Malta mėsa įdarytos paprikos

Įsibėgėjus pavasariui, ko gero visiems mums norisi gaivesnių, lengvesnių, spalvingesnių patiekalų. Įvairios salotos, be abejo, puikus pasirinkimas, bet.. Nežinau kaip jūs, o mūsų šeima labai greitai pasiilgsta šilto maisto - gal sriubos, gal kokio apkepo ar paties paprasčiausio, nepretenzingo, troškinio. Arba, ne taip jau retai, įdarytų daržovių. Prieš kelias dienas įdarinėjau paprikas ir netgi nusprendžiau apie tai parašyti - nepaisant to, kad dauguma mano tinklaraščio skaitytojų ko gero yra šį valgį ne kartą gaminę savo virtuvėse.

Nuotrauka Kristinos

Esu susidūrusi su begale įdarytų paprikų receptų. Jų galima aptikti kone kiekvienoje kulinarinėje knygoje, jau nekalbant apie internetą. Dešimtys šalių įdarytas paprikas įtraukia į nacionalinių patiekalų sąrašus. Pietų bei Rytų Europa, Balkanų ir Kaukazo regionai, Šiaurės Afrika ir Šiaurės Amerika, Viduriniai Rytai ir Indija - akimirką gali pasirodyti, jog nėra tarptautiškesnio patiekalo už įdarytas paprikas :) Žmonės jas verda, garina, troškina, kepa bei ruošia kitokiais būdais. Kartais siūloma prikimšti paprikas vegetarišku įdaru, bet ko gero dažniau vis dėlto šis patiekalas gaminamas su mėsa. Jautiena, aviena, kiauliena ar paukštiena tradiciškai maišoma su ryžiais, o išskirtinumo kiekvienam receptui suteikia prieskoniai, kurių pasirinkimą lemia kiekvienos šalies tradicijos ir gaminančiojo skonis.

Lietuvoje malta mėsa kimštos paprikos irgi jokia naujiena. Kiek siekia mano atmintis, jos labiausia išpopuliarėjo vėlyvuoju sovietmečiu. Man išlikęs įspūdis (nežinau, ar teisingas), jog lietuvės patiekalo idėją nusižiūrėjo iš kaimynių, kurios turėjo giminystės ar kitokių ryšių su Ukraina bei dar piečiau išsidėsčiusiomis anuometinėmis Sovietų Sąjungos respublikomis, pavyzdžiui, Moldova. Šiaip ar taip, Lietuvos virtuvėje mėsa kimštos paprikos netruko prigyti, nes mūsų moterys jas gamino tuo pačiu būdu, kaip ir balandėlius, tik vietoje kopūsto lapų naudojo išvalytas nuo sėklų saldžiųjų pipirų ankštis.

Albert Szent-Györgyi (1893-1986), vengrų kilmės biochemikas, 1937 m. apdovanotas Nobelio fiziologijos ir medicinos premija, XX a. pradžioje dėjo didžiules pastangas, kad išgrynintų vitaminą C, kuris buvo ne per seniausia atrastas, ir kurio medicinai gyvybiškai reikėjo, gydant jūreivius kamuojantį skorbutą bei kitas ligas. Deja, daugybė mėginimų išgauti "stebuklingą" medžiagą iš gyvūninės kilmės produktų buvo nesėkmingi. Lūžis įvyko 1932 m., kai mokslininko žmona vakarienei paruošė šviežių saldžiųjų paprikų. Vyras neturėjo apetito, tačiau, nenorėdamas liūdinti sutuoktinės, paprikas nusinešė į savo laboratoriją ir nusprendė su jomis paeksperimentuoti. Netrukus paaiškėjo, jog šios daržovės - tikras vitamino C lobynas; per 3 savaites buvo išgryninta apie 1,5 kg vitamino C, kas anuomet prilygo tikrai sensacijai. Būtent Albert Szent-Györgyi ir paprikoms mes turime būti dėkingi už vitamino C tabletes. Nuotraukoje - pirmoji vitamino C, išgauto iš paprikų, ampulė. Foto iš čia. Beje, kai kurie šaltiniai teigia, kad šiose daržovėse nėra vitaminą C skaldančio fermento, todėl netgi termiškai apdorotos paprikos jo išsaugo labai didelį procentą.

Ko gero dėl to, jog įdarytos paprikos man visuomet siejosi su vaikystės namais, aptikusi jų receptus kitų šalių virtuvėms skirtose knygose, dažniausia per tekstą tik perbėgdavau akimis, kad įsitikinčiau - iš esmės nieko naujo, viskas daugmaž pažįstama. Ir iš naujo įsimylėti šį patiekalą mane privertė ne knyginiai šaltiniai, o mano mama. Ne, pagrindinio recepto ji nė nemanė keisti. Mažytės saldžios paprikos vietoje didžiųjų - štai kas pakylėjo seną gerą patiekalą į visai kitą lygį. Regis, anoks čia skirtumas, bet, patikėkite, skirtumas yra. Tą aiškiai supratau, kai vieną savaitgalį apsilankiau tėvų namuose ir eilinį kartą įsitikinusi mamos kulinariniu meistriškumu. O dabar kai prekybos centruose akys užkliūva už miniatiūrinių, saldžių paprikų pakuočių, tiesiog nebegaliu pro jas ramiai praeiti.

Kalbant apie mažųjų paprikų privalumus, lyginant jas su didžiosiomis, norėčiau atkreipti dėmesį į kelis dalykus. Pirmiausia apie tai, kas akivaizdžiausia - kimštas mažąsias paprikas kur kas lengviau suskirstyti norimo dydžio porcijomis. Įdaryta didelė paprika dažnai būna iššūkis net suaugusiam valgytojui, ką jau kalbėti apie vaikus. O štai mažosios dažniausia tesiekia slyvos ar stambios braškės dydį; į 150 g pakuotę tokių telpa maždaug 5-6. Gamindama šį patiekalą, aš dažniausia perku 4 pakuotės, tai reiškia, maždaug 20-25 mažas paprikas. Prikimštos jos ne tik gražiai atrodo, bet ir gali būti išdalintos kiekvienam valgytojui pagal poreikį, kas yra labai patogu.

Nuotrauka Kristinos

Antrasis mažųjų paprikų privalumas išryškėja tik pradėjus valgyti patiekalą: ir tai yra, mano akimis žiūrint, kur kas geresnis mėsos ir daržovės santykis. Kuo didesnė paprika, tuo daugiau įdaro į ją telpa, o tuo pačiu atsiranda tam tikras disbalansas: mėsos tokiame patiekale daug, daržovės mažai, bent jau mano skoniui dažniausia - per mažai. Į nedideles paprikas telpa vos 2-3 v.š. įdaro, ir tai reiškia, jog mėsa neužgožia daržovių, kadangi įdaro ir pačių paprikų kiekis daugmaž vienodas. Štai kodėl mažosios įdarytos paprikos yra ryškesnio skonio, lengvesnis ir "daržoviškesnis" patiekalas negu didžiosios.

Tiesa, reikia paminėti, jog ne visi žmonės mėgsta paprikas dėl specifinio jų "kartumo". Tai štai, mažosios paprikos neturi jo nė pėdsako, o ištroškintos būna švelnaus, beveik saldaus skonio. Šiuo požiūriu būtų galima jas lyginti su didžiosiomis pailgomis paprikomis, iš kurių rudenį taip mėgstu gaminti rytietiškas keptų paprikų salotas. Tiesa, mažųjų paprikų rinkiniuose dažniausia nebūna žalios spalvos ankščių, tik raudonos, geltonos ir oranžinės. Sakyčiau, tai gerai, nes žalios spalvos paprikos - tai neprinokusios paprikos, ir jų skonis visuomet skirsis nuo prinokusių. Kai kuriems patiekalams žaliosios paprikos tinka puikiai, bet šiuo atveju aš vis dėlto teikiu pirmenybę saldžioms ir mačiusioms pakankamai saulės.

Prie mažųjų paprikų ypač tinka mažos naujo derliaus bulvės ir, žinoma, daug krapų. Nebijokite, nuo tokio maisto nesijausite apsunkę - tiktai maloniai sotūs :)

Nuotrauka Kristinos

Malta mėsa įdarytos paprikos

Ingredientai: (4-6 porcijoms)

600 g saldžiųjų paprikų (rekomenduočiau 20-25 mažąsias, žr. pastabas aukščiau)

300 g maltos kiaulienos (arba kitokios mėgstamos mėsos, geriau ne visai liesos)

2 v.š. ryžių

1 nemažas svogūnas

1 kiaušinis

Druskos ir grūstų juodųjų pipirų (pagal skonį)

4-6 v.š. pomidorų rytės

3-4 v.š. grietinės (rekomenduočiau tirpią, t.y. kaimišką arba 40% riebumo)

Virtų bulvių (patiekiant)

Krapų (patiekiant)

1. Nuplovę paprikas, aštriu peiliuku išpjaukite jų kotelį su visa žaliąja dalimi, išimkite sėklalizdį ir iškratykite sėklas. Atidėkite, kol prireiks.
2. Ryžius užpilkite maždaug trečdaliu puodelio vandens (1 puodelis -250 ml). Užvirkite, pavirkite 2-3 min. ir palikite uždengę, kad ryžiai sugertų kuo daugiau vandens ir šiek tiek suminkštėtų. 
3. Nulupkite ir susmulkinkite svogūną. Kad svogūnas gerai pasiskirstytų, o mėsos įdaras būtų sultingas, aš darau taip: nuluptą svogūną rupiai supjaustau, dedu į uždarą smulkintuvo indelį, įmušu kiaušinį ir viską susmulkinu iki vientisos tyrės. Tai ypač pasiteisina, ji tarp valgytojų yra vaikų - apie svogūno egzistavimą tokiu atveju niekas nė neįtars :)
4. Maltą mėsą sumaišykite su smulkintu svogūnu, kiaušiniu, pabrinkintais ryžiais (aš supilu drauge su skysčio likučiais), druska ir pipirais; jeigu norite, galite dėti ir kitokių prieskonių - tarkime, džiovintų prieskoninių žolelių. Jeigu svogūną sutrynėte su kiaušiniu, gali atrodyti, jog į mėsą bus dedama labai daug skysčio, bet viską kruopščiai išmaišę (geriau ranka) pamatysite, jog visas skystis kažkur "pradingo", užtai gavote purų, sultingą įdarą.
5. Gautu įdaru prikimškite paprikas. Kemšant mažąsias paprikas, šaukštelis vargu ar padės - man efektyviausia padaryti tą rankomis, pirštais atsignybant po nedidelę porciją paruošto įdaro. 
6. Prikimštas paprikas sudėkite į puodą, tada maždaug iki pusės užpilkite vandeniu (aš užpilu maždaug 1 puodelį verdančio vandens iš arbatinuko). Lengvai pasūdykite, leiskite puodui užvirti, jį uždenkite, sumažinkite ugnį ir troškinkite apie 20 min. (jeigu paprikos didelės, troškinti turbūt reikės ilgiau - orientuokitės pagal situaciją).
7. Sudėkite pomidorų tyrę bei grietinę ir troškinkite dar maždaug 20 min. Jeigu padažas atrodo labai skystas, galite troškinti pradengtame ar visai atidengtame puode, kad skystis šiek tiek nugaruotų, o padažas sutirštėtų. Baigiant troškintis patikrinkite, ar netrūksta druskos; padažą galite pagardinti ir trupučiu pipirų, o jeigu pomidorų tyrė buvo labai rūgšti - galbūt netgi žiupsneliu cukraus.
8. Paruoštas paprikas patiekite su padažu, kuriame jos buvo troškinamos, bei su virtomis bulvėmis. Prieš nešdami į stalą, apibarstykite smulkintais krapais.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis: mano mama.