Senamadiška pikantiška mišrainė

Seniai seniai, gal prieš porą dešimtmečių, mano draugė Kristina iš Kauno išsikraustė į Vilnių - tęsti studijų ir sostinėje pradėti naują karjeros etapą. Siekti užsibrėžtų profesinių tikslų jai sekėsi kuo puikiausia, bet dėl didelių darbo krūvių kentėjo romantiškoji gyvenimo pusė. Keletas Kristinos draugių, tokių pat žavių ir mielų merginų, susidūrė su analogiška problema. Įpratusios vadovautis sveiku protu, jos nusprendė čiupti jautį už ragų: ėmė ir įsigijo abonementus į visas Lietuvos futbolo rinktinės varžybas, tiek vykstančias namuose, tiek ir svetur. Juk stadionuose tikrai galima sutikti daug simpatiškų vaikinų, tiesa? O kur dar kelionės, nuotykiai ir adrenalinas, stebint rungtynes!

Nesu tikra, kokį vaidmenį čia suvaidino sportas, bet romantiški draugių reikalai tikrai pasitaisė. Nereikėjo laukti metų metus, kol vienišų merginų kompanija tapo mylimosiomis, žmonomis bei mamos. Na, o aš šią istoriją papasakojau, norėdama įrodyti, jog moterys tikrai nėra abejingos futbolui, nors kartais jų prielankumas šiam žaidimui gali turėti neįprastų priežasčių :)

Nuotrauka Kristinos

Aš pati futbolo varžybas žiūriu grynai dėl įdomumo. Nesakau, kad visas iš eilės, bet tarptautines, tokias, kurias galima vadinti intriguojančiomis ar tiesiog gražiomis, paprastai žiūriu. Pasaulio futbolo čempionatas - irgi geras pretekstas valandėlę kitą praleisti prie TV ekrano, dažniausia su namiškiais, o kartais ir su svečiais. O tada, žinoma, reikia kokių nors užkandžių. Pageidautina, neįmantrių, visiems gerai pažįstamų, nuo seno mėgstamų, tinkančių prie alaus ir ne per daug sveikuoliškų - mat visokios dietos vyrišką draugiją daro irzlią, o tai visai nepageidautina, kai emocijos jau ir taip liejasi per kraštus :) Štai tokiame kontekste, noriu priminti jums apie seną gerą pikantišką mišrainę, kurios populiarumas šiais laikais gerokai sumenkęs, bet kuri, nepaisant kulinarinių madų, vis dar turi didžiausią pasisekimą, jeigu tik pasirodo ant užkandžių stalo.

XVI a. 2-os pusės piešinys, vaizduojantis Vokietijos žydą. Geltona sagtis, kurią žydų kilmės žmonės anuomet privalėjo nešioti kaip skiriamąjį ženklą, byloja apie antisemitines visuomenės nuostatas. Krepšelis su monetomis ir česnakų - itin mėgstamų prieskonių žydų virtuvėje - ryšulėlis įtvirtina Europoje gajus stereotipus apie šią tautą. Paveikslėlis iš čia

Daugumai mano skaitytojų pikantiška sūrio ir kiaušinių mišrainė, gardinta česnakais, turbūt asocijuojasi su sovietmečiu. Anuomet žmonės galėjo tik pasvajoti apie tokį platų produktų asortimentą, kuriuo mes džiaugiamės dabar, todėl populiariausi patiekalai buvo sukomponuoti iš paprasčiausių ingredientų. Tiesa, majonezas priklausė deficitų kategorijai, tad pikantiška mišrainė dažniausia būdavo gaminama ne kasdieniam, o šventiniam stalui. Mėgstama ji buvo visoje Sovietų Sąjungoje, na, bent jau europinėje jos dalyje: Pabaltijy, Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje. 

Nepaisant identiškos receptūros, patiekalo pavadinimai skirtingose šalyse gali įvairuoti, tačiau aš noriu atkreipti jūsų dėmesį tiktai į vieną, sutinkamą Rusijos teritorijoje. Čia ši mišrainė dažnai pavadinama еврейская закуска arba еврейский салат, t.y. žydiška užkanda arba žydiškos salotos. Manau, tai nėra atsitiktinumas. Tokios technologinės smulkmenos kaip smulkiai kapojami (tarkuojami) produktai bei jų gardinimas dideliu česnako kiekiu išduoda, jog patiekalo šaknys greičiausia išties žydiškos, susijusios su aškenazų kultūra. Daugumoje senesnių šaltinių, skirtų žydų virtuvei, aptiksite du atskirus receptus: smulkiai kapotų kiaušinių salotas ir tarkuoto sūrio salotas, tiek vienas, tiek antras pagardintas česnaku. Regis, tik sovietmečiu, kai į tautinį kulinarijos paveldą buvo žiūrima be didesnių skrupulų, abu receptai buvo sujungti ir tapo savarankišku patiekalu. Mane šią mišrainę kadaise išmokė gaminti mama, todėl man tai - paveldėtas lietuviškas patiekalas, atėjęs iš vaikystės. Ir vis dėlto, atmetusi sentimentalius prisiminimus, manau, kad gražu ir teisinga šioje vietoje paminėti ir žydų šeimininkių nuopelnus.

Nuotrauka Kristinos

Kad ir kokia paprasta būtų mišrainė, norėčiau pasidalinti keliais pastebėjimais apie jos gaminimą. Mažiausia problemų kelia kiaušiniai - juos reikia kietai išvirti ir tiek. Tiesa, jeigu rinksitės kaimiškus kiaušinius ir jų nepervirsite, jų tryniai bus ryškūs, tad ir pati mišrainė įgis ne gelsvai pilkšvą, o gražią geltoną spalvą. Man gardžiausia, kai kiaušiniai salotose būna smulkiai sutarkuoti (šįkart aš naudojau mažą malimo mašinėlę, apie kurią rašiau čia) arba pertrinti per stambų sietą, tačiau juos sėkmingai galima sukapot ir peiliu.

Sūrį, mano nuomone, geriausia sutarkuoti gana smulkia tarka, per kurią paprastai tarkuojamos morkos. Daug didesnė problema - kokį sūrį rinktis? Mama ir jos kartos šeimininkės paprastai sakydavo, jog reikia paprasto olandiško sūrio, bet jau tie fermentiniai sūriai šiais laikais... Kažkada, rašydama apie sūriu užkeptą jautieną, jau skundžiausi, jog neberandu normalaus skonio lietuviško sūrio, ir tada Rima man rekomendavo Dvaro. Bet aš, jį įsigijusi, likau nusivylusi - guminis, atsainiai subrandintas, visa savo esybe šaukiantis, kad gamintojai rūpinosi ne sūrio kokybe, o greitu jo pagaminimu, greita realizacija ir greitu pelnu. Todėl aš vis dėlto likau prie estiškos Valio produkcijos - Valio Atleet Originaal ir Valio Atleet Cheddar man, bent jau kol kas, pagal kainos ir kokybės santykį atrodo geriausiu pasirinkimu kasdieniniams patiekalams, tokiems, kaip ši mišrainė. Ir dar: patyriau, jog ši mišrainė išeina ypač gardi, jeigu minkštas, švelnesnio skonio fermentinis sūris sumaišomas su trupučiu aštresnio kietojo. Dabar visuomet taip ir gaminu, o ir jums siūlau išmėginti.

Prieskoniai į mišraines visada dedami pagal skonį. Pavyzdžiui, česnako skiltelės gali būti skirtingo dydžio, todėl sudėtinga pasakyti, kiek jų reikės - vienos ar trijų; čia kiekvienam teks vadovautis savo nuovoka. Tačiau dėl majonezo vis dėlto pasisakysiu. Ne kartą skaičiau, jog žmonės pikantiškos mišrainės nemėgsta todėl, jog ji esą sausa. Jeigu atvirai, neįsivaizduoju, kaip toks dalykas galėtų atsitikti, nebent... mėgintumėte paversti mišrainę sveikesniu užkandžiu majonezo sąskaita. Tai va: ši mišrainė būna arba riebi ir gardi, arba šiek tiek mažiau riebi ir sprangi. Norint, kad būtų gardi, majonezo reikia negailėti ir susitaikyti su mintimi, jog su sveikuoliška mityba šis užkandis neturi nieko bendro. Aš vieną porciją apskaičiuoju taip: 1 kiaušinis, 50 g sūrio ir 1 didelis šaukštas su kaupu majonezo - viską padauginkite iš 6 ir gausite manąjį receptą. Deja, jeigu majonezo kiekį mažinsite arba keisite visokiais jogurtukais, nieko iš to neišeis. Tiksliau, kažkas išeis, tačiau abejoju, ar tas rezultatas jus labai pradžiugins. Gal tada geriau jau pasigaminti tzatziki stiliaus salotas?.. Na, o ši senamadiška mišrainė labiausia tiks azartiškiems žmonėms, kurie, stebėdami įtemptas varžybas, mažiausia galvoja apie kalorijas :)

Nuotrauka Kristinos

Senamadiškos pikantiškos salotos

Ingredientai: (maždaug 6 užkandžio porcijoms)

6 kiaušiniai

200 g minkšto fermentinio sūrio (aš dažniausia naudoju Valio Atleet Originaal)

100 g kietojo sūrio (aš naudoju tarkuotą Džiugą ar pan.)*

2-3 skiltelės česnako**

~ 6 v.š. majonezo (arba pagal skonį)

Druskos ir grūstų juodųjų pipirų (pagal skonį)

1. Kiaušinius išvirkite kietai, atvėsinkite, nulupkite ir susmulkinkite: sutarkuokite, pertrinkite per sietą arba sukapokite peiliu.
2. Fermentinį sūrį sutarkuokite, geriau smulkiau, negu stambiau.
3. Dideliame dubenyje sumaišykite smulkintus kiaušinius, tarkuotą sūrį (minkštą ir, jeigu naudosite, kietą), įspauskite česnaką, sudėkite majonezą. Išmaišykite, paragaukite, jeigu reikia, pagal skonį pasūdykite ir pagardinkite pipirais. Jeigu mišrainė labai sausa ir kieta, įdėkite papildomai majonezo ir vėl išmaišykite. Mišrainė neturėtų plaukti majoneze, bet būti minkšto pašteto konsistencijos.
4. Kai mišrainė bus norimo skonio ir tirštumo, dėkite į šaldytuvą bent pusvalandžiui, kad susistovėtų ir išryškėtų česnako skonis. Stenkitės nelaikyti mišrainės šiltai, nes gali pradėti skirtis joje esantys riebalai.
5. Mišrainę patiekite kaip pikantišką užkandį su duona (pavyzdžiui, juoda pakepinta), krekeriais, nesaldžiais sausainiais, traškučiais ar pan.

* Kietasis sūris mišrainei suteikia intensyvesnį, pikantiškesnį skonį, bet jeigu jo neturite ar nemėgstate, galite atsisakyti. Tokiu atveju naudokite 300 g minkšto fermentinio sūrio.

** Vyro sesuo ankstyvą pavasarį į šią mišrainę įmaišo smulkintų meškinio česnako lapelių - netradiciška, bet išties gardu. Esu mačiusi, kaip žmonės šią mišrainę patobulina (?), pridėdami į ją kumpio, grybų, obuolių, šparaginių pupelių, pomidorų ir dar dievai žino ko. Dėl skonio nesiginčijama, bet, mano nuomone, šio klasikinio užkandžio žavesys paprastume, todėl papildomi ingredientai čia visai nereikalingi.

Recepto šaltinis: mano mama.