Raudonųjų serbentų desertas

Vietovardžiai, kaip ir vardai, turi galią mūsų atmintyje sukelti virtines asociacijų ir prisiminimų. Apie ką imate mąstyti, pavyzdžiui, išgirdę žodį Rumšiškės? Jeigu šiame miestelyje gyvena jūsų artimieji ar draugai, turbūt vaizduotėje iškils jų paveikslai. Jeigu teko čia dirbti, mintimis sugrįšite į projektus, įmones bei diskusijas su kolegomis. Jeigu mėgstate pažintines keliones po mūsų šalį, tikėtina, kad paminėsite Lietuvos liaudies buities muziejų. Na o aš, išvydusi lentelę su užrašu Rumšiškės, bene dažniausia pagalvoju apie Antaną Baranauską ir Joną Aistį, kurių gyvenimas ir kūryba susiję su šia vietove. Keista, bet rašytojų biografijos detalės galvoje užstrigo dar mokyklos laikais, ir jokie tolimesni įvykiai nesugebėjo tos informacijos užgožti. O ne per seniausia, važiuojant pro Rumšiškes, iš atminties užkaborių išniro fragmentas iš Jono Aisčio kūrinio Augo sode (1932):

Augo sode serbenta

Ašarinėm kekėm.

Buvo meilė taip šventa -

Niekam nepasakėm...

Kažkada, ruošdamasis egzaminams, šį eilėraštį "atrado" ir mintinai mokėsi Gediminas, mano klasiokas, kuris į poeziją žiūrėjo perdėm racionaliai, t.y. atsiskaitymams visuomet rinkdavo tuos poezijos tekstus, kurie turėjo mažiausia strofų ir netgi mažiausia žodžių eilutėse. Augo sode paaugliško amžiaus skaitytojams kažkodėl pasirodė baisiai juokingas kūrinys, tad bešmaikštaudami jį išmoko ko gero pusė klasės :)

Nuotrauka Kristinos

Tačiau šįkart chrestomatinį Jono Aisčio eilėraštį prisiminiau dėl kitos priežasties. Mat visai neseniai buvau gaminusi raudonųjų serbentų desertą, kurį mano knyga rekomendavo patiekti ne bet kada, o švenčiant vestuves. Sutikite, ne taip jau dažnai raudonieji serbentai tampa meilės ir santuokos simboliu. Na, gal dažniau negu agrastai, kuriuos poetizavo Liudas Gira (daugiau apie tai - įraše Skumbrės su agrastų padažu), ir vis dėlto...

Leidinys, sugrąžinęs mane į mokyklos laikus ir Jono Aisčio eilėraštį Augo sode - tai nedidelė Evelinos Račiūnienės knygelė Šventinis stalas (1978), kurią aptikau savo anytos Linos kolekcijoje. Šventinį stalą autorė supranta gana plačiai ir suskirsto receptus į atskiras grupes, atkreipdama dėmesį tiek į anuometines valstybines, tiek ir į asmenines progas. Kai kurios knygoje pristatytos šventės mums gerai pažįstamos ir švenčiamos iki dabar (Naujieji metai, sidabrinės ar auksinės vestuvės ir t.t.), kai kurios pelnytai pamirštos (pavyzdžiui, Didžiojo Spalio metinės) arba netekusios anuometinio pompastiškumo (žr. didžiulius skyrius Gegužės Pirmosios šventinis stalas arba Moters dienos šventinis stalas). Taigi, šis receptų rinkinys - tipiškas pavyzdys, kaip sovietmečiu į propagandos mechanizmą būdavo įtraukiamos net tokios neutralios sritys kaip kulinarija. Antra vertus, abejoju, kad virimo knygas rašiusios šeimininkės politinius aspektus išryškino savo valia. Todėl šią knygelę, nors ir bylojančią apie istorinius lūžius, mano nuomone, vis dar galima naudoti kaip retro receptų rinkinį. Juo labiau, kad kai kurios patiekalų idėjos, mano manymu, visai įdomios.

Nuotrauka Kristinos

Desertas, pavadintas Raudonųjų serbentų drebučiai, kaip jau minėjau, yra priskirtas vestuviniams patiekalams. Nežinia, ar tai - autorinis knygos autorės kūrinys, ar drebučių idėją ji kur nors nusižiūrėjo (knygelės gale yra literatūros sąrašas, kuriame figūruoja 12 šaltinių lietuvių, lenkų ir anglų kalbomis), tačiau aš asmeniškai anksčiau su tokiu patiekalu susidūrusi nebuvau. Iš pirmo žvilgsnio ingredientų sąrašas nuobodus: serbentų uogos, vanduo, cukrus ir želatina. Tačiau mane nustebino ir sudomino drebučių gamybos būdas. Vietoje to, kad būtų sustingdyta paprasčiausia žele su serbentų sultimis, recepte siūloma maždaug pusę paruošto skysčio išplakti, t.y. pagaminti serbentų putėsius. Taip gaunamos dvi vienodo skonio, tačiau skirtingos spalvos bei tekstūros masės. Jas sumaišę, turėsite šventiškai atrodantį, gana neįprastą desertą. Abejoju, kad šiais laikais jis tiktų vestuvių stalui, bet kokiai nors mažiau iškilmingai progai - arba visai be progos - kodėl gi ne? Tad jeigu mėgstate vintažą, raudonuosius serbentus ir gaivius, neriebius žele tipo saldumynus, šis receptas bus kaip tik jums.

Nuotrauka Kristinos

Raudonųjų serbentų desertas (drebučiai)

Ingredientai (8 porcijoms)

400 g raudonųjų serbentų uogų

20 g želatinos*

~ ½ l šalto virinto vandens

300 g cukraus

1. Uogas perrinkite, nuplaukite ir išspauskite sultis (aš pertrinu per sietelį).
2. Želatiną išbrinkinkite nedideliame vandens kiekyje ir, šildydami ant mažos ugnies, ištirpinkite. Jokiu būdu jos neužvirinkite.
3. Prikaistuvyje arba metaliniame dubenyje sumaišykite serbentų sultis ir cukrų. Maišykite, kol cukrus visiškai ištirps; jeigu norite galite šiek tiek pašildyti. Tuomet į cukraus ir serbentų sulčių mišinį supilkite ištirpintą želatiną ir vandenį. Vandens reikės tiek, kad iš viso būtų 1 l skysčio. Gautą skystį dar kartą išmaišykite ir perkoškite per tankų sietelį, kad neliktų želatinos dalelių, serbentų sėklyčių ir pan.
4. Padalinkite gautą skystį į dvi dalis. Šiek tiek daugiau negu pusę dėkite į šaldytuvą ir šaldykite, kol gausite tvirtus, skaidrius drebučius. Kitą, šiek tiek mažesnę skysčio dalį gerai atvėsinkite, palaukite, kol truputį apstings o tuomet išplakite, geriausia elektriniu plaktuvu. Plakant masė išputos, akivaizdžiai padidės ir pašviesės. Gautus putėsius irgi dėkite į šaldytuvą, kad gerai atvėstų. 
5. Patiekiant desertą, į taures šaukšteliu pakaitomis dėkite serbentų žele ir putėsius. Papuoškite skaidriu drebučių gabalėlliu, o jeigu norite - ir/ar serbentų kekėmis.
6. Mano nuomone, prie šių drebučių tiktų pasiūlyti trapių sviestinių sausainių, nors originaliame recepte jie neminimi :)

* Rekomenduočiau naudoti labai smulkią, greitai tirpstančią želatiną, skirtą desertams. Ji paprastai pardavinėjama pakeliuose, ant kurių nurodyta, jog želatinos užtenka 1 l skysčio sustingdyti.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis:

Evelina Račiūnienė, Šventinis stalas, Vilnius: Mokslas, 1978, p. 40.