Pupelių ir kiaulės kojų troškinys

Už knygas, kurios, mano nuomone, to vertos, galiu be didelių sąžinės priekaištų mokėti kad ir triženkles sumas (tiesa, dažniausia tai būna iš svetur parsisiunčiama profesinė literatūra), o va už kelias dešimtis litų pirkti romanus man tikrai gaila, išskyrus nebent kelis pačius mėgstamiausius klasikus, kurių knygos jau atlaikė dešimtmečių ir šimtmečių išbandymus, ir, matyt, atlaikys antra tiek. Štai kodėl labai intensyviai naudojuosi bibliotekomis, o įspūdingus antkainius užraitantiems knygynams ir ne ką kuklesniems knygų platintojams iš manęs nauda menka. Jeigu jau perku lietuviškas knygas, stengiuosi jas pirkti tiesiai iš leidyklų arba iš "antrų rankų", nes, mano manymu, visų tų Pegasų politika leidėjų atžvilgiu ne ką geresnė negu didžiųjų prekybos centrų - gamintojų atžvilgiu. Jeigu iš leidyklos iškeliaujanti knyga dar būtų įperkama daugumai skaitytojų, tai platintojai ir knygynai pasistengia, jog knyga taptų prabangos preke.

Vienas iš pavyzdžių, kaip atrodo padorumo ribas peržiangiantis mūsų verslininkų apetitas - Joan Plaza romanas Andželinos paklodės (2013). Su visa pagarba jos autoriui, turiu pasakyti, kad išpūsta šios knygelės kaina visais požiūriais neadekvati jos vertei. Todėl nusprendžiau palaukti, kol bus įmanoma Andželinos paklodes rasti bibliotekose ir tuomet ramiai perskaityti. Laukti teko iki rudens, t.y. kone metus, bet skaitant grožinę literatūrą, skubėti kaip ir nėra kur.

Pirmiausia pasakysiu, kad Joan Plazai, kaip turbūt ir daugelis lietuvių, jaučiu nuoširdžią simpatiją - ir kaip treneriui, ir kaip inteligentiškam, taktiškam, išmintingam žmogui. Turbūt nedaug kas, būdamas jo vietoje, taip oriai išeitų iš situacijos, į kurią pateko, atvykęs dirbti į Kauną. Viliuosi, kad kada nors šis žmogus vėl galės prisidėti prie Žalgirio komandos. O koks Joan Plaza atsiskleidžia  knygoje? Sakyčiau - racionalaus proto, empatiškas, pastabus. Knyga sukonstruota gana moderniai: pagrindinės romano herojės Andželinos kasdieninis gyvenimas sumaniai perpinamas su svarbiausiais jos praeities įvykiais ir apsisprendimais. Skaityti nepabodo, nors prie to turbūt prisidėjo ir nedidelė kūrinio apimtis, mat į galą romanas pasidarė nuspėjamas. Joan Plazos pasirinkta tema - išdrįsti gyventi savo galva, nepaisant aplinkinių spaudimo, neatidėlioti svarbiausių sprendimų neapibrėžtai ateičiai, prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą - neabejotinai aktuali. Kur kas blogiau, mano nuomone, kad rašydamas romaną, autorius prisiima trenerio vaidmenį, t.y. knygos epiloge tiesiai šviesiai pasako: elkitės taip, nesielkite šitaip. O tai jau panašu į kokį nors XIX a. moralistą, o ne į XXI a. literatūros kūrėją. Būtent to Andželinos paklodėse man labiausia ir pritrūko: aliuzijų, užuominų, erdvės skaitytojo vaizduotei. Beje, tą patį galėčiau pasakyti ir apie erotines scenas: autorius taip detaliai aprašo herojų jausmus, fantazijas ir aistras, kad meilės temoje nepalieka nė trupučio paslapties. Žinoma, galima rašyti ir taip, bet man asmeniškai įdomesnės knygos su šiek tiek "užtamsinimų" ir galimybe keleriopai interpretuoti vienus ar kitus dalykus. Verdiktas? Nesigailiu perskaičiusi šią knygą pirmiausia todėl, kad buvo smalsu pamatyti, kaip atrodo kalėjimo prižiūrėtojo-trenerio-rašytojo tekstas, bet džiaugiuosi, kad pasiėmiau ją iš bibliotekos.

Na, o kalbant apie maistą, tai Joan Plaza, kaip turbūt ir dera Pietų Europos gyventojui, jam skiria išties nemažai dėmesio. Ir aprašo jis ne tik kasdienę katalonų virtuvę, o ir šventinę prancūzišką vakarienę ar užkandžius Naujajame Orleane. Tačiau man labiausia įsiminė momentas, kuomet autorius svarsto apie nelengvą, bet retai kada įvertinamą namų šeimininkių darbą:

Nuskubėjau į virtuvę ruošti vakarienės. Atsidūrusi virtuvinės įrangos apsuptyje ūmai suvokiau, kad nežinau, ko imtis. Tokiomis akimirkomis imdavau galvoti, koks neįvertintas yra namų šeimininkių darbas. Kad paruoščiau vakarienę, privalėjau: žinoti, ką kiekvienas mėgsta ir ko ne, sekti, kad per savaitę nepasikartotų tas pats patiekalas, būti nupirkusi visų reikalingų produktų iš anksto šeštadienį, pasistengti, kad patiekalas nesutaptų su tądien valgytu mokykloje ar fabrike, turėti laiko vakarienei ruošti ir šiukštu nepraleisti kitokių smulkmenų, apie kurias veikiausiai nė nenutuokia tas, kuris kasdien negamina valgyti. Galvosūkį išsprendžiau iškepdama bulvių tortiliją su duona, pomidorų padažu ir kelių rūšių dešromis. Vakarienei didybės suteikė orkaitėje kepti obuoliai desertui. Tokius patiekalus mėgsta visi vaikai, galiu lažintis.

Joan Plaza, Andželinos paklodės, iš ispanų kalbos vertė Ieva Baranauskaitė, Kaunas: Obuolys, 2013, p. 67-68.

Gerai būtų, jeigu visi vyrai būtų tokie jautrūs, pagarbūs ir supratingi, ar ne? Na o aš šįkart tortilijos nekepiau. Gaminau katalonietišką pupelių ir kiaulės kojų troškinį (katal. peus de porc amb mongetes, isp. pies/manos de cerdo con judias ir pan.) - na taip, katalonai valgo ne vien paella, ypač tie, kurie gyvena ne ant jūros kranto, o kalnuotose vietovėse. Suprantu, kad pupelės su kiaulių kojomis skamba ne itin daug žadančiai, bet patiekalas išties vertas dėmesio; bent jau aš gaminau jį ne vieną kartą ir visuomet su nemažu pasisekimu (aišku, jeigu jums pasidaro bloga vien išgirdus pavadinimą, toliau skaityti neverta). Troškinys ekonomiškas, sotus, gardus ir labai žiemiškas. Pagaminti jį nesudėtinga, bet reikia tam skirti pakankamai daug laiko: jeigu kojos bus prastai išvirusios, visas patiekalas nueis šuniui ant uodegos. Taigi, ruošiant šį valgį, geriausias pagalbininkas, sutaupantis daugybę laiko ir nervų, yra greitpuodis.

 

Šis patiekalas neturi labai griežtos receptūros - be kiaulės kojų ir pupelių, į jį gali būti dedama įvairių priedų: ropių, morkų, miško grybų ir t.t. Tik svogūnai, česnakai ir pomidorai naudojami visuomet; receptuose ispanų kalba paprastai minima ir saldi džiovinta paprika. Žodžiu, galima improvizuoti, tik atsiminkite, kad 90% sėkmės čia nulems ne priedai, o labai gerai išvirusios kojos ir tiršto sultinio prisigėrusios minkštutėlės pupelės. Baigiant troškinti, patiekalas kai kada apibarstomas džiūvėsėliais ir užkepamas, kad turėtų auksinę plutelę, bet šis žingsnis neprivalomas.  

Nuotrauka Kristinos

Pupelių ir kiaulės kojų troškinys

1-4 žingsnius galima atlikti iš vakaro, todėl kitą dieną (pavyzdžiui, laukiant svečių) troškiniui pagaminti užteks maždaug 1 valandos.

Ingredientai: (4 porcijoms)

500 g baltųjų pupelių

4 kiaulės kojos (geriau užpakalinės, jos mėsingesnės)

4 skiltelės česnako

2-4 v.š. alyvuogių aliejaus

2 nemaži svogūnai

2 morkos

4 pomidorai (ne sezono metu: nedidelė skardinė pomidorų savo sultyse, be odelės ir be priedų)

~ 200 ml balto vyno

Prieskoninių žolelių (lauro lapų, čiobrelių, raudonėlių, petražolių)

Nebūtinai: 1 a.š. saldžiosios raudonosios paprikos

Druskos ir grūstų juodųjų pipirų (pagal skonį)

1. Pupeles prieš keletą valandų (geriausia iš vakaro) perplaukite ir, užpylę šaltu vandeniu, palikite išbrinkti.
2. Kiaulės kojas kruopščiai nuplaukite, dėkite į puodą (geriausia naudoti greitpuodį), užpilkite vandeniu, kad visiškai apsemtų, lengvai pasūdykite, įdėkite lauro lapą, kelis pipirų grūdelius ir kelias prieskoninių žolelių šakeles. Ant mažos ugnies virkite, kol kojos suminkštės tiek, kad iš jų galėtumėte lengvai išimti kaulus. Greitpuodyje aš verdu apie 1-1,5 val. nuo užvirimo momento, paprastame puode tas greičiausia užtruktų ne mažiau negu 2-3 val. Jeigu kojas įmanoma pasmeigti šakute, vadinasi, kremzlės dar nesuminkštėjusios, o kojos išvirusios blogai - jeigu kojos gerai išvirusios, mėsa skiriasi nuo kaulų, ir jas išimti įmanoma tik šaukštu/kiaurasamčiu. Būtinai išsaugokite likusį sultinį.
3. Iš virtų kiaulės kojų atsargiai išimkite kaulus. Mėsą pabarstykite grūstais pipirais, trintu česnaku ir, jeigu reikia, papildomai pasūdykite. Atidėkite, kol prireiks.
4. Sultinį, kuris liko nuo išvirtų kiaulės kojų, perkoškite ir supilkite į švarų puodą. Užvirinkite ir sudėkite išbrinkusias ir dar kartą švariu vandeniu perplautas pupeles (jeigu sultinys labai nugaravo, jį galima atskiesti vandeniu). Virkite, kol pupelės bus visiškai minkštos. Aš paprastai perkoštą sultinį pilu atgal į greitpuodį ir užvirinusi sudedu pupeles. Verdu jas greitpuodyje apie 20 min. - to visiškai užtenka, kad pupelės būtų minkštutėlės. Išvirtas pupeles atidėkite, kol prireiks.
5. Kol verda pupelės, susmulkinkite svogūnus ir plonais šiaudeliais supjaustykite ar sutarkuokite morkas. Pakepinkite alyvuogių aliejuje, kol suminkštės. Sudėkite pomidorus ir kepinkite toliau, kol didžioji dalis skysčio nugaruos. Supilkite vyną, likusius česnakus, jeigu norite, sudėkite saldžiąją papriką, viską išmaišykite ir dar kartą užvirinkite. Nukaiskite ir atidėkite, kol prireiks.
6. Pupeles (įskaitant maždaug 1 puodelį ar daugiau sultinio, kuriame jos virė) sumaišykite su kepintomis daržovėmis. Paragaukite, ar netrūksta druskos ir pipirų. Pusę pupelių ir daržovių mišinio pilkite į troškintuvą, ant viršaus išdėliokite paruoštas kiaulių kojas, tuomet užpilkite likusiomis pupelėmis. Jeigu norite, ant viršaus galite uždėti puokštelę prieskoninių žolelių. Troškintuvą uždenkite, dėkite į orkaitę, įkaitintą maždaug iki 160°C ir troškinkite apie 1 val, kol pupelių ir kiaulės kojų skoniai persimaišys.
7. Prieš patiekdami, išimkite prieskoninių žolelių stiebelius. Troškinį pabarstykite smulkintomis petražolėmis. Prie jo pasiūlykite duonos ir raudono vyno ar alaus.

Svarbiausi recepto šaltiniai čia, čia, čia ir čia.