2013 m. vasario 19 d., antradienis

Kadaifas - rytietiškas saldėsis


Vasario 16-oji man kelia patriotiškus jausmus, bet auginant mažą vaiką, šiai progai skirtuose minėjimuose dalyvauti nelabai yra galimybių. Na, o kai kuriuose renginiuose nesinorėtų dalyvauti net esant galimybei (turiu galvoje "tautiškai nusiteikusiųjų" eitynes). Todėl, kad ir kaip juokingai man skambėtų parduotuvių pretenzijos vadintis ne vien pramogų, bet ir kultūros centrais, Nepriklausomybės dieną išsiruošėme būtent ten. Mat menininkė Eglė Veršininienė, paminėdama visiems mums svarbią datą, drauge su savo pagalbininkėmis Megoje organizavo ebru tapybos pamokas vaikams, o už jas suaukotas lėšas žadėjo skirti vėžiu sergantiems mažyliams. Taigi, visomis prasmėmis šviesi ir šilta iniciatyva. Kuo daugiau vietos žmonių širdyse užima grožis, tuo mažiau vietos lieka blogiems jausmams. Tikiuosi, pavyks savo vaiką išauklėti taip, kad žmogaus egzistencinė vertė jam būtų svarbesnė negu aplinkui esančiųjų rasinė, tautinė ar luominė priklausomybė. Meilė Tėvynei - kilnus ir gražus jausmas, bet apima liūdesys matant, kai patriotizmu vadinamos paviršutiniškos deklaracijos, agresyvi retorika ir panieka savo artimui.

Tomo (3 m.) piešinio fragmentas

Ebru, arba tapyba ant vandens, maždaug turi ilgą istoriją ir yra susijusi su tam tikrais popieriaus ir audinių marginimo būdais, atsiradusiais senovės Kinijoje, Persijoje ir kitose Rytų šalyse. Ši meno rūšis ypač išpopuliarėjo Turkijoje. Būtent čia per keletą amžių buvo išvystyta savita tapymo technika ir XIX a. viduryje pavadinta ebru vardu. Stambulas iki šiol yra svarbiausias ebru tapybos centras. Regis, kaip tik iš Turkijos XXI a. pradžioje ebru atkeliavo ir į Lietuvą. Anot Eglės, tapybai skirtus dažus, popierių ir kitas reikalingas priemones ji ir dabar vežasi iš šios šalies. Niekuomet nemėginusiems tapyti ant vandens, išbandyti šią meno rūšį nuostabus potyris. Sunku įvardinti, kodėl ji tokia patraukli. Gal todėl, kad sujungia savyje meditaciją ir žaidimą?.. Ne veltui ebru taip dažnai pasitelkiama meno terapijos tikslais.

Nežinia, paveikta ebru kerų ar tiesiog atsitiktinumo dėka savo šaldiklyje aptikau jau kuris laikas tūnančią ir savo valandos laukiančią kadayifo tešlos pakuotę (nesusidūrusiems: tai plonytė tešla, supjaustyta į dar plonesnius ilgus vermišelius ir susukta lyg siūlų gijos). Dažnai teigiama, kad to paties pavadinimo saldumynas yra arabiškos kilmės. Tačiau panašu, jog būtent turkų dėka kadaiyfas pasklido taip plačiai: jo paplitimo ribos apytikriai atitinka Osmanų imperijos ribas. Vis dėlto kadayifas toks populiarus, kad tiksliai nustatyti jo kilmės vietą ir išpopuliarėjimo aplinkybes vargu ar įmanoma, o daugybė šalių (Makedonija, Serbija, Bulgarija, Albanija, Graikija, Kipras, Palestina, Šiaurės Afrikos šalys ir kt.) turi savus kadayifo variantus, tik vadina juos skirtingais vardais. Tai savitas desertas, patiksiantis rytietiškų saldėsių gerbėjams.

Nelengva išsirinkti iš daugybės kadayifo receptų vieną vienintelį: priklausomai nuo kiekvienos šalies ir individualaus kepėjo skonio, skiriasi jų įdarai (graikiški riešutai, pistacijos, migdolai, sūris...), forma (pyragas, atskiri "lizdeliai", vienas šalia kito sugulę "kokonai"...), sirupui gardinti naudojami prieskoniai (cinamonas, vanilė, rožių vanduo, citrina...). Šįkart nusprendžiau remtis europietiška tradicija, tad pagrindinis mano recepto šaltinis čia. Tiesa, atsižvelgdama į tešlos pakuotę, mažinau produktų kiekį. Be to, žinodama savo šeimos skonį, sirupą gardinau citrinos sultimis, kaip buvo pasiūlyta šioje knygoje:

Dimitri Haitalis, The Best Traditional Recipes of Greek Cooking, Athens, 2000.


Kadaifas (turk. kadayif, alb. kadaif, graik. kataifi)

450 g kadaifo tešlos (Lietuvoje ieškoti "Prismoje" arba "Ibrahim" prekybos centre)
200 g sviesto
~ 1 puodelis smulkintų graikiškų riešutų
Cinamono (pagal skonį)
Sirupui:
600 g cukraus
600 ml vandens
1 citrinos sultys

1. Išardykite atšildytos kadaifo tešlos sruogeles, kad būtų purios, jas paskleiskite ir šiek tiek apdžiovinkite kambario temperatūroje. Kepimo skardą gerai ištepkite sviestu, tuomet, lengvai paspaudžiant, sudėkite maždaug 2/3 tešlos. Ją apšlakstykite puse tirpinto sviesto, tuomet paskleiskite graikiškus riešutus, juos pabarstykite cinamonu. Ant viršaus tolygiai paskleiskite likusią tešlą, apšlakstykite sviestu ir kepkite iki 180°C įkaitintoje orkaitėje tol, kol kepinio viršus gražiai parus. Tai gali trukti nuo 1 iki 2 val. Tuomet kepinį išimkite ir atvėsinkite.
2.  Kol kadaifas kepa, cukrų sumaišykite su vandeniu, užvirinkite ir virkite apie 20 min. Baigiant virti, supilkite citrinos sultis. Palikite atvėsti. Sulaistant pyragą sirupu, svarbiausia taisyklė yra tokia: arba pyragas turi būti šaltas, o sirupas šiltas, arba sirupas šaltas, o pyragas - šiltas. Be to, pyragas arba sirupas turėtų būti šilti, o ne karšti, priešingu atveju kadaifas labai suzmegs, nebeliks vermišelių tekstūros.
3.  Sulaistytą pyragą pridenkite ir palikti vėsioje vietoje keletui valandų. Jeigu norite, galite papuošti riešutais. Patiekiant prie šio deserto tiktų pasiūlyti arbatos ar turkiškos kavos.

Nuotrauka Lauros

1 komentaras:

  1. Ooo nežinojau, kad kadaifo tešlos jau yra pas mus :) šauni naujiena

    AtsakytiPanaikinti