Suomiškos bulvių salotos

Vieną vakarą, vartydama kulinarines knygas, užmačiau naminių pieniškų dešrelių receptą ir džiaugsmingai apie tai paskelbiau namiškiams. Bet mano žmogus į šią žinią atsiliepė be mažiausio entuziazmo. "Na jau ne, - pareiškė jis. - Tik nereikia jų gaminti. Juk turi likti šiam pasaulyje nors vienas dalykas, kurį būtų galima nusipirkti, užsimanius nesveiko maisto!" Išties, kai vyrui ir sūnui pasakydavau, jog dėl kokių nors priežasčių šeimos vakariene teks pasirūpinti jiems, retkarčiais ant mūsų stalo atsirasdavo pieniškų dešrelių. Tokiomis dienomis jie abu atrodydavo kaip kokie triumfuojantys sąmokslininkai, sėkmingai įveikę geležinę mamos kontrolę ir per namų slenkstį pergabenę "kontrabandą".

Tai nutiko maždaug prieš ketverius metus. Anuomet supratau, kad į šiuos dalykus reikia žiūrėti paprasčiau ir palikti vietos žmogiškoms silpnybėms, nes fanatizmas kenkia visose srityse. Pieniškos dešrelės mūsų manuose buvo "legalizuotos", sutarus dėl dviejų dalykų - rinktis tas, kuriose pats trumpiausias E sąrašas ir nepiktnaudžiauti jomis pernelyg dažnai. Vėliau pamačiau, kad panašios pozicijos laikosi ir kiti žmonės, kurių maisto filosofija man artima (turiu galvoje tokius tekstus kaip Dešrelių balius, kurį parašė Aušra iš Vaikų ir Vanilės). Dabar į pieniškas dešreles, kurias perkame maždaug kartą per mėnesį, žiūriu ramiai ir netgi jomis mėgaujuosi - galbūt dar ir todėl, kad iki vaiko gimimo buvau jų nevalgiusi maždaug dešimtmetį. Tiesą sakant, sūnus ir buvo ta priežastis, kodėl pieniškos dešrelės grįžo į mūsų valgiaraštį - pirmą kartą paragavęs jų darželyje, jis buvo taip sužavėtas nauju atradimu, kad ėmė įkalbinėti šio skanėsto nupirkti. Iš pradžių pasidavė tėtis, o vėliau ir mama, et... Ir žinote ką? Dabar mano šeima tomis dešrelėmis kartais džiaugiasi labiau negu kokiu prancūzišku troškiniu, apie kurį tenka tupinėti 4 valandas. Štai koks tas gyvenimas ;) 

Pažintis su kitų šalių virtuvėmis mane galutinai įtikino, kad pieniškos dešrelės - ne vien posovietinio žmogaus nostalgijos objektas. Vokiečiai, skandinavai ar, tarkime, amerikiečiai jas mėgsta visai ne todėl, kad skurdžiai gyventų. Kokybiškai pagamintos dešrelės išties gardžios, o ir patiekiamos gali būti išradingai. Žinoma, tai perdirbtas maistas, bet juk vaišinamės tortais ir mėgaujamės alkoholiniais kokteiliais irgi ne todėl, jog tikėtume begaline jų nauda sveikatai, argi ne?

Suomiai taip mėgsta dešreles, jog yra įsitikinę, kad jos turi džiuginti visus gyvus padarus :) Piešinio autorius Tuukka Uosukaisen, jį radau čia.

Šiandien pratęsiu Suomijos virtuvės temą. Apie šios tautos meilę ir ištikimybę dešrelėms rašiau vasarą, pasakodama apie namines suomiškas garstyčias. Bet tai nereiškia, kad pasibaigus grilinimo sezonui, dešrelės čia būna pamirštos. Anaiptol. Tarkime, virtos arba apkeptos pieniškos dešrelės (suom. nakkimakkara arba tiesiog nakki), patiektos su bulvių salotomis, Suomijoje yra populiarus naujametinis valgis. Toks patiekalas ruošiamas ir kitų švenčių proga. Ir visai be progos. Suomiai tikrai mėgsta pieniškas dešreles, įskaitant pieniškų dešrelių sriubą ir netgi pieniškų dešrelių "befstrogeną".

Aš nesiūlysiu jums Naujųjų metų pasitikti prie pieniškų dešrelių lėkštės :) Bet jeigu jas mėgstate ir retkarčiais verdate šiokiadienio vakarą, papasakosiu apie bulvių salotas, kurias suomiai tradiciškai patiekia prie pieniškų dešrelių. Pamėginkite ir jūs, nes salotos labai geros, ir drąsiai gali būti valgomos prie bet kokių kitų patiekalų, kaip antai netikro maltos mėsos "zuikio", keptos žuvies ir pan.

Šio salotos gaminamos nesudėtingai, tik reikia žiūrėti, kad bulvės nebūtų miltingos (su jomis salotos būtų sausos, o bulvių kubeliai neišlaikytų savo formos), agurkai - saldžiarūgščiai ir skanūs (rauginti čia netiks), o svogūnas - raudonas (geltonas bus pernelyg aštrus). Kai dėl kaparėlių ir obuolio, jie į šias salotas kartais dedami, o kartais ne, arba dedamas tik kuris nors vienas iš šių ingredientų. Aš dėjau ir kaparėlius, ir obuolį (naudojau saldžiarūgštį antaninį), bet jeigu jūs, pavyzdžiui, nemėgstate kaparėlių, galite jų ir atsisakyti. Salotos paprastai gardinamos grietinės ir majonezo mišiniu, actu ir/ar citrinos sultimis, garstyčiomis, pipirais, o norint - ir prieskoninėmis žolelėmis.

Nuotrauka Kristinos

Perunasalaatti - suomiškos bulvių salotos

Ingredientai: (maždaug 6 porcijoms)

5 nemažos, nemiltingos bulvės 

2 saldžiarūgščiai marinuoti agurkai

1 nedidelis obuolys

1 mažas raudonasis svogūnas

2-3 v.š. kaparėlių

2-4 v.š. grietinės

2-4 v.š. majonezo

1 v. š. garstyčių 

1-2 a.š. acto ir/ar citrinos sulčių 

Druskos, cukraus ir grūstų pipirų (geriau baltųjų) (pagal skonį) 

1. Bulves kruopščiai nuplaukite ir išvirkite su lupenomis. Palikite, kad visiškai atvėstų. 
2. Svogūną susmulkinkite, apšlakstykite actu ir palikite, kad šiek tiek pasimarinuotų (aš papildomai jį pabarsčiau druska ir patryniau pirštais, kad suminkštėtų).
3. Atvėsusias bulves nulupkite ir supjaustykite kubeliais. Susmulkinkite marinuotus agurkus ir nuluptą obuolį be sėklalizdžių. Suberkite pamarinuotą svogūną ir kaparėlius. 
4. Į dubenį su susmulkintais ingredientais dėkite po 2 v.š. grietinės ir majonezo, garstyčių, acto/ citrinos sulčių, pipirų, lengvai pasaldinkite ir pasūdykite. Išmaišykite. Jeigu salotos atrodo sausos, papildomai įdėkite grietinės ir/ar majonezo, jeigu reikia, įberkite daugiau prieskonių. Vėl išmaišykite, paragaukite ir t.t. - tol, kol salotos bus jūsų skonio. 
5. Dėkite į šaldytuvą mažiausia 1 valandai, kad atšaltų ir susistovėtų. 
6. Salotas patiekite prie virtų ar apkeptų pieniškų dešrelių arba prie kitokių mėsos ar žuvies patiekalų. Jas gardu valgyti ir pačias vienas, užkandant duonos riekele. 

Nuotrauka Kristinos 

Svarbiausias recepto šaltinis čia.