2018 m. balandžio 13 d., penktadienis

Grietiniečiai



Jeigu jau grietiniečiai nėra klasika, tai kas tada klasika? :))) Sakau tai juokaudama, nes iš tikrųjų, žvelgiant į pasaulinį kontekstą, šie pyragėliai savo populiarumu nė iš tolo neprilygsta tokiems visuotinai pripažintiems kepiniams kaip, pavyzdžiui, prancūzų kruasanai. Ir negali prilygti, nes grietiniečių (bent jau tokių, kuriuos kepame dabar) istorija nepalyginamai trumpesnė, be to, apsiriboja buvusios Sovietų Sąjungos ribomis. Užtai vyresnės kartos žmonės, didesnę ar mažesnę savo gyvenimo dalį nugyvenę tarybiniais laikais, mano nepiktos ironijos gali ir nesuprasti - anuomet grietiniečiai išties buvo laikomi kepiniais, vertais klasikos vardo. Tačiau XX a. pabaigoje XXI a. pradžioje jų šlovė gerokai prigeso, ir dabar mes vadiname juos nebent sovietmečio klasika, bet dažniau - senamadiškais, vintažiniais, retro arba vaikystės skanumynais.

Nuotrauka Kristinos

Man labai gražus grietiniečių pavadinimas. Neišsiaiškinau, kas jį sugalvojo, bet, sakyčiau, tas žmogus buvo genialus :) Mat šie kepiniai, atkeliavę pas mus iš Rusijos virtuvės, originalo kalba vadinami сочни arba сочники. Netgi daugelis rusų nenutuokia, kaip tiksliai išversti ir paaiškinti abu kulinarinius terminus. Maisto istorija per daug nesidomintys žmonės juos linkę gana tiesmukai sieti su rusišku žodžiu сочный (liet. sultingas) ir stebėtis, kodėl šie pyragaičiai vadinami tokiu keistu vardu - mat jie greičiau jau sausi, negu sultingi. Tačiau tie, kurie yra skaitę Viljamo Pochliobkino raštus, žino, jog egzistuoja ir labiau argumentuota teorija, paaiškinanti šių kepinių pavadinimą. Remiantis ja, terminai сочни/ сочники kildinami iš senoviško žodžio сочень, reiškiančio maždaug plonai iškočiotas tešlos lakštas. Anot Pochliobkino, šiaurinėje Rusijos dalyje (čia kalbama apie europinę Rusiją, pirmiausia Archangesko sritį) egzistuoja ištisa tokių pyragų kategorija. Jų skiriamasis bruožas tas, jog, gaminant pyragus su įdaru, kočiojami ne du atskiri tešlos lakštai, o vienas didelis. Tuomet ant vienos tešlos pusės paskleidžiamas įdaras, o kita paprasčiausia užlenkiama, pridengiant įdarą iš viršaus. Užspausti tokio pyrago kraštų nereikia - tešla užlenkiama kone atsainiai, taip, kad kepinys primintų virtinio pusgaminį, liktų tiek "prasižiojęs", o per tarpelį matytųsi įdaro sluoksnis. Tokie pyragai, kaip tvirtina Pochliobkinas, gali būti gaminami tiek su nesaldžiais, tiek su saldžiais įdarais, be to, jų būna įvairiausių dydžių.

Nuotrauka Kristinos

Kitaip sakant, pavadinimas сочни/ сочники turi nurodyti pyragėlių gaminimo būdą, ir versti jį reikėtų maždaug plonai iškočiotos ir perlenktos tešlos pyragai/ pyragaičiai. Skamba nelabai grakščiai, ar ne? Tuo tarpu Lietuvoje įsitvirtinęs pavadinimas grietiniečiai yra nuoroda ne į kepinių formavimo būdą, o į tešlos sudėtį - mat į ją būtinai įeina grietinė, garantuojanti, jog gaminiai bus ypač trapūs ir gardūs. Kadangi grietiniečių įdaras gali keistis, o tešlos sudėtis - iš esmės ne, tai jų pavadinimas liks teisingas netgi tada, jeigu kepsime juos su, pavyzdžiui, uogų ar žuvų įdaru. Štai kodėl aš manau, jog žmogus, sugalvojęs grietiniečių pavadinimą, buvo išties talentingas ir kūrybiškas. Šiuo atveju buvo pasiūlyta ne pažodinė griozdiška frazė, o gražus, lietuviškas ir pakankamai tikslus terminas - o tai ne toks jau dažnas atvejis lietuviškoje kulnarijos ir konditerijos terminologijoje.

Nuotrauka Kristinos

Susidro įspūdis, jog Pochliobkinas į grietiniečių pavadinimo subtilybes gilinosi neatsitiktinai. Atrodo, kad po visų revoliucijų ir pasaulinių karų Rusijoje buvo pamirštas ne tik grietiniečių pavadinimas ir jo kilmė, bet ir patys kepiniai. Tačiau Pochliobkinas, su jam būdinga rekonstravimo aistra, šiuos pyragaičiu ištraukė į dienos šviesą. Ką toji rekonstrukcija reiškia, ir kiek bendro ji turi su autentika, galima tik spėlioti. Greičiausia buvo remtasi kažkokiais rašytiniais liudijimais, tačiau mokslininkas nėra linkęs atskleisti visų savo šaltinių, ypač archyvinių. Gėl to man kuo toliau, tuo labiau atrodo, jog Pochliobkino receptuose jo asmeninės kūrybos yra ne ką mažiau negu dokumentais paremtų istorinių faktų. Nenuginčijama yra tik tai, jog jam pavyko atkreipti visuomenės dėmesį į kepinius, kurie buvo benugrimztą užmarštin. Tikras grietiniečių renesansas prasidėjo tada, kai jų receptūros ėmėsi GOST'as (t.y. valstybinis standartas, nuo rus. ГОСТ - государственный стандарт). Iš daugybės įmanomų variantų buvo pasirinktas nedidelių pyragaičių su varškės įdaru formatas. Kaip tik tokie standartizuoti kepinai anuometinės valdžios sprendimu pateko į tarybinių piliečių valgiaraštį, ir mums iki šiol asocijuojasi su grietiniečių pavadinimu. Nežinau, ar jie turėjo pasisekimą, tarkime, Vidurinės Azijos respublikose, kurios kultūriškai buvo labai nutolę nuo Europos, tačiau slavų kraštuose (Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje) bei Pabaltijy grietiniečiai tikrai buvo populiarūs ir mėgstami.

Nuotrauka Kristinos

Grietiniečius gamindami pagal receptūrą, kurią kadaise patvirtino sovietinis valstybinis standartas, galėsite džiaugtis tikrai vykusiais kepiniais. Jie nebus labai saldūs, užtai trapūs išorėje ir minkšti viduje. Tiesa, įdaro drėgnu pavadinti negalima, mat į varškę dedama miltų, kurie kepdami brinksta ir neleidžia įdarui ištekėti lauk. Vis dėlto kepdama varškė išsipučia, išakija ir tampa maloniai puri.

Čia būtina paminėti, jog ne visi žmonės apie grietiniečius yra vienodai geros nuomonės. Pavyzdžiui Indrė, GP magijos šeimininkė, kažkada paliko komentarą po mano įrašu apie roksus, kitus tradicinius sovietmečio kepinius. Ji prisipažino, jog nemėgsta nei roksų, nei grietiniečių, nes prisiminimai apie juos ne patys geriausi. Labiausia tikėtina neigiamų vertinimų priežastis - ne pati receptūra, o receptūros nesilaikymas, kuris sovietmečiu buvo ne retenybė. Kad šis mano teiginys neskambėtų šmeižikiškai, papasakosiu istoriją, išgirstą iš savo anytos Linos. Sovietmečiu viena jos pažįstama dirbo kažkuriame sausainių ceche Kaune. Paklausta, kodėl valdiški sausainiai dažnai būna neskanūs, moteris prisipažino, jog tai lemia receptūrų nesilaikymas, mat didelė produktų dalis iškeliauja į cecho darbuotojų namus. "Pavyzdžiui, jeigu receptūroje nurodyta įdėti dešimt kiaušinių, kaip manai, kiek mes jų dedame?" - paklausė kepėja. "Gal kokius penkis?" - mėgino spėlioti anyta. "O vieno neužteks?" - klausimu į klausimą atsakė draugė, ir tema apie parduotuvinių bei valgyklinių gaminių kokybę buvo išsemta.

Aš tikiu, jog sovietmečiu taip pat buvo principingų viršininkų ir griežtų kontrolierių, kurie atsakingai vertino gaminių kokybę. Tačiau tokių, kurie į kasdienes vagystes ir gamybos technologijos pažeidinėjimus žiūrėjo pro pirštus, irgi netrūko. Todėl anuomet apsipirkimas buvo tikra loterija: gaminiai galėjo atrodyti daugmaž identiškai, bet jų skonis nebūtinai visada būdavo vienodas. Tačiau receptūros dėl to dažniausia būdavo kaltos mažiausia - kiek esu su jomis susidūrusi namuose, nusivilti neteko. Nors, tiesą sakant, grietiniečių atveju, aš pati jau daug metų naudojuosi receptu, kurį kadaise radau supermama.lt forume, ir kuriuo pasidalino profesionali konditerė Elžbieta Monkevič, ten prisistačiusi kaip Glacee. Kiek pastebėjau, jos receptas ne per daug nutolęs nuo GOST'o, tačiau patikrintas ilgametės patirties ir apskaičiuotas kiek mažesniam grietiniečių kiekiui. Taigi, mintyse padėkokime šiai puikiai šefei, o tada imkimės darbo.

Nuotrauka Kristinos


Сочни (сочники) - grietiniečiai

Ingredientai: (turėtų išeiti 16 grietiniečių)

Tešlai:
100 g kambario temperatūros sviesto*
75 g cukraus
1 kiaušinis
100 g grietinės**
Nebūtinai: žiupsnelis druskos
300 g kvietinių miltų*** 
1 a.š. kepimo miltelių
Įdarui:
200-250 g varškės
2 v.š. cukraus
1 mažas kiaušinis
Žiupsnelis vanilinio cukraus (arba Burbono vanilės, arba keli lašai vanilės ekstrakto)
25 g kvietinių miltų
Aptepimui:
1 kiaušinis
Nebūtinai: cukraus pudros (grietiniečiams apsijoti)
  1. Sviestą gerai ištrinkite su cukrumi. Sudėkite kiaušinį ir grietinę (aš visada beriu ir žiupsnelį druskos). Sukite, kol masė bus puri. Miltus sumaišykite su kepimo milteliais, suberkite į masę ir suminkykite tešlą. Nors receptas to nereikalauja, aš tešlą maždaug 10 min. palaikau šaldytuve, kad pabrinktų ir šiek tiek sutvirtėtų - tada ją būna kur kas lengviau kočioti.
  2. Kol vėsta tešla, paruoškite įdarą. Per sietelį pertrinkite varškę - tai svarbu, antraip vėliau įdare jausis kietos varškės kruopelės (arba naudokite kreminę varškę). Sudėkite cukrų, kiaušinį ir vanilę, gerai ištrinkite. Jeigu varškė labai sausa, galite naudoti didelį kiaušinį arba įdėti maždaug 1 v.š. grietinės. Suberkite miltus ir gerai išmaišykite.
  3. Pusę tešlos iškočiokite - lakštas turėtų būti maždaug 4-5 mm storio, t.y. gana plonas, bet dar ne permatomas. Tešloje išspauskite 10 cm skersmens apskritimus. Ant kiekvieno jų dėkite maždaug po 1 kupiną arbatinį šaukštelį varškės - geriausia ne pačiame centre, o šiek tiek arčiau vieno apskritimo krašto. Tuomet užlenkite apskritimus taip, kad pyragaičiai primintų pusiau pagamintus virtinius - per tarpelį greičiausia matysis varškė, taip ir turi būti. Grietiniečių neužspauskite ir nesuplokite. Paruoštus sudėkite į didelę, neaukštais kraštais skardą, išklotą kepimo popieriumi - iš pusės tešlos turėtų išeiti 1 skarda pyragaičių, t.y. 8 grietiniečiai. Jų viršų aptepkite plaktu kiaušiniu. Dėkite į orkaitę, įkaitintą iki 220°C ir kepkite, kol gražiai pagels - maždaug 20 min. 
  4. Kol kepa vieni grietiniečiai, pagaminkite kitus - turėtų išeiti dar 8. Juos paruoškite kepimui ir iškepkite taip pat, kaip pirmuosius.
  5. Jeigu norite, pravėsusius grietiniečius apsijokite cukraus pudra - tai nebūtina, bet kepiniams suteikia šventiškumo :)
* Kartais būna, kad pamiršau atšildyti sviestą, tada tešlą gaminu šiek tiek kitaip: pirmiausia sumaišau miltus ir kepimo miltelius, tada pirštais į juos įtrinu gabaliukai supjaustytą sviestą, kol gaunu drėgnus trupinius, o tada jau sudedu likusius ingredientus ir užminkau tešlą. Tiesa, tokiu atveju geriau naudoti cukraus pudrą, o ne paprastą cukrų, nes gaminant šiuo būdu, cukraus kruopelės neištirpsta.
** Nesiūlau per daug pasitikėti liesa grietine - kuo joje mažiau riebalų, tuo kietesni ir mažiau trapūs bus grietiniečiai. Kaimiška arba 40% pirktinė šiuo atveju - kur kas patikimesnis pasirinkimas.
*** Grietiniečiams aš visada naudoju 550D kvietinius miltus, tada tešlą daug lengviau iškočioti ir suformuoti dailius pyragaičius.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia ir čia.

30 komentarų:

  1. Beveik niekada nekomentuoju, bet jus tikrai nuostabi! Labai daug sirdies idedate i kiekviena posta, kad jis butu idomus ir informatyvus. Ir grietinieciai atrodo ypatingai skaniai. Dekui jums ir sekmes kulinariniuose atradimuose! :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Dėkui! Tokie komplimentai ir palinkėjimai - geriausia, kas gali nutikti tinklaraštininkui :) Vienas mano draugas kažkada blogo rašymą be grįžtamosios reakcijos (t.y. komentarų) palygino su kalbėjimu į šulinį, girdint tik savo paties žodžių aidą. Neįmanoma pasakyti tiksliau. Kartais taip pasigendu kontakto su skaitytojais, jog ištisomis dienomis nekyla ranka nieko rašyti; o paskui gaunu štai tokią žinutę - ir vėl dešimtys idėjų ima dūgzti galvoje, o jas užrašyti tampa visai lengva. Ačiū!

      Panaikinti
  2. Ačiū, Kristina, Jūsų grietiniečiai tokie gražūs, kad įkvėpė ir mane juos iškepti. Iškepiau... na tikrai skanučiai. Ačiū!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Lina, kaip smagu girdėti! Gal šie kepiniai ir nėra labai prabangūs, užtai gardūs ir jaukūs prie arbatos puodelio šiokiadienio vakarą. Be to, tvirtinama, jog palyginti su kitais pyragaičiais, grietiniečiai turi kur kas mažiau kalorijų :) Tad mėgaukitės į sveikatą - ir ačiū už šiltus žodžius!

      Panaikinti
  3. Gražus Jūsų rašymo stilius, malonu skaityti, nenuobodu. O ir patiekalai nuostabūs. Visad laukiu Jūsų naujų sumanymų.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū Jums už gerą žodį! Visada malonu išgirsti tokius komplimentus, o ir sužinoti, jog čia užsuka stipriosios lyties atstovai :) Su kulinariniais tinklaraščiais taip jau yra - netrūksta manančių, jog tai menkavertis žanras, žinutės, kurias viena nuobodi namų šeimininkė rašo kitai dar nuobodesnei. Bet man norisi įrodyti, jog taip nėra (ar bent jau neturi būti), jog kulinarija yra tokia pat mūsų kultūros dalis, kaip ir visos kitos. Nuostabu, jog skaitytojai šias pastangas įvertina, tikiuosi ir ateityje savo auditorijos nenuvilti :)

      Panaikinti
  4. Su malonumu perskaiciau recepta,taip graziai aprasyta,todel butinai pabandysiu.Aciu!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Sveiki, ačiū Jums, malonu žinoti, kad savo įrašais įkvepiu žmones gaminti - tikiuosi, kad Jums viskas pasiseks kuo puikiausia, o naminiai grietiniečiai taps maloniu atradimu. Lauksiu sugrįžtant su įspūdžiais :)

      Panaikinti
  5. Butinai reikes ishsikepti, jau kepiau viena pyraga is sio blogo ir gavosi super! 👌 Kaip idomu kad yra ie istorija ir kas, ir is kur, ir kodel. Super

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ina, tikiuosi, jog grietiniečius jau kepėte, ir jie pavyko taip, kaip tikėjotės! Ačiū už tai, kad palaikote mane savo gera energija, skatinate judėti tolyn, ir, žinoma, už tai, kad išbandote receptus. Net įdomu pasidarė, pagal kokį receptą iškeptas pyragas Jums taip patiko?

      Panaikinti
  6. Na ir kas gi galėtų psakyt, ko jie man tokie plonučiai gaunasi?��

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Sveiki, pamėginsiu aš atsakyti, tikiuosi, rasime priežastį. Man atrodo, grietiniečiai plonučiai gali būti dėl kelių dalykų. Pirma, ar tešla gerai kyla, ar iškepusi ji būna puri ir trapi? Jeigu taip, tai galbūt labai plonai iškočiojate apskritimą, gal verta pamėginti kočioti šiek tiek storiau? Jeigu tešla kietoka ir nepuri, gali būti, kad netiksliai pamatavote produktus arba kalti kepimo milteliai (aš naudoju Dr. Oetker, nes pastebėjau, kad, pavyzdžiui, "Saudvos" man ne visada pasiteisina, gal yra kiek silpnesni?). Kitas dalykas - sviestinė tešla karštą dieną linkusi stipriau težti, o šiltas sviestas trukdo tešlai gerai pakilti - tad tešlą geriau palaikyti šaldytuve arba šaltą sviestą įtrinti į miltus, kai rašiau pastabose; ir, žinoma, jokiu būdu nereikėtų pilti į tešlą tirpinto šilto sviesto. Pagaliau paskutinis dalykas - leisti grietiniečiams gerai iškepti. Manieji iš pradžių irgi atrodo pakankamai plokšti, o vėliau išsipučia, bet aš dažniausia juos kepu kiek ilgiau negu dauguma šeimininkių, mat mano orkaitė nelabai kaitri. Svarbu, kepti tiek, kad įdaro varškė su miltais spėtų gerai perkaisti ir išakyti, nes kildama ji pakelia ir grietiniečio kraštą. Kol kas daugiau priežasčių, kodėl grietiniečiai nekyla, negaliu sugalvoti, bet gal tarp išvardytų yra ir jūsiškė.

      Panaikinti
  7. Labai ačiū ne tiek už patį receptą, kiek už įdomią istoriją, visiškai nesinorėjo jos praleisti ir pereiti iš karto prie recepto. Ir vis tik ačiū ir už labai išsamų ir išbaigtą receptą. Pirmas mano skaitytas receptas, pagal kurį tikrai nemokantis gaminti žmogus gali susigundyti kepti ir tikėtis, kad pasiseks.
    Nenoriu nieko peikti, bet receptų aprašymai lietuviškame internete tokie, kad turi jau turėti kažkokį tai supratimą apie gaminimą, jei nori kažką valgomo pagaminti. O Jūsų receptas tiek išbaigtas, kad reikia tik gaminti:). Būtinai kepsiu grietiniečius pagal Jūsų receptą ir parašysiu kaip gavosi:). Ačiū Jums labai:).

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Pirmiausia labai ačiū Jums už tai, kad esate mano skaitytoja tikrąja ta žodžio prasme, už tai, kad įvertinate tekstą, o ne tiktai permetate akimis nuotraukas bei ingredientų sąrašą. Visada svajojau šiame tinklaraštyje suburti žmones, kurie maistu domisi plačiau, kurie moka juo džiaugtis, o ne tiktai vertina kaip būtinybę greitai gauti reikalingas kalorijas. Tikrai malonu žinoti, jog tinklaraštis pateisina Jūsų lūkesčiu - tai man lyg pasitikrinimas, jog judu teisinga kryptimi.

      Kai dėl receptų aprašymų, tai tikra tiesa: kai kas juos perspausdina net netikrinę ir negaminęs, su visomis klaidomis, netikslumais ar net blogai išverstais kulinarijos terminais (jeigu receptas verstinis). Kai kas patingi užrašyti detalias instrukcijas, nes tai reikalauja laiko ir, tiesą sakant, įgūdžių. Aš pati, pradėjusi rašyti tinklaraštį, vien iš skaitytojų klausimų pradėjau suprasti, ko trūksta aprašymuose. Tada gamindama išmokau susižymėti įvairias smulkmenas ir stengiausi kaip galėdama jautriau reaguoti į žmonių, kurie manimi pasitiki, poreikius. Tad tokie receptai, kuriuos matote dabar - ne kas kita, kaip bendradarbiavimo rezultatas, kuriuo nuoširdžiai didžiuojuosi.

      Tikiuosi, kad grietiniečius Jūs išsikepėte sėkmingai ir suvalgėte kuo gardžiausiai - o jeigu dar neprisiruošėte, tai linkiu prisiruošti, nes šie neįmantrūs kepinėliai vis dėlto verti valandėlės triūso ir pastangų :)

      Panaikinti
  8. Turiu prisipažinti, kad tik vakar pirmą kartą iškepiau grietiniečius, perskaičiusi Jūsų komentarą-atsakymą, gėda pasidarė dėl tokio ilgo atidėliojimo:).
    Ačiū dar kartą už tokius išsamius paaiškinimus, labai pravertė, visiškai neturiu talento maisto gaminimui, bet pyragėliai gavosi tikrai skanūs, tik gal ne tokie gražūs, blankesni, tepiau trynio-pieno mišiniu ir ne tokie spalvoti gavosi:).

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Rozalija, labai džiaugiusi, kad pasiryžote išsikepti šių pyragėlių - ir, žinoma, dėl to, kad jie išėjo gardūs! Kažkodėl netikiu, jog Jums trūktų talento virtuvėje - manyčiau, greičiau jau pasitikėjimo savimi ir galbūt kai kuriais atvejais praktikos. Juo labiau, kad klasikiniai, tradiciniai patiekalai dažniausi reikalauja tiesiog sąžiningai išpildyti instrukcijas ir gaminti su gera nuotaika :) Žinoma, visai kita istorija su restoranų šefais, kuriančiais naujas gastronomines madas, bet namų virtuvė juk ne tam skirta, ar ne? :)

      Dėl grietiniečių išvaizdos: man jie irgi kaskart išeina vis truputį kitokie. Pavyzdžiui, naudojant kaimiškus kiaušinius, ir biskvitų, ir kepinių plutelės spalva dažniausia būna daug ryškesnė, negu naudojant parduotuvinius. Be to, žiemos metu net ir kaimiškų kiaušinių tryniai būna blankesnės spalvos, todėl vasariniai kepiniai atrodo gražiau negu žieminiai. Tešla taip pat šiek tiek skirtingai pakyla, nes kartais pasitaiko šviežesnės, o kartais senesnės mielės, kartais virtuvėje būna vėsiau, kartais šilčiau ir t.t. O kai tešla kyla stipriau, tai, pavyzdžiui, ir grietiniečių paviršius sutrūkinėja labiau. Todėl čia labai pagelbėja cukraus pudra - patikimas grietiniečių "makiažas", paslepiantis viską, ko nereikia :) Taigi, gaminkite ir didžiuokitės savimi, o jei kada šmėstels abejonė, vykite ją šalin; juk ne šventieji puodus lipdo! Na, o jeigu prireiktų patarimo, stengsiuosi kaip galėdama pagelbėti, jei tik tai bus mano jėgoms :)

      Panaikinti
  9. Mokate Jūs įkvėpti, patikėti: aš galiu:).
    Ačiū už tokį nuteikimą, sutinku, kad labai viskam reikia praktikos ir noro užsiimti, reikia ir dėkingų valgytojų:). Patiko publikai, taigi bus ir noras kepti ir praktika:).

    Dabar einu pas Jus ieškoti bandelių su cinamonu, turiu užsakymą:). Iki susitikimo:).

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Rozalija, tokia jau mano ir šio tinklaraščio misija - įkvėpti žmones gaminti :) O valgytojai, mokantys deramai įvertinti šeimininkės pastangas, žinoma, yra geriausias stimulas nesustoti, tad tikiuosi, jog komplimentų jie nepašykštės - savo pačių labui :)

      Dėl cinamoninių bandelių tai net susigėdau - jau 100 metų ruošiuosi aprašyti jas, ir vis neprisiruošiu. Gal artimiausiu laiku?.. Nes sūnus jau kuris laikas prašo, ir nėra jokios priežasties atidėlioti. Gal vienintelė bėda - tamsios dienos ir vakarai, o tai reiškia, kad gražiai nufotografuoti maistą (ir paruošti vaizdinę medžiagą įrašui) kol kas vis dar gana sudėtinga.

      Panaikinti
  10. Labai ačiū, manau, jog ne aš viena büsime dėkingi už cinamonimių bandelių receptą. Lauksime:).

    AtsakytiPanaikinti
  11. Įsivaizduoju koks tai didelis darbas paruošti išsamų, kiekvienam suprantamą tekstą, nuotraukas, tam reikia ne tik laiko, bet dar ir nuotaikos-įkvėpimo, manau, visada esu labai dėkinga ir labai vertinu tokių geranoriškų žmonių norą pasidalinti savo žiniomis.
    Ačiū Jums dar kartą ir sėkmės ateities projektuose:).

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Į sveikatą! Jūsų žodžiai tikrai paglosto širdį ir įkvepia!

      Panaikinti
  12. Kokia Jūs šaunuolė,Kristina.Taip nuoširdžiai pateikta išsami informacija apie "Grietiniečius" ir taip šiltai bendraujate su bandančiais juos pasigaminti...Anksčiau kepėm tik savaitgaliais,dabar -kas kelios dienos.Pasiseka visada.Apkabinu Jus gerumu.Pagarbiai-Dalia

    AtsakytiPanaikinti
  13. Nepirmą kartą kepu šiuos grietiniečius. Mano a.a. tėvelis juos dievindavo, tai kai atvažiuodavau liepdavo daryt. Ir va šventės ant nosies ir prisiminiau šiuos grietiniečius, jau orkaiteje kepa :) ačiū!

    AtsakytiPanaikinti
  14. pirmą kart kepiau tuos grietiniečius, panaudojau netinkamą varškę iš mažų pakelių,ji buvo skystoka, buvo sunku dirbti, o kepant gerokai išslinko iš pyragėlių. kitą kart naudosiu sausesnę varškę ir viskas bus puiku, Skonis nuostabus. Ačiū už receptuką

    AtsakytiPanaikinti
  15. Ačiū labai už receptą,visų pirma tikrai buvo įdomu skaityti ir tikrai negązdinančiai atrodo ))))rezultatas gavosi puikus,dariau su Philadelphia sūriu,tai super gavosi )))) Ačiū!!!

    AtsakytiPanaikinti
  16. Tikrai labai įdomu buvo pasiskatyti apie grietiniečių istoriją. Ačiū Jums. 😊 Tuo labiau, kad aš grietiniečius puikiai atsimenu iš tarybinių laikų, kaip skaniausius pyragėlius. Aš net jų kainą puikiai pamenu, nes pirkdavau labai dažnai. Kainavo 12 kapeikų vienas pyragėlis. Dabar tokių kepinių nenusipirksi, bet mielai juos kepu pati.

    AtsakytiPanaikinti
  17. Metų atradimas Jūsų grietiniečiai. Paprasti, bet ne prasti. Superiniai.

    AtsakytiPanaikinti
  18. Labai teisingas receptas! Ačiū už išsamias istorijas. Atpažįstu Jumyse tyrinėtoją.

    AtsakytiPanaikinti
  19. Ačiū už puikų straipsnį ir už Pochliobkino priminimą! Tik jo fenomenalių knygų dėka susidomėjau kulinarija kadaise. Nors mano mama profesionali kulinarė ir maisto technologė, bet aistros maisto gaminimui nesugebėjo man uždegti.
    O grietiniečių nesu valgiusi nuo tarybinių laikų. Teks išbandyti receptą! Ačiū :-)

    AtsakytiPanaikinti

Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.