Sausmedžio uogų ledai

Kone kasmet, vasaros pradžioje, internetiniuose Lietuvos naujienų portaluose pasirodo straipsnelių apie maistinę ir medicininę sausmedžio uogų naudą. Tačiau šįkart norėčiau atkreipti dėmesį į skaitytojų pasisakymus po tokiais tekstais. Juos peržvelgus, darosi akivaizdu, kad komentatoriai susiskirstę į dvi stovyklas: vieni šias uogas giria dėl ankstyvumo ir gero skonio, kiti peikia dėl to, kad krūmai nederlingi, uogos mažos, rūgščios ir išvis nevertos dėmesio - ir taip metai iš metų. Iš karto pasakysiu, kad aš save priskiriu prie sausmedžio uogų gerbėjų. Dar daugiau: esu įsitikinusi, kad sausmedžius kritikuojantys žmonės pakeistų savo nuomonę, jeigu turėtų daugiau žinių apie šiuos augalus.

Nuotrauka Kristinos

Pradėti reikėtų nuo susitarimo, apie kokius konkrečiai sausmedžius kalbama. Pasaulyje yra apie 180 sausmedžių rūšių. Dauguma jų - niekuo nepasižymintys, kai kada nuodingi vijokiai arba krūmai. Tik nedidelė dalis sausmedžių auginami soduose dėl dekoratyvios lapijos ar gražių bei kvapnių žiedų, ir viso labo viena rūšis, mėlynuogiai sausmedžiai (lot. Lonicera caerulea), veda valgomas uogas. Savo ruožtu, pastarieji skirstomi į porūšius, atspindinčius konkrečią jų kilmės vietą.

Mėlynuogiai sausmedžiai - šaltų kraštų augalai, būdingi Japonijai, Kurilų saloms, Sibirui, Šiaurės Europai, Kanadai, šiaurinėms JAV valstijoms. Svarbiausias dalykas, kurį reikėtų žinoti, renkantis sausmedžio krūmus (ir uogas) - jog Lonicera caerulea, var. edulis kilę iš Rusijos, Lonicera caerulea, var. emphyllocalyx - iš Japonijos, Lonicera caerulea, var. villosa - iš Šiaurės Amerikos. Tiesa, yra ir daugiau mėlynuogio sausmedžio porūšių, tačiau sutikę Lonicera caerulea, var. kamschatica nesunkiai susigaudysite, jog tai Kamčiatkos mėlynuogiai sausmedžiai, Lonicera caerulea, var. altaica - Altajaus mėlynuogiai sausmedžiai ir t.t.

Kodėl pravartu žinoti tikslią sausmedžio kilmės vietą? Todėl, kad derlingiausiais, stambiausiais ir saldžiausiais laikomi japoniški mėlynuogiai sausmedžiai, angliškai vadinami haskap (nuo Hokaido salos čiabuvių ainu žodžio haskappu, kas reiškia maždaug daug dovanėlių, kabančių ant šakelių viršūnių). Vienintelis jų trūkumas (?) - tai, kad, palyginti su sausmedžiais, kilusiais iš Rusijos, japoniški sausmedžiai gana vėlyvi, uogas subrandina birželį, o jų derlius imamas tuo pačiu metu, kaip ir braškių. Ir atvirkščiai: rusiški mėlynuogiai sausmedžiai (rus. жимолость, angl. dažniausia vadinama honeyberries) ypač ankstyvi, tačiau jų uogos mažesnės, rūgštesnės, krūmai jas paprastai veda ne per daug gausiai. Nenuostabu, jog Vakarų pasaulyje pirmenybė vienareikšmiškai teikiama japoniškiems sausmedžiams. Juos dažniausia renkasi net Kanados ir JAV augintojai, vietinius Lonicera caerulea, var. villosa palikę ramiai sau augti laukinėje gamtoje.

Nuotrauka Kristinos

Štai jums ir atsakymas, kodėl Lietuvoje apie sausmedžius kalbama taip įvairiai: tie, kurie pasisodino japoniškus sausmedžius, greičiausia džiaugiasi, o rusiškųjų, ypač puslaukinių savininkai, tikėtina, spjaudosi ir netgi savo krūmus rauna lauk. Žinoma, daug kas priklauso ir nuo to, kokios veislės sausmedį turite. Tiek japonai, tiek rusai XX a. viduryje su dideliu entuziazmu ėmėsi kultūrinti laukinius mėlynuogius sausmedžius, todėl buvo išvesta daugybė jų veislių (abiejų šalių selekcininkai jas vedė, suprantama, iš savo sausmedžių porūšio). Šiais laikais įmanoma įsigyti ir puikią rusiškų sausmedžių veislę, ir ne pačią nuostabiausią japonišką. Vis dėlto vyrauja nuomonė, jog geros veislės japoniški Lonicera caerulea, var. emphyllocalyx yra kur kas pranašesni už rusiškuosius. Todėl jeigu jums nesvetima sodininkystė, ir jeigu jaučiatės nusivylę sausmedžiais, pamėginkite auginti kitą šių krūmų porūšį ar bent jau kitą jų veislę. Ir, žinoma, kruopščiai juos prižiūrėkite: tinkama dirva, laistymas, grupavimas (daugelis sausmedžių neveda uogų, jeigu auga pavieniui) irgi yra svarbūs, norint sulaukti sėkmės. Bet jūsų rūpesčiai atsipirks. Šie augalai ilgaamžiai, todėl pasisodinę tinkamą krūmą, jo uogomis galėsite džiaugtis net 50-70 metų!

Nuotrauka Kristinos

Jeigu turite japonišką mėlynuogį sausmedį, arba jeigu pasisekė įsigyti geros veislės rusiškąjį, ko gero jų saldžiarūgštes uogas norėsite valgyti šviežias, ką tik nuskintas. Vieninteliai rūpesčiai bus apsaugoti jas nuo paukščių (iš anksto pasirūpinkite tinklais) ir sulaukti, kol jos gerai nunoks. Sausmedžio uogos ypatingos tiek dėl savo sandaros, tiek dėl to, kad sunoksta ne tuomet, kai pamėlynuoja jų išorinė odelė, o tuomet, kai patamsėja vidinė odelės pusė. Todėl patikimiausias būdas nustatyti, ar uoga nunokusi, yra ją prakąsti ir apžiūrėti. Gali būti, jog kaltinate savo sausmedžius rūgštumu vien todėl, kad, pasikliaudami tik savo rega, nurenkate juos per anksti. Beje, nunokusios uogos lengvai krenta ant žemės. Tačiau tame nėra nieko baisaus: surinkti nukritusias uogas - įprasta praktika. Jeigu nunokusių uogų ant šakelių gausu, galite po krūmu patiesti švarų audeklą ir uogas specialiai nupurtyti, o tada jas perrinkti. 

Nuotrauka Kristinos

O ką daryti, jeigu neapsižiūrėję pasisodinote sausmedį, kurio uogos ne saldžios ir ne saldžiarūgštės, o tiesiog velniškai rūgščios? Valgyti pačių vienų jų greičiausia nesinorės. Tačiau liūdėti neverta. Pagalvokite, kiek daug yra uogų, kurias valgome tik specialiai paruoštas, ir dėl to nesiskundžiame. Pavyzdžiui, niekas nesiginčija, jog spanguolė - nuostabi. Bet juk pačių vienų šių uogų valgome mažai, dažniausia iš jų verdame kisielius, gaminame padažus, dedame į kepinius ir pan. Panaši situacija su bruknėmis, šermukšniais, erškėtuogėmis, gudobelėmis, šeivamedžio uogomis ir t.t. Vadinasi, netgi rūgščias sausmedžio uogas galite panaudoti kūrybiškai: pavyzdžiui, saujelę sutrinti su medumi ir įmaišyti į natūralų jogurtą. Termiškai apdorotos, tokios uogos virs puikiausia uogiene, sirupu, padažu ir t.t. Hokaido salos gyventojai, pavyzdžiui, labai didžiuojasi įvairiais pyragaičiais, įdarytais sausmedžių džemu (ir kaip didžiausią delikatesą parduoda juos turistams už gerą kainą) - kodėl šia idėja negalėtume pasinaudoti ir mes? Arba, jeigu norite ko nors įprastesnio, sausmedžio uogas galite naudoti vietoje mėlynių ir iš jų paruošti, tarkime, padažą skryliams. Būtent taip daro mano anyta Lina, kuriai, be kita ko, noriu padėkoti ir už savąsias sausmedžio uogas.

Kaip jau supratote, šįkart japoniškų pyragaičių aš nekepiau :) Vietoje to karštų orų ir sausros išvargintiems namiškiams praėjusią savaitę išsukau sausmedžio uogų ledų - ryškaus, mėlynes primenančio skonio, vaiskios spalvos, kreminės konsistencijos. Internete galite rasti daug sausmedžio ledų receptų, tačiau aš pasirinkau amerikietišką, atkeliavusį iš Oregono valstijos. Ir nepasigailėjau. Tiesa, gaminau tik iš trečdalio produktų normos, nes pagal originalų receptą išeitų daugiau negu 3 l ledų. Produktų kiekius suapvalinau taip, kad būtų patogu juos matuoti namų sąlygomis. Nemanau, kad ledų skonis dėl to nukentėjo, tačiau jeigu jūs mėgstate viską daryti gramo tikslumu, atsidarykite nuorodą įrašo pabaigoje. O aš, savo ruožtu, tikiuosi, jog šis ledų receptas padės jums susidraugauti su sausmedžiais, jeigu kartais to dar nepadarėte :)

Nuotrauka Kristinos

Haskap Ice Cream - sausmedžio uogų ledai

Ingredientai: (išeis maždaug 1 l ledų)

1 puodelis šviežių ar šaldytų sausmedžio uogų (1 puodelis - 250 ml)

1 puodelis cukraus

1 puodelis kefyro arba raugintų pasukų

2 puodeliai riebios grietinėlės

1. Uogas sumaišykite su cukrumi ir gerai sutrinkite elektriniu smulkintuvu (arba pertrinkite per sietelį). Supilkite kefyrą arba pasukas bei grietinėlę. Masę išmaišykite ir atvėsinkite, uždengę ir palikę šaldytuve maždaug 2 valandoms.
2. Atvėsintą masę supilkite į ledų mašinėlę, kurią iš anksto paruoškite pagal prietaiso instrukcijas. Sukite apie 20-30 min., arba kol ledai sutirštės ir taps grietinės konsistencijos. Sutirštėjusią ledų masę perdėkite į plastmasinę dėžutę, uždenkite ir, prieš ragaudami, šaldykite mažiausia 4-6 val. arba per naktį.
3. Jeigu norite, sausmedžių ledus patiekite papuošę sausmedžių ar kitokiomis uogomis, saldžiu sirupu ar pan.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis čia.