2019 m. lapkričio 27 d., trečiadienis

Makaronai-rateliai su šviežių dešrelių padažu



Beskaitinėdama apie estiškas šventes, o konkrečiai - apie Šv. Kotrynos dieną, neišvengiamai susidūriau su tekstais, kuriuose Estijos tradicijos buvo lyginamos su kitų šalių tradicijomis, o Estijos patiekalai - su kitų šalių patiekalais. Kaip ir galėjau tikėtis iš šventinio meniu, liūto dalis čia teko saldumynams, tuo tarpu užuominų, jog kuri nors kita tauta, lapkričio 25-ąją mininti Šv. Kotryną, gamintų perlinių kruopų košę, nebuvo nė kvapo. Tačiau mano akį labiausia patraukė pasiūlymas šią dieną prisiminti pastą ruote / rotelle, t.y. makaronus, turinčius ratų / ratelių / ratukų pavidalą. Kaip tik apie juos šiandien ir ketinu jums papasakoti.

Nuotrauka Kristinos

Pradėti reikėtų nuo fakto, jog dygliuotas ratas krikščioniškoje ikonografijoje - neatsiejamas Šv. Kotrynos atributas. Kodėl ratas, jeigu, kaip minėjau praėjusiame įraše, ši šventoji buvo nukirsdinta? Todėl, kad prieš siaubingą mirtį nuo kardo kirčio, Kotrynai Aleksandrietei likimas ir imperatorius Meksantijus buvo numatę dar siaubingesnius išbandymus: ji buvo plakama rimbais, marinama badu, o galiausiai įsakyta jos kūną sudarkyti ant kankinimo rato. Anot kai kurių legendų, netgi ne ant rato, o 4 ratų su smaigais mechanizmo - ko jau ko, o išradingumo ir fantazijos, kuriant žudymo mašineriją, žmonijai niekada netrūko. Tačiau vos tik mergelė prie rato buvo pririšta, iš giedro dangaus trenkė perkūnas ir pribaigė ištisą minią žioplių, susirinkusių pažiūrėti makabriško reginio. Kitos legendos tvirtina, kad vos tik Šv. Kotryna priartėjo prie savo kankinimo įrankio ir jį palietė, ratas iškart subyrėjo. Kaip ten bebūtų, užmačia pribaigti Šv. Kotryną lėta mirtimi nepavyko, ir teko griebtis efektyvesnio bei greitesnio būdo jos žemiškam gyvenimui nutraukti.

Medinė tautodailininko Sauliaus Lampicko skulptūra Šv. Kotryna (2016) ne tik tęsia geriausias lietuvių liaudies dailės tradicijas, bet ir atitinka visus krikščioniškos ikonografijos kanonus. Foto iš čia.

Žvelgiant iš šiandieninės perspektyvos, krikščioniškoniškoji ikonografija gana šiurpi, nes joje šventieji dažniausia vaizduojama su atributais, kurie atnešė jiems kankinių šlovę. Dar daugiau: į savo kankinimo įrankius jie dažniausiai žvelgia pamaldžiai, atlaidžiai, kone meiliai, o kai kada ant dailių lėkštelių pagarbiai laiko netgi savo kūno dalis, prarastas sunkiame išbandymų kelyje - pavyzdžiui, išluptas akis ar išrautus dantis. Tokiame kontekste kalavijas ir aplūžęs ratas, su kuriais dailininkų dėka Šv. Kotryna buvo amžiams susieta, - dar ne blogiausia, kas gali ištikti šventas moteris ir šventus vyrus.

Nuotrauka Kristinos

Šioje vietoje reikia pasakyti, kad krikščioniškame pasaulyje Šv. Kotrynos kultas vystėsi keliomis kryptimis. Agrarinės bendruomenės, kaip antai estai, Kotryną Aleksandrietę siejo su gyvulininkyste, remdamiesi legenda, jog jis nukirsdintos mergelės kūno ištryško ne kraujas, o pienas. Kai kurių šalių gyventojai (tarkime, prancūzai ar kanadiečiai) Šv. Kotryną, nepasidavusią imperatoriaus Meksantijaus vilionėms, labiausia garbina kaip netekėjusių merginų, senbernių ir senmergių patronę. Treti pabrėžia jos mokytumą, guvų protą ir iškalbą, todėl Kotryną Aleksandrietę savo globėja pasirinko archyvarai, bibliotekininkai, sekretoriai, teisininkai, filosofai, mokslininkai, švietimo sferoje dirbantys žmonės. Na, o kadangi Šv. Kotryna buvo siejama su kankinimų ratu, jos užtarimo prašė ir malūnininkai, puodžiai, verpėjai, skrybėlininkai bei kitų profesijų atstovai, kurių darbas vienaip ar kitaip reikalavo rato panaudojimo. Ko gero virėjams ir kepėjams pastarasis Šv. Kotrynos kankinystės aspektas irgi buvo pats suprantamiausias, nes daugelyje vietovių per šimtmečius susiklostė tradicijos lapkričio 25-ąją vaišintis patiekalais, savo forma primenančiais ratą. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje nuo seno buvo kepami rato pavidalo pyragėliai arba pyragai, dekoruoti kaip vežimo ratai su stipinais.

Nuotrauka Kristinos

Akivaizdu, jog rato pavidalo makaronus galima priskirt valgių, formaliai primenančių kankinimų ratą, kategorijai. Visgi tai pakankamai naujas, šiuolaikinis produktas, neturintis jokio giluminio ryšio su Šv. Kotrynos kultu. Ruote pasta atsirado Italijoje tik XX a. pradžioje, kai imti statyti makaronų fabrikai su mašinomis, galinčiomis išspausti sudėtingų formų gaminius. Be to, industrinė revoliucija atnešė madą kurti produktus, apeliuojančius į naujausius technikos pasiekimus. Taip atsirado, pavyzdžiui, radiatoriaus ar sraigto formos makaronai, o ratelius primenanti pasta, regis, turėjo simbolizuoti Italijos šiaurėje besivystančią automobilių pramonę. Maisto istorikai nurodo, jog šiuos modernius makaronus savo laiku ypač mėgo Italijos fašistai, ir nuožmi pastarųjų ideologija turbūt ruote pastą labiau sieja su Kotrynos Aleksandrietės ir imperatoriaus Meksantijaus istorija, negu nekalta šio produkto išvaizda.

O dabar atėjo laikas išvadoms. Net jeigu jūs nemėgstate paviršutiniškų ir tiesmukų sugretinimų, net jeigu nesate dievobaimingas žmogus ir praktikuojantis katalikas, tikintis šventųjų pagalba, nepraleiskite progos susipažinti su viena kita mūsų kultūros istorijos detale, o tuo pačiu paįvairinkite savo valgiaraštį. Juk iš tikrųjų - kaip dažnai susiruošiate gaminti rato pavidalo makaronus? Tai va :) Sprendžiant iš internetinių įrašų, mes, lietuviai, šią pastą dažniau panaudojame kalėdinių dekoracijų ar kitokių rankdarbių meistravimui, negu kokiam nors gardžiam patiekalui sukurti. 

Nuotrauka Kristinos

Ruote, kaip ir bet kurią kitą pastą, galima gaminti įvairiais būdais. Dėl savo specifinio, pakankamai didelio paviršiaus jie turi savybę itin gerai sugerti padažus, todėl sakoma, kad makaronai-rateliai ypač pasiteisina, komponuojant makaronų apkepus ir įvairias salotas. Šįkart aš įkvėpimo sėmiausi itališkuose šaltiniuose, didžioji dauguma iš kurių niekaip nesusiję su Šv. Kotrynos vardu :) Mano akį patraukė ruote patiekalas su raudonu padažu, pagamintu iš daržovių ir šviežių dešrelių mėsos, tačiau italai makaronus-ratelius mėgsta patiekti ir kitaip - tarkime, su kumpiu, žaliaisiais žirneliais ir grietinėle.

Pasakysiu atvirai: rašant apie šį patiekalą, sudėtingiausia buvo teisingai ir aiškiai išversti jo pavadinimą į lietuvių kalbą. Ruote al sugo di salsiccia, pažodžiui - ratai su dešros padažu skamba visai prastai, sutinkate? Yra ir kitokių šio valgio pavadinimų, kaip antai rotelle al ragù (pažodžiui: rateliai su ragù), deja, vertimo reikalai nuo to nė kiek nepasitaiso. Kas yra ratai ar rateliai, be atskiro paaiškinimo susigaudys toli gražu ne kiekvienas, o ir salsiccia šiame recepte reiškia ne kokią nors vytintą ar rūkytą dešrą, o šviežios mėsos dešreles, į kurių faršą patyrusi mėsininko ranka subėrė reikiamą įvairiausių prieskonių kiekį. Kai kuriuose receptuose pabrėžiama, jog čia reikėtų naudoti itališkas dešreles, bet sakau iš savo patirties - kuo puikiausia tiks ir lietuviškos, svarbu, kad jos būtų gardžios ir, pageidautina, pirktos iš patikimo mėsininko. Tokiu atveju beliks iš jų apvalkalėlių išspausti kvapnią mėsos masę. Bet jeigu neturite kur įsigyti gerų dešrelių, nenusiminkite - naudokite šviežiai sumaltą mėsą, tik patys pasirūpinkite, kad ji nebūtų prėska, ir negailėdami įdėkite savo mėgstamų prieskonių (pipirų, česnakų, kalendros sėklų ir pan.). Visa kita - tikras elegantiškas, itališkas paprastumas, susidedantis iš bazinių daržovių, vyno ir sūrio. Argi toks patiekalas gali nepasisekti? Svarbiausia - nepervirkite makaronų, kad jie neprarastų savo formos ir netaptų luženomis, kaip liūdnai pagarsėjęs Šv. Kotrynos ratas.

Nuotrauka Kristinos


Ruote al sugo di salsiccia - makaronai-rateliai su šviežių dešrelių padažu

Ingredientai: (4 porcijoms)

400 g makaronų-ratelių
Padažui:
1 vidutinio dydžio svogūnas
1 vidutinio dydžio morka
1 saliero stiebas
Alyvuogių aliejaus (daržovėms apkepti)
4 šviežios mėsos dešrelės (nevirtos)*
Žiupsnelis cinamono
Žiupsnelis tarkuoto muskato riešuto
Nebūtinai: kitų prieskonių (pavyzdžiui, lauro lapelis arba gvazdikėlis)
1 stiklinė raudonojo vyno (tiks ir baltasis)
4 švieži, labai gerai sunokę pomidorai (arba 300-400 ml skardinė pomidorų, konservuotų savo sultyse)
Druskos ir pipirų (pagal skonį)
Patiekiant:
Kietojo sūrio (labiausia tiktų itališkas)
  1. Užkaiskite didelį puodą su pasūdytu vandeniu makaronams virti.
  2. Per tą laiką alyvuogių aliejuje pakepinkite daržoves: sutarkuotą morką, mažais gabaliukais supjaustytą svogūną bei susmulkintą saliero stiebą. Kai daržovės šiek tiek suminkštės, sudėkite iš apvalkalėlių išspaustą dešrelių mėsą. Retkarčiais pamaišydami, kaitinkite, kol mėsa papilkės; kepdami paspauskite ją šaukštu ir pasistenkite neleisti, kad faršas suliptų į didesnius gabalus. Kepamą mėsą pabarstykite žiupsneliu cinamono, smulkintu muskato riešutu ir, jeigu norite, įdėkite kitų prieskonių.
  3. Kai visa mėsa papilkės ir taps biri, supilkite vyną ir sudėkite smulkintus pomidorus (jeigu naudosite šviežius, nuplikinkite ir nulupkite jų žieveles). Palikite padažą virti ant nedidelės ugnies, kol visi skoniai persimaišys, o padažas šiek tiek sutirštės. Per tą laiką, laikydamiesi instrukcijų, išvirkite makaronus - stenkitės jų nepervirti!
  4. Paragaukite baigiantį troškintis padažą: jeigu reikia, jį papildomai pasūdykite, pagardinkite pipirais ar kitais prieskoniais (aš dažniausia įberiu žiupsnelį cukraus, kuris padeda subalansuoti padažo rūgštumą). Atsiminkite: į skirtingų rūšių dešreles dedami skirtingi prieskoniai, todėl padažą gardinti teks kaskart vis kitaip (pavyzdžiui, jeigu dešrelės aštrokos, papildomų pipirų greičiausia išvis neprireiks, o jeigu labai švelnios, galbūt norėsite jų įberti didelį žiupsnį). Vadovaukitės savo skoniu, ir padažą nukaiskite tuomet, kai jis jums patiks ir bus norimo tirštumo.
  5. Išvirtus makaronus nukaiskite, nukoškite ir atsargiai sumaišykite su padažu. Leiskite porą minučių pastovėti, tada sudėkite į lėkštes ir tuojau pat patiekite.
  6. Valgykite, pagal skonį pagardinę sūriu; pastarąjį galite sutarkuoti stambiau ar smulkiau.
* Aš rinkausi recepto variantą, kuomet šviežių dešrelių mėsa išspaudžiama iš apvalkalėlių ir naudojama kaip faršas su prieskoniais. Yra ir kitas būdas šiam patiekalui pagaminti: dešreles galima iš pat pradžių apkepti nedideliame alyvuogių aliejaus kiekyje, kol taps auksinės spalvos, tada išimti, likusiuose riebaluose pakepinti susmulkintas daržoves, tada sudėti prieskonius ir pomidorus, supilti vyną, o dešreles grąžinti į keptuvę ir toliau troškinti padaže. Paruoštos dešrelės (troškinimo laikas priklausys nuo dešrelių dydžio) iš padažo išimamos ir patiekiamos kaip atskiras antrasis patiekalas su pasirinktais garnyrais, tuo tarpu sutirštėjęs padažas, kuriame jos buvo troškintos, sumaišomas su išvirtais makaronais - taip pagaminamas pirmasis patiekalas.

Nuotrauka Kristinos

Svarbesni recepto šaltiniai čia, čia, čia.ir čia.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą