Dosnumas paprastai siejamas su kilnumu, o kilnumas, savo ruožtu, laikomas aristokratiška dorybe. Ši seka neatsitiktinė - dosnus gali būti tik tas, kuris gyvena pertekliuje, nes atiduoti kam nors paskutinius savo marškinius - tai jau nebe dosnumas, o pasiaukojimas. Dosnūs žmonės, nepabrėždami savo kilmės, įtakos ir pranašumo, stokojantiems pagelbėja tyliai, ir duoda taip, kad gaunantieji nesijaustų pažeminti. Jie neturi nieko bendro su didžiąją dauguma įžymybių, mūsuose dažnai - bet klaidingai - vadinamų elitu, kurie dosnumą supranta vulgariai: kaip dar vieną būdą triukšmingai pasipuikuoti. Šie savimi patenkinti asmenys, geras manieras painiojantys su manieringumu, o puikaus išsilavinimo stoką kompensuojantys pasipūtimu, menkai nutuokia, kas yra išties elegantiška draugija. Tikroji aukštuomenė vertina kuklumą ir geru tonu laiko dėmesingumą kitiems, o ne begalinį plepėjimą apie save. Mane pribloškia straipsniai, kurių antraštės skelbia, jog bus rašoma, tarkime, apie Lietuvos garbės apdovanojimus, bet kuriuose nė žodžiu neužsimenama apie nominantus, jau nekalbant apie interviu su jais - vietoje to randu tik panegiriką kelių poniučių tualetams.
Dosnumas jokiu būdu nereiškia švaistūniško elgesio. Pirmiausia todėl, kad aristokratijos sluoksnio žmonės gerbia paveldėtus ir/ar savo pačių uždirbtus pinigus. Tačiau svarbiausia - jie turi didesnių ir kilnesnių tikslų už norą pasirodyti prieš kitus. Tai ne šykštumas ir net ne taupumas, tai - kiti prioritetai, įskaitant mecenatystę ir filantropinę veiklą. Vienas žinomas Lietuvos publicistas nuolat pabrėžia, kaip svarbu išlaidauti, nes taupymas - ekonomikos augimo stabdis, be to, nepamiršta pridurti, kad nėra reikalo per daug gailėtis skurdžiau gyvenančiųjų, nes jeigu jie nemoka suktis - vadinasi, tik tokio gyvenimo ir tėra nusipelnę. Negalima sakyti, jog šie išvedžiojimai nelogiški. Atvirkščiai, tai tipiška prakutusio viduriniosios klasės atstovo logika: aš prasimušiau, aš buvau gudresnis, protingesnis, įžūlesnis, o dabar galiu sau daugiau leisti, ir nesu įpareigotas su jumis dalintis tuo, ką pasiekiau savo nelengvu darbu. Mane tokia pragmatiška pozicija nei stebina, nei piktina. Man ji gyvenimišku pavyzdžiu paaiškina, kuo aristokratas skiriasi nuo buržua, kad ir labai turtingų - tarkime, kai kurių mūsų verslininkų. Be to, primena, koks retas ir ypatingas dalykas šiame pasaulyje yra aristokratizmas, į kurį telpa tikrasis dosnumas, kilnumas ir garbingumas.
Išimtinais atvejais aristorkratais tampama, bet dažniausia jais gimstama. Mano šeima nepriklauso kilmingųjų luomui, tačiau aš galiu stengtis suprasti šio pasaulio sanklodą ir pagal išgales sekti geriausiais pavyzdžiais. Štai kodėl nuoširdžiai žaviuosi kilniais ir dosniais žmonėmis. Antra vertus, esu šykšti ten, kur išlaidauti nebūtina - pavyzdžiui, savo virtuvėje. Aš itin retai išmetu maisto produktus, nes esu įsitikinusi, kad neatsakinga be reikalo švaistyti Dievo dovanas ir savo pinigus, kuriems išleisti yra daug prasmingesnių būdų.
Nuotrauka Kristinos
Šiandieninis receptas - tikra dovana taupuoliams ir šykštuoliams, nesvarbu, iš kokių paskatų tokiems priklausytumėte :) Tai saldus pudingas, kurio pagrindą sudaro sužiedėjusi (bet nesupelijusi!) duona, ir kuri kitu atveju greičiausia keliautų į šiukšlių kibirą. Duonos pudingo gimtine laikoma Didžioji Britanija, kuri šį patiekalą išpopuliarino ir buvusiose savo kolonijose. Kadangi esu išsikėlusi tikslą šiais metais daugiau rašyti apie Karibų regiono virtuvę, tai receptas bus kaip tik iš ten, o konkrečiai - iš Antigvos salos, ilgus metus priklausiusios britų imperijai. Žinoma, tai tik vienas šio patiekalo variantas - kiekviena šeima duonos pudingą kepa savaip. Sakoma, kad yra tik trys ingredientai, kurie kartojasi visuose receptuose - duona, muskato riešutas ir romas. Manyčiau, prie šio sąrašo reikėtų pridėti ir razinas, kurios laikytinos savotišku rudimentiniu elementu, bylojančiu apie britišką patiekalo kilmę. O šiaip Karibų gyventojai europietišką pudingą gerokai pakeitė, panaudodami vietinius produktus. Pavyzdžiui, vietoje šviežio pieno/grietinėlės jie naudoja kokosų ir/ar kondensuotą pieną. Rudasis cukranendrių cukrus, kokoso drožlės, mangų ir ananasų džemas, romas ir t.t. suteikia Karibuose kepamam duonos pudingui specifiškumo, ir daugelis salų gyventojų negali patikėti, kad šį patiekalą sugalvojo kažkokie britai, o ne jų protėviai :)
Iškeptas duonos pudingas gražiai pakyla. Nuotrauka Kristinos
Kadangi patiekalo receptas paprastas ir aiškus, o mano pamąstymai apie gyvenimą ir taip užėmė daug vietos, čia apsiribosiu tik dviem pastabomis. Pirmiausia - apie patiekalo purumą. Jeigu jūsų naudojama duona bus nesudžiūvusi, o tik sužiedėjusi, ją užteks suplėšyti gabaliukais ir atsargiai išmaišyti su kitais ingredientais. Toks pudingas bus puresnis negu pagamintas iš sukietėjusios duonos, kuri mirkoma ir minkoma, o visi ingredientai kelis kartus gerai išmaišomi. Aš šį kartą pudingą kepiau iš kelių rūšių skirtingo kietumo duonos (pastovėjusios pyrago likučių, kelių sudžiūvusių bandelių bei skrebučių, sužiedėjusio batono kampo), todėl iš pradžių viską užpyliau pienu su prieskoniais, o po valandėlės sugniaužiau ranka ir išmaišiau. Taigi, mano pudingas nebuvo maksimaliai purus, koks galėtų būti, tačiau nuo to jo skonis nesuprastėjo. Antra, atsiminkite, kad šiltas pudingas visuomet bus puresnis negu atvėsęs. Panašiai kaip, tarkime, varškės apkepas, duonos pudingas iš pradžių gražiai pakyla ir išsipučia, pjaustomas šiek tiek sukrenta, o atvėsęs beveik visiškai praranda savo purumą. Tai normalu - Karibų regione visai įprasta valgyti pudingą ne tik kaip šiltą, bet ir kaip šaltą patiekalą, nesukant galvos dėl prarasto purumo, juo labiau, kad pudingo skoninėms savybėms tai nekenkia. Tiesa, turėkite galvoje, kad duonos pudingo skonis malonus, bet ne prabangus, todėl šis kepinys labiau tiks savaitgalio pietums su šeima, o ne kviestinei vakarienei.
Šiltas duonos pudingas puresnis negu atvėsęs. Nuotrauka Kristinos
Kitaip negu daugumas Karibų desertų, duonos pudingas nėra labai saldus, todėl dažnai gardinamas džemu ir valgomas su ledais, plakta grietinėle, desertiniais padažais bei saldžiais vaisiais. Labai nudžiugau mūsų parduotuvėse (konkrečiai - didžiosiose Maximose, bet gal yra ir kitur) radusi šiam patiekalui reikalingo mangų ir ananasų džemo be papildomo cukraus - tai reiškia, kad jis pudingą papuošia, pagardina, bet jo per daug nenusaldina.
Deja, švieži ananasai prekybos centre atrodė šiaip sau, o mangai buvo kieti kaip akmenys, todėl patiekdama atvėsusį pudingą šįkart nuėjau lengviausiu keliu - naudojau plaktą grietinėlę ir konservuotus vaisius. Dabar žiema, tad tebūnie man atleista :) Bet jeigu jūs rasite gerų šviežių ananasų, mangų ar kitokių vaisių, kurie, jūsų nuomone, prie šio pudingo tiks, naudokite būtent juos - bus mažiau cukraus, daugiau vitaminų, o ir atrodys prašmatniau. Žinoma, jeigu prie pudingo patiektumėte naminių ledų (tarkime mangų skonio), patiekalą irgi pakylėtumėte į aukštesnį lygį.
Tiek šiltą, tiek atvėsusį duonos pudingą lengva supjaustyti gabaliukais. Nuotrauka Kristinos
Atiguan bread pudding - Antigvos duonos pudingas
Ingredientai: (išeis apie 12 gabaliukų pudingo)
¼ puodelio besėklių razinų
½ puodelio romo (razinoms išmirkyti)
1 didelis arba 2 nedideli kepaliukai baltos sužiedėjusios duonos (iš viso apie 18 riekių)
¼ puodelio (~50 g) tirpinto sviesto (ir dar šiek tiek kepimo indui patepti)
1 puodelis kokosų pieno (1 puodelis - 250 ml)*
2 puodeliai nesaldinto kondensuoto pieno
¾ puodelio rudo cukranendrių cukraus (aš naudojau šviesiai rudą)
Žiupsnelis druskos
Žiupsnelis cinamono
¼ a.š. muskato riešuto
1 a.š. vanilės esencijos (aš naudojau žiupsnelį Burnono vanilės)
¼ a.š. nutarkuotos laimo žievelės
4 dideli kiaušiniai
Nebūtinai: 3 v.š. kokoso drožlių
Ananasų ir mangų džemo
Ledų, plaktos grietinėlės, vaisių ir kt. priedų (patiekiant)
- Nuplaukite ir nusausinkite razinas. Užpilkite romu ir mirkykite apie 30 min.
- Per tą laiką duoną suplėšykite nedideliais gabaliukais. Kepimo indą (geriausia naudoti keraminį arba metalinį - stiklinis prasčiau įkaista, tad maistas jame blogiau kepa) ištepkite sviestu. Suberkite duoną ir apšlakstykite ją tirpintu sviestu.
- Kitame dubenyje suplakite (geriausia šluotele) kokosų bei kondensuotą pieną, cukrų, druską, cinamoną, muskato riešutą, vanilę ir laimo žievelę. Įmuškite kiaušinius ir dar kartą išplakite. Suberkite razinas drauge su romu, kuriame jos mirko, ir, jei norite, įdėkite kokosų drožlų. Viską gerai išmaišykite.
- Pieno, kiaušinių ir prieskonių plakinį supilkite ant duonos. Atsargiai pamaišykite, kad neliktų sausos duonos gabaliukų.
- Apkepo viršų aptepkite ananasų ir mangų džemu.**
- Kepkite iki 180ºC įkaitintoje orkaitėje apie 45 min., arba kol apkepas gražiai pakils ir sutvirtės.***
- Valgykite šiltą arba atvėsusį su norimais priedais. Duonos pudingas priklauso desertų kategorijai, tačiau jis gali būti patiektas ir kaip lengvas antrasis patiekalas, ypač šiltas (panašiai kaip varškės apkepas). Pudingas gardus ir atvėsęs (kambario temperatūros), jį galima valgyti kitą dieną kaip desertą.
*Aš visuomet naudoju kokosų pieną tetrapak pakuotėse, į kurio sudėtį įeina tik 2 ingredientai - kokosų pienas ir vanduo. Skaitykite etiketes, nes daugelyje produktų, pavadintų "kokosų pienu", yra visko, išskyrus kokosų pieną :)
** Jeigu apkepas labai drėgnas ir tepti sunku, tą padaryti galima praėjus maždaug 15-kai min. nuo kepimo pradžios, kai apkepo paviršius šiek tiek sutvirtės.
*** Originalus receptas pudingą kepti rekomenduoja 30 min. 150ºC temperatūroje. Mano orkaitėje per tiek laiko žemoje temperatūroje jokie kepiniai neiškepa, tik sušyla, tad ir jums temperatūrą bei kepimo laiką siūlau reguliuoti savo nuožiūra.
Atvėsęs duonos pudingas sukrenta, bet lieka minkštas ir gero skonio. Nuotrauka Kristinos
Recepto šaltinis čia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.