2019 m. gruodžio 11 d., trečiadienis

Moliūgų saldainiai (cukatos)



Nors už moliūgus mes turime būti dėkingi Amerikai, bet anądien, rašydama apie klasikinį amerikietišką moliūgų pyragą, supratau, jog ši tema mano tinklaraštyje atspindėta labai jau blankiai. Tad šiandien savo eilės sulaukė dar vienas receptas, atkeliavęs iš Naujojo pasaulio - moliūgų saldainiai, arba moliūgų cukatos. Nesvarbu, ar laikysite juos desertu, ar moliūgų konservavimo būdu, šie gardūs, "vitražiniai" kąsneliai neabejotinai verti jūsų dėmesio.

Nuotrauka Kristinos

Moliūgai Amerikos žemyne imti kultivuoti labi seniai - remiantis įvairiais šaltiniais, tenykščiai žmones šias daržoves maistui naudojo jau 5000-7000 m. pr. Kr. Tiesa, yra didelė tikimybė, jog iš pradžių Amerikos čiabuviai valgė tik jų sėklas, mat laukiniai moliūgai dažniausia veda karčius vaisius. Tačiau net seniausiais laikais egzistavo augalų selekcija, t.y. valgytojai maistui atsirinkdavo tik geriausias ir gardžiausias daržoves. Europiečiams išsilaipinus Amerikoje, indėnai savo daržuose jau turėjo puikių, saldžių, kvapnių moliūgų, ir mokėjo paruošti patiekalus iš visų šio augalo dalių - sėklų, minkštimo, žiedų ir netgi virkščių bei lapų.

Nuotrauka Kristinos

Anot ankstyvųjų liudijimų, indėnai iš moliūgų dažniausia virdavo įvairias sriubas bei košes. Sezono metu jie naudojo šviežias daržoves, o žiemą - džiovintas; beje, pastarąsias labai vertino, nes iš jų išeidavo sodresnio skonio patiekalai, jau nekalbant apie tai, kad tokį produktą buvo galima saugoti labai ilgai. Džiovinimas kaip moliūgų konservavimo būdas iš pirmo žvilgsnio labai paprastas: europiečiams atrodė, jog indėnai moliūgų minkštimą tiesiog supjausto juostelėmis, suveria ant siūlo ir išdžiovina saulėje arba laužų kaitroje. Tačiau greitai paaiškėjo, jog šis darbas turi savo paslapčių ir reikalauja išmanymo, o informacijos trūkumas gali pakišti koją pačioje netikėčiausioje vietoje. Yra užfiksuota, jog Mount Vernone, pirmojo JAV prezidento Džordžo Vašingtono (1732-1799) šeimos plantacijoje, buvo auginami įvairūs javai ir daug daržovių, įskaitant moliūgus. Tačiau kai vieną rudenį ūkio šeimininkas davė nurodymą pridžiovinti moliūgų, kaip tai daro indėnai, eksperimentas baigėsi nesėkme - moliūgai džiuvo prastai, o ir išdžiovinti buvo linkę greitai gesti.

Nuotrauka Kristinos

Kokios tos indėnų kulinarijos gudrybės, garantavusios, jog moliūgai sudžius taip, kaip reikia, o jų saugojimo terminas bus labai ilgas? Dabar jau sunku, o gal ir neįmanoma to tiksliai pasakyti. Tačiau panašu, jog į JAV atsikėlę naujakuriai nežinojo svarbiausio fakto: prieš džiovinimą moliūgų gabaliukus indėnai būtinai išmirkydavo pelenų šarme. Beje, taip Amerikos čiabuviai elgėsi ne vien šiuo atveju: pavyzdžiui, pelenų šarme jie mirkydavo ir kukurūzų grūdus, norėdami pakeisti jų savybes ir pagaminti paplotėliams tinkamus kukurūzų miltus (daugiau apie nikstamalizacijos procesą žr. įraše Pozole verde - žalioji kukurūzų sriuba).

Nuotrauka Kristinos

Senoji indėniška džiovinimo technologija užfiksuota ir šiandieniniame moliūgų cukatų recepte, angliškai pavadintame Abenaki pumpkin candy (liet. apytikriai Moliūginiai abenakių genties indėnų saldainiai). Jis reikalauja iš pradžių gabaliukais supjaustytą moliūgo minkštimą išmirkyti vandenyje su žiupsneliu sodos (valgomoji soda - šiuolaikinis pelenų šarmo pakaitalas), ir tik tada išvirti jį cukraus sirupe bei išdžiovinti. Man niekada per daug gerai nesisekė chemija, todėl negaliu pasakyti, kokios konkrečiai reakcijos įvyksta, mirkant daržoves sodos tirpale, bet rezultatas akivaizdus: palyginti su "paprastai" išdžiovintu moliūgu, indėnų stiliumi paruoštos moliūgų juostelės būna gražesnės spalvos, kone permatomos, tvirtos išorėje ir gana minkštos viduje (galėčiau jas palyginti su saldainiais-guminukais, tik cukatos trapesnės ir kur kas lengviau kramtomos).

Gali kilti klausimas: o kaipgi cukrus? Juk tai - sąlygiškai naujas produktas, nežinotas ikikolonijiniame Naujajame pasaulyje. Šioje vietoje leisiu sau priminti įrašą Antis su pupelėmis ir klevų sirupu, kuriame minėjau, jog klevų sirupas abenakių genties indėnams buvo pagrindinis prieskonis, svarbesnis netgi už druską. Nesudėtinga įsivaizduoti, jog indėnai moliūgo riekeles išmirkydavo pelenų šarme, perplaudavo, išvirdavo klevų sirupe, o tada išdžiovindavo. Vėliau klevų sirupas buvo pakeistas pigesniu cukrumi, o moliūgo saldainių receptas pritaikytas modernioms virtuvėms. Tačiau, kitaip negu amerikietiško moliūgų pyrago atveju, jo kilmė vis tiek betarpiškai susijusi su indėnų kultūra, ir apie tai byloja mums ne visai įprasta cukatų gaminimo eiga.

Nuotrauka Kristinos

Dar XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje, stojus rudeniui, indėnų kaimuose buvo įprasta matyti į virtinių virtines suvertas ir saulėje džiovinamas miško ir daržo gėrybes. Žiemos sezonui taip būdavo paruošiami ne tiktai moliūgai, o ir kitos daržovės, uogos, obuoliai. Tačiau net šiais laikais, kai džiovinto maisto atsargos nėra gyvybiškai svarbios, archajiški konservavimo metodai nedingo iš kultūrinės atminties, pirmiausia todėl, kad žmonės jaučia sentimentus iš kartos į kartą perduodamiems receptams ir nenori atsisakyti patiekalų, kuriuos gamindavo jų močiutės ir/ ar mamos. Tai paaiškintų, kodėl prie vieno internete paskelbto moliūgų saldainių aprašo yra pastaba, kurioje nurodoma, jog cukatas gaminti recepto pateikėją išmokė indėnų kilmės draugas, puoselėjantis savo genties kulinarines tradicijas. Akivaizdu: originali indėnų kulinarija, kad ir kaip transformuota, tebėra gyva ir gyvybinga. Telieka pasidžiaugti, jog retkarčiais senųjų Amerikos gyventojų sukaupta patirtimi galime pasinaudoti ir mes.

Nuotrauka Kristinos


Abenaki pumpkin candy - moliūgų saldainiai (cukatos)

Ingredientai: (išeis apie 500 g cukatų)

~ 1 kg moliūgo minkštimo (be žievės ir sėklų)
1½ a.š. valgomosios sodos
2½ puodelio cukraus (1 puodelis - 250 ml)
½ puodelio vandens
Nebūtinai: 1 citrinos sultys ir žievelė
Nebūtinai: 3 šakelės šviežios kalendros*
Nebūtinai: cukraus cukatoms apvolioti
  1. Moliūgą supjaustykite. Originalus receptas rekomenduoja jį pjaustyti gana stambiai, kad gabaliukai būtų maždaug 5 cm pločio ir 10 cm ilgio. Aš esu išbandžiusi šį metodą, bet man labiau patiko smulkesni šiaudeliai, todėl dabar moliūgą pjaustau maždaug 1,5 cm pločio  ir 10 cm ilgio juostelėmis. Vis dėlto labai plonomis juostelėmis moliūgo pjaustyti nereikėtų, nes išmirkytas ir apvirtas jis taps trapus, todėl lengvai sulūš į kelias dalis.
  2. Paruoštą moliūgą sudėkite į didelį dubenį ir užpilkite švariu šaltu vandeniu, kuriame ištirpinta soda. Vandens reikia tiek, kad visi moliūgų gabaliukai būtų apsemti. Mirkykite 12 val.
  3. Išmirkytą moliūgą nuplaukite po tekančiu vandeniu, tuomet apvirkite. Originalus receptas rekomenduoja užvirinti vandenį, sudėti į jį moliūgo gabalus ir virti kelias minutes - tol, kol moliūgas taps apyminkštis, bet dar ne iki galo išviręs. Tada reikėtų moliūgą išgriebti ir sudėti į labai šaltą vandenį. Tačiau jeigu moliūgą pjaustysite plonesniais šiaudeliais, yra rizika jį pervirti. Mano nuomone, tokiu atveju geriau moliūgo šiaudelius užpilti verdančiu vandeniu (tarkime, iš arbatinio), palaikyti 1-2 min., o tada daržoves išgriebti į kitą dubenį su šaltu vandeniu. Bet kokiu atveju, apvirtus ir atvėsintus moliūgus kaip galėdami geriau nusausinkite (pavyzdžiui, sudėkite į didelį sietą ir leiskite nulašėti visam vandeniui). 
  4. Išvirkite sirupą - geriausia nelabai aukštame ir plačiame prikaistuvyje ar gilioje keptuvėje. Sudėkite cukrų, supilkite vandenį, jeigu naudosite, įspauskite citrinos sultis (labai rekomenduoju), suberkite nutarkuotą citrinos žievelę ir/ar kalendros šakeles. Retkarčiais pamaišydami užvirinkite, tada, jau nebemaišydami, virkite apie 10 min.
  5. Į paruoštą sirupą sudėkite moliūgo gabaliukus. Leiskite sirupui vėl užvirti, sumažinkite ugnį, pridenkite prikaistuvį ir virkite apie 15-20 min, arba tol, kol sirupas sutirštės, o moliūgų gabaliukai atrodys lyg permatomi. Nukaiskite ir palikite, kad šiek tiek pravėstų.
  6. Išėmę pravėsusius moliūgų gabaliukus kuo geriau nuvarvinkit nuo jų sirupą ir išdėliokite ant tankaus sietelio arba skardos, išklotos kepimo popieriumi. Palikite džiūti kambario temperatūroje bent 10 val. Jeigu moliūgo šiaudelius išdėliojote ant kepimo popieriaus, gali būti, kad aplink juos susidarys sirupo pertekliaus lašai - tokiu atveju aš rekomenduočiau moliūgo juosteles perkelti į kitą skardą, ant švaraus kepimo popieriaus lakšto. Jeigu jūsų namuose vėsu, moliūgų gabaliukus galima apdžiovinti orkaitėje - aš nustatau maždaug 80°C temperatūrą, įjungiu ventiliatorių ir palieku šiek tiek pravertas orkaitės dureles. Svarbu, kad moliūgo juostelės džiūtų, o ne keptų, panašiai, kaip džiovinant morengą, todėl nepasiduokite pagundai padidinti temperatūrą. Jeigu norite, tuomet, kai cukatos bus dar šiek tiek lipnios, apvoliokite jas cukruje, o tada džiovinkite toliau (aš šįkart cukruje apvoliojau mažiausius moliūgų gabaliukus ir tik kelis ilgus - papuošimui). Baigiant džiovinti, cukatas apverskite, kad būtumėte tikri, jog jos gerai apdžiuvo iš visų pusių. Visiškai išdžiūti moliūgai neturėtų - geriausia, kai jų paviršius būna sausas ir gana tvirtas, o vidus dar šiek tiek drėgnas.
  7. Moliūgų saldainius, kaip ir bet kokias kitokias cukatas, galima saugoti ilgai; jeigu jų nesiruošiate suvalgyti tuojau pat, geriausia cukatas laikyti sandariame inde.
* Ruošdama moliūgų cukatas, aš kalendrų nenaudoju. Šie prieskoniai nebūdingi senajai Amerikos virtuvei, į Naująjį pasaulį kalendros atkeliavo palyginti vėlai, drauge su europiečiais. Greičiausia šiame recepte galvoje turimos ne mums visiems pažįstamos kalendros, o visai kitas augalas - vadinamoji Meksikos kalendra (lot. Eryngium foetidum), kurią mūsų kalbininkai siūlo vadinti kvapiąja zunda. Kadangi pastarosios žolelės Lietuvoje įsigyti beveik neįmanoma, mano nuomone, geriau kaip pagrindinį pagardą rinktis kitą šiuolaikinį ingredientą - citriną, suteikiančią sirupui vos juntamo rūgštumo ir malonų kvapą.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia ir čia.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą