Trešnių (arba vyšnių) apkepas

Trešnes mūsų namuose mėgsta visi. Vyšnias - beveik visi, mat sūnus vienintelis yra įsitikinęs, jog šios uogos pernelyg rūgščios jo skoniui :) Šiaip ar taip, mano šeima tikrai dažnai mėgaujasi tiek trešnėmis, tiek vyšniomis, o aš su malonumu gaminu įvairius patiekalus su jomis. Vis dėlto pastebėjau, jog pastaruosius aprašyti man kažkodėl užtrunka: kai kada receptus pasiseka paskelbti pačioje trešnių/ vyšnių sezono pabaigoje, bet dažniau jie taip ir lieka juodraščių stadijoje. Nežinau, kas čia per anomalija, bet šie metai, deja, ne išimtis. Laimei, klasikiniai valgiai nesensta ir gali kuo puikiausia sulaukti išbandymo ateinančiais metais. Arba, kaip jau esu ne kartą minėjusi savo tinklaraštyje, - nesikratykite pirktinių šaldytų vyšnių, kurios yra visai neprasta alternatyva šviežioms, kuomet kalbame apie uogų panaudojimą karštuose patiekaluose, o ne valgymą grynu pavidalu.

Nuotrauka Kristinos

Šiandieninį patiekalą nusižiūrėjau seniai, tais laikais, kai internete aptikau nedidelę Aargau regiono receptų kolekciją ir pirmą kartą kepiau šveicarišką morkų tortą. Kadangi morkų tortas ne tik pateisino, bet ir pranoko mano lūkesčius, nė neabejojau, kad vyšnių apkepas irgi bus nepriekaištingas. Juo labiau, kad visi ingredientai skambėjo daug žadančiai. Vyšnios, malti lazdyno riešutai, citrinos žievelė - argi tai ne puikūs priedai manų kruopų apkepui?

Vis dėlto pasirodė, kad ne viskas taip paprasta. Kai apkepą nusprendžiau iškepti pirmą kartą, kuo tiksliausiai laikiausi instrukcijų, bet kilogramas šviežių vyšnių išleido tiek sulčių, kad jis išėjo panašesnis į rožinį apyskystį pudingą (tiesa, gero skonio). Pirma mintis, atėjusi į galvą - galbūt vyšnių tiesiog per daug? Kitą vasarą uogų kiekį sumažinau maždaug trečdaliu, bet reikalai dėl to, deja, nepasitaisė. Daugelis turbūt būtų numoję ranka ir ieškoję kito recepto, bet aš nusprendžiau, kad vis dėlto reikia išsiaiškinti, kodėl patiekalo nepavyksta pagaminti taip, kaip priklauso.

Nuotrauka Kristinos

Didžiausia nesėkmių priežastis pasirodė esanti visai banali - netikslus recepto vertimas į lietuvių kalbą. Originaliame recepte figūruojančias Kirschen visi mano turėti žodynai siūlo versti žodžiu vyšnios, bet, pasirodo, vyšnios vyšnioms nelygu :) Esu dėkinga savo draugei Rūtai, puikiai germanistei, kuri padėjo išsiaiškinti, jog Kirschen kasdienėje vokiečių kalboje - gana platus terminas, kuris, priklausomai nuo konteksto, gali reikši tiek trešnes, tiek vyšnias. O štai kulinariniuose receptuose vyšnios dažniausiai įvardijamos kaip Sauerkirschen, t.y., verčiant pažodžiui, - rūgščios vyšnios. Antra vertus, apie trešnes kur kas rečiau sakoma Süßkirschen - saldžios vyšnios, dažniau apsiribojama trumpesniąja žodžio forma Kirschen. Tad panašu, jog šiame recepte Kirschen irgi reiškia būtent trešnes. Trešnės - mėsingesnės, tvirtesnės ir ne tokios sultingos uogos kaip vyšnios, todėl apkepas nuo jų nepažliugs taip, kaip pažliunga nuo kilogramo vyšnių. Be to, iškeptas su trešnėmis, jis bus kur kas saldesnio, švelnesnio, subtilesnio skonio.

Ir vis dėlto... Per kelerius metus, kol eksperimentavau, neįtardama apie vertimo klaidą, įsigudrinau šį apkepą tinkamai iškepti ir su vyšniomis :) Reikalai kaipmat pasitaisė, kai pritaikiau vyšnių paruošimo būdą, minėtą įraše virtinukai su vyšniomis. Priminsiu: po to, kai kauliukai išimami, uogas reikia užpilti cukrumi, kuris per keletą valandų (arba per naktį) ištraukia didelę dalį sulčių. Tuomet vyšnios suverčiamos į sietą, leidžiama nulašėti sultims, o uogos dar paspaudžiamos šaukštu. Taip paruoštos vyšnios apkepui suteikia užtektinai skonio, bet nepaverčia jo koše.

Ir dar: labai patogu vyšnias išimtais kauliukais susluoksniuoti su cukrumi stiklainyje. Cukrus greitai ištirpsta ir, susimaišęs su uogų sultimis, virsta sirupu, kuriame vyšnios negesdamos kuo puikiausiai stovi apie porą-trejetą mėnesių - su sąlyga, kad rasite joms vietos šaldytuve. Būtent tokiu būdu greitam naudojimui "užkonservuotas" šviežias vyšnias šiuo metų laiku aš dedu ir į šveicarišką manų kruopų apkepą, ir į kitus šeimos mėgstamus kepinius (likusį vyšnių sirupą sunaudojame gaivai).

Nuotrauka Kristinos

Kad jau su vokišku trešnių/ vyšnių apkepu turėjau tiek vargo, tai per kelerius metus spėjau apie jį išsiaiškinti visokiausių dalykų :) Pavyzdžiui, atkreipiau dėmesį, jog vokiškai kalbančiose šalyse apkepai su šiomis uogomis pakankamai populiarūs, bet dažniausiai jie kepami, naudojant baltą, kiek pažiedėjusią duoną, bandeles ar džiūvėsėlius. Aargau regiono šveicariškas apkepas pakankamai savitas, nes jam siūloma naudoti manų kruopas. Tiesa, esu mačiusi variantų, kuomet šveicarai vietoje manų kruopų taipogi naudoja išmirkytą ir per sietelį pertrintą duonos minkštimą. Bet mane variantas su manų kruopomis sudomino kur kas labiau. Mat dabartinėje virtuvėje nėra itin daug receptų su šiuo ingredientu, o aš manų kruopas mėgstu ir nemanau, kad patiekalai su jomis kuo nors prastesni ar kenksmingesnis, negu, pavyzdžiui, keksai ar blynai, iškepti iš paprastų baltų kvietinių miltų. Vis dėlto įvairovės ir pilnatvės dėlei turiu planą ateityje paskelbti ir vokiško apkepo su balta duona bei trešnėmis receptą :)

Nuotrauka Kristinos

Trešnių/ vyšnių apkepą galima traktuoti kaip desertą, bet man jis panašesnis į saldų pagrindinį patiekalą, kurį galima valgyti, pavyzdžiui, ne per daug vėlyvą šeštadienio vakarą. Tiesa, kad apkepas būtų patiektas kaip priklauso, prireiks ne tiktai jį sukomponuoti, o ir paruošti vanilinio padažo - klasikinio desertinių patiekalų palydovo vokiškai kalbančiuose kraštuose. Vanilinis padažas puikiai papildo ir subalansuoja apkepo skonį, be to, patiekalą papuošia. Žinoma, niekas nedraudžia apkepą puošti papildomai (aš naudojau vyšnias ir lazdynų riešutus) - tada kepinys atrodys nekasdieniškai ir netgi prašmatniai.

Aargau receptų rinkinuke vanilinio padažo recepto nebuvo, todėl aš jį gaminau, remdamasi lietuviškais šaltiniais - konkrečiai šiame tinklaraštyje jau ne kartą minėta knygele Pienas ir pieniškas maistas (1966). Jeigu jūs turite savo mėgstamą vanilinio padažo receptą, jis kuo puikiausiai tiks, o jeigu ne, žemiau pateiksiu receptą, kuriuo naudojausi aš.

Vanilinis užpilas 

Ingredientai: (išeis maždaug 500 ml padažo)

1 kiaušinis (atskirkite trynį nuo baltymo)

30 g cukraus

½ l pieno

1 pakelis vanilinio cukraus

25 g bulvių krakmolo

1. Kiaušinio trynį gerai išsukite su cukrumi. Atidėkite, kol prireiks.
2. Apie 400 ml pieno sumaišykite su vaniliniu cukrumi ir užvirkite. Sumažinkite ugnį. 
3. Likusiame piene išleiskite krakmolą ir, nuolat maišydami, supilkite jį į verdantį pieną. Kaitinkite (nepamiršdami maišyti) 1-2 min., kol padažas sutirštės. Nukaiskite ir tuojau pat įplakite kiaušinio trynio bei cukraus mišinį. Dažnai pamaišydami, kad neužsidėtų plėvelė, padažą ataušinkite.
4.  Kiaušinio baltymą išplakite iki standžių putų (aš plakdama įberiu žiupsnelį druskos) ir įmaišykite į atvėsusį padažą.
5. Anot originalaus recepto, toks padažas tinkamas užpilti vaisius, kisielių ir drebučius. Įsitikinau, kad saldžius apkepus - taip pat :)

Nuotrauka Kristinos

Chriesitötsch - trešnių (arba vyšnių) apkepas

Ingredientai: (maždaug 8 porcijoms)*

1 kg trešnių (arba vyšnių**)

1 l pieno

150 g manų kruopų

Žiupsnelis druskos

150 g sviesto

150 g cukraus

1 citrinos nutarkuota žievelė

5 kiaušiniai (atskirkite trynius nuo baltymų)

3-4 v.š. grietinėlės

150 g lazdyno riešutų 

1. Iš uogų išimkite kauliukus ir atidėkite, kol prireiks. Jeigu uogos sultingos (ypač vyšnios), jas geriau užpilti keliais šaukštais cukraus, išmaišyti ir palikti, kad didelė dalis sulčių ištekėtų. Šaltoje vietoje palikti galima ir per naktį ar ilgesniam laikui. Prieš gaminimą uogas suverskite į sietą, leiskite nutekėti sultims ir paspauskite šaukštu, kad uogos būtų kuo sausesnės.
2. Dideliame prikaistuvyje užvirkite pieną, lengvai jį pasūdykite ir, nuolat maišydami, suberkite manų kruopas. Virkite ant nedidelės ugnies dažnai pamaišydami, kol sutirštės, t.y. išvirkite gana tirštą manų košę. Nukaiskite ir palikite, kad šiek tiek pravėstų.
3. Į dar šiltą, bet jau nekarštą manų košę įmaišykite sviestą, cukrų, citrinos žievelę, kiaušinių trynius, grietinėlę ir sumaltus lazdyno riešutus. Kiaušinių baltymus išplakite (rekomenduočiau į juos įberti žiupsnelį druskos) ir įmaišykite į paruoštą masę. Paskutines įmaišykite paruoštas uogas.***
4. Skardą (geriau metalinę arba keraminę, nes stikliniai indai prastai įkaista) aukštais kraštais ištepkite sviestu, pabarstykite džiūvėsėliais arba manų kruopomis. Sudėkite į ją apkepo masę, palykinkite paviršių ir dėkite į orkaitę, įkaitintą iki 180°C. Kepkite apie 30-45 min. arba kol apkepas gražiai pakils, o jo paviršius taps rusvai auksinės spalvos. Tikslus kepimo laikas priklausys nuo kepimo indo, jūsų orkaitės kaitrumo ir t.t., todėl kepdami orientuokitės pagal situaciją. 
5. Iškepę apkepą, leiskite jam šiek tiek pravėsti ir patiekite šiltą su vaniliniu padažu. Jeigu norite, prieš patiekdami pagal skonį puoškite (pavyzdžiui, uogomis ir/ar riešutais).

* Iš visos produktų normos išeina didelis apkepas, kurį reikėtų kepti talpioje formoje aukštais kraštais. Nuotraukose matomą apkepą aš gaminau iš pusės produktų normos ir kepiau jį ne per dideliame keraminiame inde.

** Jeigu naudosite vyšnias, turėkite galvoje, kad jas paruošti reikės iš anksto, geriausiai likus 1-2 dienoms iki apkepo kepimo.

*** Jeigu naudosite ne trešnes, o vyšnias, kurios linkusios tešlą nudažyti rožine spalva, apkepą galima komponuoti ir kitaip, iš anksto nemaišant uogų į tešlą. Norėdami išsaugoti gražią apkepo spalvą, į kepimo skardą dėkite sluoksnelį tešlos, pabarstykite paruoštomis vyšniomis, ant viršaus vėl paskleiskite tešlos, vėl pabarstykite vyšniomis ir t.t. Paskutines vyšnias užberkite ant apkepo viršaus.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis čia, vanilinio užpilo receptas iš čia:

Juozas Bernatonis, Konstancija Brundzienė, Pienas ir pieniškas maistas, Vilnius: Mintis, 1966, p. 105.

Cukinijų sviestas (uogienė)

Šiandien nusprendžiau pratęsti didelių, brandžių cukinijų temą. Ukrainietiški cukinijų ikrai, žinoma, puikus daržovių užkandis, bet visiems mums norisi ne monotonijos, o įvairovės, ar ne? Tad parinkau jums saldų receptą, kurį aptikau airių virtuvei skirtuose šaltiniuose. Jeigu turite keletą didelių cukinijų, arba norite iš vienos vienintelės dičkės pagaminti kelis skirtingus patiekalus, tikiuosi, šiandieninis receptas jums pravers. Aš asmeniškai pusę didelės cukinijos panaudojau cukinijų ikrams, o antrą pusę paverčiau žemiau aprašyta cukinijų uogiene.

Nuotrauka Kristinos

Aguročiai ir cukinijos (pastarosios laikomos viena iš aguročių atmainų) Airijoje - sąlygiškai naujos daržovės, neturinčios tokių gilių auginimo ir paruošimo tradicijų kaip, tarkime, bulvės ar kopūstai. Būtent tuo aiškinama, kodėl cukinijų receptų, kuriuos būtų galima vadinti airiškais, kiekis pakankamai kuklus. Panašu, jog Airijoje ir anksčiau, ir dabar kur kas dažniau remiamasi Italijos bei kitų šalių virtuvių patirtimi arba kuriami modernūs autoriniai receptai. Vis dėlto yra keletas cukinijų patiekalų, kurie buvo išbandyti laiku ir tapo tradicinės Airijos virtuvės dalimi. Cukinijų sviestas - vienas iš tokių pavyzdžių. Beje, tradiciniams cukinijų valgiams Airijoje dažniausia naudojamos brandžios, didelės cukinijos. Panašu, kad airiai, bent jau seniau, cukinijas mėgino užauginti kuo stambesnes, panašiai kaip lietuviai anais laikais, kai tik susipažino su šiomis daržovėmis. Na, bet mums tai gera žinia, nes idėjų, kaip sunaudoti brandžias cukinijas, niekada nebūna per daug.

Nuotrauka Kristinos

Tai štai, cukinijų sviesto gimtine laikoma Didžioji Britanija ir Airija. Konkrečiai šį receptą mano mylima airių šefė Darina Allen sakosi aptikusi 1930 m. laikraštyje. Nepaisant to, kad jam kone šimtas metų, cukinijų sviestas visiškai atitinka šiuolaikinius standartus. Senamadiška cukinijų uogienė savo skoniu ir konsistencija itin primena klasikinį citrininį kremą, tačiau yra gaminama be kiaušinių, todėl puikiai tinka kaip augalinis pastarojo pakaitalas vegetarams. Patys britai ir airiai su jiems būdingu humoru sako, jog apie cukinijų sviestą svetur žinoma nedaug tiktai todėl, kad tai "gerai saugoma paslaptis". Laimei, interneto laikais dauguma paslapčių netrunka išlįsti į viešumą, o pagaminti šį stebuklą visai nesudėtinga :)

Nuotrauka Kristinos

Marrow Butter - cukinijų sviestas (uogienė)

Ingredientai: (išeis apie 1½ uogienės)*

900 g didelės, brandžios cukinijos (aguročio) - be žievės ir sėklų

900 g cukraus

85 g sviesto

3 citrinos

1. Nuplupkite kietą cukinijų žievę, išimkite sėklas, o minkštimą supjaustykite ne per dideliais gabaliukais. Virkite mažame vandens kiekyje, kol suminkštės (arba garuose - aš taip ir dariau). 
2. Jeigu reikia, nupilkite vandens likučius. Cukinijos minkštimą sutrinkite iki tyrės - geriausia čia tiktų elektrinis smulkintuvas.
3. Sudėkite cukrų, sviestą, nutarkuotas citrinų žieveles bei jų sultis. Prikaistuvį su gauta tyre grąžinkite ant viryklės ir ant nedidelės ugnies, nuolat pamaišydami, virkite apie 45 min. arba tol, kol uogienė bus norimo tirštumo. Tikslus virimo laikas priklausys nuo prikaistuvio rūšies, liepsnos dydžio, uogienės kiekio, cukinijų sultingumo ir t.t. - orientuokitės pagal situaciją, galbūt reikės virti trumpiau arba ilgiau.
4. Kai uogienė bus norimos konsistencijos, nukaiskite, supilstykite į stiklainius ar kitokius saugojimui tinkamus indus ir, kai atvės, ragaukite.
5. Cukinijų sviestas, kaip ir daugelis uogienių, vėsioje vietoje gali būti saugomas ilgą laiką.

*Originaliame recepte pateikiamos produktų proporcijos, atskaitos tašku imant 2 svarus (2 lb) cukinijų. Man patogiau remtis mūsiškiais matais - 1 kg cukinijos minkštimo, 1 kg cukraus, 100 g sviesto ir 3 didelės arba 4 mažos citrinos.

Nuotrauka Kristinos

Kaskart, nusprendusi į tinklaraštį įkelti uogienės receptą, stengiuosi jums pasiūlyti idėjų, kaip panaudoti tą savo rankomis pagamintą gėrį. Cukinijų sviestą, kaip ir ir bet kurią kitą uogienę, galima valgyti su mėgstama duona ar bandelėmis, įvairiais sūriais, varške ar jogurtu, pertepti ja pyragus ar vaflius. Arba galima mokytis iš airių ir kepti uogienės pyragaičius (angl. jam pies). Žinoma, jiems tinka ne tiktai cukinijų sviestas, o ir bet kokia kita turima ir jūsų mėgstama uogienė. Vis dėlto šilkinės tekstūros, saldžiarūgštis cukinijų sviestas kepant šiuos pyragaičius bus tikrai geras pasirinkimas.

Uogienės pyragėliai - labai tradiciniai kepiniai Airijoje. Sakoma, jog anksčiau juos dažnai kepdavo vaikai, kurių pirmiesiems konditeriniams bandymams šeimininkės atiduodavo trapios tešlos likučius, atlikusius nuo didelių pyragų (nebūtinai su uogienės įdaru, o, pavyzdžiui, obuolinių). Tešlos likučius galima panaudoti kūrybiškai ir formuoti kaip tik šaus į galvą - viskas priklauso nuo to, kiek tešlos ir kokių kepimo indų turite. Vis dėlto norint dailių ir vienodo dydžio pyragaičių, labai pagelbėtų kepimo forma, panaši į skirtą keksiukams, tik su negiliais įdubimais. Maniškėje skardoje vienu metu galima iškepti 12 pyragaičių; skardos įdubimai 6,5 cm skersmens ir 1,5 cm gylio. Savo skardą kažkada prekybos centre pirkau per išpardavimą vos už porą eurų, nes ši kepimo įranga Lietuvoje aiškiai neturėjo paklausos. Vis dėlto, jeigu mėgstate naminius kepinius, labai rekomenduoju prie progos tokią skardą įsigyti, nes ji pagelbės jums kepant ne tiktai saldžius, o ir nesaldžius pyragaičius - pavyzdžiui, miniatiūrines "picas".

Uogienės pyragaičiams galima naudoti bet kokią mėgstamą trapią tešlą - aš fotografijose matomus pyragaičius kepiau, užminkiusi airiško obuolių pyrago tešlą (pusę normos). Iškočiojusi tešlos lakštą, stikline išspaudžiau vos didesnius skrituliukus negu formelių skersmuo, sudėjau juos į skardą ir ant kiekvieno paskleidžiau po šaukštelį cukinijų sviesto. Iš mažiausių tešlos atraižų galima išspausti norimus papuošimus arba suformuoti, pavyzdžiui, tešlos tinklelius, kaip ir kepant įprastą didelį pyragą. Tuomet belieka viršutines detales patepti kiaušinio plakiniu ir kepti, kol tešla gražiai parus - greičiausiai tai nutiks maždaug po 7-10 min., jeigu kepsite juos orkaitėje, įkaitintoje iki 200°C. Sėkmės ir skanaus!

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis:

Darina Allen, Irish Traditional Cooking, Great Britain: Kyle Books, 2012, p. 310 (Cukinijų sviestas) ir p. 305 (Uogienės pyragaičiai).

Cukinijų ikrai

Cukinijų sezonas mus kasmet užklumpa "netikėtai" - tarytum žiemos pūgos kelininkus :) Regis, lauki nesulauki naujo derliaus, o paskui tas derlius ne vienam tampa galvos skausmu. Nes jeigu cukinijos dera kaip pašėlusios, nėra daug galimybių visas iš daržo parsineštas gėrybes sunaudoti tuojau pat. Juo labiau, kad retkarčiais viena kita jauna cukinija, pasislėpusi po lapais, lieka nepastebėta, o už keleto dienų darže jau puikuojasi įspūdingų apimčių "povandeninis laivas". Sunaudoti tokią peraugėlę - užduotis ne iš lengvųjų, nes daugeliui patiekalų (pavyzdžiui, salotoms) ji jau nebetinka, o tiems, kuriems tinka (kad ir saldiems cukinijų blynams) žaliavos būna gerokai per daug. Tai kur dėti tą prapjautą ir greitų sprendimų reikalaujančią cukiniją? Kad jūs žinotumėte, kiek kartų esu girdėjusi šį klausimą :) Vienas iš mano atsakymų - pagaminkite iš jos cukinijų ikrus!

Nuotrauka Kristinos

Cukinijų arba aguročių ikrai (rus. кабачковая икра) jaunajai kartai gali skambėti egzotiškai, bet sovietmetį menantiems žmonėms tai - jokia naujiena. Buvo laikas, kai šio gėrio stiklainiukai rikiavosi visų parduotuvių lentynose, nors asmeniškai aš nesutikau nė vieno žmogaus, kuris anuomet būtų cukinijų ikrus reguliariai pirkęs ir juos valgęs. Bet kažkas turbūt pirkdavo, nes kaip kitaip reikėtų paaiškinti faktą, jog šis produktas buvo gaminamas ir pardavinėjamas metų metais?

Cukinijų ikrai laikomi unikaliu sovietmečio virtuvės kūriniu, kuris šį pasaulį išvydo 1930 m. Tada Odesoje buvo atidaryta pirmoji gamybos linija, turėjusi aprūpinti tarybinius piliečius naujoviškais, pigiais ir sveikatai palankiais daržovių konservais. Ir viskas būtų buvę gerai, jeigu ne tas atsainumas, kuriuo garsėjo anų laikų darbų vykdytojai ir prižiūrėtojai. 1933 m. dėl to, jog konservų gamybos procese buvo nesilaikoma saugumo reikalavimų, kilo botulizmo protrūkis, kurio metu 230 žmonių iškeliavo pas Abraomą. Nenuostabu, jog cukinijų ikrai prarado gerą reputaciją, o jų gamyba buvo sustabdyta. Jie buvo reabilituoti tik po poros dešimtmečių, Nikitos Chruščiovo laikais. Ir ne vien dėl to, kad pastarasis Sovietų Sąjungos vadovas garsėjo savo polinkiu eksperimentuoti žemės ūkio srityje. Amžininkiai tvirtina, jog cukinijų ikrus antram gyvenimui prikėlė Chruščiovo žmona Nina Petrovna. Kadangi pirmoji ponia buvo linkusi į pilnumą, ji Kremliaus virėjų dažnai prašydavo dietiškų daržovių užkandžių. Cukinijų ikrus ji esą taip mėgusi, jog įtikinusi sutuoktinį vėl pradėti komercinę jų gamybą. Cukinijų ikrų receptūros buvo atnaujintos, gamybos linijos vėl atidarytos, o tarybiniai piliečiai šių konservų stoka negalėjo skųstis net didžiausių deficitų laikais.

Nuotrauka Kristinos

Bet grįžkime prie cukinijų ikrų ištakų. Odesos vardas šio produkto istorijoje - joks atsitiktinumas. Tai senas ir svarbus uostas, į kurį su įprastais kroviniais atkeliaudavo ir įvairiausių naujų madų vėjai. XVIII a. viena iš tokių naujovių buvo Italijoje išvestos švelnaus skonio cukinijos, kurios europiečiams patiko kur kas labiau už senuosius laukinius Naujojo pasaulio aguročius, kurie dažnai turėjo įvairių trūkumų (pasitaikydavo plaušuotų, karstelėjančių ir pan.). Teigiama, jog itališkos cukinijos pirmiausia buvo atplukdytos į Odesą, o jau iš čia XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje paplito pietiniuose Rusijos imperijos (vėliau - Sovietų Sąjungos) regionuose. Pietų Ukrainos klimatas cukinijoms - tiesiog idealus, tad visiškai logiška, jog kaip tik šiuose kraštuose formavosi cukinijų kultivavimo ir panaudojimo tradicijos. Tad nė neabejoju, jog cukinijų ikrai čia ir buvo, ir tebėra kur kas populiaresni negu pas mus.

Šiandieninis receptas taipogi atrastas ukrainietiškuose šaltiniuose. Tiksliau - mano jau ne kartą minėtoje Kostiantino Grubičiaus knygoje, kuri skirta regioninei Ukrainos virtuvei. Lankydamasis Chersono srityje, knygos autorius užsuko į Pietinių regionų daržininkystės ir moliūginių daržovių institutą - pasirodo, Ukrainos žemės ūkio universitetas turi tokį neįprastą padalinį su visu jam priklausančiu eksperimentiniu ūkiu :) Čia žurnalistas buvo apdovanotas brošiūra, kurioje tilpo pietų Ukrainoje pamėgti moliūginių daržovių receptai. Žinoma, tarp jų - ir cukinijų ikrai.

Nuotrauka Kristinos

Reikia pasakyti, jog cukinijų ikrai gali būti pagaminti įvairiausiais būdais - žvilgtelėkite į interneto platybes ir nesunkiai patys tuo įsitikinsite. Visgi pastebėjau, jog su Odesa (ir išvis su pietų Ukraina) bene labiausia asocijuojasi pats seniausias, nuo 1930 m. menkai tepakitęs receptas, kuomet į cukinijų masę įmaišoma nedidelis kiekis kepintų svogūnų, pomidorų tyrės ir prieskonių. Vėlesni XX a. viduryje išpopuliarėję receptai beveik visada siūlo į cukinijų masę įmaišyti morkų, o šiuolaikiniai patobulinimai privedė iki to, jog cukinijų ikrai dažnai tampa jau nebe cukinijų ikrais, o iš keliolikos ingredientų susidedančia daržoviene. Kadangi esu nekomplikuotų ir grynų skonių gerbėja, nudžiugau pamačiusi, jog mano knygoje pateiktas receptas daugmaž bazinis ir atitinkantis klasikos apibrėžimą.

Na, o jeigu jis jums pasirodys pernelyg skurdus, paieškokite įmantresnių jo variantų - aš tenorėjau jums priminti šį puikų užkandį. Išties puikų - ir dėl skonio, ir dėl panaudojimo galimybių. Cukinijų ikrus galima valgyti ką tik pagamintus, o galima užkonservuoti žiemai. Galima juos tepti ant duonos kaip vegetarišką užtepėlę (klasika!), arba panaudoti vietoje sviesto - o ant viršaus uždėti, pavyzdžiui, virtos jautienos griežinėlį. Galite cukinijų ikrus patiekti kaip garnyrą, dėti į sriubas, padažus (tarkime makaronų) ir t.t. Žodžiu, čia jus apriboti gali nebent fantazijos stoka :)

Pabaigai pamėginsiu atsakyti į paskutinį klausimą, kuris galbūt jums iškils. O kodėl cukinijų užtepėlė vadinama ikrais? Kodėl ne, pavyzdžiui, paštetu arba kokia nors piurė? Atsakymas čia būtų toks: todėl, kad sumaltos ar sutrintos keptos cukinijos turi specifinę, ne visai glotnią tekstūrą, primenančią mažyčius žuvų ikriukus. Be to, anot lingvistų, rusų kalboje žodis ikrai buvo taikomas ne vien žuvų kiaušinėliams, o ir bet kokiems kitiems produktams, kurie būdavo labai smulkiai supjaustomi, sukapojami ar sumalami. Tad nenustebkite, sužinoję, jog slaviškame pasaulyje egzistuoja ne vien cukinijų, o ir baklažanų, grybų ar moliūgų ikrai. Na, bet apie pastaruosius pakalbėsime kitą kartą, o kol kas - žadėtasis cukinijų ikrų receptas.

Nuotrauka Kristinos

Iкра кабачкова - cukinijų (aguročių) ikrai

Ingredientai: (turėtų išeiti maždaug 1 l stiklainis užkandžio)

3-4 mažos cukinijos (arba 1 didelė cukinija)

2 dideli svogūnai

2 v.š. koncentruotos pomidorų pastos (arba pagal skonį)

4-5 v.š. aliejaus (puikiai tiktų saulėgrąžų)

½ a.š. acto

2 a.š. cukraus

Druskos (pagal skonį)

Mėgstamos duonos ir smulkintų svogūno laiškų (patiekiant)

1. Nuplautas cukinijas nulupkite, jeigu reikia, išimkite sėklas ir ne per daug stambiai supjaustykite (griežinėliais, pusžiedžiais ar pan.). Sudėkite į skardą, išklotą kepimo popieriumi (geriau nesirinkti stiklinės, nes ji prastai įkaista). Kepkite, kol suminkštės tiek, kad būtų galima lengvai pradurti peiliu - konkretus laikas priklausys nuo cukinijos brandumo, gabaliukų dydžio ir jūsų orkaitės kaitrumo. Jei matote, jog kepdamos cukinijos gali apdegti, pridenkite jas antru kepimo popieriaus lakštu. Aš cukinijas kepiau apie 40 min. 180°C, bet mano orkaitė nėra kaitri - jūs orientuokitės pagal saviškę.
2. Iškepusias cukinijas pravėsinkite ir sumalkite - tiks bet koks elektrinis smulkintuvas ar senamadiška mėsmalė.
3. Svogūnus smulkiai supjaustykite ir pakepinkite aliejuje, kad suminkštėtų, bet dar nepradėtų ruduoti. Sudėkite cukinijų tyrę. Pakepinkite apie 10 min., tada sudėkite pomidorų pastą. Jeigu naudosite nelabai koncentruota pomidorų tyrę, galbūt jos norėsis kiek daugiau. Ant mažos ugnies, retkarčiais pamaišydami, troškinkite dar apie 20 min., arba kol cukinijų ikrai bus pakankamai tiršti ir neatrodys pavandeniję.
4. Sudėkite prieskonius - actą, cukrų, druską. Išmaišykite, paragaukite, jeigu reikia, pakoreguokite prieskonių kiekį. Cukinijų ikrai neturėtų būti prėski, bet atsiminkite, jog ikrams atvėsus ir susistovėjus, skoniai išryškės, todėl gardinkite (sūdykite, rūgštinkite) atsargiai. Man norėjosi į cukinijų ikrus įberti žiupsnelį pipirų - aš taip ir padariau, bet čia jau skonio reikalas.
5. Pagamintus cukinijų ikrus sudėkite į stiklainį ar kitą indą ir atšaldykite. Kitą dieną, kai susistovės, valgykite su duona, pabarstę smulkintais svogūnų laiškais. Jeigu norite, cukinijų ikrus galite panaudoti ir kitaip - tarkime, kaip garnyrą (daugiau idėjų žr. pastabose virš recepto).
6. Cukinijų ikrus galima užkonservuoti žiemai - tuomet juos, ką tik pagamintus ir labai karštus, sudėkite į švarius stiklainius ir sandariai užsukite. 

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis:

Костянтин Грубич, Смачна країна, Львів: Видавництво Старого Лева, 2015, с. 262-263.

Šaltibarščiai su ridikėliais

Jeigu, pasivaikščioję Kauno senamiestyje, pasuksite į Laisvės alėją ir eisite iš vakarų į rytus, neišvengiamai atsiremsite į Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčią, oficialiai dar žinomą kaip Įgulos bažnyčia, o paprastų kauniečių dažniausia vadinamą tiesiog Soboru. Šis statinys, įsitaisęs pačiame kryžkelės vidury, į dvi nelygias atkarpas padalina ne vien Laisvės alėją, o ir Gedimino gatvę. Tai štai, iškart į dešinę nuo Soboro, kaip tik Gedimino gatvėje, prieš gerą dešimtmetį buvo įsikūrusi tokia kavinė-restoranas Napoli. Maitinimo įstaiga prašmatnumu nepasižymėjo, tačiau buvo įrengta jaukiai ir su skoniu, o čia patiekiamas maistas dažniausiai nenuvildavo, ypač turint galvoje kainų ir kokybės santykį. Nenuostabu, kad kavinei lankytojų netrūko, ir belieka tik spėlioti, dėl kokių priežasčių vieną dieną Napoli užvėrė duris visiems laikams.

Kodėl mano atmintyje atgijo vieta, jau kuris laikas išnykusi iš Kauno gastronominio žemėlapio? Todėl, kad vieną saulėtą pavasario popietę ten pirmą kartą paragavau šaltibarščių su ridikėliais - patiekalo, apie kurį sugalvojau šiandien jums papasakoti. Neapsimesiu, jog prisimenu visą Napoli valgiaraštį, bet šaltibarščius su ridikėliais - kuo puikiausiai. Anuomet jie mane taip sužavėjo, kad vakare apie savo atradimą papasakojau mamai. Bet ši laukto susidomėjimo neparodė. "Taigi čia paprasčiausi žaliabarščiai, - tarstelėjo. - Močiutė visą gyvenimą tokius gamindavo!" Negalėjau patikėti tuo, ką išgirdau. Tai kodėl mes jų net akyse nesame matę? Pasirodo, kai mama iš Aukštaitijos kaimo atvažiavo studijuoti į Kauną, pirmą kartą paragavo šaltibarščių su burokėliais ir juos tiesiog įsimylėjo. Žaliabarščius, savo ruožtu, iš vasarinių sriubų sąrašo ji be jokios graužaties išbraukė kaip dėmesio nevertą patiekalą.

Nuotrauka Kristinos

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad žaliabarščiai (žalibarščiai, balti šaltibarščiai) ir šaltibarščiai su ridikėliais nėra absoliutūs sinonimai. Galbūt tiksliau būtų sakyti, jog šaltibarščiai su ridikėliais - tai vienas iš žaliabarščių variantų. Mat, norint pagaminti pačius paprasčiausius žaliabarščius, užtenka svogūnų laiškų, krapų, agurko, kietai išvirtų kiaušinių bei rūgpienio, kurį galima keisti arba maišyti su kefyru, pasukomis, grietine ar pan. Kiti ingredientai žaliabarščiams nebūtini, bet juos naudoti, žinoma, niekas nedraudžia. Antai, į bazinius žalibarščius įdėję rūgštynių, pagaminsite šaltibarščius su rūgštynėmis, įdėję ridikėlių - šaltibarčius su ridikėliais ir t.t.

Bet grįžkime prie ridikėlių. Močiutė, kiek išsiaiškinau, jų į žaliabarščius nedėdavo, nors ridikus visą gyvenimą mėgo ir iki šiol mielai gamina, pavyzdžiui, juodųjų ridikų salotas. Anot mamos, į pavasarines salotas, sukomponuotas iš pirmųjų žalumynų ir pagardintas grietine, patekdavo ir didžioji dalis močiutės darže užaugintų ridikėlių - nebent vaikai išsiraudavo vieną kitą ir čia pat, vos spėję nusiplauti, sutriaukšdavo be jokių specialių paruošimų. O štai ridikėliais gardinti šaltą sriubą tradicijos nebuvo. Ir išvis, susidaro įspūdis, jog šaltibarščiai su ridikėliais - sąlygiškai modernus sriubos variantas, nes ir patys ridikėliai močiutės kartai buvo dar gana nauja daržovė. Ta proga pacituosiu jums Juliją Morkūnienę, gimusią 1920 m. ir gyvenusią Joniškio rajone - šios moters liudijimas pateko į Nijolės Marcinkevičienės knygą Metai už stalo (p. 15). "Mano mama ridikėlių nebuvo girdėjus, bet mano augime jau atsirado. Ne tik ridikėlius, bet ir lapelius sunaudodavom" - tvirtino ji. Greta pateikiamas šaltos ridikėlių sriubos receptas, kurio pagrindą sudaro ridikėliai bei smulkiai supjaustyti ir su druska ištrinti jų lapeliai, svogūnų laiškai, krapai bei rūgpienis. Antraip sakant, labai panašu, kad Lietuvoje ridikėliai didesnį populiarumą pelnė tiktai tarpukariu, nors dvaruose bei klebonijose jie, lygiuojantis į Europos madas, greičiausiai pradėti auginti žymiai anksčiau.

Man labai smalsu, ar jūsų namuose gaminami balti šaltibarščiai, o jeigu gaminami, tai su ridikėliais ar be jų? Mėgindama aprašyti šią šaltą vasarinę sriubą, eilinį kartą įsitikinau, jog tradiciniai patiekalai turi aibę variantų, kuriuos nulėmė įvairiausios aplinkybės. Antai, gamindama žaliabarščius, mano močiutė kadaise vietoje agurkų mielai naudodavo agurklių lapelius, kuriuos susmulkindavo ir ištrindavo su druska, kad prarastų šiurkštumą ir paskleistų agurkų aromatą. Šis pakeitimas atsirado visai ne dėl to, kad agurkles ji būtų laikiusi skanesnėmis ar vertingesnėmis daržovėmis už agurkus. Tiesiog anais laikais žmonės maitindavosi griežtai sezoniškai ir neturėjo prabangos apsipirkti prekybos centruose, o agurklių darže pridygdavo kur kas anksčiau, negu užaugdavo agurkai. Taigi, vasaros pradžioje agurklės tapdavo tikru išsigelbėjimu ir šeiminininkei, ir vitaminų išsiilgusiems namiškiams. Antra vertus, nepanašu, jog agurkles šaltoms sriuboms ar salotoms naudodavo kiekviena šeima. Šis neįnoringas prieskoninis augalas sovietmečiu, ypač ankstyvuoju, tikrai nebuvo toks populiarus kaip, pavyzdžiui, krapai. Mano mama dar prisimena, kad močiutę agurklių sėklomis aprūpino jos vyresnioji sesuo, teta Ona. Pastarosios vyras Antanas turėjo giminaičių, gyvenusių Kaune ir dirbusių Kauno botanikos sode; regis, kaip tik iš ten agurklės ir atkeliavo į močiutės daržą. Tokiais tad sudėtingais būdais tekdavo kaimo žmonėms prasimanyti naujų daržovių :)

Nuotrauka Kristinos

O dabar duoklė tiems, kurie į mano tinklaraštį užsuka, ieškodami kitų šalių patiekalų :) Tai štai - šaltibarščius su ridikėliais galima nesudėtingai paversti... abchaziškais. Mano šaltiniai byloja, jog tam tereikia šią šaltą sriubą pagardinti trintais česnakais bei tikra, aštria abchaziška adžika. To užtenka, kad švelnaus skonio valgis taptų pikantišku ir pakviptų Kaukazu. Tiesa, gaminant abchaziką šaltibarščių su ridikėliais variantą, būtų neprošal jos pagrindui naudoti matsoni, bet čia galima išsiversti ir su lietuviškais rauginto prieno produktais - pavyzdžiui, naudoti tirštą šaltibarščių kefyrą arba pasukas maišyti su grietine (apie tai, kuo galima pakeisti matsoni, plačiau pasakojau įraše Baklažanai česnakiniame žolelių padaže).

Apie abchaziškus šaltibarščius reikia pasakyti tris dalykus. Pirmiausia, rusakalbėje erdvėje jie laikomi unikalia sriuba, nes kaimynystėje gyvenantys rusai bei ukrainiečiai įvairias okrošas gamina su nesaldinta gira. Kitaip sakant, kokios bebūtų politikų ambicijos, kulinarija ir kitos kasdienybės smulkmenos nuolat išduoda, jog Abchazija kultūriškai menkai tesusijusi su slaviška erdve, užtai yra Sakartvelo dalis - net jeigu žemėlapis to nerodo.

Antra, reikia turėti galvoje, jog abchaziški šaltibarščiai (anot šaltinių rusų kalba - abchaziška okroška) lygiai taip pat kaip lietuviški, gali būti gaminami skirtingai. Aš pirmiausia rėmiausi senoje Galinos Kopešavidzės knygelėje pateiktu receptu, kuris, beje, yra plačiai paplitęs ir internete. Vis dėlto esu susidūrusi su šaltiniais, kurie abchaziškus šaltibarščius siūlo gaminti kiek kitaip - pavyzdžiui, vietoje matsoni ar rūgpienio naudoti išrūgas, atlikusias nuo varškės/ sūrio gamybos. Yra tos pačios šaltsriubės variantų ir su mėsa (žr., tarkime, čia, kur sriubai naudojama išvirta ir atšaldyta jautiena) - panašu, kad tai vis dėlto slaviškos tradicijos atgarsiai abchazų virtuvėje.

Pagaliau trečias dalykas - tradiciškai abchazai su viskuo, netgi su šaltibarščiais, derina tirštą kukurūzų košę (abystą) arba vietinę duoną (pavyzdžiui, čiureką). Bulvių garnyrai čia atsirado tik sovietmečiu, tačiau net ir šiandien juos patiekti su pagrindiniais patiekalais - vadinasi mėgautis ne tiek abchaziška, kiek "tarptautine" virtuve. Visa laimė, kad šiais laikais madinga fusion :) Tai reiškia, jog įvairovės dėlei mes galime gardinti šaltibarščius su ridikėliais ir česnaku, ir adžika, o tada užkąsti virtomis bulvėmis - ir vis tiek jaustis kuo puikiausiai :)

Nuotrauka Kristinos

Šaltibarščiai su ridikėliais

Ingredientai: 

(Visus ingredientus dėkite pagal savo skonį)

Ridikėliai

Agurkai*

Krapai

Svogūnų laiškai

Vienas ar keli rauginto pieno produktai (aš naudoju raugintas pasukas + 2-3 v.š riebios grietinės)

Kiaušiniai, išvirti kietai

Druska, cukrus ir pipirai (pagal skonį)

Nebūtinai: česnakas ir adžika**

Keptos, virts ar kitaip paruoštos bulvės

1. Šaltibarščiams rinkitės kokybiškus (t.y sveikus, nesvytusius, nekarčius, neplaušuotus) ridikėlius. Juos kruopščiai nuplaukite, nusausinkite ir pagal skonį susmulkinkite - pavyzdžiui, supjaustykite ployčiais skritulėliais arba sutarkuokite (aš naudoju plaustyklę ir smulkinu šiaudeliais). Susmulkinkite agurkus. Gardžiau, kai agurkų būna daugiau negu ridikėlių, nes tada sriuba išeina gaivesnė. Aš paprastai laikausi tokių proporcijų: 1 puodelis smulkintų ridikėlių + 2 puodeliai smulkintų agurkų.
2. Į indą, kuriame gaminsite šaltibarščius, sudėkite smulkai supjaustytus krapus ir svogūnų laiškus. Lengvai pabarstykite druska ir šiek tiek patrinkite šaukštu, kad pakviptų. Sudėkite smulkintus ridikėlius ir agurkus. Išmaišykite ir užpilkite pasirinktu rauginto pieno produktu (ar produktais). Skysčio reikėtų tiek, kad sriuba būtų norimo tirštumo.
3. Pagal skonį sudėkite prieskonius: druską, pipirus, cukrų; jeigu norite pagaminti abchazišką šaltibarščių variantą , sriubą pagardinkite trintu česnaku bei adžika. Jeigu naudosite labai švelnius pieno produktus, galbūt reikės sriubą papildomai parūgštnti, t.y. į ją įmaišyti šlakelį acto ar citrinos sulčių.
4. Kai šaltibarščiai bus norimo skonio, juos pagardinkite ir/ar papuoškite kietai išvirtais ir susmulkintais kiaušiniais.
5. Šaltibarščius su ridikėliais patiekite su karštomis buvėmis. Jeigu norite abchaziškos egzotikos, žinoma. galite išmėginti tirštos kukurūzų košės garnyrą arba valgyti sriubą su duona.

* Ankstyvą pavasarį agurkus galima keisti smulkiai supjaustytais ir su druska ištrintais (kad prarastų šiurkštumą) agurklių lapeliais.

** Česnakas ir adžika - abchazų virtuvei būdingi prieskoniai, kuriuos galite naudoti, jeigu mėgstate aštresnio, pikantiškesnio skonio patiekalus. Jeigu gaminate abchazišką šaltibarščių variantą ir turite galimybę, vietoje kefyro, rūgpienio ar pasukų rinkites matsoni. Be to, tokius šaltibarščius tiktų valgyti su duona arba tiršta kukurūzų koše.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai: mano mama ir kavinės-restorano Napoli virtuvė; abchaziškų šaltibaršių receptas iš čia: 

Галина Копешавидзе, Абхазская кухня, Сухуми: Алашара, 1989, с. 28.

Ančių kiaušinių fritata

Pirmąjį pranešimą, informuojantį, jog ketinama atnaujinti ir pagerinti tinklaraščių rašymo aplinką, gavau prieš kokį mėnesį. Dabar jis kabo virš mano tekstų sąrašo lyg koks Damoklo kardas, nes jau esu patyrusi, jog "atnaujinti ir pagerinti" dažnai reiškia tiesiog "pakeisti", ir tie pokyčiai nebūtinai būna į gera. Na, žinote, čia kaip su Windows Vista - dauguma vartotojų spėjo prasikeikti, o kūrėjai vis tiek užsispyrę aiškino, jog versija puiki, tik esą reikia prie jos priprasti. Kitas pavyzdys - interneto svetainės. Kuo šiuolaikiškesnės jos tampa, kuo daugiau ten fotografijų per visą ekraną, spalvų, garsų, "bėgančių" juostų ir pan., tuo sudėtingiau susiorientuoti, bent jau man. Antai anądien, dairydamasi retesnės knygos, nusprendžiau žvilgtelėti į savo Alma mater sukauptą leidinių kolekciją, bet universiteto puslapyje paklaidžiojusi kokias 5 min., taip ir neaptikau nuorodos į biblioteką - užslaptinto katalogo teko ieškoti per Google. Ar aš ilgiuosi senamadiškos svetainės su 4-5 niekaip nesimakaluojančiom ikonom, kurioje būdavo galima viską rasti per kelias sekundes? Aišku, kad ilgiuosi. Suprantu, jog IT skuodžia į priekį devynmyliais žingsniais, bet vis tiek manau, jog įmantrumas tinka ne visur, ne visada ir ne visiems. Panašiai galvojančių, regis, yra ne taip jau mažai. Su trenksmu į rinką sugrįžusius klasikinius mygtukinius telefonus turbūt galima laikyti signalu, jog nemaža dalis XXI amžiaus žmonių vis dar vertina paprastumą ir aiškumą.

Kaip ten bebūtų, manęs, kaip ir tūkstančių kitų prie Gmail pririštų tinklaraštinikų, laukia pokyčiai, kurių, savo ruožtu, aš nė kiek nelaukiu. Tiksliau, prisibijau. Esamų įrankių man per akis, didžiosios dalies jų aš niekada nenaudojau ir nenaudosiu, o papildomos "neįtikėtinos galimybės" man dažniausia reiškia tik papildomą chaosą. Ypač todėl, kad naujos funkcijos neretai išstumia senas geras, ir prireikia savaičių ar net mėnesių, kol surandu, kaip ir kuo jas pakeisti. Taigi, jeigu artimiausiu metu įrašų šiame tinklaraštyje bus dar mažiau negu dabar, tai reikš, jog paprasčiausia nesugebu jų čia įkelti :) Tikiuosi, kad perversmų laiku bent jau neprapuls iki šiol paskelbta medžiaga, nes savo tekstų kopijų neturiu ir nelabai įsivaizduoju, kaip jas pasidaryti.

Nuotrauka Kristinos

O kol dar viskas po senovei, siūlau jums išsikepti fritatą su moliūgu, špinatais, čederio sūriu ir graikiniais riešutais. Receptą atradau tradicinei britų virtuvei skirtoje Lauros Mason knygoje The National Trust Farmhouse Cookbook (2009), tačiau net pavadinimas išduoda, jog patiekalas yra pakankamai modernus, bent jau lyginant jį su dauguma klasikinių angliškų pyragų ir pudingų. Tiesą sakant, tai autorinis kūrinys, nes fritatą sugalvojo Nikki Exton, kuri Dorseto grafystėje įkūrė ančių fermą ir ieškojo būdų, kaip išreklamuoti ūkyje gaminamą produkciją (receptas taip ir vadinasi - Nikki Exton's Duck Egg Frittata with Spinach and Butternut Squash, liet. Nikki Exton ančių kiaušinių fritata su špinatais ir sviestiniu moliūgu). Na, bet jeigu jau patys britai patiekalą priskyrė savo kulinarinei tradicijai, tai negi dėl recepto statuso reikėtų sukti galvą mums? :)

Knygos sudarytoja fritatą apibūdino kaip patrauklią akiai ("fantastiškų spalvų") ir gardžią (anot jos, "antiniai kiaušiniai yra turtingo skonio"). Tai, žinoma, mane kaipmat suintrigavo. Juo labiau, kad mama buvo neseniai aprūpinusi ančių kiaušiniais. Tiesa, pastaruosius, klausydama mamos patarimo, aš dažniausiai dedu į visokius kepinius (žr. įrašą Pyragas su ančių kiaušiniais). O štai nesaldžių patiekalų su šiuo ingredientu gaminu ne per daugiausia. Mat tėvų namuose tokios tradicijos nėra, o kulinariniuose leidiniuose apie ančių kiaušinius irgi beveik neužsimenama. Kitaip sakant, trūksta įkvėpimo šaltinių :) Šiame kontekste ponios Nikki sukurta fritata - maloni išimtis, suteikianti progą pasimėgauti nekasdienišku kiaušinių patiekalu.

Nuotrauka Kristinos

Antra vertus, daliai mano skaitytojų turbūt iškils atvirkštinė problema, t.y. ne kaip ančių kiaušinius sunaudoti, o kur jų įsigyti? Atsakymas čia tik vienas - iš pažįstamų ir patikimų ūkininkų. Jeigu jus tai paguos, tai pridursiu, jog šiais laikais Anglijoje nusipirkti ančių kiaušinių - irgi ne pati lengviausia užduotis, ypač jeigu norite labai šviežių ir ekologiškų. Nūnai skamba beveik neįtikėtinai, bet iki XX a. pradžios Didžiojoje Britanijoje ančių auginta kur kas daugiau negu vištų. Buvo manoma, jog tai visapusiškai naudingas paukštis, kurio mėsa itin gardi (tvirtinama, kad anuomet laukuose ganomos antys buvusios kur kas liesesnės už šiuolaikines, penimas garduose), kiaušiniai geresnio skonio už vištų, o plunksnos ir pūkai nepamainomi, siuvant patalus. Tačiau po pasaulinių karų labai pasikeitė ir visuomenė, ir jos įpročiai, taip pat ir mitybos. Didžiulius ančių būrius į turgų varančios piemenės liko įamžintos tik paveiksluose ir senose fotografijose. Gal ir gerai, nes, sako, tokios paukščių "procesijos", nors atrodydavo labai tapybiškai, bet miestuose paskui save palikdavo ne pačių maloniausių vaizdų ir aromatų šleifą. Didesnis nuostolis, jog, drastiškai sumažėjus antienos paklausai, ėmė nykti senosios, tradicinės ančių veislės; grimzdo į užmarštį ir kadaise liaupsinti antienos paruošimo receptai. Tik į XX a. pabaigą buvo susigriebta ir sukrusta padėtį gelbėti. Laimei, vištienos atsivalgę pirkėjai antienos produktus atrado iš naujo, o tai paskatino ūkininkus atgaivinti paukštininkystės sektorių, istoriškai neatsiejamą nuo tradicinės britų kulinarijos. Panašu, jog dabar reikalai su antininkyste stabilizavosi, nors buvusio populiarumo šie paukščiai ko gero niekada nesusigrąžins. Na, bet delikateso statusas vis dėlto kur kas geriau negu "nieko verto" produkto reputacija, ar ne? :)

Nuotrauka Kristinos

Turint galvoje aukščiau išdėstytus faktus, nenuostabu, jog žmonės šią fritatą kepa ne tiktai su ančių, o ir su vištų kiaušiniais Žinoma, tokiu atveju geriau rinktis pirktus iš ūkininkų, tvirtu lukštu, ryškiai geltonais tryniais ir kur kas intensyvesnio skonio už "masinės gamybos" parduotuvinius.

Bene vienintelis reikšmingas originalaus recepto pakeitimas, kurį aš padariau, kepdama šią fritatą, - vietoje vieno kiaušinio į plakinį įpyliau apie 150 ml riebios grietinėlės. Mat, kitaip negu prancūziškas omletas, fritata ant ugnies laikoma ne keliolika sekundžių, o keliolika minučių. Taip paruošti kiaušiniai mano skoniui būna pernelyg tvirti, nesvarbu, ar jie sutraukti ant vidutinės, ar ant žemos ugnies. Tiesą sakant, būtent dėl pastarosios priežasties ilgą laiką galvojau, kad aš iš principo nemėgstu fritatų, nepaisant to, kokių priedų į jas dedama. Bet kai vieną dieną, atsiminusi vaikystę, nusprendžiau pasinaudoti senu savo mamos metodu ir kiaušinių plakinį pradėjau skiesti grietinėle (ar pienu), fritatas ėmiau ir pamėgau :) Greičiausia klasikinių fritatų gerbėjai tokį mano pasirinkimą sukritikuos, bet šiuo atveju aš laikausi panašios pozicijos, kaip gamindama švelniai aštrius patiekalus vietoje tradicinių itin aštrių: geriau paaukoti dalį autentiškumo negu prarasti valgymo džiaugsmą ir malonumą. Beje, minkštesnė, kremiškesnė, švelnesnės tekstūros fritata nereiškia pavandenijusi ar beformė fritata - skiedžiant kiaušinių plakinį su saiku, paruoštas patiekalas vizualiai visai nesiskiria nuo iškepto pagal originalų receptą.

Keli žodžiai apie šios fritatos priedus. Čia labiausiai tinka švieži, nelabai smulkiai supjaustyti špinatai, kurie suteikia patiekalui ne tiek skonio, kiek tekstūros ir tampa patraukliu spalviniu akcentu. Jeigu jums patogiau naudoti šaldytus špinatus, tuomet geriau, kad jie būtų supresuotų lapelių, o ne tyrės pavidalo, nes pastaroji kiaušinių plakinį nudažytų murzinai žalia spalva. Originalus receptas siūlo naudoti sviestinį moliūgą, bet, man atrodo, ne ką prasčiau čia tiktų ir bet koks kitoks jūsų mėgstamas desertinės veislės moliūgas saldžiu minkštimu. Kai dėl sūrio, tai knygoje rekomenduojama naudoti čederį - o kaipgi be jo britų virtuvėje? :) Vis dėlto reikia sutikti, jog šis produktas čia labai tinka - ir dėl to, kad yra tradiciškas, ir dėl to, kad turi išraiškingą skonį, ir ypač dėl to, jog vėsdamas nesukietėja. Pagaliau rinkitės kuo šviežesnius, kokybiškesnius graikinius riešutus, kurie turi salsvą, o ne karstelnantį skonį.

Na ir paskutinis dalykas - nors fritata gali būti valgoma karšta, bet, man regis, ji tampa gardesnė atvėsinta iki kambario temperatūros. Argi tai ne puiki patiekalo, paruošto tvankią vasaros dieną, ypatybė? :) 

Nuotrauka Kristinos

Ančių kiaušinių fritata

Ingredientai: (4 porcijoms)

1 mažas sviestinis moliūgas (arba jo puselė, pagal skonį)

40 g sviesto

1 česnako skiltelė

150 g špinatų lapelių

6 ančių kiaušiniai (arba 8 vištų kiaušiniai)*

Druskos ir grūstų juodųjų pipirų (pagal skonį)

60 g čederio sūrio

Graikinių riešutų (pagal skonį)

1. Originalus receptas siūlo moliūgą nulupti, išimti sėklas, iškepti (kepti reikėtų apie 20 min. iki 220°C įkaitintoje orkaitėje) ir, visiškai atvėsinus, supjaustyti 1x1x1 cm kubeliais. Man buvo patogiau nuluptą moliūgą iškart supjaustyti kubeliais, išvirti garuose ir atvėsinti. Katrą metodą bepasirinktumėte, moliūgą reikėtų paruošti iš anksto.
2. Špinatų lapelius perrinkite, nuplaukite, jeigu reikia, pasmulkinkite. Nulupkite ir susmulkinkite česnaką.
3. Paruoškite kiaušinių plakinį: kiaušinius lengvai išplakite, pagardinkite druska ir pipirais (jeigu nuspręsite pasekti mano pavyzdžiu, galite įmaišyti ir grietinėlės ar pieno, tik ne per daug). Į išplaktus kiaušinius sudėkite sutarkuotą čederio sūrį.
4. Gilioje keptuvėje išlydykite sviestą. Sudėkite česnakus ir kepkite keliolika sekundžių, kol pakvips. Sudėkite špinatus, pamaišykite ir uždenkite dangčiu - tegul subliūkšta ir suminkštėja. Retkarčiais pamaišykite. Špinatams suminkštėjus, sudėkite paruoštus moliūgo kubelius. Po poros minučių, kai moliūgai sušils, supilkite kiaušinių plakinį. Jeigu reikia, šaukštu šiek tiek palyginkite fritatos paviršių, kad moliūgai ir špinatai pasiskirstytų daugmaž tolygiai. Sumažinkite ugnį iki mažiausios. Kepkite apie 10-15 min. Kai fritata bus beveik sutvirtėjusi, uždenkite dangčiu, kad sukrekėtų ir jos viršus.
5. Iškepusią fritatą papuoškite graikiniais riešutais (originalus receptas rekomenduoja juos pasmulkinti). Prieš patiekdami, fritatą supjaustykite gabaliukais, kaip pjaustote pyragą. Valgykite karštą, šiltą arba visai atvėsusią.

* Aš naudojau 5 ančių kiaušinius, o vietoje šeštojo įplakiau apie 150 g riebios grietinėlės, kad iškepusi fritata būtų kremiškesnė. Daugiau apie šį pakeitimą žr. pastabose virš recepto.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis:

Laura Mason, National Trust Farmhouse Cookbook, London: Pavilion Books, 2009, p. 34.

Kiaušiniai garstyčių padaže

Jeigu mano tinklaraštį skaitote nebe pirmą savaitę, tai žinote, kaip ilgai aš krapštausi prie kiekvieno įrašo. Karantino atnešti pokyčiai viską dar labiau apsunkino - tokie dalykai kaip, pavyzdžiui, sūnaus mokymas(is) namuose, išsekino ne tiktai rašymui skirtą laiką, bet ir mano kūrybinę energiją. Vis dėlto prasidėjusi vasara primena, kad gyvenimas nestovi vietoje. Su draugais netgi pradėjome planuoti naują kelionę vietoje tų, kurios metų pradžioje "nuplaukė" drauge su atšauktais skrydžiais ir uždarytomis sienomis. Tai aiškiai pataisė man nuotaiką, grąžino norą vėl pasidairyti po kitų šalių virtuves bei papasakoti apie savo atradimus. Šiandien tebūnie Danijos virtuvės klasika - kiaušiniai garstyčių padaže.

'

Nuotrauka Kristinos

Iš tikrųjų šį receptą būtų buvę gerai paskelbti dar prieš Šv.Velykas, mat tradiciškai kiaušiniai garstyčių padaže Danijoje gaminami Didįjį šeštadienį ir vadinami skidne æg, t.y. purvinais kiaušiniais. Originalus pavadinimas (šiek tiek gąsdinantis užsieniečius ir nelabai patinkantis netgi jaunesniajai danų kartai), laimei, nereiškia, jog patiekalą reikia gaminti antisanitarinėmis sąlygomis :)

Istorija čia daug paprastesnė. Kadangi Didysis šeštadienis būdavo skirtas tvarkymuisi ir skalbimui, danai nuo seno jį vadindavo šiukšlinu šeštadieniu, purvinu šeštadieniu ir pan. Namų ruošoje prapuolusios moterys tą dieną neturėdavo kada ruošti įprastus pietus. Kiaušiniai garstyčių padaže - labai greitai pagaminamas, šiltas, gardus ir gana sotus pietų valgis, kuris tokioje situacijoje tapdavo tikru išsigelbėjimu. Kitaip sakant, žodis purvinas originaliame pavadinime tėra priminimas, jog šis patiekalas itin tinkamas valgyti švarinimosi dieną, kai trūksta laiko kurti sudėtingus kulinarijos šedevrus.

Nuotrauka Kristinos

Antra vertus, kiaušiniai garstyčių padaže nėra griežtai ritualinis patiekalas. Jis gali būti gaminamas bet kada, ypač pavasarį ir vasaros pradžioje - panašiai kaip daržinių builių sriuba, Vakarų Europoje dažnai verdama Didįjį ketvirtadienį, bet ne ką mažiau mėgstama ir eilinę dieną. Beje, purvini kiaušiniai irgi retkarčiais apibarstomi smulkintais daržinių builių lapeliais. Bet tiktai retkarčiais, kaip ir petražolėmis, svogūnų laiškais, laiškiniais česnakais arba rėžiukais.

Na, o pats tradiciškiausias žalumynas, kuriuo gardinami ir puošiami kiaušiniai garstyčių padaže, - tai pipirnės, suteikiančios šiam daniškam valgiui savitą kvapą, skonį ir išvaizdą. Iš savo patirties galiu pasakyti: ypač išraiškingu prieskoniu pipirnės taps, jei bus užaugusios tikroje pilnavertėje dirvoje, t.y. darže. Kaip ir dauguma kitų žolelių, sudaigintos ant palangės, pipirnės būna švelnesnės (o jeigu nepagražintai - tiesiog blankesnės), tiek kalbant apie jų aromatą, tiek ir apie skonį. Bet taip jau susiklostė, kad maniškes daržo pipirnes, vos pradėjusias dygti, šį pavasarį vyras ėmė ir išravėjo, o aš jų taip ir neprisiruošiau atsėti. Todėl visai nudžiugau, pipirnių želmenų aptikusi parduotuvėje. Jeigu jums patinka subtilūs prieskoniai, gal tai net tinkamesnis pasirinkimas, negu iškart pradėti nuo "sunkiosios artilerijos" :)

Nuotrauka Kristinos

Kadangi kiaušiniai garstyčių padaže tradiciškai tiekiami kaip šiltas pietų valgis, prie jų įprasta pasiūlyti karštų virtų bulvių arba duonos. Juoda ruginė duona Danijoje, kaip ir Lietuvoje, būtų tradiciškiausia, bet jeigu jos nėra po ranka, tiks bet kokia kitokia, svarbiausia, kad ji jums patiktų. O štai Kirsten Hüttemeier, žinoma moderniosios Danijos virtuvės kūrėja, rekomenduoja purvinus kiaušinius valgyti su virtais ryžiais. Taigi, rinktis yra iš ko.

Dažnai (bet ne visuomet) prie kiaušinių garstyčių padaže duodama ir pakepintos šoninės. Aš plonas šoninės juosteles lengvai paskrudinu keptuvėje, o tada maždaug dešimčiai minučių dedu į iš anksto įkaitintą, bet nelabai karštą (apie 100°C) orkaitę - taip esu tikra, kad jos neatšals, kol išvirsiu kiaušinius ir pagaminsiu padažą. Be to, pastovėjusios orkaitėje, šoninės juostelės įgyja dar daugiau traškumo. Tai, be abejo, tik vienas iš daugelio būdų šoninei paruošti. Danai ją pjausto juostelėmis, kubeliais, šiaudeliais ir kitokiais būdais, kepa keptuvėje, orkaitėje ir net ant grotelių. Žodžiu, jeigu nuspręsite naudoti šoninę, ją supjaustykite ir pakepinkite taip, kaip jums atrodo geriausia.

Nuotrauka Kristinos

Jeigu šoninę kepsite keptuvėje, likusiuose riebaluose galima apkepinti miltus padažui sutirštinti. Kitu atveju padažui geriau naudoti sviestą. Aliejus, mano galva, čia tiks tik iš bėdos, nes padažo pagrindą sudaro pienas ir/ar grietinėlė. Sutikite, pienas ir sviestas dera daug geriau negu pienas ir aliejus, ar ne? Beje, kai kurios Danijos šeimininkės, gamindamos garstyčių padažą, miltų išvis nekepina. Jos padažą tirština pačioje pabaigoje ir tam reikalui naudoja meljævning, t.y. šaltą vandenį, į kurį įplakta keli šaukštai kvietinių miltų. Skystas vandens ir miltų plakinys garantuoja, kad padaže nebus gumuliukų. Tačiau pasirinkus tokį tirštinimo būdą reikia turėti galvoje, kad padažą teks ilgokai (kai kada - net iki pusvalandžio) pavirti, kol vanduo nugaruos. Be to, visą tą laiką jis turėtų būti maišomas, kad neprisviltų. Mano pasirinkimas - pirmiausia riebaluose pakepinti miltus, o tuomet į juos po truputį įplakti pieną/grietinėlę. Taip padažas pagaminamas per kelias minutes, be to, nereikia jaudinti, kad jis prisvils. Greituoju būdu gaminti garstyčių padažą mokė ir Charlotte, kuomet Kopenhagoje gamino menkę su garstyčių padažu, todėl asmeniškai man atrodo, jog šis metodas ne tiktai patogesnis, o ir autentiškesnis :)

Svarbiausias ir nieku nepakeičiamas padažo pagardas - tai garstyčios, kartais stiprios ir aštrios, kartais švelnios ir saldžios, o dažniausia abiejų rūšių iš karto. Į padažą gali būti dedama ir kitokių priedų - susmulkinto svogūno, lauro lapų, netgi gvazdikėlių. Vis dėlto pastarieji priedai nėra nei būtini, nei esminiai. Druska ir grūsti juodieji pipirai šiuo atveju - kur kas tinkamesnis baigiamasis akcentas.

Garstyčių padažo šiam patiekalui reikia gana daug - kelių lašelių, kaip įprasta komponuojant aukštosios virtuvės patiekalus, čia tikrai neužteks. Kartais padažo danų šeimininkės priverda tiek, kad į jį galima be problemų panardinti iš anksto išvirtus ir nuluptus kiaušinius. Padaže kiaušiniai trumpai paverdami, t.y. pašildomi, o kai kada tokiu pavidalu, netgi neprapjauti, ir tiekiami. Pastarasis patiekimo būdas atsirado ne dėl šeimininkių "tinginystės" ir tikrai ne todėl, kad Danijos žmonės nesirūpintų stalo estetika. Tiesiog šiam patiekalui kiaušiniai turėtų būti išvirti taip, kad liktų apyskysčiai, arba, kaip sako danai "nei skysti, ne kieti". Akivaizdu, kuomet kiaušiniai pusiau skysti, valgyti juos neperpjautus tiesiog patogiau. Mano vaikas skystai virtų kiaušinių nelabai pripažįsta, todėl aš juos viriau tiek, kad tryniai būtų beveik visai sutraukti. Taip išvirtus kiaušinius galima ir perpjauti - tai irgi labai tradiciškas šio patiekalo pavidalas. Beje, perpjautus, ne visai kietai išvirtus kiaušinius danai vadina "besišypsančiais". O šypsenų, sutikite, šiais permainingais ir nelengvais laikais mums visiems labai reikia, net jeigu jos tokios neįprastos.

Nuotrauka Kristinos

Skidne æg - kiaušiniai garstyčių padaže ("purvini" kiaušiniai)

Ingredientai: (4 porcijoms)

8 kiaušiniai

Garsyčuų padažui:

2-3 v.š. sviesto arba kitokių riebalų*

2 v.š. kvietinių miltų

~ 400-500 ml pieno arba grietinėlės (arba pieno ir grietinėlės mišinio)

Mėgstamų garstyčių, galima kelių rūšių (pagal skonį)**

Druskos ir juodų grūstų pipirų (pagal skonį)

Patiekiant:

Pipirnių želmenų (galima keisti kitokiais žalumymais - petražolėmis, laiškiniais česnakais, builiais ir t.t.)

Skrudintos šoninės

Ruginės (tiks ir kitokia) duonos (arba virtų bulvių, arba ryžių)

1. Kiaušinius išvirkite taip, kad jie būtų dar ne visiškai kieti. Skirtingi receptai rekomenduoja juos virti 5-8 min. nuo vandens užvirimo momento. Trumpiau virti kiaušiniai bus skystesniais tryniais, virti ilgiau - beveik sutrauktais, rinkitės pagal savo skonį. Išvirtus kiaušinius pravėsinkite, perliedami šaltu vandeniu, nulupkite ir atidėkite, kol prireiks.
2. Kol verda kiaušiniai, pagaminkite padažą. Keptuvėje arba nedideliame prikaistuvyje įkaitinkite sviestą arba kitokus riebalus (pavyzdžiui, taukus, kurie liko, paskrudinus šoninę). Sudėkite miltus ir maždaug minutę juos pakepinkite, kol nebus matyti sausų miltų gumuliukų. Sumažinkite ugnį. Po truputį, nuolat maišydami, supilkite pieną ir/ar grietinėlę - skysčio reikėtų tiek, kad padažas būtų norimo tirštumo. Pagaminę padažo pagrindą, jį pagal skonį pagardinkite garstyčiomis ir pipirais, jeigu reikia, pasūdykite. Paragaukite, jeigu reikia, prieskonių kiekį pakoreguokite. Kai padažas bus norimo skonio ir konsistencijos, nukaiskite.
3. Jeigu norite, išvirtus kiaušinius sudėkite į padažą, pašildykite ir tiekite, kiaušinių nepjaustę. Kitas būdas - padažą supilti į serviravimo indą, tada kiaušinius perpjauti perpus ir sudėti į padažą jų puseles.
4. Prieš nešdami į stalą, apibarstykite pipirnių želemenis arba kitokiomis prieskoninėmis žolelėmis. Kiaušinius garstyčių padaže tiekite kaip šiltą pietų valgį. Prie jų pasiūlykite skrudintos šoninės, duonos, virtų bulvių arba ryžių.

* Kai kurie recepto variantai siūlo padažą gaminti atvirkštiniu būdu, t.y. iš pradžių į prikaistuvį supilti pieną ir/ar grietinėlę, įdėti garstyčių ir šį mišinį užvirinti. Miltai, savo ruožtu, sumaišomi su vandeniu o tuomet, nuolat maišant, miltų-vandens plakinys supilamas į puodą. Verdama, kol didžioji vandens dalis nugaruos, o padažas sutirštės. Taip gaminamas padažas linkęs svilti, todėl jį reikėtų nuolat maišyti; kadangi padažas verdamas gana ilgai, į jį galima įdėti papildomų prieskonių (smulkinto svogūno, lauro laų, gvazdikėlių ir pan.). Kai padažas bus norimo tirštumo, paragaukite, jeigu reikia, įdėkite papildomai garstyčių, pipirų ar druskos ir nukaiskite.

** Skirtingi receptai rekomenduoja naudoti vis skirtingas garstyčias; garstyčių kiekiai taip pat įvairuoja. Aš naudojau dviejų rūšių garstyčias: maždaug desertinį šaukštą grūdėtų Dižono ir tiek pat saldžių vokiškų.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausi recepto šaltiniai čia, čia, čia ir čia:

Kirsten Hüttemeier, Mad fra A til Ø, Denmark: Fremad, 1970, p. 226.

Ananasų ir grietinėlės desertas

Savo meilę ananasams šiame tinklaraštyje esu apdainavusi jau ne kartą. Gerai sunokę, šie vaisiai man gardūs patys vieni arba, pavyzdžiui, apšlakstyti medumi. Tinkami kompanionai jie ir nesaldiems produktam: Havajų pica arba salotos su vištiena ir kario padažu puikūs to įrodymai. Tačiau šiandien vis dėlto papasakosiu jums apie desertą - senamadišką, pagaminamą kone akimirksniu ir susidedantį vos iš poros pagrindinių ingredientų. Tikiuosi, ananasų gerbėjams šis saldėsis patiks, kaip kad patinka man ir mano šeimai.

Nuotrauka Kristinos

Ananasų deserto receptą aptikau taipogi čia jau ne kartą linksniuotoje vintažinėje knygelėje Pienas ir pieniškas maistas (1966). Originalus receptas atrodo taip:

Grietinėlės kremas su ananasais

250 g šviežių arba 4 riekutės konservuotų ananasų, ½ l grietinėlės, 150 g cukraus.

Ananasus smulkiai supjaustyti. Išplaktą grietinėlę sumaišyti su cukrumi ir ananasais. Atšaldžius paduoti stikliniuose indeliuose.

Na taip, tai ne kas kita, kaip plakta grietinėlė, pagardinta ananasais. Be to, vaisius siūloma naudoti pakankamai šykščiai. O kaip gi kitaip? 1966 m. kai buvo išleista Juozo Bernatonio ir Konstancijos Brundzienės knygelė, dauguma žmonių ananasą buvo matę tik paveikslėliuose ir nepuoselėjo daug vilčių, kad kada nors pamatys tikrame gyvenime. Gal tik solidžių restoranų šefams arba, pavyzdžiui, jūreivių šeimoms pavykdavo gauti tokio deficito. Žinoma, kad plakta grietinėlė, pagardinta retu egzotišku vaisiumi skambėjo kaip kažkas tokio. Tikėtis, jog ananasų deserte bus daugiau negu kitų ingredientų, anuomet būtų buvę tiesiog naivu.

Mūsų laikais viskas kitaip. Įsigyti ananasų, ypač konservuotų, jokių problemų nekyla. Pagal originalų receptą pagamintas desertas ananasų skonio turi ne per daugiausia, be to, yra pakankamai riebus - gaminau, žinau :) Vis dėlto deserto idėja man patiko, tad šio recepto nesinorėjo nurašyti kaip atgyvenusio. Galų gale atradau, jog apvertus produktų proporcijas, t.y. imant dvigubai daugiau ananasų ir dvigubai mažiau grietinėlės, rezultatas būna puikus. Tiesa, grietinėlės kremas išeina ne tiktai lengvesnis, bet ir kiek skystesnis negu gaminant pagal originalų receptą. Vis dėlto jis neištęžta, nepavandenija ir be didesnių nuostolių išvaizdai kurį laiką gali būti saugomas šaldytuve. Tačiau labiausia džiugina, jog taip paruoštame deserte dominuoja ne plaktos grietinėlės, o maloniai saldžiarūgštis ananasų skonis.

Paskutinis dalykas, į kurį norėčiau atkreipti dėmesį - grietinėlės saldinimas. Naudojant konservuotus ananasus, grietinėlę saldinti greičiausiai prireiks minimaliai, tad jokiu būdu neberkite viso cukraus iš karto. Beje, šiuo atveju geriau naudoti cukraus pudrą, nes paprasto cukraus kruopelės tirpsta lėčiau ir gali girgždėti tarp dantų (arba, jei ilgiau paplaksite grietinėlę, galite ją perplakti ir gauti saldų, ananasų skonio sviestą). Švieži ananasai taipogi būna įvairaus saldumo, tad cukraus kiekį irgi geriau nustatyti kaskart iš naujo, ragaujant gaminamą desertą. Aš pati šio kremo su šviežiais ananasais gaminusi nesu, mat, kiek esu susidūrusi, tai pakankmaia kaprizingi vaisiai, kurie, susimaišę su kai kuriais produktais, gali apkarsti, trukdo sustingti žele ir t.t. Kitaip sakant, desertų gamyboje naudoti konservuotus ananasus, mano nuomone, yra saugesnis variantas. Jeigu vis dėlto nuspręsite eksperimentuoti su šviežiais ananasais, leiskite žinoti, kaip sekėsi. Aš tuo tarpu pasidalinsiu šiek tiek perkurtu ananasų kremo receptu, kuris, tikiuosi, pažadins jumyse norą pasisukioti virtuvėje :)

Nuotrauka Kristinos

Ananasų ir grietinėlės desertas

Ingredientai: (4 porcijoms)

~ 500 ml skardinė konsevuotų ananasų*

250 ml plakamos grietinėlės (gerai atšaldytos)

2-4 v.š. cukraus pudros

Nebūtinai: pabarstukų ar pan. (desertui papuošti; aš naudojau kapotas pistacijas ir cukruotas apelsino žieveles)

1. Ananasus išverskite į sietą (geriau plastmasinį, nes su metalu gali reaguoti ananasų sultys) ir palikite, kad nulašėtų. Lengvai paspauskite šaukštu ir įsitikinkite, jog jie pakankamai sausi.
2. Ananasus pagal skonį susmulkinkite. Aš maždaug pusę ananasų atskirame indelyje sutrinu į tyrę elektriniu smulkintuvu, o kitą pusę supjaustau nedideliais gabaliukais.
3. Išplakite grietinėlę, įmaišykite į ją paruoštus ananasus ir pagal skonį pasaldinkite. Aš darau taip: į plaktą grietinėlę sudedu trintus ananasus (jeigu iš jų spėjo išsiskirti daug skysčio, jį nusemiu), plaku dar kelias sekundes, tada paragauju. Jeigu reikia, pasaldinu pagal skonį, paplaku dar kelias sekundes ir vėl paragauju. Jegu saldumo pakanka, mentele įmaišau pjaustytų ananasų gabaliukus, kurie desertui suteikia papildomos tekstūros.
4. Pagamintą kremą dėkite į serviravimo indelius, pagal skonį papuoškite ir tiekite.
5. Jeigu reikia, paruoštą desertą 1-2 val. galima laikyti šaldytuve, tada išmaišyti, sudėti į indelius ir, prieš nešant į stalą, papuošti.

* Aš paprastai perku skardinę, ant kurios pažymėtas produkto svoris su skysčiu 565 g, be skysčio - 340 g. Desertui leidžiama naudoti ir šviežius ananasus, bet aš šio varianto išbandžiusi nesu. Daugiau apie šviežio ananaso naudojimą žr. pastabose virš recepto.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis:

Juozas Bernatonis, Konstancija Brundzienė, Pienas ir pieniškas maistas, Vilnius: Mintis, 1966, p. 127.