Už knygas, kurios, mano
nuomone, to vertos, galiu be didelių sąžinės priekaištų mokėti kad ir
triženkles sumas (tiesa, dažniausia tai būna iš svetur parsisiunčiama profesinė
literatūra), o va už kelias dešimtis litų pirkti romanus man tikrai gaila,
išskyrus nebent kelis pačius mėgstamiausius klasikus, kurių knygos jau atlaikė
dešimtmečių ir šimtmečių išbandymus, ir, matyt, atlaikys antra tiek. Štai kodėl
labai intensyviai naudojuosi bibliotekomis, o įspūdingus antkainius
užraitantiems knygynams ir ne ką kuklesniems knygų platintojams iš manęs nauda
menka. Jeigu jau perku lietuviškas knygas, stengiuosi jas pirkti tiesiai iš leidyklų
arba iš "antrų rankų", nes, mano manymu, visų tų Pegasų politika leidėjų atžvilgiu ne ką geresnė negu didžiųjų
prekybos centrų - gamintojų atžvilgiu. Jeigu iš leidyklos iškeliaujanti knyga
dar būtų įperkama daugumai skaitytojų, tai platintojai ir knygynai pasistengia,
jog knyga taptų prabangos preke.
Vienas iš pavyzdžių, kaip
atrodo padorumo ribas peržiangiantis mūsų verslininkų apetitas - Joan Plaza
romanas Andželinos paklodės (2013).
Su visa pagarba jos autoriui, turiu pasakyti, kad išpūsta šios knygelės kaina visais
požiūriais neadekvati jos vertei. Todėl nusprendžiau palaukti, kol bus įmanoma Andželinos paklodes rasti bibliotekose
ir tuomet ramiai perskaityti. Laukti teko iki rudens, t.y. kone metus, bet
skaitant grožinę literatūrą, skubėti kaip ir nėra kur.
Pirmiausia pasakysiu, kad
Joan Plazai, kaip turbūt ir daugelis lietuvių, jaučiu nuoširdžią simpatiją - ir
kaip treneriui, ir kaip inteligentiškam, taktiškam, išmintingam žmogui. Turbūt
nedaug kas, būdamas jo vietoje, taip oriai išeitų iš situacijos, į kurią
pateko, atvykęs dirbti į Kauną. Viliuosi, kad kada nors šis žmogus vėl galės
prisidėti prie Žalgirio komandos. O
koks Joan Plaza atsiskleidžia knygoje? Sakyčiau
- racionalaus proto, empatiškas, pastabus. Knyga sukonstruota gana moderniai: pagrindinės
romano herojės Andželinos kasdieninis gyvenimas sumaniai perpinamas su
svarbiausiais jos praeities įvykiais ir apsisprendimais. Skaityti nepabodo,
nors prie to turbūt prisidėjo ir nedidelė kūrinio apimtis, mat į galą romanas
pasidarė nuspėjamas. Joan Plazos pasirinkta tema - išdrįsti gyventi savo galva,
nepaisant aplinkinių spaudimo, neatidėlioti svarbiausių sprendimų neapibrėžtai
ateičiai, prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą - neabejotinai aktuali. Kur kas
blogiau, mano nuomone, kad rašydamas romaną, autorius prisiima trenerio
vaidmenį, t.y. knygos epiloge tiesiai šviesiai pasako: elkitės taip, nesielkite
šitaip. O tai jau panašu į kokį nors XIX a. moralistą, o ne į XXI a.
literatūros kūrėją. Būtent to Andželinos
paklodėse man labiausia ir pritrūko: aliuzijų, užuominų, erdvės skaitytojo
vaizduotei. Beje, tą patį galėčiau pasakyti ir apie erotines scenas: autorius
taip detaliai aprašo herojų jausmus, fantazijas ir aistras, kad meilės temoje
nepalieka nė trupučio paslapties. Žinoma, galima rašyti ir taip, bet man
asmeniškai įdomesnės knygos su šiek tiek "užtamsinimų" ir galimybe
keleriopai interpretuoti vienus ar kitus dalykus. Verdiktas? Nesigailiu
perskaičiusi šią knygą pirmiausia todėl, kad buvo smalsu pamatyti, kaip atrodo
kalėjimo prižiūrėtojo-trenerio-rašytojo tekstas, bet džiaugiuosi, kad pasiėmiau
ją iš bibliotekos.
Na, o kalbant apie maistą,
tai Joan Plaza, kaip turbūt ir dera Pietų Europos gyventojui, jam skiria išties
nemažai dėmesio. Ir aprašo jis ne tik kasdienę katalonų virtuvę, o ir šventinę
prancūzišką vakarienę ar užkandžius Naujajame Orleane. Tačiau man labiausia
įsiminė momentas, kuomet autorius svarsto apie nelengvą, bet retai kada
įvertinamą namų šeimininkių darbą:
Nuskubėjau į virtuvę ruošti vakarienės. Atsidūrusi virtuvinės įrangos
apsuptyje ūmai suvokiau, kad nežinau, ko imtis. Tokiomis akimirkomis imdavau
galvoti, koks neįvertintas yra namų šeimininkių darbas. Kad paruoščiau
vakarienę, privalėjau: žinoti, ką kiekvienas mėgsta ir ko ne, sekti, kad per
savaitę nepasikartotų tas pats patiekalas, būti nupirkusi visų reikalingų
produktų iš anksto šeštadienį, pasistengti, kad patiekalas nesutaptų su tądien
valgytu mokykloje ar fabrike, turėti laiko vakarienei ruošti ir šiukštu
nepraleisti kitokių smulkmenų, apie kurias veikiausiai nė nenutuokia tas, kuris
kasdien negamina valgyti. Galvosūkį išsprendžiau iškepdama bulvių tortiliją su
duona, pomidorų padažu ir kelių rūšių dešromis. Vakarienei didybės suteikė
orkaitėje kepti obuoliai desertui. Tokius patiekalus mėgsta visi vaikai, galiu
lažintis.
Joan Plaza, Andželinos
paklodės, iš ispanų kalbos vertė Ieva Baranauskaitė, Kaunas: Obuolys, 2013, p. 67-68.
Gerai būtų, jeigu visi vyrai būtų tokie jautrūs, pagarbūs ir supratingi, ar ne? Na o aš šįkart tortilijos
nekepiau. Gaminau katalonietišką pupelių ir kiaulės kojų troškinį (katal. peus
de porc amb mongetes, isp. pies/manos
de cerdo con judias ir pan.) - na taip,
katalonai valgo ne vien paella, ypač tie, kurie gyvena ne ant jūros kranto, o
kalnuotose vietovėse. Suprantu, kad pupelės su kiaulių kojomis skamba ne itin
daug žadančiai, bet patiekalas išties vertas dėmesio; bent jau aš gaminau jį ne
vieną kartą ir visuomet su nemažu pasisekimu (aišku, jeigu jums pasidaro bloga
vien išgirdus pavadinimą, toliau skaityti neverta). Troškinys ekonomiškas,
sotus, gardus ir labai žiemiškas. Pagaminti jį nesudėtinga, bet reikia tam
skirti pakankamai daug laiko: jeigu kojos bus prastai išvirusios, visas
patiekalas nueis šuniui ant uodegos. Taigi, ruošiant šį valgį, geriausias
pagalbininkas, sutaupantis daugybę laiko ir nervų, yra greitpuodis.
Šis patiekalas neturi labai
griežtos receptūros - be kiaulės kojų ir pupelių, į jį gali būti dedama įvairių
priedų: ropių, morkų, miško grybų ir t.t. Tik svogūnai, česnakai ir pomidorai
naudojami visuomet; receptuose ispanų kalba paprastai minima ir
saldi džiovinta paprika. Žodžiu, galima improvizuoti, tik atsiminkite,
kad 90% sėkmės čia nulems ne priedai, o labai gerai išvirusios kojos ir tiršto
sultinio prisigėrusios minkštutėlės pupelės. Baigiant troškinti, patiekalas kai kada apibarstomas džiūvėsėliais ir užkepamas, kad turėtų auksinę plutelę, bet šis žingsnis neprivalomas.
Nuotrauka Kristinos
Pupelių ir kiaulės kojų troškinys
1-4 žingsnius galima
atlikti iš vakaro, todėl kitą dieną (pavyzdžiui, laukiant svečių) troškiniui
pagaminti užteks maždaug 1 valandos.
Ingredientai: (4 porcijoms)
500 g baltųjų pupelių
4 kiaulės kojos (geriau
užpakalinės, jos mėsingesnės)
4 skiltelės česnako
2-4 v.š. alyvuogių aliejaus
2 nemaži svogūnai
2 morkos
4 pomidorai (ne sezono metu:
nedidelė skardinė pomidorų savo sultyse, be odelės ir be priedų)
~ 200 ml balto vyno
Prieskoninių žolelių (lauro
lapų, čiobrelių, raudonėlių, petražolių)
Nebūtinai: 1 a.š. saldžiosios raudonosios paprikos
Druskos ir grūstų juodųjų
pipirų (pagal skonį)
- Pupeles prieš keletą valandų (geriausia iš vakaro) perplaukite ir, užpylę šaltu vandeniu, palikite išbrinkti.
- Kiaulės kojas kruopščiai nuplaukite, dėkite į puodą (geriausia naudoti greitpuodį), užpilkite vandeniu, kad visiškai apsemtų, lengvai pasūdykite, įdėkite lauro lapą, kelis pipirų grūdelius ir kelias prieskoninių žolelių šakeles. Ant mažos ugnies virkite, kol kojos suminkštės tiek, kad iš jų galėtumėte lengvai išimti kaulus. Greitpuodyje aš verdu apie 1-1,5 val. nuo užvirimo momento, paprastame puode tas greičiausia užtruktų ne mažiau negu 2-3 val. Jeigu kojas įmanoma pasmeigti šakute, vadinasi, kremzlės dar nesuminkštėjusios, o kojos išvirusios blogai - jeigu kojos gerai išvirusios, mėsa skiriasi nuo kaulų, ir jas išimti įmanoma tik šaukštu/kiaurasamčiu. Būtinai išsaugokite likusį sultinį.
- Iš virtų kiaulės kojų atsargiai išimkite kaulus. Mėsą pabarstykite grūstais pipirais, trintu česnaku ir, jeigu reikia, papildomai pasūdykite. Atidėkite, kol prireiks.
- Sultinį, kuris liko nuo išvirtų kiaulės kojų, perkoškite ir supilkite į švarų puodą. Užvirinkite ir sudėkite išbrinkusias ir dar kartą švariu vandeniu perplautas pupeles (jeigu sultinys labai nugaravo, jį galima atskiesti vandeniu). Virkite, kol pupelės bus visiškai minkštos. Aš paprastai perkoštą sultinį pilu atgal į greitpuodį ir užvirinusi sudedu pupeles. Verdu jas greitpuodyje apie 20 min. - to visiškai užtenka, kad pupelės būtų minkštutėlės. Išvirtas pupeles atidėkite, kol prireiks.
- Kol verda pupelės, susmulkinkite svogūnus ir plonais šiaudeliais supjaustykite ar sutarkuokite morkas. Pakepinkite alyvuogių aliejuje, kol suminkštės. Sudėkite pomidorus ir kepinkite toliau, kol didžioji dalis skysčio nugaruos. Supilkite vyną, likusius česnakus, jeigu norite, sudėkite saldžiąją papriką, viską išmaišykite ir dar kartą užvirinkite. Nukaiskite ir atidėkite, kol prireiks.
- Pupeles (įskaitant maždaug 1 puodelį ar daugiau sultinio, kuriame jos virė) sumaišykite su kepintomis daržovėmis. Paragaukite, ar netrūksta druskos ir pipirų. Pusę pupelių ir daržovių mišinio pilkite į troškintuvą, ant viršaus išdėliokite paruoštas kiaulių kojas, tuomet užpilkite likusiomis pupelėmis. Jeigu norite, ant viršaus galite uždėti puokštelę prieskoninių žolelių. Troškintuvą uždenkite, dėkite į orkaitę, įkaitintą maždaug iki 160°C ir troškinkite apie 1 val, kol pupelių ir kiaulės kojų skoniai persimaišys.
- Prieš patiekdami, išimkite prieskoninių žolelių stiebelius. Troškinį pabarstykite smulkintomis petražolėmis. Prie jo pasiūlykite duonos ir raudono vyno ar alaus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.