Kijevo kotletai

Anądien, už lango krintant sniego kąsniams, pagalvojau, jog seniai beviriau ukrainietiškus barščius, kurie man asocijuojasi su tikru žiemišku maistu. Taigi, daug nelaukusi, užsiraugiau burokėlių. Tačiau jiems įrūgti reikia bent keleto dienų, o mane jau buvo apėmusi "ukrainietiška gaminimo nuotaika", kas reiškė neišvengiamus pietus šios šalies kulinariniais motyvais - čia ir dabar. Taip mūsų savaitgalio pietumis tapo seni geri Kijevo kotletai. Juos iš ilgo ukrainietiškų patiekalų sąrašo išsirinkau pirmiausia todėl, kad po ranka turėjau kelis naminius paukščius, ką tik įsigytus iš tetos ūkio. Be to, laimingai sutapusius norus ir galimybes palaikiau ženklu, jog pats laikas Kijevo kotletus ne tik pagaminti, o ir aprašyti :)

Laikantis eiliškumo principo, pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į diskusijas, kiek šis patiekalas išvis ukrainietiškas, mat jo kilmė labai jau neaiški. Kulinarijos istorikai daugmaž sutaria tik dėl vieno: Kijevo kotletų kelias ant mūsų stalų prasidėjo XIX a. Rusijos imperijoje, nusižiūrėjus į anuomet aukštuomenės sluoksniuose tokią madingą prancūzų virtuvę. Įvairiuose šaltiniuose galima rasti užuominų, jog už šį patiekalą turėtume būti dėkingi konkretiems, savo laiku garsiems prancūzų šefams, tokiems kaip Nicolas Appert (1749-1841) arba Urbain Dubois (1818-1901). Vis dėlto stipriausius argumentus pateikia tyrinėtojai, kurie Kijevo kotletus sieja su Marie Antoine Carême (1784-1833) vardu. Pastarasis ne tiktai 1819 m. keletą mėnesių dirbo imperatoriaus Aleksandro I Žiemos rūmų virtuvėje Sankt Peterburge, o ir paliko užrašus, kuriuose figūruoja Les filets de volaille à la meréchale, t.y. įdaryti paukštienos kotletai, pagaminti laukinių paukščių mėsos ir, kai kurių tyrinėtojų nuomone, žinomi Prancūzijoje dar nuo Liudviko XIV laikų. Jie neabejotinai giminingi kotletams iš naminių paukščių mėsos, Rusijos imperijoje išgarsėjusių kaip côtelettes de volaille - jų autorystę irgi linkstama priskirti Marie Antoine Carême talentui. Panašu, jog būtent côtelettes de volaille tapo kitų, dar iki revoliucijos sukurtų paukštienos kotletų, pagardintų sviestu, pirmtakais: čia galima paminėti, pavyzdžiui, (novo)michailovsko kotletus (rus. (ново)михайловские котлеты) arba šnicelius "kaip ministerijoje" (rus. шницель по-министерски). Į šį "išvestinių patiekalų" sąrašą patenka ir Kijevo kotletai: pirmasis žinomas jų receptas buvo išspausdintas 1913-1914 m. Maskvos leidinyje Журнал для домохозяек (liet. Žurnalas namų šeimininkėms); jam buvo suteiktas 148 numeris ir vadinosi jis Котлеты кiевскiя изъ куръ или телятины (liet. Kijevo kotletai iš vištienos arba veršienos).

Nuotrauka Kristinos

Jeigu jau taip, tai kodėl kotletai siejami su Kijevu, o ukrainiečiai į šį patiekalą laiko savu? Pasirodo, todėl, jog žodine tradicija šiuo atveju jie pasitiki labiau negu spausdintu tekstu. Nesiginčydami, jog paukštienos kotletų ištakos prancūziškai-rusiškos, ukrainiečiai atkreipia dėmesį, jog prabangiame Kijevo viešbutyje Kontinental (ukr. Континенталь), kuriame XX a. pradžioje apsistodavo garsūs ir turtingi žmonės iš visos Europos, ir kuriame įsikūrė paskutiniojo nepriklausomos Ukrainos vadovo - etmono Pavelo Skoropadskio štabas, Kijevo kotletai, pavadinti côtelettes de volaille à la Kiev (ukr. котлета де-воляй по-кiевськи) kaip firminis patiekalas buvo pateikiami jau 1910-1920 m. Tarp kitko, net į XX a. pabaigą kai kurie ilgaamžiai, jaunystėje buvę Kontinental svečiais, prisispyrę tvirtino, jog tai tiesa, ir dūsavo, prisiminę anuometinę ištaigingą virtuvę, o kai kurie netgi minėjo Kijevo kotletus esą sugalvojusio virėjo pavardę - Roskolupa ar Roskolupa (ukr. Раскалупа, Росколупа). Kitaip sakant, ukrainietiška istorijos versija leidžia suprasti, jog Kijevo kotletai kaip savitas côtelettes de volaille variantas atsirado būtent Ukrainos sostinėje, be to, anksčiau, negu Maskvos žurnale buvo paskelbtas jų receptas. Dar daugiau: išspausdintojo recepto ukrainiečiai nelaiko "tikru", nes kotletus ten siūloma gaminti iš maltos mėsos, į kurią įmaišyta sviesto gabaliukų, t.y. panašiai, kaip Požarskio kotletus (rus. пожарские котлеты; anksčiau pavadinimas dar buvo užrašomas prancūziška maniera: côtelettes de volaille volaille à la Pojarski arba côtelettes à la Pojarski). Na, o autentiški ukrainietiški котлета де-воляй по-кiевськи (vėlesniais laikais prancūziška pavadinimo dalis nunyko ir liko tik котлета по-кiевськи) ir anksčiau, ir dabar gaminami iš nemaltos vištos krūtinėlės ir turi kyšantį kauliuką.

Gal rusiškoji ir ukrainietiškoji Kijevo kotletų versijos būtų laimingai išsiskyrusios ir kiekviena nuėjusi savo kryptimi, jei ne komplikuota XX a. Europos istorija. Revoliuciją, pasaulinius karus bei ne ką šviesesnį pokarį tikrai sunku pavadinti palankiausiu metu vystytis kulinarijos menui, na, o prisiminus 1932-1933 m holodomorą Ukrainoje, kalbėti apie anuometinę kotletų raidą būtų ir suvis ciniška. Tiesa, receptas pamirštas nebuvo ir naują savo gyvavimo etapą pradėjo JAV, kur, bėgdami nuo karo ir sovietų teroro, persikraustė nemenkas būrys tiek rusų, tiek ukrainiečių pabėgėlių. Kai kurie iš jų buvo pasiturintys žmonės, Vakaruose atidarę savo restoranus. Neįprastas meniu patraukė tiek valgytojų, tiek apžvalgininkų dėmesį: pirmą kartą Chiken Kiev JAV spaudoje buvo paminėtas 1937 m., pristatant Čikagos restoraną Yar (rus. Яр), kurį esą atidarė buvęs rusų pukininkas Vladimiras Jaščenko (rus. Владимир Ященко). Vėliau Amerikos spaudoje apie šį patiekalą rašyta ne kartą (jei norite rasti konkrečias nuorodas, žr. čia). O štai 1946 m. New York Times pasirodė straipsnis apie Casino Russe restoraną; jame dirbęs ukrainiečių kilmės šefas Gavrilas Sidorenko (ukr. Гавриiл Сидоренко, angliškai pavardė rašoma kaip Gabriel Sidorenko) pateikė detalų Kijevo kotletų receptą, įskaitant vaizdinę medžiagą. Kijevo kotletai Naujajame pasaulyje netruko išpopuliarėti, ir šiais laikais nemažai amerikiečių linkę manyti, jog tai vietinis jų šalies patiekalas. Tai, žinoma, nėra tiesa, nes Kijevo kotletų istorija, kaip matome, prasidėjo kur kas anksčiau. Tačiau tiesa ir tai, kad kaip tik iš JAV Kijevo kotletai pasklido po kitų šalių virtuves. Antai britams patiekalas taip patiko, jog Marks & Spencer 1975 m. netgi pradėjo pardavinėti Kijevo kotletų pusgaminius.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, jog net ankstyvuoju sovietmečiu Kijevo kotletai nenugrimzdo į užmarštį ir savo gimtinėje. Deja, dėl sunkių materialinių sąlygų pasitraukė iš pirmojo plano ir tapo neprieinami eiliniams žmonėms, nors pasiūlymų juos įtraukti į visuomeninį maitinimą buvo mažiausia nuo 1937 m. Tačiau skurdi realybė diktavo savo taisykles: paukštienos kotletai ilgą laiką patekdavo tik ant nomenklatūros elito stalų, beje, neretai tuo pačiu prancūzišku côtelettes de volaille pavadinimu - bent jau iki 1945 m., kai Josifas Stalinas paskelbė karą kosmopolitizmui ir Vakarų pataikūnams. Kalbos reforma buvo įgyvendinta akimirksniu - apie tai plačiau pasakojau įraše apie šnicelius "kaip ministerijoje".

2018 m. Kijevo gidė Julija Bеvzenko (ukr. Юлiя Бавзенко) pradėjo įgyvendinti savo ilgai brandintą projektą Шукай! (liet. Ieškok!) ir, padedama vietos menininkų, ėmė puošti miesto erdves miniatiūrinėmis skulptūromis-miesto simboliais, tarp kurių yra iš šis paminklas Kijevo kotletui. Įsikūrusi ant vieno Kijevo restorano palangės, kone delnu uždengiama bronzinė kompozicija sukurta skulptoriaus Sergejaus Galenko (ukr. Сергiй Галенко), netruko tapti turistų traukos objektu. Foto iš čia.

Tikrasis Kijevo kotletų sugrįžimas ant tarybinių piliečių stalų įvyko tik apie XX a. vidurį. Viljamas Pochliobkinas ir jo pasekėjai tvirtina, jog tam postūmį davė 1947 m. Paryžiuje pasirašytos Sovietų Sąjungos taikos sutartys su Vokietija bei jos sąjungininkėmis - esą po sunkių derybų sugrįžę diplomatai buvo priimti Ukrainos Užsienio reikalų ministerijoje ir pavaišinti Kijevo kotletais, kurie visiems labai patiko. Vėliau juos nuspręsta įtraukti į viešbučių Inturist (rus. Интурист) tinklo valgiaraščius, įžvalgiai numačius, jog patiekalas sulauks visuotinio pripažinimo. Kiti Kijevo kotletų sugrįžimą sieja su monumentalaus leidinio Кулинария (Kulinarija 1955) pasirodymu, mat kaip tik šioje knygoje vėl atkreiptas dėmesys į kadaise taip vertintą, o vėliau primirštą patiekalą - čia vertėtų atkreipti dėmesį ne tik į receptūrą, o ir į vaizdingą šio patiekalo iliustraciją. O štai Vincentas Sakas kažkodėl Kijevo kotletų atgimimą sieja ir su visai vėlyvais laikais, tiksliau, 1965 m. Visasąjungine žemės ūkio paroda Maskvoje, kurios metu esą ukrainietis šefas Anastasijus Gavrilenka pirmą kartą pagamino šiuolaikinius Kijevo kotletus; pastarąja teorija patikėti sudėtinga, nes rašytiniai šaltiniai (kad ir ta pati 1955 m. Kulinarija, vėliau ne kartą perleista) byloja, jog šis patiekalas jau buvo gerai žinomas ir anksčiau. Kaip ten bebūtų, vėlyvuoju sovietmečiu Kijevo kotletai jau karaliavo Sovietų Sąjungos restoranuose, ir ne tiktai Rusijoje bei Ukrainoje. Štai mes galvojame, jog jie truputėlį net ir mūsų patiekalas - juk kas, jeigu ne lietuviška klasika yra legendiniai "Neringos" restorano Kijevo kotletai? :)

Baigdami šią trumpą istorinę apžvalgą, sugrįžkime prie svarbiausio klausimo: tai kiek gi ukrainietiški yra Kijevo kotletai? Vienareikšmiško atsakymo čia nėra, viskas priklauso nuo to, kokio požiūrio laikysitės. Man asmeniškai patinka manyti, kad patiekalas labiau ukrainietiškas, negu rusiškas - ir todėl, kad viešbučio Kontinental istorija skamba įtaigiai, ir todėl, kad Ukrainoje šis patiekalas puoselėjamas kaip brangus kulinarinis paveldas, o ne probėgšmais paminimas kaip sovietmečio reliktas. Na, o jeigu jums mano argumentų nepakanka, labai rekomenduoju perskaityti žmogaus, virtualioje erdvėje pasivadinusio vector-field vardu, įrašus (jais, beje, naudojasi ir angliška Wikipedia) bei kulinarijos istorikų iš Maskvos Olgos Siutkinos (rus. Ольга Сюткина) ir Pavelo Siutkino (rus. Павел Сюткин) knygas ir/ar tinklaraštį: šie autoriai jau seniai tyrinėja kotletų istoriją, ir aš pati daugelį mane dominusių faktų bei paaiškinimų suradau jų darbuose. Taip, žinau, jog daugelis mūsų, prisibijodami propagandos, į Rusijoje parašytus tekstus žiūri atsargiai - ir dažnai ne be pagrindo. Visgi šiuo atveju, manyčiau, pirmenybė teikiama moksliniam objektyvumui; bent jau man nekrito į akis, kad dėstomi faktai būtų pateikti tendencingai.

Nuotrauka Kristinos

Gaminant Kijevo kotletus, vertingiausiu dalyku taps jūsų patirtis: nors patiekalo ingredientų sąrašą sudaro vos kelios eilutės, tam, kad jie virstų skanumynu, viską teks daryti kruopščiai ir be didelių improvizacijų, antraip sviestinis įdaras ištekės, o vištiena liks sausa. Vis dėlto turėti galvoje vieną kitą dalyką, susijusį su ingredientais, irgi verta.

Vištiena. Kijevo kotletai visuomet gaminami iš vištienos krūtinėlės - patarčiau rimtai nežiūrėti į internetinėje erdvėje pasitaikančius pareiškimus, jog patiekalui esą tinkančios ir šlaunelės; nors iš pastarųjų irgi galima pagaminti neprastus kotletus, bet jie, deja, nebebus Kijevo. Krūtinėlė Kijevo kotletams tradiciškai išpjaunama iš viso paukščio - taip, kad prie jos liktų prisitvirtinęs sparnelis. Sparnelis, kaip žinia, sudarytas iš 3 segmentų. Ruošiant Kijevo kotletus, pirmieji du sparnelio segmentai nupjaunami/nukerpami, paliekant tik tą, kuris tvirtinasi prie krūtinėlės. Nuo šio taipogi nupjaustoma mėsa, saugant kremzlę, kuria jis prisitvirtinęs prie filė. Šis kauliukas ir lėmė, jog gaminys vadinamas kotletu (nuo pranc. côte - šonkaulis, côtelette - šonkauliukas). Tradicija maltos mėsos gaminį be kauliuko vadinti kotletu atsirado tiktai Rusijos imperijoje, o vėliau įsitvirtino ir Sovietų Sąjungoje. Vakarų pasaulyje kotletu vis dar įprasta vadinti gaminį (nebūtinai paukštienos, o ir kiaulienos, veršienos, ėrienos), kuriam mėsa išpjaunama su kauliuku. Gaminti Kijevo kotletus be kauliuko, iš atskirai parduodamos vištienos krūtinėlės - pakankamai nauja mada, nes iki pat sovietmečio pabaigos vištieną pardavinėti dalimis nebuvo įprasta. Tiesa, esu skaičiusi įsimintiną Liutauro Čepracko interviu, kuriame jis teigė pirmuosius Kijevo kotletus pagaminęs, būdamas septynerių metų amžiaus, mat norėjęs įrodyti, jog sugeba juos susukti ne prasčiau negu "Neringos" restorano darbuotojai. "Nusipirkau vištos krūtinėlės ir per gerą pusvalandį padariau šešis "Kijevo" kotletus. Buvo skanūs, namiškiai gyrė" - prisimena jis. Mane čia labiau nustebino ne tai, kad žinomas šefas pradėjo gaminti pakankamai sudėtingus patiekalus, būdamas tokio jauno amžiaus, o tai, kad jis anuomet įsigudrino nusipirkti vištos krūtinėlių: kiek siekia mano ir mano artimųjų atmintis, apie 1980-uosius tokių dalykų prekyboje nebuvo, bent jau Kaune. Nors gal Vilniuje ir buvo, niekada negali žinoti.

Keli žodžiai apie paukštienos filė išmušimą. Nūdienos receptuose paprastai pabrėžiama, jog tą daryti reikėtų labai atsargiai, geriausia - naudojant plokščią mėsos plaktuko paviršių, mat švelnios mėsos išklotinėje galima gana greitai pramušti skylę. Šios pastabos iš tikrųjų pravers, jei naudosite fermose greituoju būdu užaugintus viščiukus. Su kaime augusiais reikalai kiek kitokie. Net jeigu Kijevo kotletams rinksitės labai jaunus paukščius, jų mėsa vis tiek bus kur kas tvirtesnė negu parduotuvinių - lygiai taip, kaip ir puliardų bei kaplūnų (kastruotų paukščių), kuriems anksčiau buvo teikiama pirmenybė, norint paruošti ypač delikačius vištienos patiekalus, įskaitant Kijevo kotletus. Laisvai augusių paukščių krūtinėlę teks išmušti atsargiai, bet iš širdies, nes tik lengvai pabaksnojus, ji nė neketins išplonėti - išskyrus nebent vidinę filė. Antraip sakant, dirbti su fermose augusių paukščių mėsa lengviau, deja, skonio ji irgi turi mažiau. Bet, kaip sakoma, jums valia rinktis, kokią paukštieną norėsite naudoti ir kuris momentas - gaminimo ar galutinio patiekalo skonio - jums svarbesnis.

Sviestas. Jeigu pasidomėtume Kijevo kotletų pirmtakais, kotletais à la meréchale, iškart kristų į akis, jog jie įdarinėjami įvairiais produktais - šparagais, triufeliais, smegenėlėmis ir t.t. Kada ir kodėl Rusijos imperijoje paukštienos kotletai pradėti gardinti sviestu, tikslaus atsakymo nėra: vienų nuomone, taip siekta išsaugoti kuo grynesnį vištienos skonį, kiti gi įsitikinę, jog sviesto įdaras buvo atrastas atsitiktinai, pritrūkus prabangesnių produktų. Aišku tik viena: Kijevo kotletai visada įdaromi sviestu, o jeigu susidursite su kitokiais įdarais (tarkime, sūrio), turėkite galvoje, jog tai nėra klasikinis patiekalas. Koks turi būti sviestas - čia jau kitas klausimas. Sakoma, jog Kijevo kotletams labiausia tinka švarus, lydytas sviestas (šiais laikais dar vadinamas ghi), turintis subtilų riešutinį skonį - naudojant tokį, esą net druska nebūtina. Vis dėlto paprastas, lengvai pasūdytas sviestas (tik jokiu būdu - ne riebalų mišinys) - irgi pakankamai tradicinis pasirinkimas. Sviestas neretai pagardinamas ir kitais nebūtinais, bet gardžiais priedais: citrinos sulčių šlakeliu, prieskoninėmis žolelėmis (paprastai krapais, petražolėmis arba jų mišiniu), trintu česnaku, pertrintu virto kiaušinio tryniu. Ar šie pagardai praturtina, ar sugadina Kijevo kotletų skonį ir įvaizdį, diskusijų klausimas. Pavyzdžiui, sakoma, jog česnako naudojimas - visiškai nepriimtinas dalykas oficialių pietų metu, kai bendrauja aukščiausio rango valstybių vadovai; antra vertus, šis prieskonis itin mėgstamas tada, kai žmonės valgo šeimos rate. Akivaizdu, jog, ruošiant sviesto įdarą, reikia atsižvelgti į konkrečias aplinkybes, ir bet kokiu atveju - prieš sukant į išmuštą mėsą, jį privalu itin gerai sušaldyti.

Nuotrauka Kristinos

Paniruotė. Pagaminti Kijevo kotletai būtinai paniruojami: tam reikalui naudojama vadinamoji dviguba balta paniruotė, kuriai naudojami plakti kiaušiniai, trupiniai/ džiūvėsėliai, o kai kada - ir kvietiniai miltai. Na, apie miltus ir plaktus kiaušinius nėra ką daug kalbėti. Gal reikėtų paminėti nebent tai, kad kai kas į miltus įmaišo žiupsnelį druskos ir maltų juodų pipirų, o į plaktus kiaušinius - įpila šlakelį pieno arba grietinėlės ir/ar įdeda šaukštelį miltų. O štai dėl trupinių/ džiūvėsėlių, regis, vieningos nuomonės nėra. Šiais laikais bene dažniausia paniravimui naudojami iš anksto paruošti, sausi džiūvėsėliai, iš kurių suformuojama tvirta, kietoka plutelė. Kur kas subtilesnė plutelė būna, jeigu naudojami ką tik sumalti baltos duonos (geriau pažiedėjusios) trupiniai. Tarp kitko, ankstyvuosiuose Kijevo kotletų receptuose apie sausus džiūvėsius nė neužsimenama - tai mes, "taupydami laiką", pavertėme juos receptūros dalimi. Nenuostabu, jog dalis sąžiningų ir savo darbą išmanančių virėjų vis dar teikia pirmenybę šviežiai sumaltiems trupiniams, mat yra įsitikinę, jog tai pats patikimiausias ir tradiciškiausias būdas baltai paniruotei suformuoti. Ir, žinokite, sunku su jais ginčytis, nes šis senamadiškas metodas Kijevo kotletams akivaizdžiai išeina į naudą.

Na, o kaipgi su virimu riebaluose? - galbūt paklausite. Ar paniruotei naudojant šviežiai sumaltus trupinius, traški plutelė nesutrūks, o sviesto įdaras neištekės lauk? Atsakymas čia paprastas: jeigu viską padarėte kruopščiai, neturėtų. Tiesa, visi receptai pabrėžia, kad karštuose riebaluose kotletų nereikėtų perlaikyti - pakanka kokių 3-4 min., kad jie apskrustų, bet nepradėtų leisti sviesto ir/ar degti. Vėliau beveik visi receptai rekomenduoja apskrudintus gaminius perdėti į skardelę ir baigti kepti orkaitėje; tai ypač patogu, jei vienu kartu reikia patiekti nemažai patiekalo porcijų. Kiek laiko Kijevo kotletus reikėtų laikyti orkaitėje, rekomendacijos įvairuoja. Pavyzdžiui, 1955 m. recepte siūloma apsiriboti 1-2 min., t.y. valgį tiesiog gerai sušildyti prieš pat tiekiant į stalą. Vėlesniuose receptuose jau kalbama apie 8-10 min., o kartas ir dar ilgesnį laiką. Gali būti, jog tokie laiko skirtumai atsirado dėl to, jog, Sovietų Sąjungoje ėmus auginti mėsines vištas/ broilerius, jų krūtinėlės, o tuo pačiu ir Kijevo kotletai, tapo didesni, o juos perkepti pasidarė sudėtingiau. Vis dėlto gaminių orkaitėje nereikėtų laikyti ilgiau, negu būtina, nes įkaitęs sviestas iš jų gali ištekėti ir šioje stadijoje. Taigi, gamindami Kijevo kotletus, pirmiausia vadovaukitės sveika nuovoka ir, juos kepdami, atsižvelkite į pagamintų kotletų dydį, savosios orkaitės kaitrumą ir t.t. Juo labiau, kad kartais receptai užrašomi nei šiaip, nei taip. Plg., pavyzdžiui, ištrauką iš Valerijos Juodienės knygos Kulinarija (1978), kuri buvo skirta profesinėms prekybos-kulinarijos mokykloms: "Paruošti pusgaminiai [Kijevo kotletai] kepami riebaluose 160°C temperatūroje apie 4 minutes, paskui nustojama kaitinti ir dar kepama apie 8-9 minutes" - rašoma ten (p. 264-265). Dėl tokios nevykusios formuluotės, belieka tik spėlioti, kur tiksliai autorė rekomenduoja kepti kotletus po to, kai jie apskrudinami. Jokia orkaitė tolimesniame aprašyme neminima, taigi, lyg ir išeitų, jog kotletus siūloma palikti plūduriuoti tuose pačiuose vėstančiuose riebaluose - ir tik bendresnis supratimas apie šio patiekalo ruošimą sufleruoja, jog vargu, ar taip gali būti.

Tačiau į vieną detalę vis dėlto verta atkreipti dėmesį: ne tiktai aukščiau pacituotame, bet ir daugumoje kitų receptų, ypač senesnių, primygtinai vartojamas žodis riebalai, o ne aliejus, kadangi virti Kijevo kotletus paukštienos arba kiaulienos taukuose buvo gana įprasta praktika. Tai dabar mes linkę įsivaizduoti, jog aliejus - šiame reikale tiesiog nepakeičiamas produktas, tačiau iš tikrųjų jo pranašumas prieš kitus riebalus dažnai būna gerokai perdėtas. Net gydytojai pripažįsta: jeigu taukai yra švieži, gauti iš sveiko ir ekologiškai auginto gyvūno, jie mums bus naudingesni už labai vidutinišką rafinuotą aliejų - juk tas gerasis, šalto spaudimo, gruzdinimui paprastai nenaudojamas, o ir yra nelabai tam tinkamas. Čia jau nekalbant apie tai, kad kai kurie su taukais gaminti patiekalai būna žymai gardesni, negu gaminti su aliejumi, ir geriausias to pavyzdys - netgi ne Kijevo kotletai, o mūsiškiai tradiciniai bulviniai blynai. Beje, palyginti su dauguma aliejų, taukai turi dar vieną savybę: nedegdami ir neskildami į sveikatai pavojingus junginius, jie įkaista stipriau. Tad galima spėti, jog riebalų rūšis irgi buvo vienas iš faktorių, kodėl seniausi receptai Kijevo kotletus rekomenduodavo kepti trumpiau.

Kijevo kotletai, ištaigingas valgis, atsiradęs laikais, kai virėjai daugiau galvojo apie savo kuriamų šedevrų skonį, negu apie valgytojų dietas, visa savo esybe įkūnija praėjusias epochas. Nemanau, kad šis receptas, talentingiausių šefų kurtas daugiau negu šimtmetį, nusipelno kokių nors papildomų mano "patobulinimų". Take it or leave it (idioma, iš anglų kalbos verčiama maždaug taip: priimk be jokių pakeitimų arba iš viso atsisakyk) - turbūt geriausias patarimas tiems, kurie dar neapsisprendė, kaip žiūrėti į Kijevo kotletus. Nors ką aš čia: nejaugi Lietuvoje dar gali būti žmonių, kurie apie šį patiekalą neturi tvirtos savo nuomonės?.. :)

Nuotrauka Kristinos

Котлета по-кiевськи - Kijevo kotletai

Ingredientai: (6 porcijoms)

6 vištų krūtinėlių pusės, tradiciškai - išpjautos iš paukščio su visu sparneliu

Druskos ir grūstų juodųjų pipirų (pagal skonį)

Įdarui:

6 dideli šaukštai sviesto, geriausia lydyto

Nebūtinai: pasirinktų priedų sviestui pagardinti (druskos, smulkintų krapų ir/ar petražolių, šlakelis citrinos sulčių, grūsto česnako, kietai virto ir per sietelį pertrinto kiaušinio trynio)

Paniravimui:

3 dideli kiaušiniai

~ 3 puodeliai šviežiai maltų baltos duonos trupinių arba džiūvėsėlių (1 puodelis - 250 ml)

Nebūtinai: kvietinių miltų

Virimui:

~ 1 l riebalų (kepimui tinkamo aliejaus, vištienos arba kiaulienos taukų)

Patiekiant:

Bulvių fri

Virtų ir sviestu pagardintų žaliųjų žirnelių ir/ar kitokių daržovių

1. Įdarą Kijevo kotletams geriausia paruošti iš anksto, pavyzdžiui, iš vakaro. Kambario temperatūros sviestą ištrinkite, jeigu norite - pasūdykite ir įdėkite kitokių priedų (aš naudojau smulkintas petražoles). Gautą masę padalinkite į 6 porcijas, iš kiekvienos suformuokite pailgą kokoną. Dėkite į šaldiklį ir laikykite mažiausia 3-4 val., kad gerai sušaltų.
2. Kol šąla sviestas, paruoškite vištieną. Jeigu reikia, nulupkite krūtinėlių odą ir nupjaukite po du pirmuosius sparnelių segmentus, palikdami didžiausią kauliuką, prisitvirtinusį prie filė. Nuo jo nupjaustykite mėsą, stengdamiesi nepažeisti kremzlės. Kauliuką galite patrumpinti, pašalindami jo sustorėjusią dalį (aš to nepadariau - kaimiškų paukščių kaulai labai tvirti ir mėsos žirklėms pasiduoti nė neketino :). Išmuškite kiekvieną krūtinėlę: pirmiausia išimkite vidinę file ir ją lengvai pamuškite, kad taptų plona. Tuomet išmuškite didžiąją file, saugodamiesi, kad nepažeistumėte kauliuko ir daugiau dėmesio skirdami storiausioms vietoms. Jei paukštiena itin švelni, geriausia mušti, suspaudus ją tarp dviejų maistinės plėvelės lakštų. Jei paukščiai kaimiški, mušti teks stipriau, o storiausias vietas prieš tai galima iš vidinės pusės išilgai keletą kartų įrėžti peiliu (tik neperrėžti kiaurai). Kiekvieną krūtinėlę išmuškite taip, kad ji taptų plona ir lanksti, ypač ties kraštais. Išmuštas krūtinėles iš abiejų pusių lengvai pasūdykite ir pabarstykite pipirais.
3. Suformuokite kotletus: ant kiekvienos išmuštos krūtinėlės puselės dėkite po šalto sviesto porciją ir jį užklokite mažąja file. Tuomet kotletą susukite taip, kad įdaras iš visų pusių būtų gerai uždengtas ir suspaustas, o kauliukas kyšotų viename pailgo kotleto gale. Tai pats atsakingiausias momentas, todėl dirbkite kantriai ir atsakingai :)
4. Kai visi kotletai bus suformuoti, dėkite juos į šaldytuvą bent 10-15 min., kad jie šiek tiek sutvirtėtų. Viską paruoškite paniravimui ir kepimui: suplakite kiaušinius, jeigu reikia, sumalkite šviežius baltos duonos trupinius (prieš tai nupjaustę pluteles), storadugniame prikaistuvyje imkite kaitinti riebalus, įjunkite orkaitę, kad įkaistų iki 180°-200°C.
5. Kiekvieną kotletą apvoliokite kiaušinio plakinyje, leiskite gerai nulašėti skysčio pertekliui, paskui, ranka lengvai paspausdami paviršių, apvoliokite trupiniuose ar džiūvėsėliuose (daug kas pirmajam sluoksniui naudoja ne trupinius ir ne džiūvėsėlius, o kvietinius miltus). Prieš kepdami kotletus, kiekvieną kotletą dar kartą pamirkykite į kiaušinio plakinį ir apvoliokite trupiniuose ar džiūvėsėliuose antrą kartą. Stenkitės, kad trupiniai gerai priliptų, nes pribyrėję į riebalus, jie pradės degti.
6. Kiekvieną kotletą (arba porcijomis, pavyzdžiui, po 2 ar po 3) retkarčiais apversdami kepkite, kol gražiai apskrus, tai turėtų užtrukti maždaug 3-4 min.
7. Išgriebę kotletus, sudėkite juos į kepimo skardelę, išklotą kepimo popieriumi. Kai visi kotletai bus apskrudinti, skardelę pašaukite į įkaitintą orkaitę maždaug 5-10 min. Per tą laiką baikite ruošti garnyrą - iškepkite bulvytes fri ir baikite troškinti daržoves.
8. Vienas iš klasikinių būdų patiekti Kijevo kotletus - išdėlioti juos ant paskrudintų baltos duonos riekelių ir papildomai apšlakstyti tirpintu sviestu. Tačiau ko gero dar dažniau Kijevo kotletai patiekiami tik su bulvytėmis fri bei šiltu daržovių garnyru - virtais žaliaisiais žirneliais, pagardintais sviestu arba troškintais su morkomis ir grietinėle, virtais kalafiorais, šparagais ar kitomis švelnaus skonio daržovėmis. Prieš patiekiant, ant kotletų kauliukų tradiciškai užmaunamos popierinės papilotės.

Svarbiausi recepto šaltiniai čia (1955 m. receptas) ir čia:

Украïньская кухня, автори-укладачi Олена Тимофiïвна Старчаϵнко, Олександра Володимирiвна Немiрiч, Харкiв: Фактор, 2012, с. 117.

Čado sriuba

Bene egzotiškiausia šalis, su kurios virtuve eksperimentavau praėjusią vasarą, buvo Čadas. Išmėginau nemažą receptų pluoštą, dalį valgių netgi nupaveikslavau, bet jiems aprašyti vis pritrūkdavo laiko ir/ar įkvėpimo. Na, o stojus žiemai, dalis jų (laikinai) tapo mums nebeaktualūs, nes, kitaip negu šiltųjų kraštų virtuvės, mūsiškė grįsta sezoniškumu. Užtai kita dalis verta dėmesio net tuomet, kai už lango sūkuriuoja snaigės - padariau išvadą, jau kažkelintą kartą virdama čadietišką sriubą - šildančią, kvapnią, švelniai aštrią. Nepaisant paprastumo, tai ko gero gardžiausia sriuba, kurią atradau pastaruoju metu, todėl ramia širdimi dalinuosi jos receptu ir su jumis.

Nuotrauka Kristinos

Čadas - viena iš tų centrinės Afrikos šalių, kurias nuolat kamuoja politiniai bei religiniai konfliktai, sausros bei kitos stichinės nelaimės, skurdas ir netgi badas. Kaip jau minėjau įraše apie vaisių salotas su mangų užpilu, itin žemas laimės indeksas liudija, jog Čado gyventojai turi mažai priežasčių džiūgauti. Kalbant apie maistą, ko gero ne vienam prieš akis iškyla viso pasaulio žiniasklaidą apskriejusi nuotrauka iš Peter Menzel, Faith D'Aluisio bei Marion Nestle knygos-fotografijų albumo Hungry Planet: What the World Eats (2007), kurioje Aboubakar šeima Čade demonstruoja itin kuklius, visai savaitei skirtus savojo maisto išteklius. Šis vaizdas ryškiai kontrastuoja su nuotraukomis, atspindinčiomis kur kas turtingesnių šalių gyventojų racioną, o tuo pačiu lyg ir liudija, jog nieko gero iš tokios virtuvės tikėtis neverta.

Tai kodėl Čado virtuvė man pasirodė įdomi? Galėčiau išvardinti keletą priežasčių. Pirmiausia, man buvo smalsu, kas tai išvis per šalis, ir kaip ji atsidūrė tokioje padėtyje, kurioje yra dabar? Antra, mano tyrinėjimų patirtis rodo, jog net vargingiausi kraštai kažkada yra išgyvenę aukso amžių, todėl turi puikių tradicinių receptų, kurie, stojus sunkmečiui, yra atidėti "geresniems laikams", tačiau gyvuoja žmonių atmintyje, o dažnai - ir rašytiniuose šaltiniuose. Trečia, išankstiniai mūsų įsivaizdavimai ne visuomet ir nebūtinai atitinka tikrovę, o kai kurios žinios, patenkančios į skaitytojų/žiūrovų akiratį, gali turėti tyčinio ar netyčinio tendencingumo atspalvį, kuriuo siekiama sustiprinti auditorijos įspūdžius.

Pavyzdžių toli ieškoti nereikia - pažvelkime kad ir į tą pačią, ką tik paminėtą Aboubakar šeimos nuotrauką. Taip, ji padaryta Čade, bet iš tikrųjų ši prie palapinės sėdinti našlė su penkiais vaikais - Sudano gyventojai, atsidūrę pabėgėlių stovykloje (Breidjing Regugee Camp) ir turintys visai kitą statusą negu pilnateisiai šalies piliečiai. Pastaruosius albume atstovauja Musthapa šeima iš Abéché miesto apylinkių, Dar es Salaam kaimo rytinėje Čado dalyje. Vis dėlto šios šeimos nuotrauka tiražuojama kur kas menkiau, o ir internete apie ją rašoma gana šykščiai (todėl man labai norėjosi perversti pačią knygą, deja, paaiškėjo, jog nė viena Lietuvos biblioteka jos neturi). Musthapa šeima turi šiek tiek savo žemės, šeimos reikmėms augina javų, daržovių, karvių bei ožkų, ir per savaitę papildomam maistui išleidžia 18,33 dolerio (o ne 1,23 dolerio, kaip pabėgėlių šeima). Tad net plika akimi matyti, kad tikrieji Čado gyventojai verčiasi šiek tiek lengviau ir yra mažiau pažeidžiami už pabėgėlius. Žinoma, esminiai žodžiai čia yra šiek tiek, ir vis dėlto.

Fotgrafo Peter Menzel įamžinti Sudano gyventojai - Aboubakar šeima, gyvenanti pabėgėlių stovykloje Čade. Ši nuotrauka ne tik tapo knygos-albumo Hungry Planet: What the World Eats (2007) dalimi, bet ir apskriejo viso pasaulio žiniasklaidą kaip Afriką kamuojančių nepriteklių simbolis.

O dabar noriu atkreipti dėmesį į dar vieną detalę, pateikiamą šalia Aboubakar šeimos nuotraukos: mėgstamiausias šių žmonių valgis yra sriuba su šviežia aviena (nors greičiausiai jog po anglišku žodžiu sheep slypi ožkiena. Tai yra tam tikra vertimo problema, kilusi dėl kultūrinių skirtumų: dažnam Vakarų gyventojui ožkiena skamba atgrasiai, todėl yra paplitusi praktika šį terminą versti eufemizmu aviena. Iš tikrųjų daugelyje Afrikos šalių avys neauginamos, nes joms ten per karšta). Net paviršutiniškai susipažinus su gyvenimu pabėgėlių stovyklose, greitai tampa aišku, kodėl. Diena iš dienos misdami aiysh - prėska, bet sočia vietinių sorų koše, prie kurios geriausiu atveju patiekiama liesa džiovintų pomidorų ir/ar džiovintų ybiškių sriuba, jie tik didžiausių švenčių metu, susidėję drauge su kaimynais, gali nusipirkti kokį oželį. Jį padalinus, kiekvienas, prisidėjęs prie pirkinio, gauna vos po keletą kaulų, tad negali būti nė kalbos, jog tiek mėsos užtektų iki soties privalgyti visiems šeimos nariams. Dėl to iš kaulų verdama šventinė sriuba - retas patiekalas, paįvairinantis monotonišką pabėgėlių dietą.

Sėslūs vietiniai Čado gyventojai, regis, sriubos su mėsa gali išsivirti kiek dažniau, ypač per Ramadaną. Tačiau čia susiduriame su kitu keblumu: publikuotų receptų trūkumu, ir ne tik kulinarijos knygų pavidalu. Nors Čadas turi nemažau naftos, be to, palankias gamtos sąlygas saulės bei vėjo energijai išgauti, 2016 m. duomenimis tik 8,8% šios šalies gyventojų turėjo elektrą - kažin, ar situacija iš esmės pasikeitė ir 2019 m. Turint galvoje šį kontekstą, netenka stebėtis, dėl ko internete Čado virtuvės receptų - irgi katino ašaros. Todėl mano aptikta merginos, pasivadinusios Djohara vardu, paskyra, kurioje ji retkarčiais paskelbia čadietiškų receptų, prilygo mažam stebuklui. Kaip tik jos puslapyje ir suradau sriubos, prancūziškai pavadintos chorba tchadienne (liet. Čado sriuba), virimo instrukcijas. Nesu tikra, kiek šis receptas kanoniškas, nes paprasčiausia nėra su kuo jo palyginti. Greičiausia kiekviena šeimininkė į šį patiekalą žiūri kūrybiškai, tačiau man neliko nieko kito, kaip tik pasikliauti Djohara pateiktuoju variantu - tiesa, vietoje jautienos gabaliukų aš visuomet naudoju ožkieną su kaulu.

Man šis receptas patiko labiau, negu galėjau įsivaizduoti, virdama sriubą pirmąjį kartą. Regis, nieko labai jau mums neįprasto ten nėra: mėsa, svogūnai, česnakai, bulvės, morkos, kopūstai, saldžiosios paprikos, petražolės skamba visai lietuviškai. Vis dėlto sriubai kitoniškumo suteikia rytietiški prieskoniai (ciberžolė, imbieras, aitrioji paprika), rečiau naudojama mėsa (ožkiena), mūsų tradicinei virtuvei nebūdingi deriniai (pavyzdžiui, kopūsto ir saldžiosios paprikos derinimas), iš dalies - ir konsistencija (dalis daržovių pertrinama, dalis - ne). Na, o galutinis rezultatas būna vertas įdėto laiko ir darbo: kvapnus, šildantis, saikingai egzotiškas. Manau, tai vienas iš puikesnių dalykų, kuriuos mums, išlepusiems vakariečiams, gali pasiūlyti Čado virtuvė - ačiū jai už tai!

Nuotrauka Kristinos

Chorba tchadienne - Čado sriuba

Ingredientai: (maždaug 6 porcijoms)

Sultiniui:

~ 1 kg mėsos (jautienos, ožkienos, avienos, paukštienos), geriausia su kaulu*

2-4 v.š. aliejaus

2 vidutinio dydžio svogūnai

5-10 skiltelių česnako

2-3 pomidorai**

Aitriosios paprikos (šviežia perpjauta ankštis arba maltos pagal skonį)

Gabaliukas/ kelios riekelės imbiero (šviežio arba džiovinto)

~1 a.š. ciberžolės***

3-5 pipirų žirneliai

Druskos (pagal skonį)

~ 2-2½ l vandens

Sriubai:

1 žalia (arba kitokios spalvos) saldžioji paprika

1 morka

3-4 bulvės

~ ¼ vidutinio dydžio šviežio kopūsto

Petražolių (sriubai pagardinti)

1. Išvirkite sultinį. Jeigu reikia, susmulkinkite mėsą norimo dydžio gabaliukais. Dideliame puode įkaitinkite aliejų, sudėkite stambiai supjaustytus svogūnus bei česnakų skilteles. Pamaišydami kepkite, kol svogūnai suminkštės, bet dar nepradės skrusti. Jeigu naudosite šiame etape, sudėkite skiltelėmis pjaustytus pomidorus ir dar šiek tiek pakaitinkite. Sumeskite prieskonius: aitriąją papriką, imbierą, ciberžolę, pipirų žirnelius. Į puodą dėkite mėsą ir, pavartydami, ją kelias minutes patroškinkite. Užpilkite vandeniu, geriausiai verdančiu (pavyzdžiui, iš arbatinio). Kai puodas užvirs, lengvai pasūdykite ir virkite, kol mėsa bus visiškai minkšta. Tai priklauso nuo mėsos rūšies ir virimo būdo. Aš sultinį verdu greitpuodyje, todėl mėsą su kaulu minkštai išverdu maždaug per 1 val. (paukštiena išvirtų greičiau). Verdant greitpuodyje, vandens nugaruoja labai mažai, bet jeigu mėsą virsite paprastame puode ilgesnį laiką, vanduo gali stipriai nusekti - jeigu reikia, įpilkite jo papildomai.
2. Išvirę sultinį, išgriebkite mėsą. Jeigu reikia, nuimkite ją nuo kaulų ir supjaustykite gabaliukais. Sultinį perkoškite per sietą. Viską, kas nereikalinga (pipirų žirnelius, imbiero gabaliukus, pomidorų žieveles) išmeskite, o daržovių minkštimą pertrinkite ir grąžinkite į sultinį.
3. Paruoštą sultinį supilkite į švarų puodą ir užvirkite. Sudėkite norimo dydžio gabaliukais supjaustytas morkas, bulves, kopūstus, saldžiosios paprikos ankštį bei virtą mėsą. Virkite, kol daržovės bus norimo minkštumo. Tuomet, jeigu nedėjote į sultinį, galite sudėti pertrintus/ smulkiai supjaustytus pomidorus be žievelės ir dar šiek tiek pavirkite. Paragaukite, jeigu reikia, papildomai pasūdykite ir/ar pagardinkite pipirais.
4. Išvirusią sriubą pagardinkite smulkintomis petražolėmis. Patiekite su balta duona - pavyzdžiui, prancūziška bagete.

* Originaliame recepte į sriubą dedami nedideli jautienos gabaliukai be kaulo, tačiau iš tokios mėsos išvirtam sultiniui paprastai trūksta išraiškingo skonio. Dėl to papildoma gardinti sriubą siūloma įprastu šiuolaikinėje Afrikoje būdu - įtrupinti į ją Maggi ar kitokio sauso sultinio kubelį. Tačiau, jeigu naudosite mėsos gabalą su kaulu, sultinys bus kuo puikiausias ir be papildomų skonio stipriklių. Dėl šios priežasties aš pati visada naudoju mėsą su kaulu, siūlau taip elgtis ir jums. Šiai sriubai tradiciškai nenaudojama kiauliena, nes dauguma Čado gyventojų yra musulmonai; aš šią sriubą verdu su ožkienos kauliukais. Jeigu norite sriubą virti su paukštiena, rinkitės kaime augintus paukščius - stiprus jų sultinys suteiks sriubai reikalingo sodrumo. 

** Pomidorai sultiniui suteikia rūgšties, o rūgščiame sultinyje sunkiai suminkštėja daržovės. Dėl to, jeigu mėgstate, kad sriuboje jos būtų labai minkštos, pomidorus geriau sudėti ne pradžioje, verdant mėsą, o tik virimo pabaigoje, kai visos kitos daržovės jau bus norimo minkštumo. Ne sezono metu galite naudoti ne šviežius, o savo sultyse konservuotus pomidorus be priedų.

*** Dėl karšto klimato ir poreikio kaip nors užkonservuoti maistą, Čade ir daržovės, ir prieskoniai dažnai džiovinami. Į šią sriubą siūloma dėti nemaltą, džiovintą ciberžolės šaknelę, bet ją galima pakeisti žiupsniu maltos ciberžolės, kurios mums įsigyti kur kas lengviau. 

Recepto šaltinis čia.

Džiovintų grybų rutuliukai

Nušurmuliavusios didžiosios šventės paliko vieną nebaigtą darbą - vis dar neaprašytus ir savo valandos tebelaukiančius džiovintų grybų rutuliukus, kurių receptu komentaruose maloniai pasidalino šio tinklaraščio skaitytoja Teresė. Gerai, kad lietuviai turi net kelis Kūčių vakarus: didžiąsias, visų mūsų švenčiamas Kūčias, riebiąsias (mažąsias, antrąsias) Kūčias Naujųjų metų išvakarėse bei Tris karalius - trečiąsias Kūčeles. Taip taip, skaityti etnologų darbus labai pravartu tiems, kuriems sunku spėti su laiku :) Taip jau susiklostė, jog aš džiovintų grybų rutuliukus pagaminau paskutiniąją šventinio laikotarpio dieną. Bet nė kiek dėl to nesigailiu - jie nepasimetė kitų patiekalų gausoje ir sulaukė tiek dėmesio, kiek galbūt nebūtų sulaukę kitomis aplinkybėmis. Todėl siūlau jums pasekti mano pavyzdžiu ir vadovautis nuostata geriau vėliau, negu niekada - tikiu, kad išmėginę šį receptą, išsaugosite jį ateinantiems metams. Galų gale, juk džiovintus grybus galima valgyti ne vien per Kalėdas! Antai man, nepriklausimai nuo sezono, gardžiausi mamos pietūs visuomet yra kotletai su džiovintų grybų įdaru. Tad šiais laikais, kai vis daugiau žmonių linksta į vegetarizmą, tokie patiekalai kaip džiovintų grybų rutuliukai gali tapti aukso vertės užkandžiu bet kokia proga.

Nuotrauka Kristinos

Džiovintų grybų rutuliukai prikaustė mano dėmesį tą pačią akimirką, kai tik apie juos perskaičiau - mat iki šios žiemos apie tokį patiekalą nebuvau nė girdėjusi. Manau, iš dalies taip yra todėl, kad mažai tesusidūriau su Dzūkijos virtuve. Dzūkai, kaip žinia, garsėja grybų valgiais, o Teresės šeima kilusi nuo Alytaus, Miroslavo apylinkių. Kaip tik ten yra ir mano šešuro gimtinė, tačiau jis nuo pat vaikystės labiau domėjosi matematika, negu kulinarija, todėl bulvinės šiuškės (kurios, mano nuomone, gerokai skiriasi nuo aukštaitiškų švilpikų) - bene vienintelis dzūkiškas patiekalas, reguliariai gaminamas mūsų šeimoje. Visai kas kita - tiesiogiai perimti patirtį iš moters, kuri ne tik mėgsta ir moka gaminti, bet ir daro tą kiekvieną dieną. Teresės mama Jadvyga, savo krašte pripažinta gaspadinė, kaip tik ir buvo viena iš tokių neįkainuojamų mokytojų, perdavusi savo žinias jaunajai kartai moteriškąja linija. Džiovintų grybų rutuliukai - vienas iš daugybės ponios Jadvygos receptų, kurį paveldėjo jos dukra, ir kuris šiandien tapo dovana visiems šio puslapio skaitytojams.

Nuotrauka Kristinos

Džiovintų grybų rutuliukus valgo mažiausia trys Teresės šeimos kartos, ir niekas tiksliai nebeatsimena, kada ir kaip jie pateko ant šventinio stalo. Teresė įtaria, jog šį patiekalą galėjo sugalvoti pati mama - anot jos, ši išradinga moteris, jei prireikdavo, receptus "iš galvos" kurdavo lyg iš rašto. Tiesa, gaspadinės visais laikais mokėsi viena iš kitos, o ir iš rašytinių šaltinių - ponios Jadvygos sąsiuvinis su įvairiomis iškarpomis buvo tikrai ne iš plonųjų. Tad visai galėjo nutikti taip, kad Teresės mama kažkur perskaitytą receptą pritaikė savo šeimos poreikiams, arba sujungė kelis nusižiūrėtus receptus į vieną, o gal patiekalo idėją kur nors nugirdo. Visiškai aišku tik viena: jeigu ne ponia Jadvyga, šio recepto čia tikrai nebūtų!

Regis, faktą, jog ponios Jadvygos kūrybingumas prie šio recepto atsiradimo prisidėjo daugiausia, patvirtina ir antrasis, liaudiškesnis rutuliukų pavadinimas - galkutės. Šis kulinarijos terminas - iš rusų kalbos atkeliavusi svetimybė (rus. галка - kukulis), kurios mūsų kalbininkai pataria vengti, bet vyresnės kartos dzūkai (ir ne tik dzūkai) laiko savu, įprastu žodžiu. Būtent galkutėmis nuo senų laikų šis užkandis Teresės šeimoje ir vadinamas. Abejoju, jog tai būtų kur nors perskaitytas, literatūrinis patiekalo pavadinimas; greičiau jau jis atsirado ponios Jadvygos galvoje drauge su patiekalo receptu. Ir teneširsta kalbos sergėtojai - kasdieninė mūsų kalba retai kada būna tokia sterili, kaip galbūt norėtųsi vadovėlių autoriams. Na, o šio tinklaraščio skaitytojams, teikiantiems pirmenybę autentiškumui, valia džiovintų grybų rutuliukus vadinti džiovintų grybų galkutėmis - juk, kaip sakoma, iš dainos žodžių neišmesi.

Nuotrauka Kristinos

Grįžtant prie paties patiekalo, pirmiausia noriu atkreipti dėmesį į itin šiuolaikišką jo pateikimo formą. Mat, kalbant apie sudėtį, panašūs ingredientai įeina ir į džiovintų grybų paštetą, figūruojantį kai kuriuose sovietmečio leidiniuose (pavyzdžiui, žr. Evelina Račiūnienė, Sau ir svečiams, Vilnius: Mokslas, 1989, p. 28), o šiais laikais - ir internetiniuose puslapiuose. Vis dėlto visų rūšių džiovintų grybų paštetai, su kuriais man teko susidurti, sudedami į dubenį, o jei į juos įmaišoma sūrio, tai dažniausia būna lydytas sūrelis. Ir nors iš esmės Teresės šeimos užkandis taip pat turi pašteto konsistenciją bei yra valgomas su duona, netikėta jo išvaizda bei naminio džiovinto sūrio panaudojimas receptui neabejotinai suteikia ir elegancijos, ir savitumo.

Žinoma, dėmesys išoriniam vaizdui neturi užgožti dėmesio ingredientams - juk pirmiausia jie bei jų proporcijos lemia, koks bus patiekalas. Kas jau kas, o aš tą žinau. Pasigirsiu, jog per šventes man teko laimė paragauti Teresės gamintų džiovintų grybų rutuliukų (miela Terese, dar kartą širdingai ačiū!) tad vėliau, gamindama juos pati, turėjau ne vien receptą, o ir gyvą patirtį, koks tiksliai patiekalas turėtų būti. Tačiau, kad ir kaip stengiausi likti ištikima originalui, manieji rutuliukai vis tiek išėjo truputį kitokie: kiek šviesesnės spalvos ir salsvesnio skonio. Greičiausia taip nutiko dėl dviejų priežasčių. Pirma, aš patiekalui naudojau labai jaunus ir šviesius džiovintus baravykus. Antra, mano mamos pagamintas sūris (dėkui jai!) buvo ne itin sūrus, bet gerokai įdžiuvęs - dėl to, netgi tarkuojant per burokinę tarką, jis trupėjo ir byrėjo, nenorėdamas virsti dailiomis drožlėmis. Ar tai reiškia, jog užkandis buvo mažiau gardus? Aišku, kad ne! Šiuo pavyzdžiu tik noriu pasakyti, jog, priklausomai nuo jūsų pasirinktų produktų, džiovintų grybų rutuliukų skonis gali nežymiai keistis. Todėl rinkitės tuos, kuriuos mėgstate labiausia, idealiausiu atveju, surinktus/ pagamintus jūsų pačių ar jūsų artimųjų rankomis. Šiuo klausimu visiškai pritariu Teresei, kurios atsiminimai apie apie sūrių eilę, džiūstančią prie pečiaus, palietė mano širdį. Skaitydama jos pasakojimą ir įsivaizduodama, kaip kruopščiai ji išsirenka vieną, kurį teks sutarkuoti, o tada su pasididžiavimu, kad tokia svarbi užduotis buvo patikėta jos vaikiškoms rankoms, imasi darbo, tarytum mačiau save prieš daugelį metų, užuodžiau kaimo virtuvės kvapus ir girdėjau spragsinčią ugnį. Sutikite: tradicijos, prisiminimai, nostalgija yra labai svarbūs šventinių valgių komponentai, kurių neįmanoma pervertinti.

Štai ir baigsime šį pasakojimą tuo, kuo pradėjome: patiekalo statusu. Anot Teresės, jų namuose tai visuomet buvo griežtai šventinis, ant Kūčių stalo dedamas gardumynas, kuris, regis, kitoms progoms net ir netiko. O kaipgi kiaušinis, sūris, sviestas? - turbūt paklaus ne vienas. Tiesa, kad ir labai nedideliais kiekiais, bet "nelegalių", Kūčių dieną dažniausia nenaudojamų ingredientų šiame patiekale esama. Tačiau poniai Jadvygai, akivaizdu, buvo svetimas davatkiškas priekabumas ir skrupulingumas - ko gero gyvenime ji turėjo žymiai didesnių rūpesčių, negu pusė šaukšto sviesto, reikalingo šiam patiekalui pagaminti. Jeigu jūs esate iš tų, kurie smulkmeniškai nesilaiko reglamento ir nesuka sau galvos dėl mažmožių, poniai Jadvygai ko gero pritarsite :) Na, o jeigu laikotės, tai irgi ne priežastis nurašyti šį patiekalą į nuostolius. Pasimėgaukite juo per Adventą ar Gavėnią, patiekite drauge su mėsiškais valgiais Kalėdų rytą, tarpušvenčiu ar Naujųjų metų išvakarėse. Pagaliau laisvesnę žiemos popietę be jokios progos pradžiuginkite artimuosius, kurie mėgsta grybų valgius.

Žinau, kad kiekvieną kartą, kai sugrįšiu prie šio recepto, mintyse dėkosiu poniai Jadvygai, kuri jį paleido į gyvenimą, bei Teresei, pasidalinusiai brangia savo šeimos relikvija. Ir galbūt ne aš viena. Juk kas žino, gal prabėgus virtinei metų, kuris nors iš šiandieninių skaitytojų nusistebės: o juk džiovintų grybų rutuliukai tapo ir mūsų šeimos tradiciniu patiekalu!..

Nuotrauka Kristinos

Džiovintų grybų rutuliukai

Ingredientai: (4-6 porcijoms užkandžio)

2 nemažos saujos džiovintų baravykų arba kitokių džiovintų miško grybų

1 vidutinio dydžio svogūnas

½-1 v.š. sviesto (ir dar šiek tiek svogūnui apkepti)*

1 kietai virtas kiaušinis

2-4 v.š. tarkuoto džiovinto balto sūrio (ir dar tiek, kiek prireiks rutuliukams apvolioti)**

~ ½ a.š. kmynų (arba pagal skonį)

Druskos ir grūstų juodųjų pipirų (pagal skonį)

Juodos duonos (patiekiant)

1. Grybus užpilkite švariu vandeniu, pamirkykite, o paskui išvirkite tame pačiame vandenyje. Išgriebę ataušinkite.
2. Ataušusius grybus smulkiai sukapokite peiliu, permalkite mėsmale arba, rupiai supjaustę, dar kiek pamalkite uždarame elektrinio smulkintuvo indelyje. Galite rinktis ir kitokius metodus, svarbu atsiminti, kad jūsų tikslas - gauti masę, kuri būtų ne per daug grubi, bet dar nevirtusi glotniu paštetu.
3. Kol verda ir aušta grybai, smulkiai supjaustykite svogūną ir jį pakepinkite taip, kad suminkštėtų, įgautų auksinę spalvą, bet dar nepradėtų skrusti. Išėmę iš keptuvės, atšaldykite. 
4. Susmulkinkite kiaušinį - jį galima kruopščiai sukapoti peiliu, sutarkuoti per smulkią tarką ar sumalti mėsmale drauge su grybais.
5. Kai visi ingredientai bus paruošti, dideliame dubenyje sumaišykite grybus, sviestą, pakepintą svogūną, sukapotą kiaušinį bei tarkuotą sūrį. Tikslus sūrio kiekis priklauso nuo jo skonio ir jūsų norų: jeigu sūris švelniai sūdytas, arba jeigu jums patinka intensyvesnio skonio užkandžiai, sūrio dėkite daugiau, jeigu sūris stipriai sūdytas, o jūs mėgstate švelnius užkandžius, sūrio įmaišykite mažiau. Išmaišykite, paragaukite, tuomet pagal skonį įberkite kmynų (tradiciškai jie dedami sausi ir nesmulkinti, bet jeigu norite, galite juos šiek tiek apgrūsti grūstuvėje, kad imtų sklisti kvapas), pipirų ir druskos. Išmaišykite, paragaukite, jeigu reikia, papildomai pasūdykite ar įdėkite prieskonių.
6. Paruoštą masę uždenkite ir dėkite į šaldytuvą - palaikykite kelias valandas ar ilgiau (pavyzdžiui, per naktį), kad persimaišytų skoniai, o pati masė kiek sutvirtėtų. Atėjus laikui gaminti rutuliukus, kabinkite masę desertiniu šaukšteliu ir tarp delnų formuokite maždaug graikinio riešuto dydžio rutuliukus (siūlyčiau rankas patepti lašeliu aliejaus, tuomet dirbti bus lengviau). Kiekvieną suformuotą rutuliuką apvoliokite tarkuotame sūryje ir dėkite į serviravimo indą.***
7. Šie džiovintų grybų rutuliukai valgomi su juoda duona kaip šaltas užkandis.

* Svogūną galima apkepti ir aliejuje, tačiau sviestą šiame recepte geriau naudoti todėl, jog jis turi savybę sutvirtinti vėsinamą grybų masę. Anot Teresės, kartais svogūno į rutuliukų masę mama nedėdavo, tačiau maždaug ½ v.š. sviesto į ją vis tiek būdavo įmaišoma.

** Čia netiks fermentinis sūris, tad ieškokite lietuviško džiovinto balto sūrio, idealiu atveju - kabojusio prie pečiaus :) Galbūt jo rasite ūkininkų turgeliuose, o jeigu ne - patys galite susidžiovinti nedidelį baltą sūrį, įtrynę jį druska. Nedidelių džiovintų sūrelių su kmynais būna ir didesniuose prekybos centruose, sveriamų sūrių vitrinose. Šiam patiekalui džiovintą sūrį reikėtų tarkuoti per burokinę tarką, nors, jeigu sūris labai įdžiuvęs, gražios drožlės gali subyrėti - bet skonis nuo to nepasikeis.

*** Iš paruoštos masės rutuliukus galima gaminti iš karto, bet paskui juos vis tiek reikėtų dėti į šaldytuvą ir nors kelias valandas palaikyti, kad įgytų tikrąjį skonį. Aš rinkausi pirmąjį būdą, nes iš atvėsintos ir sutvirtėjusios masės rutuliukus formuoti buvo lengviau.

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis: šio tinklaraščio skaitytoja Teresė ir jos mama, ponia Jadvyga.

Žuvys (ančiuviai) su paprikomis

Savo tinklaraštyje jau ne kartą įvairiomis progomis citavau Marcelį Proustą, kuris romane Prarasto laiko beieškant pateikė ištisą XIX a. pabaigos - XX a. pradžios gyvenimo enciklopediją. Bet šįkart norėčiau priminti jums ne vieną iš daugelio knygoje aprašytų prancūziškų patiekalų, o antraeilius jos personažus - Blokų šeimą.

Jaunasis Blokas, pagrindinio romano veikėjo Marselio pažįstamas, vaizduojamas kaip prasilavinęs, bet blogų manierų vaikinas iš pasiturinčios, tačiau "nelabai gerbiamos" žydų šeimos, kuris iš paskutiniųjų stengiasi prasimušti į aukštesnį socialinį sluoksnį. Neišmanymą, kaip elgtis aukštuomenėje, jis dangsto storžievišku grubumu, o tuos, kurių palankumo nesugeba pelnyti, be ceremonijų išvadina snobais. Tuo tarpu jo tėvas, vyresnysis Blokas, pasirodo kaip prakutęs buržua - apsukrus, gudrus, šykštus ir veidmainiškas. Sūnaus bičiuliams jis stengiasi padaryti įspūdį: giriasi draugyste su garsiais žmonėmis (nors pažįsta juos tik iš matymo), puikuojasi meno kūrinių kolekcija (nurausta ir ima meluoti, paklaustas, kur parašas ant neva tai Rubenso paveikslo), vaišina juos prastu putojančiu vynu, kurį išdidžiai vadina šampanu (yra įsitikinęs, jog niekas nepastebės skirtumo), plačiu mostu kviečia į teatrą (pasiteisinęs, jog ložėse nėra vietų, perka pigiausius bilietus netgi ne parteryje, o amfiteatre - nors visos ložės tuščios). Supraskite teisingai: romano autorius neturto ar kuklumo nelaiko ydomis. Jo kūrinio puslapiuose šmėžuoja ne viena dama nuskalbta ir išblukusia suknele ar nusigyvenęs grafas apibrizgusiais rankogaliais. Tačiau, nors ir neišgali surengti ištaigingų pobūvių, jie sugeba išsaugoti orią laikyseną ir aplinkinių pagarbą. Blokų atvejis visai kitoks. Jie atrodo komiški ir atgrasūs, nes bando pasirodyti geresniais, negu iš tikrųjų yra, be to, daro tą nemokšiškai, mat jiems stinga paprasčiausios vidinės kultūros.

Nuotrauka Kristinos

Naujųjų metų išvakarėse šiuos epizodus iš antrosios Prousto romano dalies Žydinčių merginų šešėlyje atsiminiau ne be priežasties. Vaidas, buvęs suolo draugas, mane tiesiog pribloškė, papasakojęs apie šventinį vakarėlį, kurį organizavo visiems mums puikiai pažįstamas prekybos centras Iki. Kaip tik ten, vienoje Kauno parduotuvėje, dirba Inga, jo gyvenimo partnerė. Dar vaikystėje netekusi tėvų, išduota pirmojo sutuoktinio ir viena auginusi dukras, ji neturėjo daug galimybių siekti rožinių svajonių, tad pasirinko žuvininkės darbą. Mano manymu, tai ir garbinga, ir reikalinga profesija - juk visi mes džiaugiamės savo sritį išmanančiais pardavėjais. Darbas prekybos centre sunkus ne tik todėl, kad reikalauja specifinių įgūdžių, o ir dėl ilgų pamainos valandų, dėl įtempto grafiko, kuris teoriškai turėtų būti slenkantis, bet praktiškai dažniausia toks nėra (Inga, turinti tris mažamečius vaikus, jau vargiai atsimena, kada su jais šventė Kalėdas ar Velykas, nes jų metu iki vėlyvo vakaro "savanoriškai" stovi už prekystalio), dėl to, jog, sumaniai užpildę popierius, už viršvalandžius ir papildomas darbo dienas darbdaviai įsigudrina nieko ar beveik nieko papildomai nemokėti ir t.t. Regis, bent jau didžiųjų švenčių proga įmonė, deklaruojanti milijoninius pelnus, galėtų nuoširdžiai padėkoti žmonėms, be kurių verslas būtų neįmanomas, ar ne? Ir atsidėkojo. Buvo pareikšta, kad kiekvienas, kuris nori dalyvauti įmonės rengiamame vakarėlyje, turi susimokėti po 35 eur (iš savo 400 eur algos) ir ateidamas privaloma tvarka atsinešti butelį alkoholio (!!!), nes iš renkamų pinigų gėrimų nupirkti esą nepavyks (nors vakarėlis buvo numatytas anaiptol ne aukščiausios klasės restorane). Daugumai tokia įmonės dovanėlė prilygo spjūviui į veidą, bet parduotuvės administracija, regis, dėl to tik apsidžiaugė - juk mažiau žmonių, mažiau rūpesčių.

Nuotrauka Kristinos

Nežinau, gal jums toks darbdavių požiūris atrodo normalus, bet man tai ne. Klausydamasi, kaip jie skundžiasi veltėdžiais bei tinginiais, aš vis labiau stebiuosi, kaip jie apskritai suranda darbuotojų. Tokiais momentais supranti, kad visai nesvarbu, ar mes gyvename XIX a. pabaigoje, ar XXI a. pradžioje, yra padermių, kurios nesikeičia. Kad ir kaip išsipustydavo Bloko seserys, jos vis tiek visada atrodydavo, lyg grįžtančios iš krevečių žūklės, kad ir kokius brangius smokingus ir žvilgančius batus dėvėdavo tos šeimos vyrai, elgesys išduodavo juos esant prasčiokais. Argi ne iš to paties molio drėbti ir kai kurie mūsų naujieji turtuoliai, kurie, galėdami pasityčioti iš aplinkinių, daro tą su pasimėgavimu ir naiviai įsivaizduoja esantys elitas?.. Tad Naujųjų metų proga linkiu jums turėti kuo mažiau reikalų su vulgariu "dosnumu". Neišstatykite savęs pajuokai šykštaudami. Jeigu norite parodyti gerumą, dovanokite, o ne vaidinkite, jog dovanojate, o jei neketinate išleisti nė cento, tai netaukškite niekų ir nesigirkite esantys filantropai. Savo ruožtu, visiems darbuotojams linkiu rasti darbą įmonėse, kurios juos iš tikrųjų vertina ir kurioms norisi būti lojaliais iš širdies, o ne todėl, kad personalo vadovas suplėšo pareiškimą, apsiašarojusią moteriškę "motyvuodamas" riksmais tai kas tada dirbs - kaip mano pažįstamai žuvininkei jau atsitiko ne kartą ir ne du.

Nuotrauka Kristinos

Na, o kadangi šis puslapis visgi kulinarinis, pratęskime žuvų temą - tik šį kartą linksmesne gaida. Metų pradžiai parinkau jums dar vieną receptą iš Angolos valgių kolekcijos - ančiuvius, užkeptus su saldžiosiomis paprikomis. Nors patiekalas atrodo gana prašmatniai, iš tikrųjų jo savikaina palyginti humaniška, o paruošimas nesudėtingas. Krevetės ir midijos čia naudojamos mažais kiekiais, pirmiausia papuošimui, o neįspūdingos išvaizdos, bet išraiškingo skonio švieži (t.y. nesūdyti ir kitaip nekonservuoti) ančiuviai nėra brangūs. Tiesa, gali kilti klausimų, kur šių žuvelių rasti? Pirmiausia, žinoma, pravartu patikrinti specializuotas parduotuves, tokias kaip Šiaurės jūra. Kita galimybė - ieškoti jų šaldytų produktų skyriuose. Aš šaldytų ančiuvių randu Sanitex parduotuvėje. Tiesa, tai europiniai ančiuviai (lot. Engraulis encrasicolus), o Angolos vandenyse gaudomi Pietų Afrikos ančiuviai (lot. Engraulis capensis). Tačiau tarpusavyje jie tokie panašūs, jog vadinami vienu ir tuo pačiu portugališku vardu biqueirões, o akivaizdesnio jų skonių skirtumo tikėtis taipogi neverta. Dar daugiau - esu linkusi manyti, jog šviežius ančiuvius be didesnių nuostolių patiekalui galite pakeisti šviežiais (šaldytais) šprotais, sardinėmis ir netgi Baltijos jūros strimėlėmis. Tik, žinoma, reikia turėti galvoje, jog visos šios žuvys turi specifinį stiprų skonį, kuris gali būti ne visiems priimtinas.

Nuotrauka Kristinos

Svarbiausios šio patiekalo daržovės - saldžiosios paprikos. Mano galva, patiekalo sėkmė labai priklausys nuo to, kaip jas paruošite. Galite rinktis tik vienos spalvos ankštpipirius, juos supjaustyti ir, prieš paskleisdami ant žuvų, pakepinti keptuvėje. Bet galite teikti pirmenybę spalvų įvairovei, iš pradžių paprikas iškepti orkaitėje, nulupti jų odelę ir tik tada supjaustyti juostelėmis - taip paruoštos daržovės vilios akį ir bus aksominio švelnumo. Be abejo, tai europietiškas daržovių paruošimo metodas, bet, tiesą pasakius, visas šis patiekalas pakankamai stipriai kvepia Portugalija. Senajai Angolos virtuvei nebūdingi apkepų tipo patiekalai, tačiau kolonializmo epocha ją stipriai pakeitė ir paįvairino, bent jau į Luandą atnešdama vakarietiškų vėjų - na, gal tai ir nėra labai blogai :)

Nuotrauka Kristinos

Apie europietišką patiekalo kilmę byloja ir žuvų derinimas su ryžiais, kurie nėra tokie tradiciniai kaip vietinės manijoko miltų ar kukurūzų košės. Mano turimas receptas rekomenduoja ryžius pagardinti išvirtomis ir išlukštentomis midijomis. Visgi aš siūlyčiau dalies jų nelukštenti, o sudėti į patiekalą su visomis geldelėmis - bus ne tik gardu, bet ir gražu! Išvis, šis patiekalas - tikra dovana tiems, kurie mėgsta improvizuoti. Antai vietoje pačių didžiausių, tigrinių krevečių (į kiekvieną porciją jų siūloma dėti po dvi) galite rinktis porą saujų smulkesnių, bet dėl to ne mažiau gardžių krevečių, kurių įmanoma įsigyti mūsų parduotuvėse. Tad kurkite ir mėgaukitės - ir maistu, ir gyvenimu.

Nuotrauka Kristinos

Peixe com pimentos - žuvys su saldžiosiomis paprikomis

Ingredientų kiekiai gali įvairuoti priklausomai nuo jūsų skonio ir turimų produktų.

Ingredientai: (4 porcijoms)

16 šviežių arba šaldytų ančiuvių (galima keisti sardinėmis ar kitokiomis smulkiomis jūros žuvelėmis, žr. pastabas virš recepto)

8 didelės tigrinės krevetės arba 2-3 saujos smulkesnių krevečių

16 midijų (siūlyčiau pirkti ~ 500 g pakuotę šviežių)

4 didelės arba 5-6 nedidelės saldžiosios paprikos, geriau skirtingų spalvų

3 česnako skiltelės

~ 5 v.š. aliejaus

200 g ryžių 

Druskos ir pipirų (pagal skonį)

Nebūtinai: petražolių (patiekalui papuošti)

1. Jeigu reikia, iš anksto šaldytuve atitirpinkite žuvis. Jas nudorokite: nupjaukite galvas, uodegas, išimkite vidurius, nuplaukite. Tada kiekvieną dėkite pilvu žemyn ir šiek tiek paspauskite ties nugara - atvertę pamatysite, jog pagrindinis kaulas atšoko, tad galėsite jį atsargiai ištraukti. Nukaulintas žuvis iš visų pusių lengvai pabarstykite druska, pipirais ir sugrūstu česnaku bei vėl suvožkite abi jų puses. Nukaulinę ir prieskoniais pagardinę visas žuveles, atidėkite jas, kol prireiks.
2. Paruoškite paprikas. Originalus receptas siūlo kiekvieną jų pasmeigti ant šakutės, palaikyti virš atviros liepsnos, o kai paprikos odelė pajuos ir atšoks, perlieti šaltu vandeniu, nulupti, išimti sėklas bei pertvarėles ir minkštimą supjaustyti juostelėmis. Man patogiau paprikų sėklas išimti iš karto ir paruoštas paprikų puseles iškepti orkaitėje. Smulkias instrukcijas, kaip tai padarau, galite rasti čia (žr. 1-ąjį recepto punktą).
3. Kepimui skirtą skardelę ar keraminį indą patepkite trupučiu aliejaus. Eilėmis sudėkite paruoštas žuveles, ant jų paskleiskite juostelėmis supjaustytas paprikas, jeigu yra, supilkite ir susidariusias paprikų sultis. Sukomponuotą patiekalą pabarstykite druska ir pipirais, lengvai apšlakstykite aliejumi. Kepimo indą uždenkite aliuminio folija ir dėkite į orkaitę, įkaitintą iki 180°C. Kepkite apie 25 min., arba kol ančiuviai iškeps.
4. Kol kepa žuvys su paprikomis, pasūdytame vandenyje išvirkite/ išbrinkinkite ryžius (aš rinkausi plikytus).
5. Kitame prikaistuvyje paruoškite krevetes - galite jas apvirti pasūdytame vandenyje, bet man labiau patinka virti garuose. Tikslus virimo laikas priklauso nuo krevečių dydžio; didžiąsias šviežias krevetes originalus receptas siūlo virti 8-10 min., bet mažesnėms turėtų užtekti ir 5 min. Jeigu norite, išvirusias krevetes išlukštenkite.
6. Į gilią keptuvę su dangčiu sudėkite gerai nuplautas midijas. Originalus receptas jas siūlo tiesiog kaitinti, retkarčiais pamaišant, kol atsivers. Aš midijas apšlakstau šlakeliu balto vyno, įdedu skiltelę česanko, kelis petražolių stiebelius ir uždengusi pakaitinu. Po kelių minučių lengvai pamaišau, dar šiek tiek pakaitinu ir nukeliu. Originalus receptas siūlo midijas išlukštenti ir įmaišyti į ryžius. Aš siūlyčiau pasilikti vieną kitą nelukštentą midiją patiekalui papuošti, o kitas išlukštenti bei su visu keptuvėje susidariusiu skysčiu įmaišyti į paruoštus ryžius. Ir dar: atsiminkite, jog kaitinimo metu neatsidariusias geldeles reikia išmesti, nes jos bus sugedusios. 
7. Kol paruošite ryžius, krevetes ir midijas, ančiuviai su paprikomis spės iškepti. Tad į kiekvieno valgytojo lėkštę dėkite ryžių su midijomis, ant ant jų - ančiuvių ir saldžiųjų paprikų. Patiekalą apšlakstykite kepimo inde susidariusiomis paprikų bei žuvų sultimis, papuoškite krevetėmis, midijų geldelėmis ir, jeigu norite, smulkintomis petražolėmis. Patiekiant labai praverstų ir baltas, atšaldytas vynas :)

Nuotrauka Kristinos

Recepto šaltinis:

Ana Da Costa Cabral, Cozinha tradicional de Angola, Portugal: Publicações Europa-América, 2005, p. 30.