2019 m. gruodžio 21 d., šeštadienis

Nevirta feichojų uogienė ir DOVANĖLĖ skaitytojams



Dar ne taip seniai mums, lietuviams, su augaliniu pasauliu susiję "nauji sezonai" pasibaigdavo maždaug spalį, kai paskutinės rudens gėrybės suguldavo sandėliukuose bei rūsiuose. O tada tekdavo laukti pavasario, kuris virtuvėje prasidėdavo nuo klevų ar beržų sulos. Šiais laikais viskas kitaip: gyvendami atvirame pertekliaus pasaulyje, mes galime švęsti jauno vyno šventes, su pirmuoju šaltuku imame dairytis persimonų, o apie Šv. Kalėdas mėgaujamės naujo derliaus citrusiniais vaisiais, jau seniai pamiršę, kokiu dideliu deficitu jie kadaise buvo. Antra vertus, prieš mus vis dar plyti neatrastos ar menkai pažįstamos žemės, susijusios su atvežtinių vaisių, uogų ir daržovių įvairove. Šiandieninį įrašą skirsiu feichojoms - vėlyvo rudens ir žiemos pradžios vaisiams, kurių šiuo metu galima aptikti dideliuose prekybos centruose, ir kuriuos pažįsta toli gražu ne kiekvienas šiaurinių platumų gyventojas.

Nuotrauka Kristinos

Tamsiai žali, maždaug kiaušinio dydžio feichojų vaisiai pas mus atkeliavo iš Pietų Amerikos miškų. 1815 m. juos pirmą kartą aprašė Brazilijos florą tyrinėjęs vokiečių botanikas Friedrich Sellow (1789-1831), kurio rūpesčiu, be kita ko, Europą pasiekė tokios nūnai populiarios, o anuomet nematytos ir negirdėtos gėlės kaip raudonžiedžiai šalavijai, begonijos, petunijos ir kt. 1859 m. Otto Carl Berg (1815-1866) pasiūlė lotynišką augalo pavadinimą Feijoa sellowiana, kuriame buvo įamžinti du garsūs gamtininkai: minėtasis Friedrich Sellow bei vienas pirmųjų Brazilijos botanikų João da Silva Feijó (1760-1824). Paradoksalu, tačiau nuo XIX a. vidurio augalas kasdieninėje kalboje vis dažniau imtas vadinti ne atradėjo, o jo amžininko vardu; net ir šiais laikais feichoja tebėra ko gero labiausiai paplitęs ir žinomiausias šio vaisiaus pavadinimas visame pasaulyje.

Tačiau mokslininkai tokia padėtimi nebuvo patenkinti, ir ne dėl istorinės "neteisybės", o dėl lotyniškame augalo pavadinime užfiksuotos klasifikacijos klaidos. Kadangi feichoja - mirtinių šeimai, aka (lot. acca) genčiai priskiriamas augalas, jos mokslinis pavadinimas esą privalo šį faktą vienaip ar kitaip atspindėti. Štai kodėl 1941 m. senasis lotyniškas feichojos pavadinimas Feijoa sellowiana buvo pakeistas naujesniu ir tikslesniu - Acca sellowiana; pastarąjį pasiūlė Karl Ewald Maximillian Burret (1883-1964). Taip, praėjus šimtmečiui nuo vaisiais atradimo, išsirutuliojo antrasis, modernusis jo pavadinimas - aka (pastaruoju pavadinimu šie vaisiai įvardijami ir Lietuvos prekybos centruose; mūsų kalbininkai siūlo terminą amerikinė aka). Vis dėlto įprastesnis ir gilesnes tradicijas turintis žodis feichoja nenoriai užleidžia savo pozicijas, ir ko gero šnekamojoje kalboje bei receptų knygose lyderiaus dar labai ilgai.

Na, o kad susigaudyti būtų dar sudėtingiau, pasakysiu, jog egzistuoja ir daugybė regioninių, nemokslinių šio vaisiaus pavadinimų - ananasinė guava, Brazilijos guava, figinė guava, guavastinas ir netgi Naujosios Zelandijos bananas(!); Lietuvoje šis augalas neretai pavadinamas žemuoginiu medžiu. Akivaizdu: jeigu nenorite pasimesti kalbos džiunglėse, lengviausia orientuotis bus, jeigu išmoksite šiuos vaisius atpažinti, vos metę į juos akį, ir per daug nesigilinsite į lingvistinius niuansus :)

Nuotrauka Kristinos

Į Europą feichojos pateko XIX a. viduryje ir iš pradžių buvo auginamos botanikos soduose kaip reti, egzotiniai augalai. Tik 1890 m. prancūzai, o tiksliau, dr. Edouard André, jas ėmė sodinti kaip vaismedžius. 1898 m. jis aprašė savo eksperimento rezultatus autoritetingame žurnale La Revue Horticole (žr. čia). Pasirodžius šiai publikacijai, susidomėjimas feichojomis stipriai išaugo. Netrukus paaiškėjo, jog šie vaismedžiai nelepūs ir palyginti gerai prisitaikantys prie įvairių sąlygų, tad jie greitai paplito Europoje, pirmiausia Viduržemio jūros regione, o taipogi Krymo pusiasalyje, Šiaurės Kaukaze, Užkaukazėje, Vidurinėje Azijoje ir Šiaurės Afrikoje. 1901 m. feichojos buvo atvežtos į JAV; augalui ypač patiko Kalifornijos klimatas, tad apie 1920 m. šie vaisiai čia pradėti auginti komerciškai. Netrukus feichojos prigijo Karibų salose, o vėliausiai pasiekė Australiją bei Naująją Zelandiją, užtai čia sulaukė didžiulio populiarumo - ko gero didesnio negu gimtinėje. Kitaip sakant, iki XX a. pabaigos feichojos jau augintos įvairiuose pasaulio kampeliuose, išvesta daugybė jų veislių, išleista ne viena knyga, skirta patiekalams būtent iš šių vaisių.

Nors feichojos ištveria gana didelį šaltį (įvairių stebėjimų duomenimis, iki -11°C ar net -14°C), bet vėsesnio klimato šalyse šis augalas labiausia vertinamas dėl ištaigingų, puošnių žiedų. Beje, feichojų žiedlapiai valgomi, saldūs, todėl naudojami puošti salotas ir desertus. Vaisius vėsesnio klimato šalyse dažniausiai veda tik oranžerijose puoselėjami medeliai. Laimei, prekybininkai pasirūpina, kad sezono metu mus pasiektų dalelė šiltuose kraštuose užaugintų feichojų derliaus.

Nuotrauka Kristinos

Aš pirmą kartą apie feichojas perskaičiau dar sovietmečiu leistose receptų knygose. Paaiškėjo, jog anuomet šie vaisiai nelaikyti didelė retenybe, kaip būtų galima įsivaizduoti. Jie kuo puikiausiai tarpo prie Juodosios, Azovo bei Kaspijos jūrų: pietų Ukrainoje, Krasnodaro krašte, Gruzijoje, Azerbaidžane, Turkmėnistane. Į Rusijos imperiją feichojos atkeliavo labai anksti: žinoma, jog 1900 m. inžinierius Aleksandras Bertje-Delagardas (rus. Александр Бертье-Делагард, 1842-1920) pirmuosius du feichojų augalus iš Prancūzijos atvežė į Jaltą, o jau 1903 m. spaudoje pasirodė žinia, jog Suchumio botanikos sode auginama feichoja davė vaisių. Kitaip sakant, Krymas bei Abchazija tapo tais taškais, iš kurių, bėgant laikui, feichojos paplito buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje, tiksliau, toje jos dalyje, kur klimatas buvo pakankamai drėgnas ir tinkamas šilumamėgiams augalams auginti. Čia feichojomis buvo užsodinami dideli žemės plotai, jau nekalbant apie tai, kad vieną kitą daigelį savo sklype pasisodindavo dažnas sodininkas mėgėjas. Kitaip sakant, šie vaismedžiai įgijo ūkinę reikšmę, o vietiniai fabrikai iš feichojų gamino džemus, kompotus, limonadus ir pan.

Nuotrauka Kristinos

Puikus feichojų vaisių skonis yra svarbiausia priežastis, lėmusi spartų šio augalo išpopuliarėjimą. Šviesiai gelsvas, maloniai saldžiarūgštis jų minkštimas stipriausiai kvepia žemuogėmis, be to, turi užuominų į ananasų, guavų, cidonijų, mėtų aromatą. Vis dėlto labiausiai pabrėžiamas šių vaisių išskirtinumas - didžiulis jodo kiekis. Šio elemento feichojose netgi daugiau negu žuvyse ar jūros gėrybėse! Kai kam tai yra nuostabi žinia, o kai kam, deja, prasta, nes jodui alergiškiems žmonėms su feichojomis reikalų geriau neturėti.

Antra vertus, didelis jodo kiekis vaisiams suteikia specifinį, ne visiems priimtiną prieskonį, kuris itin juntamas, kuomet vaisiai valgomi su visa žievele arba yra pernokę (apie tai galima spręsti, kai vaisiaus sėklos ir minkštimas apie jas tampa nebe gelsvos, o rusvos spalvos; deja, vien iš išvaizdos nustatyti, ar feichoja pernokusi, ar ne, tiesiog neįmanoma - tiesa paaiškėja, tik ją perpjovus). Tokiems valgytojams patariama rinktis nepernokusias feichojas, perpjauti jas per pusę ir iškabinti minkštimą šaukšteliu, kaip daroma, valgant kivių arba stambiavaisių basovijų vaisius (daugiau apie pastaruosius esu rašiusi čia). Kitas laiko patikrintas būdas jodo prieskoniui neutralizuoti - derinti feichojas su citrusiniais vaisiais arba jas tiesiog papildomai pasaldinti bei termiškai apdoroti.

Nuotrauka Kristinos

Feichojų panaudojimas kulinarijoje labai platus - iš jų galima gaminti viską, pradedant pikantiškomis salotomis su mėsa, baigiant tortais. Tačiau šįkart parinkau receptą tiems, kurie nori pajusti daugmaž natūralų feichojų skonį bei teikia pirmenybę paprastiems, vitaminingiems desertams. Na, o pats greičiausias būdas įgyvendinti pastarąją užmačią - sumalti feichojas su visomis žievelėmis, gautą tyrę pasaldinti ir tokiu būdu pagaminti nevirtą uogienę, kurią vėsioje vietoje galima laikyti pakankamai ilgai. Toks konservavimo būdas buvo sugalvotas dar sovietmečiu: žinodami, jog žiemos metu su šviežiais vaisiais bus striuka, trintas feichojas žmonės šaldytuve laikydavo ištisus mėnesius ir iš stiklainio kasdien pakabindavo po šaukštelį - kaip kokius vaistus. Tačiau vadinamoji nevirta feichojų uogienė iki šiol populiari buvusios Sovietų Sąjungos ribose - Rusijos pietiniuose regionuose, Gruzijoje, Abchazijoje ir kt. Nors dabar nebėra būtinybės prasimanyti naminių vitaminų atsargų, žmones nevirtą feichojų uogienę vertina ir dėl gardumo, ir dėl to, jog tai natūralus būdas naudingomis medžiagomis aprūpinti savo organizmą. Sekdami šiuolaikinėmis sveikos gyvensenos tendencijomis, kai kurie cukrų keičia medumi, be to, įvairiais tikslais nevengia dėti papildomų priedų. Pavyzdžiui, citrinos sultys ar drauge su feichojomis sumaltas apelsinas neleidžia uogienės paviršiui patamsėti ir neutralizuoja jodo prieskonį, įmaišyti graikiniai ar kitokie riešutai suteikia papildomos tekstūros ir pan.

Nevirtą feichojų uogienę galima patiekti kaip ir bet kurią kitą uogienę - tarkime, tepti ją ant baltos duonos ar sūrio riekės. Tačiau man labiausiai patiko nevirtos feichojų uogienės įmaišyti į natūralų jogurtą. Šią idėją "pasigavau", skaitydama straipsnį apie Violettą Rudat-Avidzba, vienos iš nedaugelio kulinarinių knygų, skirtų tradicinei Abchazijos virtuvei, autorę (beje, mano tinklaraštyje yra ropių, vištienos ir grybų salotų receptas, kurį aptikau minėtame leidinyje). Be kita ko, ponia Violetta yra atidariusi abchaziškų patiekalų restoranėlį Berlyne, ir vokiečius ten, pasirodo, labiausia stebina ne adžika, šašlykai ar tradiciniai sūrio pyragai, o pusryčiams patiekiamas jogurtas su feichojomis. Žinoma, Abchazija nėra vienintelė vieta pasaulyje, kur jogurtas gardinamas nevirta feichojų uogiene, bet po to, kai perskaičiau minėtą straipsnį, tas derinys man asocijuojasi būtent su abchazų virtuve. Tai ko gero pats lengviausias iš man žinomų būdų paprastą jogurtą paversti nepaprastu - greta graikišku stiliumi paruošto jogurto su medumi ir figomis. Tikiuosi, jog išmėginę šiuos receptus, jūs su manimi sutiksite :)

Nuotrauka Kristinos


Nevirta feichojų uogienė

Ingredientai:

Šviežios feichojos
Cukrus (arba medus)
Nebūtinai: norimi priedai (citrinos sultys, apelsinas, graikiniai ar kitokie riešutai)
  1. Šviežias feichojas kruopščiai nuplaukite, nusausinkite, pašalinkite kotelių ir taurėlapių likučius (sudžiuvusias "uodegėles"). Vaisius rupiai supjaustykite, tada sumalkite mėsmale ar elektriniu smulkintuvu iki daugmaž vientisos tyrės. Jeigu norite, drauge galite sumalti apelsiną (be žievelės). 
  2. Pamatuokite, kiek tyrės gavote, ir suberkite tokį pat kiekį cukraus (pavyzdžiui, jeigu gavote 500 ml tyrės, įmaišykite 2 puodelius, t.y. 500 ml cukaus; vietoje cukraus galite naudoti medų). Gerai išmaišykite.
  3. Jeigu norite, į gautą masę galite įspausti citrinos sulčių arba įmaišyti rupiai maltų riešutų. (Aš jokių priedų nedėjau, nuotraukose esančią uogienę gaminau tik iš vaisių ir cukraus)
  4. Kai feichojų tyrė bus norimo skonio, supilkite ją į stiklainius, sandariai uždarykite ir laikykite šaldytuve.
  5. Nevirtą feichojų uogienę patiekite kaip ir bet kokią kitą uogienę - su balta duona, sūriais, jogurtu ir pan.
Nuotrauka Kristinos

O dabar, kad ir šiek tiek susivėlinusi, bet siunčiu Jums, mano skaitytojai, tradicinę, simbolinę kalėdinę DOVANĖLĘ. Nusprendžiau - tegul šiais metais ji bus tokia, koks yra šis tinklaraštis, t.y. jungianti tai, kas labai tradiciška (ekologiška Burbono vanilė) ir, mūsų akimis žiūrint, neįprasta ar netgi egzotiška (Senegalo pipirai). Pastarasis prieskonis Lietuvoje menkai žinomas, todėl daugiau apie jį ketinu parašyti ateinančių metų pradžioje, tačiau dabar pasakysiu tik tiek: Senegalo pipirai visai neaštrūs, užtai kvapnūs, virtuvėje naudojamas panašiai, kaip gvazdikėliai ar cinamono lazdelės. t.y. sultiniams, troškiniams, pieniškoms košėms, pudingams ir kitiems desertams aromatizuoti. Jums skirtos prieskonių dėžutės neatidariau, tačiau iš savosios išėmiau kelias pipirų ankšteles, kad matytumėte, kaip jie atrodo :)

Ką reikia padaryti, kad gautumėte dovanėlę? Kaip ir kasmet - palikite savo komentarą po šiuo įrašu. Kadangi šių metų prizas - prieskoniai, parašykite, kokio šventinio valgio aromatas jumyse pažadina žiemos švenčių dvasią? Kepami meduoliai? Verdami džiovinti grybai? Čirškinama žuvis?  Kalėdinė kepta antis? Pasidalinkite tradiciniu savo šeimos receptu iki ateinančio pirmadienio, gruodžio 23 d. vakaro. Antradienį, gruodžio 24 d. apie pietus po Jūsų komentarais paskelbsiu, kam ir kur iškeliaus šių metų dovanėlė; jeigu nebijosite, kad siuntimo metu nutiks kas nors nepataisomo, įdėsiu Jums ir savo kepinių. Patiekalą, kurio receptą išsirinksiu aš su savo namiškiais, norėčiau pagaminti ir aprašyti tinklaraštyje. Tai bus Jūsų dovana man, mat šią šventinio ritualo dalį mėgstu labiausiai! Užtai komentaras, kad per Šv. Kalėdas labiausiai mėgstate valgyti mandarinus ir mėgautis jų kvapu, tiks ne per labiausiai :) Sėkmingo visiems pasiruošimo šventėms, ir lauksiu kvapniausio Jūsų patiekalo recepto.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausia recepto šaltiniai čia, čia ir čia.

17 komentarų:

  1. Į dovanas šįmet nepretenduoju, pernai be galo jomis džiaugiausi, norisi palikti galimybę ir kitiems :) Tačiau noriu jums, Kristina, labai padėkoti už įkvepiančius receptus, išsamius įrašus, asmeninius komentarus!!! be galo gera ir įdomu skaityti jūsų blogą, tikrai jaučiuosi kaip per pasaulį keliaudama :) Nuostabių, kvapnių, ypatingų švenčių jums ir jūsų artimiesiems!!!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Terese, širdingai ačiū už už įvertinimą, už tai, kad atsimenate, už gerus ir gražius žodžius! Į Jūsų namus taip pat siunčiu šilčiausius linkėjimus - tegul šie metai būna kupini meilės, įsimintini dėl gerų - ir tik gerų - dalykų, ir, žinoma, džiuginantys gardžiais atradimais :) Esu skolinga Jums laišką ir to nepamiršau, per sausį susidėliosiu savo darbus ir surikiuosiu mintis, o tada imsiuosi korespondencijos - bent jau taip sau pažadėjau Naujųjų išvakarėse :)

      Panaikinti
  2. Sveiki Kristina,
    Šventinis metas man kvepia laukimu, šiluma namų ir meduoliniais kepiniais. Dar gvazdikėliais, imbieru, anyžiumi... O dabar receptas:lašiša su vynuogių padažu. 4 lašišos pjausniai su oda
    žiupsnelis druskos
    žiupsnelis juodųjų pipirų
    2 šaukštai citrinos sulčių
    šlakelis aliejaus

    Padažas:
    1 nedidelė kekė vynuogių
    2-3 šaukštai Brolių medus medaus
    šlakelis citrinos sulčių
    2 šaukštai granato sėklų

    Lašišos pjausnius pabarstykite druska, pipirais ir pašlakstykite citrinos sultimis.
    Dėkite į keptuvę su šlakeliu aliejaus ir kepkite po 3-4 min. ant nestiprios kaitros, kol žuvis iškeps.
    Padažui į prikaistuvį sudėkite medų, vynuoges, citrinos sultis ir maišant pavirkite 3-4 min. Likus 2 min. iki padažo virimo, sudėkite granatų sėklas ir toliau virkite. Vynuogės turi apsivelti medaus padažu.
    Tiekiant į lėkštes dėkite lašišos pjausnį ir apliekite vynuogių-medaus padažu.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Koks įdomus padažo receptas! Dar neteko girdėti. Man skamba itin egzotiškai.
      Kadangi tik prieš kelias dienas grįžau į Lietuvą, tai man paprasta silkė ir juoda duona buvo pats gardžiausias patiekalas ir didelė šventė.
      Per kiekvienas Kalėdas, Kristina, prisimenu Tavo gamintą rojaus obuoliukų džemą ir likerį :-) Gražių ir šiltų Kalėdų Tau ir Tavo šeimai, bei įkvėpimo ir noro rašyti toliau, nes kiekvieną kartą, radusi naują įrašą, gaunu daug gerų emocijų bei naujos informacijos ne tik apie maistą.

      Panaikinti
    2. Julija, išties padažas įdomus, bet ir žinokit;skanus. Aš jau pakvaišau dėl tokių receptų, kaip mėsa ar žuvis su vaisiais.Naujausias atradimas silkė su mango ir agurkų salsa.Nerealu žinokit.
      O taip, kaip minėjau laidoj, tai man juoda duona ir silkė turi būti šaldytuve visada.O po kelionių visada puolu virti sriubos, nes jos pasiilgstu labiausiai :)

      Panaikinti
    3. Apie kokia laidą kalbat?
      Mano kelionė buvo emigrantinė, ne ekskursinė, tai tas silkės ir juodos duonos skonis ypatingai skanus :-)
      Silkė su vaisiais skamba nelabai viliojančiai, nes ten, kur paskutiniu metu gyvenau, visa silkė yra saldi, tai pasiilgau tikro silkės skonio. Gal kažkada pabandysiu, bet ne artimiausiu metu :-D

      Panaikinti
    4. Julija, o kurioje šalyje Jūs esate? Aš gyvenu JK, tai silkės galiu nusipirkti tik lietuviškoj parduotuvėje, nes kitur nėra šansų :)
      O laida, tai LaMaistas, kurioje gaminau patiekalus su silke :)

      Panaikinti
    5. Reikės susirasti ir pasižiūrėti laidą, nes smalsu gi dabar pasidarė :-)
      Aš gyvenau Norvegijoje. Jei užsimerkus ragautum kelių rūšių silkes ten, tai visos vienodo skonio būtų - saldaus. Nesakau, kad neskanu, tik pradžioje neįprasta būna, o po to pripranti, kadangi cukrus pakeičia silkės "mėsos" tekstūrą.

      Panaikinti
    6. Julija, visuomet labai malonu pamatyti, jog mano ištikimi skaitytojai sugrįžta, apsilanko, nepamirštą; ačiū iš visos širdies! Tegul preasidėję metai būna kuo sėkmingiausi, sveiki, lydimi įdomių ir teisingai atlyginamų darbų, plačių savirealizacijos galimybių, ir, žinoma, meilės bei tvirto artimo žmogaus peties, kurio visiems mums kartas nuo karto prireikia. Tikiuosi, emigracija turės baigtinius terminus, atneš daug teigiamos patirties ir atvers naujas duris Lietuvoje.

      O dėl maisto ir ypač silkių - tai toks pažįstamas jausmas! Kai gyvenau Čikagoje, lietuvišką silkę kone sapnuodavau, o prekybos centruose rasdavau tik tos saldžios norvegiškos :( Kartais nusipirkdavau ir jos, bet po kelių kąsnių išmesdavau - toks didelis neatitikimas tarp lūkesčių ir realybės būdavo. O vieną kartą sužinojau, jog "normalios" silkės galima nusipirkti vokiečių rajone, bet ten reikėdavo kone pusantros valandos važiuoti, ir dar tiek pat - grįžti. Bet retkarčiais vis tiek važiuodavau, o grįždama jausdavausi kaip per Kalėdas dovanų gavus :)

      Panaikinti
  3. Kristina, sveikinu visa Tavo šeima su gražia švente. Linkiu santarvės, ramybės, jaukumo ir skanių atradimų. Ir toliau mus dziugink savo skaniais atradimais, šiltais įrašais, kuriuos skaitau lyg romaną. Gražių švenčių!!!

    AtsakytiPanaikinti
  4. O man šventės visada kvepia džiovintais grybais... :) Nieko labai įmantraus iš jų nedarome, bet ir silkė su grybais, ir barščiai su "ausytėmis" (mažais virtinukais, įdarytais džiovintais grybais), ir kiaušiniai, įdaryti džiovintais grybais yra tiek patiekalai, kuriuos ruošiame tik per šventes. Linkiu gražių ir kvapnių švenčių visiems! Ir ačiū tinklaraščio autorei už visada labai įdomius ne tik receptus, bet ir "švietėjišką" straipsnio dalį ;)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Jurga, pirmiausia dėkui už tai, kad esate šio tinklaraščio skaitytoja, už tai, kad ne tiktai permetate receptus akimis, o ir skiriate dėmesio tekstui. Malonu žinoti, kad mano darbas nenueina veltui; stengiuosi patiekalus pristatyti kuo kokybiškiau ir visuomet laukiu atgalinio ryšio, kad pasitikrinčiau, ar į tą pusę einu :) Gražų, sėkmingų, pilnų prasmingų darbų, meilės ir gerų emocijų Jums prasidėjusių metų!

      O man asmeniškai Kūčių vakaras irgi visada kvepia džiovintais baravykais ir mamos baršteliais... Pastaruosius vis ruošiuosi aprašyti, nes prieš porą metų pasižadėjau skaitytojams, bet būna tokių receptų, kurie lyg užkeikti - tai laiko pritrūksta, tai nuotraukos nepavyksta, tai pilni namai žmonių, kurie trukdo susikaupti ir paruošti įrašą - o po švenčių jis jau tampa nebeaktualus. Bet stengsiuosi nepasiduoti, anksčiau ar vėliau prie šios temos sugrįžti ir savo planą įgyvendinti :)

      Panaikinti
  5. Silkė su mangų ir agurkų salsa...Buvo tobulai skanu.Jau dabar vėl galvoju kaip gaminsiu greitai :) 4 silkės filė juostelės
    1 prinokęs mangas
    2 maži arba 1 didesnis agurkas
    0.5 raudono svogūno
    1 citrinos sulčių
    1 šaukštelis citrininių pipirų
    2 griežinėliai marinuoto jelepeno pipiro

    Mangą, agurkus, svogūną nulupame ir supjaustome smulkiais kubeliais. Įdedame smulkintus jelepeno pipirus. Išmaišome. Pagardiname pipirais, citrinos sultimis.
    Vienoje lėkštės pusėje dedame pjaustytą silkės filė, o kitoje-daržoves su mango.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Sočios silkės salotos, kurias gaminau laidoje. 3 vnt silkės filė
    100 g kons. žirnelių "Globus"
    3 virti kiaušiniai
    1 poro baltoji dalis
    1 didesnis arba 3 mažesni marinuoti agurkėliai
    2 šaukštai majonezo
    1 šaukštelis dižono garstyčių

    Silkės filė, agurkėlius ir kiaušinius supjaustome kubeliais.
    Žirnelius nuvarvinkite ir sudėkite į dubenėlį su silke. Porą supjaustykite pusžiedžiais. Viską sudėkite į dubenėlį su silke.
    Majonezą sumaišykite su garstyčiomis ir gerai išmaišykite salotas.
    Puoškite baziliko arba svogūno laiškais.

    AtsakytiPanaikinti
  7. Labas vakaras, pirmiausia noriu padėkoti visoms už gražius žodžius, ššiltus palinkėjimus, sveikinimus ir palaikymą. Ačiū iš visos širdies! Dabar atėjo laikas atsiprašyti, kad taip susivėlinau su atsakymu - nenoriu Jūsų varginti pasiteisinimais dėl metų pabaigos krizių, tik pasakysiu, jog retkarčiais aplinkybės turi susidėlioti taip, kad tenka nromis nenoriomis paimti "minutės pertraukėlę",patylėti, arba paverkti, arba kai kada ir pašaukti. Na, bet viskas gerai, kas gerai baigiasi, jei jau nespėjau atiduoti skolų iki Naujųjų, tai bent iki Trijų Karalių pasistengsiu :) Odeta, esi teisėta šių metų dovanėlės savininkė, dėl jos išsiųsiu asmeninį laiškelį, o pati jau nekantrauju išmėginti itin viliojančiai skambantį lašišos receptą :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū Kristina už dovanėlę, netikėjau, tiesiog norėjau pasidalinti savo atradimu...Ačiū.O dėl krizių...Visiems jų būna, bet kas turi pradžią, turi ir pabaiga. Nosiuką aukštyn.Smagių metų, brangioji :)

      Panaikinti
    2. Odeta, man labai malonu kaskart, kai po savo tekstu pamatau žinutę, turinčią antraštę "Samčio užrašai"! Anąkart lašišos ir pievagrybių salotos buvo superinės (šiais metais jų negaminau šventėms, bet taupau savo gimtadieniui po poros savaičių:), neabejoju, kad ir žuvis su medaus-vynuogių padažu bus liuks. Dovanėlė jau pakeliui, tikiuosi, per ilgai neklaidžios ir valgomoji dalis nesusigadins :)

      Panaikinti