2019 m. gegužės 8 d., trečiadienis

Uogienės keksas



Pernai, grįždama iš Latvijos pajūrio, parsivežiau knygą 100 kūkas un 1 svecīte (liet. 100 tortų ir 1 šventė, 2018), tą pačią, kuri ir mus, lietuvius, įkvėpė prikepti gardžiausių skanėstų, minint Lietuvos valstybingumo jubiliejų (projektui 100 tortų Lietuvai erdvę suteikė www.15min.lt naujienų portalas). Knyga didelė, gražiai išleista, pilna viliojančių nuotraukų, istorijų ir nuoširdžiausių jausmų savo tėvynei - galima tik pasidžiaugti, jog Signe Meirāne, populiari latvių žurnalistė ir tinklaraštininkė, sugebėjo suburti savo kolegas ir įgyvendinti šį žavų projektą.

Nuotrauka Kristinos

Na, o ką apie knygą būtų galima pasakyti, atmetus sentimentaliąją pusę ir žiūrint į receptus grynai iš praktinių pozicijų? Man pirmiausia krito į akis, jog ši knyga itin ryškiai atspindi šiuolaikinės konditerijos tendencijas - tarkime, dažname (gal net per dažname - nes darosi šiek tiek nuobodu) recepte vietoje kremų rekomenduojama gaminti purius, želatina ar agar-agaru sutvirtintus musus; arba, pavyzdžiui, net torto pavadinime pabrėžiama, jog kepinys yra veganiškas. Kitas momentas, kuris vienus gali įkvėpti iššūkiui, o kitus nuvilti - tai, jog daugelis receptų itin imlūs darbui ir reikalaujantys nemenko kalno produktų, kurių sąrašai vargiai telpa į vieną puslapį. Suprantama, jog solidžios šventės proga kiekvienas autorius norėjo pasipuikuoti geriausiu savo kepiniu, bet aš turiu abejonių, ar tikrai vertėjo siūlyti tokius, į kurių sudėtį įeina ksantano derva ir panašūs dalykėliai, naudojami nebent profesionalų. Tai, jog prie knygos prisilietė ne vien namų šeimininkės, rašančios tinklaraščius, mano nuomone, byloja ir didžiosios dalies tortų puošyba - susidaro įspūdis, jog moterų buvo paprašyta atsivežti nepuoštus kepinius, kuriuos prieš fotosesiją dailino ta pati ranka, ant vienų nepriekaištingu puslankiu išdėsčiusi įvairiaspalves uogas, ant kitų konditeriniu švirkštu išspaudusi tobulo grožio gėles. Be abejo, vaizdai įspūdingi, bet ar jie padrąsina imtis eksperimentų namuose, ar mažiau įgudusioms moterims numuša ūpą net pradėti, galima ginčytis. Apibendrindama drįsčiau teigti, jog dauguma knygoje 100 kūkas un 1 svecīte tilpusių receptų labiau tinka gerokai pasipraktikavusioms kepėjoms, o ne toms, kurios virtuvėje dar tik žengia pirmuosius žingsnius ir atranda konditeriją kaip kūrybos sritį.


Aš pati, kaip jau ne kartą minėjau, esu linkusi atskirti namų virtuvę nuo profesionaliosios, kuri reikalauja specialių darbo įrankių, produktų ir įgūdžių. Tad nors paprastų, neįmantrių kepinių šioje knygoje ne per daugiausia, būtent į juos krypo mano žvilgsnis. Ilgai nesvarsčiusi, išsirinkau kepinį, pavadintą Vecā ievārījuma kēkss, t.y. Senos uogienės keksą. Simboliška pasirodė ir tai, jog jo autorė - ta pati Signe Meirāne, inicijavusi knygos projektą. Įžanga apie mamą, iš kurios paveldėtas šis receptas, trumpas produktų sąrašas, nekomplikuotos gaminimo instrukcijos - viskas bylojo, jog tai mano stiliaus kepinys. Jau nekalbant apie tai, jog turėjau sunaudoti pusę stiklainiuko užsistovėjusios uogienės :)

Tačiau tuomet, kai mano orkaitė jau buvo įjungta, pastebėjau vieną nerimą keliantį dalyką: kekso produktų sąraše ir recepto aprašyme nefigūravo nei kepimo milteliai, nei soda, nei mielės. Tai neabejotinai buvo klaida, nes plika akimi buvo matyti, jog iš nurodytų produktų išeis pakankamai sunki tešla, kuri, neįmaišius jokio kėliklio, po valandėlės pavirs drėgna, sukritusia "plyta". Korektūros klaidos nepuošia nė vieno teksto, tačiau receptų knygoje tai reiškia sugadintus produktus, subjurusią nuotaiką, dingusį pasitikėjimas šaltiniu - žodžiu, tikrą katastrofą. Laimei, šiais interneto laikais visada galima kreiptis į visažinį Google. Atsidariusi Signe Meirāne puslapį, pamačiau, jog ten yra netgi du uogienės kekso variantai. Vienas buvo autorės mamos, antrasis - pakoreguotas ir perkurtas pačios Signe Meirāne, labai panašus į tą, kuris pateiktas knygoje. Tiesa, produktų kiekiai šiek tiek skyrėsi, be to, ingredientų sąraše, kaip ir buvo galima tikėtis, rikiavosi soda. Vis dėlto man kur kur įdomesnis pasirodė kitas faktas: perskaičiusi senąjį receptą, pamačiau, jog jis visiškai atitinka tą, kurį aš pati esu paveldėjusi iš savo mamos, ir pagal kurį iki šiol sėkmingai kepiau uogienės pyragą - ne kartą ir ne du. Antraip sakant, tai buvo senamadiškas, garantuotas, laiko patikrintas receptas, nuo kurio atsispyrusi Signe Meirāne užsimojo sukurti kažką "mandresnio", bet, sprendžiant iš to, kad jos siūlomi receptai skirtinguose šaltiniuose įvairuoja, tie ieškojimai ko gero dar nėra pasibaigę.

Nuotrauka Kristinos

Be abejo, aš rinkausi seną Latvijos ir Lietuvos mamų receptą. Iš Signe Meirāne patirties savo virtuvėje pritaikiau tik du dalykus. Pirmiausia, man patiko jos idėja, jog šiam kepiniui galima naudoti ne tiktai baltąjį, bet ir rudąjį cukrų. Manau, jog šis patobulinimas itin vertas dėmesio tuomet, kai susiduriama su labai švelnaus skonio uogiene (pavyzdžiui, aš šiuo atveju turėjau gana prėskos kriaušienės, kurią viriau ne pati, ir kuri buvo visai ne mūsų šeimos skonio). Antra, supratau, jog net šis, pats paprasčiausias pyragas, išradingai papuoštas, gali tapti pakankamai šventišku kepinu. Būtent iš latviškos knygos nusižiūrėjau, jog keksą galima aplieti tirpintu šokoladu, o tuomet papuošti šokolado gabaliukais ir šilauogėmis. Mano namiškiai buvo sužavėti :) Ir išties, toks papuošimas ne tik džiugina akį, o ir suteikia papildomų skonio akcentų.

Na, o dabar dar kelios pastabos iš savos patirties. Pirmiausia apie uogienę. Ji gali būti bet kokia, įskaitant susicukravusią ar pradėjusią rūgti (bet nesupelijusią). Priklausomai nuo to, kokią uogienę rinksitės, priklausys kekso spalva ir galutinis skonis - akivaizdu, jog pyragas su saldžia braškių uogiene bus kitoks, negu iškeptas su rūgščiu rabarbarų džemu. Tačiau ne mažiau svarbi ir uogienės konsistencija: jeigu ji labai tiršta, tešla bus vienokia, o jeigu apyskystė - kitokia. Problema ta, kad per skysta ir per daug drėgmės turinti tešla prastai kyla, atsiranda pavojus, jog pyrago konsistencija bus "guminė". Kad to nenutiktų, naudodama vandeningą uogienę, aš į tešlą dedu kelis papildomus šaukštus miltų. Ir, žinoma, nereikia bijoti sodos. Tiek uogienė (ypač rūgštesnė), tiek grietinė ją puikiai nugesina ir išpurina - kepimo milteliai tokio tipo tešloje gali būti tiesiog per silpni. Beje, grietinė čia - vieninteliai riebalai, todėl, jeigu norite, kad keksas būtų purus, ji turėtų būti neliesa. Deja, dievai žino kokiais krakmolais ir/ar technologijomis sutirštintos sumažinto riebumo grietinės tikrai nėra tas produktas, su kuriuo galima iškepti gerą keksą, nenaudojant sviesto ar aliejus.

Tiek patarimų šiam kartui. O ar jūs kepate šį pyragą? Galbūt turite kokių nors patarimų, jog jis būtų dar gardesnis? Ačiū!

Nuotrauka Kristinos


Uogienės keksas

Ingredientai:

2 kiaušiniai
1 puodelis balto arba rudo cukraus (1 puodelis - 250 ml)
Žiupsnelis druskos
1 puodelis grietinės (rekomenduočiau riebią kaimišką arba 40% pirktinę)
1 puodelis uogienės
2 puodeliai kvietinių miltų (naudojant 405D keksas bus puresnis)
1 a.š. sodos
Sviesto (kepimo formai ištepti)
  1. Kepimo formą ištepkite sviestu, pabarstykite miltais ir, jeigu įmanoma, išklokite kepimo popieriumi. Orkaitę įkaitinkite iki 180°C.
  2. Dideliame dubenyje lengvai paplakite kiaušinius, sudėkite cukrų ir druską ir vėl išplakite. Sudėkite grietinę ir uogienę (jeigu reikia, ją prieš tai uogienę pertrinkite per sietelį ar susmulkinkite elektriniu smulkintuvu, kad būtų vientisa), viską gerai išmaišykite.
  3. Miltus sumaišykite su soda, persijokite ir suberkite į skystus ingredientus. Išmaišykite - masė turėtų būti kaip tiršta grietinė. Jeigu uogienė buvo skysta, o kekso masė atrodo praskydusi, į tešlą galite papildomai įmaišyti 2-4 v.š. miltų.
  4. Paruoštą tešlą sudėkite į kepimo formą ir kepkite apie 1 val., arba kol į vidurį įsmeigtas ir ištrauktas medinis pagaliukas bus sausas.
  5. Atvėsusį kepinį galite pagal skonį papuošti (aš apliejau tirpintu šokoladu ir pabarsčiau smulkinto šokolado gabaliukais bei nuplautomis ir nusausintomis šilauogėmis).
Nuotrauka Kristinos

Rcepeto šaltiniai: mano mama, Signe Meirāne internetinis puslapis ir ši knyga:
100 kūkas un 1 svecīte, Rīga: AMSMEDIA, 2018, p. 244-245.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą