot jo, reikėtų vadinti keptais virtų bulvių skryliais, kaip jie esą ir buvo įvardijami ikisovietinėje Lietuvoje. Nors pastarasis teiginys man kelia šiokių tokių abejonių (todėl, jog visų formų man girdėti švilpikai iš įvairių Lietuvos regionų yra būtent bulviniai patiekalai), plačiau jo pakomentuoti arba argumentuotai paneigti negaliu. Bet galbūt apie tai ką nors daugiau galite pasakyti jūs? Koks patiekalas jūsų namuose vadinamas švilpikais?

Apvertę iškepusius, bet šviesius švilpikus pamatysite, kad jų apačia apskrudusi. Nuotrauka Kristinos

Na, o aš grįžtu prie švilpikų, kurie valgomi prie mūsų stalo. Kaip dažnai nutinka su senamadiškais patiekalais, čia yra viena problema - mama švilpikus visuomet gamina "iš akies" ir negali įvardinti tikslių produktų kiekių. Dėl to, užrašydama receptą, aš rėmiausi dar ir sena, mano labai mėgstama Birutės Rutkauskienės knyga Mūsų valgiai (1971). Pirmiausia, žinoma, pagaminau švilpikus pagal jos receptą, tiksliai pasverdama produktus - norėjau įsitikinti, jog jūsų nesuklaidinsiu. Viskas pavyko kuo puikiausia, švilpikų skonis buvo lygiai toks pats, kaip pas mamą. Tad šiandien tikslius skaičius ėmiau iš knygos, tačiau gaminimo aprašą nusprendžiau šiek tiek išplėsti, pridėdama šį bei tą nuo savęs.

Nuotrauka Kristinos

Juk gaminant patiekalus, ypač pirmąjį kartą, gali būti svarbios įvairios smulkmenos, kurios nepaminimos lakoniškose knygų instrukcijose. Pavyzdžiui, bulvės gali būti įvairių veislių, o tai reiškia, jog krakmolo kiekis jose taip pat skirtingas. Jeigu jums pasitaikys, sausos, birios, sukrentančios bulvės, miltų reikės tiek, kiek nurodyta recepte, o gal net šiek tiek mažiau. Tačiau būna ir tokių bulvių, kurių tešla labai lipni, linkusi praskysti. Jeigu, sudėjus nurodytą miltų kiekį, švilpikų vis dar neįmanoma iškočioti ir dailiai supjaustyti, nepulkite į paniką ir nemeskite tešlos į šiukšlių dėžę - tiesiog įberkite daugiau miltų ir storesniu jų sluoksniu pabarstykite stalą. Bet kokiu atveju, nesijaudinkite, jeigu jūsų švilpikai bus netobulų formų. Viskas ateina su patirtimi, tačiau netgi tada nebūtinai visus švilpikus supjaustysite lygiais rombeliais. Pavyzdžiui, man tešlos juostų galai dažniausia virsta trikampėliais. Tai tikrai ne bėda, švilpikų skonis dėl to nė kiek nesuprastėja. Kur kas svarbiau švilpikų neperkepti ir per daug nesudžiovinti. Sudėti į skardą ir pašauti į orkaitę, švilpikai iš viršaus neturėtų apskrusti, o tik pasipūsti ir likti šviesios gelsvos spalvos. Apskrus tik jų apačia - tai ir yra požymis, jog švilpikai iškepė. Belaukiant, kol apskrus jų viršus, apačia gali sudegti, o jeigu ir nesudegs, tai švilpikai bus labai kieti ir sudžiuvę. O mums šito nereikia, ar ne? Tad tebūnie apskrudusi tik viena švilpikų pusė - jie ir taip bus gardūs, o lėkštėje atrodys gražiai.

Nuotrauka Kristinos

Dar keli žodžiai apie padažą. Vaikystėje mums su broliais skaniausi būdavo sausi, ką tik iškepti švilpikai, primenantys sausainius. Nors patiekalas dar būdavo tik įpusėtas gaminti, mama apsimesdavo nematanti, kaip mes nugvelbiame vieną kitą bulvinį rombelį iš ką tik ištrauktos skardos :) Tad mano patarimas būtų toks: jeigu jums ar jūsų vaikams nesinori padažo, tai švilpikus valgykite be jo! Tačiau tikras patiekalas, be abejo, turėtų būti su padažu. Pats paprasčiausias - tai lengvai pasūdytas tirpintas sviestas, sumaišytas su tirpinta grietine (kad ji tirptų, o ne krekėtų, turi būti kaimiška arba 40%, riebi). Kai kas padažą švilpikams gamina panašiai kaip cepelinams, t.y. su spirgučiais ir svogūnais. Tradicinis ir grybų padažas, ypač rudenį; žiemą šviežius grybu galima pakeisti džiovintais. Aš švilpikų padažą dažniausia truputį atskiedžiu pienu, kad nebūtų labai tirštas. Be to, į puodą pilu tik apie du trečdalius pagaminto uždaro - tiek visiškai užtenka, kad švilpikai suminkštėtų. Švilpikai linkę sugerti visą ant jų supiltą padažą, todėl išimti iš puodo jie vis dėlto atrodo sausoki. Kad patiekalas atrodytų gardžiau, atidėtą trečdalį padažo aš užpilu prieš pat valgymą, jau nešdama švilpikus į stalą. Mano galva, toks metodas pasiteisina: švilpikai būna ir minkšti, ir patrauklūs akiai. Ne pati geriausia mintis į stalą nešti sausus švilpikus, tiktai apšlakstytus padažu - gal jie ir atrodys gražiai, bet bus kieti ir gana sprangūs. Na, nebent jūs kaip tik tokius ir mėgtumėte - juk vienodų skonių nebūna, kaip kad nebūna vienodų žmonių.

Nuotrauka Kristinos

Švilpikai

Ingredientai (4 porcijoms)

800 g su lupenomis virtų bulvių (atšaldytų ir nuluptų)

160 g kvietinių miltų (ir dar stalui bei kepimo skardai pabarstyti)

2 kiaušiniai

Druskos (pagal skonį)

Mėgstamo padažo (patiekiant)*

1. Virtas bulves geriausia sumalti arba pertrinti per sietelį (nelabai tankų). Jas grūdant, greičiausia liks kietų gabaliukų, todėl tešla išeis nevientisa, guzuota ir švilpikai bus ne tokie skanūs.
2. Į maltas bulves suberkite miltus, sudėkite kiaušinius, pagal skonį pasūdykite. Suminkykite tešlą - ji turėtų būti minkšta, bet kočiojama. Jeigu tešla atrodo labai lipni ir skysta, įberkite daugiau miltų.
3. Orkaitę įkaitinkite iki 180-200°C. Tešlą dėkite ant miltais gausiai pabarstyto stalo ir, vėlgi miltais pabarstę jos paviršių bei kočėlą, iškočiokite į nestorą lakštą - jis turėtų būti 0,5- 1 cm storio (tešlą greičiausia teks kočioti ir kepti dalimis, todėl likusiąją pridenkite, kad nedžiūtų ir laikykite šaldytuve, kol prireiks). Iškočiotą tešlą supjaustykite 2-3 cm pločio juostomis, o juostas - įstrižais gabaliukais, kad gautumėte rombelius.
4. Paruoštus švilpikus sudėkite į skardą (knygoje rašoma - pateptą riebalais, bet aš visuomet dedu į sausą, tik pabarstytą miltais). Kepkite, apie 10-15 min., kol švilpikai pasipūs ir pagels. Išimkite, kai jų apačia apskus, nelaukdami, kol paruduos viršus, antraip švilpikai labai sudžius (žr. pastabas viršuje). Kol kepa viena švilpikų skarda, paruoškite kitą jų porciją ir t.t. - kol sunaudosite visą tešlą.
5. Iškeptus švilpikus reikėtų maždaug 20-30 min. patroškinti kokiame nors karščiui atspariame inde su dangčiu, neaukštoje, maždaug 160°C temperatūroje. Kad jie suminkštėtų, prieš pašaudami į orkaitę, apšlakstykite juos mėgstamu padažu - pavyzdžiui, tirpintu sviestu ir grietine, spirgučių, grybų padažau ir pan.
6. Kai švilpikai suminkštės ir prisigers padažo, neškite juos į stalą (galima su visu puodu) ir valgykite karštus.

* Aš grybų padažą gaminu taip. Paspirgintų lašinukų riebaluose arba svieste pakepinu plonai supjaustytą svogūną, kol ima skrusti, tad sudedu verdančiu vandeniu nuplikintus ir gerai nuvarvintus grybus. Pabarsčiusi druska ir pipirais kepu, kol grybai atrodo iškepę, tada dedu apie 4 v.š. riebios grietinės ir palaukiu, kol ji ištirps. Padažą šiek tiek atskiedžiu pienu - nieko tokio, kad jis apyskystis, vėliau nuo miltų, kurie lieka keptų švilpikų paviršiuje, jis kaip reikiant sutirštėja. Šiek tiek paruošto padažo pilu ant puodo dugno, tada sudedu apie pusę švilpikų, vėl užpilu padažo, sudedu likusius švilpikus ir juos apšlakstau padažu. Maždaug trečdalį padažo pasilieku, o paruoštus švilpikus kišu į orkaitę, kad pašustų. Išimtus apšlakstau pašildytu likusiu padažu.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltiniai: mano mama ir ši knyga:

Birutė Rutkauskienė, Mūsų valgiai, Vilnius: Mintis, 1971, p. 142.